Byla e2A-656-544/2018

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, H. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2988-828/2018 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, H. P., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos, M. D. dėl statybos leidimo panaikinimo ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

31. Ieškovė A. M. prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos trečiajam asmeniui H. P. 2017 m. spalio 6 d. išduotą leidimą Nr. ( - ) rekonstruoti gyvenamąjį namą, esantį ( - ). 2. Nurodė, kad ji ir trečiasis asmuo H. P. yra namo bendraturčiai. Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016 taikos sutartimi išsprendė ginčą dėl H. P. priklausančios namo dalies rekonstrukcijos, kuriai sutikimą ji davė su tam tikromis taikos sutartyje nustatytomis išlygomis. 2018 m. sausio 3 d. sužinojo, kad trečiajam asmeniui išduotas leidimas rekonstrukcijai. Kilo įtarimas, jog rekonstrukcija vykdoma ne tomis sąlygomis, kurioms ji davė sutikimą. Šioje byloje iš teismo gavus rekonstrukcijos projektą, kuriam išduotas ginčijamas leidimas, paaiškėjo, kad tam tikri projekto sprendiniai neatitinka taikos sutartyje jos padarytų išlygų, todėl turi būti pripažinta, jog leidimas rekonstrukcijai išduotas be jos sutikimo, kas yra pagrindas jį panaikinti. 3. Ieškovės teigimu, ji nedavė sutikimo projekto sprendiniui, pagal kurį atstumas nuo namo trečiojo asmens rekonstruojamos dalies šiaurinės sienos iki jos naudojamo namo dalies kampo yra 3,28 m, kadangi pagal taikos sutartį šis atstumas turi būti išlaikytas nuo sklypo naudojimo ribos, kuria yra sklype pastatyta betoninė siena, o ne namo kampas. Be to, prie taikos sutarties pridėtame plane, su kuriuo ji su išlygomis sutiko, nebuvo durų, kurios projekte numatytos. Šis sprendinys nebuvo žinomas, todėl jam pritarti ji negalėjo. Taip pat nesutiko ir su sprendiniu, pagal kurį atsiranda kamino dalis virš namo stogo, tačiau projekte toks sprendinys yra.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

54. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Panaikino Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 6 d. išduoto leidimo Nr. ( - ) gyvenamojo namo, esančio ( - ), rekonstrukcijai galiojimą. 5. Teismas nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo H. P. yra gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), bendraturčiai. Trečiasis asmuo rekonstruoja savo naudojamą namo dalį, dėl ko, su ieškove kilus ginčui, civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016 buvo sudaryta taikos sutartis (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė su trečiojo asmens planuojama rekonstrukcija sutiko su tam tikromis išlygomis, nurodytomis sutartyje, jos prieduose. 2017 m. M. D. pagal H. P. užsakymą parengė projektą (toliau – projektas) namo dalies rekonstrukcijai, kuriai įgyvendinti atsakovė 2017 m. spalio 6 d. išdavė leidimą Nr. ( - ). Kartu teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nesprendžiami ieškovės nesutikimo su projekto sprendiniais (kuriais išreiškiami planuojami statybos darbai) pagrįstumo klausimai, nes jie buvo išspręsti civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016 bendraturčiams sudarant taikos sutartį. Todėl teismas sprendė tik dėl to, ar pagal sutartį yra ieškovės sutikimas konkretiems statybos darbams (kurie išreikšti projekte jo sprendiniais), ar sutikimo nėra, kadangi toks sutikimas privalomas pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 7 punktas). 6. Teismas pažymėjo, jog civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016 teismo patvirtintoje ieškovės ir trečiojo asmens H. P. sudarytoje taikos sutartyje nurodoma, kad ieškovė duoda sutikimą rekonstrukcijai, išskyrus „1.1. A. M. nesutinka su pakoreguotame projekte suprojektuota stogine (pakoreguoto projekto rytinio fasado planas, pridedamas lapas Nr. 1). 1.2. A. M. nesutinka, kad pirmo aukšto plane (pridedamas lapas Nr. 2) pažymėta lauko siena nuo sklypo ribos būtų patraukta tik 2,52 m., kaip nurodyta plane. Sutinka, kad siena liktų 3,28 m. atstumu nuo A. M. sklypo ribos, kaip užfiksuota 2011 m. gegužės 2 d. kadastrinių matavimų byloje. 1.3. A. M. nesutinka, kad vietoj jos įrengto vėdinimo kaminėlio būtų statomas ieškovo kaminas, nes kaminėlis įrengtas jos stogo dalyje ir taip būtų pažeistos A. M. jau rekonstruotos stogo ir sienos konstrukcijos.“ Pažymėjo, kad šios sutarties sudedamoji dalis yra ir sutartyje nurodyti jos priedai: gyvenamojo namo fasadų brėžiniai, namo pirmo aukšto patalpų eksplikacija, kuriuose ieškovė atliko tam tikrus pataisymus, pastabas. Ir tik su šiomis išlygomis (pataisymais, pastabomis) buvo duotas sutikimas rekonstrukcijai bei sudaryta nurodyta sutartis. Todėl ši sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant ne vien į žodinį jos turinį, tačiau ir į visų sutarties dokumentų (tame tarpe ir joje nurodytų jos priedų: brėžinių, planų), ieškovės pastabų, pataisymų, padarytų juose, tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnis). 7. Teismas konstatavo, jog sutartyje ieškovė davė sutikimą rekonstrukcijai su sąlyga, kad H. P. rekonstruojamos namo dalies šiaurinė siena bus ne arčiau nei 3,28 m. atstumu nuo sklype stovinčios betoninės tvoros, t. y. taip, kaip nurodyta sutarties priede Nr. 2, tačiau projekto, kurio įgyvendinimui išduotas ginčijamas leidimas, sprendiniai šios išlygos neatitinka, kadangi 3,28 m. atstumas išlaikytas ne nuo sklypo naudojamų dalių ribos (betoninės tvoros), o nuo ieškovės naudojamos namo dalies kampo, kuris yra už nurodytos ribos. Be to, sutarties priede Nr. 2, pagal kurį ieškovė, sudarydama sutartį, sprendė duoti sutikimą rekonstrukcijai ar ne, H. P. rekonstruojamos namo dalies šiaurinėje sienoje nebuvo numatyta išėjimo (durų). Taigi, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad toks sprendinys bus išlaikytas ir projekte, tačiau projekto sprendiniuose išėjimas (durys) nurodytoje sienoje numatytas. Apie šį sprendinį ieškovei, sudarant sutartį, nebuvo žinoma. Taip pat projekto sprendiniuose pavaizduota kamino dalis virš gyvenamojo namo stogo, o projekto aiškinamajame rašte nurodomi statybos darbai, atliktini su šia kamino dalimi, nors sutarties priede Nr. 1 toks pavaizduotas kaminas ieškovės buvo išbrauktas (ieškovės atliktas pataisymas), pavaizduojant nesutikimą su sprendiniu grafiškai. Todėl teismas darė išvadą, kad ginčijamas leidimas rekonstrukcijai išduotas be ieškovės sutikimo, kai jis buvo privalomas, t. y. neteisėtai, ir tai yra pagrindas panaikinti leidimo galiojimą.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

79. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo H. P. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą ir bylą perduoti administraciniam teismui arba pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priimti naują įrodymą – 2016 m. gruodžio 7 d. vykdomojo rašto Nr. VR-1585 kopiją, kadangi šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo. 10. Nurodo, kad teismas pažeidė bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 22 straipsnis), kas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Taip pat teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą, neteisėtai jį taikęs, ir tos pačios dalies 2 punktą, jo netaikęs, bei 33 straipsnio 2 dalies imperatyvą, kadangi neišsprendė šioje materialinėje normoje išvardintų klausimų, kuriuos, priimdamas sprendimą, teismas privalėjo išspręsti. 11. Teigia, jog ieškovė pareiškė vieną reikalavimą, susidedantį iš dviejų neatskiriamai susijusių dalių – pripažinti neteisėtu ir panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 6 d. išduotą leidimą rekonstruoti gyvenamąjį namą, tačiau teismas iš esmės išsprendė tik pusę reikalavimo – išduotą leidimą panaikino, bet nepripažino jo neteisėtu. Patenkinus pusę ieškinio, ieškovei galėjo būti priteista ne daugiau kaip pusė bylinėjimosi išlaidų. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakymo, kodėl teismas, patenkindamas ieškinį dalinai, konstatuoja, kad jį tenkina visiškai, nėra. Todėl tvirtina, kad konstatuotinas antrasis absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nes sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). 12. Mano, jog ieškovė neturėjo teisės pareikšti teisme ieškinį, nes neįrodo (neįrodinėjo), kokios jos teisės buvo pažeistos. Ieškovės atstovė advokatė patikslino, kad ieškovė iš atsakovės siekė gauti statybos leidimo rekonstrukcijai nuorašą tik tam, kad įsitikintų, ar šis leidimas nepažeidžia ieškovės teisių. Reikalaudama minėto leidimo patikrinimui ieškovė pati sau suteikė teisę būti valstybės institucijos darbą kontroliuojančiu subjektu, taip viršijo savo teises ir išreiškė pageidavimą ginti viešąjį interesą. Ginčą, kuomet valstybės institucija neišduoda individualaus teisės akto, galimai įtakojančio asmens, kuriam šis aktas neadresuotas, teises ir teisėtus interesus, sprendžia administracinis teismas. 13. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 7 punkto normą. Jeigu išduodant leidimą nėra bendraturčio sutikimo, dar nereiškia, kad tai yra savarankiškas ir vienintelis pagrindas naikinti valstybės institucijos išduotą leidimą rekonstrukcijai. Byloje liko neįvertinta, kad šiuo atveju leidimas yra įregistruotas, todėl jis gali būti nuginčytas ne todėl, kad jis netinkamas, išduotas nesant bendraturčio sutikimo, ar bendraturčio sutikimas ne tokios formos, o tik tuomet, jeigu tas leidimas kokiu nors būdu pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus. Šios aplinkybės ieškovė neįrodinėjo, o fakto, kaip išduotas leidimas pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus, teismas nenustatė. 14. Apelianto teigimu, ieškovė kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, kuris 2016 m. gruodžio 7 d. civilinėje byloje Nr. 2VP-156-956/2016 išdavė vykdomąjį raštą, kuriame nurodė tik vieną galimą jo padarytą taikos sutarties punkto pažeidimą (įsipareigojimą nugriauti stoginę). Šį įpareigojimą įvykdė, o kitų tariamų taikos sutarties punktų pažeidimų konstatuota nebuvo. Šioje byloje ieškovė, esant galiojančiai taikos sutarčiai, kreipėsi į teismą, neturėdama teisės į ieškinio reikalavimo patenkinimą, ir teismas tokio reikalavimo dalį patenkino, revizuodamas ir panaikindamas dalį taikos sutarties civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016, išplėsdamas 2016 m. gruodžio 7 d. vykdomojo rašto įrašo ribas, be pagrindo nagrinėdamas ieškovės papildomai pateiktus rašytinius įrodymus dėl tariamų taikos sutarties punktų pažeidimų. 15. Nurodo, kad statybos leidimas yra individualus administracinis aktas, todėl byloje taikytinos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) sužinojimo dienos. Priešingai nei sprendė teismas, apie galimai savo pažeistas teises ieškovė žinojo jau nuo taikos sutarties civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016 ir po 2016 m. gruodžio 7 d. vykdomojo rašto išdavimo. Be to, statybos leidimas rekonstruoti gyvenamąjį namą išduotas 2017 m. spalio 6 d., apie jį skelbiama elektroninėje erdvėje viešai, taip pat apie leidimo išdavimą ieškovei buvo žinoma iš civilinių bylų Nr. 2VP-902-488/2017 ir Nr. 2VP-4600-223/2017, kuriose ji pati dalyvavo. Tokiu būdu, vieno mėnesio terminas apskundimui yra praleistas be svarbių priežasčių, ieškovė neprašė šio termino atnaujinti, o tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti. 16. Atsiliepimu į trečiojo asmens H. P. apeliacinį skundą atsakovė Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą tenkinti. 17. Nurodo, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiu savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą yra administracinio teisinio pobūdžio, todėl šiam reikalavimui turi būti taikomi administracinių bylų teisenos terminai, atsižvelgiama į administracines bylas dėl tokio pobūdžio administracinių aktų (statybą leidžiančių dokumentų) panaikinimo nagrinėjančių administracinių teismų praktiką. Šiuo atveju ginčijamas statybos leidimas buvo išduotas kur kas ankščiau, nei pareikštas ieškinys, todėl ieškovė praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo paduoti. Mano, kad teismas sprendime taikos sutarties aiškinimo taip, kaip numato CK normos, neatliko, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendinio priėmimą. 18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A. M. prašo jį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. 19. Nurodo, kad teismas bylų rūšinio teismingumo taisyklių nepažeidė, ieškovė turi reikalavimo teisę kreiptis su ieškiniu dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, nes jos teisės akivaizdžiai yra pažeistos, teismas pagrįstai išnagrinėjo pateiktą ieškinį, todėl nėra apelianto nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo. Teismas ieškinį patenkino pilnai, išsprendė visus pareikštus reikalavimus, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, kitų procesinių teisės normų, tinkamai ir pilnai atskleidė bylos esmę, visapusiškai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, todėl tinkamai pritaikė materialines teisės normas. 20. Teismas padarė pagrįstas išvadas, jog statybas leidžiantis dokumentas negali būti išduotas nesant bendraturčio sutikimo konkretiems darbams. Įsiteisėjus Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016, statybos leidimas galėjo būti išduotas tik pagal šioje teismo nutartyje nurodytus šalių sutartus projektinius sprendinius ir statybos darbų išlygas. Mano, jog teismas tinkamai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes įvertinti, ar atsakovė pažeidė įstatymo nuostatas ir vykdė Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016, ieškovė galėjo tik susipažinusi su projektu, pagal kurį buvo išduotas statybos leidimas ir kuris teismui buvo pateiktas po ieškinio pateikimo. 21. Atsiliepimu į trečiojo asmens H. P. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašo nutartį nagrinėjamoje byloje priimti teismo nuožiūra. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

922. Apeliacinis skundas atmetamas. 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

10Dėl naujų įrodymų

1124. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. 25. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. išduoto vykdomojo rašto Nr. VR-1585 kopiją, nurodydamas, kad naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik po skundžiamo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto pateiktą dokumentą, nes jis neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamam klausimui bei teisingam bylos išsprendimui, kitokių teisinių pasekmių nesukurs. Priešingai nei teigia apeliantas, šį vykdomąjį raštą pirmosios instancijos teismui jis galėjo pateikti anksčiau.

12Dėl ginčo esmės

1326. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Šią išvadą teismas daro dėl sekančių motyvų. Apelianto teigimu, teismas pažeidė bylų rūšinio teisingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės, kas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Teisėjų kolegija su tokiu skundo argumentu nesutinka. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė A. M. su skundu, kuriuo prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 6 d. išduotą leidimą rekonstruoti gyvenamąjį namą, esantį ( - ), jau buvo kreipusis į Regionų apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. I-2381-320/2018 atsisakė priimti jos skundą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir nurodė, jog pareiškėja ginčija statybą leidžiantį dokumentą, kai statyba yra pradėta, todėl toks reikalavimas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Kaip matyti, taip pat dėl bylos teismingumo bendrosios kompetencijos teismui pasisakė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. 27. Pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą – dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas. Taigi, įstatymas įtvirtina konkrečias ginčų dėl statybas leidžiančių dokumentų rūšinio teismingumo nustatymo taisykles, pagal kurias, kai statyba yra pradėta, kreipiamasi į bendrosios kompetencijos teismą. Tokia yra ir Specialiosios teisėjų kolegijos praktika (Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 11 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-19/2017; 2018 m. spalio 15 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-85/2018 ir kt.). Pastebėtina, jog apeliantas ir pats neginčija, kad rekonstrukcijos, kuriai išduotas ginčijamas leidimas, darbai yra pradėti, juos siekia įteisinti. Ieškovė pareiškė vienintelį reikalavimą panaikinti išduotą statybos leidimą tik todėl, kad dar 2013 m. trečiojo asmens H. P. atlikta rekonstrukcija Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimu yra pripažinta savavališkomis statybomis. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdomas, todėl dar kartą prašyti teismo pašalinti savavališkos statybos padarinius pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai ir pagrįstai nurodė, kad šioje byloje nesprendžia ieškovės nesutikimo su projekto sprendiniais (kuriais išreiškiami planuojami statybos darbai) pagrįstumo, nes tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, o nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiama tik dėl to, ar pagal sutartį yra ieškovės sutikimas konkretiems statybos darbams (kurie išreikšti projekte jo sprendiniais), ar sutikimo nėra, kadangi toks sutikimas privalomas pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 7 punktą. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad, esant aptartam faktiniam pagrindui, pareikštas tik vienas ieškinio reikalavimas, nekeičia bylų rūšinio teismingumo. 28. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad teismas be pagrindo iš jo priteisė visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, nors išsprendė ir patenkino tik pusę ieškinio reikalavimo, t. y. panaikino išduotą leidimą, tačiau jo neteisėtu, kaip reikalavo ieškovė, nepripažino. Kaip matyti, teismas sprendime konstatavo, jog pripažįsta, kad ginčijamas leidimas rekonstrukcijai išduotas be ieškovės sutikimo, kai jis buvo privalomas (Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 7 punktas), t. y. neteisėtai, ir tai yra pagrindas panaikinti leidimo galiojimą (Statybos įstatymo 27 straipsnio 23 dalies 1 punktas, 24 dalis, 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokiu būdu, teismas, priešingai nei teigia apeliantas, ieškinį patenkino visiškai, išsprendė visus pareikštus reikalavimus ir pagrįstai priteisė šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). 29. Apeliantas nurodo, kad ieškovė neturėjo teisės pareikšti ieškinio, nes neįrodė, kad jos teisės buvo pažeistos. Atsižvelgdama į nutarties 27 punkte išdėstytą teisinį reglamentavimą, ieškovė tiek ieškinyje, tiek nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu nurodė, kad jos teisės yra pažeistos todėl, kad atsakovė išdavė statybas leidžiantį dokumentą pagal trečiojo asmens H. P. parengtą projektą, kurio sprendiniams ji sutikimo nedavė, nors jis ir yra privalomas. Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kokius dokumentus reikia pateikti norint gauti statybą leidžiantį dokumentą. Vienas iš privalomų pateikti dokumentų yra statinio (jo dalies) bendraturčių rašytinis sutikimas (27 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Ieškovė, būdama pastato, kuriam rekonstruoti atsakovė išdavė leidimą, bendraturte, nedavė sutikimo atlikti statybos darbus pagal kitą projektą, nei jis nurodytas Panevėžio miesto apylinkės teismo patvirtintoje šalių taikos sutartyje civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016. Pakeitus planuojamą statybos įgyvendinimo būdą, reikia gauti naują bendraturčio sutikimą. Šiuo atveju Panevėžio miesto savivaldybės administracija išdavė statybą leidžiantį dokumentą nepatikrinusi pateikto projekto, neatsižvelgusi į Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016, nepareikalavusi statytojo pateikti bendraturtės sutikimo naujo projekto sprendiniams. Tuo tarpu kaip konkrečiai pažeistos ieškovės teisės atlikus savavališką rekonstrukciją, buvo aiškintasi nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-156-956/2016, todėl šios aplinkybės nėra ir negali būti nagrinėjamos bylos dalyku. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai nesiaiškino, kaip konkretūs projekto sprendiniai pažeidžia ieškovės interesus. 30. Apelianto teigimu, civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016 A. M. sutikimas jam rekonstruoti pastatą yra, ieškovė, esant galiojančiai taikos sutarčiai ir neturėdama teisės į ieškinio reikalavimo patenkinimą, kreipėsi į teismą, o teismas tokio reikalavimo dalį patenkino, taip revizuodamas ir panaikindamas dalį taikos sutarties civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016 ir išplėsdamas 2016 m. gruodžio 7 d. vykdomojo rašto civilinėje byloje Nr. 2VP-156-956/2016 įrašo ribas. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar yra tinkamas bendraturčių sutikimas numatomiems darbams, reikėtų įvertinti tai, ar bendraturčiai apskritai yra davę sutikimą ir su kuriais konkrečiais darbais jie yra sutikę. Taip pat labai svarbu įvertinti tai, kokiu pagrindu bendraturtis yra davęs sutikimą vykdyti statybas. Pagal Statybos įstatymą reikalingas pateikti sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Bent vieno iš statinio ar (ir) žemės sklypo bendraturčio sutikimo atlikti statybos darbus nebuvimas yra pakankamas pagrindas statybos leidimą pripažinti neteisėtu (2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-885/2009 ir kt.). Būtent tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo pateikimas. Ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo orientacinį laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018 ir kt.). 31. Atsižvelgiant į virš nutartyje nurodytus motyvus, įsiteisėjus Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016, statybos leidimas trečiajam asmeniui galėjo būti išduotas, tačiau tik pagal šioje teismo nutartyje nurodytus šalių sutartus projektinius sprendinius ir statybos darbų išlygas. Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovė, sutartyje sutikdama su trečiojo asmens naudojamos namo dalies rekonstrukcija, nesutiko su statybos darbais, kurie vėliau išreikšti nurodytais projekto sprendiniais (dėl rekonstruojamos šiaurinės sienos padėties (atstumo iki naudojamų sklypo dalių ribos), dėl kamino dalies virš stogo, o sprendinys dėl išėjimo (durų) rekonstruojamoje šiaurinėje sienoje ieškovei iš viso nebuvo atskleistas), tačiau ginčijamas leidimas rekonstrukcijai pagal projektą trečiajam asmeniui vis tiek buvo išduotas. Akivaizdu, jog teismas, konstatavęs, kad statybą leidžiantis dokumentas yra išduotas neturint bendraturčio sutikimo projekte, pagal kurį išduotas leidimas, numatytiems darbams, nerevizavo ir nepanaikino taikos sutarties civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016 bei atitinkamai neišplėtė 2016 m. gruodžio 7 d. išduoto vykdomojo rašto įrašo ribų. Kaip matyti, ieškovės sutikimo su statybos darbais ribos, kurias ir vertino pirmosios instancijos teismas, yra numatytos taikos sutarties 1 punkte. Tuo tarpu apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis taikos sutarties 2 punkte bei vykdomajame rašte nurodytą įpareigojimą įvykdė. Priešingai, ieškovės paaiškinimai, išduotas vykdomasis raštas, paskirta bauda už teismo sprendimo nevykdymą leidžia spręsti, kad trečiasis asmuo H. P. įpareigojimo nugriauti stoginę iki šiol neįvykdė. 32. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas turėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, nes ieškovė be svarbių priežasčių praleido vieno mėnesio apskundimo terminą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apie konkrečius sutarties bei savo teisių pažeidimus ieškovė galėjo sužinoti ir sužinojo tik po ieškinio pateikimo teismui dienos. Pažymėtina, kad ieškovė niekaip negalėjo žinoti apie Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 6 d. išduotą leidimą rekonstruoti gyvenamąjį namą nei 2016 m. kovo 24 d. teismui tvirtinant taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016, nei 2016 m. gruodžio 7 d. išduodant vykdomąjį raštą, nei 2017 m. gegužės 19 d. teismui priimant nutartį civilinėje byloje Nr. 2VP-902-488/2017 (dėl baudos skyrimo), kadangi šie teismų sprendimai priimti anksčiau nei išduotas statybos leidimas. Bylos duomenys patvirtina, jog, tik gavusi civilinės bylos Nr. 2VP-4600-223/2017 procesinius dokumentus, ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti statybos leidimo ir rekonstrukcijos projekto kopijas, kad įsitikintų, jog projektas paruoštas atsižvelgus į iškeltas sąlygas, patvirtintas Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-156-956/2016. Atsakovė 2018 m. sausio 8 d. raštu Nr. 8A-15(18.13) informavo pareiškėją, kad prašymo netenkins. Be to, 2018 m. sausio 5 d. ieškovės atstovė advokatė kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti leidimo rekonstruoti gyvenamąjį namą, esantį ( - ), Nr. ( - ), kopiją bei rekonstrukcijos projekto kopiją. Atsakovė informavo advokatę, kad dokumentus pateiks tiesiogiai teismui. Taigi, apie savo teisės pažeidimą, t. y. kad 2017 m. spalio 6 d. išduotas leidimas rekonstruoti gyvenamąjį namą, esantį ( - ), pagal projektą, kurio sprendiniams ieškovė nedavė sutikimo, A. M. sužinojo tik po ieškinio teismui padavimo dienos, kai šis projektas buvo išreikalautas teismo. Tokiu būdu, teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). 33. Kiti apelianto nurodyti motyvai esminės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). 34. Dėl aukščiau paminėtų motyvų konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. 35. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ieškovė A. M. patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Netenkinus apeliacinio skundo, šios išlaidos, kurios pagrįstos įrodymais, atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, priteistinos iš trečiojo asmens apelianto H. P. (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Priteisti iš H. P. (a. k. ( - ) A. M. (a. k. ( - ) naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai