Byla 1A-237/2012
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 6 metams. Bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kuopio, teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Lino Žukausko, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai, gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 6 metams. Bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

3Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 28 d.

4Iš nuteistųjų E. L. ir M. E. nukentėjusiajai I. V. solidariai priteistas 6113 litų turtinės ir 20 000 litų neturtinės žalos atlyginimas. E. L. neturint turto ir negaunant uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, iš jo įstatyminės atstovės Ž. M. nuspręsta išieškoti 13 056 litus. Iš nuteistųjų E. L. ir M. E. taip pat priteista po 2981 litą ir 26 centus Valstybinei ligonių kasai už V. L. gydymo išlaidas. E. L. neturint turto ir negaunant uždarbio, iš jo priteistą sumą – 2981 litą ir 26 centus – nuspręsta išieškoti iš jo įstatyminės atstovės Ž. M. .

5Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. E. , S. S. , tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

6Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

7E. L. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 27 d. apie 23 val., praėjime tarp sandėliukų, esančių Klaipėdoje, ( - ) namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su M. E. , matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, be priežasties, dėl chuliganiškų paskatų sudavė V. L. nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas. Sudavus V. L. ne mažiau kaip vienuolika smūgių į rankas ir krūtinę, buvo padarytos poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos priekinio paviršiaus abiejų pusių srityse, dešinio peties priekinio paviršiaus, dešinės alkūnės - žasto išorinio paviršiaus srityse ir poodinės kraujosruvos abiejų rankų dilbių srityse, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. M. E. ir E. L. kiekvienam sudavus ne mažiau kaip po vieną, o abiem kartu - ne mažiau kaip dešimt smūgių V. L. į galvą, V. L. buvo padarytas stiprus galvos sumušimas: daugybinės poodinės kraujosruvos veido abiejų pusių srityse, galvos smegenų sumušimo -kontuziniai židiniai abiejų galvos smegenų pusrutulių kaktinių skilčių, kairio pusrutulio smilkininės skilties, kairio pusrutulio pakaušinės skilties - srityse, trauminis subdurinis (po kietuoju galvos smegenų dangalu) kraujo išsiliejimas dešinėje, kaukolės smegeninės dalies dešinės pusės skliauto kaulų linijinis lūžis su epidurine kraujo išlaja dešinėje, veido kairės pusės kaulų lūžiai: kairio skruostikaulio lanko lūžis, kairio viršutinio žandikaulio (maksiliarinio) ančio priekinio - viršutinio krašto įspaustinis lūžis su kraujo susikaupimu antyje. Dėl V. L. suduotų smūgių lūžo kaukolės kaulai, buvo sumuštos galvos smegenys, išsivystė smegenų koma, kontuzinis sumušimo židinys pratrūko į galvos smegenų skilvelių sistemą ir V. L. 2009 m. rugpjūčio 2 d. ligoninėje mirė. Šiais veiksmais E. L. kartu su M. E. dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. L. .

8Nuteistasis E. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba paskirti jam švelnesnę bausmę.

9Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje jo kaltė grindžiama liudytojų V. G. , V. M. , N. P. parodymais bei iš dalies jo (E. L. ) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad tarp minėtų parodymų yra prieštaravimų.

10Apelianto manymu, skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, kada buvo padaryta jam inkriminuota nusikalstama veika. Šį savo teiginį nuteistasis grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. S. dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2009 m. liepos 27 d., neatsižvelgė, kad jis (E. L. ) ir M. E. parodė, kad šio įvykio metu kartu su jais buvo ir S. S. . Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis ir M. E. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme negalėjo prisiminti, kurią tiksliai dieną jie sužalojo V. L. . Tačiau pirmosios instancijos teismas privalėjo šią aplinkybę nustatyti. Nuteistasis nurodo, kad jeigu S. S. įvykio vietoje 2009 m. liepos 27 d. nebuvo, tokiu atveju jis (E. L. ) ir M. E. šią dieną prieš nukentėjusįjį smurto taip pat nenaudojo.

11Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsižvelgta, jog E. L. yra nepilnametis, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra nenuoseklūs, nes jis tiksliai neprisimena nei datų, nei aplinkybių. Nuteistasis cituoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis (E. L. ) iš dalies pripažino savo kaltę ir paaiškino, jog vyriškiui, vilkėjusiam mėlyną švarką, jis smogė 3 kartus į galvą, po to, šiam nugriuvus, M. E. ir S. S. jam spyrė po du kartus į galvą, o jis (E. L. ) – spyrė dar du ar tris kartus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šie nuteistojo E. L. parodymai atitinka nuteistojo M. E. ir nukentėjusiųjų parodymus. Tačiau apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad jam, M. E. ir S. S. atėjus, V. L. veidas jau buvo sumuštas. N. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad „kaip mušė Vladuką, nemačiau, ar jis jau buvo sumuštas iki tol, nepamenu“ (b. l. 21, t. 5). Nukentėjusysis V. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad „pirmą smūgį gavau aš, L. tada sumuštas nebuvo. L. tada su R. sumuštas nebuvo. L. gal sumušė gatvėje ar prie namų, o kur tai buvo, pasakyti negaliu, nes jo ten nuolatos garaže nebūdavo“ (b. l. 21, t. 5). Liudytojas R. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad „kai sumušė L., manęs nebuvo. L. sumušė kitą dieną, kai manęs nebuvo. L. sumušė tą kartą tik vieną, o po to sumušė N., man atrodo, kad juos sumušė atskirai“.

12Nuteistasis nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje aptarti tik vieni ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai, nors 2010 m. sausio 13 d. vykusios apklausos metu jis nurodė ir kitas su įvykiu susijusias aplinkybes, t. y., kad 2009 m. liepos pabaigoje kartu su S. S. ir M. E. ėjo pas benamius, kad šie nupirktų cigarečių. Vienas iš benamių buvo sumuštu veidu. S. S. klausė, kur jo rankšluostis, įvyko žodinis konfliktas. M. E. smogė vienam vyrui į veidą, trenkė su lenta per galvą, o kai šis nuvirto – spyrė. Vyrui, kurio veidas buvo sumuštas, jis (E. L. ) 3 kartus smogė į galvą ir šis vyras nugriuvo (b. l. 22-24, t. 3). M. E. , duodamas parodymus, kategoriškai nurodė, kad, kai antrą kartą buvo mušami benamiai, jokių pagalių jis neturėjo. Pagaliu mušė tik pirmą kartą, t. y. 2009 m. liepos 14 d. Nuteistasis taip pat pažymi, kad 2009 m. rugpjūčio 19 d., sprendžiant klausimą dėl jam paskirtos kardomosios priemonės, jis parodė, kad sudavė vieną smūgį ir R. K. . Apeliantas teigia, kad jo parodymų nenuoseklumas reiškia, kad jis neneigia kelis kartus mušęs benamius, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jį buvo bandoma įtikinti, kad vieną iš veikų jis padarė 2009 m. liepos 27 d., kai buvo mirtinai sužalotas V. L. . Tačiau nuteistasis nurodo, kad nukentėjusysis V. G. ir liudytoja N. P. neatpažino jo kaip asmens, dalyvavusio 2009 m. liepos 27 d. įvykyje. Be to, šie bei kiti byloje apklausti asmenys negalėjo patvirtinti, kad nukentėjusysis buvo sumuštas būtent 2009 m. liepos 27 d., byloje neginčijamai nustatyta tik tai, kad V. M. V. L. rado 2009 m. liepos 28 d.

13Apeliaciniame skunde pažymima, kad ekspertas taip pat negalėjo pasakyti, kurią dieną nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai. Todėl apeliantas teigia manantis, kad V. L. galėjo būti sužalotas dar iki jam, S. S. ir M. E. jį sumušant arba po šio sumušimo. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad V. L. buvo rastas ne sandėliuke, kur jį nuvedė V. G. , todėl nuteistųjų ir išteisintojo padaryti sužalojimai negalėjo turėti įtakos jo mirčiai.

14Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso noras, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga „Dėl baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo“, teigia, kad jo kaltė šioje baudžiamojoje byloje yra grindžiama nepatikimais, neinformatyviais, turinčiais dviprasmišką įrodomąją vertę įrodymais. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio nuostatas, nešališkumo principą, nekaltumo prezumpciją, perkėlė jam įrodinėjimo naštą ir buvo neobjektyvus: skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl vieno iš kaltinamųjų, jo (E. L. ) parodymais nesivadovavo, o priimdamas dėl E. L. apkaltinamąjį nuosprendį nustatė, kad pastarojo parodymai yra teisingi.

15Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su E. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nuteistasis, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 punktą, teigia, kad jis, S. S. ir M. E. dažnai susitikdavo su benamiais, kurie jiems nupirkdavo alkoholinių gėrimų ir cigarečių. Nuteistasis nurodo, kad tą vakarą jie visi pas benamius ėjo taip pat dėl tos pačios priežasties, tačiau M. E. ir V. G. ėmus konfliktuoti, prasidėjo muštynės, kurių metu dėl tarpusavio nesutarimų buvo panaudotas smurtas prieš benamius. Apeliantas pažymi, kad chuliganiškų paskatų jie neturėjo.

16E. L. nurodo neturėjęs tyčios nužudyti V. L. ir kartu su M. E. ir S. S. eidamas į namą, esantį Minijos g. 132, tokio tikslo neturėjo. Apeliantas teigia, kad suduodamas nukentėjusiajam smūgius, jis negalėjo suvokti ir nesuvokė, jog pastarasis bus nužudytas. Be to, nuteistasis pažymi, kad suduodamas smūgius, jis nenaudojo jokių įrankių, nukentėjusysis nebuvo mušamas ilgai ir intensyviai, todėl negalima daryti išvados, kad savo veiksmais jis siekė pastarojo mirties. Apeliantas teigia manantis, kad V. L. mirties priežastis buvo ir jo pasirinktas gyvenimo būdas, kuris lėmė blogą jo sveikatos būklę, bei pavėluotas kreipimasis į medicinos įstaigą. E. L. teigimu, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes turėjo įvertinti, atsižvelgdamas taip pat ir į jo amžių bei aplinkybių suvokimą.

17Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su priteistu turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu nukentėjusiajai I. V. . Nuteistasis nurodo, kad pastaroji nepateikė jokių įrodymų apie patirtas laidojimo išlaidas. Apeliantas teigia manantis, kad nukentėjusioji tokių išlaidų apskritai neturėjo, nes su V. L. beveik nebendravo, ryšių nepalaidė ir juo nesidomėjo. E. L. neatmeta galimybės, kad nukentėjusysis iš medicinos įstaigos buvo iš karto nuvežtas į kapines ir palaidotas, nes priešingu atveju I. V. ir vėliau būtų gavusi reikalingus dokumentus, patvirtinančius jos turėtas išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad I. V. pateiktas dokumentas apie 300 litų avanso sumokėjimą už paminklo pastatymą taip pat nepatvirtina, kad ateityje ji turės išlaidų. Nuteistasis nurodo, kad per visą šios bylos nagrinėjimo laikotarpį paminklas turėjo būti pagamintas, o I. V. turėjo pateikti teismui įrodymus apie visą sumokėtą sumą.

18Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas I. V. priteisė per didelį neturtinės žalos atlyginimą. Dėl V. L. mirties pastaroji tikrai nepatyrė šoko, emocinių išgyvenimų, nes su nukentėjusiuoju jų nesiejo joks emocinis ar dvasinis ryšys, nukentėjusioji buvo abejinga dėl nužudytojo pasirinkto gyvenimo būdo, dėl jo sveikatos būklės ir socialinių ryšių. Be to, pirmosios instancijos teismui I. V. negalėjo pateikti įrodymų, kurie atitiktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus.

19Nuteistasis teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam bausmę, nesivadovavo nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtimi padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (Lietuvos Respublikos BK 80 straipsnio 3 punktas). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad E. L. motina neskyrė pakankamai dėmesio pastarojo auklėjimui bei užimtumui. Tačiau nuteistasis teigia jau padaręs išvadas dėl savo elgesio, todėl pradėjo mokytis, jis charakterizuojamas teigiamai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad paskirtos bausmės dydis gali turėti įtakos jo tolimesnei socialinei brandai ir gyvenimui. E. L. teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kiekvienas nusikalstęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

20Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

21Apeliacinis skundas atmetamas.

22Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

23Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu ir prašydamas jį išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, apeliantas neneigia, kad jis vartojo smurtą prieš benamius, taip pat ir prieš V. L. . Tačiau jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kada nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, nuo kurių jis ligoninėje mirė. Šis apeliacinio skundo teiginys iš esmės grindžiamas tuo, kad E. S. dėl V. L. nužudymo buvo išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

24Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, E. L. , veikęs bendrininkų grupe su M. E. , V. L. dėl savanaudiškų paskatų nužudė 2009 m. liepos 27 d. apie 23 val. Šis nusikaltimo padarymo laikas nustatytas remiantis kitų nuteistųjų bei paties E. L. , nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais bei specialisto išvada Nr. M 483/09 (03).

25Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas, pasakodamas apie įvykį, kurio metu buvo sužalotas V. L. , parodė, kad tai įvyko „sekančią dieną“ po 2009 m. liepos 14 d. įvykio (b. l. 12-17, t. 3). Kitoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje E. L. parodė, kad V. L. buvo sumuštas „po to įvykio praėjus keletui dienų, gal daugiau, tiksliau laiko įvardinti negaliu, neatsimenu, tai yra 2009 m. liepos mėnesio pabaigoje“ (b. l. 22-24, t. 3). 2010 m. balandžio 23 d. vykusioje apklausoje E. L. patvirtino savo prieš tai duotus parodymus, teigė, kad „dėl įtarimo nužudžius kaltu neprisipažįstu ir paaiškinu, kad 2009 m. liepos 27 d. apie 23 val. buvo 4 vyrai ir 1 moteris; aš pripažįstu, kad sudaviau smūgį vyriškiui vilkėjusiam mėlynu statybiniu švarku“. (b. l. 5-6, t. 4). Pirmosios instancijos teisme E. L. keitė savo parodymus ir, neįvardinęs konkrečios datos, kada buvo antrą kartą sumušti benamiai, parodė, kad vyriškio mėlynu švarku nemušė (b. l. 17, t. 5). Pažymėtina, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad V. L. iš įvykio vietos į ligoninę, kur mirė, pristatytas vilkėdamas tamsiai mėlynos spalvos švarką (b. l. 62, 63-68, t. 1). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad E. L. pasirašytinai įteiktuose pranešimuose apie įtarimą (b. l. 11, t. 3; b. l. 2-4, t. 4) bei kaltinamajame akte (b. l. 102-107, t. 4), kuris taip pat jam buvo įteiktas (b. l. 6, t. 5) V. L. sumušimo data nurodyta 2009 m. liepos 27 d. Ikiteisminio tyrimo metu apelianto parodymai, apie suduotų smūgių V. L. skaičių ir pobūdį kito, o pirmosios instancijos teisme E. L. parodė apskritai nemušęs V. L. , tačiau minėtose apklausose apeliantas neparodė, kad šis įvykis buvo kurią nors kitą, ne 2009 m. liepos 27 d. Tik po to, kai pirmosios instancijos teismas išteisino S. S. dėl V. L. nužudymo, nes nebuvo įrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, apeliaciniame skunde E. L. taip pat ėmė neigti savo dalyvavimą padarant minėtą nusikalstamą veiką būtent 2009 m. liepos 27 d., tačiau pripažino sudavęs smūgius V. L. . Tokia nuteistojo pozicija laikytina noru išvengti baudžiamosios atsakomybės.

26Kitas nuteistasis M. E. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus, prašė remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie teismo posėdžio metu buvo perskaityti (b. l. 15, t. 5). Ikiteisminio tyrimo metu M. E. parodė, kad prieš V. L. jis smurtą naudojo 2009 m. liepos mėnesio pabaigoje (b. l. 128, t. 2). Nors tiek šis nuteistasis, tiek apeliantas teigė, kad jiems atėjus, nukentėjusiojo veidas jau buvo sužalotas, tačiau tokius jų parodymus paneigia kitų asmenų parodymai. Nukentėjusieji V. G. ir N. P. , buvę įvykio vietoje, teigė, kad iki to, kai jie ir V. L. buvo sužaloti, V. L. kitų asmenų sumuštas nebuvo (b. l. 22, 23, t. 5). Be to, liudytoja N. P. parodė, kad šių muštynių metu, kai buvo sužalotas, o vėliau mirė V. L. , dalyvavo ir M. E. (b. l. 23, t. 5). Liudytojas V. M. parodė, kad sumuštą V. L. rado 2009 m. liepos 28 d. ryte, kiti nukentėjusieji jam paaiškino, kad naktį juos visus sumušė jaunuoliai. Iš vakaro šis liudytojas matė V. L. , jis sumuštas nebuvo (b.l. 33-34, t. 5; 157, t. 1). Nukentėjusiojo V. L. sesuo R. O. pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 21, t. 5). 2009 m. rugsėjo 10 d. jos apklausos protokole užfiksuota, jog paskutinį kartą ji nukentėjusįjį matė 2009 m. liepos 25-26 d., jis tada nesakė, kad jį kas nors vėl sumušė, liudytoja taip pat neparodė, kad V. L. tą dieną buvo sumuštas (b. l. 86-88, t. 1). Apeliaciniame skunde cituojami ir liudytojo R. K. parodymai apie tai, kad V. L. buvo sumuštas kitą dieną nei N. P. , V. L. buvo sumuštas vienas. Tačiau iš teismo posėdžio protokolo, kuriame užfiksuoti šio liudytojo parodymai, matyti, kad jis bent kelis kartus parodė nežinantis tikslių įvykio aplinkybių, nes įvykio vietoje nebuvo, jam niekas nesakė, kaip ir kas buvo sumuštas. Tuo pačiu R. K. parodė, kad V. L. buvo sumuštas iš vakaro, o ryte jis buvo išvežtas į ligoninę (b. l. 124, t. 5). Pažymėtina, kad nei vienas iš byloje apklaustų asmenų neparodė, kad nukentėjusysis į ligoninę buvo išvežtas kokią kitą dieną, po kokio nors kito sumušimo, o ne 2009 m. liepos 28 d. ryte, kai buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba (b. l. 51, t. 1). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, specialisto išvadoje Nr. M 483/09(03) nustatyta, kad sužalojimus V. L. patyrė keletą dienų iki mirties – tikėtina ir 2009 m. liepos 27 d. vakare. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad tyrimo metu stebėti V. L. sužalojimai neturėjo skirtingą jų senumą, skirtingo senumo traumas nurodančių požymių (b. l. 29-31, t. 1).

27Nėra pagrindo sutikti ir su kitu apeliacinio skundo teiginiu, kad V. L. galėjo būti dar kartą sužalotas po E. L. ir M. E. pavartoto smurto. Šis argumentas grindžiamas tuo, kad nukentėjusysis buvo rastas ne sandėliuke, kur jį nuvedė V. G. . V. G. iš tikrųjų parodė, kad jis nukentėjusįjį po pavartoto prieš juos smurto palydėjo iki sandėliuko (b. l. 22, t. 5), o liudytojas V. M. parodė, kad V. L. 2009 m. liepos 28 d. ryte rado už sandėliuko (b. l. 34, t. 5; b. l. 157, t. 1). Tačiau iš minėto nukentėjusiojo V. G. parodymų taip pat žinoma, kad po V. L. padarytų sužalojimų šis buvo sąmoningas, stovėjo, todėl, nuvestas į sandėliuką, galėjo iš jo pats savarankiškai pasišalinti, ką patvirtina ir liudytojo V. M. parodymai apie tai, kad jam yra žinoma, jog po padarytų sužalojimų nuvestas į sandėliuką, V. L. iš šio sandėliuko iššliaužė (b. l. 34, t. 5). Be to, nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų neparodė, kad po E. L. ir M. E. pavartoto smurto prieš nukentėjusiuosius, įvykio vietoje buvo dar kažkas, kas galėjo sužaloti V. L. .

28Apelianto kaltės dėl V. L. nužudymo nepaneigia ir kita apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad V. G. ir N. P. neatpažino E. L. kaip įvykyje dalyvavusio asmens. Iš bylos medžiagos matyti, kad su šiais asmenimis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliekamas parodymas atpažinti asmenis, dalyvavusius 2009 m. liepos 27 d. įvykyje. Tiek V. G. , tiek N. P. parodė, kad dėl piktnaudžiavimo alkoholiu jie negali atsiminti veido bruožų, be to, V. G. parodė ir tai, kad parodyme atpažinti nedalyvaus, nes bijo dėl savo sveikatos ir gyvybės (b. l. 103, 106, 137, t. 1). Tačiau aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad byloje nagrinėjamame įvykyje, po kurio mirė V. L. , dalyvavo būtent E. L. .

29Kaip jau buvo minėta, apelianto parodymai apie smurto pavartojimą prieš nukentėjusįjį V. L. , kito: pirmoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje, pasakodamas apie 2009 m. liepos 27 d. įvykį, nuteistasis parodė, kad vyrą, kuris bandė atsistoti, jis pastūmė ir tris kartus smogė kumščiu į veidą, nuo ko pastarasis nukrito (b. l. 12-17, t. 3). Kitoje 2010 m. sausio 13 d. vykusioje apklausoje S. L. patikslino savo parodymus, teigdamas, kad benamis, vilkėjęs mėlynu švarku, bandė stotis, jis (E. L. ) jam smogė 3 kartus kumščiu į galvą, nuo ko pastarasis nukrito. Tada S. L. nukentėjusiajam du – tris kartus spyrė į galvą, o M. E. nukentėjusiajam spyrė du kartus į galvą. E. L. teigimu, V. L. į galvą porą kartų spyrė ir S. S. (b. l. 22-24, t. 3). 2010 m. balandžio 23 d. apklausoje S. L. patvirtino aptartus parodymus, tačiau tuo pačiu teigė, kad vyriškiui, vilkėjusiam mėlynu švarku, sudavė tik smūgį (b. l. 5-6, t. 4). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis apskritai neigė vartojęs smurtą prieš V. L. , teigė, kad smurtą vartojo tik prieš V. G. , kuris turėjo peilį (b. l. 18, t. 5). Esant nenuosekliems nuteistojo parodymams, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tais jo parodymais, kurie atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, t. y. 2010 m. sausio 13 d. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (b. l. 22-24, t. 3). Apeliaciniame skunde teigiama, kad šios apklausos metu E. L. parodė ir kitas su įvykiu susijusias aplinkybes, nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Tačiau palyginus 2010 m. sausio 13 d. apklausos protokolo, skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo teiginius matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas E. L. parodymus, nurodė tokias aplinkybes, kokias pastarasis parodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, paneigdamas E. L. parodymus apie tai, kad atėjus nuteistiesiems, V. L. jau buvo sumuštas. Ikiteisminio tyrimo metu duoti E. L. parodymai apie prieš V. L. pavartotą smurtą iš esmės atitinka ir kito nuteistojo M. E. parodymus (b. l. 15-17, t. 5) bei specialisto išvadoje Nr. Nr. M 483/09(03) nustatytus V. L. padarytus sužalojimus (b. l. 29-31, t. 1). Taigi, aptarti įrodymai patvirtina, kad V. L. ligoninėje mirė nuo E. L. ir M. E. suduotų smūgių. Todėl apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu tyčia nužudęs nukentėjusįjį.

30Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde E. L. neneigia vartojęs smurtą prieš V. L. , tačiau nurodo neturėjęs tyčios jį nužudyti. Šis apeliacinio skundo teiginys grindžiamas tuo, kad suduodamas smūgius, E. L. negalėjo suvokti, kad nukentėjusysis mirs, be to, nukentėjusysis buvo mušamas neilgai, neintensyviai, nenaudojant jokių įrankių.

31Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. L. , veikdamas bendrininkų grupe su M. E. , sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 11 smūgių ne tik į rankas ir krūtinę, bet ir ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą. Kaip nurodyta ir apeliaciniame skunde, šie smūgiai buvo suduoti nenaudojant jokių įrankių, smūgių sudavimas sąlyginai netruko ilgą laiko tarpą, tačiau iš kilusių padarinių – poodinių kraujosruvų, lūžusių veido kaulų bei kaukolės kaulų lūžių, sumuštų galvos smegenų bei išsivysčiusios smegenų komos akivaizdu, kad suduoti smūgiai buvo stiprūs ir intensyvūs. Suduodamas tokio pobūdžio smūgius, apeliantas nors ir neturėjo tikslo ar motyvo nužudyti, kaip jis pats teigia, tačiau suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas jo veiką, turėjo atsižvelgti ir į jo amžių bei aplinkybių suvokimą. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimo padarymo metu E. L. buvo 15 metų, t. y. jis buvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio, pagal Lietuvos Respublikos BK 13 straipsnio 2 dalį, galima asmens baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus nužudymą. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Viešoji įstaiga Klaipėdos psichikos sveikatos centras bei Viešoji įstaiga Klaipėdos apskrities psichiatrijos filialas neturi duomenų apie apelianto psichinę būklę (b. l. 140-140, t. 3). Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis E. L. pagal amžių, sąmoningumo lygį, psichinės sveikatos būklę suvokė savo neteisėtų veiksmų pavojingumą visuomenei, yra tinkamas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnyje, subjektas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. L. bausmę, apie kurią bus pasisakyta toliau, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK XI skyriuje nustatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.

32Nesutikdamas su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį, E. L. taip pat teigia, kad V. L. mirties priežastis buvo ir pastarojo pasirinktas gyvenimo būdas, kuris lėmė blogą jo sveikatos būklę, bei pavėluotas kreipimasis į medicinos įstaigą. Šie apeliacinio skundo teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Nors nukentėjusysis ir neturėjo gyvenamosios vietos, gyveno asocialiai, jo mirtį sukėlė ne šios aplinkybės, o būtent nuteistųjų prieš jį pavartotas smurtas ir dėl to kilę padariniai. Po suduotų smūgių V. L. ryte buvo rastas ir išgabentas į ligoninę be sąmonės, todėl akivaizdu, kad būdamas tokios būklės jis pats negalėjo kreiptis pagalbos į gydymo įstaigą.

33Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad V. L. buvo nužudytas dėl chuliganiškų paskatų.

34Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Įvertinęs kitusius ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų duotus parodymus apie tai, kodėl prie benamių sandėliuko įvyko konfliktas (nes nenupirko alaus ir cigarečių, mušė be priežasties, kilo žodinis konfliktas, nerado rankšluosčio ir panašiai) pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog šis konfliktas kilo nesant konkrečių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat daro išvadą, kad E. L. , veikusio bendrininkų grupe su M. E. , smurtavimas prieš V. L. ir kitus nukentėjusiuosius buvo nulemtas akivaizdžiai chuliganiškų paskatų – fizinis smurtas prieš iki tol tik iš matymo žinomą žmogų buvo panaudotas be jokios dingsties, viešoje vietoje, tokiais veiksmais demonstruojant aiškų žmogaus, šiuo atveju socialiai pažeidžiamesnio dėl jo gyvenimo būdo ir sąlygų, ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, priešpastatant save aplinkiniams ir demonstruojant niekinantį požiūrį į juos. Teismo posėdžio metu iškeltą versiją, kad nukentėjusysis V. G. konflikto metu turėjo peilį ir juo puolė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip siekį sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, ši aplinkybė apeliaciniame skunde nėra ginčijama.

35E. L. veika atimant gyvybę, atsižvelgiant į tai, kad nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikaltimas.

36Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, ji negali viršyti 10 metų (Lietuvos Respublikos BK 90 straipsnio 5 dalis), o bausmės minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje (Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 3 dalis). Todėl už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, E. L. galėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmės nuo 4 iki 10 metų. Už šį nusikaltimą E. L. paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis, t. y. 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už šią E. L. inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnis) bei bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (Lietuvos Respublikos BK 91 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis E. L. kitą žmogų nužudė būdamas vos 15 metų amžiaus, ankščiau už smulkią vagystę buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir perduotas tėvams (b. l. 174, t. 3), mokyklų, kuriose ankščiau mokėsi, darbuotojų charakterizuojamas neigiamai (b. l. 176-177, 179, 190-192, 197), E. L. šeima neskyrė pakankamo dėmesio jo auklėjimui (b. l. 184. 192, 193, 194, 195, t. 3), jis turi sveikatos problemų (b. l. 41, t. 3). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į teigiamai E. L. apibūdinančius duomenis - iš rašto, pateikto mokyklos, kurioje E. L. mokosi šiuo metu, matyti, jog pastarojo elgesys pagerėjęs (b. l. 10, t. 5), jis teisiamas pirmą kartą. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad E. L. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su M. E. (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

37Įvertinęs visumą šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas apeliantui pagrįstai paskyrė 1 metais už sankcijos vidurkį mažesnę bausmę. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina, nes bausmės dydis atitinka tiek bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys), tiek nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, numatytus Lietuvos Respublikos BK XI skyriuje. Paskirta bausmė taip pat atitinka ir teisingumo principą, nes byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų paskirti švelnesnę bausmę (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį). Apeliaciniame skunde nurodyta galima neigiama bausmės atlikimo įtaka tolimesniam E. L. gyvenimui taip pat nelaikytina prioritetu ir negali nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitus įstatymo reikalavimus bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą.

38Nukentėjusiosios I. V. pareikšto civilinio ieškinio klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo skundžiamu nusprendžiu išspręstas tinkamai.

39Dėl E. L. padaryto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, I. V. neteko artimo žmogaus – brolio. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas daugiau nei perpus mažesnį nei prašė nukentėjusioji neturtinės žalos atlyginimą - 20 000 litų, savo sprendimą išsamiai motyvavo, atsižvelgdamas į ne itin artimus V. L. ir I. V. santykius, taip pat į E. L. amžių, jo turtinę padėtį, galimybę ateityje susirasti darbą, jo motinos turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, pažymėdamas, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, I. V. pareikštame civiliniame ieškinyje nurodyta, kuo pasireiškė jos patirta neturtinė žala: ji išgyveno stresą, prarado savitvardą, nes su nužudytuoju bendravo, jam padėdavo - išskalbdavo rūbus, pavalgydindavo, duodavo šiek tiek pinigų (b. l. 7, t. 5). Be to, pagal teismų praktiką nužudymo atveju netekus artimo žmogaus priteisiamas ir kur kas didesnės, apie 100 000 litų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-629/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2007).

40Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir su turtine žala susijusius klausimus. Iš I. V. teismui pateiktų dokumentų, t. y. sutarties dėl paminklo pastatymo (b. l. 9, t. 5), pinigų priėmimo kvito (avanso sumokėjimas už paminklą) (b. l. 8, t. 5) bei civilinių ieškinių (b. l. 81-85, t.; b. l. 7, t. 5), matyti, kad turtinę žalą sudaro su V. L. laidojimu susijusios išlaidos. Atlyginant turtinę žalą, susijusią su laidojimo išlaidomis, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.291 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtintas protingumo kriterijus atlyginant laidojimo išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi realią gyvenimišką situaciją, sutinka, kad I. V. , laidodama V. L. , neišvengiamai patyrė išlaidų, kurias turi atlyginti už nukentėjusiojo gyvybės atėmimą atsakingi asmenys (Lietuvos Respublikos CK 6.291 straipsnio 1 dalis). Laidojimo išlaidų dydis – 2930 litų – atitinka protingumo kriterijus, kitose bylose nustatytus dydžius ir nėra per didelis. Kad V. L. laidojo I. V. , pirmosios instancijos teisme patvirtino ir nukentėjusioji R. O. (b. l. 21, t. 5). Taip pat teisėjų kolegija sutinka ir su už paminklą priteista 3183 litų suma. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji pripažino, kad paminklas šiuo metu dar nėra pastatytas, nes ji neturi tam lėšų (b. l. 141, t. 5). Tačiau teismui pateikti dokumentai apie avanso sumokėjimą UAB „Travertinas“ bei sutartis su šia bendrove dėl paminklo pastatymo patvirtina realų I. V. ketinimą ir neišvengiamas išlaidas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiosios parodymus, kad paminklas bus bendrai pastatytas V. L. , I. V. motinai bei seseriai, tris kartus sumažino už paminklą prašomą priteisti sumą.

41Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai iš E. L. priteisė 2981 litą ir 26 centus Valstybinei ligonių kasai už V. L. gydymo išlaidas. Ši nuosprendžio dalis apeliaciniame skunde nėra ginčijama.

42Pažymėtina, kad nuteistasis E. L. nuosprendžio priėmimo metu buvo nepilnametis, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.276 straipsnio 2 dalimi, šiam neturint turto ir savarankiško uždarbio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam priteistą žalos dydį nusprendė išieškoti iš jo įstatyminės atstovės Ž. M. .

43Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

44Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

45nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m.... 4. Iš nuteistųjų E. L. ir M. E. nukentėjusiajai I. V. solidariai priteistas... 5. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. E. , S. S. , tačiau nuosprendis dėl jų... 6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 7. E. L. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 27 d. apie 23 val., praėjime tarp... 8. Nuteistasis E. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos... 9. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje jo kaltė grindžiama... 10. Apelianto manymu, skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, kada buvo padaryta... 11. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje... 12. Nuteistasis nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje aptarti tik vieni... 13. Apeliaciniame skunde pažymima, kad ekspertas taip pat negalėjo pasakyti,... 14. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio... 15. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su E. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimu... 16. E. L. nurodo neturėjęs tyčios nužudyti V. L. ir kartu su M. E. ir S. S.... 17. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su priteistu turtinės ir neturtinės... 18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas I. V.... 19. Nuteistasis teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam... 20. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė... 21. Apeliacinis skundas atmetamas.... 22. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei... 23. Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu ir prašydamas jį išteisinti dėl... 24. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, E. L. , veikęs... 25. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas, pasakodamas apie įvykį, kurio metu buvo... 26. Kitas nuteistasis M. E. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus,... 27. Nėra pagrindo sutikti ir su kitu apeliacinio skundo teiginiu, kad V. L.... 28. Apelianto kaltės dėl V. L. nužudymo nepaneigia ir kita apeliaciniame skunde... 29. Kaip jau buvo minėta, apelianto parodymai apie smurto pavartojimą prieš... 30. Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde E. L. neneigia vartojęs smurtą... 31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji atsakomybė už... 32. Nesutikdamas su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos... 33. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad... 34. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal... 35. E. L. veika atimant gyvybę, atsižvelgiant į tai, kad nužudymas padarytas... 36. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, ji negali viršyti 10... 37. Įvertinęs visumą šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas apeliantui... 38. Nukentėjusiosios I. V. pareikšto civilinio ieškinio klausimas dėl turtinės... 39. Dėl E. L. padaryto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129... 40. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir su turtine žala... 41. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai iš E. L. priteisė 2981... 42. Pažymėtina, kad nuteistasis E. L. nuosprendžio priėmimo metu buvo... 43. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį... 44. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 45. nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti....