Byla e2S-423-590/2017
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliančių (ieškovių) uždarosios akcinės bendrovės „Dujotekana“, uždarosios akcinės bendrovės „Znad Wili“, uždarosios akcinės bendrovės „M-1“, uždarosios akcinės bendrovės „Savaitė“, uždarosios akcinės bendrovės „Reinvestus“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Lirsona popierius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3I. Bylos esmė

4

  1. Ieškovės UAB „Dujotekana“, UAB „Znad Wili“, UAB „M-1“, UAB „Savaitė“, UAB „Reinvestus“ ir UAB „Lirsona popierius“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms AB „Spauda“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl nuosavybės teisių pripažinimo į dalį tvoros bei pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo, tretieji asmenys VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“, uždaroji akcinė bendrovė „Abrosa“, akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“ ir kt., prašydamos teismo pripažinti ieškovėms nuosavybės teises į pastato adresu Laisvės pr. 60, Vilnius, priklausinius, kuriuos ieškovės valdo dalinės nuosavybės teise kartu su atsakove: tvoras, kuriomis yra atitverta teritorija adresu Laisvės pr. 60, Vilnius, prie Vito Lingio gatvės, taip pat šioje teritorijos dalyje esančias sporto ir automobilių stovėjimo aikšteles, bei panaikinti 2009-10-29 pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2252.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovių ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nurodęs, jog tam, kad būtų galimybė spręsti šį ginčą, būtina visų pirma panaikinti (prašyti pakeisti) VĮ Registrų centro padarytą įrašą apie nurodytų statinių savininką – atsakovę. Nurodė, kad tuo atveju, jeigu suinteresuoti asmenys (ieškovės) nesutinka su VĮ Registrų centro įrašu, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas turi būti skundžiamas Centriniam registratoriui, taigi nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Kadangi ieškovės nurodo, kad atsakovės vardu negalėjo būti įregistruotos jos nuosavybės teisės į tvorą bei aikštelę, pirmos instancijos teismas sprendė, kad prieš tai jos visų pirma turėtų kreiptis į VĮ Registrų centrą prašydamos panaikinti įrašą dėl nurodytų statinių įregistravimo atsakovės vardu, o neigiamo atsakymo atveju – skųsti atsisakymą Centriniam registratoriui. Nurodė, jog Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Administracinių bylų teisenos nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 2 dalis).

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Ieškovės UAB „Dujotekana“, UAB „Znad Wili“, UAB „M-1“, UAB „Savaitė“, UAB „Reinvestus“ ir UAB „Lirsona popierius“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Nepagrįstas teismo teiginys, kad ieškovės siekdamos apginti savo teises į bendrąją dalinę nuosavybę pirmiausia turėtų kreiptis į VĮ Registrų centrą prašydami panaikinti (pakeisti) VĮ Registrų centro padarytą įrašą apie nurodytų statinių savininką – atsakovę, kadangi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Tokių dokumentų, kad atsakovės daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, ieškovės neturi, todėl kreipėsi į teismą prašydamos pripažinti, kad kiekviena iš ieškovių nuosavybės teise valdo konkrečias bendro turto dalis, ir tokį sprendimą gali priimti tik teismas, kurio pagrindu gali būti įregistruotos VĮ Registrų centre atskiros ieškovėms tenkančios nuosavybės dalys.
    2. Apeliantės pabrėžia, kad ginčo esmė – konkrečių nuosavybės teisių pripažinimas ieškovėms, o tai, kad ginčytini daiktai yra įregistruoti vien atsakovės vardu, dar nesukuria atsakovei absoliučių nuosavybės teisių į tuos daiktus, nes ji yra bendraturtė kartu su ieškovėmis. Ieškiniu siekiama nustatyti, kokio dydžio teises valdo kiekviena iš ieškovių, o šių teisių registravimas viešajame registre yra antraeilis veiksmas, kuris nustatyta tvarka gali būti atliekamas tada, kai teismas nustatys, kokias dalis daiktuose valdo kiekviena iš ieškovių.
    3. Nei ieškovės, nei VĮ Registrų centras neturi teisės savarankiškai nustatyti, kokio dydžio dalys joms priklauso minėtų priklausinių nuosavybėje, tokios diskrecijos neturi ir skundžiamoje nutartyje nurodytas Centrinis registratorius. Nagrinėjamu atveju tai gali padaryti tik teismas. Pažymi, jog nustatyti, kokios nekilnojamojo daikto dalys priklauso kiekvienam iš bendraturčių, yra ne administracinio, o bendrosios kompetencijos teismo prerogatyva.
    4. Nurodo, kad ieškinyje VĮ Registrų centras nurodytas kaip trečiasis asmuo, nes teismo sprendimas gali sukurti atitinkamas prievoles ir jam – šiuo atveju registruoti viešajame registre atitinkamas nuosavybės dalis į daiktus kiekvienai iš ieškovių, dėl to ir nėra reiškiamas reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centras ieškovių naudai keisti ar naikinti įrašus viešajame registre, nes šie veiksmai galimi tik po teismo pripažinimo, kokio dydžio dalis bendrame turte valdo kiekviena iš ieškovių.
    5. Reikalavimas panaikinti 2009-10-29 pripažinimo tinkamu naudoti aktą tėra išvestinis reikalavimas, kadangi šio akto legitimumas sudaro formalią kliūtį ginant pagrindines ieškovių teises. Toks reikalavimas yra būtinas siekiant pripažinti ieškovių daiktinę teisę į nekilnojamojo turto konkrečias dalis bendrojoje nuosavybėje. Neišsprendus ginčo dėl ieškovių bendrosios dalines nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, negali būti sprendžiamas ir minėto įrašo panikinimo ar p[akeitimo klausimas.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10Atskirasis skundas tenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Apeliacijos objektą sudaro apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip paduotą nesilaikant tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacine tvarka.
  3. CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Ieškovas pasirenka konkretų savo teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis suponuoja, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismas sprendžia išimtinai procesinio teisinio pobūdžio klausimus, t. y. ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą, ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos.
  4. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, nurodydamas, kad tuo atveju, jeigu suinteresuoti asmenys nesutinka su VĮ Registrų centro išrašu, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnį, teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka; Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pirmos instancijos teismo vertinimu, kadangi ieškovės nurodė, kad atsakovės vardu negalėjo būti įregistruotos jos nuosavybės teisės į priklausinius, ieškovės pirmiausia turi kreiptis į VĮ Registrų centrą prašydamos panaikinti įrašą.
  5. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamos teismo pripažinti ieškovėms nuosavybės teises į pastato adresu Laisvės pr. 60, Vilnius, priklausinius, kuriuos ieškovės valdo dalinės nuosavybės teise kartu su atsakove: tvoras, kuriomis yra atitverta teritorija adresu Laisvės pr. 60, Vilnius, prie Vito Lingio gatvės, taip pat šioje teritorijos dalyje esančias sporto ir automobilių stovėjimo aikšteles, bei panaikinti 2009-10-29 pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2252. Ieškinyje nurodė, kad nuo 1994 m. vyko pastato, esančio adresu Laisvės pr. 60, Vilnius, patalpų privatizavimas, įgyjant nuosavybės teises į patalpas pastate, šių patalpų savininkai kartu įgijo atitinkamomis proporcijomis nuosavybės teises ir į pastato priklausinius bei sklype esantį bendro naudojimo turtą – tokiu būdu ieškovės įgijo nuosavybės teises į dalį sklypą supančios ir viduje sklypo esančios tvoros, jose esančius vartus, sklype esančią automobilių stovėjimo, bei sporto aikšteles. Tačiau 2009-03-26 atsakovė AB „Spauda“ be ieškovių sutikimo ir žinios įregistravo VĮ Registrų centre savo vardu pastato priklausinius – kitus inžinierinius statinius (kiemo įrenginius) tvoras ir aikšteles, taigi tuo yra pažeistos ieškovių teisės valdyti, disponuoti ir naudotis pilna apimtimi joms priklausančių pastato priklausinių dalis, kurios joms priklauso dalinės nuosavybės teise, todėl prašo teismo panaikinti 2009-10-29 pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2252.
  6. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Nekilnojamojo turto registrą tvarko vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija ir registro tvarkymo įstaiga – valstybės įmonė Registrų centras (toliau – Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. To paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas VĮ Registrų centras neturi teisės savarankiškai nustatyti, kokio dydžio dalys priklauso bendraturčiams ginčo pastato priklausinių nuosavybėje. Tik teismui nustačius, kokias dalis daiktuose valdo bendraturčiai, galimas šių teisių įregistravimas viešajame registre.
  7. Taigi, kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovės ginčija ne VĮ Registrų centro išrašą dėl nurodytų statinių savininko – atsakovės AB „Spauda“ nuosavybės teisių išviešinimo, bet prašo apginti jų teises į ieškovėms priklausančią dalinę nuosavybę, taigi ginčas tarp ieškovių ir atsakovių yra kilęs ne iš administracinių teisinių santykių, o iš civilinių teisinių santykių, ieškovių reikalavimai yra turtinio pobūdžio, todėl negali būti nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog šio ginčo išsprendimas turės tiesioginės įtakos asmenų nuosavybės teisėms, todėl ieškinys yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, o ne administraciniams teismams. Kadangi ieškovės iš esmės neginčija teritorinio registratoriaus priimto sprendimo, o reikalavimas panaikinti 2009-10-29 pripažinimo tinkamu naudoti aktą yra išvestinio pobūdžio (neišsprendus ginčo dėl ieškovių bendrosios dalinės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, negali būti sprendžiamas ir minėto įrašo panaikinimo ar pakeitimo klausimas), pirmosios instancijos nepagrįstai pasisakė, jog nagrinėjamu atveju ieškovės turėtų naudotis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnyje įtvirtinta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka.
  8. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė teisiškai nepagrįstą nutartį. Tarp šalių kilęs ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, todėl ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

11Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Nutarė

12panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai