Byla I-46-629/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Panevėžio apygardos teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

2R. J. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 101 961 Lt (29 529,95 Eur) neišmokėtą atlyginimo skirtumą, susidariusį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. ir 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

3Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju. Darbo užmokestis, kurį sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus, jam buvo mokamas pagal 2008 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – TAĮ) nuostatas. Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymo (toliau – Įstatymo) 3 str. pakeitimams, teisėjų algos (atlyginimo) bazinis dydis buvo sumažintas 490 Lt iki 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 450 Lt. Atitinkamai įsigaliojus TAĮ priedėlio pakeitimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. apygardų teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 15, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 14. Pažymėjo, kad teisėjams atlyginimai sumažinti neproporcingai (lyginant su viešąsias paslaugas teikiančiais valstybės tarnautojais), pažeidžiant TAĮ 3 str. nuostatas, konstituciniams principams. Pareiškėjo teigimu, negaudamas žymios dalies darbo užmokesčio, jis patyrė nuostolių negautų pajamų pavidalu, o Lietuvos valstybė neteisėtai naudojosi jam priklausančia atlyginimo dalimi.

4Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą spręsti teismo nuožiūra (b. l. 12).

5Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija), atstovaujanti Lietuvos valstybės atstovę Lietuvos Respublikos Vyriausybę, atsiliepime (b. l. 14–17) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o jeigu teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjo reikalavimus, prašė sprendimo vykdymą atidėti 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

6Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d. ir DK 301 str., t. y. darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus. Nurodė, kad atsakovės kaltės dėl susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos nėra, todėl pareiškėjo nurodytos palūkanos negali būti priteisiamos. Atkreipė dėmesį, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT).

7Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 51, 52).

8Skundas atmestinas.

9Byloje ginčas kilo dėl teisėjo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

10Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK nuostata, ribojanti darbuotojo teisę gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, prieštarauja Konstitucijai, todėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujanti Lietuvos valstybės atstovę Lietuvos Respublikos Vyriausybę, nurodomas DK 301 str. netaikytinas.

11Teisingumo ministerija pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką taip pat prašė taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą.

12LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. ir taikytinu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

13Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., o į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 19 d. (b. l. 1).

14Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovaujančios Lietuvos valstybės atstovę Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjas pateikė skundą praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. gegužės mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmetamas.

15Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku (b. l. 6, 26).

16Pareiškėjo darbo užmokestį reglamentuoja TAĮ nuostatos. Pagal TAĮ 4 str., bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, o minėtų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio.

17Nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir atitinkamai nuo tų pačių metų rugpjūčio 1 d. įsigaliojus TAĮ priedėlio pakeitimams buvo sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai, todėl atitinkamai pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei iki tol.

18Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 str. tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau TAĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

19Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str., 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

20Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

21Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

22Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjui nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, įrodančių, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.

23LVAT, spręsdamas panašaus pobūdžio bylas, laikosi vieningos pozicijos, kad reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno (šiuo atveju teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos), o ne civilinių teisinių santykių, ir šiuo atveju CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimą skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, netaikytinos (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010, 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1307-10 ir kt.), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo atmetamas.

24Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

25Atmetus skundą nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

26Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

Nutarė

27Pareiškėjo R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio... 2. R. J. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą,... 3. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo... 4. Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė... 5. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo... 6. Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui turėtų būti... 7. Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens... 8. Skundas atmestinas.... 9. Byloje ginčas kilo dėl teisėjo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl... 10. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau... 11. Teisingumo ministerija pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo... 12. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota,... 13. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo... 14. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau... 15. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Panevėžio apygardos... 16. Pareiškėjo darbo užmokestį reglamentuoja TAĮ nuostatos. Pagal TAĮ 4 str.,... 17. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir atitinkamai nuo tų pačių metų rugpjūčio 1... 18. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos... 19. Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos... 20. Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų,... 21. Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui... 22. Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos... 23. LVAT, spręsdamas panašaus pobūdžio bylas, laikosi vieningos pozicijos, kad... 24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip... 25. Atmetus skundą nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir dėl... 26. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 27. Pareiškėjo R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.... 28. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...