Byla 2A-157/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kamintro investicija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2154-565/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kamintro investicija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Kamintras“, uždaroji akcinė bendrovė „Ektornet Commercial Lithuanian“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė: 1) pripažinti 2008 m. balandžio 14 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą lizingo sutartį Nr. LT071166 negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 2) pripažinti negaliojančiomis tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens BUAB „Kamintras“ 2008 m. balandžio 14 d. sudarytos statybos rangos sutarties 4 straipsnio 2 dalies ir 2.1 dalies nuostatas, numatančias, jog šalys susitarė ieškovo trečiajam asmeniui BUAB „Kamintras“ pagal šią sutartį sumokėtas sumas įskaityti kaip dalį ieškovo mokėjimo atsakovui pagal finansinio lizingo sutartį Nr. LT07166; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo 3 794 396,4 Lt nuostolių. Nurodė, kad 2008 m. balandžio 14 d. ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Kamintras“ sudarė statybos rangos sutartį, kuria trečiasis asmuo įsipareigojo pagal parengtą projektą žemės sklype, esančiame ( - ), pastatyti sandėlio paskirties pastatą ir atlikti kitus projekte numatytus darbus, o pastato statybos darbus finansuoti numatyta tiek ieškovo, tiek atsakovo lėšomis. Ieškovas į statybą investavo savo 2 214 744,79 Lt, t.y. 34,11 procentų pastato statybos darbų kainos, todėl nuo pastato pastatymo momento jam teisėtai priklauso 2411/10000 dalis pastato. Atsakovas neteisėtai įregistravo pastatą vien savo vardu ir pardavė jį trečiajam asmeniui UAB „Ektornet Commercial Lithuania“. Todėl atsakovas ieškovui turi atlyginti žalą dėl nekilnojamojo turto netekimo, kuri sudaro 3 794 396,4 Lt. Ieškovas nurodo, kad tarp jo ir atsakovo susiklosčiusių tarpusavio faktinių santykių turinys turi būti aiškinamas taikant jungtinės veiklos sutartį kvalifikuojančius kriterijus, nes abi šalys veikė bendram tikslui – pastatyti pastatą ir įgyti į jį bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Reikalavimą pripažinti lizingo sutartį negaliojančia ieškovas grindžia šiais argumentais: 1) lizingo sutartyje šalys susitarė dėl neegzistuojančio sutarties dalyko. Lizingo sutartyje nurodytas lizingo dalykas – statomas pastatas, neegzistavo, kadangi jis pradėtas statyti gerokai vėliau po sutarties sudarymo; 2) „Swedbank lizingas“, UAB, neperduodamas ieškovui dar nepradėto statyti pastato valdyti ir naudotis verslo tikslais, prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai dėl privalomo lizinguojamo daikto perdavimo lizingo gavėjui; 3) „Swedbank lizingas“, UAB prievolė įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens tokį nekilnojamąjį daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti neatitinka įmanomumo reikalavimo; 4) tikėtina, jog lizingo sutartį lydinčioji pirkimo-pardavimo sutartis apskritai nebuvo sudaryta tarp „Swedbank lizingas“ UAB ir trečiojo asmens, o „Swedbank lizingas“, UAB iš pastarojo neįsigijo jokio daikto, kas prieštarauja CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nustatytam imperatyvui lizingo davėjui įgyti iš trečiojo asmens lizingo gavėjo nurodytą daiktą. Pripažinus lizingo sutartį negaliojančia, laikytina, jog ieškovas niekada neturėjo prievolės, o atsakovas niekada neturėjo reikalavimo teisės į ieškovą dėl periodinių įmokų mokėjimo pagal lizingo sutartį, todėl restitucija negalima. Ieškovo sumokėti 2 214 744,79 Lt laikytini kaip partnerio įnašas pagal jungtinės veiklos sutartį, kuris buvo sumokėtas trečiajam asmeniui už statybos darbus.

5Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad lizingo sutartyje šalys aiškiai apibrėžė sutarties dalyką – tai statomas sandėliavimo paskirties pastatas, kuris bus pastatytas rangos sutarties pagrindu. Teisės aktuose nenumatytas terminas, per kurį lizingo dalykas turi būti perduotas lizingo gavėjui, bei tai, ar lizingo sutarties dalykas sutarties sudarymo metu privalo egzistuoti, todėl tai šalių susitarimo reikalas. Lizingo sutarties dalykas buvo perduotas ieškovui lizingo sutartyje numatytomis sąlygomis ir laikantis sutartų terminų, todėl ieškovo argumentai, kad „Swedbank lizingas“, UAB prievolė įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens tokį nekilnojamąjį daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti neatitinka įmanomumo reikalavimo, turi būti atmesti kaip neįrodyti. Statybos projektas bei rangovas buvo pasirinkti pagal ieškovo pasiūlymą, todėl teiginiai, kad ieškovas neturėjo galimybės pasirinkti lizingo sutarties dalyko ar trečiojo asmens, prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad, sudarydamos rangos sutartį, abi šalys veikė bendram tikslui. Rangos sutarties 1 straipsnio 4 dalyje nurodytas šalių tikslas – turtas statomas ieškovo interesais, kuris naudojasi daliniu „Swedbank lizingas“, UAB finansavimu. Pažymėjo, kad nuosavybės teisė į lizingo dalyką perėjo ne pirkimo-pardavimo, o rangos sutarties pagrindu. Šalių sudaryta rangos sutartis iš esmės yra neatskiriama lizingo sutarties dalis, kadangi rangos sutarties pagrindu buvo sukurtas lizingo sutarties dalykas bei ieškovo pagal rangos sutartį mokamos sumos už darbų atlikimą buvo įskaitomos kaip mokėjimai pagal lizingo sutartį. Atkreipė dėmesį į tai, kad „Swedbank lizingas“, UAB, sudarydamas rangos sutartį, neturėjo ketinimų ir tikslo įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į pagal rangos sutartį ieškovo interesais statomą nekilnojamąjį turtą, nes tai prieštarautų „Swedbank lizingas“, UAB, veiklos specifikai bei su ieškovu sudarytų lizingo ir rangos sutarčių sąlygoms.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo valstybės naudai 30 175,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo tikslą nuosavybės teise įsigyti sandėlį, bet neturėjo tam pakankamai lėšų. Lizingo sutartimi šalys susitarė, kad šį sandėlį nuosavybės teise įsigis atsakovas, perduos sandėlį ieškovui valdyti ir naudoti, o, ieškovui per lizingo sutartyje numatytą terminą sumokėjus atsakovui sandėlio kainą, atsakovas perduos sandėlį ieškovo nuosavybėn. Nurodė, kad CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nėra numatytas imperatyvus reikalavimas, kokiu pagrindu lizingo davėjas turi įgyti nuosavybės teisę į lizingo objektą bei kad lizingo davėjas nuosavybės teisę į lizingo objektą būtų įgijęs iki lizingo sutarties pasirašymo ar įgytų šios sutarties pasirašymo metu. Atsakovas lizingo objektą įsigijo CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, t.y. lizingo objektas buvo pastatytas ir perduotas atsakovo nuosavybėn pagal rangos sutartį. Pažymėjo, kad nors lizingo sutarties sudarymo metu lizingo objekto nebuvo, lizingo objektas yra aiškiai apibrėžtas rangos sutarties 1 straipsnio 1 dalyje, prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 prie rangos sutarties. Pastačius lizingo objektą ir pripažinus jį tinkamu naudoti, atitinkamai buvo pakeista lizingo sutartis, nurodant konkrečius lizingo objekto duomenis. Sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad turtas nebuvo perduotas ieškovui naudoti ir valdyti, ar kad jam buvo trukdoma naudoti ir valdyti turtą. Ieškovas pagal rangos sutartį atliko visas turto statytojo funkcijas, organizavo turto pripažinimą tinkamu naudoti, taigi, ieškovas faktiškai valdė turtą. Turto nuomos teisė ieškovo vardu yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas turto valdymą ir naudojimą iš ieškovo perėmė 2009 m. rugpjūčio 26 d. turto grąžinimo – priėmimo aktu, nors ieškovas šį aktą atsisakė pasirašyti, įrodymų apie atsisakymo pasirašyti priežastis nėra. Sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti lizingo sutarties negaliojančia kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms ir lizingo sutarties esmei. Nesant pagrindo pripažinti lizingo sutarties negaliojančia, atmetė ir reikalavimą pripažinti negaliojančiomis rangos sutarties 4 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2.1 dalies sąlygas apie ieškovo sumokėtų įmokų įskaitymą kaip dalinį mokėjimą pagal lizingo sutartį. Padarė išvadą, kad ieškovo teiginys, jog tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai turi būti kvalifikuojami kaip jungtinės veiklos santykiai, yra nepagrįstas. Šalių sudarytoje rangos sutartyje aiškiai nurodyta, kad statomas sandėlis yra lizingo sutarties objektas, todėl rangos sutartis laikytina ne atskirus šalių santykius nustatančia sutartimi, o sutartimi dėl lizingo objekto įsigijimo atsakovo nuosavybės teise. Nors abi šalys turėjo tikslą, kad būtų pastatytas sandėlis, sandėlio statyba nėra susijusi su tolesne bendra šalių veikla ar tolesniu bendru šalių tikslu, nes šalys siekė skirtingų tikslų: atsakovas siekė gauti pelną iš vykdomos lizingo veiklos, šios bylos atveju – gauti pagal lizingo sutartį ieškovo mokamas palūkanas už lėšas sandėlio įsigijimui finansuoti, ieškovas – įsigyti sandėlį, naudoti jį savo ūkinėje veikloje ir gauti iš to pajamas. Pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad sandėlis buvo sukurtas bendrais šalių įnašais, o, atsakovui įregistravus nuosavybės teisę į sandėlį, ieškovas negavo jokio priešpriešinio turtinio pobūdžio patenkinimo. Kadangi ieškovo atsakovui pervestos sumos sandėlio statybos metu yra įskaitytos kaip ieškovo pradinis įnašas pagal lizingo sutartį sandėlio įsigijimo kainai padengti, todėl ieškovas įgijo turtinę teisę, lizingo sutartyje nustatytomis sąlygomis sumokėjęs atsakovui sandėlio kainą, įgyti į šį sandėlį nuosavybės teisę. Ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į sandėlį ne dėl to, kad atsakovas nepagrįstai įregistravo nuosavybės teisę į sandėlį, o todėl, kad netinkamai vykdė lizingo sutarties sąlygas ir atsakovas lizingo sutartį vienašališkai nutraukė.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas neteisingai ir formaliai aiškino CK 6.568 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai ignoruodamas šios normos tarpusavio sąveiką su kitomis lizingo sutartinius santykius reglamentuojančiomis CK normomis, taip iškraipydamas lizingo sutarties esmę. Lizingo sutarties sudarymo metu lizingo objekto nebuvo. Lizingo sutartiniai santykiai tarp šalių galėjo atsirasti tik nuo to momento, kai dokumentuose apibrėžtas nekilnojamasis daiktas buvo užbaigtas statyti, pripažintas tinkamu naudoti bei įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nes lizingo sutarties objektu gali būti tik materialus, egzistuojantis daiktas, kurį galima čia ir dabar valdyti ir naudoti verslo tikslais. Lizingo sutarties objektas buvo sukurtas esant šalių susitarimui dalyvauti bendroje veikloje ir įsipareigojant įgyvendinti konkretų tikslą, t.y. abiejų šalių lėšomis sukurti pastatą, kurio dalis, sukurta atsakovo nuosavomis lėšomis, vėliau ieškovo būtų lizinguojama. Teismas turėjo ieškovui pripažinti nuosavybės teisę į 34,11/100 dalis pastato, kuris negalėjo būti lizingo objektu. Teismas nepasisakė dėl ieškinio argumentų, susijusių su prievolės įmanomumo reikalavimu.
  2. Teismas išsamiai neanalizavo ieškinio argumentų, kuriais buvo grindžiamas vienos iš lizingo sutarties šalių, t.y. lizingo gavėjo, pagrindinis tikslas ir esminis interesas, lemiantis jo apsisprendimą sudaryti lizingo sutartį – galėjimas valdyti lizinguojamą daiktą ir naudotis juo verslo tikslais. Ieškovas pastarosios teisės neįgijo ir dėl lizingo sutarties ydingumo negalėjo įgyti, nes daikto perdavimas yra esminė lizingo sutarties sąlyga. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą, susijusią su pastato perdavimu. Ieškovas teoriškai galėjo pasinaudoti lizingo sutarties teikiamais privalumais tik 2009 m. sausio 22 d., kai pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Teismas turėjo pasisakyti, kada pastatas buvo perduotas ieškovui ir palyginti, kada jis turėjo būti perduotas. Kadangi ieškovas negalėjo naudotis lizingo objektu ir gauti iš jo naudą, todėl ieškovo atsakovui sumokėti pinigai negali būti pripažinti kaip turto išpirkimo įmokos, o privalo būti vertinami kaip partnerio sumokėti įnašai pagal savarankišką jungtinės veiklos sutartį.
  3. Nesutinka su teismo išvada, kad CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nėra numatytas imperatyvus reikalavimas, kokiu pagrindu lizingo davėjas turi įgyti nuosavybės teisę į lizingo objektą. Atsakovas iki lizingo objekto pastatymo, nebūdamas įgijęs nuosavybės teisės į jį, objektyviai negalėjo perduoti ieškovui tokio daikto valdyti ir naudotis verslo tikslais bei neturėjo teisės gauti mėnesinius mokėjimus už jam nuosavybės teise nepriklausančio daikto išpirkimą.
  4. Teismas nepasisakė dėl lizingo sutarties, kaip tariamo sandorio. Lizingo sutartyje buvo susitarta, kad atsakovas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigis iš trečiojo asmens sutarties dalyką, tačiau toks dalykas niekada nebuvo sudarytas. Taigi neatsirado lizingo sutarties teisinę prigimtį atitinkančios teisinės pasekmės, lizingo sutarties šalys realiai neįgijo atitinkamų teisių ir pareigų.

10Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą. Nesutiko su apelianto teiginiais, kad lizingo sutarties dalyku gali būti tik materialus, egzistuojantis daiktas. Nė vienas CK straipsnis nedraudžia lizingo gavėjui ir lizingo davėjui susitarti dėl lizingo sutarties dalyko sukūrimo ir perdavimo per lizingo sutartyje aptartą terminą. Šalys lizingo sutartyje susitarė dėl lizingo dalyko kūrimo proceso bei tai, kad lizingo sutarties dalykas bus perduotas ateityje. Teigia, kad apelianto teiginiai dėl negautos ekonominės naudos iš sudaryto lizingo sandorio yra nepagrįsti, kadangi lizingo bendrovė atsako tik už tinkamą įsipareigojimų pagal lizingo sutartį įvykdymą, o gaunama ekonominė nauda iš esmės priklauso nuo lizingo gavėjo veiksmų. Nesutinka, kad lizingo sutarties dalykas apeliantui nebuvo tinkamai perduotas.

11Trečiasis asmuo UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė ieškovo skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą bei priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad susitarimas dėl lizingo santykių, kai jų dalyku yra būsimas daiktas, nepanaikina lizingo gavėjo tikslų ir nepažeidžia jo interesų. Sudarant minėtus sandorius, šalys siekė skirtingų tikslų, todėl tarp šalių susiklosčiusių santykių negalima vertinti kaip jungtinės veiklos. CK normos nenustato, kokio sandorio pagrindu lizingo davėjas turi įsigyti tokį lizingo gavėjo nurodytą daiktą.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinis skundas netenkintinas.

14Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

15Byloje kilo ginčas dėl šalių sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo bei dėl to, ar gali būti lizingo sutarties dalyku šios sutarties pasirašymo metu realiai neegzistuojantis, tačiau ateityje būsimas sukurtas, daiktas.

16Nustatyta, kad 2008 m. balandžio 14 d. apeliantas ir atsakovas sudarė Lizingo sutartį Nr. LT071166, kuria atsakovas įsipareigojo įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens UAB „Kamintras“ statomą sandėliavimo pastatą, adresu ( - ) (toliau – Pastatas), ir perduoti jį valdyti ir naudotis verslo tikslais apeliantui, o pastarasis įsipareigojo mokėti sutartines įmokas (t. 1, b.l. 33-48). 2008 m. balandžio 14 d. taip pat buvo sudaryta Statybos rangos sutartis tarp apelianto, atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Kamintras“, pagal kurią tretysis asmuo įsipareigojo žemės sklype, esančiame ( - ), pagal parengtą projektą pastatyti sandėlio paskirties pastatą ir perduoti jį nuosavybės teise atsakovui (t. 1, b.l. 20-28).

17Siekiant nustatyti, kaip kvalifikuotini tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai, reikia vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Pasisakyta, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011).

18Kaip matyti, šalys tą pačią dieną pasirašė Lizingo sutartį ir Statybos rangos sutartį, kurios yra viena su kita susijusios, todėl tikroji šalių valia ir ketinimai turi būti aiškinami šių dviejų sutarčių ir jų priedų visumoje. Įvertinusi šalių sudarytos Lizingo sutarties turinį ir sąlygas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lizingo sutarties dalykas yra aiškiai apibrėžtas. Lizingo sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad lizinguojamas turtas yra statomas sandėliavimo pastatas, adresu ( - ). Aplinkybė, kad Pastatas realiai Lizingo sutarties pasirašymo metu dar neegzistavo ir bus pastatytas ateityje, šalims buvo žinoma, nes tą aiškiai įvardijo Statybos rangos sutartis bei jos priedai (t. 1, b.l. 205-207). Prie Lizingo sutarties buvo pateiktas įmokų grafikas, o Statybos rangos sutarties 4 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad apelianto atlikti mokėjimai bus įskaityti kaip dalis apelianto mokėjimo atsakovui pagal Lizingo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad pasirašant Statybos rangos sutartį apeliantui ir trečiajam asmeniui UAB „Kamintras“, kuris turėjo vykdyti statybos rangos darbus, atstovavo tas pats asmuo, t.y. R. B.. Todėl visos šios aplinkybės rodo, kad apeliantas suprato, kad sudaro Lizingo sutartį, kurios dalykas yra dar neegzistuojantis pastatas ir tokių pasekmių siekė.

19Apelianto teiginys, kad šalių susitarimas dėl sutarties pasirašymo metu neegzistuojančio sutarties dalyko prieštarauja lizingo sutarties esmei ir todėl tokia sutartis yra negaliojanti, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrįstas. Civilinių teisinių santykių įvairovė, dinamika lemia tai, kad neįmanoma kiekvienam kylančiam teisiniam santykiui nustatyti konkrečios griežtai viską reglamentuojančios teisės normos. Būtent todėl civilinėje teisėje vyrauja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad šalys, sudarydamos sutartis, neišeidamos už įstatymų nustatytų ribų, laisvai disponuoja savo teisėmis ir sprendžia dėl pareigų prisiėmimo. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas inter alia pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms.

20Pagal CK 6.567 straipsnio 1 dalį lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.568 straipsnio 1 dalyje įvardijama, kas gali būti lizingo sutarties dalyku – bet kokie nesunaudojamieji kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Minėtos teisės normos nenustato imperatyvo, kad lizingo objektas turi egzistuoti sutarties sudarymo metu. Taigi tiek, kiek tai nedraudžiama įstatymo, šalių teisė susitarti dėl sudaromos sutarties sąlygų priklauso nuo jų valios, laisvo apsisprendimo, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama sąžiningai (CK 6.158 str.). Kaip jau minėta, šalių pasirašytos Lizingo sutarties dalykas, nors ir sutarties pasirašymo metu neegzistavo, tačiau jis yra identifikuotas Lizingo sutartyje, Statybos rangos sutartyje bei jos prieduose. Be to, CK 6.567 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad lizingo davėjas pardavėją ir daiktą renkasi pagal lizingo gavėjo nurodymus ir neatsako už pardavėjo ir lizingo dalyko parinkimą. Iš Statybos rangos sutarties matyti, kad Pastatas buvo statomas apelianto interesais, o kadangi apeliantą ir trečiąjį asmenį UAB „Kamintro investicija“ atstovavo tas pats asmuo, tai leidžia spręsti, kad rangovą pastato statybai parinko taip pat apeliantas. Taigi sudariusios sutartis ir prisiėmusios tam tikras sutartines teises ir pareigas, šalys privalo laikytis sutarties sąlygų ir tinkamai jas vykdyti. Pažymėtina, kad Lizingo sutarties bendrosios sąlygos yra tipinės, todėl pagal jas daiktas iš trečiojo asmens įgyjamas pirkimo-pardavimo būdu, nes būtent šis lizingo objekto nuosavybės teisės įgijimo būdas yra dažniausias. Tačiau Civilinio kodekso XXX skyriuje, reglamentuojančiame lizingo teisinius santykius, nėra imperatyviai nurodyta, kokiu pagrindu turi būti įgyta nuosavybės teisė į lizingo dalyką. Civilinis kodeksas numato, kad nuosavybės teisė į daiktą gali būti įgyjama ir pagaminant naują daiktą (CK 4.47 str. 1 d. 4 p.), o prievolės dalyku gali būti ir turtas, kuris bus sukurtas ateityje, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį arba kurį galima apibūdinti pagal kitus kriterijus (CK 6.3 str. 2 d.). Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalys susitardamos dėl lizingo dalyko, kuris bus pastatytas ateityje, nepažeidė imperatyviųjų teisės normos, todėl toks susitarimas yra teisėtas ir šalims galiojantis.

21Apeliantas, neigdamas Lizingo sutarties sudarymo faktą, taip pat teigia, jog aplinkybė, kad jis negalėjo naudotis nepastatytu pastatu verslo tikslais, paneigia lizingo sutarties esmę. Teisėjų kolegija negali sutikti, kad laikinas negalėjimas naudotis Pastatu šiuo atveju prieštarautų lizingo sutarties esmei. Kaip jau minėta, apeliantas suvokė, kad Lizingo sutartį sudaro dėl Pastato, kuris bus pastatytas ateityje, taigi tuo pačiu jis suprato, jog Pastatu laikinai negalės naudotis. Lizingo sutarties sudarymo tikslas yra ne vien naudoti Pastatą verslo tikslais, bet verslo tikslais įgyti turtą savo nuosavybėn. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad lizingo santykiai tarp šalių galėjo atsirasti nuo to momento, kai Pastatas buvo užbaigtas statyti, pripažintas tinkamu naudotis bei įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Apelianto atstovo parašas šalių sudarytose sutartyse įrodo, kad aplinkybė, jog lizingo dalykas apeliantui bus perduotas ateityje buvo žinoma, ir apeliantas su tuo sutiko. Be to, į bylą nėra pateikta įrodymų, kad apeliantas būtų kreipęsis į atsakovą su pretenzija dėl Lizingo sutarties dalyko neperdavimo. Iš Statybos rangos sutarties (2.2-2.7 p.) matyti, kad Pastato statybos darbus koordinuoti ir vykdyti visas statinio statytojo funkcijas turėjo apeliantas. Minėtos sutarties 4 straipsnio 1 punkte numatyta, kad darbų perdavimas vykdomas surašant atliktų statybos darbų perdavimo-priėmimo aktą. Apeliantas pasirašė atliktų darbų priėmimo perdavimo aktus, kuriais apeliantui ir buvo perduotas Pastatas (t. 2, b.l. 28-32). 2009 m. sausio 22 d. buvo priimtas Pripažinimo tinkamu naudoti aktas (t.1, b.l. 29-32), o 2009 m. rugpjūčio 26 d. buvo priimtas turto grąžinimo-priėmimo aktas, kuriame apeliantas įpareigotas atlaisvinti turtą, t.y. Pastatą (t. 1, b.l. 208). Paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad visą statybų laikotarpį atsakovas faktiškai valdė turtą.

22Pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose nėra reglamentuotas terminas, per kurį lizingo sutarties dalykas turi būti perduotas lizingo gavėjui. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti, kada Pastatas buvo perduotas apeliantui ir palyginti, kada turėjo būti perduotas. Šalys aiškiai susitarė, kad lizingo dalykas yra būsimas Pastatas, todėl Pastato perdavimas ir neturėjo sutapti su Lizingo sutarties sudarymo momentu. Sutiktina su atsakovu, kad lizingo santykiai yra verslo santykiai, kurie yra dinamiški ir reaguojantys į rinkos pokyčius, todėl ir teisinis reglamentavimas yra pakankamai lankstus. Tokią nuostatą patvirtina ir tai, kad lizingo sutarties sampratoje palikta galimybė neprieštaraujant imperatyvioms įstatymo normoms, laisva valia sutartyje numatyti kitokias sąlygas (CK 6.567 str. 1 d.).

23Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto teiginį, kad tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius reikėtų kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius. CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų, kooperuodami savo turtą, darbą ir žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Iš aukščiau nurodyto, galima daryti išvadą, kad tikroji šalių valia buvo sudaryti būtent lizingo sutartį. Be to, iš jungtinės veiklos sutarties sampratos darytina išvada, kad šalys turi turėti bendrą tikslą, siekti bendros veiklos. Šalių tikslų bendrumą paneigia tai, kad Statybos rangos sutartyje įtvirtinta, kad pastatas statomas apelianto interesais (1 str. 4 p.). Šalių sutartyse įtvirtintas atsakovo tikslas gauti finansinę naudą iš finansavimo veiklos, o apelianto – sumokėjus įmokas įgyti Pastatą nuosavybėn. Taigi atsakovas neturėjo tikslo kartu su apeliantu statyti Pastatą bei įsigyti dalinę jo nuosavybės teisę, kadangi tai prieštarautų banko veiklos specifikai. Minėtose sutartyse numatyta, kad apeliantui sumokėjus periodines įmokas, pastato nuosavybės teisė pereis apeliantui. Tai, kad tarp šalių buvo susiklostę ne jungtinės veiklos, o lizingo teisiniai santykiai, patvirtina ir tas faktas, kad periodiniai mokėjimai buvo mokami kaip įmokos pagal Lizingo sutartį (t. 3, b.l. 33, 36-43).

24Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų, teisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas.

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

26Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas prašė: 1) pripažinti 2008 m. balandžio 14 d. tarp ieškovo ir... 5. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011 m. liepos 1 d. Vilniaus... 10. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti ir palikti... 11. Trečiasis asmuo UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ atsiliepimu į... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 14. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 15. Byloje kilo ginčas dėl šalių sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo... 16. Nustatyta, kad 2008 m. balandžio 14 d. apeliantas ir atsakovas sudarė Lizingo... 17. Siekiant nustatyti, kaip kvalifikuotini tarp šalių susiklostę teisiniai... 18. Kaip matyti, šalys tą pačią dieną pasirašė Lizingo sutartį ir Statybos... 19. Apelianto teiginys, kad šalių susitarimas dėl sutarties pasirašymo metu... 20. Pagal CK 6.567 straipsnio 1 dalį lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena... 21. Apeliantas, neigdamas Lizingo sutarties sudarymo faktą, taip pat teigia, jog... 22. Pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose nėra reglamentuotas terminas, per... 23. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto teiginį, kad tarp... 24. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 26. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą....