Byla A2-1063-601/2018

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. N. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. N. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2YT-5332-374/2016.

3Teismas

Nustatė

4Ginčo esmė

5Pareiškėjas teikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2YT-5332-374/2016. Nurodė, kad naujai paaiškėjo aplinkybės, kad hipotekos sutarties sudarymo metu automobilių stovėjimo aikštelės dar nebuvo, o ji buvo pradėta statyti tik 2008 metų pradžioje ir iki 2014 metų rugsėjo buvo laikoma savavališka statyba. Iki 2008 metų jokios automobilių stovėjimo aikštelės statybos 1,0400 ha. ploto žemės sklype, unikalus Nr. ( - ) (dabartinis plotas 0,977 ha. unikalus Nr. ( - )), nebuvo vykdytos.

6Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Marijampolės apylinkės teismas 2018 m. kovo 15 d. nutartimi pareiškėjo T. N. prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2YT-5332-374/2016 netenkino (t. 2, b. l. 14-16). Teismas nurodė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 nutartimi pareiškėjo T. N. skundas dėl antstolės S. Ž. veiksmų buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad antstolė, areštuodama žemės sklypą, pagrįstai areštavo automobilių stovėjimo aikštelę unikalus Nr. ( - ), traktuodama automobilių aikštelę žemės priklausiniu ir, kad pagal bendrąją pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio ryšio taisyklę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip. 2017 m. sausio 30 d. Kauno apygardos teismo nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016-09-29 nutartis palikta nepakeista. 2017 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pareiškėjo T. N. kasacinis skundas atmestas, motyvuojant tuo, kad nagrinėjamu atveju žemės savininkas sprendžia, kokį teisinį statusą suteikti nekilnojamajam daiktui-suformuoti nekilnojamojo turto kadastro nustatyta tvarka daiktą kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą ir įregistruoti kaip savarankišką (pagrindinį) daiktą ar šį daiktą įregistruoti kaip kito-pagrindinio daikto (žemės sklypo, statinio) – priklausinį, jeigu tai leidžia daikto prigimtis. Taip pat nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad kreditoriui įkeistas žemės sklypas, pagal tiesioginę savo paskirtį (žemės ūkio) T. N. niekada nebuvo naudojamas, o realiai funkcionavo kaip automobilių stovėjimo aikštelė, todėl konstatavo, kad vėlesnis automobilių aikštelės įregistravimas kaip žemės sklypo priklausinio nepaneigia fakto, jog hipotekos lakštu buvo įkeistas žemės sklypas kartu su aikštele. Iš to seka, kad J. A. S. raštas dėl automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. ( - ) neturi jokios įrodomosios reikšmės ir tai nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, kadangi asfalto ar kitos dangos nutiesimas (paklojimas) ant žemės sklypo ir šių darbų pradžia bei darbų atlikimo priežiūros pradžia, nepaneigia buvusio žinomo ir teismo sprendimais konstatuoto fakto apie faktinį automobilių stovėjimo aikštelės funkcionavimą kreditoriui įkeičiant turtą.

8Atskirojo skundo teisiniai argumentai

9Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo (t. 2, b. l. 19-22):

  • panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. A2-1775-571/2018.
  • atnaujinti civilinės bylos Nr. 2YT-5332-374/2016 nagrinėjimą CPK 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu/perduoti civilinės bylos Nr. 2YT-5332-374/2016 nagrinėjimo atnaujinimo CPK 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti (nagrinėti) iš naujo.
Atskirojo skundo argumentuose nurodė, kad teismas, sprendęs prašymo pagrįstumo klausimą, nepilnai (netinkamai) įvertino naujai paaiškėjusias aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus. Dėl to nepagrįstai priėjo prie išvados, kad automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. ( - ) statybos pradžia 2008 m. Statybos techninio prižiūrėtojo J. A. S. rašte nurodyta, kad jis buvo automobilių stovėjimo aikštelės techninis prižiūrėtojas; automobilių stovėjimo aikštelė buvo pradėta statyti tik 2008 metų pradžioje ir iki 2014 metų rugsėjo mėnesio buvo laikoma savavališka statyba; iki 2008 metų jokios automobilių stovėjimo aikštelės statybos žemės sklype nebuvo vykdytos. Automobilių stovėjimo aikštelės statybos darbų pradžia paneigia teismo sprendimais konstatuotą faktą apie faktinį automobilių stovėjimo aikštelės funkcionavimą kreditoriui įkeičiant žemės sklypą. Daiktas, nesant jo pastatyto (nepradėjus jo statybų) negali funkcionuoti. Automobilių stovėjimo aikštelė funkcionuoti, dar nepradėjus jos statyti, 2007 m. kovo 1 d. (Žemės sklypo įkeitimo metu) negalėjo. R. Š. žinoma, kad gretimos aikštelės buvo pradėtos statyti 2005 m., tuo tarpu ginčo aikštelė – tik 2008 m. Teismas per klaidą sureikšmino žemės sklypo faktinį naudojimą ne pagal žemės ūkio paskirtį dar iki žemės sklypo įkeitimo. Automobilių stovėjimo aikštelė, tokia, kokia egzistuoja šiai dienai, buvo pradėta statyti tik 2008 m. Žemė, esanti po automobilių stovėjimo aikštele, kuri buvo naudojama ne pagal žemės ūkio paskirtį, nėra automobilių stovėjimo aikštelės sudedamoji dalis. Teismai, sprendę dėl automobilių stovėjimo aikštelės likimo, jokių objektyvių duomenų apie jos statybos pradžią neturėjo. Teismams, nagrinėjant bylą, žinojus, apie automobilių stovėjimo aikštelės statybos metų pradžią, jie nebūtų priėmę tokių sprendimų, kokie jie yra šiai dienai. Naujai paaiškėjusi aplinkybė – automobilių stovėjimo aikštelės statybos metų pradžia – 2008 m., pareiškėjui nei buvo, nei galėjo būti žinoma. Pareiškėjas, remdamasis automobilių stovėjimo aikštelės kadastriniais matavimais bei Nekilnojamojo turto registro išviešintais duomenimis, buvo įsitikinęs, kad automobilių stovėjimo aikštelė buvo pradėta statyti dar 2005 m. Plotą, kuriame buvo vykdomos aikštelių statybos, sudarė ne vienas, bet penki, greta vienas kito esantys žemės sklypai, kurie vizualiai sudarė vieną plotą, kadangi nebuvo atskirti jokiais skiriamaisiais ženklais. Bendras nurodytų sklypų plotas buvo 5,2305 ha. Kaip vėliau iš J. A. S. paaiškėjo, būtent kituose sklypuose, o ne žemės sklype, 2005 m. buvo pradėtos automobilių stovėjimo aikštelių statybos. Ginčo žemės sklype automobilių stovėjimo aikštelės statyba buvo pradėta tik 2008 m., t. y. jau po žemės sklypo įkeitimo. Naujai paaiškėjusi aplinkybė – automobilių stovėjimo aikštelės statybos metų pradžia – 2008 m., pareiškėjui tapo žinoma tik po bylos išnagrinėjimo kasacinėje instancijoje (2017-11-02).

10Teismas

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė teisės į teismą įgyvendinimo priemonė. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose yra pažymėjęs, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kasacinio teismo praktika dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių kaip proceso atnaujinimo pagrindo yra suformuota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016). Taigi nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą paminėtu pagrindu, visų pirma būtina išsiaiškinti, ar apelianto nurodytos aplinkybės laikytinos naujai paaiškėjusiomis ir esminėmis, t. y. ar jos būtų lėmusios kitokius teismų sprendimus byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą. Nesutiktina su apeliante, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs proceso, analizavo pareiškėjos pateiktus naujus duomenis, kadangi būtent sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo būtina nustatyti, ar dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip. Byloje nustatyta, kad T. N., užtikrindamas UAB „First autologistic company“ (buvęs pavadinimas – UAB „Kapratas“) kredito grąžinimą, sutartinės hipotekos lakštu AB Parex bankui įkeitė jam nuosavybės teise priklausančius – žemės sklypus. Skolininkas UAB „Kapratas“ tinkamai nevykdė 2007 m. vasario 27 d. kreditavimo sutarties, todėl buvo įspėtas dėl sutarties nutraukimo, skolos grąžinimo ir įkeisto turto pardavimo iš varžytynių. Skolininkui neįvykdžius reikalavimų, Hipotekos skyrius prie Marijampolės rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 2 d. nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypus, nuosavybės teise priklausančius T. N.. Priverstinio vykdymo veiksmai yra atliekami antstolės S. Ž. kontoroje (vykdomoji byla Nr. ( - )). Antstolė, gavusi išieškotojos prašymą, 2016 m. rugpjūčio 11 d. priėmė patvarkymą Nr. ( - ) areštuoti 0,9722 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), esančiame ( - ), įregistruotą žemės sklypo priklausinį – automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. ( - ) ir nutarė vertinti ją kartu su minėtu žemės sklypu. Pareiškėjas T. N. nurodytus antstolės veiksmus skundė teismui, argumentuodamas, kad automobilių stovėjimo aikštelė nėra žemės sklypo priklausinys, taip pat nurodė, kad net jei ir pripažinus aikštelę žemės sklypo priklausiniu, jos neištiko žemės sklypo likimas, kadangi automobilių stovėjimo aikštelės 2007 m. kovo 31 d. kaip statinio žemės sklype dar nebuvo. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-5332-374/2016 pareiškėjo T. N. skundą dėl antstolės S. Ž. veiksmų atmetė, nurodydamas, kad automobilių stovėjimo aikštelė skirta žemės sklypui tarnauti. Žemės sklypo, esančio po automobilių stovėjimo aikštele, naudojimas, pagal žemės ūkio paskirtį, kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre, yra praktiškai neįmanomas. Pažymėjo, kad jeigu būtų užkirstas kelias žemės sklypą ir automobilių stovėjimo aikštelę vertinti ir realizuoti kartu kaip vieną turtinį kompleksą, hipotekos kreditorius praktiškai netektų teisės išieškoti įsiskolinimą iš įkeisto turto. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 30 d. civilinėje byloje Nr. 2S-293-436/2017 aukščiau nurodytą nutartį paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, kad nors po hipotekos lakšto sudarymo pastatytos automobilių stovėjimo aikštelės, tačiau šis statinys žemės sklypo savininko valia įgijo žemės sklypo priklausinio teisinę padėtį, kuri užfiksuota Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad nukreipiant ieškojimą į hipoteka įkeistą žemės sklypą, skolos išieškojimas gali būti nukreiptas ir į žemės sklypo priklausinį – automobilių stovėjimo aikštelę. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį paliko nepakeistą. Nurodė, kad žemės sklypas pagal tiesioginę savo paskirtį niekada nebuvo naudojamas, ir dar iki įkeičiant tai buvo automobilių stovėjimo aikštelė, kuri pareiškėjo prašymu VĮ Registrų centre įregistruota 2014 m. lapkričio 21 d. kaip žemės sklypo priklausinys. Teismas konstatavo, kad kreditoriui buvo įkeistas žemės sklypas, kuris realiai funkcionavo kaip automobilių stovėjimo aikštelė ir hipotekos lakštu buvo įkeistas žemės sklypas su aikštele. Taigi, kasacinės instancijos teismas konstatavo prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes, apie aikštelės egzistavimo momentą, t. y. kad automobilių stovėjimo aikštelė egzistavo hipotekos metu. Kaip minėta, 2014 m. lapkričio 21 d. pareiškėjo prašymu automobilių stovėjimo aikštelė buvo įregistruota kaip žemės sklypo priklausinys. Iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad automobilių stovėjimo aikštelės, kaip žemės sklypo priklausinio, statybos pradžios metais nurodyti – 2005 m., kas taip pat patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuotas aplinkybes dėl aikštelės statybos momento. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl antstolės veiksmų, argumentavo tuo, kad naujai paaiškėjo aplinkybės, t. y. kad po bylos kasacinės instancijos teisme išnagrinėjimo jam tapo žinoma, kad automobilių stovėjimo aikštelės statybos pradžia yra 2008 m. Nurodytoms aplinkybės patvirtinti teikė automobilių stovėjimo aikštelės techninio prižiūrėtojo J. A. S. raštą. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjas pateikė liudytojos R. Š. rašytinius parodymus, kuriame nurodyta, kad automobilių stovėjimo aikštelė pradėta statyti tik 2008 m. Kaip matyti iš bylos duomenų, aplinkybę, – kad aikštelė buvo statoma vėliau nei žemės sklypo įkeitimo momentu ir jos Hipotekos lakšto pasirašymo dieną (2007-03-31) dar nebuvo – pareiškėjas įrodinėjo 2016-09-08 teikdamas skundą dėl antstolės veiksmų civilinėje byloje Nr. 2YT-5332-374/2016. Tačiau šioje byloje kasacinės instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą ir nustatė prejudicinę reikšmę turinčią aplinkybę, kad kreditoriui buvo įkeistas žemės sklypas, kuris realiai funkcionavo kaip automobilių stovėjimo aikštelė ir hipotekos lakštu buvo įkeistas žemės sklypas su aikštele. Tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo teikiami įrodymai nelaikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ir nėra tokios svarbos, kad galėtų turėti esminės reikšmės išnagrinėtos bylos baigčiai ir sprendime teismo padarytoms išvadoms. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš pareiškėjo veiksmų matyti, kad jo paties pozicija ginčo objekto atžvilgiu yra nevienareikšmiška, jis teikia įvairaus pobūdžio procesinius dokumentus iš esmės siekdamas, kad nebūtų atliekamas išieškojimas iš automobilių stovėjimo aikštelės. Esant aukščiau nurodytų aplinkybių visetui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta ir jos naikinti pareiškėjo T. N. nurodytais motyvais nėra pagrindo.

13Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

15Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai