Byla 2S-1024-340/2014
Dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Reikalavimas.lt“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Psyops Constructions“ ieškinį atsakovams UAB „Reikalavimas.lt“ ir UAB „RG Consulting“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Psyops Constructions“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti vykdomąjį raštą, išduotą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. papildomo sprendimo pagrindu civilinėje byloje Nr. 2-33765-779/2013, ir šią nutartį vykdyti skubiai. Prašyme ieškovas nurodė, kad papildomas sprendimas buvo priimtas 2013 m. gruodžio 3 d. teismo sprendimo pagrindu. Nurodė, jog pastarąjį sprendimą yra apskundęs, sprendimas nėra įsiteisėjęs. Pažymėjo, kad reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra išvestinis reikalavimas, todėl panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. patenkinus ieškinį visiškai, pasikeis ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Dėl to panaikinus 2013 m. gruodžio 3 d. teismo sprendimą, būtų panaikinti ir šio sprendimo pagrindu priimti kiti procesiniai sprendimai. Pažymėjo, kad neteisėtai išduoto vykdomojo rašto pagrindu apeliantas bus įpareigotas apmokėti ne tik priteistas bylinėjimosi išlaidas, bet ir antstolio atliktų vykdymo veiksmų išlaidas.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino – atšaukė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. papildomo sprendimo pagrindu civilinėje byloje Nr. 2-33765-779/2013 2014-01-28 išduotą vykdomąjį raštą išieškotojui UAB „Reikalavimas.lt“ dėl 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Psyops Constructions“. Nurodė, jog papildomas sprendimas šioje byloje buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad galutiniu sprendimu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Nurodė, kad nors ieškovas ir neskundė papildomo sprendimo, tačiau pažymėjo, jog apeliacine tvarka apskundus galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta dėl ieškovo pareikštų materialinio pobūdžio reikalavimų, papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taip pat negali būti laikomas įsiteisėjusiu, kol apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo bylos ir nepriėmė atitinkamo sprendimo ar nutarties. Konstatavo, jog 2014-01-28 vykdomasis raštas 2013-12-30 papildomo teismo sprendimo pagrindu išieškotojui UAB „Reikalavimas.lt“ išduotas nepagrįstai, todėl atšauktinas.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Reikalavimas.lt“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį ir perduoti vykdomojo rašto išdavimo klausimą spręsti pirmos instancijos teismui iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Ieškovas nepaskundė papildomo teismo sprendimo per įstatyme nustatytą terminą, todėl šis įsiteisėjo. Anot apelianto, pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodydamas, kad papildomas sprendimas negali būti laikomas įsiteisėjusiu, kol apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo dėl sprendimo toje pačioje byloje, pažeidė CPK 277 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios papildomo sprendimo įsiteisėjimą sieja tik su jo paties apskundimu, bet ne kito sprendimo toje pačioje byloje įsiteisėjimu ar apskundimu. Pažymi, jog CPK 646 straipsnio 1 dalies nuostatos vykdomojo rašto išdavimą sieja su sprendimo, kurio pagrindu prašoma išduoti vykdomąjį raštą, įsiteisėjimu.
  2. CPK normos nereglamentuoja, kad vykdomieji raštai gali būti atšaukti, todėl teismas apskirtai negalėjo priimti nutarties, kuria nuspręstų atšaukti vykdomąjį raštą, nes toks procesinis veiksmas (sprendimas) pagal CPK apskirtai nėra įmanomas.

9Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Psyops Contstructions“ prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį. Pateikia šiuos atsikirtimus atskirajam skundui:

  1. Papildomas sprendimas buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo pagrindu, kuris ieškovo apskųstas, todėl nėra įsiteisėjęs. Reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra išvestinis, procesinis reikalavimas, neatskiriamai susijęs su pagrindiniu materialiniu reikalavimu, dėl kurio pasisakyta minėtame teismo sprendime. Apeliantas neturi teisinio pagrindo gauti vykdomąjį dokumentą, nes reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra išvestinis reikalavimas, todėl panaikinus pirmos instancijos teismo sprendimą, t.y. patenkinus ieškinį visa apimtimi, pasikeist ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
  2. Pažymi, jog neteisėtai išduoto vykdomojo rašto pagrindu ieškovas bus įpareigotas apmokėti ne tik neva priteistą skolą už bylinėjimosi išlaidas, bet ir antstolio atliktų vykdymo veiksmų išlaidas.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Atskirasis skundas atmetamas.

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. (CPK 329 str., 338 str.).

13Bylos duomenys tvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Psyops Constructions“ ieškinį atsakovams UAB „Reikalavimas.lt“ ir UAB „RG Consulting“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atmetė ieškovo reikalavimus atsakovų atžvilgiu. Kadangi minėtu teismo sprendimu nebuvo išspręstas procesinis klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo atsakovo UAB „Reikalavimas.lt“ naudai iš ieškovo UAB „Psyops Constructions“ priteisė 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų. Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo ieškovas pateikė apeliacinį skundą, šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau minėtas papildomas sprendimas ieškovo apeliacine tvarka nebuvo apskųstas. Dėl to atsakovas UAB „Reikalavimas.lt“ kreipėsi į pirmos instancijos teismą dėl vykdomojo rašto papildomo sprendimo pagrindu išdavimo. Šis prašymas teismo buvo tenkintas, atsakovui 2014-01-28 išduotas vykdomasis raštas (b.l.3). Vilniaus miesto apylinkės teismas, gavęs ieškovo „Psyops Constructions“ prašymą dėl vykdomojo rašto panaikinimo, skundžiama 2014 m. vasario 3 d. nutartimi atšaukė papildomo teismo sprendimo pagrindu 2014-01-28 išduotą vykdomąjį raštą atsakovui UAB „Reikalavimas.lt“. Nesutikdamas su tokia pirmos instancijos teismo pozicija, atsakovas nurodo, jog ieškovui apeliacine tvarka neapskundus papildomo sprendimo, šis per įstatyme nustatytą 20 dienų terminą įsiteisėjo. Šios aplinkybės, anot apelianto, pakanka vykdomajam raštui išduoti.

14Teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių asmenų pareiškimu arba savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies paskirstymo klausimo (CPK 277 str. 1 d. 3 p.). Taigi papildomo sprendimo paskirtis iš esmės yra pašalinti pirminio teismo sprendimo trūkumus, išspręsti klausimus, kurie dėl tam tikrų priežasčių nebuvo, nors turėjo būti, išspręsti priimant sprendimą. Civilinio proceso teisės normos, reglamentuojančios papildomo sprendimo institutą, numato atskirą šio procesinio sprendimo įsiteisėjimo tvarką. CPK 277 straipsnio 4 dalis nustato, jog papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši norma turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į kitas papildomo sprendimo, bylinėjimosi išlaidų institutus reglamentuojančiais teisės normas, teismų praktiką. Pažymėtina, jog papildomas sprendimas, priimtas CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu yra skirtas procesinio pobūdžio klausimo, dėl kurio nebuvo pasisakyta byloje priėmus teismo sprendimą, išsprendimui. Tuo tarpu CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalies normos reglamentuoja, jog bylinėjimosi išlaidos tiesiogiai priklauso nuo ginčo esmės baigties. Taigi minėtų normų analizė leidžia teigti, kad papildomas teismo sprendimas nėra autonomiškas. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas dėl ieškovo materialinių reikalavimų nėra priimtas, todėl teisiškai netoleruotina situacija, kuomet šių materialinių reikalavimų pagrindu priimtas procesinis sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų yra vykdytinas. Tokia situacija prieštarauja ne tik papildomą sprendimą, kaip teismo sprendimo sudedamąją dalį, reglamentuojančioms teisės normoms, bet ir bendriesiems teisės principams. Kadangi papildomas sprendimas nėra autonomiškas ir šiuo atveju juo išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas tiesiogiai priklauso nuo byloje priimto teismo sprendimo, kuris yra apskųstas apeliacine tvarka ir dėl to nėra įsiteisėjęs, taikyti papildomame teismo sprendime numatytas teisines pasekmes negalima. Pažymėtina, jog nepaisant to, kad CPK 277 straipsnio 4 dalis numato atskirą papildomo sprendimo apeliacine tvarka apskundimą, tačiau tai nereiškia, jog dėl papildomo sprendimo nepateikus apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, neturės teisės pasisakyti dėl papildomu sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų. Tokie apeliacinės instancijos teismo procesiniai veiksmai neturėtų būti laikomi apeliacinio skundo ribų peržengimu, nes CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmos instancijos teismas. Taigi šios normos suponuoja, jog tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai, kaip ir pirmos instancijos teismas, priėmęs teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidas privalo paskirstyti ex officio, t.y. nepriklausomai nuo to, ar dalyvaujantys asmenys tokį reikalavimą buvo pareiškę (CPK 270 str. 5 d. 3 p., 286 str. 3 d.). Šiuo atveju dėl papildomo sprendimo nepateikęs apeliacinio skundo, ieškovas prarado teisę ginčyti jų dydį, o ne apeliuoti dėl jų paskirstymo tvarkos, kurią numato įstatymas bei dėl jos, kaip minėta, ex officio sprendžią bylą nagrinėjantys teismai. Tuo tarpu aplinkybė, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas buvo išspręstas papildomu sprendimu, kuris kaip minėta, yra sudėtinė teismo sprendimo dalis, nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismui galimai tenkinus ieškovo ieškinį nespręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

15Apeliantai nesutikimą su skundžiama pirmos instancijos teismo nutartimi argumentuoja ir tuo, jog CPK normos nereglamentuoja vykdomųjų raštų atšaukimo tvarkos, todėl, anot apelianto, teismas apskirtai negalėjo priimti nutarties, kuria nuspręstų atšaukti vykdomąjį raštą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. papildomo sprendimo pagrindu išduoti vykdomojo rašto. Nors sutiktina su apelianto argumentu, jog CPK normos nenumato specialios vykdomųjų raštų panaikinimo procedūros, tačiau šiuo atveju svarbu pažymėti tai, CPK 646 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, jog sprendžiant klausimus dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuomet yra nevykdoma teismo patvirtina taikos sutartis, priimtas procesinis sprendimas išduoti arba atsisakyti išduoti vykdomąjį rašą gali būti skundžiamas atskiruoju skundu. Nors šiuo atveju vykdomojo rašto atsakovas UAB „Reikalavimas.lt“ prašė papildomo sprendimo pagrindu ir šis prašymas buvo išspręstas teisėjos rezoliucija (b.l.1), tačiau tai nereiškia, jog tokia forma priimtas teismo procesinis sprendimas negali būti peržiūrėtas. Darant išvadą, kad vykdomojo rašto išdavimo teisėtumas negali būti patikrintas, būtų pažeista dalyvaujančio byloje asmens teisė kreiptis į teismą dėl gynybos bei jo teisė į teisingą teismą. Pažymėtina, jog 2014-01-31 teisme buvo gautas ieškovo prašymas dėl vykdomojo rašto panaikinimo ir nors šis ieškovo procesinis dokumentas nebuvo įvardintas atskiruoju skundu, tačiau iš pareikšto dokumento turinio matyti, jog ieškovas iš esmės nesutiko su pirmos instancijos teismo procesiniu sprendimu išduoti vykdomąjį raštą, t.y. pateiktas ieškovo dokumentas savo turiniu laikytinas atskiruoju skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-28 išduoto vykdomojo rašto. Tuo tarpu CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas reglamentuoja, jog gavęs atskirąjį skundą pirmos instancijos teismas, sutikdamas su atskiruoju skundu, per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo dienos pats panaikina skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartis turėtų būti vertinama būtent kaip teismo procesinis sprendimas, kuriuo jis sutiko su ieškovo prašymo (atskirojo skundo) argumentais, kas sąlygojo 2014-01-28 procesinio sprendimo – vykdomojo rašto išdavimo panaikinimą. Taigi šiuo atveju pirmos instancijos teismas klaidingai nustatė pateikto ieškovo prašymo formą, kas lėmė netinkamą procesinių normų pritaikymą. Procesinių teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo įvardintas pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas nesudaro pagrindo keisti iš esmės teisingą pirmos instancijos teismo nutartį.

16Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 10 Lt, sutinkamai su CPK 92 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

17Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

18Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai