Byla e2A-244-407/2018
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vyrja“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K. ir J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1218-480/2017 pagal ieškovo Joint Stock Company Alfa-Bank ieškinį atsakovams V. K. ir J. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vyrja“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas Joint Stock Company (toliau – JSC) Alfa-Bank kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti 2016 m. rugsėjo 7 d. valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centras įregistruotą dovanojimo sutartį, kuria V. K. perleido 68 360 002 paprastąsias vardines uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Vyrja“ akcijas savo sūnui J. K., negaliojančia ir taikyti restituciją – perleistas akcijas grąžinti V. K., priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad atsakovas V. K. yra vienas iš holdingo bendrovės UAB „Vyrja“, kuriai priklauso UAB „ARVI“ ir ko įmonių grupės įmonės, tarp jų netiesiogiai ir Rusijos Federacijoje įsteigta ribotos atsakomybės bendrovė „ARVI NPK“, akcininkų. Ieškovas ir ribotos atsakomybės bendrovė „ARVI NPK“ sudarė: 2012 m. gruodžio 7 d. kredito sutartį, kuria „ARVI NPK“ iki 2018 m. lapkričio 1 d. buvo suteikta kredito linija su 380 000 000 Rub išdavimo limitu; 2013 m. liepos 19 d. kredito sutartį, kuria „ARVI NPK“ iki 2018 m. lapkričio 1 d. buvo suteikta kredito linija su 50 000 000 Rub išdavimo limitu; 2013 m. gruodžio 20 d. Daugiavaliutės kredito linijos atidarymo sutartį, kuria „ARVI NPK“ buvo suteikta kredito linija su 110 000 000 Rub išdavimo limitu, numatant grąžinimo terminą 2017 m. lapkričio 1 d.; 2014 m. gegužės 22 d. Daugiavaliutės kredito linijos atidarymo sutartį, kuria „ARVI NPK“ buvo suteikta kredito linija su 120 000 000 Rub išdavimo limitu, numatant grąžinimo terminą 2017 m. lapkričio 1 d. Ieškovas ir atsakovas V. K. 2015 m. lapkričio 27 d. sudarė sutartį dėl garantijų suteikimo ir įsipareigojimo atlyginti nuostolius, kuria atsakovas, be kita ko, garantavo tinkamą „ARVI NPK“ prievolių pagal minėtas kredito sutartis įvykdymą ir įsipareigojo pareiškėjui pareikalavus sumokėti mokėtiną sumą (prilyginant garantą pagrindiniam skolininkui), jei paskolos gavėjas ar kitas skolininkas nesumoka su garantuojamais įsipareigojimais susijusių sumų, taip pat susitarė su pareiškėju, kad, bet kokiam atsakovo garantuojamam įsipareigojimui tapus nevykdytinu, negaliojančiu ar neteisėtu arba nepavykus išieškoti bet kokios pareiškėjo reikalaujamos sumos, atsakovas prisiima savarankišką pagrindinį įsipareigojimą atlyginti pareiškėjui šio reikalavimu bet kokias patirtas išlaidas, nuostolius ar kitus įsipareigojimus, jei paskolos gavėjas ar kitas skolininkas nesumoka bet kokios mokėtinos sumos, kurią sumokėti skolininkai privalėtų pagal finansinius dokumentus atitinkamam mokėjimo terminui pasibaigus.
  3. Ieškovas nurodė, kad „ARVI NPK“ vėluojant atlikti mokėjimus pagal kredito sutartis, jis 2016 m. balandžio 14 d. pareikalavo „ARVI NPK“ prieš terminą grąžinti pagrindinę skolą, palūkanas ir netesybas pagal kredito sutartis per penkias darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos. „ARVI NPK“ per nustatytą terminą pagrindinės skolos, palūkanų ir netesybų negrąžinus, 2016 m. rugsėjo 1 d. pranešimu pareikalavo, kad atsakovas, kaip garantijos davėjas, grąžintų mokėtinas sumas pagal kredito sutartis, kurios, 2016 m. rugpjūčio 19 d. duomenimis, iš viso sudarė 514 189 629,80 Rub ir 6 440 522,89 Eur. Atsakovo V. K. ir „ARVI NPK“ skola ieškovui pripažinta ir 2016 m. rugsėjo 6 d. Maskvos miesto Meščansko rajono teismo sprendimu, kuriuo teismas visiškai patenkino ieškovo ieškinį dėl 40 000 000 Rub iš atsakovo V. K. ir 310 885 745,49 Rub iš „ARVI NPK“, taip pat bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovo JSC Alfa-Bank naudai. Vadovaujantis 2015 m. lapkričio 27 d. sutarties dėl garantijų suteikimo ir įsipareigojimo atlyginti nuostolius 20 straipsniu, visi ginčai, kylantys iš garantijos, yra teismingi Londono tarptautinio arbitražo teismui (toliau – LCIA), todėl ieškovas parengė ir 2016 m. rugsėjo 20 d. pateikė ieškinį LCIA su reikalavimu iš atsakovo V. K. priteisti 534 804 437,85 Rub ir 6 583 334,63 Eur, t. y. iš viso apie 13 900 000 Eur skolą. Pradėjęs rengti ieškinį LCIA, ieškovas pastebėjo, kad VĮ Registrų centras Juridinių asmenų registre 2016 m. rugsėjo 7 d. buvo įregistruotas atsakovui V. K. priklausančių 40 proc. UAB „Vyrja“ akcijų perleidimas (dovanojimas) jo sūnui J. K.. Atsakovas V. K., jau žinodamas apie jam nepalankų Maskvos teismo sprendimą ir tai, jog ieškovas ketina kreiptis ir į LCIA, kitą dieną po nepalankaus Maskvos teismo sprendimo sudarė ginčijamą dovanojimo sutartį (tikėtina atgaline data) ir perleido sūnui paprastąsias vardines UAB ,,Vyrja“ akcijas, taip žymiai sumažindamas savo turimo turto apimtį.
  4. Atsakovas V. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad actio Pauliana taikymo sąlygos neegzistuoja, kadangi sudarant dovanojimo sutartį ieškovas nebuvo ir negalėjo būti jo kreditoriumi, nes dovanojimo sutartis buvo sudaryta dar iki garantijos sutarties sudarymo. Be to, atsakovai sudarydami dovanojimo sutartį buvo sąžiningi, o ieškovas neturi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą V. K. pagal garantijos sutartį. Dovanojimo sutartis yra sudaryta realiai, notarine tvarka, ne tik daugiau nei prieš metus – 2015 m. lapkričio 4 d., bet netgi dar anksčiau nei 2015 m. lapkričio 27 d. garantijos sutartis. Dovanojimo sutartimi atsakovas negalėjo pažeisti dar tik būsimos tariamos prievolės, ieškovo teisių ir interesų, kadangi tuo metu ieškovas ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti atsakovo V. K. kreditoriumi. Aplinkybė, kad dovanojimo sutartis įregistruota VĮ Registrų centras vėliau, nei buvo sudaryta, jokiu būdu nekeičia dovanojimo sutarties sudarymo momento, o ieškovo nurodomi teiginiai, neva sutartis sudaryta tik sužinojus apie nepalankų Maskvos teismo sprendimą, yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Notarinės dovanojimo sutarties sudarymas paneigia ieškovo nurodytas interpretacijas, neva sutartis sudaryta atgaline data ar kažkaip nesąžiningai. Nors atsakovas ir neturėjo pareigos sudaryti dovanojimo sutarties, tačiau tai nereiškia, kad ją sudarydamas jis ar jo sūnus buvo nesąžiningi. Dėl savo amžiaus, sukurtos naujos šeimos ir turimų dar mažamečių vaikų atsakovas seniai svarstė po truputį trauktis iš aktyvaus UAB „Vyrja“, kuriai priklauso kontrolinis UAB „Arvi“ ir ko paketas, valdymo bei perleisti didžiąją dalį akcijų vieninteliam pilnamečiam sūnui J. K.. Toks sprendimas buvo sąlygotas išimtinai asmeninių priežasčių po truputį perleisti įmonės valdymą sūnui, o ne noro pakenkti ar išvengti kokių nors prievolių savo kreditoriams. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad atsakovui sudarant dovanojimo sutartį, ieškovas jau buvo jo kreditoriumi pagal garantijos sutartį, 2015 m. lapkričio mėn. į jis net negalėjo turėti ir neturėjo jokių abejonių, kad „ARVI NPK“ galėtų neįvykdyti savo įsipareigojimų ieškovui ir kad atsakovas negalėtų sudaryti kokio nors savo turto dovanojimo sandorių. Jokie apsunkinimai ar draudimai atsakovui sudaryti kokias nors sutartis garantijos sutartimi nėra numatyti, o ieškovo prievolei užtikrinti buvo įkeistas tiek paties pagrindinio skolininko turtas, tiek sudaryti kitų asmenų laidavimai.
  5. Atsakovas J. K. ir trečiasis asmuo UAB „Vyrja“ su ieškiniu nesutiko, iš esmės nurodė tuos pačius motyvus kaip ir atsakovas V. K..

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia 2015 m. lapkričio 4 d. tarp atsakovų V. K. ir J. K. sudarytą, 2016 m. rugsėjo 7 d. VĮ Registrų centras įregistruotą dovanojimo sutartį, kuria V. K. perleido 68 360 002 vienetus paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Vyrja“ akcijų savo sūnui J. K.; taikė restituciją – grąžino atsakovui V. K. 68 360 002 vienetus paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Vyrja“ akcijų, padovanotų J. K. 2015 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartimi.
  2. Teismas nurodė, kad ieškinys dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra reiškiamas atsakovams V. K. ir J. K., kurių gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, o pagal bendrąją teismingumo taisyklę toks ieškinys turi būti reiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 29 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo II skyriaus 2 skirsnyje įtvirtintų specialiųjų jurisdikcijos taisyklių taikyti nėra pagrindo.
  3. Teismas, iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovas JSC Alfa-Bank turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą V. K. laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. sudarytų laidavimo sutarčių pagrindu. Pažymėjo, kad ieškinio aplinkybės dėl atsakovo asmeninio laidavimo už „ARVI NPK“ prievolių pagal kredito sutarčių įvykdymą buvo grindžiamos ne vien garantijos sutartimi, kuri buvo sudaryta jau po dovanojimo sutarties sudarymo, bet ir Maskvos miesto Meščansko rajono teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu, be to liudytojas teismo posėdyje patvirtino, kad bankas reikalavo papildomo galutinio savininko – V. K. laidavimo.
  4. Teismas nurodė, kad atsakovas V. K. ginčo dovanojimo sutartimi iš esmės pablogino savo turtinę padėtį, dėl ko jo turtas žymiai sumažėjo ir atsakovo turima turto vertė bei gaunamos pajamos nėra pakankamos įvykdyti ieškovo turtinius reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad dovanojimo sutartyje nurodyta, kad 68 360 002 vienetų bendra nominali dovanojamų akcijų vertė yra 19 798 425,05 Eur. Pagal turto areštų registro išrašą, kitose bylose prievolėms užtikrinti, atsižvelgiant į jų mastą, areštuoto atsakovo V. K. turimo turto vertė yra žymiai mažesnė, palyginus su dovanojimo sutartimi perleisto turto verte ir atsakovo V. K. įsipareigojimais bankui. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis per 2016 m. atsakovo V. K. deklaruotos pajamos sudarė 5 091,18 Eur. Teismas nurodė, kad nors atsakovas V. K. paaiškino, kad pardavus įmonę ar verslą Kaliningrado srityje bus galima visiškai atsiskaityti su banku, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė.
  5. Teismas sprendė, kad faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina, kad ginčijamą akcijų dovanojimo sutartį V. K. privalėjo sudaryti dėl atsiradusių imperatyvų, pagal įstatymus, teismų sprendimus, preliminarias ar kitas sutartis. Nors atsakovai J. ir V. K. teismo posėdžiuose nurodė, kad V. K. ir R. K. nutraukiant santuoką buvus jų susitarimui santuokoje sukurtą verslą, t. y. ir ginčo akcijas, perleisti sūnui J. K. ir taip pamažu pačiam trauktis iš verslo, tačiau net ir buvus tokiam susitarimui, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas V. K. turėjo imperatyvią pareigą padovanoti ginčo akcijas sūnui. Pagal civilinės teisės nuostatas, turtas padalijamas tarp sutuoktinių, bet ne tarp tėvų ir vaikų.
  6. Teismas vertino, kad ginčo akcijų dovanojimo sutartimi atsakovas V. K. akcijas padovanojo (neatlygintinai perleido) savo sūnui J. K., o tai yra pakankamas pagrindas konstatuoto V. K. nesąžiningumą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.67 straipsnio 1 punktas).
  7. Teismas pažymėjo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas pareiškiant ieškinį nėra praleistas, nei nuo ginčo akcijų dovanojimo sutarties sudarymo – 2015 m. lapkričio 4 d., nei nuo paviešinimo dienos, t. y. 2016 m. rugsėjo 7 d. įregistravimo VĮ Registrų centras.
  8. Teismas nurodė, kad šiuo metu galimybę nustatyti tikslią proporciją, kokia dalis dovanojimo sutartimi perleistų akcijų būtų reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti, teismas nedisponuoja, kadangi byloje nėra aktualių duomenų UAB „Vyrja“ akcijų rinkos vertei nustatyti. Kita vertus, akivaizdu, kad didėja ir netesybos už pagrindinės skolos, palūkanų nesumokėjimą. Teismas pažymėjo, kad ginčijamą sandorį pripažinus negaliojančiu ir pritaikius restituciją natūra, atsakovo V. K. nuosavybės teisė atkuriama į ankstesnę padėtį, neeliminuojant jam galimybės ateityje, įvykdžius prievolę ieškovui, laikantis įstatymų reikalavimų sudaryti analogiško turinio akcijų dovanojimo sutartį.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovai V. K. ir J. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai:
    1. Šiuo atveju ieškovas savo reikalavimus kildina iš 2015 m. lapkričio 27 d. garantijos sutarties, sudarytos su atsakovu V. K.. Šios sutarties 20 straipsnis numato susitarimą dėl arbitražo, kuriuo šalys susitarė visus ginčus, įskaitant ginčus dėl bet kokių nesutartinių su šia sutartimi susijusių įsipareigojimų, spręsti Londono tarptautinio arbitražo teisme. Teismas, gavęs ieškinį, kuriuo ieškovas įrodinėja, neva atsakovas V. K. neturėjo teisės sudaryti ginčijamo sandorio dėl to, kad buvo sudaryta garantijos sutartis, visų pirma turėjo įvertinti, ar ginčas neturi būti nukreipiamas į arbitražą remiantis ieškovo ir atsakovo V. K. sudarytu susitarimu dėl arbitražo.
    2. Teismas nepagrįstai rėmėsi CPK 29 straipsniu, kuris įtvirtina vidaus teismingumo bendrąją taisyklę, tačiau kasacinės instancijos teismas yra aiškiai nurodęs, kad tais atvejais, kai byla pasižymi tarptautiniu (užsienio) elementu, sprendžiant klausimą, ar Lietuvos Respublikos teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti bylą, negali būti taikomos vidaus teismingumo taisyklės. Teismas, nustatydamas savo jurisdikciją, turėjo remtis dvišalės sutarties nuostatomis, tačiau to nepadarė.
    3. Teismas nepagrįstai ginčą sprendė taikydamas Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. Garantijos sutartimi pasirinkus taikytiną Anglijos teisę, ši teisė taikoma ir ieškovo šioje byloje reiškiamiems reikalavimams remiantis 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamentas Roma I) 12 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatomis, kurios numato, kad sutarčiai taikytina teisė taikoma ir visiško ar dalinio prievolių netinkamo vykdymo pasekmėms. Teismas savo sprendimo taikyti Lietuvos teisę nepagrindė ir nemotyvavo.
    4. Ieškovas, reikalaudamas dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip ieškinio pagrindą nurodė tokią faktinę aplinkybę – 2015 m. lapkričio 27 d. tarp ieškovo ir atsakovo V. K. sudarytą garantijos sutartį, kuria įrodinėjo CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygas. 2016 m. lapkričio 30 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu ieškovas pateikė papildomus įrodymus, tarp kurių – keturios laidavimo sutartys, sudarytos tarp ieškovo ir V. K.. Tačiau po laidavimo sutarčių pateikimo ieškovas nepateikė rašytinio pareiškimo dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, kuris turi atitikti bendrus reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui ir nebuvo nustatytas privalomas ne trumpesnis kaip 14 dienų terminas nuo procesinio dokumento įteikimo dienos pasiruošti bylos nagrinėjimui. Todėl vien šių dokumentų pateikimas į bylą posėdžio metu negali būti laikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, t. y. reikalavimo pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia dviejų teisinių CK 6.66 straipsnyje sąlygų (neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, bei kreditoriaus teisių pažeidimo) pagrindimo naujomis aplinkybėmis (sudarytomis laidavimo sutartimis). Tik tuo atveju, jeigu ieškovas būtų pakeitęs ieškinio pagrindą papildydamas jį naujomis aplinkybėmis – sudarytomis keturiomis laidavimo sutartimis, atsakovai būtų rinkę ir teikę įrodymus ir argumentus kodėl sudarytos laidavimo sutartys negali būti laikomos actio Pauliana sąlygų įrodymais.
    5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamu dovanojimo sandoriu buvo pažeistos ieškovo teisės ir atsakovas V. K. neva buvo nesąžiningas, ir tokias išvadas padarė ignoruodamas atsakovų byloje pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, kurie patvirtina, kad būtent ieškovo šioje byloje užimama pozicija šioje byloje yra nesąžininga, nes garantijos sutartis, kuri sudarė ieškinio pagrindą šioje byloje, negalėjo suteikti ieškovui jokių lūkesčių, kad jis galėtų reikalauti dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Atsakovas V. K. atsiliepime į ieškinį ir posėdžio metu paaiškino, kad iki 2013 m. gruodžio 19 d. buvo vienintelis UAB „Vyrja“ akcininkas, tačiau dėl amžiaus, sukurtos naujos šeimos ir turimų mažamečių vaikų, nuosekliai po truputį traukėsi iš aktyvaus UAB „Vyrja“, kuriai priklauso kontrolinis UAB „Arvi“ ir ko paketas, valdymo bei perleido savo turėtą akcijų paketą.
  2. Ieškovas JSC Alfa-Bank atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti argumentai:
    1. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčo galimą priskirtinumą arbitražo kompetencijai. Ieškovas pareiškė reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Taigi civilinės bylos ginčo dalykas – dovanojimo sutartis, kuri sudaryta tarp Lietuvos Respublikos fizinių asmenų dėl Lietuvoje esančio turto, todėl sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė, ginčai sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantų motyvai dėl garantijos sutartyje įtvirtintos arbitražinės išlygos iš principo yra ydingi, nes ginčo atveju vertinamas dovanojimo sutarties teisėtumas, o garantijos sutartis yra vienas iš įrodymų, kuris civilinėje byloje patvirtino ieškovo reikalavimo teisės egzistavimą.
    2. Ginčo priskyrimą Lietuvos Respublikos teismams patvirtina CPK 787 straipsnio nuostatos, pagal kurias bylos yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena; atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės; ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Apeliantai nepateikė keliamo procesinio pažeidimo pagrindų turinio bei jo įtakos sprendimo teisėtumui, todėl apeliantų nurodomi motyvai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą.
    3. Actio Paulina ieškinio pareiškimo atveju, garantijos sutartis, laidavimo sutartys, Maskvos teismo sprendimas ir kiti įrodymai patvirtina atsakovo V. K. prievolių ieškovui egzistavimo faktą, t. y. kreditoriaus turimą reikalavimo teisę. Actio Pauliana bylų atveju teismas nesprendžia dėl ieškovo reikalavimo teisės atsiradimo ir jos pagrįstumo, nevertina ar skolininkas pažeidė su kreditoriumi sudarytą sutartį. Todėl pats ginčas civilinėje byloje nėra susijęs su garantijos sutarties ar laidavimo sutarčių vykdymu.
    4. Apeliaciniu skundu nepateikta jokių motyvuotų pagrindų, kurie galėtų paneigti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nors apeliantai ir kelia procesinio pobūdžio motyvus dėl galimų pažeidimų, tačiau nėra pateikiama vertinimo, kaip menami pažeidimai galėjo daryti įtaką pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai ir jos pagrįstumui. Apeliantai pasirengimo bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimų dėl ginčui taikytinos teisės ir civilinės bylos nagrinėjimo ribų.
    5. Pirmosios instancijos teismo byloje surinkti įrodymai objektyviai patvirtino kreditoriaus teisių pažeidimo faktą. Atsakovams sudarius dovanojimo sutartį, laidavimo sutartys ir garantijos sutartis iš esmės neįgyvendina savo tikslo, o tai yra esminis ieškovo (kreditoriaus) teisių pažeidimas. Pažymėtina aktuali aplinkybė, jog dovanojimo sutartis buvo registruota Juridinių asmenų registre kitą dieną po Maskvos teismo sprendimo priėmimo, kuriuo iš atsakovo V. K. priteista 40 000 000 Rub.
    6. Atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, nes ginčo sandoris sudarytas su sūnumi, šiuo atveju atsakovai nepaneigė nustatytos prezumpcijos. Be to, atsakovas J. K. negalėjo racionaliai paaiškinti, kodėl tapęs pagrindiniu UAB „Vyrja“ akcininku neįvykdė teisės aktuose ir dovanojimo sutartyje nustatytų prievolių registruoti sandorį.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

12Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Atsakovas V. K. po apeliacinio skundo padavimo pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus – 2017 m. lapkričio 7 d. parašo ekspertizės akto kopiją, V. K. paso ištraukų kopijas, ieškinio Meščansko rajono teismui kopiją, elektroninių susirašinėjimų kopijas, ikiteisminio tyrimo prieš N. G. medžiagos kopiją, turto vertinimo eksperto V. S. Š. 2018 m. vasario 26 d. pareiškimo dėl nusišalinimo kopiją, 2018 m. vasario 26 d. skundo dėl bankroto administratoriaus veiksmų kopiją, V. S. Š. rašytinių paaiškinimų Kaliningrado srities teismui kopiją, Kaliningrado srities teismo 2018 m. kovo 6 d. nutarties kopiją. Ieškovas JSC Alfa-Bank pateikė rašytinius paaiškinimus kartu su Londono tarptautinio arbitražo teismo 2018 m. vasario 1 d. dalinio sprendimo ir 2018 m. kovo 16 d. memorandumo su vertimais į lietuvių kalbą kopijas.
  2. Įvertinęs tai, kad šie įrodymai yra susiję su nagrinėjamoje byloje kilusiu ginču dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir siekdamas visapusiškai jį išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismas prideda šiuos įrodymus prie bylos ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

13Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir dokumentų išreikalavimo

  1. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis).
  2. Atsakovas V. K. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, ieškovas su šiuo prašymu nesutinka.
  3. Nors dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentų išsamumą, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, į tai, kad šalys (jų atstovai) šiame posėdyje dalyvavo, kuriame jiems buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl pareikštų reikalavimų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl netenkina apelianto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
  4. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ir atsakovo V. K. prašymo dėl laidavimo sutarčių originalų išreikalavimo iš ieškovo JSC „Alfa Bank“, kadangi į bylą pateiktų išrašų pakanka įvertinti laidavimo sutarčių esmines sąlygas, be to dokumentų išrašai pateikti su sandorių šalių parašais (jų kopijomis).

14Dėl arbitražinės išlygos taikymo ir bylos teismingumo

  1. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškinį, kuriuo ieškovas įrodinėja, neva atsakovas V. K. neturėjo teisės sudaryti ginčijamo sandorio dėl to, kad buvo sudaryta garantijos sutartis, visų pirma turėjo įvertinti, ar ginčas neturi būti nukreipiamas į arbitražą, kadangi 2015 m. lapkričio 27 d. garantijos sutarties, iš kurios kildinamas ieškovo reikalavimas, 20 straipsnis numato susitarimą dėl arbitražo, kuriuo šalys susitarė visus ginčus, įskaitant ginčus dėl bet kokių nesutartinių su šia sutartimi susijusių įsipareigojimų, spręsti Londono tarptautinio arbitražo teisme.
  2. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką arbitražo jurisdikcija, skirtingai nei teismų jurisdikcija, yra grindžiama šalių susitarimu. Arbitražinis susitarimas – tai dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas. Šis susitarimas yra privalomas jo šalims, kurios negali vienašališkai jo keisti, taip pat pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-687/2015; 2014 m. balandžio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-363/2014; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013 ir jose nurodoma kasacinio teismo praktika).
  3. Arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, būtent arbitražinis susitarimas suteikia arbitražui jurisdikciją konkrečių asmenų, kurie yra tokio susitarimo saistomi, ir konkrečių arbitraže nagrinėtinų ginčų atžvilgiu. Arbitražas neįgyja ir negali įgyti jurisdikcijos, kuri jam nėra suteikta šalių susitarimu, išskyrus teismų praktikos pripažįstamus siaurus arbitražinės išlygos išplėtimo tretiesiems asmenims atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014).
  4. Arbitražiniam susitarimui, kaip ir kiekvienai sutarčiai, galioja bendrasis principas, kad susitarimas taikomas jo šalims, todėl arbitražinė išlyga galioja ją sudariusiems asmenims. Kitaip tariant, arbitražiniam susitarimui taikomas sutarties uždarumo principas, reiškiantis, kad jis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-690/2016; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014).
  5. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų nurodytais argumentai ir pažymi, kad pats ginčas byloje nėra susijęs su garantijos sutarties galiojimu ir vykdymu. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija dovanojimo sutartį, dėl kurios nėra arbitražinio susitarimo ir kuri galimai pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Todėl ginčo atveju teismas vertina tik dovanojimo sutarties teisėtumą, o garantijos sutartis yra vienas iš įrodymų, kuriuo civilinėje byloje grindžiamas ieškovo reikalavimas (actio Pauliana sąlygos).
  6. Nagrinėjamu atveju ginčo nėra, kad atsakovų V. K. ir J. K. gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad byla priskirtina nagrinėti Lietuvos Respublikos teismams,

15Dėl ginčui taikytinos teisės

  1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai ginčą sprendė taikydamas Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. Garantijos sutartimi pasirinkus taikytiną Anglijos teisę, ši teisė taikoma ir ieškovo šioje byloje reiškiamiems reikalavimams.
  2. Pagal bylos faktines aplinkybes negalima spręsti, kad bylos šalys būtų pasirinkusios taikytiną teisę, sprendžiant klausimą dėl tarp atsakovų sudarytos dovanojimo sutarties nuginčijimo. Kaip minėta nutarties 29 punkte garantijos sutartis yra vienas iš įrodymų, kuriuo civilinėje byloje grindžiamas ieškovo reikalavimas, todėl joje sutartos sąlygos negali būti taikomos taip plačiai, kad apimtų ir ieškovo kaip kreditoriaus teisę ginčyti savo skolininko sudarytus sandorius actio Pauliana pagrindu. Pažymėtina, kad 2015 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartis sudaryta Lietuvoje, vadobvaujantis CK 6.465 – 6.476 straipsnių nuostatomis. V. K. ir J. K. dovanojimo sutarties 4.1 punkte išaiškinta, kad remiantis CK 6.66 straipsniu kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Įvertinus išdėstytą darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiam reikalavimui pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisę.

16Dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

  1. Atsakovas V. K. apeliacinės instancijos teismo prašo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais klausimais: 1) ar 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamentas Roma I) 12 straipsnio 1 dalies c punktas, numatantis, kad šalių susitarimas dėl taikytinos teisės apima ir prievolių netinkamo vykdymo pasekmes, turi būti aiškinamas ir taikomas taip, kad į jo reguliavimo sritį nepatenka kreditoriaus teisė reikšti skolininkui actio Pauliana ieškinį; 2) ar Reglamento Roma I 3 straipsnio nuostatos, kurios numato, kad sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė, gali būti aiškinamos ir taikomos taip, kad nacionalinės teisės taikymas galėtų nulemti kitą rezultatą ir leistų taikyti kitą teisę, nei numato šalių susitarimas.
  2. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokių neaiškumų dėl ES teisės nuostatų aiškinimo, todėl kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ES teisės aiškinimo klausimu, kaip tą savo atskirajame skunde įvardijo apeliantas V. K., pagrindo nenustatyta (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 2 dalis).

17Dėl ieškinio pagrindo keitimo

  1. Apeliantai teigia, kad 2016 m. lapkričio 30 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu ieškovas pateikė papildomus įrodymus, tarp kurių – keturios laidavimo sutartys, sudarytos tarp ieškovo ir V. K. Tačiau po laidavimo sutarčių pateikimo ieškovas nepateikė rašytinio pareiškimo dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, todėl apribojo apeliantam galimybę reikšti argumentus kodėl sudarytos laidavimo sutartys negali būti laikomos actio Pauliana sąlygų įrodymais.
  2. CPK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą arba dalyką. Nurodytoje normoje nustatytas ir tokio keitimo terminas – iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.
  3. Pažymėtina, kad naujų argumentų ir įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju ieškinio dalykas arba pagrindas nesikeičia, o tik padidėja jų pagrįstumas ir įrodytumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-34/2008).
  4. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepakeitė ieškinio pagrindo, o tik pateikė į bylą daugiau įrodymų, kuriais siekė pagrįsti vieną iš actio Pauliana sąlygų – neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Be to, įrodymai buvo pateikti parengiamojo posėdžio metu, todėl atsakovai turėjo pakankamai laiko su jais susipažinti ir dėl jų pasisakyti bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Atsižvelgiant į tai, apeliantų argumentai dėl ieškinio pagrindo keitimo laikytini tik deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių normų pažeidimų.

18Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlygų

  1. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos šios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.).
  2. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Reikšdamas actio Pauliana reikalavimą, įrodyti šio instituto taikymą pagrindžiančias aplinkybes turi ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015).
  3. Nagrinėjamu atveju, ginčas kilo dėl dviejų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – kreditoriaus (ieškovo) JSC Alfa-Bank neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės ir skolininko (atsakovo) V. K. nesąžiningumo. Kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų apeliantai neginčija, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl jų pasisakyti.

19Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės į skolininką

  1. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
  2. Teismas nustatė, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovas JSC Alfa-Bank turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą V. K. laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. sudarytų laidavimo sutarčių pagrindu.
  3. Atsakovas V. K. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą ir nurodo, kad jis nesudarė nurodytų laidavimo sutarčių, todėl jos yra galimai suklastotos. Atsakovas pateikė į bylą nepriklausomo rašysenos eksperto E. P. 2017 m. lapkričio 7 d. atliktos ekspertizės aktą, kuriame konstatuota, kad 2012 m. gruodžio 7 d. laidavimo sutartyje esantis parašas didžiausia tikimybė nėra V. K.
  4. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada dėl neabejotinos ir galiojančios ieškovo reikalavimo teisės į atsakovą V. K.. Visų pirma, klausimo dėl laidavimo sutarčių negaliojimo (suklastojimo) atsakovas pirmosios instancijos teisme nekėlė, todėl iš esmės neturi teisės remtis šiuo argumentu apeliacinėje instancijoje. Antra, atsakovas pirmosios instancijos teismui nurodė visiškai priešingas aplinkybes – patvirtino, kad jam yra žinoma apie pasirašytas laidavimo sutartis, patikino, jog bylos nagrinėjimo metu jos yra galiojančios. Trečia, byloje nėra duomenų, kad nurodytos laidavimo sutartys Lietuvos Respublikos ar užsienio institucijų sprendimais būtų pripažintos negaliojančiomis. Ketvirta, atsakovo pateiktas 2017 m. lapkričio 7 d. atliktos rašysenos ekspertizės aktas patvirtina tik vienoje iš laidavimo sutarčių esančio parašo suklastojimo galimumą.
  5. Sprendžiant šį ginčą laidavimo sutartys yra galiojančios, nenuginčytos, todėl teismas neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Jeigu šios sutartys įstatymų nustatyta tvarka būtų nuginčytos, tai būtų pagrindas kelti klausimą dėl proceso atnaujinimo.
  6. Iš bylos duomenų matyti, kad 2012 m. gruodžio 7 d. ieškovas JSC Alfa-Bank ir atsakovas V. K. sudarė laidavimo sutartį, kuria laiduotojas V. K. įsipareigoja kreditoriui solidariai su skolininku atsakyti už skolininko visų prievolių tinkamą įvykdymą pagal 2012 m. gruodžio 7 d., kredito sutartį dėl neatnaujinamosios kredito linijos Rusijos rubliais atidarymo, sudarytą tarp kreditoriaus ir RAB „ARVI NPK“. 2013 m. liepos 19 d. ieškovas JSC Alfa-Bank ir atsakovas V. K. sudarė laidavimo sutartį Nr., kuria laiduotojas V. K. įsipareigoja kreditoriui solidariai su skolininku atsakyti už skolininko visų prievolių tinkamą įvykdymą pagal 2013 m. liepos 19 d. kredito sutartį dėl neatnaujinamosios kredito linijos Rusijos rubliais atidarymo, sudarytą tarp kreditoriaus (banko) ir RAB „ARVI NPK“. 2014 m. gegužės 22 d. ieškovas JSC Alfa-Bank ir atsakovas V. K. sudarė laidavimo sutartį, kuria laiduotojas V. K. įsipareigoja kreditoriui solidariai su skolininku atsakyti už skolininko visų prievolių tinkamą įvykdymą pagal 2014 m. gegužės 22 d. daugiavaliutės kredito linijos atidarymo sutartį, sudarytą Kaliningrado mieste tarp RAB „ARVI NPK“ ir kreditoriaus (banko). 2014 m. gegužės 22 d. ieškovas JSC Alfa-Bank ir atsakovas V. K. sudarė laidavimo sutartį, kuria laiduotojas V. K. įsipareigoja kreditoriui solidariai su skolininku atsakyti už skolininko visų prievolių tinkamą įvykdymą pagal 2013 m. gruodžio 20 d. daugiavaliutės kredito linijos atidarymo sutartį, sudarytą Kaliningrado mieste tarp RAB „ARVI NPK“ ir kreditoriaus (banko). Bendra nurodytų kredito sutarčių vertė siekė 660 000 000 Rub, o pagal ieškovo pateiktus byloje duomenis iš atsakovo V. K. priteistina suma tarptautiniame arbitraže sudaro 534 804 437,85 Rub ir 6 583 334,63 Eur (įskaitant netesybas).
  7. Iš 2015 m. lapkričio 27 d. garantijos sutarties 1.1 punkto matyti, kad garantuojami įsipareigojimai yra visi dabartiniai ir būsimi skolininkų mokėjimų įsipareigojimai bankui pagal bet kokius finansinius dokumentus. Skolininku sutartyje nurodytas ir garantas (atsakovas V. K.), o finansinio dokumento apibrėžimas inter alia apima sutarties 1 priede išvardytas užtikrinimo sutartis ir kitas garantijas ar užtikrinimus. Iš 2015 m. lapkričio 27 d. garantijos sutarties 1 priedo matyti, kad į jį įtrauktos visos atsakovo V. K. laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. gegužės 22 d. pasirašytos laidavimo sutartys. Todėl V. K. pasirašyta garantijos sutartis nebejotinai apėmė anksčiau sudarytas laidavimo sutartis ir patvirtino jų galiojimą ginčijamo sandorio sudarymo metu.
  8. Taigi šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą V. K. nemažesnei sumai kaip tarp JSC Alfa-Bank ir RAB „ARVI NPK“ sudarytų kredito sutarčių vertė, kurių tinkamo įvykdymo laiduotojas, o vėliau ir garantas buvo V. K..

20Dėl skolininko nesąžiningumo

  1. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas.
  2. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad akcijų dovanojimo sutartimi atsakovas V. K. akcijas padovanojo (neatlygintinai perleido) savo sūnui J. K., sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti V. K. nesąžiningumą (CK 6.67 straipsnio 1 punktas).
  3. Atsakovas V. K. siekdamas paneigti prezumpciją apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl amžiaus, sukurtos naujos šeimos ir turimų mažamečių vaikų, po truputį traukėsi iš aktyvaus UAB „Vyrja“, kuriai priklauso kontrolinis UAB „Arvi“ ir ko paketas, valdymo, todėl perleido savo turėtą akcijų paketą sūnui J. K.
  4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo V. K. nurodytos aplinkybės yra deklaratyvios ir nepaneigia jam taikytos nesąžiningumo prezumpcijos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas V. K., būdamas atidus ir rūpestingas verslininkas, netiesiogiai kontroliuojantis RAB „ARVI NPK“ turėjo ir galėjo žinoti apie RAB „ARVI NPK“ kredito sutarčių vykdymą bei suprasti, kad ginčo dovanojimo sutarties sudarymas gali pažeisti ieškovo teises. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamas sandoris buvo įregistruotas kitą dieną po atsakovui nepalankaus 2016 m. rugsėjo 6 d. Maskvos miesto Meščansko rajono teismo sprendimo, kas taip pat suponuoja išvadą dėl V. K. nesąžiningumo.
  5. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs padarė pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalis).

21Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Ieškovas JSC Alfa-Bank prašo iš atsakovų priteisti 5 101,50 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro: apeliacinio skundo analizė, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas, prašymo atsisakyti priimti atsakovo rašytinius paaiškinimus ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų paruošimas.
  2. Atkreiptinas dėmesys, kad prašyme nėra nurodyta, kiek kuri teisinė paslauga sudarė bendrai prašomų priteisti 5 101,50 Eur išlaidų sumą, todėl nėra galima tiksliai įvertinti jų atitikimą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoms Rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad atsiliepimo į ieškinį parengimas iš esmės apima susipažinimą su apeliaciniu skundu, todėl ši teisinė paslauga neturėtų būti išskirta kaip atskira.
  3. Teisėjų kolegija, atsižvelgdamas į apeliacinėje instancijoje rengtų procesinių dokumentų kiekį, bylos sudėtingumą, sprendžia, kad prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų 8.11, 8.16 punktuose nustatytus maksimalius dydžius, todėl iš atsakovų ieškovui priteistina patirtų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma mažintina iki 1 716,96 Eur, t. y. iki atsiliepimo į apeliacinį skundo ir kitų dviejų dokumentų parengimo maksimalių dydžių (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

22Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

23Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24Priteisti ieškovui JSC Alfa-Bank, j. a. k. 1027700067328, iš atsakovų V. K., a. k. ( - ), ir J. K., a. k. ( - ), po 858,48 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus 48 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovas Joint Stock Company (toliau – JSC) Alfa-Bank... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 9 d.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9.
      1. Atsakovai V. K. ir J. K. prašo panaikinti... 10. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 11.
        1. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis,... 12. Dėl naujų įrodymų priėmimo
          1. Atsakovas V. K.... 13. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir dokumentų... 14. Dėl arbitražinės išlygos taikymo ir bylos teismingumo
              15. Dėl ginčui taikytinos teisės
              1. Apeliaciniame... 16. Dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo... 17. Dėl ieškinio pagrindo keitimo
                1. Apeliantai... 18. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlygų 19. Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės į... 20. Dėl skolininko nesąžiningumo
                  1. CK 6.67... 21. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
                    1. Ieškovas... 22. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 23. Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 24. Priteisti ieškovui JSC Alfa-Bank, j. a. k. 1027700067328, iš atsakovų V. K.,...