Byla e2A-28-560/2017
Dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. D., E. L., V. R. G., B. M., R. S., P. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai G. D., E. L., V. R. G., B. M., R. S. ir P. S. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė:
    1. įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę;
    2. jeigu atsakovė per nustatytą terminą neįvykdytų teismo sprendimo, ieškovai prašė leisti įvykdyti teismo sprendimą patiems atsakovės lėšomis;
    3. tuo atveju, jei teismas manytų, jog ieškovai praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl ginčo statinio pripažinimo savavališka statyba ir savavališkos statybos padarinių šalinimo pareikšti, šį terminą atnaujinti;
    4. priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinyje ir dublike nurodė, jog ieškovai yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai. Šiame žemės sklype 1995 m. buvo savavališkai pastatytas garažas. Ieškovai kartu su kitais tuometiniais (duomenys neskelbtini), gyventojais 2005-11-03 kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą, prašydami neleisti įregistruoti savavališkai pastatyto ginčo statinio. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, ištyręs prašymą, nustatė, kad 1995 m. savavališkai pastatytas garažas. Nesulaukus jokio atsakymo, ieškovai 2007-12-07 kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydami padėti nugriauti garažą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros departamentas 2008-01-03 persiuntė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai visą bylos medžiagą ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pradėti bešeimininkio daikto (ginčo statinio) likvidavimo procedūrą, tačiau atsakovė šio įpareigojimo neįvykdė. 2013-04-10 ieškovai kreipėsi su prašymu į Vilniaus miesto savivaldybę dėl ginčo garažo likvidavimo, tačiau atsakovė pareiškė, jog ginčo statinys neatitinka atvejų, kada ilgalaikis materialus turtas gali būti pripažįstamas nereikalingu arba netinkamu naudoti. 2013-10-29 atsakovė raštu kreipėsi į ieškovus P. S. ir R. S., prašydama iki 2013-12-31 pateikti notariškai patvirtintą sutikimą, kad žemės sklypo bendrasavininkiai sutinka, jog Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis ginčo statinys būtų parduotas. Šiame rašte nurodė ir tai, jog atsakovė planuoja organizuoti viešą aukcioną dėl minėto pastato pardavimo. Analogiškus raštus gavo ir kiti ieškovai. Atsakydami į šį raštą, ieškovai kartu su kitais tuometiniais (duomenys neskelbtini), gyventojais 2013-10-29 išreiškė nesutikimą dėl garažo pardavimo. Ieškovai 2014-03-13 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydami spręsti garažo likvidavimo klausimą. Vilniaus apygardos prokuratūra 2014-06-09 priėmė nutarimą Nr. 2.1.5-47 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nes paaiškėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-12014-728/2009, kurioje teismas 2009-09-30 sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl savavališkai pastatyto ginčo statinio perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn tenkino. Šio teismo sprendimo pagrindu VĮ „Registrų centras“ įregistravo statinį Nekilnojamojo turto registre. Nė vienas iš ieškovų nebuvo įtrauktas į civilinės bylos Nr. 2-12014-728/2009 nagrinėjimą, nebuvo informuoti apie procesą. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-12014-728/2009 tiek teismui, tiek Vilniaus miesto savivaldybei buvo žinoma, kad garažas pastatytas savavališkai. Statinio nugriovimas yra vienintelis galimas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas. Ginčo statinio įteisinimas yra neįmanomas, nes atsakovė neturi jokių teisių naudotis žemės sklypu, kuriame pastatytas ginčo statinys, o šio žemės sklypo savininkai nesutinka tokių teisių jai suteikti.
  3. Papildomai nurodė, jog reikalavimams dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo taikytinas Lietuvos Respublikos (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas šioje byloje turi būti skaičiuojamas tik nuo 2014-06-09, kuomet ieškovai sužinojo apie ginčo statinio perėjimą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, ar bent jau nuo 2011-02-11, kuomet VĮ „Registrų centras“ įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į šį statinį. Ieškovai įgijo nuosavybės teises į ginčo sklypą 2006-2007 m. sudarytų valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Ieškovų su Vilniaus apskrities viršininko administracija sudarytose sutartyse nebuvo aptartas nuosavybės teisės į savavališkai pastatytą ginčo statinį perėjimo klausimas. Tuo atveju, jei teismas manytų, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas, ieškovai prašo pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jį atnaujinti. Be to, atsakovė nepagrįstai remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-12014-728/2009, nes šioje byloje nebuvo sprendžiamas savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimas. Vien tai, kad teismas pripažino ginčo statinį bešeimininkiu ir perdavė jį Vilniaus miesto savivaldybei savaime nereiškia, jog buvo pašalinti savavališkos statybos padariniai. Priešingai, sprendime nurodoma, kad statinys pastatytas savavališkai.
  4. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė taikyti ieškinio senatį, o netenkinus šio prašymo, ieškovų ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodė, jog ginčo garažo statybos metai laikytini tuo momentu, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie galimą savo teisės pažeidimą. 1964 m. CK 84 straipsnyje buvo nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojant nuo 1995 m. arba 1997 m. (nuo ginčo garažo statybos metų) turėjo sueiti atitinkamai 1998 m. ar 2000 m. Tuo atveju, jeigu ieškovai apie savo galimai pažeistas teises sužinojo vėliau nei 1995 m. ar 1997 m., ieškinio senaties terminas vis vien laikytinas praleistu, įvertinant aplinkybę, jog 2005-07-07 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus suderinto sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plane pasirašė visi namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai. Todėl 2005 metai bet kuriuo atveju laikytini laiku, kai ieškovai jau tikrai žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad ginčo garažas yra galimai savavališkai pastatytas. Šiuo atveju turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė 2015 m. Nuo 1995 ar 1997 m. ieškovai elgėsi gana pasyviai savo teisių atžvilgiu: nesidomėjo statinio teisėtumu iškart po to, kai jis buvo pastatytas, ir tik po beveik 20 m., pasibaigus ieškinio senaties terminui, kreipėsi į teismą. Be to ieškovai neįrodė ieškinio reikalavimo pagrįstumo.
  5. Nurodo, jog nesutinka su ieškovų teigimu, kad nei vienas iš ieškovų nebuvo įtrauktas į civilinės bylos Nr. 2-12014-728/2009 nagrinėjimą ir apskritai nebuvo informuoti apie šį procesą. Paaiškino, jog atsakovė, kaip ir reikalauja teisės aktai, spaudoje 3 kartus ne mažesniais kaip 3 mėnesių intervalais, iš jų 1 kartą respublikinėje spaudoje, kvietė atsiliepti savininkus ir asmenis, turinčius turtinių teisių į šį statinį. Ieškovai, manydami, kad įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimas pažeidžia jų teises, galėjo kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą, tačiau to nepadarė. Ieškovai nepateikė duomenų, leidžiančių spręsti, kad ginčo garažo statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo pastatas, apskritai būtų negalima. Jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo pažeidimą. Įrodymai patvirtina, kad ginčo garažu naudojosi vienas iš ieškovų – B. M.. Be to, dalis namo (duomenys neskelbtini), gyventojų 2013 m. gruodį buvo išreiškę sutikimus privatizuoti ginčo garažą. Kaip ir buvo nurodyta 2005-07-07 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius suderino sklypo (duomenys neskelbtini), planą, kuriame raidėmis MN yra pažymėtas ir ginčo garažas, ant kurio pasirašė visi namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai. Šios faktinės aplinkybės paneigia ieškovų argumentus, kad ieškovai visada siekė pastatyto statinio nugriovimo, o sužinoję apie statinio perleidimą Vilniaus miesto savivaldybei netrukus pareiškė ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Šioje civilinėje byloje, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, yra svarbus ne ginčo statinio perleidimo Vilniaus miesto savivaldybei sužinojimo momentas, o sužinojimo apie neteisėtą (savavališką) statybą momentas. Ieškovų naujas prašymas – pripažinti, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių bei ieškinio senaties terminą atnaujinti, jei teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, remiantis dublike išdėstytais argumentais, nepagrįstas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-10-17 sprendimu ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą statinį, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; jeigu atsakovė per nustatytą terminą neįvykdys teismo sprendimo, leido ieškovams įvykdyti šį teismo sprendimą patiems atsakovės lėšomis; priteisė iš atsakovės ieškovų naudai 1 531,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-12014-729/2009 pagal įstatymą yra pagrindas įgyti nuosavybės teisę į ginčo garažą. Viena vertus, šis juridinis faktas yra konstatuotas pačiame teismo sprendime, kuris yra įsiteisėjęs, todėl yra ne tik privalomas visiems asmenims, valstybės ir savivaldybės institucijoms, bet ir vykdytinas visoje Lietuvos Respublikoje. Kita vertus, CK būtent teismo sprendimą numato kaip nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimo pagrindą valstybės ar savivaldybės vardu. Tačiau tai, kad teismo sprendimas yra pagrindu įgyti nuosavybės teisę į bešeimininkį daiktą valstybės ar savivaldybės vardu, savaime neleidžia teigti, kad įgydama nuosavybės teisę į tokį bešeimininkį daiktą valstybė ar savivaldybė įgyja nuosavybės teisę visa apimtimi nepriklausomai nuo pačio teismo sprendimo. Pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Nei teismo sprendimo priėmimo metu galiojusi ar šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcija, nei teismo sprendimo priėmimo metu galiojusi ar šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių redakcija tokių išlygų pastarajai nuostatai nenumatė.
  2. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-09-30 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-12014-729/2009 nepasisakė dėl atsakovės teisės į ginčo garažą (duomenys neskelbtini), apimties, tačiau priimdamas šį sprendimą nurodė, kad ginčo garažas yra pastatytas savavališkai. Ši aplinkybė nepaneigta ir šioje byloje. Priešingai, tiek civilinėje byloje Nr. 2-12014-728/2009 esantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento dar 2005-12-08 surašytas reikalavimas Nr. (101)-11.12-409, kuris laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, tiek Vilniaus apygardos prokuratūros 2014-06-09 nutarimas Nr. 2.1.5-47, kuriame pažymima, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, atlikusi pakartotinį patikrinimą, patvirtino, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini), pastatytas ginčo garažas yra be statybą leidžiančio dokumento, tiek atsakovės atstovų patvirtinimas bylos nagrinėjimo teisme metu, kad po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12014-728/2009 priėmimo atsakovė nesiėmė jokių papildomų priemonių įteisinti šią statybą (nerengė projektinės dokumentacijos ar kt.), patvirtina šio garažo savavališkos statybos faktą.
  3. CK 4.103 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.103 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje teismas nevertina šios įstatymo nuostatos CK 4.58 straipsnio 3 dalies kontekste, į ką apeliavo atsakovė argumentuodama ieškovų netinkamai pasirinktą savo teisių gynimo būdą (būtinumą kreiptis dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-12014-728/2009). Teismas šioje byloje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-12014-728/2009 vertina pagal jame išdėstytas aplinkybes ir motyvus kaip nuosavybės teisės ir jos apimties įgijimo pagrindą, jo teisėtumo ir pagrįstumo nekvestionuodamas.
  4. Lietuvos Respublikos statybos įstatymas numato, kad statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, jei statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais (3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), šiuo metu nuosavybės teise priklauso ieškovams. Atsakovė nei nuosavybės teisės, nei kitų teisių į žemės sklypą neturėjo ir neturi. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovai, įgydami nuosavybės teisę į šį žemės sklypą jau jame esant savavališkai pastatytam ginčo garažui, ką buvo konstatavęs Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas dar 2005-12-08 surašytame reikalavime Nr. (101)-11.12-409, ją įgijo ribotą. Priešingai, byloje surinkti rašytiniai įrodymai liudija, kad klausimą dėl savavališkai pastatyto ginčo garažo nugriovimo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai iškėlė iki nuosavybės teisės į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) įgijimo, norėdami būti užtikrinti, kad ši savavališka statyba jų teisės į žemę (įgyjamą dalį, jos naudojimo galimybes, kt.) neribos. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių įgijimo sutartyse taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad šių sutarčių pasirašymo metu dėl šiame sklype stovinčio savavališkai pastatyto garažo ieškovai įgijo ribotą nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Todėl teismas konstatavo, kad ieškovai, šiuo metu būdami žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkai, turi neginčijamą teisę reikalauti pašalinti jų nuosavybės teisės į šį sklypą valdymo pažeidimą, tame tarpe reikalauti nugriauti savavališkai pastatytą ginčo garažą, kuris yra registruotas atsakovo nuosavybės teise Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12014-728/2009 pagrindu, ir sutvarkyti statybvietę.
  5. Ieškovai, kreipdamiesi į teismą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, jų teisės pažeidimą įvardijo kaip ribojimą naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisę į šį sklypą visi ieškovai įgijo ne anksčiau nei Vilniaus apskrities viršininkas 2006-02-22 priėmė įsakymą Nr. 2.3-1630-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo ir perdavimo piliečiams“, kuris buvo pagrindas valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartims sudaryti. Todėl taikyti 1964 m. CK reglamentuotą bendrąjį trijų metų ieškinio senaties terminą, ką nurodo atsakovė procesiniuose dokumentuose, įvertinant tai, kad ginčo garažas šiame sklype buvo pastatytas 1995 m., teismas neturi pagrindo, nes ieškovai teisę, kurią gina šioje byloje kaip pažeistą kreipdamiesi į teismą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo pagal CK 4.103 straipsnio 2 dalį, įgijo tik įsigaliojus naujam CK. Tarp šalių nekilo ginčo, kad šioje byloje taikytinas ne sutrumpintas, o bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį yra 10 m. Įvertinęs tai, kad ieškinys teisme gautas 2016-02-09, teismas konstatavo, kad ieškovai bet kuriuo atveju nepraleido ieškinio senaties termino ginti jų po 2006-02-22 įgytą nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad apie savo teisės pažeidimą, t. y. tai, kad atsakovė, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12014-728/2009 pagrindu įgijusi nuosavybės teisę į ginčo garažą, neketina imtis veiksmų jį, pastatytą savavališkai, nugriauti, tuo pažeisdama ieškovų teisę naudotis žemės sklypu (duomenys neskelbtini), savo nuožiūra, ieškovai sužinojo tik po 2013-04-10 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos jiems pateikto rašto, po ko sekė atsakovės prašymai ieškovams duoti sutikimus parduoti šį statinį. Iki tol ieškovai buvo sąžiningai įsitikinę, ką patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, kad šis klausimas yra atsakovės sprendžiamas ieškovų prašomu būdu, o apie konkrečią ginčo garažo nugriovimo procedūrą jie bus informuoti atskiru raštu. Teismas konstatavo, kad ieškovai ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti nėra praleidę.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-17 sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog garažo statybos metai laikytini tuo momentu, kai ieškovai sužinojo arba turėjo sužinoti apie galimą teisės pažeidimą. 1964 m. CK buvo nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojant nuo 1995 m. arba 1997 m. turėjo sueiti 1998 m. ar 2000 m. Todėl galiojančio CK 1.125 straispnio 1 dalyje numatytas 10 metų terminas netaikytinas. Jeigu teismas nesutiktų su tuo, tokiu atveju 2005 m. laikytini tuo laiku, kai ieškovai jau tikrai žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad ginčo garažas yra galimai savavališkai pastatytas.
  2. Ieškovai nedetalizuoja ir nepagrindžia, kokį neigiamą ir neleistiną poveikį ginčo garažas daro jų sklypui. Priešingai, byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad patys ieškovai nemanė, jog ginčo pastatas pažeidžia jų teises. Ieškovai nuo 1995 ar 1997 m., kai buvo pastatytas ginčo statinys, nesidomėjo statinio teisėtumu, įsigydami žemės sklypo dalis, žinojo, kad ant jo stovi ginčo pastatas, ir tik po beveik 20 m. po statinio pastatymo, pasibaigus ieškinio senaties terminui, kreipėsi į teismą. Be to, garažu naudojosi vienas iš ieškovų – B. M.. Dalis namo (duomenys neskelbtini), gyventojų 2013 m. gruodį buvo išreiškę sutikimus privatizuoti ginčo garažą. 2005-07-07 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius suderino sklypo (duomenys neskelbtini), planą, kuriame raidėmis MN yra pažymėtas ir ginčo garažas, ir ant kurio pasirašė visi namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai. Ieškovai manydami, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimas pažeidžia jų teises, galėjo kreiptis prašyti atnaujinti procesą, tačiau to nedarė. Tai paneigia, kad ieškovai visada siekė pastatyto statinio nugriovimo. Ieškovai neįrodė, jog ginčo statinys pažeidžia jų interesus ar daro neleistiną poveikį jų žemės sklypui.
  3. Ginčo garažas po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimo nelaikytinas savavališka statyba.
  4. Teismas tenkino ieškinį, neatsižvelgdamas į tai, kad prašomas taikyti ieškovų teisių gynimo būdas yra neproporcingas. Ieškovai savo teisių pažeidimo nevertino kaip ypač reikšmingo. Galimai pažeistos ieškovų teisės galėtų būti tinkamai apgintos kitu būdu, nereikalaujančiu ginčo statinio nugriovimo. Nors Vilniaus miesto savivaldybė ir nėra žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), dalies savininkė, ginčo pastato naudojimui gali būti nustatytas servitutas.
  5. Ieškovai G. D., E. L., V. R. G., B. M., R. S., P. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas. Nors ieškovai apie savavališką statybą iš tiesų sužinojo 2005 m., tai neturi jokios reikšmės, kadangi tuo metu jie nebuvo ginčo žemės sklypo savininkai. Ne mažiau svarbu, jog ieškovai, net prieš tapdami ginčo žemės sklypo savininkais, nuosekliai siekė sklype vykdytos savavališkos statybos padarinių šalinimo.
  6. Ginčo statinys pažeidžia ieškovų teises, kadangi riboja jų galimybę savo nuožiūra naudotis jų nuosavybe. Apeliantės nurodomos aplinkybės (ginčo garažu esą naudojosi vienas iš ieškovų; dalis ieškovų buvo išreiškę sutikimus privatizuoti ginčo garažą ir kt.) neturi jokios reikšmės, kadangi niekaip nepaneigia ieškovų nuosavybės teisių pažeidimo. Be to, ieškovai apskritai neprivalo įrodyti savo teisės pažeidimo, nes reiškia ieškinį CK 4.103 straipsnio 2 dalies pagrindu.
  7. Atsakovė tvirtina, jog teismas nepagrįstai ginčo statinį vertino kaip savavališką statybą, tačiau nenurodo jokių šią teismo išvadą paneigiančių argumentų ir motyvų. Vien tai, kad teismas pripažino ginčo statinį bešeimininkiu ir perdavė jį Vilniaus miesto savivaldybei savaime nereiškia, jog buvo pašalinti savavališkos statybos padariniai. Priešingai, šiame sprendime nurodoma, kad statinys pastatytas savavališkai. Nors šio teismo sprendimo pagrindu ginčo statinys iš tiesų registruotas viešame registre, tai nekeičia jo savavališkos statybos statuso.
  8. Atsakovės įpareigojimas nugriauti ginčo statinį yra vienintelis galimas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas atmetamas.

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai yra Vilniaus apskrities viršininko 2006-02-22 įsakymu Nr. 2.3-1630-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo ir pardavimo piliečiams“ suformuoto 755 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai: ieškovei G. D. nuosavybės teise priklauso 144/755 dalys šio žemės sklypo 2007-10-23 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8725 pagrindu, ieškovei E. L. nuosavybės teise priklauso 95/755 dalys šio sklypo 2013-08-23 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 7146 pagrindu, V. R. G. nuosavybės teise priklauso 248/755 dalys šio sklypo 2006-03-21 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2100, 2007-08-02 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8-9987 pagrindu, ieškovui B. M. nuosavybės teise priklauso 163/755 dalys žemės sklypo 2006-03-21 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2090 pagrindu, ieškovams P. S. ir R. S. nuosavybės teise priklauso 105/755 dalys žemės sklypo 2006-03-21 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių Nr. 2102, 2099 pagrindu. Vilniaus apskrities viršininkui minėtu įsakymu nustatant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plotą ir jo dalis, tenkančias kiekvienam šio sklypo naudotojui, šiame žemės sklype stovėjo ir nekilnojamojo turto registre buvo registruotas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurio ginčo šioje byloje nėra. Be to, tuo metu šiame žemės sklype taip pat stovėjo garažas, tačiau jis nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto vienetas buvo registruotas tik 2011-01-12.
  4. Bylos duomenimis nustatyta, kad šis garažas žemės sklype (duomenys neskelbtini), atsirado apie 1995 m. Dėl jo statybos teisėtumo tuometiniai gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai, jų tarpe ieškovai P. S. ir R. S., V. R. G., dar 2005-11-03 kreipėsi į Vilniaus miesto teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą su prašymu neleisti šio statinio įteisinti. Nurodė, kad šį garažą pastatė be gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojų sutikimų ir statybą leidžiančių dokumentų O. S.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2005-12-08 surašė reikalavimą Nr. (101)-11.12-409 O. S., kuriame konstatavo faktą, kad garažas pastatytas savavališkai (be statybą leidžiančių dokumentų) ir reikalavo jį nugriauti. O. S. pareiškus, jog ji jokių teisių į šį garažą neturinti, bei gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojams 2007-01-31, 2007-12-07 pakartotinai prašant spręsti šio garažo nugriovimo klausimą, 2008-01-03 raštu Nr. (101)-11.56-03 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pradėti garažo (duomenys neskelbtini), kaip bešeimininkio turto likvidavimo procedūrą. Apie tai gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai buvo informuoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008-01-03 raštu Nr. (100)-11.55-004. Reaguodama į šį raštą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija šį garažą 2008-03-21 įrašė į neturinčių savininko statinių sąrašą ir pradėjo bešeimininkio turto pripažinimo procedūrą. 2008-09-05 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai, jų tarpe ieškovai R. S., P. S., G. D., V. R. G., kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybę, prašydami išspręsti savavališkai pastatyto garažo klausimą. Nors byloje nėra pateikto Vilniaus miesto savivaldybės atsakymo namo gyventojams, iš civilinėje byloje Nr. 2-12014-728/2009 esančiuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių raštuose išdėstytos pozicijos matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė, neturėdama jokių duomenų apie ginčo garažo statybos teisėtumą, t. y. pripažindama faktą, kad jis pastatytas savavališkai, laikėsi pozicijos, kad šio garažo nugriovimo klausimą Vilniaus miesto savivaldybė galės spręsti tik tuo metu, kai ginčo garažas bus perduotas jos nuosavybėn. Vilniaus m. savivaldybės gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai dar 2008 m. buvo patikinti, kad ginčo garažas bus griaunamas, kai jis bus pripažintas bešeimininkiu ir perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, o dėl jo likvidavimo procedūros gyventojai bus informuoti atskirai.
  5. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009-04-27 Vilniaus miesto savivaldybės taryba pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pareiškimą dėl garažo (duomenys neskelbtini), pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, kuriuo prašė garažą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti bešeimininkiu ir perduoti jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Šio pareiškimo pagrindu Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-12014-729/2009. Pareiškime Vilniaus miesto savivaldybės taryba pažymėjo, kad šis garažas yra pastatytas savavališkai. Tokia informacija buvo nurodyta ir prie pareiškimo pridėtuose prieduose. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-09-30 šioje byloje priėmė sprendimą, kuriuo tenkino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pareiškimą – pripažino garažą (duomenys neskelbtini), bešeimininkiu ir perdavė jį Vilniaus m. savivaldybės nuosavybėn, sprendime nurodydamas, kad garažas (duomenys neskelbtini), pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos teigimu, pastatytas savavališkai. Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai šioje civilinėje byloje nedalyvavo.
  6. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į ginčo garažą (duomenys neskelbtini), buvo išviešinta 2011-02-11, nuosavybės teisės įgijimo pagrindu nurodant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-12014-729/2009. Duomenų, kad apie nuosavybės teisės įgijimą į ginčo garažą (duomenys neskelbtini), atsakovės vardu gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai būtų buvę informuoti anksčiau, byloje nėra. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, ieškovų paaiškinimai, liudytojos J. G. parodymai patvirtina, kad ieškovai, patys pradėję domėtis jų prašymo išspręsti savavališkai pastatyto ginčo garažo nugriovimo klausimą nagrinėjimo rezultatais, tik 2013-04-10 raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos buvo informuoti apie šį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-12014-729/2009 ir Vilniaus miesto savivaldybės ketinimą nesiimti priemonių šį savavališkai pastatytą garažą nugriauti. Po šio rašto sekė ne vienas Vilniaus m. savivaldybės administracijos siūlymas ieškovams kaip žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkams duoti sutikimą parduoti šį ginčo garažą, kurį išduoti vieni nesutiko, o kiti ieškovai sutiko, išreikšdami valią jį pirkti patys.

12Dėl ieškinio senaties termino

  1. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas praleistas nėra. Teisėjų kolegija su šiuo ir jį detalizuojančiais argumentais nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog nustatyti, praleistas ieškinio senaties terminas ar ne, galima tik išsiaiškinus visas bylos aplinkybes ir tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Įstatymo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2009). Taigi, tam, kad būtų nustatyta, kada suėjo ieškinio senaties terminas, turi būti nustatytas jo pradžios momentas. Tuo tarpu, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta: 1) kada ieškovai įgijo teisę, kuri yra pagrindu reikšti ieškinį, 2) kada ieškovai sužinojo arba turėjo sužinoti apie šios savo teisės pažeidimą. Taigi, pirma, bylos duomenimis ieškovai įgijo teisę, esančią pagrindu reikšti ieškinį, t. y., įgijo teisę įgyti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, 2006-02-22, Vilniaus apskrities viršininkui priėmus įsakymą Nr. 2.3-1630-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalių nustatymo ir pardavimo piliečiams“. Antra, byloje surinktų įrodymų visuma bei patys ieškovai patvirtina, kad šios teisės įgijimo metu jie žinojo apie savo teisių pažeidimą. Taigi, sekant aukščiau išdėstyta teisine logika, ieškinio senaties terminas suėjo 2016-02-22, o ieškinys teisme gautas 2016-02-09. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje praleistas nėra.

13Dėl savavališkos statybos

  1. Atsakovė nurodo, jog ginčo garažas po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-30 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-12014-729/2009, nėra savavališka statyba. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai, kad teismo sprendimas yra pagrindas įgyti nuosavybės teisę į bešeimininkį daiktą valstybės ar savivaldybės vardu, savaime neleidžia teigti, kad įgydama nuosavybės teisę į tokį bešeimininkį daiktą valstybė ar savivaldybė įgyja nuosavybės teisę visa apimtimi nepriklausomai nuo pačio teismo sprendimo. Tuo tarpu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-09-30 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-12014-729/2009, nepasisakė dėl atsakovės teisės į ginčo garažą (duomenys neskelbtini), apimties bei priimdamas šį sprendimą nurodė, kad ginčo garažas yra pastatytas savavališkai. Ši aplinkybė ne tik nepaneigta ir šioje byloje, bet priešingai – į bylą pateikti ją patvirtinantys įrodymai.

14Dėl savavališkos statybos teisinių padarinių

  1. Atsakovės teigimu, ieškovai neįrodė, jog ginčo statinys pažeidžia jų interesus ar daro neleistiną poveikį jų žemės sklypui. Teisėjų kolegija su šiuo ir jį detalizuojančiais argumentais nesutinka. Nors ieškovai yra nurodę ir pagrindę, kaip savavališka statyba pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus, tačiau nagrinėjamu atveju tai neturi teisinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama; koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. To paties straipsnio 2 dalis nustato, jog asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą, o 3 dalis – kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas šiame kontekste yra ne kartą pažymėjęs, jog tuo atveju, kai reikalavimas reiškiamas, remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi, ir statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-07-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369-313/2016; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010). Vadovaujantis pateikta kasacinio teismo praktika konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalykas neapima aplinkybių, kad ginčo statinys pažeidžia ieškovų teises ir interesus ar daro neleistiną poveikį jų žemės sklypui.
  2. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad prašomas taikyti ieškovų teisių gynimo būdas yra neproporcingas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai, būdami žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkai, turi neginčijamą teisę reikalauti pašalinti jų nuosavybės teisės į šį sklypą valdymo pažeidimą, įskaitant reikalauti nugriauti savavališkai pastatytą ginčo garažą ir sutvarkyti statybvietę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovei neturint jokių teisių į žemės sklypą, kuriame stovi ginčo statinys, ieškovams kategoriškai prieštaraujant statinio įteisinimui bei atsižvelgiant į statinio pastatymo aplinkybes, atsakovės nuosavybės teisės į jį įgijimo aplinkybes, statinio reikšmę ir vertę ir kitus aktualius bylos aspektus, nėra jokių galimybių spręsti, kad būtų proporcingesnis alternatyvus ieškovų teisių gynimo būdas, nei nurodo ir prašo ieškovai.
  3. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
  4. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

  1. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinį, spręstina, kad yra pagrindas ieškovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti, iš atsakovės ieškovų G. D. naudai priteisiant 167,00 Eur, E. L. – 167,00 Eur, V. R. G. – 334,00 Eur, B. M. – 167,00 Eur, R. S. – 167,00 Eur.

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

17Ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

18Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19Iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovės G. D. naudai priteisti 167,00 Eur, ieškovės E. L. naudai priteisti 167,00 Eur, ieškovės V. R. G. naudai priteisti 334,00 Eur, ieškovo B. M. naudai priteisti 167,00 Eur, R. S. naudai priteisti 167,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai