Byla 3K-3-115/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. P., D. P., P. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. P., G. P., P. P. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui L. V. G. dėl nuosavybės teisės gynimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas

4Ieškovai G. P., D. P., P. P. prašė teismo panaikinti Kauno miesto valdybos komisijos 1995 m. kovo 30 d. protokolo Nr. 34 1 punktą, Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktą, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 01-3439 ir 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 757. Ieškovai nurodė, kad iki nacionalizacijos žemės sklypas bei gyvenamasis namas ( - ) priklausė trečiojo asmens L. V. G. tėvui. Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. potvarkio Nr. 1210 V 13 punktu atsisakė trečiajam asmeniui L. V. G. atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ( - ), nes jis praleido terminą prašymui pateikti. Namo gyventojams buvo leista išsipirkti butus bei namų valdai priklausantį valstybinės žemės sklypą, todėl prie namo buvo suformuotas 2040 kv. m žemės sklypas. Nors trečiajam asmeniui nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą nebuvo atkurtos, Kauno miesto valdybos sudaryta komisija 1995 m. kovo 30 d. protokolo Nr. 34 1 punktu nusprendė grąžinti L. V. G. žemę pagal parengtą schemą, o Kauno miesto valdyba 1996 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 653 pavedė Kauno apskrities valdytojui spręsti žemės grąžinimo klausimus, remiantis parengtais sumažintos apimties detaliaisiais planais. Šio sprendimo priedo 13 punkte L. V. G. nuspręsta grąžinti ir suplanuoti 2040 kv. m (neįskaitant žemės po gyvenamuoju namu ir suteikiant servituto teise naudotis 1040 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams). Kauno apskrities viršininko administracija 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 01-3439 ir 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 757 atkūrė L. V. G. nuosavybės teises į jo tėvo nuosavybės teise turėtą 2984 kv. m žemės sklypą ir suteikė neatlygintinai 2069 kv. m naudojamą žemės sklypą, suteikiant servituto teise naudotis 1069 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams. Trečiasis asmuo nesinaudojo šiuo žemės sklypu, nes ( - ) negyveno ir dabar negyvena, be to, neatkūrus nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į namų valdos žemę. Taigi buvo pažeisti 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2, 3 straipsniai, 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Žemės reformos įstatymas. Ginčo žemė, į kurią atkurtos L. V. G. nuosavybės teisės, nėra laisva.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Kauno apylinkės teismas 2007 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktą, panaikino Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 01-3439 ir 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 757, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad 1992 m. gegužės 6 d. trečiasis asmuo L. V. G. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 1993 m. spalio 5 d. Kauno miesto valdyba potvarkiu Nr. 1210 V atsisakė atkurti L. V. G. nuosavybės teises į jo tėvui Z. G. priklausiusį turtą, esantį ( - ), nes praleistas prašymo padavimo terminas. L. V. G. šį valdybos potvarkį apskundus, Kauno miesto apylinkės teismas 1995 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija 1996 m. sausio 17 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija 1996 m. gruodžio 4 d. nutartimis pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 653 pasiūlyta Kauno apskrities valdytojui spręsti 2040 kv. m žemės sklypo, esančio ( - ), grąžinimo L. V. G. klausimą, remiantis parengtais sumažintos apimties detaliaisiais planais. Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 01-3439 atkūrė nuosavybės teisę L. V. G. į jo tėvo Z. G. nuosavybės teise turėtą 2984 kv. m žemės sklypą, buvusį ( - ), suteikiant neatlygintinai naudotis 2069 kv. m žemės sklypo ( - ), taip pat suteikiant servituto teise naudotis 1069 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams, 915 kv. m nutarta iš L. V. G. išpirkti valstybei, pretendentui pasirinkus kompensavimo būdą. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 757 atkurtos L. V. G. nuosavybės teisės į 2984 kv. m ploto žemės sklypą ( - ), suteikiant neatlygintinai 0,2069 ha žemės sklypą, esantį ( - ), išperkant 0,0915 ha žemės sklypą. L. V. G. 1997 m. rugpjūčio 6 d. pateikė naują prašymą Kauno miesto savivaldybės Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai, kurį tenkinant Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. A-116 atkūrė nuosavybės teises į 1/2 dalį pastato ( - ), išskyrus po 1/2 dalies natūra grąžintų 32,65 kv. m negyvenamųjų patalpų ir po 1/2 dalies natūra grąžintų 58,79 kv. m bendrojo ploto negyvenamųjų pusrūsio patalpų, sumokant L. V. G. kompensaciją. Teismas konstatavo, kad L. V. G. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nes laiku ir tinkamai nepateikė savo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Namo ( - ) gyventojams buvo leista išsipirkti butus. Ieškovai pageidavo išsipirkti žemę prie gyvenamojo namo ir Kauno miesto Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba apskaičiavo ieškovams kainą už privatizuojamą žemę ir jie šią sumokėjo, todėl, teismo nuomone, ieškovai turi reikalavimo teisę. Trečiasis asmuo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuriuo buvo pratęsti prašymų padavimo terminai. Teismas sprendė, kad trečiasis asmuo, 1992 m. gegužės 6 d. pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, praleido prašymo padavimo terminą, todėl, nesant tinkamo trečiojo asmens prašymo, Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktas, kuriuo nuspręsta Kauno apskrities valdytojui siūlyti L. V. G. grąžinti ir suplanuoti 2040 kv. m žemės sklypo (neįskaitant žemės po gyvenamuoju namu ir suteikiant servituto teise naudotis 1040 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams) remiantis parengtais sumažintos apimties detaliaisiais planais, pažeidžia 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnį ir yra neteisėtas. Teismas nurodė, kad, nustačius, jog Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktas naikintinas, atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 01-3439 ir 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 757, kuriais atkurtos L. V. G. nuosavybės teisės į jo tėvo Z. G. nuosavybės teise turėtą žemės sklypą, taip pat pripažintini neteisėtais ir yra naikintini (1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 4 dalies 1, 3 punktai). Reikalavimą dėl Kauno miesto valdybos sudarytos komisijos 1995 m. kovo 30 d. protokolo Nr. 34 1 punkto panaikinimo teismas atmetė, nurodydamas, kad šis nutarimas nesukėlė teisinių pasekmių ir nepažeidė ieškovų teisių.

7Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 18 d. nutartimi trečiojo asmens L. V. G. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktas, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 01-3439 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 757, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – panaikino Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punkto, kuriuo nuspręsta siūlyti Kauno apskrities valdytojui spręsti L. V. G. žemės sklypo 2040 kv. m žemės grąžinimo klausimus, remiantis parengtais sumažintos apimties detaliaisiais planais, dalį dėl perdavimo 1040 kv. m sklypo visiems namo bendraturčiams naudotis servituto teise, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. 01-3439 dalį, kuria suteikta servituto teise naudotis 1069 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams, ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 757, kuriuo trečiajam asmeniui L. V. G. atkurtos nuosavybės teisės į visą 2984 kv. m žemės sklypo plotą ( - ) dalį dėl 1040 kv. m šio žemės sklypo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad 1993 m. spalio 5 d. Kauno miesto valdyba potvarkiu Nr. 1210 V nusprendė trečiajam asmeniui neatkurti nuosavybės teisių į pastatus. Pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 1 dalį suinteresuoti asmenys galėjo paduoti prašymus dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) miestų ir rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą iki 1991 m. gruodžio 31 d. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. V. G. pavėlavo pateikti prašymą, nes šis surašytas tik 1992 m. gegužės 6 d., yra pagrįsta įstatymo ir teismo sprendimų, todėl iš naujo šios aplinkybės neįrodinėjamos (CPK 182 straipsnio 2 dalies 2 punktas). 1992 m. gegužės 6 d. trečiasis asmuo prašė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą - namą ir 2984 kv. m žemę ( - ). Kauno miesto valdyba išsprendė klausimą dėl dalies turto, nurodyto pareiškėjo prašyme, ir priėmė potvarkį, kuriuo nutarė neatkurti nuosavybės teisių į pastatus. Tai, kad nuspręsta atsisakyti atkurti nuosavybės teisę į pastatus, o ne į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą ( - ), patvirtina ir kiti administraciniai aktai, kuriais buvo sprendžiami klausimai dėl 1993 m. spalio 5 d. Kauno miesto valdyba potvarkio Nr. 1210 V pakeitimo ir nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamojo namo negyvenamąsias patalpas. Kolegija konstatavo, kad Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu nesprendė klausimo dėl 2984 kv. m žemės sklypo grąžinimo, nors trečiojo asmens prašyme šis turtas buvo paminėtas. Klausimas dėl žemės sklypo grąžinimo nebuvo sprendžiamas iki 1996 metų, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ 6 punktą piliečių prašymą atstatyti nuosavybės teises į žemę, esančią miesto administracinėje teritorijoje, nagrinėja ir sprendimus priima apskričių valdytojai. Taigi Kauno miesto valdyba neprivalėjo ir negalėjo spręsti trečiojo asmens paduoto prašymo dėl žemės sklypo grąžinimo. Pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, galiojusio nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d., 10 straipsnio 1 dalį asmenys prašymus dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) pateikia miestų ir rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą iki 1991 m. gruodžio 31 d. Šis terminas, priklausomai nuo nekilnojamojo turto, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises, rūšies, buvo pratęsiamas priimant atitinkamus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimus. 1993 m. liepos 15 d. įstatymu Nr. I-229 šio įstatymo 10 straipsnis buvo papildytas 7 dalimi, nurodant, kad nuosavybės teisė į žemę ar mišką atstatoma asmenims, pateikusiems prašymus dėl nuosavybės teisės atstatymo ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 d. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad terminas, nustatytas įstatyme, yra praleistas. Prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį turtą pateiktas 1992 m. gegužės 6 d., todėl pasikeitus įstatymui pretendentas L. V. G. įgijo teises atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą ( - ). Apskrities valdytojo administracija 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 757 ir 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 01-3439 atkūrė trečiajam asmeniui nuosavybės teisę į turėtą 2984 kv. m žemę (natūra buvo grąžintas 0,2069 ha žemės sklypas, o 0,0915 ha nutarta išpirkti, suteikiant teisę pasirinkti kompensavimo būdus). Kolegijos nuomone, šio sprendimo dalis neteisėta. Nuo 1978 m. prie namo ( - ) buvo suformuotas 2223 kv. m žemės sklypas, vėliau sklypo plotas buvo sumažintas formuojant kitus žemės sklypus. Iš VĮ Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro esančių byloje planų matyti, kad nuo 1978 m. sklypas susideda iš dviejų grafiškai pažymėtų plotų, viena dalis sklypo užimta privačios namų valdos pastatų, ten pat yra sodas, daržas, ūkio pastatai, kita sklypo dalis pažymėta kaip pušynas. Kauno miesto valdyba 1996 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 653 pasiūlė Kauno apskrities valdytojui spręsti žemės grąžinimo klausimą remiantis parengtais sumažintos apimties detaliaisiais planais, ir 1996 m. buvo suprojektuoti du sklypai, kurie iš dalies sutapo su trečiojo asmens tėvų turėtos žemės sklypo ribomis. Kolegija iš dalies sutiko su ieškovų argumentais, kad trečiajam asmeniui atkurtos nuosavybės teisės į užimtą žemę (užstatyta 1040 kv. m sklypo dalis plane pažymėta žyma ,,B“), ši žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 12 straipsnį. Grąžintiname trečiajam asmeniui 1040 kv. m žemės sklype yra gyvenamasis namas ir ūkio pastatai. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 3 punktą iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose pastatams, statiniams ar įrengimams eksploatuoti reikalinga žemė yra priskirta prie valstybės išperkamos žemės. Žemės reformos įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija) 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ne žemės ūkio paskirčiai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (2001 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 180 redakcija) patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8.2 punkte nustatyta, kad namų valdos ar prie kito pastato naudojamo žemės sklypo plotas padalijamas, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu. Namo bendraturčiai, išskyrus ieškovą, pasirašė susitarimą dėl žemės sklypo dalių išpirkimo, šis susitarimas patvirtintas notarinėje kontoroje tik 1996 m. rugsėjo 16 d., t. y. po to, kai buvo priimti ginčijami administraciniai aktai. Kolegija konstatavo, kad namo bendraturčiai turi lygias teises įsigyti namų valdos žemės sklypą, nepriklausomai nuo įsigijimo formos – atkuriant nuosavybės teisę į sklypo dalį ar ją perkant. Privatizuojant namų valdai priskirtą žemės sklypą, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad žemės, miškų ir vandens telkinių įsigijimo eilė tokiais atvejais negali būti taikoma, nes galiojantys norminiai aktai nustato privatizuojamo žemės sklypo dalį, priklausančią nuo nuosavybės teisės į pastatus dalies dydžio. Ne tik pretendentai į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, bet ir kiti namų valdos bendraturčiai turi teisę įsigyti valstybės išperkamą žemės sklypo dalį, tenkančią bendraturčiui priklausančiai namų valdos daliai, o pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemę tokiu atveju turi teisę neatlygintinai gauti jiems priklausančiai namų valdai tenkančią žemės sklypo dalį. Trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklauso butas Nr. 3 su pusrūsio (rūsio) patalpomis, todėl jis gali neatlygintinai gauti jam priklausančiai daliai tenkančią žemės sklypo, plane pažymėto žyma „B“, dalį. Kolegija konstatavo, kad administracinių aktų dalis dėl 1040 kv. m sklypo dalies naikintini. Kolegija nesutiko su ieškovų argumentais, kad, šiems įsigijus butus, trečiajam asmeniui negali būti atkurtos nuosavybės teisės į 1000 kv. m žemės sklypo dalį, plane pažymėtą žyma ,,A“. Ieškovai buvo informuoti, kad ginčo sklypo schema rengta pagal trečiojo asmens prašymą, ieškovai žinojo, kad trečiasis asmuo nuo 1992 m. gegužės 6 d. pretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą - namą ir žemę ( - ). Formuojant du atskirus (pažymėtus žymomis ,,A“ ir ,,B“) sklypus faktiškai atsižvelgta į užstatytą pastatais žemės sklypą ,,B“ ir visiškai laisvą žemės sklypą ,,A“, kuris dokumentuose buvo žymimas kaip pušynas. Pateiktas byloje sklypų „A“ ir „B“ projektas ieškovų nebuvo ginčijamas, iš pateiktų apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuotraukų matyti, kad sklype ,,A“ faktiškai auga pušynas. Kolegija pažymėjo, kad dalis ūkio pastatų, esančių sklype ,,B“, pvz., garažas, priklausantis ieškovui ir trukdantis įvažiuoti į namų valdą, buvo 1996 m. pažymėtas kaip savavališkas pastatas. Kolegijos nuomone, privačia namų valda užimtas žemės sklypas laikomas valstybės išperkama žeme, tačiau tik tada, kai toks sklypas perduotas asmenims ir privati namų valda suformuota nepažeidžiant galiojusių teisės aktų imperatyviųjų reikalavimų. Kolegijos nuomone, nustačius, kad žemės sklypas tuo metu, kai buvo kreiptasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo laisva valstybinė žemė ir dar nebuvo perleistas kitiems asmenims, šio sklypo perleidimas kitų asmenų nuosavybėn negali būti pripažįstamas teisėtu, todėl ieškovų prašymas dėl sklypo, plane pažymėto žyma ,,A“, perleidimo ieškovams negali būti patenkintas, nes tuo metu, kai ieškovai privatizavo butus (1993–1994 m.), jau buvo pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu G. P., D. P., P. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartį, palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

101. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, prieštaraujančias viena kitai. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. V. G. pavėlavo pateikti prašymą, nes šis surašytas tik 1992 m. gegužės 6 d., yra pagrįsta įstatymo ir teismo sprendimų, todėl iš naujo šios aplinkybės neįrodinėjamos (CPK 182 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas taip pat nurodė, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog terminas, nustatytas įstatyme, yra praleistas, nes bylos medžiaga įrodyta, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį turtą pateiktas 1992 m. gegužės 6 d., todėl, pasikeitus įstatymui, pretendentas L. V. G. įgijo teises atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą. Kasatorių nuomone, teismas darydamas antrąją išvadą netinkamai taikė teisės normas. Pagal prašymo pateikimo metu galiojusio Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 1 dalį prašymai į žemę dėl išlikusio nekilnojamojo turto privalėjo būti pateikti iki 1992 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos 1992 m. gegužės 7 d. įstatymu Nr. 1-2566 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 10 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, nurodant, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus su priklausiniais, esančiais žemės ūkio paskirties ir miško žemėje, ir į mišką piliečiai pateikia iki 1992 m. gegužės 31 d. Ginčo žemė yra Kauno miesto teritorijoje ir prie gyvenamojo namo, ir tai nėra nei žemės ūkio paskirties žemė, nei miškas.

112. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 14 ir 185 straipsnius, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertindamas byloje surinktus įrodymus, susijusius su Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 1210-V „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo potvarkiu spręsta dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, bet ne į žemę. Kasatorių nuomone, tai prieštarauja bylos įrodymams. Šio potvarkio 13 punkte nurodyta, kad neatkuriamos nuosavybės teisės L. V. G. į išlikusį nekilnojamąjį turtą ( - ). Nekilnojamasis turtas ( - ) – tai žemė ir gyvenamasis namas, kuriuos pretendentas nurodė savo prašyme.

123. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. potvarkio priėmimo dieną neprivalėjo ir negalėjo spręsti žemės grąžinimo klausimo, nes tokius prašymus nagrinėjo ir sprendimus priėmė apskričių valdytojai. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tik po 1995 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 451 „Dėl vietos savivaldos institucijoms įstatymais nedeleguotų funkcijų perdavimo“ įsigaliojimo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimų sprendimas buvo perduotas apskričių viršininkų administracijoms, o iki tol šiuos klausimus nagrinėjo būtent savivaldybės.

134. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 punktą, pagal kurį žemės sklypas yra valstybės išperkamas ir į jį negali būti atkurtos nuosavybės teisės trečiajam asmeniui, nes jis užstatytas gyvenamuoju namu, kuris nuosavybės teise priklauso trims bendraturčiams: ieškovams 0,64 dalys ir trečiajam asmeniui 0,36 dalys. Namo gyventojai naudojasi visu žemės sklypu (išskyrus trečiąjį asmenį). Įsigaliojus Žemės reformos įstatymui, butų savininkai įgijo teisę pirkti visą jų valdai priklausantį valstybinės žemės sklypą (Žemės reformos įstatymo 6, 8, 9 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1145/2003).

145. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad 1040 kv. m žemės sklypo dalis, plane pažymėta žyma „B“, priskirtina valstybės išperkamai žemei, turėjo panaikinti visą valdybos sprendimą, o ne jo dalį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai namų valdai priklausantį žemės sklypą padalijo į dvi dalis: reikalingą gyventojams ir pušyną, į kurį, teismo nuomone, galima trečiajam asmeniui atkurti nuosavybės teises. Detalusis planas gali būti tvirtinamas visa apimtimi arba netvirtinamas, jis negali būti skaidomas. Gyvenamasis namas, statiniai, kiemo įrenginiai yra teisiškai registruoti ieškovų ir trečiojo asmens vardu, teismas neturėjo teisinio pagrindo mažinti prie valdos priklausantį žemės sklypą arba jį atidalyti, nurodydamas jo paskirtį. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dalis žemės sklypo prie namo yra pušynas, nepagrįsta. Teismui buvo pateiktos nuotraukos, patvirtinančios, kad auga tik kelios pušys ir tik per šią žemės sklypo dalį galima privažiuoti prie gyvenamojo namo ir kitų statinių. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovų teiginio, kad detalusis planas parengtas pažeidžiant tuo metu jau galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120) 20 straipsnio 5 dalį, kad detalieji planai turi būti teikiami tvirtinti nustatyta tvarka suderinti, viešai apsvarstyti ir patikrinti teritorijų planavimo priežiūros institucijos.

156. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra akcentavęs ir kitų asmenų teisių bei interesų užtikrinimo svarbą, sprendžiant nuosavybės teisės į žemę klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/99; 2003 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-828/2003). Atkūrus trečiajam asmeniui nuosavybės teises į 1000 kv. m žemės sklypo dalį, kuri priklauso namų valdai, yra pažeistos visų kitų žemės naudotojų teisės, iš bendraturčių atimta teisė išsipirkti žemę pagal jiems priklausančias namo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2004).

16Atsiliepimu į kasacinį skundą Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

171. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad asmenys prašymus dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) pateikia miestų ir rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą iki 1991 m. gruodžio 31 d. 1993 m. liepos 15 d. įstatymu Nr. I-229 nuosavybės teisė į žemę ar mišką atkuriamos asmenims, pateikusiems prašymus ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 d. Taigi L. V. G. 1992 m. gegužės 6 d. pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į tėvų iki nacionalizacijos valdytą turtą ( - ), laiku pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 1210 V nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių L. V. G. į pastatus, esančius ( - ), o ne į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises į žemę pateikti, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nustatytas įstatyme terminas praleistas.

182. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 1210 V neatkūrė nuosavybės teisių į pastatus, bet ne į žemę, pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Jeigu Kauno miesto valdyba būtų išsprendusi L.V.G. nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą klausimą, tai 1995 m. kovo 30 d. nebūtų pakartotinai jo svarsčiusi. Be to, visi kiti administraciniai aktai patvirtina, kad 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 1210 V nebuvo išspręstas žemės grąžinimo klausimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1993 m. spalio 5 d. potvarkis Nr. 1210 V vadinosi „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“. Ginčijamas 1996 m. birželio 11 d. Kauno miesto valdybos sprendimas Nr. 653, kuriuo nuspręsta pasiūlyti Kauno apskrities valdytojui spręsti 2040 kv. m žemės sklypo grąžinimo L. V. G. klausimą, buvo priimtas tuo metu, kai Kauno apskrities valdytojo administracija nagrinėjo piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę.

193. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 punktą žemės sklypo dalis neturėjo būti pripažinta valstybės išperkama žeme, nes sklypo dalis, plane pažymėta žyma„A“, neužimta jokių statinių ir yra laisva, todėl į šią dalį gali būti atkurtos nuosavybės teisės.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

221992 m. gegužės 6 d. trečiasis asmuo pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą - namą ir žemę. Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 653 pasiūlyta Kauno apskrities valdytojui spręsti 2040 kv. m žemės sklypo, esančio ( - ), grąžinimo L. V. G. klausimą, remiantis parengtais sumažintos apimties detaliaisiais planais. Kauno apskrities valdytojo administracija 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 01-3439 atkūrė nuosavybės teisę L. V. G. į jo tėvo Z. G. nuosavybės teise turėtą 2984 kv. m žemės sklypą, buvusį ( - ), suteikiant neatlygintinai naudotis 2069 kv. m žemės sklypo ( - ), taip pat suteikiant servituto teise naudotis 1069 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams, 915 kv. m nutarta iš L. V. G. išpirkti valstybei, pretendentui pasirinkus kompensavimo būdą. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 757 atkurtos L. V. G. nuosavybės teisės į 2984 kv. m ploto žemės sklypą ( - ), suteikiant neatlygintinai 0,2069 ha žemės sklypą, esantį ( - ), išperkant 0,0915 ha žemės sklypą.

23V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Ieškovai ginčija Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktą, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 01-3439 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 757, kuriais trečiajam asmeniui atkurtos nuosavybės teisės į 2984 kv. m žemės sklypą, suteikiant neatlygintinai 2069 kv. m naudojamą žemės sklypą, kurio dalis 1069 kv. m suteikta naudotis servituto teise visiems namo bendraturčiams, ir išperkant likusią 915 kv. m turėtą žemę. Ginčijami administraciniai aktai priimti pagal 1992 m. gegužės 6 d. pateiktą trečiojo asmens prašymą atkurti nuosavybės teises.

25Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 7 dalį (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-229 redakcija, 1995 m. spalio 26 d. Konstitucinio Teismo nutarimas) nuosavybės teisė į žemę ar mišką atstatoma asmenims, kurie pateikė prašymus dėl nuosavybės teisės atstatymo ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 d. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas darydamas išvadą, kad pretendentas nepraleido termino prašymui atkurti nuosavybės teises į žemę pateikti.

26Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. neprivalėjo ir negalėjo spręsti trečiojo asmens paduoto prašymo dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo“ 6 punkto redakcija, kuri negaliojo Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 5 d. potvarkio priėmimo metu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 6 punktą (1995 m. gegužės 10 d. nutarimo Nr. 655 redakcija, įsigaliojo nuo 1995 m. gegužės 18 d.) piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, nagrinėja ir sprendimus priima apskričių valdytojai, atsižvelgdami į šių apskričių administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybų išvadas. Sprendimas atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, priimamas gavus miesto (rajono) mero pasiūlymą dėl piliečiui suteikiamo žemės sklypo vietos ir dydžio. Taigi tik nuo 1995 m. gegužės 18 d. prašymus atkurti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, nagrinėjo ir sprendimus priėmė apskričių valdytojai, iki to laiko - miesto, rajono valdyba (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 6 punktas, 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 redakcija). Nepaisant to, kad Kauno miesto valdyba pagal tuo metu galiojusius teisės aktus turėjo teisę spręsti dėl nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo, tačiau, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu nesprendė klausimo dėl nuosavybės teisių į 2984 kv. m žemės sklypą atkūrimo. 1992 m. gegužės 6 d. trečiasis asmuo prašė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą - namą ir žemę. Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 1210 V išsprendė klausimą tik dėl dalies turto nurodyto pareiškėjo prašyme - tik dėl nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo, o nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimo nesprendė.

27Kadangi Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 1210 V nesprendė klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, tai šis klausimas pagrįstai spręstas Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punktu, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 01-3439 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 757.

28Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punkto, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. 01-3439 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 757 teisėtumo, taikė netinkamas teisės normas, nurodydamas, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Ši teisės norma įsigaliojo tik nuo 2002 m. balandžio 19 d. (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcija). Apeliacinės instancijos teismas taikė ir kitas teisės normas, negaliojusias Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. 01-3439 ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 757 priėmimo metu - Žemės reformos įstatymą (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 (2001 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 180 redakcija).

29Apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti administracinių teisės aktų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-229, 1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906, 1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1054 ir 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. I-1106 redakcija), pagal kurį šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atstatoma suteikiant neatlygintinai nuosavybėn (išskyrus Neringos miestą) kiekvienam pretendentui jo naudojamą mieste žemės sklypą, pagal tai vietovei parengtus teritorinio planavimo dokumentus nenumatytą panaudoti miesto ūkio ar visuomenės poreikiams bei individualiai statybai, arba suteikiant neatlygintinai nuosavybėn kiekvienam pretendentui naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė. Suteikiamo neatlygintinai žemės sklypo dydį miesto administracinėse ribose nustato miesto (rajono) savivaldybė, atsižvelgdama į turimos individualiai statybai skirtinos žemės plotą ir jo poreikį. Minimalus neatlygintinai suteikiamo naujo žemės sklypo dydis - 0,04 ha. Maksimalus naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje ir Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose. Suteikimą neatlygintinai privačių namų valdų žemės sklypų ir naujų žemės sklypų individualiai statybai bei kitai paskirčiai reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Apeliacinės instancijos teismas šių teisės normų netaikė ir jų taikymui būtinų faktinių aplinkybių nenustatinėjo.

30Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka rezoliucinės, nes apeliacinės instancijos teismas panaikino Kauno miesto valdybos 1996 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 653 priedo 13 punkto, kuriuo nuspręsta siūlyti Kauno apskrities valdytojui spręsti L. V. G. žemės sklypo 2040 kv. m žemės grąžinimo klausimus, remiantis parengtais sumažintos apimties detaliaisiais planais, dalį dėl perdavimo 1040 kv. m sklypo visiems namo bendraturčiams naudotis servituto teise, Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. 01-3439 dalį, kuria suteikta servituto teise naudotis 1069 kv. m plotu visiems namo bendraturčiams, t. y. panaikino šiais aktais nustatytą servitutą, bet ne trečiojo asmens nuosavybės teises į šią sklypo dalį. Tik panaikindamas Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 757, kuriuo trečiajam asmeniui L. V. G. atkurtos nuosavybės teisės į visą 2984 kv. m žemės sklypo plotą ( - ) dalį dėl 1040 kv. m šio žemės sklypo, apeliacinės instancijos teismas panaikino trečiojo asmens nuosavybės teises į šią sklypo dalį. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo neaišku, dėl kurios dalies žemės sklypo (1040 kv. m ar 1069 kv. m) apeliacinės instancijos teismas pripažino teisę išsipirkti ieškovams ir trečiajam asmeniui kaip namo bendraturčiams.

31Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, ar įregistruotos trečiojo asmens nuosavybės teisės į žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, ir svarstytina, ar trečiasis asmuo neturėtų būti patrauktas atsakovu nagrinėjamoje byloje.

32Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

34Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

35Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas... 4. Ieškovai G. P., D. P., P. P. prašė teismo panaikinti Kauno miesto valdybos... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Kauno apylinkės teismas 2007 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš... 7. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m.... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu G. P., D. P., P. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 10. 1. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, prieštaraujančias viena... 11. 2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 14 ir 185 straipsnius,... 12. 3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Kauno miesto... 13. 4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo... 14. 5. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad 1040 kv. m žemės... 15. 6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra akcentavęs ir kitų... 16. Atsiliepimu į kasacinį skundą Kauno apskrities viršininko administracija... 17. 1. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės... 18. 2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Kauno miesto valdyba 1993 m.... 19. 3. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 22. 1992 m. gegužės 6 d. trečiasis asmuo pateikė prašymą atkurti nuosavybės... 23. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Ieškovai... 25. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į... 26. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad Kauno miesto valdyba 1993 m.... 27. Kadangi Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 1210 V... 28. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Kauno miesto valdybos 1996... 29. Apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti administracinių teisės aktų... 30. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka... 31. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, ar... 32. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad... 33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 34. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.... 35. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...