Byla 2A-424/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Danutės Gasiūnienės ir Nijolės Piškinaitės (pranešėja), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovo K. B. atstovui advokatui Linui Mažonui, atsakovams: E. Š. , atsakovų atstovams: M. Š. atstovui advokatui Dariui Matulevičiui, Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei E. M. , Kauno miesto savivaldybės atstovei V. B. , S. J. atstovui advokatui C. G. , D. B. atstovei advokatei Neringai Milašienei, Z. J. ir V. J., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-116-42/2008 pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno miesto savivaldybei, M. Ž. , V. G. (g. 1954 m.), E. L. , S. R. , V. G. (g. 1953 m.), I. K. , G. V. , G. S. , S. J. , D. B. (D. B. ), E. Š. , J. Š. , R. R. , D. L. , J. L. , J. T. , D. T., H. S. , Z. J. , V. J. (buvusi J.), M. Š. , D. J. , R. P. , dalyvaujant tretiesiems asmenims E. M. , AB SEB Vilniaus bankui, „Danske Bank A/S“ (prieš pakeitimą - AB „Sampo“ bankas), AB DnB NORD bankui, Kauno miesto 2-ajam notarų biurui, Kauno miesto 3-iajam notarų biurui, Kauno miesto 4-ajam notarų biurui, Kauno miesto 7-ajam notarų biurui, Kauno miesto 17-ajam notarų biurui, Kauno rajono 1-ajam notarų biurui, dėl potvarkių ir sandorių panaikinimo, ir

Nustatė

2Ieškovas K. B. prašė teismą:

3panaikinti: 1) Kauno m. valdybos 1994 m. balandžio 12 d. potvarkio Nr. 545-v ,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo“ 1.20 p., kuriuo atsakovei M. Ž. atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami); 2) Kauno m. valdybos 1994 m. gegužės 24 d. potvarkio Nr. 726-v ,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo“ 2, 5 ir 6 punktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės R. J. į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami); V. G. (g. 1953 m.) – į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami); S. R. – į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami); 3) Kauno m. valdybos 1995 m. vasario 21 d. potvarkio Nr. 239-v ,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo“ 1.22 ir 1.23 punktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės G. V. į žemės sklypą, esantį(duomenys neskelbiami), ir G. S. į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami);

4pripažinti negaliojančiomis žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis: 2001 m. rugsėjo 21 d. sutartį Nr. 7KV-8090 dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami); 2002 m. lapkričio 8 d. sutartį Nr. RI-17789 dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami); 2005 m. lapkričio 25 d. sutartį Nr. IR-15696 dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami); 2006 m. gruodžio 29 d. sutartį Nr.RI- 15126 dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami); 2000 m. rugpjūčio 28 d. sutartį Nr. 2-10855 dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami); 2003 m. rugpjūčio 9 d. sutartį Nr. 045/03-0291 dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), ir taikyti restituciją;

5panaikinti atsakovui S. J. 1998 m. kovo 24 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr.4VJ-1-5028, kuriuo jis (S. J. ) paveldėjo žemės sklypą (duomenys neskelbiami), ir šio sklypo teisinę registraciją;

6priteisti iš Kauno m. savivaldybės 267 500 Lt piniginę kompensaciją už neteisėtai D. L. suteiktą 0,1999 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami);

7priteisti iš Kauno m. savivaldybės 267 600 litų piniginę kompensaciją už neteisėtai I. K. suteiktą 0,20 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami);

8įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises jam (ieškovui) į L. G. nuosavybės teise valdytus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbiami).

9Ieškovas paaiškino, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio L. G. asmeninės nuosavybės teise valdytą iki nacionalizacijos 8,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), jis (ieškovas) padavė Kauno miesto valdybai 1991 m. gruodžio 10 d., o E. M. (L. G. dukra) – 1991 m. lapkričio 19 d. 1993 m. vasario 2 d. potvarkiu Nr. 124-v „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ (1.19 punktas) Kauno miesto valdyba, vadovaudamasi 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 3 dalimi, atkūrė jam (ieškovui) nuosavybės teises į 2000 kv. m žemės sklypą prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbiami), neįskaičiuojant žemės, esančios po statiniais. Ginčijamais potvarkiais jo (ieškovo) senelio L. G. žemėje taip pat buvo suteikti žemės sklypai ir kitiems asmenims, tačiau, ieškovo įsitikinimu, jie (žemės sklypai) suteikti pažeidžiant žemės atkūrimą reglamentuojančią tvarką – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 nutarimą Nr.550 „Dėl valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. birželio 21 d. nutarimą Nr. 500 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 dalinio pakeitimo“, kurie nustatė, kad jeigu asmenys negyvena toje teritorijoje, kur yra žemės sklypas, jiems gali būti atkuriamas mieste ne didesnis kaip 0,09 ha, o ne 0,2 ha žemės sklypas. Nors nuosavybės teisių atkūrimą ginčijamų aktų priėmimo metu reglamentavo 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tačiau, ieškovo įsitikinimu, minėti poįstatyminiai aktai detalizavo šio įstatymo taikymą ir turėjo būti taikomi. Suteikus žemės sklypus L. G. turėtoje žemėje ir didesnius nei nustatė norminiai aktai, buvo pažeisti jo (ieškovo) interesai. Ieškovas taip pat nurodė, kad suteikiant atsakovams ginčo sklypus buvo pažeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, nustatančio asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatos, tačiau šio pažeidimo esmės nekonkretizavo. Ieškovas teigė, kad, panaikinus ginčijamas potvarkių dalis, turi būti pripažintos negaliojančiomis ir šių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys bei taikoma restitucija ir jam (ieškovui) grąžinami ginčo žemės sklypai. Atsižvelgdamas į tai, kad žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbiami), yra užstatyti, ieškovas prašė priteisti iš Kauno m. savivaldybės atlyginti žalą (sklypų vertę), patirtą dėl neteisėto šių sklypų suteikimo atsakovams. Žalos dydį įrodinėjo ekspertizės aktu.

10Kauno apygardos teismas ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovams: D. B. 2 000 Lt, S. J. 2 000 Lt, M. Š. 2 500 litų, Z. J. 1 000 Lt, trečiajam asmeniui AB „Sampo“ bankui (pakeitus pavadinimą – „Danske Bank A/S“) 2 000 Lt advokato pagalbai apmokėti bei 513,80 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas taikė ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies redakciją, kuri nustatė, kad asmenims nuosavybės teisė į žemę, esančią miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose bei šiems miestams ir miesto tipo gyvenvietėms šio įstatymo įsigaliojimo dieną nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atstatoma suteikiant kiekvienam pretendentui jo naudojamą mieste ar miesto tipo gyvenvietėje žemės sklypą, nenumatytą panaudoti miesto ūkio, valstybės ar visuomenės poreikiams bei individualių gyvenamųjų namų statybai, arba naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste ar miesto tipo gyvenvietėje, kur buvo turėtoji žemė, arba šių asmenų pageidavimu pagal jų gyvenamąją vietą tame mieste. Kauno mieste buvo numatyta galimybė atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą, ne didesnį kaip 0,2 ha, o už likusį turėtą šiame mieste žemės plotą kompensuoti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nurodytais būdais. Įvertinęs įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijami potvarkiai priimti nepažeidžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančių teisės normų ir ieškovo teisių nepažeidžia. Teismas pažymėjo, jog tik 1997 m. liepos 1 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustatė nuosavybės teisių atkūrimą į savininko turėtą didesnio ploto žemės sklypą, bet ne didesnį nei 150 ha, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Tokia nuostata įtvirtinta ir 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 33 punkte. Atkūrimo įstatyme ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, priimtame 1997 m. liepos 1 d., įtvirtintas išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas natūra, o nesant galimybės grąžinti turtą natūrą, numatytas už jį (turtą) teisingas atlyginimas. Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūros į likusią laisvą (neužstatytą) ieškovo senelio turėtą žemę vykdomos pagal šiuo metu galiojančias teisės normas. Taip pat pažymėjo, kad ieškovas turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemės, užimtos kitų asmenų, dalį kitais įstatymo nustatytais būdais, pareiškęs valią. Kadangi įstatymai atgal negalioja, todėl teismas jų (naujai įsigaliojusių įstatymų) negali taikyti civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo.

11Teismas netenkino ieškinio ir dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais tuo pagrindu, kad nenustatytas ieškovo ginčijamų Kauno m. valdybos potvarkių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypus neteisėtumas. Ieškovas įrodinėjo ginčijamų sandorių ydingumą minėtų potvarkių neteisėtumu.

12Dėl reikalavimo atlyginti žalą

13Teismas nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį Savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismo nuomone, ieškovo reikalavimas priteisti iš Kauno miesto savivaldybės piniginę kompensaciją už užstatytus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbiami), nepagristas, nes atsakovams (aptarta sprendime dėl žemės sklypų suteikimo atsakovams teisėtumo) minėti žemės sklypai buvo suteikti teisėtai, vadovaujantis ginčijamų potvarkių priėmimo metu galiojusiais norminiais aktais.

14Teismas pripažino, kad ieškovas nepagrįstai kildina savo nuosavybės teisių pažeidimą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ ir 1994 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 500 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 nutarimo Nr. 550 dalinio pakeitimo“, nes šie norminiai aktai nereglamentuoja nekilnojamojo turto grąžinimo, o nustato valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką, todėl nagrinėjamam ginčui netaikytini.

15Dėl ieškinio senaties

16Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Nors ieškinio nepatenkino, nenustatęs ieškovo teisių atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus atsakovams pažeidimo, teismas taip pat pripažino ieškovą praleidus ieškinio senaties terminą atsakovo potvarkiams ginčyti ir ginti savo tariamai pažeistą teisę. Teismas nurodė, kad 1964 metų redakcijos CK 84 straipsnis nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškovui nuosavybės teisės į 2000 kv. m žemės sklypą buvo atkurtos 1993 m. vasario 2 d. Kauno m. valdybos potvarkiu Nr. 124-v (1.19 punktas), todėl, teismo įsitikinimu, ieškovas, manydamas, kad šiuo potvarkiu buvo pažeistos jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo teisę kreiptis teisminės gynybos. Teismas akcentavo, jog ieškovas skundą Kauno apygardos administraciniam teismui padavė tik 2005 m. liepos 4 d., praleidęs ieškinio senaties terminą, kuris pasibaigė dar iki 2000 m. birželio 18 d. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir pagal 2002 m. birželio 18 d. CK 1.125 straipsnio 1 dalį, nustatančią dešimties metų bendrąjį senaties terminą. Kadangi ieškovas neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti, todėl ieškinys netenkinamas ir dėl šios aplinkybės (1964 m. redakcijos CK 90 str. 1 d., 2000 m. birželio 18 d. redakcijos CK 1.131 str. 1 d.).

17Ieškinį atmetęs, teismas iš ieškovo priteisė bylos dalyviams turėtas jų bylinėjimosi išlaidas ir valstybei – išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 96 str.).

18Apeliaciniu skundu ieškovas K. B. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Taip pat prašo iš atsakovo Kauno m. savivaldybės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde išdėstytiems prašymams pagrįsti apeliantas nurodo šiuos argumentus:

  1. Teismas neteisingai taikė 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1992 m. sausio 14 d. redakcijos 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nurodoma, jog mirus buvusiam savininkui jo vaikams, tėvams ir sutuoktiniui, mirus buvusio savininko vaikui nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams. Dėl to teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad ieškinyje nurodytiems atsakovams pagal Kauno miesto valdybos 1994 m. balandžio 12 d. potvarkį Nr. 545-v į A. G. turėtą žemę mirus jo sūnui J. G. nuosavybės teisė galėjo būti atkurta tik į jam tenkančią 0,20 ha žemės sklypo dalį ir tokiu būdu padalintas tas 0,20 ha sklypas visiems pretendentams: M. G. , V. G. , A. G. . G. , M. Ž. , K. G. , o ne visiems po 0,20 ha. Teismas visiškai nevertino ir to, kad buvo atkurta nuosavybė į žemę ne A. G. turėtoje žemėje, o ieškovo senelio L. G. turėtoje žemėje.
  2. Kauno m. valdybos 1995 m. vasario 21 d. potvarkiu Nr. 239-v atsakovės I. K. , G. V. , G. S. gavo žemės sklypus ieškovo senelio L. G. žemėje. Mirus žemės savininko J. K. vaikui J. K. nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį (0,20 ha) atkuriama jo vaikams, o ne po 0,20 ha kiekvienam. Be to, Kauno miesto 1995 m. vasario 21 d. pažymos Nr. 239-v 1.25 p. nurodyta, kad visi sklypai suprojektuoti J. K. ir I. K. turėtos žemės ribose, todėl neaišku, kokiu pagrindu žemė gražinta L. G. valdoje.
  3. Kauno m. valdybos 1994 m. gegužės 24 d. potvarkiu Nr. 726-v atsakovai R. J. , D. L. , V. G. , S. R. gavo žemės sklypus L. G. žemėje. Kadangi savininko J. G. duktė B. G. ir sūnus J. G. daugiausia galėjo gauti po 0,09 ha, tai jų vaikai galėjo pretenduoti tik į savo tėvams priklausančią žemę, o ne į visą J. G. žemę (1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 550 ,,Dėl valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo“ nurodo, kad neatlygintinai suteikiamas žemės sklypas Kauno mieste yra ne daugiau kaip 0,09 ha).
  4. Teismas nurodė, kad praleistas ieškinio senaties terminas, nes ieškovas į teismą kreipėsi 2005 m. liepos 4 d. Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjo šį klausimą, taigi terminas nepraleistas. Taip pat byloje yra 2005 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės Kauno apskrityje R. N. pranešimas Nr. 10-66, kuriame nurodoma, kad žemė jau suteikta atsakovams ir ieškovas tik tada sužinojo, kad žemės neatgaus ir ji suteikta atsakovams neteisėtai. Šios informacijos nei Kauno apskrities viršininko administracija, nei Kauno m. savivaldybė ieškovui nesuteikė, todėl, ieškovo nuomone, terminas nepraleistas.

19Atsakovas V. G. (g. 1954 m.) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, jog atsakovams ginčo sklypai suteikti nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų. Pačiam V. G. įsigyjant iš atsakovės M. Ž. žemės sklypą, nebuvo taikomi jokie apribojimai, todėl V. G. laikytinas sąžiningu įgijėju.

20Atsakovė M. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Ji pažymi, kad atmestinas apelianto teiginys, jog nuosavybės teisės į A. G. V. G. žemę visiems pretendentams turėjo būti atkurtos tik į 0,20 ha, o ne po 0,20 ha, nes ieškovo paminėti teisės aktai nagrinėjamam ginčui netaikytini, kadangi nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su nekilnojamojo turto grąžinimu. Be to, ieškovas nepagrįstai teigia, jog žemė buvo grąžinta ne A. G. , o L. G. turėto žemės sklypo ribose, nes A. G. sklypas buvo šalio L. G. turėto žemės sklypo ribų, be to, savo argumentams pagrįsti įrodymų apeliantas nepateikė.

21Trečiasis asmuo AB DnB NORD bankas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovais patraukti E. Š. ir J. Š. su AB DnB NORD banku 2004 m. sausio 28 d. sudarė kreditavimo sutartį, kurios pagrindu sutuoktiniams kaip solidariesiems skolininkams suteiktas kreditas gyvenamajam namui, esančiam adresu (duomenys neskelbiami), statyti. Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį, jog, išanalizavus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jie nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti.

22Atsakovas S. J. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 24 d. potvarkiu Nr. 726-v atsakovo motinai R. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 0,20 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami). Motinai mirus atsakovas kartu su broliu L. J. , be kito turto, tapo ir šio sklypo lygių dalių (po 1/2 dalį) bendraturčiais. Broliams pasidalinus turtą atsakovas tapo 0,20 ha ginčo sklypo savininku, kurį 2006 m. vasario 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi bei tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktu pardavė atsakovėms Z. J. ir V. J. Atsakovo nuomone, ieškovas praleido ieškinio senaties terminus savo tariamai pažeistoms teisėms ginti ir neprašo teismo šių terminų atnaujinti, todėl ieškinį prašo atmesti, be to, atmestinas apelianto argumentas, kad jis kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, nes ir į šį teismą apeliantas kreipėsi praleidęs skundo padavimo terminus. Nurodo, kad Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 24 d. potvarkis Nr. 726 buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių teisių į išlikusį nekilojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatomis, kurios buvo privalomos tiek institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, tiek ir pretendentams, tarp jų ir ieškovui. Ieškovo reikalavimus savo atžvilgiu atsakovas laiko nepagrįstais, nes Kauno mieste nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į žemės sklypus, ne didesnius kaip 0,20 ha, todėl nors faktiškai ir laisva ieškovo senelio žemė, ji pagrįstai buvo pripažinta valstybės išperkama. Atstovas nurodo, kad ieškovas, prašydamas naikinti Kauno miesto valdybos potvarkį bei pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės liudijimą ir pirkimo-pardavimo sutartį, neatkreipė dėmesio, kad, vadovaujantis CK 4.96 straipsniu, ginčijamą žemės sklypą S. J. įgijo nuosavybėn sąžiningai - paveldėjimo teisės liudijimo bei paveldėto turto pasidalijimo sutarties pagrindu, todėl ir nekilnojamasis turtas iš jo negali būti išreikalautas.

23Atsakovai J. Š. ir E. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad visiškai sutinka su teismo sprendimo motyvais, atkreipia dėmesį, jog ieškovas jiems jokių reikalavimų nekelia, todėl mano, kad byloje yra netinkama šalis. Be to, pažymi, kad paminėtą žemės sklypą nusipirko tik 2003 metais ir yra sąžiningi įgijėjai.

24Atsakovės Z. J. ir V. J (buvusi J.) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas nepagrįstai taikė 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 punktą, nes pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį Kauno mieste buvo galima atkurti nuosavybės teises į ne didesnį negu 0,2 ha sklypą, o už likusią dalį sumokėti kompensaciją. Todėl likusi žemės sklypo dalis buvo pagrįstai skirta kitiems asmenims ir atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą. Atsakovės taip pat pažymi, jog, įsigyjant ginčo sklypą, joms nebuvo žinoma apie ieškovo pretenzijas, todėl jos yra sąžiningos įgijėjos. Atsakovių nuomone, teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.

25Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas teisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, bei taikė ieškinio senatį.

26Atsakovas Kauno m. savivaldybė taip pat prašo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliantas, nurodydamas kad A. G. J. G. ir J. K. įpėdiniai galėjo pretenduoti tik į 0,2 ha žemės sklypo dalį, aiškina neteisingai, nes pretendentui tenkanti išlikusi nekilnojamojo turto dalis – tai ta dalis, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės visa apimtimi, o 0,2 ha – tai maksimalus tuo metu galiojusių teisės aktų nustatytas žemės sklypo dydis Kauno mieste, į kurį nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos natūra. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, jog ginčijamais potvarkiais nuosavybės teisės kitiems asmenims buvo atkurtos jo senelio turėtoje žemėje, nes teisės aktai nenumatė reikalavimo žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti projektuoti buvusio savininko turėtos žemės vietoje, taigi apelianto nurodyta aplinkybė negali būti pagrindas šiuos potvarkius pripažinti negaliojančiais. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį kaip pagrindą ieškiniui atmesti.

27Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai J. L. ir D. L. prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti galioti. Nurodo, jog apeliantas klaidina teismą ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, į teismą kreipėsi nerūpestingai ir neapdairiai, dėl ko atsakovams yra daroma turtinė ir neturtinė žala – dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai negali tęsti statybų, o brangsta statybinės medžiagos ir darbai. Atsakovų nuomone, ieškovas savo reikalavimus grindžia ne tais teisės aktais, nes pagal tuo metu galiojusius nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reglamentavusius teisės aktus ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Be to, ieškovo nurodomi teisės pažeidimai jam pačiam turėjo būti žinomi dar 1993 m. vasario 2 d., tačiau tuo metu ieškovas nemanė, jog jo teisės buvo pažeistos, į teismą kreipėsi tik 2005 metais, t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą.

28Atsakovas D. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas 0,2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), 2001 m. rugsėjo 21 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartimi nupirko iš V. G. . Teigia, kad, atkuriant nuosavybės teises V. G. į šį sklypą, teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nebuvo pažeistos. Be to, atsakovas nurodo, kad ieškovas yra praleidęs senaties terminą ginčyti Kauno m. valdybos potvarkius, o ieškinio senaties termino pabaiga yra pagrindas ieškinį atmesti.

29Atsakovas M. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime, be kita ko, nurodo, jog atsakovas ginčo objektą - žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), nežinodamas apie Kauno apygardos teisme vykstantį teisminį procesą, įsigijo pagal 2006 m. gruodžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Teigia, kad CK 1.80 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus, kai numatyta, kad jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Be to, iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas toki daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pažymi, jog jis (M. Š. ) laikytinas ne atsakovu, o trečiuoju asmeniu.

30Apeliacinis skundas netenkinamas.

31Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d.).

32Ginčo esmė – nuosavybės teisių atkūrimas į apelianto K. B. senelio L. G. iki nacionalizacijos valdytą asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą (duomenys neskelbiami) (ankščiau –(duomenys neskelbiami)). Byloje nustatyta, kad ginčo žemė yra teritorijoje, priskirtoje Kauno miestui iki 1995 m. birželio 1 d. Miręs žemės savininkas L. G. minėtoje teritorijoje valdė iki nacionalizacijos 11,30 ha žemės sklypą. Prašymus atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą 1991 m. lapkričio 19 d. padavė trečiasis asmuo E. M. (žemės savininko dukra) ir 1991 m. gruodžio 10 d. – ieškovas (žemės savininko anūkas). Kiekvienam iš pretendentų pripažinta teisė į 5,65 ha žemės (bendras kiekis - 11,30 ha). E. M. dėl jos nuosavybės teisių pažeidimo ieškinio nepadavė. Ieškovui K. B. atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės – 1,6174 ha natūra žemės turėtoje vietoje. Iš šio kiekio ieškovui nuosavybės teisės į 0,20 ha žemės sklypą atkurtos Kauno miesto valdybos 1993 m. vasario 2 d. potvarkiu Nr. 124-v (Nuosavybės teisių atkūrimo byla). Iš 2008 m. kovo 31 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 8562 (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 240) akivaizdu, kad ieškovui liko atkurti nuosavybės teises į 4,0326 ha žemės sklypą. Šis atsakovo sprendimas nenuginčytas ir nepanaikintas. Ginčijamais potvarkiais ir sandoriais ieškovas siekia pakeisti ginčo žemės statusą iš atsakovų užimtos ir valstybės išperkamos žemės į laisvą ir ją susigrąžinti natūra turėtoje vietoje, o už dalį (dėl dviejų užstatytų sklypų) gauti iš savivaldybės jo (ieškovo) norimo dydžio kompensaciją pinigais.

33Nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą realizavimas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugpjūčio 18 d. įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atkūrimo įstatymas), kuris įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojo iki 1997 sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“ įsigaliojimo, o taip pat priėmus 1997 liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir poįstatyminius aktus, skirtus šiems įstatymams įgyvendinti (Lietuvos Respublikos Vyriausybės l99l m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 470 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“). Abu šie įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Įstatymų leidėjas, šiais teisės aktais įtvirtindamas privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą, pabrėždamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatą, kartu įtvirtino jos (teisės į nuosavybės atkūrimą) realizavimą, taikant ribotos restitucijos principą, įvertinęs pasikeitusius politinius, ekonominius, socialinius santykius, siekdamas bent iš dalies atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą nuosavybės teisę, nustatė nuosavybės teisių atkūrimo tvarką, sąlygas ir pabrėžė pirmenybę žemę sugrąžinti natūra. Tačiau taip pat numatė situaciją, kad kai dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių žemę grąžinti natūra, tai buvusiam savininkui (jo teisių perėmėjams) garantuojama teisė pasirinkti nuosavybės teisės atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nors Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu ,,Dėl 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ pripažino nuostatų, reguliavusių nuosavybės teisę, tęstinumą, tačiau šio įstatymo 4 punkte nustatė, ,,kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. 1990 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino, kad neginčijamai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, tačiau kartu nustatė, kad teisė susigrąžinti priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra realizuojama remiantis įstatymo apibrėžtomis ribomis ir tvarka, o nesant galimybės susigrąžinti įtvirtinama teisė gauti kompensaciją. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai). Šios nuostatos kaip tik ir buvo įtvirtintos minėtuose nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose įstatymuose.

34Kaip jau minėta, Atkūrimo įstatymas, nustatęs piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, priimtas 1991 m. birželio 18 d., o įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d. Tik šio įstatymo pagrindu asmenys, kurių nekilnojamasis turtas buvo neteisėtai nusavintas, įgijo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių į tokį išlikusį turtą atkūrimo.

35Kaip jau minėta, ieškovas kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio L. G. asmeninės nuosavybės teise valdytą žemės sklypą ir 1993 m. vasario 2 d. Kauno miesto valdybos 1993 m. vasario 2 d. potvarkiu Nr. 124-v jam (ieškovui) atkurta nuosavybės teisė į 0,20 ha (2000 kv. m) žemės sklypą prie statinių buvusioje (duomenys neskelbiami). Šio administracinio akto priėmimo metu galiojo Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija, įsigaliojusi 1992 m. gegužės 31 d. ir galiojusi iki 1993 m. liepos 28 d. įsigaliojusios 1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-229 redakcijos, pagal kurią nuosavybės teisės į žemę, esančią miestų ir miesto tipo gyvenvietėse, buvo atstatomos šių vietovių (miesto, miestelio) ribose, suteikiant žemės sklypą neatlygintinai toje pačioje gyvenamojoje vietovėje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio nustatyta tvarka tais atvejais, kai žemės sklypas buvo miesto ar miestelio ribose arba kai buvusio savininko žemės sklypas iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo priskirtas miestų ar miesto tipo gyvenviečių plėtimo teritorijoms (1 ir 2 p.). Taip pat buvo numatyta, kad minėtais atvejais, kai šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys turi privatinės nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, jų pageidavimu vietoj turėto žemės sklypo grąžinimo pripažįstama nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (inventorizuotą) prie šių namų. Šiose nuostatose nebuvo numatytas nuosavybės teisės į žemę atkūrimas konkrečioje žemės turėtoje vietoje. Iš šių nuostatų aišku, kad įstatymų leidėjas numatė galimybę atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę bet kurioje gyvenamosios vietos (miesto, miestelio) teritorijoje esančioje laisvoje žemėje. Tik 5 straipsnio 3 punktu buvo numatyta, kad tais atvejais, kai šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys turi gyvenamuosius namus žemės sklype, priklausiusiame jiems nuosavybės teise, ir faktiškai juo naudojasi (pagal inventorinių bylų duomenis), tai nuosavybės teisė atstatoma į šį sklypą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje ir Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, neįskaitant pastatų užimamos žemės. Kaip matyti iš šios nuostatos, Atkūrimo įstatymas ribojo atkuriamo prie nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo žemės ploto dydį. Kaip matyti iš 1993 m. vasario 2 d. potvarkio Nr. 124-v, ieškovui buvo atkurta nuosavybės teisė į nustatyto dydžio žemės sklypą prie gyvenamojo pastato, o į likusią dalį nuosavybės teisių atkūrimas natūra Kauno mieste nebuvo numatytas. Tokia žemė buvo valstybės išperkama, už ją kompensuojama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais. Ieškovas šio potvarkio įstatymų nustatyta tvarka neskundė.

36Ieškovo ginčijamų atsakovo Kauno m. valdybos potvarkių: 1994 m. balandžio 12 d. potvarkio Nr. 545-v ,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo“ 1.20 punkto, kuriuo atsakovei M. Ž. atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), 1994 m. gegužės 24 d. potvarkio Nr. 726-v ,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo“ 2, 5 ir 6 punktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės R. J. į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), V. G. (g. 1953 m.) – į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), S. R. – į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami).1995 m. vasario 21 d. potvarkio Nr. 239-v ,,Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo“ 1.22 ir 1.23 punktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės G. V. į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), ir G. S. į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbiami), priėmimo metu galiojo Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-229 redakcija, įsigaliojusi nuo 1993 m. liepos 28 d., kuri nustatė pretendentams galimybę susigrąžinti žemę ekvivalentine natūra, suteikiant ją kaimo vietovėje iš laisvos valstybinio žemės fondo žemės šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Kitiems asmenims buvo suteikta teisė neatlygintinai nuosavybėn gauti kiekvienam pretendentui jo naudojamą mieste ar miesto tipo gyvenvietėje žemės sklypą, nenumatytą panaudoti miesto ūkio, valstybės ar visuomenės poreikiams bei individualių gyvenamųjų namų statybai, arba naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste ar miesto tipo gyvenvietėje, kur buvo turėtoji žemė, arba šių asmenų pageidavimu pagal jų gyvenamąją vietą tame mieste (išskyrus Respublikos pavaldumo miestus). Taigi ir šiose nuostatose, kaip ir ankstesnėje įstatymo redakcijoje, nuosavybės teisės atkūrimas į žemę mieste nebuvo susietas su konkrečia turėta žemės vieta. Tuo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostata apibrėžė ir žemės, grąžinamos mieste (suteikiamo neatlygintinai pretendento naudojamą mieste ar miesto tipo gyvenvietėje ar naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste ar miesto tipo gyvenvietėje, kur buvo turėtoji žemė), dydį, kurį turėjo nustatyti miesto (rajono) savivaldybė, atsižvelgdama į turimos individualiai statybai skirtinos žemės plotą ir jo poreikį. Tačiau atskirose vietovėse tokių pretendentams skiriamų žemės sklypų dydžius apibrėžė minėta teisės norma: Vilniuje, Kaune, kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose suteikiamo žemės sklypo plotas neturėjo būti didesnis kaip 0,2 ha. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatančiame norminiame akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės l99l m. lapkričio 15 d. nutarime Nr. 470 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“, 25 punkte, taip pat buvo nustatytas žemės sklypų, suteikiamų atkuriant nuosavybės teises į miesto žemę, dydis, atitinkantis Atkūrimo įstatyme nustatytą tokių žemės sklypų dydį – ne daugiau 0,2 ha Kauno m. (aktualus ginčui) ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Atkūrimo įstatymas taip pat numatė kompensavimą už trūkstamą turėtą šiame mieste žemės ploto dalį kiekvienam pretendentui šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytais būdais. Iš byloje esančių ieškovo ginčijamų potvarkių, pažymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, žemės sklypų planų, eksplikacijų (1 t., b. l. 24-49, 63, 116, 118-120, 122, 123-134, 2 t., b. l. 161, Nuosavybės teisių į žemę L. G. K. G. J. G. atkūrimo byla, b. l. 66, 75, 82) ir kitų byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovai, kaip ir ieškovas, turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą Kauno mieste, ir ginčijamais potvarkiais šį jų teisė buvo iš dalies realizuota, suteikiant neatlygintinai po 2000 kv. m (0,2 ha) žemės sklypą (duomenys neskelbiami) gatvėje, neviršijant nustatyto sklypų dydžio. Nors ginčo sklypai yra ieškovo senelio turėtoje žemėje (sklypai Nr. 18C, 18B ir 10E tik iš dalies patenka į šį žemės sklypą), tačiau, kaip jau minėta, pagal tuo metu nuosavybės teisės atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reguliavusius teisės aktus ieškovo teisės į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą natūra Kauno mieste buvo apribotos sklypo didžiu, todėl kita žemės savininko turėto žemės sklypo dalis, į kurią nuosavybės teisės natūra negalėjo būti atkuriamos, buvo valstybės išperkama ir valstybė (valstybės įgaliota institucija) turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka skirti toje žemėje nustatyto dydžio sklypus nuosavybės teisėms į žemę atkurti kitiems asmenims. Tokios nuostatos buvo įtvirtintos ir 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Situacija pakito tik po Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo, kuriame buvo pripažinta, kad minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tik ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Įsigaliojus minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata negalėjo būti taikoma, o valstybės institucijos bei jų pareigūnai įgijo pareigą panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Tačiau neturi būti vykdomi tik tokie sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str.). Byloje nustatyta, kad ginčijami potvarkiai buvo įvykdyti: žemės sklypai atsakovams paskirti tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir įregistruoti viešame registre, todėl 2001 m. balandžio 2 d. Konstitucinio Teismo nutarimas neturi tiesioginės įtakos ginčo potvarkiams. 2002 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. IX-832 (įsigaliojo 2002 m. balandžio 19 d.) ginčytos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos buvo pakeistos ir papildytos, pašalinant Konstitucinio Teismo nustatytų teisės normų nekonstitucingumą. Tačiau įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį, o teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Tai reiškia, kad kiekvienas norminis aktas netaikomas įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo. Tokią išvadą padarė ir Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime.

37Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso nuostatų ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijami potvarkiai priimti nepažeidžiant nuosavybės atkūrimo procesą reglamentuojančių nuostatų ir ieškovo nuosavybės teisių nepažeidžia. Ieškovas savo tariamo teisių pažeidimo neįrodė (CK 177, 178 str.). Teismas, nenustatęs ginčo potvarkių neteisėtumo, turėjo pagrindą netenkinti ir kitų ieškovo reikalavimų dėl sandorių, sudarytų dėl ginčo žemės sklypų pardavimo, nuginčijimo.

38Iš bylos duomenų matyti, kad nuosavybės teisių į ieškovo senelio L. G. K. G. K. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo procesas tęsiasi, žemė grąžinama. Apeliantas valstybės įgaliotos institucijos veiksmų (neveikimo), susijusių su šio proceso vilkinimu, neskundė.

39Nepagrįstas apelianto teiginys, kad, atsakovams suteikiant neatlygintinai ginčo žemės sklypus, buvo pažeistas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas (1992-01-14 redakcija), kuriame teigiama, kad nuosavybės teisės atstatomos ,,mirus buvusiam savininkui - jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.“ Nurodydamas šią teisės normą, apeliantas neteigia, kad atsakovai neturėjo teisės į mirusio savininko nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ją sieja su Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, teigdamas, kad visi mirusio žemės savininko pretendentai turėjo teisę neatlygintinai gauti tik vieną (bendros nuosavybės teise) 0,2 ha žemės sklypą. Teisėjų kolegija teigia, kad toks apelianto teiginys akivaizdžiai prieštarauja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui, kur nurodyta, kad neatlygintinai nustatyto dydžio žemės sklypas suteikiamas kiekvienam pretendentui. Taip aiškinta ši teisės norma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 25 d. nutartyje Nr. 3K-3-115/2008.

40Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ginčijamu 1994 m. gegužės 24 d. potvarkiu Nr. 726-v žemės savininko J. G. dukrai B. G. ir sūnui J. G. nepagrįstai suteikti didesni žemės sklypai (po 0,2 ha), nes galėjo būti suteikti ne didesni kaip po 0,09 ha. Apeliantas šį teiginį grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550, kuriuo patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka, ir šią tvarką keitusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 500 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 dalinio pakeitimo“. Byloje nustatyta, kad minimu potvarkiu žemės savininko J. G. , valdžiausio iki nacionalizacijos 12,48 ha žemės Rokuose (vėliau (duomenys neskelbiami)), pretendentams atkurta nuosavybės teisė į žemę ir suteikti neatlygintinai sklypai po 0,2 ha. Kaip jau minėta, tokio dydžio sklypų suteikimas nustatytas šioje nutartyje aptartuose nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Apelianto minimi nutarimai tiesiogiai nereglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo. Šiais nutarimais reglamentuojamas valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimas ir nuoma. Tačiau ir čia nustatyta, kad neatlygintinai suteikiamų žemės sklypų dydis Kaune ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose – ne didesnis kaip 0,2 ha. Ieškovo minimas 0,09 ha žemės sklypo dydis konkrečiuose miestuose, taip pat ir Kaune (4 p. 2 d.), taikomas naujai įsigyjamiems žemės sklypams gyvenamojo namo statybai perkant ar išsinuomojant, o ne suteikiant juos (sklypus) neatlygintinai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese.

41Dėl ieškinio senaties

42Ieškinio senaties termino taikymas susijęs su asmens galimybės apginti savo pažeistą teisę ribojimu, todėl, siekiant užtikrinti visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą, svarbu tinkamai ir tiksliai taikyti ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. tos dienos, kuria asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ginčas susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę. Atkūrimo įstatymo (1991 m. rugpjūčio 18 d. įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tarkos ir sąlygų“), kuris įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojo iki 1997 sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“ įsigaliojimo, 20 straipsnis nustatė 20 dienų terminą sprendimams, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę, apskųsti. 1997 liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustatė 30 dienų terminą tokiems sprendimams apskųsti. Šis terminas – sutrumpintas ieškinio senaties terminas ir tiesiogiai taikomas ne tik piliečiams, dėl kurių priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ir asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia. Tokios pozicijos, pateikdamas šio termino vertinimą, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose: 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-666/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-149/2007, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis Nr. 3K-3-338/2007 ir 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-578/2007). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, turėjo vadovautis minėtomis teisės normomis, o ne Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis bendrąjį ieškinio senaties terminą. Kaip jau minėta, ginčijami 1994-1995 metų potvarkiai turėjo būti skundžiami teismui sutrumpintais terminais. Apeliantas teigia, kad apie juos sužinojo, susipažino su jų turiniu tik 2005 m. gegužės 16 d., gavęs ginčo dokumentus iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės Kauno apskrityje. Byloje esantys rašytiniai įrodymai šią aplinkybę patvirtina (1 t., b. l. 22-23). Kitų įrodymų, paneigiančių šias faktines bylos aplinkybes, byloje nėra. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas turėjo apskųsti teismui minėtus potvarkius per 30 dienų. Tačiau į teismą kreipėsi 2005 m. birželio 20 d. (1 t., b. l. 18), praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantas pažeidė terminą nežymiai – pavėlavo tik 6-ias dienas, nes nuo birželio 13 d. gydėsi ligoninės stacionare. Kauno apygardos administracinis teismas, į kurį įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi apeliantas, 2005 m. liepos 20 d. nutartimi pripažino, kad K. B. praleido terminą kreiptis į teismą ginti savo pažeistą teisę dėl svarbių priežasčių – ligos, ir šį terminą atnaujino (1 t., b. l. 8). Ši nutartis nepanaikinta, galioja, todėl ji nekvestionuojama. Kolegija laiko, kad ieškinio terminas atnaujintas minėta teismo nutartimi. Naujų įrodymų, kurie leistų vertinti ieškinio senaties terminą iš naujo, nėra. Nors teismas suklydo dėl ieškinio senaties termino vertinimo, tačiau iš esmės bylą išsprendė teisingai. Minėta klaida šio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos nedaro.

43Dėl bylinėjimosi išlaidų

44CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisę gauti turėtas bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 87, 88 str.). Kadangi teisėjų kolegijos nutartis palanki atsakovams, todėl jų turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo (apelianto) K. B. . Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį, byloje sprendžiamo teisinio klausimo aktualumą ir sudėtingumą, bylos nagrinėjimo laiką ir į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintas Rekomendacijas ,,Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, apeliacinės instancijos teisme sprendžia, kad atsakovų S. J. (2000 Lt), Z. J. (1770 Lt), M. Š. (1180 Lt) ir D. B. (2000 Lt) patirtos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos įrodytos ir ne per didelės (6 t., b. l. 34-35, 132, 155, 69-72, 143, 42, 126-127, 156-157, 64-67, 158).

45Siunčiant šalių procesinius dokumentus patirta 116,70 Lt išlaidų (6 t., b. l. 77). Ši suma priteistina valstybei iš ieškovo.

46Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi

Nutarė

47Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

48Priteisti iš ieškovo K. B. bylinėjimosi išlaidas: 2000 Lt (du tūkstančius Lt) atsakovui S. J. , 1770 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt Lt) atsakovei Z. J. , 1180 Lt (vieną tūkstantį šimtą aštuoniasdešimt Lt) atsakovui M. Š. , 2000 Lt (du tūkstančius Lt) atsakovui D. B. ir valstybės naudai – 116,70 Lt (šimtą šešiolika Lt septyniasdešimt ct).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Ieškovas K. B. prašė teismą:... 3. panaikinti: 1) Kauno m. valdybos 1994 m. balandžio 12 d. potvarkio Nr. 545-v... 4. pripažinti negaliojančiomis žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis:... 5. panaikinti atsakovui S. J. 1998 m. kovo 24 d. išduotą paveldėjimo teisės... 6. priteisti iš Kauno m. savivaldybės 267 500 Lt piniginę kompensaciją už... 7. priteisti iš Kauno m. savivaldybės 267 600 litų piniginę kompensaciją už... 8. įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą... 9. Ieškovas paaiškino, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio L. G.... 10. Kauno apygardos teismas ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovams:... 11. Teismas netenkino ieškinio ir dėl ginčijamų sandorių pripažinimo... 12. Dėl reikalavimo atlyginti žalą... 13. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį Savivaldybės civilinė... 14. Teismas pripažino, kad ieškovas nepagrįstai kildina savo nuosavybės teisių... 15. Dėl ieškinio senaties... 16. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Nors ieškinio nepatenkino,... 17. Ieškinį atmetęs, teismas iš ieškovo priteisė bylos dalyviams turėtas jų... 18. Apeliaciniu skundu ieškovas K. B. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir... 19. Atsakovas V. G. (g. 1954 m.) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 20. Atsakovė M. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad skundas turi... 21. Trečiasis asmuo AB DnB NORD bankas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo,... 22. Atsakovas S. J. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o... 23. Atsakovai J. Š. ir E. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad... 24. Atsakovės Z. J. ir V. J (buvusi J.) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 25. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija su apeliacinio skundo... 26. Atsakovas Kauno m. savivaldybė taip pat prašo apeliacinį skundą atmesti.... 27. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai J. L. ir D. L. prašo jį atmesti,... 28. Atsakovas D. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat... 29. Atsakovas M. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo... 30. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 31. Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo... 32. Ginčo esmė – nuosavybės teisių atkūrimas į apelianto K. B. senelio L.... 33. Nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą realizavimas... 34. Kaip jau minėta, Atkūrimo įstatymas, nustatęs piliečių, iš kurių pagal... 35. Kaip jau minėta, ieškovas kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių... 36. Ieškovo ginčijamų atsakovo Kauno m. valdybos potvarkių: 1994 m. balandžio... 37. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad pirmosios... 38. Iš bylos duomenų matyti, kad nuosavybės teisių į ieškovo senelio L. G. K.... 39. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad, atsakovams suteikiant neatlygintinai... 40. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ginčijamu 1994 m. gegužės 24 d.... 41. Dėl ieškinio senaties... 42. Ieškinio senaties termino taikymas susijęs su asmens galimybės apginti savo... 43. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 44. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato šalies, kurios naudai priimtas sprendimas,... 45. Siunčiant šalių procesinius dokumentus patirta 116,70 Lt išlaidų (6 t., b.... 46. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 47. Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 48. Priteisti iš ieškovo K. B. bylinėjimosi išlaidas: 2000 Lt (du tūkstančius...