Byla 2A-1558-275/2012
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu su trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų Lietuvos Respublikos Vyriausybe, B. B., M. Ž

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Švenčionių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo Švenčionių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-76-617/2007 pagal ieškovo Švenčionių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ieškinį atsakovei N. Ž. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu su trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų Lietuvos Respublikos Vyriausybe, B. B., M. Ž.,

Nustatė

3I.Ginčo esmė

42006-12-18 Švenčionių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei N. Ž. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ieškovui pateikus atsisakymą nuo ieškinio, teismas jį priėmė ir 2007-01-10 nutartimi civilinę bylą, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 140 str. 1 d., 293 str. 4 p., nutraukė.

5Vilniaus apygardos teismas 2010-02-09 nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjo Švenčionių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-76-617/2007 pagal Švenčionių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ieškinį atsakovei N. Ž. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, panaikinęs 2009-09-10 teismo nutartį, atnaujino procesą civilinėje byloje bei perdavė civilinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nuo bylos nagrinėjimo teismo posėdyje procesinės stadijos.

6Ieškovas Švenčionių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą, kuriuo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007-01-10 nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti, pripažinti 2002-11-28 sutartį, sudarytą tarp Švenčionių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir N. Ž., niekine ir negaliojančia, sandorio šalims taikyti restituciją, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2002-11-28 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią Švenčionių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pardavė, o N. Ž. pirko trijų kambarių butą su rūsiu, esantį ( - ), kurio bendras plotas yra 58,83 kv.m, su priklausiniais: pagalbinio ūkio pastatu/garažu, esančiais ( - ). Butas su rūsiu ir priklausiniai parduoti už 2 800 Lt. 2005-11-28 perdavimo-priėmimo aktu šie nekilnojamieji daiktai buvo perduoti atsakovei. Šis sandoris yra niekinis ir negalioja, nes sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Buvo pažeista tarnybinio buto suteikimo tvarka, nustatyta 1991-11-29 Vyriausybės nutarimu Nr. 495 „Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, apskaitos ir naudojimo taisyklės“, nes atsakovė nepateko į minėtu nutarimu patvirtintą pareigų ir kategorijų sąrašą, kurioms gali būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos. Sudarytoji tarnybinio buto nuomos sutartis buvo sudaryta ne pagal patvirtintą tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties tipinę formą, todėl atsakovė nelaikytina tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomininke, o buto pardavimui netaikytina Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 str. 1 d. 4 p. nuostata. Ši norma negalėjo būti taip pat taikoma ir dėl to, kad tuo metu Vyriausybė nebuvo nustačiusi tvarkos, pagal kurią parduotinas pagal minėtą įstatymo normą privatizuojamas butas. Taip pat butas nebuvo pripažintas nereikalingu ieškovo darbuotojams apgyvendinti, nes jokio sprendimo dėl buto nereikalingumo priimta nebuvo. Kadangi atsakovei tarnybinis butas negalėjo būti parduotas pagal Įstatymo 17 str. 1 d. 4 p., tai jis galėjo būti parduotas tik pagal Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. - jį privatizuojant pagal įstatymus, kas neišvengiamai nustato, jog turėjo būti taikomas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas. Sutinkamai su šiuo Įstatymo 3 str. 1 d. 1 p., ginčo patalpas turėjo privatizuoti valstybės turto fondas viešo aukciono būdu (15 str. 1, 2 d.) prieš tai jas įtraukiant į Vyriausybės patvirtintą privatizuojamų objektų sąrašą (10 str.). Sandoris, kaip prieštaraujantis aukščiau minėtiems įstatymams yra niekinis nuo jo sudarymo momento, todėl remiantis Civilinio kodekso 1.80 str. negalioja, sandorio šalys grąžintinos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, todėl ieškovas prašė taikyti restituciją. Ieškovo atstovė paaiškino, kad nėra duomenų, jog atsakovės elgesyje įsigyjant butą būta nesąžiningumo apraiškų, tačiau ji nėra sąžininga įgijėja, nes buvo pažeistas įstatymo imperatyvas. Šiuo metu butas ieškovui nėra reikalingas, pripažinus sandorį niekiniu, ieškovė toliau jame liks gyventi nuomos pagrindais, o jis vėl galės būti privatizuojamas pagal įstatymus.

7II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010-09-22 sprendimu panaikino Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007-01-10 nutartį nutraukti civilinę bylą. Ieškovo ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas teigdamas, jog sandoris niekinis, nes jo manymu paaiškėjo, kad butas galėjo būti teisėtai parduotas tik jį įtraukus į privatizuojamų valstybei priklausančių turto objektų sąrašą ir perdavus jį turto fondui, kaip ieškovui nereikalingą, toliau jį privatizuojant viešo aukciono būdu, remiasi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3, 10, 15 straipsnių nuostatomis. Teismas su šia ieškovo nuostata nesutinka, kadangi minėto įstatymo 1 str. 2 dalis nustato, jog pagal šį įstatymą privatizavimo objektas - akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į privatizavimo objektų sąrašą. Ieškovas vienareikšmiškai pareiškė, kad parduotas gyvenamasis butas nebuvo įtrauktas į šį sąrašą. Byloje yra nustatyta, kad parduotas butas nebuvo pripažintas darbuotojams nereikalingu. Todėl byloje yra neginčijamai nustatyta, kad ginčo butas pardavimo momentu pagrįstai nebuvo įtrauktas į Vyriausybės privatizavimo objektų sąrašą, todėl jo pardavimui nebuvo teisėto pagrindo taikyti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatų, pagal šį įstatymą jis negalėjo būti parduodamas (1997-11-04 įstatymas Nr. VIII-480, galiojanti redakcija nuo 2002-03-05 iki 2004-11-01). Pardavimo momentu galiojo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2002-05-23 Nr. IV-900, galiojanti redakcija nuo 2002-06-19), kurio 1 str. nustatė, jog šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai. Kaip „disponavimą“ šio įstatymo 2 str. 6 dalis įvardijo teisę turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę, 8 dalis kaip „turto valdytoją“ apibrėžė ir valstybės įmonę, įstaigą ar organizaciją, patikėjimo teise valdančią valstybės turtą. Taip pat iš prie ieškinio pridėtų ieškovo nuostatų nuorašo matyti, kad pardavėjas yra valstybinė, biudžetinė įstaiga, juridinis asmuo, kurio finansinę veiklą kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Šio juridinio asmens viršininkas užtikrina, kad tarnybos veikloje būtų laikomasi įstatymų, vykdomi kiti teisės aktai, jis taip pat ruošia tarnybos struktūrą bei pareigybių sąrašą ir teikia tvirtinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriui. Įstatymo nuostatos ir tokios ieškovo Nuostatuose numatytos įstaigos viršininko įgaliojimų apimtys buvo teisiniu pagrindu ieškovui spręsti dėl pareigybių sąrašo sudarymo, tarnybinių gyvenamųjų patalpų išnuomavimo ir pardavimo. Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos 2001-06-07 įsakymo Nr. 252 nuorašas ir byloje pateiktas 2002-02-01 rašto Nr. 01-14-167 nuorašas leidžia pagrįstai manyti, kad byloje yra paneigti ieškovo argumentai apie tai, kad butas neteisėtai parduotas. Pardavėjas turėjo teisę prisiimti tarnybinio buto pardavėjo pareigas. Tokią galimybę jam užtikrino Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2002-05-23 Nr. IV-900, galiojanti redakcija nuo 2002-06-19), nuostatos ir ieškovo teisinę padėtį reguliuojantys nuostatai. Ieškovas neįrodė, kad valstybės turto pardavimas, tuo atveju, kai jis turi tarnybinio gyvenamojo buto statusą, yra neteisėtas, nes minėto įstatymo 17 str. 1 d. 4 p. nustatė valstybei priklausančio turto pardavimą ir tuo atveju, kai parduodamos tarnybinės gyvenamosios patalpos šių patalpų nuomininkams, o ieškovo teisinės padėties Nuostatai numatė jo teisę sudaryti pareigybių sąrašą su pateikimu jį tvirtinti aukščiau stovinčiai organizacijai. Tai, kad buvo išleistas Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos 2001-06-07 įsakymas Nr. 252 ir išduotas 2002-02-01 rašto Nr. 01-14-167 - leidimas parduoti atsakovei jos nuomojamą butą vienareikšmiškai patvirtina ieškovo argumentų nepagrįstumą apie tai, kad buvo pažeista pardavimo tvarka, kiek tai liečia ieškovo teisę parduoti nuomojamą tarnybinį gyvenamąjį butą atsakovei. Byloje nenustatyta, kad atsakovė tuo metu pas ieškovą nedirbo, kaip ir nenustatyta, kad pardavimo metu tarnybinio buto nuomos sutartis buvo nutraukta. Kadangi su atsakove buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, tai preziumuoti, kad su atsakove bus nutraukti darbo santykiai, todėl buto jai neparduoti ar spręsti, kad butas įstaigai nereikalingas ir siekti įtraukti jį į privatizuojamų sąrašą nebuvo pagrindų. Taip pat nėra duomenų, kad tarnybinio buto nuomos sutartis yra nuginčyta, nustatyta tvarka buvo pripažinta negaliojančia. Atsakovės teisę įgyti pirkėjos pareigas apsprendė jos darbo su ieškovu santykiai ir tarnybinio gyvenamojo buto nuomos santykiai. Byloje ginčo šalys pripažįsta, kad tiek tarnybinio buto suteikimo metu, tiek pirkimo-pardavimo metu atsakovė dirbo pas ieškovą, kito buto ji ir jos šeima neturėjo, jai buvo suteiktas tarnybinis butas, kurį ji nusipirko sumokėjusi jai ieškovo nustatytą kainą. Taip pat nustatyta, kad valstybė šiuo metu jai jau pardavė ir žemę po ir prie nupirkto nekilnojamojo daikto. Buto pardavimo momentu galiojo Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, kurio 9 str. 1 d. 4 p., 10 str. 1 d. 1 p. nustatė asmens gyvenančio tarnybiniame bute teisę į valstybės paramą, kurios viena iš teikimo formų - teisė nusipirkti nuomojamą tarnybinį gyvenamąjį butą. Todėl atsakovė teisę pirkti turėjo. Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 str. pagrindu priimta Vyriausybės 2001-08-21 nutarimu Nr. 1013 patvirtinta tvarka „Dėl savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos patvirtinimo“. Šioje tvarkoje išdėstyta pardavimo tvarka, jos 4 p. nustatė, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma vadovaujantis Civiliniu kodeksu, o pardavimą įgaliota vykdyti institucija, patikėjimo teise valdanti patalpas. Kadangi parduotą butą patikėjimo teise valdė ieškovas, jis turėjo teisę parduoti butą (tvarkos 2 p.). Pareigą nustatyti parduodamo buto kainą turėjo ieškovo vadovas ir vyriausias buhalteris (tvarkos 9 p.). Byloje duomenų, kad parduota už netinkamai nustatytą kainą nėra, ieškovas dėl to ginčo nekelia. Dėl išdėstyto teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė, kad buto pirkimo-pardavimo sandoriu buvo pažeistos ieškovo nurodytos ieškinyje imperatyvios įstatymo nuostatos, todėl sandorį laikyti niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti restituciją pagrindų nėra. Pareigos rūpintis, kaip pardavėjas apskaitė ir panaudojo iš pirkimo-pardavimo sandorio gautas lėšas atsakovė neturi (CK 6.344-6.349 str.).

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Ieškovas Švenčionių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 str. 2 d. nustato, kad valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas. Tuo metu galiojusios Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijos 9 str. 3 d. nustatyta, kad valstybės įstaigos turi teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn. Pagal to paties įstatymo 17 str. 1 d. 1, 4 p. valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn gali būti perduodamas jį privatizuojant pagal įstatymus, taip pat parduodant Vyriausybės nustatyta tvarka tarnybines gyvenamąsias patalpas šių patalpų nuomininkams, jeigu patalpos tampa nereikalingos institucijų, valdančių jas nuosavybės ar patikėjimo teise, darbuotojams (tarnautojams) apgyvendinti dėl šių darbo pobūdžio. Ginčijamo sandorio sudarymo metu Vyriausybė tarnybinių gyvenamųjų patalpų pardavimo tvarkos dar nebuvo nustačiusi, todėl įstatymo nuostatos dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų pardavimo įgyvendinimas nebuvo galimas. Valstybės turto privatizavimo tvarką reglamentavo tuo metu galiojusi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo redakcija. Pagal šį įstatymą galėjo būti privatizuojamas tik tas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukė į privatizavimo objektų sąrašą (1 str. 2 d.). Vadinasi ginčo turtas galėjo būti privatizuojamas tik Vyriausybei įtraukus jį į privatizavimo objektų sąrašą, bei įvykdžius kitus šio įstatymo reikalavimus. Tuo tarpu ginčo patalpos ieškovo buvo parduotos nesilaikant minėtų įstatymų nuostatų. Kadangi šiuo atveju sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl 2002-11-28 pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas - pažymėtina, kad valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatymas tokiam perleidimui nustato specialius reikalavimus, kurie dažniausiai yra imperatyvūs. Tokį teisinį reglamentavimą lemia valstybės ir savivaldybės, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, taigi ir valstybės ar savivaldybės turto, kaip nuosavybės teisės objekto, savitumas. Valstybės ar savivaldybės turtu disponuoti galima tik įstatyme įsakmiai numatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000). Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, kuriuo remiasi teismas, šiuo nagrinėjamuoju atveju negalėjo būti taikomas, nes nereglamentuoja gyvenamosios patalpos (buto), priklausančio valstybei ir valdomo patikėjimo teise pardavimo (4 str.), be to pagal šį įstatymą piliečius, pageidaujančius gauti valstybės paramą registruoja, bei sprendimus suteikti valstybės paramą priima savivaldybė (18, 23 str.). Taip pat ir teismo nurodyta Vyriausybės 2001-08-21 nutarimu Nr. 1013 patvirtinta savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarka reglamentuoja tik minėto įstatymo 13 str. „Kredito suteikimas lengvatinėmis sąlygomis“ taikymą, todėl šioje nagrinėjamoje byloje netaikytina.

11Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, susipažinusi su ieškovo Švenčionių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apeliaciniu skundu, iš esmės su juo sutinka bei prisideda prie visų ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų, prašo apeliacinį skundą patenkinti.

12Atsakovė N. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas ieškinio patenkinimo ir restitucijos taikymo, turi įrodyti: kad šalių sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nurodant konkrečias teisės normas, kurių neatitinka minėtas sandoris; atsakovės nesąžiningumą bei aplinkybes, įrodančias, jog ieškovas sandoriu perleistą nekilnojamąjį turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Ieškovo teiginys, kad buvo pažeistos imperatyvios teisės normos yra nepagrįstas. Vien alternatyvių teisės aktų taikymas, reglamentuojantis valstybės ar savivaldybių turto privatizavimą nereiškia, jog buvo pažeistos imperatyvios teisės normos susijusios su valstybės ar savivaldybių turto privatizavimu, net nelaikytinos imperatyviomis įstatymo normomis. Analizuojant visus byloje pateiktus įrodymus darytina išvada, kad minėtas butas buvo perleistas atsakovei ne dėl nusikalstamos veikos, o abiejų sutarties šalių gera valia, kuriuos siejo darbo bei sutartiniai teisiniai santykiai. Nei vieno teismo posėdžio metu ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto turto pasisavinimo. Ieškovo atstovė 2010-06-02 teismo posėdyje aiškiai ir nedviprasmiškai pažymėjo, kad atsakovės veiksmuose neįžvelgia nesąžiningumo apraiškų, tai reiškia, jog ieškovas sutinka ir pripažįsta, kad atsakovė buvo sąžininga, dėl to negali būti tenkinamas ir ieškovo prašymas dėl restitucijos. Vienas kitam prieštaraujantys ieškovo teiginiai įrodo, kad reiškiamas ieškinys yra niekuo nepagrįstas ir patvirtina atsakovės teisę į perleistą turtą. Byloje yra visi leistini įrodymai, leidžiantys pagrįstai teigti, kad gyvenamosios patalpos ( - ) ieškovo buvo perleistas savo nuožiūra ir gera valia, o ne dėl nusikalstamos veikos ir įrodo, jog atsakovė yra sąžininga minėtu gyvenamųjų patalpų įgijėja.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Skundas atmestinas.

15Nustatyta, kad ieškovas pardavė atsakovei ginčo butą, esantį 200,9 kv m gyvenamajame name, šį namą pardavimo dienai jis valdė turto patikėjimo teise ( b.l.10-12, Švenčionių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-76-617/2007) , įregistruotą ieškovo valdyme 2001-03-30. Šis gyvenamasis namas buvo įregistruotas ieškovui remiantis LR Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2001-06-07 įsakymu Nr. 252 ( b.l.111) ir šios tarnybos direktorius 2002-02-01 raštu Nr. 01-14-167 ieškovui pranešė, kad neprieštarauja, jog sanitarei N. Ž. būtų parduota įstatymų nustatyta tvarka 53,15 kv m gyvenamosios patalpos ir 200 kv m priklausinys. Ieškovas 2006-12-15 ieškiniu teigia pats pažeidęs imperatyvias įstatymo normas, nes pardavė butą, kurio neturėjo teisės parduoti. Byloje nustatyta, kad pirkėjos, t.y. atsakovės veiksmuose nėra nesąžiningumo apraiškų, šių teismo išvadų ieškovas neginčija ir apeliaciniame skunde, todėl net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad ieškovas padarė įstatymo reikalavimų pažeidimus, parduodamas butą atsakovei, butas negali būti išreikalautas iš sąžiningos įgijėjos atsakovės, remiantis CK 4 .96 straipsnio 2 dalimi.

16Dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo

17Teismo sprendime nurodyta, kad LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo pakeitimo įstatymo ( 2002-05-23 Nr. IV-900, galiojanti redakcija nuo 2002-06-19) 2 straipsnio 6 dalis įvardijo valstybės ir savivaldybių institucijų teisę turtą parduoti, kitaip perleisti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas turėjo teisę prisiimti tarnybinio buto pardavėjo pareigas, nes aukščiau LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė valstybei priklausančio turto pardavimą ir tuo atveju, kai parduodamos tarnybinės gyvenamosios patalpos. Ieškovas reikalavimus pripažinti 2002 m. lapkričio mėn. 28 d. sutartį niekine ir negaliojančia grįsdamas tuo, kad ginčo patalpos negalėjo būti parduotos pagal LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes Vyriausybė dar nebuvo nustačiusi tvarkos dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų pardavimo jų nuomininkams, nenurodė, jog tokia tvarka vėliau būtų nustatyta ir patalpų pardavimas atsakovei būtų neatitikęs šios tvarkos reikalavimų. Tai, kad LR Vyriausybės 2001m. rugpjūčio mėn. 21 d. nutarimo Nr. 1013 „Dėl Savivaldybės (valstybės ) gyvenamųjų patalpų privatizavimo ( pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas ( parduodamas ) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos 13.3 punkte (redakcija nuo 2003-04-01) buvo nurodyta, jog valstybės įmonės, įstaigos, organizacijos ar institucijos, prieš priimdamos sprendimą dėl jų valdomų tarnybinių patalpų statuso panaikinimo, jų išbraukimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitos ir šių patalpų pardavimo jų nuomininkams, sprendimo projektą turi suderinti su valstybės įmonės, įstaigos, organizacijos, institucijos steigėju, leidžia daryti išvadą, kad prieš parduodant tarnybines patalpas jų nuomininkam s, jos turėjo būti išbrauktos iš tokių patalpų apskaitos. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad šios patalpos būtų apskaitomos tarnybinių gyvenamųjų patalpų apskaitoje. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio mėn. 30 d. nutartimi ieškovas buvo įpareigotas pateikti duomenis, kad ginčo patalpoms buvo suteiktas tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusas, kada ir kokiu sprendimu šios patalpos buvo įregistruotos ir kokioje apskaitoje ar registre kaip tarnybinės ieškovo valdomos gyvenamosios patalpos, tačiau ieškovas šių duomenų į bylą nepateikė. 2012-01-10 raštu Nr. B6-(1.9)-69 nurodė, jog Švenčionių rajono apylinkės teismui 2010-06-04 raštu buvo siųsti dokumentai dėl ginčijamų patalpų teisinės registracijos, pardavimo ir turto vertinimo ataskaitos, tačiau 2010-06-04 raštu į bylą nebuvo pateikti įrodymai dėl patalpų teisinės registracijos tarnybinėmis patalpomis, o šiuo raštu buvo pateiktas įrodymas apie tai, kad LR Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2001-06-07 įsakymu Nr. 252 ( b.l.111) buvo pavesta ieškovui atlikti pastato, kuriame yra ginčo butas, teisinę registraciją, bei pateiktas sutikimas , kad ieškovui priklausančios gyvenamosios patalpos būtų parduotos atsakovei. Tai, kad 2001-08-01 Žemės ir kito nekilnojamojo turto pažymėjime apie statinių, esančių ( - ), įregistravimą Nekilnojamojo turto registre ( b.l.8-10, civilinėje byloje Nr.2-594-656/2008) pažymėta, jog juridinis pagrindas įregistruoti šį statinį kaip gyvenamąjį namą ieškovo vardu buvo 2001-06-07 steigėjo įsakymas, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas jokių įrodymų apie ginčo buto įregistravimą tarnybinėmis patalpomis nepateikė, todėl jo argumentai, kad jis pats pažeidė įstatymus, reglamentuojančius tarnybinių patalpą pardavimą ir tuo pažeidė imperatyvias įstatymo normas, nepagrįsti. Vien tai, kad 2000-09-01 gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje ( b.l.7, civilinėje byloje Nr. 2-76-617/2007) nurodyta, jog ieškovas suteikia atsakovei tarnybines gyvenamąsias patalpas, neleidžia daryti išvadą, kad patalpoms buvo suteiktas tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusas.

18Dėl viešojo intereso gynimo

19Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nustatyta, kad valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo laikantis šių pagrindinių principų: 1) visuomeninės naudos principo – valstybės ir savivaldybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo principo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo principo – valstybės ir savivaldybės turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; 4) viešosios teisės principas – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybės turtu nustatytais atvejais ir būdais. Nurodytas įstatymas nustato galimus valstybei nuosavybės teise priklausančio turto kitų subjektų nuosavybėn perdavimo sprendimų priėmimo tvarką bei valstybės turto perleidimo būdus, tarp jų ir valstybinio turto pardavimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Šio įstatymo nuostatos leidžia padaryti išvadą, kad valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei priklausančio turto perdavimo, turi ne tik užtikrinti sandorių, susijusių su valstybei priklausančio turto perdavimu, teisėtumą, bet ir siekti maksimalios naudos visuomenei, kad valstybės turtas būtų parduotas už rinkos vertę, laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos, užtikrinti efektyvų valstybei priklausančio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą. Teismai nagrinėdami ginčą turi nustatyti, ar (ne)buvo pažeistas valstybei priklausančio turto naudojimo, valdymo ir disponavimo efektyvumo principas ir apgintas viešasis interesas. Ieškovui nepateikus duomenų, kad turtas buvo parduotas nesiekiant maksimalios naudos visuomenei, teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad sandoris yra niekinis dėl to, kad butas buvo parduotas per maža kaina.

20Dėl bylinėjimosi išlaidų

21Atsakovė pateikė įrodymus dėl turėtų išlaidų atstovo pagalbai apmokėti, atsižvelgiant į ieškinio kainą, priteistas dalinis turėtų išlaidų atlyginimas, t.y. 1000 Lt.

22Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

23Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24Priteisti atsakovei N. Ž. iš ieškovo Švenčionių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę... 3. I.Ginčo esmė... 4. 2006-12-18 Švenčionių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba... 5. Vilniaus apygardos teismas 2010-02-09 nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjo... 6. Ieškovas Švenčionių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba... 7. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 8. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010-09-22 sprendimu panaikino... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 10. Ieškovas Švenčionių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba... 11. Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, susipažinusi su ieškovo... 12. Atsakovė N. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Švenčionių rajono... 13. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 14. Skundas atmestinas. ... 15. Nustatyta, kad ieškovas pardavė atsakovei ginčo butą, esantį 200,9 kv m... 16. Dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo ... 17. Teismo sprendime nurodyta, kad LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo,... 18. Dėl viešojo intereso gynimo ... 19. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo... 20. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 21. Atsakovė pateikė įrodymus dėl turėtų išlaidų atstovo pagalbai... 22. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 23. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą... 24. Priteisti atsakovei N. Ž. iš ieškovo Švenčionių rajono valstybinės...