Byla 1A-253-468/2018
Dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018-01-19 nuosprendžio, kuriuo

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kisieliaus, sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei, dalyvaujant privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. B., jo atstovui adv. Vladislovui Mikšai, nuteistajai L. T., jos gynėjui adv. Vytautui Griežei, nuteistajam V. T., jo gynėjui adv. Arvydui Milučiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. T. ir nuteistojo V. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018-01-19 nuosprendžio, kuriuo

3L. T. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteista 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

4V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

5Nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam solidariai iš L. T. ir V. T. priteista 350 Eur neturtinei žalai ir 350 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7

  1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

81.

9L. T. ir V. T. nuteisti už tai, kad jie nežymiai sužalojo žmogų. 2016-07-10 apie 20 val., būnant name, esančiame adresu ( - ), kilusio žodinio konflikto metu L. T., paėmusi kėdę, iš nugaros trenkė R. B. per galvą, o R. B. atsisukus ir pastūmus L. T., ji su kėde vėl trenkė R. B. į galvos sritį, po to, R. B. išbėgus į lauką, V. T. spyrė R. B. į nugarą, po to spyrė į pilvą bei koją ir kelis kartus sudavė rankomis į petį ir veido sritį, tokiais savo veiksmais kaltinamieji padarė nukentėjusiajam R. B. šiuos sužalojimus - kraujosruvą pakaušyje, prakirto kaktą ir padarė galvos sumušimą bei blauzdos nubrozdinimą, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

10II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

11

  1. Nuteistoji L. T. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018-01-19 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018-01-19 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, prašo nuosprendį pakeisti, sumažinant nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos dydį, ją priteisiant asmeniškai bei sumažinant nukentėjusiajam priteistas proceso išlaidas proporcingai patenkinto civilinio ieškinio daliai.
    1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis įvertino neobjektyviai, paviršutiniškai, nesigilino į byloje esančius duomenis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo principus. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neteisėtos ir nepagrįstos, apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas, nes ji inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė.
    2. Pažymi, jog vienintelis įrodymas, kuriuo jos kaltę grindė nukentėjusysis, yra Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016-09-26 specialisto išvada Nr. G 2959/2016(01).
    3. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog iš Eksperimento atlikimo protokolo matyti, kad, nors namo patalpa, kurioje įvyko konfliktas, yra siaura, tačiau L. T. medine taburete galėjo sužeisti R. B. galvą, nes tai patvirtina ir byloje esančios nuotraukos. Mano, jog ši teismo išvada neatitinka 2017-03-27 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato veiklos skyriaus eksperimento atlikimo protokolo turinio, kuriame nurodyta, kad L. T. paėmė taburetę ir užsimojusi iš viršaus bandė suduoti smūgį R. B. iš nugaros į pakaušį, bet pataikė į lubų balkį<...> kitu bandymu, R. B. stovint už nugaros, L. T. taburete užsimoja iš dešinės pusės ir pataiko R. B. į petį, užsimodama iš kairės pusės pataiko taip pat R. B. į petį ties galva <...> L. T. stovint šonu iš kairės pusės, užsimojusi taburete, ji pataiko į lubų balkį. Stovint L. T. ir bandant suduoti smūgį iš dešinio šono, buvo pataikyta į R. B. petį ties galva. Taigi, apeliantė mano, jog pirmosios instancijos teismas iškraipė baudžiamojoje byloje esančius duomenis nukentėjusiajam palankiu aspektu.
    4. Nurodo, kad 2017-06-29 Vilniaus teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. PEKG 69/2017(01) 5 punkte nurodyta, jog galimybė, kad kraujosruva pakaušyje galėjo atsirasti griuvimo ar kitokio atsitrenkimo metu, neatmetama. Teigia, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016-09-26 specialisto išvadoje Nr. G 2959/2016(01) nustatyta, jog nukentėjusiajam sužalojimas buvo padarytas dešinėje kaktos pusėje. Duodamas parodymus 2017-01-31 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad L. T. namuose jam sudavė į pakaušio sritį ir į antakį, sudavė į kairę pusę. Vykusio eksperimento metu nukentėjusysis nurodė, kad apeliantė jam smūgį su taburete į veido sritį sudavė iš dešinės pusės. L. T. pažymi, kad eksperimento metu, taburete smūgiuojant iš priekio, pataikoma į kairę nukentėjusiojo veido pusę. Taigi objektyvūs duomenys nepatvirtina, jog sužalojimas buvo padarytas nukentėjusiojo kaktos dešinėje pusėje.
    5. Nurodo, kad ji yra pripažinta kalta už tai, jog nukentėjusiajam sudavė du smūgius: vieną į pakaušį, o kitą – į dešinės kaktos pusę, tačiau smūgio į pakaušį ji objektyviai suduoti negalėjo, nes eksperimentas patvirtina, kad suduodant taburete, pataikoma į lubų balkį arba į pečių sritį ties galva, o ne į pakaušį. Dėl antrojo smūgio lokacijos nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs. Be to, apeliantė neįtikinamu laiko nukentėjusiojo aiškinimą, kad jis, pajutęs smūgį taburete į galvą, neišmetė rankoje laikomų šašlykų, o juos padėjo ant stalo. Toks nukentėjusiojo aiškinimas, L. T. manymu, yra nelogiškas, nes, suveikus refleksams, nuo staigaus smūgio į galvą, rankoje laikoma lėkštė iškristų.
    6. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo parodymai apie tai, kaip jis elgėsi po to, kai tariamai buvo sužalotas, nebuvo nuoseklūs. Iš pradžių jis aiškino, kad iš karto po sumušimo nuėjo į mišką, raistą arba laukus ir pragulėjo iki ryto. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad po sumušimo nuėjo pas kaimyną A. B., grįžtant iš jo, pasijuto blogai, kelis kartus neteko sąmonės. Nukentėjusysis taip pat tvirtino, kad, nuėjęs pas kaimyną, jis nusiprausė kraują, o liudytojas A. B. parodė, kad jie tik pasikalbėjo apie 15 minučių, jokių faktinių aplinkybių apie tos dienos įvykius liudytojas nepateikė. Apeliantės manymu, nukentėjusysis savo parodymus su A. B. suderino.
    7. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jos pačios, sutuoktinio bei liudytojų R. O., V. O. parodymų, nepašalino byloje esančių prieštaravimų. L. T. nuomone, nėra aišku, kokį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi galėjo turėti liudytojos R. O. ir V. O..
    8. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, nes skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą nustatyta, jog tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų iki 2016-07-10, kuomet įvyko incidentas, nuolat vykdavo konfliktai. L. T. manymu, byloje nėra tokią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtinančių objektyvių duomenų. Apeliantė pažymi, kad su nukentėjusiuoju jie iš viso nebendravo. Tai buvo tik antras nuteistosios ir nukentėjusiojo susitikimas, pirmo susitikimo metu tarp jų jokio konflikto nebuvo. Taigi teismo išvada, jog ji nusikalto vedina vidinių priešiškų emocijų – nepagrįsta. Pažymi, jog antro susitikimo metu nukentėjusysis buvo neblaivus ir elgėsi neadekvačiai.
    9. Teigia, kad pirmosios instancijos nuosprendžio turinys yra prieštaringas dar ir dėl to, jog nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusysis R. B. privataus kaltinimo skunde nurodė, jog kaltinamieji savo veiksmais jam padarė smegenų sukrėtimą ir kraujosruvą pakaušyje, tačiau ekspertizės akte Nr. PEKG692017(01) nenustatyta, kad nukentėjusiajam buvo padaryti šie sužalojimai. Taigi pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo galvos smegenų sukrėtimą ir kraujosruvą pakaušyje. Sekančiame apkaltinamojo nuosprendžio puslapyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismo ekspertizės akte taip pat nustatyta, kad R. B. 2017-07-10 buvo padarytas nedidelis linijinis odos nubrozdinimas kaktos dešinėje pusėje ir poodinė kraujosruvą pakaušyje. Už šiuos nukentėjusiajam padarytus sužalojimus apeliantė ir buvo nuteista. L. T. manymu, pirmosios instancijos teismas nesigilino į įvykio aplinkybes, todėl priimtas nuosprendis yra neobjektyvus, neteisėtas ir nepagrįstas.
    10. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos ir jos sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimą priteisė solidariai. L. T. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti jos veiksmus, atskirti juos nuo V. T. veiksmų ir priteisti proporcingą sumą.
    11. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, nesivadovavo proceso teisės normomis. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys patenkintas 35 proc., todėl nukentėjusiajam patyrus 350 Eur procesinių atstovavimo išlaidų, pirmosios instancijos teismas jo naudai turėjo priteisti 122,50 Eur.
    12. L. T. nuomone, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes, jų visiškai neindividualizavo, nes jos ir V. T. veiksmai skirtingi tiek savo pasekmėmis, tiek pobūdžiu, tačiau, skiriant bausmes, į tai atsižvelgta nebuvo.
  1. Nuteistasis V. T. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018-01-19 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018-01-19 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, prašo nuosprendį pakeisti, sumažinant nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos dydį bei sumažinant nukentėjusiajam priteistas proceso išlaidas proporcingai patenkinto civilinio ieškinio daliai.
    1. Mano, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas, nes jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, baudžiamojoje byloje esančius duomenis įvertino neobjektyviai, paviršutiniškai, nesigilino į byloje esančius duomenis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo principus.
    2. Pažymi, jog vienintelis įrodymas, kuriuo jo kaltę grindė nukentėjusysis, yra Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016-09-26 specialisto išvada Nr. G 2959/2016(01), kurioje nurodyta, kad kairės blauzdos priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje 2x5 cm nutrūkstamo pobūdžio odos nubrozdinimas, pasidengęs tamsiai rudu, iškiliu, pakraščiuose atsidalinusiu šašu. Kairiame petyje, pilve išorinių sužalojimų žymių nėra.
    3. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusiojo parodymai, teikiami įvairioms įstaigoms, yra prieštaringi. Nukentėjusysis, 2016-07-11 atvykęs į VšĮ „Elektrėnų ligoninės“ priėmimo-skubios pagalbos skyrių, nurodė, kad jis buvo sumuštas artimųjų: jam sutrenkė su taburete per galvą<...> įspyrė į pilvą. Šio apsilankymo gydymo įstaigoje metu nukentėjusysis nenurodė, kad buvo mušamas per veidą, koją ar kitas kūno vietas. Iš 2016-09-26 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-32848-16) matyti, kad nukentėjusysis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad apeliantas spyrė jam į nugarą, jis atsisuko, tuomet apeliantas porą kartų spyrė į pilvą, smūgiavo rankomis, du tris smūgius pataikė į pečių sritį iš priekio bei į veidą. Taigi nukentėjusysis nenurodė, kad V. T. jam spyrė į koją. Iš 2016-07-21 Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (tyrimo medžiagos Nr. M-l-01-53707-16) matyti, kad nukentėjusysis, duodamas parodymus, nurodė, kad V. T. spyrė du kartus į pilvą, mušė rankomis per galvą, ne mažiau trijų kartų. Pažymi, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis nurodė, kad V. T. spyrė į nugarą, spyrė į pilvą, smūgiavo rankomis ir tik po nukentėjusiojo advokato pastabos, nukentėjusysis pridūrė, jog V. T. spyrė į koją. Nukentėjusysis savo parodymus pakeitė ir aiškino, kad apeliantas į pilvo sritį spyrė nebe du kartus, o vieną kartą: spyrė į nugarą, antrą kartą spyrė į pilvą, o trečią kartą spyrė į koją, t. y. viso tris kartus. 2017-03-27 vykusio eksperimento metu nukentėjusysis nenurodė, kad jam apeliantas būtų spyręs į koją. Taigi, V. T. manymu, nukentėjusiojo paaiškinimai apie įvykio aplinkybes nebuvo nuoseklūs.
    4. Nuteistasis teigia, jog jis 2016-07-10 prie nukentėjusiojo neprisilietė. Jis visą laiką nuosekliai aiškino, kad viešnagės pas seserį metu visą laiką praleido kieme prie automobilio, žodiniame konflikte nedalyvavo, nes nukentėjusysis, turėdamas rankose pagalį, žadėjo išdaužyti jo automobilio langus. Vėliau jis paėmė per langą V. O. sūnų Emilį ir jį pasisodino į automobilį.
    5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymais nepagrįstai nepripažino jo parodymų bei jo sutuoktinės, liudytojų R. O. ir V. O. duotų parodymų, t. y. atmetė visus jį teisinančius duomenis.
    6. Mano, kad nukentėjusiojo parodymai apie tai, kaip jis elgėsi po to, kai tariamai buvo sužalotas, nebuvo nuoseklūs. Iš pradžių jis aiškino, kad iš karto po sumušimo nuėjo į mišką, raistą arba laukus ir pragulėjo iki ryto. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad po sumušimo nuėjo pas kaimyną A. B., grįžtant iš jo, pasijuto blogai, kelis kartus neteko sąmonės. Nukentėjusysis taip pat tvirtino, kad, nuėjęs pas kaimyną, jis nusiprausė kraują, o liudytojas A. B. parodė, kad jie tik apie 15 minučių pasikalbėjo, jokių faktinių aplinkybių apie tos dienos įvykius liudytojas nepateikė. Apelianto manymu, nukentėjusysis savo parodymus su A. B. iš anksto suderino.
    7. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad jis pas savo seserį atvyko vedinas vidinių priešiškų emocijų, nes tarp jų su nukentėjusiuoju nuolatos vyko konfliktai. Teigia, jog tai buvo jų antroji viešnagė pas seserį. Nei vienas liudytojas nepatvirtinto, kad pirmo susitikimo metu tarp jų kilo konfliktas. Taigi, V. T. nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada, yra nepagrįsta jokiais duomenimis ir nelogiška. Pažymi, jog sesuo jam paskambino ir paprašė atvykti, nes buvo išsigandusi neadekvataus nukentėjusiojo elgesio.
    8. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo ir jo sutuoktinės solidariai priteisė 350 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti jo veiksmus ir iš jo asmeniškai priteisti pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusiajam patyrus 350 Eur procesinių išlaidų, teismas jam turėjo priteisti 122,50 Eur.
    9. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, jų neindividualizavo. Teigia, jog tiek pobūdžiu, tiek pasekmėmis jo veiksmai nuo L. T. veiksmų skiriasi, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir skyrė analogiškas bausmes.
  2. Vilniaus apygardos teisme 2018-03-09 gauti nukentėjusiojo R. B. atsikirtimai į apeliacinius skundus. Nukentėjusysis R. B. prašo nuteistųjų L. T. ir V. T. apeliacinius skundus atmesti. Mano, jog nepagrįstas L. T. skundo argumentas, kad Eksperimento protokolas nepatvirtina, kad ji galėjo suduoti nukentėjusiajam taburete, nes iš atliktų matavimų matyti, jog lubų aukštis nuo grindų yra 220 cm, balkio – 197 cm, o nukentėjusysis yra 182 cm ūgio. Nurodo, kad, kilus žodiniam konfliktui su R. O. ir V. O., R. O. paskambino broliui, jog pastarasis atvažiuotų ir su nukentėjusiuoju pasikalbėtų „vyriškai“, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistieji veikė vedini vidinių priešiškų emocijų, yra pagrįsta. Teigia, kad jo parodymai visą laiką buvo nuoseklūs, jis iš pradžių pareigūnams nurodė, jog po sužalojimo nuėjo pas kaimyną A. B., tačiau jie sakė, kad tai nėra esminė aplinkybė ir jis parodymus galės duoti vėliau. Mano, kad nuteistiesiems teismo skirtos bausmės yra simbolinės, o pirmosios instancijos teismas priteisė tik minimalią pinigų sumą neturtinei žalai ir bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė bausmes.
  3. Teismo posėdžio metu nuteistieji L. T., V. T. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

12III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

13

  1. Nuteistųjų L. T. ir V. T. apeliaciniai skundai atmetami.
  2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, nes jų išvados grindžiamos įrodymų visetu, išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes

14Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo

  1. Nepagrįsti L. T. ir V. T. apeliacinio skundo argumentai, jog jų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
  2. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
  3. L. T. ir V. T. nuteisti už tai, kad 2016-07-10 apie 20 val., būnant name, esančiame adresu ( - ), kilusio žodinio konflikto metu L. T., paėmusi kėdę, iš nugaros trenkė R. B. per galvą, o R. B. atsisukus ir pastūmus L. T., ji su kėde vėl trenkė R. B. į galvos sritį, po to, R. B. išbėgus į lauką, V. T. spyrė R. B. į nugarą, po to spyrė į pilvą bei koją ir kelis kartus sudavė rankomis į petį ir veido sritį, tokiais savo veiksmais kaltinamieji padarė nukentėjusiajam R. B. šiuos sužalojimus - kraujosruvą pakaušyje, prakirto kaktą ir padarė galvos sumušimą bei blauzdos nubrozdinimą.
  1. Dėl L. T. veiksmų
  1. Nuteistoji L. T. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka aiškino, kad ji nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, fizinio smurto R. B. atžvilgiu nenaudojo, jo nesužalojo, o tik, norėdama apsaugoti V. O. ir jos mažametį sūnų nuo agresyviai nusiteikusio nukentėjusiojo, išstūmė jį iš patalpos. Tokį nuteistosios aiškinimą paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
  2. R. B. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka nuosekliai aiškino, kad jį 2016-07-10 apie 20 val. L. T. ir V. T. užpuolė ir jo atžvilgiu fizinį smurtą naudojo be jokios aiškios priežasties. Nukentėjusysis patvirtino, kad tarp jo ir R. O. nurodytą dieną iš tiesų įvyko žodinis konfliktas, todėl, atvažiavus nuteistiesiems, jis prašė, kad pastarieji nesikištų, nes konfliktą jie išspręs patys. Vis dėlto, jam įėjus į namą, L. T. jį iš nugaros puolė su kėde ir ja trenkė į pakaušį, nukentėjusiajam atsisukus ir nuteistąją nustūmus, pastaroji sudavė dar vieną smūgį į galvos sritį. Po to, kai L. T. jį sužalojo taburete, jis, norėdamas išvengti dar didesnio konflikto, iš namo išbėgo į lauką, kur jam rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas sudavė nuteistasis V. T. Tai, kad R. B. 2016-07-10 buvo iš tiesų sužalotas, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016-09-26 specialisto išvada Nr. G2959/2016(01), iš kurios matyti, kad R. B. padarytos poodinė kraujusruva pakaušyje, odos nubrozdinimas kaktos srityje, kairėje blauzdoje, paveikus kietu buku daiktu (daiktais), galimai tiriamojo nurodytu laiku (t. 1, b. l. 3-4). Minėtą Specialisto išvadą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017-06-29 ekspertizės aktas Nr. PEKG 69/2017(01), iš kurio matyti, kad R. B. po 2016-07-10 įvykio nustatyti kūno sužalojimai: nedidelis linijinis odos nubrozdinimas kaktos dešinėje pusėje, poodinė kraujosruva pakaušyje, odos nubrozdinimas kairiame blauzdos priekiniame paviršiuje. Sužalojimai padaryti nuo trauminių poveikių kietais bukais bei ribotą paviršių turinčiais daiktais (t. 2, b. l. 11-13).
  3. Tai, kad R. B. buvo padaryti nustatyti sužalojimai patvirtina ir liudytojų R. B. ir A. B. parodymai, kurie nuteistąjį matė netrukus po įvykio. Liudytojai R. B. ir A. B. patvirtino, kad iš tiesų 2016-07-10 apie 21 val. R. B. atėjo į jų kiemą, jo galva buvo kruvina, nukentėjusysis atrodė sumuštas, skundėsi, kad jį sumušė jo artimieji ir V. T. (t. 1, b. l. 86). Nors apeliantai nurodo, jog liudytojai parodymus su nukentėjusiuoju galėjo suderinti, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti minėtų liudytojų suinteresuotumą L. T. ir V. T. nepalankia bylos baigtimi. Liudytojai R. B. ir A. B. parodymus teisme davė įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą kilimo, neturėdami jokio priešiškumo nuteistųjų ar liudytojų R. O. ir V. O. atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais. Iš tiesų iš 2016-07-11 pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad aplinkybė, jog R. B. 2016-07-10 po jo atžvilgiu panaudoto smurto nuėjo pas kaimynus B., nėra užfiksuota. Minėtame protokole yra nurodytos tik esminės su V. T. ir L. T. veiksmais susijusios aplinkybės. Esant aptartoms aplinkybėms ir įvertinus tai, jog R. B. skunde pirmosios instancijos teismui, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka nuosekliai aiškino, kad iš karto po įvykio jis nuėjo pas savo kaimynus B., teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netikėti tokiu R. B. aiškinimu neturėjo pagrindo.
  4. L. T., remdamasi Ekspertizės aktu Nr. PEKG 69/2017, kuriame nurodyta, kad galimybė, jog kraujosruva pakaušyje galėjo atsirasti griuvimo ar kitokio atsitrenkimo metu, neatmetama, apeliaciniame skunde nurodo, jog sužalojimai, nustatyti R. B. galvoje, buvo padaryti ne nuo jos kėde pastarajam suduotų smūgių į galvą, bet jam pargriuvus. Tai, kad jis 2016-07-10 pargriuvo, patvirtino ir pats nukentėjusysis, tačiau aiškino, jog pargriuvo praradęs sąmonę dėl L. T. ir V. T. padarytų sužalojimų, jau po to, kai iš kaimyno A. B. ėjo link savo namų. Kaip jau minėta, liudytojai R. B. ir A. B. patvirtino, kad R. B. pas juos atėjo jau sužalotas ir kruvinas. Nors Ekspertizės akte nepaneigta, jog kraujosruva pakaušyje galėjo atsirasti griuvimo ar kitokio atsitrenkimo metu, tačiau net ir pasitvirtinus šiai prielaidai, liktų nepaneigtos R. B. nustatyto nubrozdinimo dešinėje pusėje padarymo aplinkybės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad R. B. galėjo susižaloti pargriuvęs. Ekspertizės akto Nr. PEKG 69/2017 išvada patvirtina, kad R. B. nustatyti sužalojimai kaktoje ir pakaušyje galėjo susidaryti aplinkybėse nurodytu būdu, t. y. būtent nuo trauminių kontaktų su taburete (b. l. 150, 152 foto nuotraukos) (t. 2, b. l. 11-13), L. T. ja du kartus suduodant nukentėjusiajam į galvos sritį. Nors nuteistoji nurodo, kad nukentėjusiojo aiškinimas apie tai, į kurią galvos pusę jam buvo suduoti smūgiai, nebuvo nuoseklus, tačiau vien tai, kad teisiamojo posėdžio metu R. B. aiškino, kad galvos sužalojimai, tarp jų ir sužalojimas pakaušyje, buvo padarytas kėde suduodant į kairę galvos pusę, nedetalizuojant apie kurį sužalojimą konkrečiai kalba nukentėjusysis, nesudaro pagrindo jo parodymus laikyti nenuosekliais ir jais nesivadovauti.
  5. Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiojo R. B. nurodytas įvykio aplinkybes, o būtent tai, kad ji pastarąjį sužalojo dviem smūgiais taburete į pakaušį ir kaktą paneigia Eksperimento atlikimo protokolas, iš kurio matyti, kad mažoje ir žemoje patalpoje nukentėjusiajam taburete suduoti į galvą nėra įmanoma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, atliekant eksperimentą, iškeltoms versijoms patikrinti, stengiamasi atkurti kuo panašesnę įvykio situaciją, tačiau visiškai identiško įvykio sumodeliuoti gali ir nepavykti, todėl į tai turi būti atsižvelgiama vertinant eksperimento metu gautus rezultatus. Taip pat svarbu ir tai, kad eksperimentas būtų atliekamas su keliais asmenimis. Eksperimentas (bandymai) turi būti atliekamas kelis kartus ir tomis pačiomis, ir specialiai pakeistomis sąlygomis, kad būtų panaikinta atsitiktinumo galimybė ir kad būtų padidintas eksperimento rezultatų patikimumas bei įtikinamumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017-12-05 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017). Iš Eksperimento protokole nukentėjusiojo atstovo adv. V. M. nurodytos pastabos matyti, kad, atliekant eksperimentą, L. T. specialiai taikė ne į tas vietas, kur buvo sužalotas R. B.. Įvertinus tai, kad eksperimentas buvo atliekamas fiksuojant pačios nuteistosios bandymus taburete smūgiuoti R. B. į galvą, teisėjų kolegija atlikto eksperimento rezultatais remiasi tiek, kiek juos patvirtina objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Kaip jau minėta, ekspertizės akte Nr. PEKG 69/2017 nurodyta, kad sužalojimai kaktoje ir pakaušyje galėjo susidaryti aplinkybėse nurodytu ir eksperimento metu užfiksuotu būdu, t. y. nuo trauminių kontaktų su taburete (b. l. 150, 152 foto nuotraukos) (t. 2, b. l. 11-13). Iš byloje esančių foto nuotraukų matyti, kad jose yra užfiksuota nuteistoji L. T. eksperimento metu taburete smūgiuojanti į nugara pasisukusio nukentėjusiojo pakaušį (t. 1, b. l. 150) bei taburete smūgiuojanti į priekiu atsisukusio nukentėjusiojo veidą (t. 1, b. l. 152). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija L. T. skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jo kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neturėdamas pagrindo vadovavosi Eksperimento protokolu, kaip įrodymu patvirtinančiu jos kaltę, atmeta kaip nepagrįstą.
  6. Nuteistieji L. T. ir V. T. apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jie 2016-07-10 į R. O. namus nuvažiavo vedini vidinių priešiškų emocijų. Iš L. T. ir V. T. parodymų matyti, kad jie pas pastarojo seserį 2016-07-10 apie 20 val. nuvyko sulaukę R. O. telefono skambučio dėl neprognozuojamo R. B. elgesio. Nuteistieji L. T. ir V. T. aiškino, kad, nors R. B. jie pažinojo gana seniai, tačiau su juo glaudžių santykių nepalaikė, stengdavosi R. O. namuose lankytis tada, kai nukentėjusiojo ten nebūdavo. Tai rodo, kad iš tiesų nuteistųjų ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai nebuvo geri. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja R. O. parodė, kad ji brolį su žmona L. T. 2016-07-10 vakarą pasikvietė, kad V. T. su nukentėjusiuoju pasikalbėtų ir jį nuramintų (t. 1, b. l. 84). Nukentėjusysis R. B. aiškino, kad, kai V. T. L. T. atvažiavo į sodybą, nuteistoji jau buvo įpykusi, pradėjo reikšti pretenzijas, sakė, kad nukentėjusysis turės „sudėti“ jai dantis. Be to, jis su L. T. buvo konfliktavęs ir ankščiau, nes pastaroji jį vijo iš R. O. namų (t. 1, b. l. 83). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji į R. O. namus vyko nukentėjusiojo atžvilgiu nusiteikę priešiškai.
  7. Byloje nėra ir tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog R. B. žodžiais ar veiksmais išprovokavo nuteistųjų smurtinius veiksmus. Jis aiškino, kad, atvykus nuteistiesiems, jis pasiteiravo, kodėl pastarieji atvažiavo, sakė, kad asmeninį konfliktą su R. O. jie išspręs patys. R. B. smūgį taburete į galvą pajuto tada, kai į namus nunešė lauke keptus šašlykus ir norėjo juos padėti ant stalo (t. 1, b. l. 83). Nors apeliaciniame skunde L. T. nurodo, kad toks nukentėjusiojo aiškinimas yra neįtikinantis, nes jis, laikydamas rankose indą su šašlykais, veikiamas refleksų, pajutęs smūgį, indą būtų išmetęs, tačiau, atkreiptinas nuteistosios dėmesys, kad kiekvienas asmuo skausmą jaučia ir į jį reaguoja individualiai, todėl nukentėjusiojo aiškinimas, kad jis po smūgio rankose laikomus šašlykus padėjo ant stalo, nepaneigia jo atžvilgiu panaudoto smurto fakto bei byloje nustatytų aplinkybių.
  8. Pažymėtina, kad nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018-02-22 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistosios veiksmų pobūdį bei jų intensyvumą – ji R. B. du smūgius į gyvybiškai svarbų organą – galvą, sudavė kietu ir kampuotu daiktu - kėde, konstatuoja, kad L. T. neabejotinai suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali sutrikdyti R. B. sveikatą ir to norėjo. Taigi ji nusikalto veikdama tiesiogine tyčia.
  9. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog objektyvių faktinių duomenų visetu neabejotinai įrodyta, kad L. T. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.
  10. L. T. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Ekspertizės aktu Nr. PEKG 69/2017(01), nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje iš jai pareikšto kaltinimo pašalino galvos smegenų sukrėtimą ir kraujosruvą pakaušyje, tačiau būtent už šiuos sužalojimus L. T. ir buvo nuteista. Kaip jau minėta, Ekspertizės akte Nr. PEKG 69/2017 (01) nustatyta, jog R. B. buvo padaryta nedidelis linijinis odos nubrozdinimas kaktos dešinėje pusėje, poodinė kraujosruva pakaušyje bei odos nubrozdinimas kairiajame blauzdos priekiniame paviršiuje. Medicinos dokumentuose minimas galvos smegenų sukrėtimas nėra patvirtintas atitinkamos srities specialistų, todėl sužalojimu nevertinamas (t. 2, b. l. 11-13). Įvertinus tai, kad aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina R. B. L. T. veiksmais padarytą kraujosruvą pakaušyje, teisėjų kolegija teismo nuosprendžio sakinį, kad Ekspertizės akte nustatyta, jog R. B. nebuvo padarytas ne tik smegenų sukrėtimas, bet ir kraujosruva pakaušyje, vertina kaip techninę rašymo apsirikimo klaidą, nekeičiančią nuosprendžio esmės.
  1. Dėl V. T. veiksmų
  1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka V. T. aiškino, kad jis 2016-07-10 fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, visą laiką buvo prie automobilio, nes R. B. grasino išdaužti transporto priemonės langus. Jis matė, kaip R. B., L. T., V. O. ir R. O. įeina į namo vidų. Po kelių minučių R. B., apsirengęs striukę, išbėgo iš namo, išsitraukė mašinos raktelius ir išbėgo. Jo sumušto nematė (t. 1, b. l. 83). Tai, kad V. T. fizinio smurto R. B. atžvilgiu nenaudojo, o tik buvo prie automobilio, kuriame sėdėjo V. O. mažametis vaikas, aiškino ir liudytojos V. O. bei R. O. (t. 1, b. l. 84-85, 85-86), tokias aplinkybes nurodė ir L. T.. Įvertinus tai, kad tarp R. B., jo sugyventinės ir jos artimųjų buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, V. T. ir L. T. pas R. O. nuvyko pastarosios prašymu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytojos R. O. ir V. O. yra suinteresuotos nukentėjusiajam nepalankia bylos baigtimi, todėl pagrįstai jų parodymais nesivadovavo.
  2. R. B. skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad V. T. jam spyrė į nugarą, po to spyrė į pilvą bei koją ir kelis kartus sudavė rankomis į petį ir veido sritį, Nukentėjusysis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka nuosekliai aiškino, kad po to, kai jis po L. T. suduotų smūgių kėde į galvą išbėgo iš namo į lauką, V. T. į jį kelis kartus spyrė, sudavė smūgius rankomis (t. 1, b. l. 83-84). Tai, kad nuteistojo veiksmais V. T. buvo sužalotas, patvirtina Specialisto išvada Nr. G 2959/2016(01), iš kurios matyti, kad nukentėjusiajam be kitų sužalojimų padarytas odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje (t. 1, b. l. 3-4). Iš Ekspertizės akto Nr. PEKG 69/2017 (01) matyti, kad odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje galėjo atsirasti nuo spyrio koja (t. 1, b. l. 11-13). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių V. T. apeliacinio skundo argumentą, kad nubrozdinimas kairėje blauzdoje galėjo atsirasti byloje nenustatytomis aplinkybėmis ar tai, kad nukentėjusysis kokiu nors būdu susižalojo pats. Nors V. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo aiškinimas apie tai, kiek ir į kur nuteistasis rankomis jam sudavė smūgių, nebuvo nuoseklus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nukentėjusiojo parodymai apie patį jo atžvilgiu V. T. smurto naudojimo faktą buvo nuoseklūs ir nesikeitė. V. T. tiek pareiškime Vilniaus VPK Elektrėnų PK, tiek skunde Trakų rajono apylinkės teismui nurodė, kad jo atžvilgiu smurtą naudojo tiek L. T., tiek V. T..
  3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka V. T. gynėjas nurodė, jog, nors nukentėjusysis aiškino, kad nuteistasis jam spyrė į pilvą, tačiau tokio pobūdžio sužalojimas nenustatytas nei specialisto išvadoje, nei ekspertizės akte bei neužfiksuotas medicininiuose dokumentuose. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog nuteistojo V. T. suduotas smūgis koja į nukentėjusiojo pilvą pėdsako nepaliko, nepašalina paties smūgio sudavimo fakto. Tam neprieštarauja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos veiklos skyriaus Eksperimento atlikimo protokolas, kuriame nurodyta, kad R. B. per parodytas antras žemas duris išėjus pasilenkus, įmanomą situacija, jog jam smūgiavo V. T.. V. T. pabandžius koja pataikyti R. B. į pilvą, tai jam padaryti taip pat pavyko (t. 1, b. l. 145-166). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančio nukentėjusiojo suinteresuotumą nepagrįstai išplėsti V. T. jo atžvilgiu panaudotus smurtinius veiksmus ir tokiu būdu jį apkalbėti.
  4. Aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir neabejotinai patvirtina, kad V. T. savo veiksmais, spirdamas R. B. į nugarą, po to spirdamas į pilvą bei koją ir kelis kartus suduodamas rankomis į petį ir veido sritį, nesunkiai sutrikdė R. B. sveikatą. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, įvertinusi V. T. nukentėjusiajam suduotų smūgių pobūdį ir intensyvumą, sprendžia, kad V. T. rankomis ir kojomis smūgiuodamas nukentėjusiajam, numatė, kad tokiais savo veiksmais gali nežymiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir to norėjo. Taigi jis nusikalto, veikdamas tiesiogine tyčia. Todėl pirmosios instancijos pagrįstai V. T. veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

15Dėl nuteistiesiems L. T. ir V. T. paskirtų bausmių

  1. Nepagrįstas apeliacinių skundų argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, nuteistiesiems skirdamas bausmes, jų neindividualizavo.
  2. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes L. T. ir V. T., atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą), dėl jų veiksmų kilusias pasekmes (nežymiai sutrikdyta kito asmens sveikata) bei nuteistųjų asmenybes: L. T. neteista (t. 1, b. l. 49), administracine tvarka nebausta (t. 1, b. l. 56). V. T. nusikalto pirmą kartą (t. 1, b. l. 50), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 54-55), dirba. Jis charakterizuojamas kaip sąžiningas, kruopštus ir ramaus būdo darbuotojas (t. 1, b. l. 58). Be paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nėra L. T. ir V. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti nuteistiesiems paskyrus su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą 4 mėnesiams, nuteistuosius įpareigojant per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems parinkta bausmės rūšis ir jos dydis neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka nukentėjusiojo ir kaltininkų teisėtų interesų pusiausvyrą. Vien tai, kad nuteistiesiems parinkta bausmės rūšis ir jos dydis sutampa, nesuteikia pagrindo manymui, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aktualias aplinkybes, skirtas individualizuoti L. T. ir V. T. skiriamas bausmes.

16Dėl civilinio ieškinio

  1. Nukentėjusysis R. B. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš nuteistųjų jo naudai priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
  2. Nuteistieji L. T. ir V. T. nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl civilinio ieškinio išsprendimo, nes pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nukentėjusiajam buvo padaryta žala, privalėjo įvertinti kiekvieno nuteistojo veiksmus, juos atskirti ir iš kiekvieno nuteistojo priteisti jų veiksmais padarytai žalai proporcingą sumą.
  3. Pažymėtina, kad solidariosios atsakomybės taisyklės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai). Bendru žalos padarymu laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji L. T. ir V. T. veikė turėdami vieningą tyčią sutrikdyti R. B. sveikatą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. B. padarytos žalos atlyginimą iš nuteistųjų priteisė solidariai.
  4. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo savo sprendimą priteisti nukentėjusiojo naudai 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį ir sunkumą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 140 straipsnio 1 dalies nuostata saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino nuteistųjų nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo R. B. interesus, tinkamai taikė įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Toks priteistos neturtinės žalos dydis taip pat atitinka formuojamą teismų praktiką, todėl jį mažinti nėra pagrindo.

17Dėl proceso išlaidų

  1. L. T. nesutinka su iš nuteistųjų nukentėjusiojo naudai priteista suma proceso išlaidoms atlyginti, nurodo, kad turėtų proceso išlaidų dydis turi būti sumažintas proporcingai patenkinto civilinio ieškinio dydžiui.
  2. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis pateikė dokumentus, patvirtinančius turėtas advokato atstovavimo išlaidas, viso 350 Eur (t. 2, b. l. 20, 21). Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu priteistos proceso išlaidos yra proporcingos suteiktoms atstovavimo paslaugos ir nėra aiškiai per didelės. Pažymėtina, jog teismai, nagrinėjantys baudžiamąsias bylas, spręsdami klausimą dėl priteistinų proceso išlaidų dydžio, civilinio proceso kodekso normomis, nustatančiomis, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, nesivadovauja.
  3. Įvertinus tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018-01-19 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį dėl apeliaciniuose skunduose nurodomų motyvų nėra pagrindo.
  1. Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusiojo gynėjas pateikė pinigų priėmimo kvitą, kuriuo nukentėjusysis yra sumokėjęs 300 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir dokumento - atsiliepimo į apeliacinius skundus surašymą ir prašė šią sumą priteisti iš nuteistųjų. Prašymas tenkintinas, nes gynėjas atstovavo nukentėjusįjį susitarimo pagrindu, nukentėjusiojo sumokėtų sumų dydį patvirtina pinigų priėmimo kvitas. Prašomų priteisti išlaidų dydis nėra pernelyg didelis.

18Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19nuteistųjų L. T. ir V. T. apeliacinius skundus atmesti.

20Nukentėjusiojo R. B. naudai iš nuteistųjų L. T. ir V. T. solidariai priteisti 300 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ryšiai