Byla 2K-319-511/2017

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, nuteistajam P. C. (P. C.), jo gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui, nukentėjusiajam S. D., jo atstovui advokatui Ignatijui Šuškevičiui (Ignatij Šuškevič),

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. C. ir jo gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. išteisinamąjį nuosprendį, P. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 10 MGL (380 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigojant jį per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

3Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams S. D., V. I., T. R. iš civilinio atsakovo AAS ,,Gjensidige Baltic“ priteista po 1666 Eur, iš civilinės atsakovės UAB ,,E“ – po 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. D. iš civilinio atsakovo AAS ,,Gjensidige Baltic“ priteista 3227 Eur turtinei žalai atlyginti, iš nuteistojo P. C. – 1618 Eur proceso išlaidų.

4Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu P. C. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį buvo išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų S. D., V. I. ir T. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo, jo atstovo advokato ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

61. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu P. C. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 28 d., apie 7.00 val., Alytaus r., Pocelonių k., kelio Naujieji Valkininkai–Daugai–Alytus 28-ajame kilometre, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1436 patvirtintos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2013 m. sausio 1 d. ir galiojusios iki 2014 m. spalio 11 d.) 133, 134 punktų reikalavimus, t. y. pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino važiavimo greičio ir prireikus nesustojo, kai to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas; atsiradus kliūčiai, privalėjo sulėtinti važiavimo greitį, sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, darbo metu vairuodamas UAB „E“ priklausantį automobilį „Opel Vivaro“ (valst. Nr. ( - ) ir važiuodamas nuo Alytaus pusės Vilniaus kryptimi, atsitrenkė į ant kelio dėl techninio gedimo sustojusį automobilį „Daewoo Espero“ (valst. Nr. ( - ) dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusi automobilio „Daewoo Espero“ vairuotoja D. D. dėl daugybinių kairės pusės šonkaulių lūžimų, kairio plaučio sumušimo, ūmios potrauminės pneumonijos, sepsio bei daugybinio organų nepakankamumo 2014 m. sausio 7 d. 20.10 val. mirė.

72. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetą suteikė kai kuriems įrodymams, kai kuriuos – ignoravo, taip pat nevertino jų visumos ir tai lėmė nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Dėl to šis teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį.

83. Kasaciniu skundu nuteistasis P. C. ir jo gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

93.1. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 5 dalį, nes nenustatė visų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (veikos, kaltės ir priežastinio ryšio), neįvertino kito eismo dalyvio padarytų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimų bei jų įtakos eismo įvykio kilimui ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 255 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 320 straipsnio 3, 4 dalių, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus vertino vienpusiškai ir nesivadovavo jų visuma, nepagrįstai praplėtė kaltinimo ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas.

103.2. Kasatoriai teigia, kad, pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti, jog šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu atsirado nusikalstamos pasekmės – žuvo žmogus. Šią nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus) bei priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, todėl, kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą kaltinamo asmens veiksmuose.

113.3. Kasatoriai dėl kaltės, kaip nusikalstamos veikos požymio, nustatymo pažymi, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuojant transporto priemonę, galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nesukels pavojaus sau ir kitiems (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015). Dėl to, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014). Teismų praktikoje yra precedentų, kai asmuo, tamsiu paros metu nepastebėjęs tinkamai nepaženklintos kliūties ir į ją atsitrenkęs, nebuvo laikomas eismo įvykio kaltininku, o kaltu dėl eismo įvykio buvo pripažintas kliūtį sudaręs eismo dalyvis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2005, 2K-160/2014).

123.4. Kasaciniame skunde, cituojant eismo įvykio aplinkybes, nurodoma, kad byloje nustatyta, jog vairuotojos D. D. automobilis „Daewoo Espero“ tamsiu paros metu važiuojamojoje kelio dalyje stovėjo be įjungtos automobilio avarinės šviesos signalizacijos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis eksperimento duomenimis ir liudytojo G. Š. (G. Š.) parodymais, konstatavo, jog būtent nuteistasis buvo nepakankamai atsargus (nusikalstamas nerūpestingumas), nes jis pagal aplinkybes objektyviai galėjo laiku sustabdyti automobilį ar apvažiuoti kliūtį ir išvengti transporto priemonių susidūrimo, kadangi kelio važiuojamojoje dalyje automobilis „Daewoo Espero“ buvo matomas. Kasatorių manymu, ši apeliacinės instancijos teismo išvada klaidinga, nes pagrįsta tik įrodymų fragmentais, faktinių duomenų detalėmis ir prielaidomis dėl kliūties matomumo, atstumo iki kliūties ir pan.

133.5. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo eksperimento metu gautų duomenų vertinimu dėl objektyvios galimybės pamatyti tamsiu paros metu be įjungtų avarinių žibintų važiuojamojoje kelio dalyje stovintį automobilį. Kasatoriai teigia, kad nors atlikto eksperimento metu nustatytas mažiausias 148 m atstumas, kuriam esant galima pastebėti kelio važiuojamojoje dalyje automobilį, tačiau teismas neįvertino, kad eksperimento metu vairuotojas statistas važiavo vos 30 km/h greičiu ir buvo įspėtas apie tai, kad kelyje stovės automobilis. Tuo tarpu nuteistasis eismo įvykio metu važiavo gerokai didesniu greičiu, kaip nustatyta 2015 m. balandžio 30 d. teismo autotechninės ekspertizės išvados duomenimis, t. y. mažiausiai 62 km/h greičiu, o vadovaujantis paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais ? apie 80 km/h greičiu. Dėl to, kasatorių nuomone, didesniu greičiu važiuojančiam vairuotojui būtų buvęs reikalingas didesnis atstumas kliūčiai pastebėti. Kasatoriai pažymi ir tai, kad nuteistasis iki eismo įvykio kilimo važiavo leistinu greičiu (vietovėje buvo leistinas 90 km/h važiavimo greitis), byloje nenustatyta, kad jo pasirinktas važiavimo greitis pagal važiavimo sąlygas eismo įvykio metu buvo nepriimtinas. Nuteistasis nuosekliai teigė, jog kliūtį kelyje pamatė iki jos likus vos 40?50 m atstumui, o autotechninės ekspertizės akto išvadoje nustatyta, kad jis, važiuodamas 80?90 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Daewoo Espero“, laiku stabdydamas vairuojamą automobilį, jeigu turėjo objektyvią galimybę pamatyti išilgai kelio važiuojamosios dalies stovintį automobilį „Daewoo Espero“ didesniu negu automobilio stabdymui reikalingu 94,7:114,2 m atstumu, priklausomai nuo važiavimo greičio. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su kliūtimi, nes automobiliui, važiuojančiam 80?90 km/h greičiu, sustabdyti reikalingas atstumas yra didesnis už nurodytą 50 m kliūties matomumo atstumą. Kasatoriai teigia, kad teismas nesiaiškino, kokiu atstumu nuteistasis turėjo galimybę pamatyti kliūtį kelyje, važiuodamas realiu, o ne eksperimento metu pasirinktu važiavimo greičiu, ar galėjo kliūtį pamatyti iki jos likus 40?50 m, todėl nuteistojo kaltę grindė tik prielaidomis.

143.6. Kasatoriai, nesutikdami su liudytojo G. Š. parodymų dėl kliūties matomumo kelyje vertinimu, pažymi, kad teismas nepakankamai įvertino šio liudytojo parodymų subjektyvųjį aspektą, suvokiant eismo įvykio kaip objektyviosios tikrovės reiškinio ypatumus. Kasatorių teigimu, iš šio liudytojo parodymų ne tik negalima daryti išvados, jog kliūtis buvo pakankamai gerai matoma, tačiau ir išvados, jog apskritai liudytojas suprato matantis kliūtį, stovinčią kelio važiuojamojoje dalyje. Liudytojas negalėjo identifikuoti, jog apskritai matė automobilį, negalėjo apibūdinti jo padėties kelyje: ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog matė kažką panašaus į traktorių, teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad, bandydamas aplenkti nuteistojo vairuojamą automobilį, kelyje pastebėjo tik kažką panašaus į atšvaitų spindesį, pagalvojo, gal dviratis važiuoja.

15Kasatoriai nesutinka ir su teismo išvada, kad iš paskos nuteistajam važiavęs šis liudytojas kliūtį pastebėjo iš pakankamai didelio atstumo, nes teismas nenurodė, ką tiksliai reiškia ,,tas pakankamai didelis atstumas“, ar to pakankamai didelio atstumo būtų pakakę sureaguoti į stovinčią kliūtį ir laiku sustabdyti automobilį. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pats liudytojas važiavo transporto priemonėje, viskas įvyko per labai trumpą laiko atkarpą ? kelias sekundes, įvykis liudytojui buvo netikėtas, ir liudytojo parodymus itin kruopščiai patikrinti bei sugretinti su specialistų ir ekspertinių tyrimų duomenimis. Nors, pasak kasatorių, šiuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atlikus įrodymų tyrimą, buvo paskirta papildoma ekspertizė, tačiau joje į bylai reikšmingus klausimus atsakyta nebuvo, t. y. 2016 m. rugsėjo 22 d. ekspertizės akto išvadoje konstatuota, kad negalima apskaičiuoti, kiek laiko truko nebaigtas G. Š. lenkimo manevras; negalima nustatyti, kokį atstumą per kokį laiką galėjo nuvažiuoti G. Š. vairuojamas automobilis per nebaigto lenkimo manevrą; negalima nustatyti, kokiu atstumu iki susidūrimo nuo automobilio „Daewoo Espero“ ir automobilio „Opel Vivaro“ galėjo būti G. Š. vairuojamas automobilis; negalima apskaičiuoti, koks buvo G. Š. vairuojamo automobilio važiavimo greitis prieš nagrinėjamą eismo įvykį.

163.7. Kasatoriai, nesutikdami su teismo išvada, kad nuteistasis turėjo techninę galimybę ne tik laiku sustabdyti vairuojamą transporto priemonę, tačiau ir apvažiuoti kliūtį, teigia, kad teismas tai pagrindė vien tik matematiniu veiksmu, iš kelio pločio atimdamas nuteistojo vairuoto mikroautobuso ir nukentėjusiosios automobilio užimamą kelio plotį, tačiau nevertino, ar toks vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje būtų buvęs saugus, priimtinas ir efektyvus, nesivadovavo specialiomis žiniomis, pagrįstomis ekspertų išvadomis. Priešingai, anot kasatorių, 2015 m. balandžio 30 d. ekspertizės akte nustatyta, kad nuteistasis neturėjo techninės galimybės apvažiuoti, tikėtina, apie 1,6 m atstumu nuo dešinės eismo juostos kraštą žyminčios punktyrinės linijos stovinčio automobilio „Daewoo Espero“ savo važiavimo krypties 3,8 m pločio eismo juostoje (neįvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą), nes likusios eismo juostos plotis – 2,2 m (3,8 ? 1,6) – nepakankamas tokiam manevrui. Apeliacinės instancijos teisme, atliekant papildomą įrodymų tyrimą, buvo apklausta papildomą autotechninę ekspertizę atlikusi ekspertė L. Levulytė, kuri nurodė, kad automobilio „Daewoo Espero“ apvažiuoti, neišvažiuojant į priešpriešinę eismo juostą, nebuvo jokios galimybės. Taigi, pasak kasatorių, nuteistasis neturėjo techninės galimybės saugiai apvažiuoti kliūtį sudariusį automobilį, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu teismas padarė priešingą išvadą, kad įvykio situacijoje tokie vairuotojo veiksmai būtų techniniu požiūriu priimtini ir atitikę KET reikalavimus.

173.8. Kasaciniame skunde teigiama, kad jei KET pažeidžia keli eismo dalyviai, teismų sprendimuose turi būti nurodyti kiekvieno eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai, nes tai yra preliminari sąlyga spręsti priežastinio ryšio klausimams tarp eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių. Tokiais atvejais reikia taikyti būtinosios sąlygos taisyklę ir ja remiantis nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-127/2010). Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-522/2010, 2K-73/2011, 2K-578/2011, 2K-35-895/2017).

183.9. Kasatoriai cituoja 2015 m. balandžio 30 d. autotechninės ekspertizės duomenis ir teigia, kad šios ekspertizės išvados dėl to, kurio eismo įvykio dalyvio, t. y. nukentėjusiosios D. D. ar P. C., veiksmai buvo techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ar tik turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, yra sąlyginės, siejamos su nuteistojo galimybe pamatyti kliūtį atstumu, didesniu nei automobilio stabdymo kelias, kurios, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino. Dėl to šis teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad nuteistojo veiksmai, laiku nestabdžius vairuojamos transporto priemonės arba neapvažiavus kliūties ir susidūrus su „Daewoo Espero“ automobiliu, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu.

193.10. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas neįvertino automobilio „Daewoo Espero“ vairuotojos D. D. padarytų KET pažeidimų ir jų tikėtinos įtakos nuteistojo galimybei laiku pastebėti kliūtį kelyje ir išvengti eismo įvykio. Anot kasatorių, remiantis autotechninės ekspertizės išvadomis, eismo įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, liudytojų, ekspertės, nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymais, nukentėjusiosios automobilis tamsiu paros metu stovėjo neapšviestoje važiuojamojoje kelio dalyje su neįjungta avarinės šviesos signalizacija. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad, vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 22 d. ekspertizės išvada, pagal automobilio „Daewoo Espero“ iki eismo įvykio buvusią techninę būklę negalėjo degti avarinės signalizacijos žibintai, ir tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad minėtame automobilyje nedegė ir gabaritų žibintai, dėl to automobilio kelyje laiku pastebėti buvo praktiškai neįmanoma. Šios aplinkybės, kasatorių teigimu, patvirtina, kad būtent automobilio „Daewoo Espero“ vairuotojos veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, nes ji pažeidė KET 148, 156 punktų reikalavimus (neapšviestuose kelių ruožuose tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui leidžiama stovėti tik stovėjimo aikštelėse arba už kelio ribų; priverstinai sustojęs ten, kur sustoti (stovėti) draudžiama, transporto priemonės vairuotojas privalo įjungti avarinę šviesos signalizaciją, jeigu tokia įrengta (pastatyti avarinio sustojimo ženklą), ir kuo skubiau pašalinti transporto priemonę nuo kelio). Kasatorių teigimu, nuteistojo veiksmai patys savaime nebūtų sukėlę kokių nors pasekmių, jeigu D. D. nebūtų pažeidusi prieš tai nurodytų KET reikalavimų.

203.11. Kasatoriai dėl nepagrįsto kaltinimo ribų praplėtimo, išėjimo už bylos nagrinėjimo ribų ir rungimosi principo pažeidimų nurodo, kad P. C. buvo kaltinamas ne tik tuo, kad pažeidė KET 133, 134 punktų reikalavimus (laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės arba neapvažiavo kliūties ir susidūrė su kitu automobiliu, dėl ko žuvo žmogus), bet ir tuo, jog jis turėjo galimybę išvengti kliūties, ją apvažiuodamas per kairę pusę, išvažiuodamas į priešpriešinę kelio eismo juostą. Apkaltinamuoju apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu P. C. buvo nuteistas remiantis visai kitomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, nei buvo kaltinamas viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, ir remiantis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos apeliaciniuose skunduose: prokuroras įrodinėjo, kad P. C. turėjo apvažiuoti kliūtį per kairę pusę priešpriešinėje kelio juostoje, nukentėjusysis S. D. ? per dešinę pusę kelio kelkraščiu, nes apeliacinės instancijos teismas padarė naują išvadą, jog P. C. turėjo techninę galimybę ne tik laiku sustabdyti vairuojamą transporto priemonę, tačiau ir apvažiuoti kliūtį toje pačioje eismo juostoje, esant pakankamam tarpui pravažiuoti pro kliūtį iš kairės pusės, nekertant ištisinės skiriamosios juostos ir nekliudant kliūties. Kasatoriai atkreipia dėmesį, jog toks klausimas (dėl galimybės apvažiuoti kliūtį toje pačioje (o ne priešpriešinėje) kelio eismo juostoje) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose keliamas nebuvo, nebuvo svarstoma, ar tai būtų buvę daryti saugu, efektyvu ir pateisinama techniniu požiūriu. Atsižvelgdami į tai, kasatoriai teigia, jog, apeliacinės instancijos teismui kaltinimą pakeitus savo iniciatyva, buvo apribota nuteistojo teisė į gynybą ir pabloginta jo padėtis apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis neturėjo galimybės gintis iš esmės dėl kitų atliktų ar neatliktų veiksmų, nei buvo kaltinamas.

21Be to, teismas padarė išvadą, kad P. C. automobilį vairavo pavargęs (KET 14 punkto nuostatų pažeidimas), nors tuo jis nebuvo kaltintas. Taip pat kasatoriai nesutinka ir su tokia teismo išvada, nes vien tik nuvažiuotas atstumas, važiavimo trukmė ir paros metas šioje situacijoje neleidžia padaryti tokios išvados. Pažymėtina, kad kasatorius eismo įvykio dieną dirbo vairuotoju, krovinį vežė, atlikdamas darbines pareigas pagal darbdavio nustatytą darbo grafiką, važiavimo aplinkybės (atstumas, paros laikas) jam buvo įprastos. Pakaitinio vairuotojo nebuvo, kadangi vairavimo trukmė neviršijo teisės aktų numatyto vairavimo ir poilsio režimo. Taigi, pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva konstatavo naują faktinę aplinkybę, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, kaltinimas BPK 256 straipsnyje nurodyta tvarka keičiamas nebuvo, tokios aplinkybės nebuvo nurodomos ar įrodinėjamos ir apeliaciniuose skunduose.

224. Nuteistojo P. C. ir jo gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinis skundas tenkintinas dalinai.

23Dėl BPK pažeidimų, padarytų apeliacinės instancijos teisme, priimant naują nuosprendį

245. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje P. C. buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas P. C. išteisino, o apeliacinės instancijos teismas jį pripažino kaltu ir nuteisė.

256. Pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu P. C. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Šis teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad P. C. nepažeidė KET (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1436 patvirtintos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2013-01-01 ir galiojusios iki 2014-10-11) 133 ir 134 punktų reikalavimų, jo veiksmai kelyje iki eismo įvykio nebuvo pagrindinė sąlyga šio eismo įvykio kilimui, todėl negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiosios automobilis tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje be įjungtos automobilio avarinės šviesos signalizacijos ir taip sudarė sunkiai pastebimą kliūtį jai iš paskos artėjusio automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojui P. C.; taigi, nukentėjusiosios veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga šio eismo įvykio kilimui.

266.1. Teismas taip pat pažymėjo, kad autotechninės ekspertizės akte priežastinis ryšys dėl eismo įvykio kilimo ir galimybės išvengti automobilių susidūrimo siejamas su vairuotojo P. C. objektyvia galimybe pamatyti nukentėjusiosios automobilį „Daewoo Espero“ ir tai siejama su ne mažesniu 94,7 ÷ 114,2 m atstumu. Objektyvių duomenų, kad P. C. turėjo galimybę šį automobilį pamatyti iš toliau nei 40–50 m atstumo (kaip kad teigia pats nuteistasis), byloje nėra. Be to, teismas atlikto eksperimento metu gautų duomenų, t. y. nustatytas mažiausias 148 m atstumas, kuriam esant galima pastebėti kelio važiuojamojoje dalyje automobilį, nelaikė pagrindiniu kriterijumi objektui pastebėti.

277. Apeliacinės instancijos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu šis pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis buvo panaikintas ir P. C. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.

287.1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ekspertizės išvados 9 punkto antros dalies, kurioje nurodyta, kad ,,jeigu automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti automobilį „Daewoo Espero“ ne mažesniu kaip 148 m atstumu (kaip nustatyta eksperimento metu), tai P. C. veiksmai, – laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės ir susidūrė su automobiliu „Daewoo Espero“, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu“; 13 punkto, kuriame nurodyta, kad automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojas P. C., važiuodamas 80-90 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Daewoo Espero“ laiku stabdydamas vairuojamą automobilį, jeigu turėjo objektyvią galimybę pamatyti išilgai kelio važiuojamosios dalies stovintį automobilį „Daewoo Espero“ didesniu negu automobilio sustabdymui reikalingas 94,7 ÷ 114,2 m atstumu, priklausomai nuo važiavimo greičio“; ignoravo eksperimento metu gautus duomenis, kad automobilį buvo galima pamatyti ne mažesniu kaip 148 m atstumu ir liudytojo G. Š. (eismo įvykio metu ketinusio lenkti nuteistojo vairuojamą automobilį) parodymus, kad jis matė kažkokią kliūtį kelyje. Apeliacinės instancijos teismas, be to, konstatavo, kad atsižvelgiant į P. C. vairuojamo mikroautobuso plotį (1,9 metro), buvo pakankamas tarpas pravažiuoti pro kliūtį iš kairės pusės, nekertant ištisinės skiriančiosios juostos ir nekliudant kliūties. Apeliacinėss instancijos teismas padarė išvadą, kad P. C. nuovargis, atsiradęs naktį važiuojant be poilsio ilgą kelio atstumą, sąlygojo jo atidumo, dėmesio koncentracijos praradimą ir laiku kliūties nepastebėjimą ir nulėmė KET 133 ir 134 punktų reikalavimų pažeidimus, tai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Taip pat padaryta išvada, kad automobilio „Daewoo Espero“ vairuotojos D. D. veiksmai, kad ji priverstinai sustojusi neįjungė avarinio ženklo nebuvo lemiamame priežastiniame ryšyje, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad kliūtis buvo matoma iš pakankamai toli, kad P. C. laiku sustabdytų automobilį ar kliūtį apvažiuotų.

298. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo, jos įrodytumo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

309. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes.

3110. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Pagal šį BPK straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

3210.1. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-28-489/2016).

3311. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dėl P. C. nuteisimo argumentus ir motyvus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes tinkamai neįvertino visų proceso metu surinktų bylos teisingam išsprendimui reikšmingų įrodymų.

3412. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje P. C. kaltę, visų pirma, grindė jau minėtomis ekspertizės akto išvadomis (9 ir 13 punktais), tačiau nuosprendyje jų iš esmės neanalizavo, apsiribojo tik jų citavimu, nurodymu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų nevertino. Taigi, pats apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą vertino tik formaliai. Pažymėtina, kad minėtos išvados yra galimybinės (sąlyginės) (,,jeigu automobilio „Opel Vivaro“ vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti automobilį „Daewoo Espero“ ne mažesniu kaip 148 m atstumu <...>“, ,,jeigu turėjo objektyvią galimybę pamatyti išilgai kelio važiuojamosios dalies stovintį automobilį „Daewoo Espero“ didesniu negu automobilio sustabdymui reikalingas 94,7 ÷ 114,2 m atstumu <...>“), t. y. priklausančios nuo kitų aplinkybių, kurias reikia nustatyti (kaip kad nagrinėjamu atveju – atstumas, iš kurio nuteistasis turėjo objektyvią galimybę pamatyti nukentėjusiosios automobilį). Tokiu atveju aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių.

3513. BPK 197 straipsnis apibrėžia eksperimentą kaip procesinį veiksmą, kuris skirtas liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti, kada atkuriama tiriamo įvykio situacija, aplinka, asmenų veiksmai ar kitos aplinkybės ir atliekami reikiami bandymai. Atliekant eksperimentą, galima patikrinti įvykio ar reiškinio suvokimo, stebėjimo galimybę (matomumą ar girdimumą), tam tikrų veiksmų atlikimo galimybę ir pan.

3613.1. Pažymėtina, kad atliekant šios rūšies eksperimentus, reikia laikytis tam tikrų reikalavimų, kad būtų galima užtikrinti objektyvų bandymų procesą ir rezultatus. Eksperimento metu turi dalyvauti pats įvykyje dalyvavęs ir parodymus duodantis asmuo, nes kiekvieno asmens gebėjimas matyti, girdėti ar suvokti reiškinius yra individualus. Eksperimentas turi būti atliekamas su keliais asmenimis, įskaitant ir patį įvykyje dalyvavusį ir parodymus duodantį asmenį. Eksperimento metu vienas asmuo turi būti šalia suvokimo objekto, kitas – prie asmens, kurio galimybės tikrinamos. Eksperimentas turi būti atliekamas sąlygomis, kuo panašesnėmis į tas, kuriomis vyko tiriamasis įvykis (vieta, laikas, apšvietimo, meteorologinės, garsinės sąlygos, naudojami daiktai, greitis ir pan.). Eksperimentas (bandymai) turi būti atliekamas kelis kartus ir tomis pačiomis, ir specialiai pakeistomis sąlygomis, kad būtų panaikinta atsitiktinumo galimybė ir kad būtų padidintas eksperimento rezultatų patikimumas bei įtikinamumas.

3713.2. Nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti, kokiu atstumu vairuotojas P. C. galėjo pastebėti kelio važiuojamojoje dalyje neįjungus avarinių šviesų stovintį automobilį. Eksperimentas atliktas tame pačiame kelyje, kaip ir įvyko eismo įvykis, panašiomis paros ir klimatinėmis sąlygomis, važiuojant 30 km/h greičiu, pasitelkiant vieną asmenį ir jį įspėjant, kad kelyje bus kliūtis, taip pat po vieną kartą skirtingomis aplinkybėmis (prieš eismo įvykio vietą pastačius automobilį su trumposiomis šviesomis). Šio procesinio veiksmo metu nustatyta, kad stovinčio kelyje automobilio pastebėjimo vieta – 165 m atstumu; prieš eismo įvykio vietą pastačius automobilį su trumposiomis šviesomis, jo pastebėjimo vieta – 148 m. Taigi, eksperimentas buvo atliekamas maždaug tris kartus mažesniu greičiu, nei bylos duomenimis važiavo P. C. automobilis prieš pat eismo įvykį. Pažymėtina, kad vien tik mažesnio, t. y. saugaus atlikti eksperimentą automobilio greičio parinkimas nelaikytinas kliūtimi teisingai nustatyti atstumą, iš kurio idealiomis sąlygomis konkretus asmuo gali pastebėti kliūtį. Tačiau būtina įvertinti, kad skirtingų asmenų sugebėjimas, kad ir tokiomis pačiomis sąlygomis pamatyti tą patį objektą, nėra vienodas, pvz., dėl skirtingos regos ar kitų asmens savybių ar kitų aplinkybių. Vertinant tokią galimybę, būtina atsižvelgti ir į konkrečią situaciją eismo įvykio metu, įvertinti aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos, pamatant netikėtą kliūtį ir tinkamai į ją reaguojant. Šiuo atveju eksperimentas buvo atliekamas ne su keliais, o su vienu asmeniu, bandymas nebuvo atliktas su pačiu P. C., atlikta tik po vieną eksperimento (skirtingomis sąlygomis) bandymą. Iš bylos matyti, kad eksperimento dalyvis (statistas) buvo iš anksto įspėtas apie būsimą kliūtį kelyje, o tai reiškia, kad jis atidžiai stebėjo kelią ir specialiai koncentravo dėmesį, kad pamatyti jam iš anksto žinomai pasirodysiantį objektą, kai tuo tarpu realiomis sąlygomis, paprastai vairuotojas dėmesio nekoncentruoja tik į vieną tašką, o stebi visumą. Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes betarpiškai prieš eismo įvykį, tamsiu paros metu, iš paskos P. C. vairuojamo automobilio nedideliu atstumu važiavo kiti automobiliai, priešpriešiais su įjungtomis šviesomis taip pat važiavo automobilis; vienas iš paskos važiavusių automobilių (vairuojamas G. Š.) buvo pradėjęs atlikti lenkimo manevrą, tačiau pamatęs priešpriešiais atvažiuojantį automobilį, ir supratęs, kad aplenkti nespės, vairuotojas lenkimo manevrą nutraukė. Byloje neįvertinta, ar tokiu atveju įmanoma vairuotojo koncentracija vien tik į kelią priešais, sutelkiant dėmesį tik tam, kad laiku pamatyti ir sureaguoti į netikėtą kliūtį. Iš bylos matyti, kad nagrinėjamu atveju eksperimento pakartojimas visiškai identiškomis sąlygoms, kurios buvo eismo įvykio metu, nėra įmanomas dėl tokio eksperimento nesaugumo, o tais atvejais, kai eksperimento metu nepavyksta pasiekti didžiausio panašumo tarp eksperimento ir tiriamojo įvykio sąlygų arba maksimaliai panašiomis sąlygomis atlikti eksperimentą būtų nesaugu, vertinant rezultatus, reikia atkreipti dėmesį į sąlygų nesutapimo laipsnį. Kuo didesnis šis laipsnis, tuo eksperimento rezultatai nepatikimesni. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nevertino, į tai neatsižvelgė ir jokių išvadų dėl eksperimento rezultatų patikimumo ir jo duomenų atitikimo BPK 20 straipsnio reikalavimams nepadarė.

3813.3. Apeliacinės instancijos teismas apie vairuotojo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį kelyje sprendė ir rėmėsi liudytojo G. Š., bandžiusio aplenkti P. C. mikroautobusą, parodymais, t. y. kad jam (G. Š.) išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, jis iš priekio matė atvažiuojantį automobilį su įjungtomis artimomis šviesomis, taip pat priekyje pamatė objektą, kuris pagal vienus jo parodymus galėjo būti traktorius, pagal kitus – dviratis, automobilis, kurio avariniai signalai nešvietė; ar tas automobilis stovėjo, ar lėtai važiavo, nesuprato, taigi ir jis objekto aiškiai identifikuoti negalėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šio liudytojo parodymus, neatsižvelgė į tai, kad eismo įvykio situacijoje nuteistojo P. C. ir liudytojo G. Š. padėtis kelyje buvo skirtinga, apšvietimo sąlygos nuo važiuojančių automobilių šviesų jiems buvo netapačios, taigi, jų galimybės pastebėti kelio važiuojamojoje dalyje stovintį automobilį buvo skirtingos, tačiau šios aplinkybės neaptartos ir neįvertintos. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, jog P. C. objektyviai turėjo galimybę pamatyti kliūtį kelyje, nes automobilį pastebėjo G. Š., padaryta išsamiai neįvertinus visų svarbių bylos duomenų.

3914. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad P. C. nuovargis, atsiradęs jam naktį važiuojant be poilsio ilgą kelio atstumą, sąlygojo jo atidumo, dėmesio koncentracijos praradimą ir laiku kliūties nepastebėjimą ir nulėmė KET 133 ir 134 punktų reikalavimų pažeidimą. Tačiau pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl P. C. nuovargio ir tuo pačiu jo padaryto KET 14 punkto pažeidimo, teismo nuomone nulėmusio KET 133 ir 134 punktų reikalavimų pažeidimus, pagrįstos prielaidomis, o ne faktiniais duomenimis. Be to, spręsdamas dėl P. C. galimybės apvažiuoti stovėjusį automobilį iš kairės, apeliacinės instancijos teismas niekaip nevertino ekspertės paaiškinimų, kad toks manevras susiklosčiusioje eismo situacijoje, kai iš priekio atvažiuoja kitas automobilis, techniškai buvo nepriimtinas.

4015. Pažymėtina, kad pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą, turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytas KET pažeidimas, bet ir kiti faktoriai, taip pat galėję turėti reikšmės eismo įvykiui. Tačiau, net ir nustačius KET pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su eismo įvykiu bei padaryta žala kitam asmeniui, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes. Neturėdamas pagrindo neabejotinai išvadai dėl visų šių požymių įrodytumo, teismas negali priimti apkaltinamojo nuosprendžio, net jeigu ir eismo įvykio metu kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai.

4115.1. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, pripažindamas P. C. kaltu, aptartu aspektu visiškai neaptarė ir jo kaltės klausimo.

4216. Įvertinus tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), t. y. vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Todėl apkaltinamasis nuosprendis panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo, atkreipiant dėmesį į šioje nutartyje nurodytus trūkumus.

43Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

44Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams S. D., V. I., T. R. iš civilinio... 4. Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu P. C.... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių... 6. 1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu P. C. nuteistas už tai, kad... 7. 2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nuosprendyje... 8. 3. Kasaciniu skundu nuteistasis P. C. ir jo gynėjas advokatas R. Mikulskas... 9. 3.1. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai... 10. 3.2. Kasatoriai teigia, kad, pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281... 11. 3.3. Kasatoriai dėl kaltės, kaip nusikalstamos veikos požymio, nustatymo... 12. 3.4. Kasaciniame skunde, cituojant eismo įvykio aplinkybes, nurodoma, kad... 13. 3.5. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo eksperimento metu... 14. 3.6. Kasatoriai, nesutikdami su liudytojo G. Š. parodymų dėl kliūties... 15. Kasatoriai nesutinka ir su teismo išvada, kad iš paskos nuteistajam... 16. 3.7. Kasatoriai, nesutikdami su teismo išvada, kad nuteistasis turėjo... 17. 3.8. Kasaciniame skunde teigiama, kad jei KET pažeidžia keli eismo dalyviai,... 18. 3.9. Kasatoriai cituoja 2015 m. balandžio 30 d. autotechninės ekspertizės... 19. 3.10. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas neįvertino... 20. 3.11. Kasatoriai dėl nepagrįsto kaltinimo ribų praplėtimo, išėjimo už... 21. Be to, teismas padarė išvadą, kad P. C. automobilį vairavo pavargęs (KET... 22. 4. Nuteistojo P. C. ir jo gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinis skundas... 23. Dėl BPK pažeidimų, padarytų apeliacinės instancijos teisme, priimant... 24. 5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją... 25. 6. Pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu P. C. dėl... 26. 6.1. Teismas taip pat pažymėjo, kad autotechninės ekspertizės akte... 27. 7. Apeliacinės instancijos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu šis... 28. 7.1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos... 29. 8. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir... 30. 9. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas,... 31. 10. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje,... 32. 10.1. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5... 33. 11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo... 34. 12. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje P. C. kaltę, visų pirma,... 35. 13. BPK 197 straipsnis apibrėžia eksperimentą kaip procesinį veiksmą,... 36. 13.1. Pažymėtina, kad atliekant šios rūšies eksperimentus, reikia laikytis... 37. 13.2. Nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti, kokiu atstumu vairuotojas P.... 38. 13.3. Apeliacinės instancijos teismas apie vairuotojo objektyvią galimybę... 39. 14. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad P. C. nuovargis,... 40. 15. Pažymėtina, kad pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnį,... 41. 15.1. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje,... 42. 16. Įvertinus tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų... 43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 44. Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...