Byla 2-1589/2010
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutarties, kuria atsisakyta atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,VK Transportas“ iškelti bankroto bylą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Barveža“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutarties, kuria atsisakyta atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,VK Transportas“ iškelti bankroto bylą.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas UAB „Barveža“ 2010 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovui UAB ,,VK Transportas“. Nurodė, kad 2008 m. gegužės 1 d. tarp UAB „Mindera“ ir atsakovo UAB ,,VK Transportas“ buvo sudaryta „Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis“ Nr. 08/03-02, pagal kurią atsakovas kitai šios sutarties šaliai, t.y. UAB „Mindera“, turėjo mokėti patalpų nuomos mokestį po 1 180 Lt kas mėnesį. Kadangi atsakovas šio mokesčio nebemokėjo, UAB „Mindera“ kreipėsi į teismą ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 28 d. preliminariu sprendimu iš UAB ,,VK Transportas“ buvo priteista 13 687,05 Lt skola, 4 026,34 Lt delspinigių ir 266 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš viso 17 979,39 Lt). 2010 m. balandžio 26 d. „Reikalavimo perleidimo sutartimi“ Nr. 2010/04/26/01 UAB „Mindera“ perleido savo reikalavimo teisę pagal minėtą teismo sprendimą į atsakovą UAB ,,VK Transportas“ ieškovui UAB „Barveža“. Ieškovas nurodė turįs duomenų, kad atsakovo įmonės veikla yra nuostolinga, atsakovas taip pat nevykdo kitų kreditorinių įsipareigojimų, todėl galimai atsakovas yra nemokus ir jam turi būti iškelta bankroto byla.

4Šiaulių apygardos teismas 2010 m. liepos 7 d. nutartimi atsisakė atsakovui UAB ,,VK Transportas“ kelti bankroto bylą. Teismas nutartyje nurodė, kad pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis UAB „VK Transportas“ turėjo turto už 508 268 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 163 000 Lt. 2009 m. kovo 31 d. balanso duomenimis UAB „VK Transportas“ turtas yra 450 528 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 195 886 Lt, todėl teismas padarė išvadą, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, teismas konstatavo, kad 2010 m. kovo 31 d. pradelsti įmonės kreditoriniai įsiskolinimai buvo 57 708 Lt, o debitoriniai įsiskolinimai – 25 580,06 Lt. 2010 m. gegužės 31 d. įmonės kreditoriniai įsiskolinimai sudarė

587 487 Lt, o debitoriniai įsiskolinimai – 66 771 Lt. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog atsakovas dėl ekonominės krizės turi laikinų finansinių sunkumų, todėl nėra pagrindo jam kelti bankroto bylą. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas su kreditoriais atsiskaitinėja dalimis, byloje nėra duomenų, kad atsakovas vėluotų mokėti darbuotojams darbo užmokestį ar būtų sustabdyta įmonės ūkinė veikla. Įmonėje šiuo metu dirba 38 darbuotojai, todėl svarbu išlaikyti darbo vietas ir nesužlugdyti įmonės veiklos dėl laikinų finansinių sunkumų. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas neturi įsiskolinimų VMI, o iš VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. birželio 23 d. rašto Nr. (5.34)S-10571 matyti, kad UAB „VK Transportas“ 2010 m. birželio 1 d. buvo skolingas VSDFV 39 100,38 Lt įmokų ir 1 153,06 Lt delspinigių (iš viso 40 253,44 Lt). Nors atsakovas UAB „VK Transportas“ kai kuriuos pradelstus įsiskolinimus kreditoriams nurodė netiksliai, tačiau šias sumas pridėjus prie pradelstų įsipareigojimų, jie sudaro apie 120 000 Lt, tačiau ši suma neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Teismas sprendė, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo UAB „VK Transportas“ balanse nurodyta turto verte (450 528 Lt), nes teismui pateiktas oficialiai patvirtintas įmonės balansas, o ieškovas UAB „Barveža“ nesutiko dėl ekspertizės atsakovo turto vertei nustatyti skyrimo jo lėšomis. Ieškovo pateikti siūlymai turto vertę nustatyti pagal antstolio turto arešto aktą (apie 174 700 Lt) nepriimtini, nes minėtas turto įvertinimas gali būti apytikslis, jis nėra patikrintas ekspertų. Ieškovo pateikta atsakovo įmonės finansinio patikimumo analizė apie galimą atsakovo įmonės bankrotą ateityje, negali būti pagrindu šiuo metu atsakovui kelti bankroto bylą.

6Atskiruoju skundu ieškovas UAB ,,Barveža“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutartį ir grąžinti bankroto bylos iškėlimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba išspręsti klausimą iš esmės – iškelti atsakovui bankroto bylą. Nurodo, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu net tris kartus pakeitė savo pradelstų įsipareigojimų dydžius, pamiršdamas teismui nurodyti vis naujus kreditorius arba nurodydamas akivaizdžiai mažesnius įsipareigojimus. Tokie atsakovo veiksmai leidžia teigti, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai ir dirbtinai siekia sumažinti pradelstų įsipareigojimų sumą. Iš kitų kreditorių tapo žinoma, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai yra ženkliai didesni, todėl teismas, nenustatęs tikrosios atsakovo pradelstų įsipareigojimų sumos, neteisingai nusprendė, kad atsakovas yra mokus. Bylos nagrinėjimo metu, atsakovo pradelstų įsipareigojimų suma padidėjo nuo 57 708,03 iki 87 487,65 Lt. Tai rodo, kad atsakovo įsipareigojimai nuolat auga. Tvirtina, jog teismas, nagrinėdamas bylą, nebuvo pakankamai aktyvus, todėl neišsiaiškino visų bylai reikšimų aplinkybių, neišsireikalavo visų būtinų dokumentų, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo pasiūlytą atsakovo turto tikrosios vertės nustatymo būdą, pasiremiant antstolio atliktu vertinimu. Teismas turėjo įpareigoti atsakovą atlikti įmonės turto vertinimą. Be to, apeliantas pažymi, kad atsakovas pažeidė laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytus draudimus ir 2010 m. birželio 21 d. atliko 3 002,69 Lt mokėjimą buvusiai darbuotojai J. B. . Tokiais savo veiksmais atsakovas rodo nepagarbą teismui ir kitiems įmonės kreditoriams.

7Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB ,,VK Transportas“ ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad kreditorinių reikalavimų sumos kito, nes kai kurios skolos buvo iš dalies sumokėtos. Tvirtina, jog J. B. ir šiuo metu dirba įmonėje, tačiau yra vaiko priežiūros atostogose, o darbo užmokestis jai buvo išmokėtas iš asmeninių įmonės direktoriaus V. K. lėšų, kurias šis įnešė į įmonės sąskaitą.

8Atskirasis skundas atmetamas.

9Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms. Įmonių bankroto įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, t. y. iškeliant bankroto bylą, yra labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-887/2009).

10Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas tik išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Klausimai, susiję su įmonių nemokumu, turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei. Todėl teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, gali savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, iš kurio galima spręsti apie įmonės (ne)mokumą. Tačiau teismo aktyvumas nereiškia, jog teismas turi teisę vykdyti įrodinėjimo pareigą už šalis (CPK 12, 178 str.). Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas be kita ko reiškia, jog tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus (CPK 13 str.).

11Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atsakovui iškelti bankroto bylą, pagrįstai konstatavo, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovui nėra pagrindo kelti bankroto bylą. Pagal 2010 m. kovo 31 d. balanso duomenis atsakovas turi turto už 450 528 Lt, po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudaro 505 000 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 195 886 Lt. Kaip jau buvo minėta, įmonės nemokumui konstatuoti, būtina sąlyga yra pradelstų įmonės įsipareigojimų santykis su į balansą įrašyto turto verte, t.y. įmonės finansinei būklei nustatyti reikšmingi yra ne visi įmonės įsipareigojimai, o tik tie, kurie yra pradelsti. Iš atsakovo teismui pateiktų kreditorinių ir debitorinių sąrašų matyti, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai yra apie 120 000 Lt, o ši suma neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto. Be to, įmonė turi debitorinių reikalavimų už 66 771 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo abejoti balanse apskaityto atsakovo turimo turto verte, nes atsakovo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai atitinka tokio pobūdžio dokumentams įstatymų keliamus reikalavimus. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, svarbu nustatyti bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį ir jų santykį su įmonės balanse įrašyto turto verte, o ne tikslius visų įmonės įsiskolinimų dydžius. Tikslesnį pradelstų įsipareigojimų dydį svarbu nustatyti tik tada, kai tokių įsipareigojimų suma pagal bylos duomenis yra tik nežymiai didesnė arba nežymiai mažesnė negu pusė įmonės turto vertės. Tuo tarpu kiekvieno kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir dydžio klausimai yra sprendžiami bankroto bylos nagrinėjimo metu, tokius reikalavimus teismo nutartimi tvirtinant, juos tikslinant (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-601/2008).

12Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė atsakovui iškelti bankroto bylą yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

13Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog siekiant ieškovui susigrąžinti skolą iš atsakovo, Lietuvos Respublikos įstatymai numato ir kitokius kreditorių pažeistų teisių gynybos būdus, o ne tik galimybę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo. Priešingai, esant ekonominiam sunkmečiui, viešasis interesas reikalauja išsaugoti visus dar galinčius nenuostolingai funkcionuoti ūkio subjektus, taip išsaugant realius mokesčių mokėtojus, jau sukurtas darbo vietas ir pan., todėl ieškovas turėtų naudotis kitais įstatymuose numatytais savo pažeistų ar ginčijamų civilinių teisių gynimo būdais.

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

15Palikti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai