Byla e2A-503-544/2020
Dėl turtinės žalos atlyginimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1061-631/2020 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui D. B. dėl turtinės žalos atlyginimo ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

31. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė priteisti iš atsakovo D. B. 2 469,75 Eur turtinės žalos atlyginimą, 205,36 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. 2. Nurodė, kad 2017 m. vasario 19 d. AB „Ventus nafta” degalinėje, esančioje ( - ), atsakovas sugadino baldinę sienelę su klijuotu stiklu, šiukšliadėžę, kėdę. Įvykio metu šis degalinės turtas buvo apdraustas Verslo turto draudimu. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė pagal draudėjo pateiktus dokumentus, patvirtinančius žalos dydį, apskaičiavo ir išmokėjo 2 469,75 Eur draudimo išmoką. Atsižvelgdama į tai, subrogacijos pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnis) reiškia reikalavimą atsakingam už padarytą žalą atsakovui. Ieškovė siuntė atsakovui pretenziją, ragindama atlyginti žalą, tačiau žala nebuvo atlyginta.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

53. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. 4. Teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 19 d. AB „Ventus nafta” degalinėje, esančioje ( - ), buvo sugadinta baldinė sienelė su klijuotu stiklu, šiukšliadėžė bei kėdė. Įvykio metu šis turtas buvo apdraustas Verslo turto draudimu. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė pagal draudėjo pateiktus dokumentus, patvirtinančius žalos dydį, apskaičiavo ir išmokėjo 2 469,75 Eur draudimo išmoką. 5. Teismas netenkino atsakovo reikalavimo atmesti ieškinį taikant ieškinio senatį. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo, kuris ginčo atveju nėra praleistas. 6. Teismas, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą, taip pat šalių žodinius paaiškinimus, konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog egzistuoja viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – atsakovo neteisėti veiksmai, kurie būtų pagrindas reikalauti atlyginti patirtą žalą, o ieškovė pati prisiėmė riziką, išmokėdama nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą. Pažymėjo, kad pranešime apie draudiminį įvykį užpildęs degalinės darbuotojas įrašą, kad įvykio kaltininkas yra D. B., padarė savo nuožiūra, nelaukdamas įvykio tyrimo aplinkybių ir policijos sprendimo dėl įvykio ir jo kaltininko kaltės nustatymo. Tai patvirtina atsakovo paaiškinimai, Lietuvos draudimo užvesta žalos byla, kurioje įrašyta, jog manoma, kad D. B. numanomas įvykio kaltininkas, bei 2017 m. kovo 2 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną (toliau – ir nutarimas). 7. Teismas pripažino, kad AB „Ventus nafta“ degalinėje įrengtos pertvaros buvo nestabilios, todėl netikėtas ir visiškai su nerūpestingais ar kaltais veiksmais nesusijęs atsakovo atsirėmimas į sienelę, dėl ko skilo stiklas, kilo žala, negali būti pripažintas atsakovo neteisėtais veiksmais. Sprendė, kad nukentėjusio asmens patirta žala, pagal kurią ieškovė išmokėjo draudimo išmoką, yra sąlygota pačio nukentėjusio asmens: nukentėjęs asmuo nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, nes neužtikrino, kad nestabilios baldinės sienelės su klijuotu stiklu būtų išskirtos aiškiai matomais įspėjamaisiais ženklais ar kitokiu būdu informuotų apie galimas nelaimes ar draudimą prie jų liestis. 8. Teismas nurodė, kad nei iš ieškovės teismui pateiktos 2017 m. gegužės 6 d. PVM sąskaitos – faktūros, nei iš 2017 m. balandžio 29 d. išdavimo dokumento – UE 2017/WZUE/A11/28, kuriais ieškovė pagrindžia žalos dydį, teismas negali daryti pagrįstos išvados, jog minėtuose dokumentuose nurodyta suma yra realiai nukentėjusio asmens patirta turtinė žala dėl apgadintos sienelės, t. y. kad įvykio metu sugadintas AB „Ventus nafta“ turtas atstatytas už 2 469,75 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Todėl sprendė, kad ieškovė neįrodė ir kitos būtinos civilinei atsakomybei kilti sąlygos – patirtos žalos dydžio.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

79. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. 10. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias deliktinę civilinę atsakomybę, bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir šie pažeidimai turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Civilinei atsakomybei kilti nebūtina, kad asmens veiksmai pasireikštų tik tyčia. Asmens veiksmai, kurie sukėlė žalą, turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą ir, jeigu yra pagrindo konstatuoti, kad žalą padaręs asmuo neveikė pakankamai rūpestingai ir atidžiai, galima daryti išvadą, jog egzistuoja neteisėti jo veiksmai ir tuo pačiu kaltė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės egzistavimo, nepagrįstai susiaurino kaltės formą iki tyčios. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas elgėsi nepakankamai rūpestingai bei atidžiai ir būtent toks jo elgesys sąlygojo žalos atsiradimą. 11. Nurodo, kad byloje buvo pateiktas administracinio nusižengimo bylos nutarimas, kuriame fiksuotos tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai apklausė atsakovą, o pastarasis patvirtino, kad padarytą žalą ketina atlyginti. Į šią aplinkybę teismas visiškai neatsižvelgė. Būtent policijos pareigūnai oficialiame dokumente – nutarime, nurodė, kad atsakovas yra atsakingas už žalos padarymą. Policijos pareigūnų išvados dėl už žalą atsakingo asmens nebuvo suformuotos tik iš degalinės darbuotojo paaiškinimų. Tik bylos nagrinėjimo metu atsakovas iškėlė versiją, kad pokalbio su policijos pareigūnais metu jis buvo paveiktas streso, jog neprisimena, kad būtų sutikęs atlyginti žalą. Tokia atsakovo iškelta versija laikytina tik kaip gynybinė pozicija. Per teismo posėdį atsakovas nurodė, kad nežinojo, jog degalinės turtas buvo draustas, tačiau iš policijos nutarimo teksto matyti, kad jam tokia informacija buvo pateikta. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas byloje nepateikė jokių leistinų įrodymų, kuriais būtų paneigtos policijos pareigūnų nustatytos aplinkybės, įformintos nutarime, teismas nepagrįstai nesivadovavo šiuo įrodymu ir jame fiksuota informacija. 12. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas D. B. prašo apeliacinį skundą atmesti. 13. Nurodo, kad su apeliantės apeliacinio skundo argumentais nesutinka, nes jie yra nepagrįsti ir neteisingi. Ieškovė neįrodė savo reikalavimus pagrindžiančių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias deliktinę civilinę atsakomybę, bei procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, pagrįstai ieškinį atmetė. 14. Teigia, jog ieškovės argumentai, kad teismas turėjo nutarimą vertinti kaip prejudicinę galią turintį ir ieškovės reikalavimus pagrindžiantį rašytinį įrodymą, yra nepagrįsti, tuo labiau, kad šiame nutarime nėra jokių išvadų, jog atsakovas degalinėje atliko neteisėtą veikimą ar pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir kad jis yra atsakingas už turtinės žalos atlyginimą. Aplinkybė, nurodyta nutarime, kad atsakovas nurodė, jog turtinę žalą, padarytą degalinei, atlygins, jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje neturi. Įrodymų, kad žala atsirado dėl atsakovo neteisėtos veikos, ieškovė nepateikė, o ir negalėjo pateikti, nes AB „Ventus nafta“ degalinėje atsakovo elgesys nebuvo nerūpestingas (neteisėtas). Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

915. Apeliacinis skundas atmetamas. 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). 17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo CK 6.1015 straipsnio pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. 18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog ieškovė neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo ir žalos dydžio, kaip būtinų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti bei kad pati ieškovė prisiėmė riziką, išmokėdama nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą. Teismo vertinimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai bei teismo posėdžio metu duoti atsakovo paaiškinimai, taip pat pateikta filmuota medžiaga, patvirtina, jog degalinėje įrengtos baldinės sienelės su klijuotu stiklu buvo nestabilios, o duomenų, kad atsakovas buvo nepakankamai rūpestingas ar atidus ir kad jo nerūpestingumas ar atidumas sąlygojo tai, kad neišlaikydamas pusiausvyros atsitrenkė į baldinę sienelę su klijuotu stiklu, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias deliktinę civilinę atsakomybę, bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, o būtent: teismas, spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, nepagrįstai susiaurino kaltės formą iki tyčios, nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas elgėsi nepakankamai rūpestingai bei atidžiai ir būtent toks jo elgesys sąlygojo žalos atsiradimą; byloje buvo pateiktas administracinio nusižengimo bylos nutarimas, kuriame fiksuotos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, tačiau teismas nepagrįstai nesivadovavo šiuo įrodymu. 19. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovui atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, nes teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, tinkamai nustatė faktinį ginčo pagrindą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis. Pirmosios instancijos teismas, priešingai apeliantės argumentams, tinkamai motyvavo ir pagrindė savo išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl jų visų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų (pagal apeliacinio skundo ribas). Vien tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad aktualios materialinės teisės normos aiškintos ir pritaikytos netinkamai ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. 20. Civilinis procesas grindžiamas rungimosi principu, kuris reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes, o atsakovas – savo atsikirtimus pagrindžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011). Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). 21. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė skunde nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė, kaip esminį skundo argumentą, susijusį su neva netinkamu įrodymų vertinimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neatsižvelgė į 2017 m. kovo 2 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus nutarime nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną nurodytą informaciją. Tačiau, priešingai apeliantės teigimui, pirmosios instancijos teismo sprendime dėl šio nutarimo įrodomosios reikšmės, vertinant atsakovo kaltės formą, pasisakyta. Kaip matyti, nutarime aiškiai nurodyta, jog iš surinktos medžiagos, pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad D. B. tyčia, kuri yra privalomas kaltę nustatantis elementas, nuvertė baldinę pertvarą su stiklu ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnyje, nenustatyta. Iš nutarimo turinio matyti, jog tolimesnis įvykio tyrimas iš viso nebuvo atliktas, nes degalinės darbuotojas į policiją su prašymu dėl įvykio kreipėsi tik dėl informacijos. Policijos pareigūnams atlikus pirminį įvykio tyrimą, iš surinktos medžiagos buvo akivaizdu, kad atsakovo veiksmuose tyčios nebuvo, todėl buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną, nesant jo veiksmuose administracinio nusižengimo sudėties. 22. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantė, minėtame nutarime nėra nurodyta, kad atsakovas yra atsakingas už žalos padarymą ir nėra konstatuota, kad atsakovui buvo pateikta informacija apie tai, jog degalinės turtas draustas. Nutarime tik pažymėta, jog AB „Ventus nafta“ vadybininkas D. P. nurodė, kad įmonės turtas draustas ir padarytą nuostolį atlygins draudimas, tolimesnio tyrimo dėl šio įvykio nepageidauja. Iš nutarimo turinio seka, kad atsakovas nurodė, jog jis turtinę žalą atlygins, kai jis bus patikslinta. Taigi, administracinio nusižengimo bylos teisenos metu nebuvo nustatytas nei galimas žalos dydis, nei jos padarymo mechanizmas, o, nežinodamas šių esminių aplinkybių, atsakovas neturėjo galimybės tinkamai įvertinti, kaip jis nagrinėjamoje situacijoje elgsis. Todėl teisėjų kolegija pritaria atsakovo pozicijai, jog ta aplinkybė, kad iš pradžių jis sutiko atlyginti turtinę žalą, iš esmės jokios reikšmės šioje byloje neturi. 23. CK 6.1015 straipsnis nustato, jog draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Delikto pagrindu atsiradę santykiai yra deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, todėl jiems taikomos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės. Ieškovė būtent ir pareiškė ieškinį atsakovui dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). 24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017). 25. Deliktinės civilinės atsakomybės viena pagrindinių taisyklių suformuluota CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos, rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). 26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą, nustatė, kad byloje nėra įrodymų, tiksliai nurodančių ir aiškiai patvirtinančių tokį atsakovo nerūpestingą elgesį, kuris, ieškovės manymu, suponuoja besąlygišką atsakovo atsakomybę dėl žalos atsiradimo. Vertinant susiklosčiusią faktinę situaciją visų byloje esančių įrodymų kontekste, sutiktina su tuo, kad netikėtas ir su nerūpestingais ar kaltais veiksmais nesusijęs atsakovo atsirėmimas į sienelę, dėl ko skilo stiklas ir kilo nuostoliai degalinei, negali būti pripažintas kaltu ir neteisėtu atsakovo veikimu ir sąlyga civilinei atsakomybei taikyti. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo pateikti duomenys, jog iš tiesų AB „Ventus nafta“ degalinėje įrengtos pertvaros buvo klijuoto stiklo, be įspėjamųjų ženklų, kad jos yra nestabilios ir juda, atsakovo pusiausvyros neišlaikymas ir atsirėmimas į degalinėje įrengtą nestabilią pertvarą, negali būti pripažintas neteisėtu bet kokios kaltės formos veikimu, nepakankamu rūpestingumu ar neatidumu. Tačiau tokie duomenys patvirtina, kad pati AB „Ventus – Nafta“ nebuvo tiek atidi ir rūpestinga, kiek toje situacijoje buvo būtina, nes patalpoje, kurioje įvairiu paros laiku lankosi pakankamai daug skirtingo amžiaus ir įvairių poreikių žmonių, neužtikrino, kad būtų įspėjimo ženklai apie tai, kad baldinės sienelės su klijuotu stiklu nestabilios, neužtikrino jų stabilumo bei saugaus eksploatavimo, o ieškovė, administruodama aptariamą įvykį ir pripažindama jį draudiminiu su iš to kylančiomis pasekmėmis, šių aplinkybių tinkamai neįvertino, taip pati prisiimdama riziką dėl draudimo išmokos išmokėjimo pagrindo ir jos dydžio. 27. Minėta, jog deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019). Nagrinėjamu atveju apeliantei neįrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumo atsakovo atžvilgiu deliktinė atsakomybė negali būti taikoma, nepriklausomai nuo kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo (nenustatymo). 28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė ir kitos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti – patirtos žalos (nuostolių) dydžio. Teismas konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai nepagrindžia, jog 2 469,75 Eur yra reali nukentėjusiosios degalinės patirta turtinė žala dėl apgadintos sienelės atstatymo į padėtį, buvusią iki jos apgadinimo. Apeliaciniame skunde ši teismo išvada neginčijama, faktiniai ir teisiniai argumentai dėl nesutikimo su šia teismo sprendimo dalimi skunde nenurodyti, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai dėl žalos dydžio neįrodytinumo, išsamiau šiuo aspektu nepasisako. 29. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 30. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas D. B. sumokėjo 450 Eur. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, 450,00 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) atsakovo D. B., asmens kodas ( - ) naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai