Byla e2A-1633-555/2017
Dėl nuostolių atlyginimo ieškovui A. T., trečiajam asmeniui S. T

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. T. ir atsakovo S. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-506-528/2017 pagal ieškovo A. T. ieškinį dėl sumokėto avanso priteisimo atsakovui S. K., trečiajam asmeniui S. T. ir atsakovo S. K. priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo ieškovui A. T., trečiajam asmeniui S. T..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovas A. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo S. K. 3 000,00 Eur sumokėto avanso, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. liepos 23 d. šalys sudarė preliminariąją žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartį, o notaro patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2015 m. spalio 20 d. Preliminarios sutarties sudarymo metu ieškovas sumokėjo atsakovui 3 000,00 Eur avansą, skirtą išlaidoms, susijusioms su būsimo sandorio sudarymu, apmokėti. 2015 m. rugsėjo mėnesį ieškovas sužinojo, jog turtas, kurį atsakovas nurodė kaip savo nuosavybę, jam nepriklauso, todėl teigė, kad tai žinodamas, sutarties nebūtų sudaręs. Kadangi atsakovas elgėsi nesąžiningai, jis 2015 m. rugsėjo 16 d. paprašė jo grąžinti avansą ir nurodė, kad pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties su atsakovu nesudarys, tačiau avansas grąžintas nebuvo. Atsakovas S. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, taip pat pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo A. T. 2 927,43 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad šalys susitarė dėl atsakovui priklausančio turto pardavimo už 23 500,00 Eur, todėl atsakovas turto savininku privalėjo būti pagrindinės sutarties sudarymo metu. Ginčo turtas buvo įgytas varžytynėse su tikslu jį perparduoti. Sudarant sutartį, ieškovas buvo informuotas, jog atsakovas nėra būsto savininkas, jame gyveno ankstesni savininkai, todėl ir buvo sudaryta preliminari sutartis. Atsakovas teigė, kad ieškovas yra patyręs nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo reikaluose, jis galėjo gauti duomenis viešame registre apie perkamą turtą. Ieškovas apsisprendė nesudaryti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, kadangi buvo susiradęs kitą turtą – būstą su žemės sklypu, kurį vėliau nusipirko. Ieškovas įrodinėjo, kad dėl preliminarios sutarties nevykdymo kaltas yra ieškovas, kadangi jis nepranešė, kad atsisako pirkti turtą, todėl atsakovas privalėjo laukti sutartos sandorio datos, o nurodytu laiku ieškovas neatvyko į notarų biurą, todėl dėl ieškovo vengimo sudaryti pagrindinę sutartį atsakovas patyrė 2 927,43 Eur nuostolių negautų pajamų ir išlaidų forma. Ieškovas su pateiktu atsakovo priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad tarp atsakovo patirtų nuostolių ir ieškovo veiksmų nėra priežastinio ryšio, taip pat nėra ieškovo kaltės dėl nesudarytos sutarties. Šalys susitarė sudaryti prikimo-pardavimo sutartį pagal preliminarios sutarties sąlygas, o atsakovas pateikė ieškovui klaidinančią informaciją apie nekilnojamojo turto nuosavybės teises. Šias esmines aplinkybes žinodamas, ieškovas nebūtų sudaręs preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, teigė, kad atsakovo reikalavimai yra nepagrįsti.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, įpareigojo VMI prie LR FM ieškovui grąžinti jo sumokėto žyminio mokesčio dalį – 22,00 Eur. Teismas nustatė, kad nors preliminariosios sutarties sudarymo metu buvo tariamasi dėl nekilnojamojo turto, kuris nurodytas kaip atsakovui priklausantis nuosavybės teise, tačiau sutartyje nėra akcentuota, kad ši aplinkybė savaime daro sutartį negaliojančia. Be to, 2015 m. rugsėjo 8 d. atsakovas tapo parduodamo turto savininku ir iki šalių preliminariojoje sutartyje numatyto pagrindinei sutarčiai sudaryti termino pabaigos šalims nebuvo kliūčių sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas pažymėjo, kad preliminariosios sutarties objektas yra kitos – pagrindinės – sutarties sudarymas, todėl ieškovo 2015 m. rugsėjo 19 d. reikalavimas grąžinti avansą, šalių sudarytą preliminariąją sutartį vadinant niekine, ir vėlesnis neatvykimas į notaro biurą atsakovo nurodytu laiku iš esmės yra nepagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį, ir pripažino, jog dėl pagrindinės sutarties nesudarymo atsakingas yra ieškovas. Ieškovo atsakovui preliminariosios sutarties sudarymo metu sumokėtą 3 000,00 Eur sumą, kurios gavimo atsakovas neneigė, teismas pripažino avansu ir pažymėjo, kad šias lėšas kvalifikavus kaip avansą, nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo jas turėti ir turi grąžinti pirkėjui, kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomas pagrindas įskaityti kitos šalies priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Be to, ieškovo sumokėtą atsakovui avansą teismas, įvertinęs sudarytos ginčo sutarties sąlygas, taip pat laikė ir netesybų funkciją atliekančia pinigų suma. Teismas sprendė, kad atsakovui pardavus turtą mažesne kaina (nei buvo sutarta su ieškovu), kainos skirtumas pripažintinas realiai negautomis atsakovo pajamomis, o išlaidos notarui, kurias tinkamo šalių sutarties vykdymo atveju būtų mokėjęs ieškovas laikytinos atsakovo tiesioginiais nuostoliais. Teismas nurodė, kad nesudarius pagrindinės sutarties, atsakovui liko ieškovo sumokėtas avansas, skirtas kompensuoti atsakovo turtinius praradimus, jo turėti nuostoliai netgi mažesni nei gautas avansas, todėl pripažino, jog nuostoliai atsakovui yra atlyginti ir papildomai nepriteistini, tuo tarpu netesybų mažinimui nebuvo jokio pagrindo.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Ieškovas A. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o atsakovo priešieškinio netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties atsakovas neturėjo teisinio pagrindo į 3 000,00 Eur avansą, tačiau nepagrįstai šių lėšų ieškovui nepriteisė, taikydamas vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra kaltas būtent ieškovas, o atsakovo patirti nuostoliai yra realūs ir pagrįsti, todėl buvo netinkamai pritaikytos procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą. Preliminarios sutarties sąlygos ieškovui suponavo aiškią išvadą, kad atsakovas jau preliminarios sutarties pasirašymo metu buvo ginčo nekilnojamojo turto savininkas, tačiau esant priešingoms aplinkybėms atsakovas ieškovo apie tai neinformavo. Ginčo atveju būtent atsakovui turėjo būti taikomas aukštesnis atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo standartas, kadangi nekilnojamo turto pirkimas ir pardavimas yra jo veikla. Taigi, ne ieškovo, o atsakovo veiksmai lėmė pagrindinės sutarties nesudarymą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas nuo ieškovo raštiško prašymo dėl avanso grąžinimo iki 2015 m. spalio 20 d. buvo paskelbęs apie parduodamą turtą, kuris buvo minimas preliminarioje sutartyje, be to, pats atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pripažino, kad vykdamas pas notarą jis jau žinojo ir suvokė, kad ieškovas neatvyks, todėl atsakovo prašomos priteisti išlaidos notaro paslaugos yra perteklinės ir nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas privalėjo paskirstyti tarp šalių jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pagrįstai buvo pripažinti ieškovo reikalavimai, tačiau ieškinys buvo atmestas teismo iniciatyva pritaikius įskaitymą. Atsiliepimu į ieškovo A. T. apeliacinį skundą atsakovas S. K. prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Byloje nėra paneigta aplinkybė, jog ir pats ieškovas žinojo, kad atsakovas nėra ginčo turto savininkas, todėl ieškovas nepagrįstai įrodinėja, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu buvo nesąžiningas. Ieškovas neginčijo pačios preliminariosios sutarties kaip negaliojančios, nereiškė jokio reikalavimo pripažinti ją negaliojančia. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo paneigta, kad ieškovas turėjo tikslą su atsakovu sudaryti pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nustatytos aplinkybės ir esantys įrodymai niekaip nepatvirtina, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu buvo nesąžiningas ir, kad atsakovo veiksmai pažeidė ieškovo teises ir interesus. Apeliaciniu skundu atsakovas S. K. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atsakovo naudai priteisti 1 316,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, bei 400,00 Eur išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Priešieškiniu nebuvo keliamas tikslas be negrąžinamos gauto avanso sumos dar papildomai prisiteisti ir 2 927,43 Eur nuostolių atlyginimą. Pats ieškinio atmetimas pilnai patenkino jo (atsakovo) tikslus, kadangi priešieškiniu būtent ir buvo siekiama išsiaiškinti kilusį neaiškumą dėl rašytinio susitarimo dėl netesybų egzistavimo, kurio ieškovas nepripažino. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra priimtas būtent atsakovo naudai. Kadangi priešieškinyje nurodyta pozicija buvo apginta priimtu teismo sprendimu, todėl vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalies ir CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsakovo naudai turėjo būti priteisiamos visos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Net jei teismas ir nustatė kad priešieškinis turi būti netenkintinas, tačiau apsigynus nuo ieškinio, turėjo būti priteista bent dalis visų atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas taip pat negrąžino ir sumokėto 100,00 Eur užstato už liudytojo atvykimą į teismą, kadangi jis liko nepanaudotas. Ieškovas A. T. atsiliepimu į atsakovo S. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovas turi pagrindą prašyti grąžinti atsakovui sumokėtą avansą, o pastarasis turi pagrindą jį grąžinti, t. y. teismas pripažino ieškovo reikalavimus pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat pripažino, jog atsakovui sumokėta pinigų suma laikytina kaip avansas. Atsakovas, teigdamas apeliacinį skundą, visiškai neatsižvelgė į šias teismo padarytas išvadas.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Apeliacijos dalykas – avanso, sumokėto pagal šalių sudarytą preliminariąją sutartį, grąžinimas ir nuostolių atlyginimas, nesudarius pagrindinės sutarties. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. liepos 23 d. šalys sudarė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas S. K. (pardavėjas) įsipareigojo ieškovui A. T. (pirkėjui) parduoti jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ) o ieškovas įsipareigojo šį turtą nupirkti už 23 500,00 Eur. Pagal sutarties 3 punktą pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2015 m. spalio 20 d. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis, o iki joje nurodyto termino, t. y. 2015 m. spalio 20 d., pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Byloje tarp proceso šalių yra iškilęs ginčas dėl atsakomybės taikymo nepagrįstai atsisakius vykdyti preliminarią sutartį – nesudarius pagrindinės sutarties, t. y. byloje keliamas klausimas, kuri iš proceso šalių yra kalta dėl pagrindinės sutarties nesudarymo (elgėsi nesąžiningai). Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalių paaiškinimus ir įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad iki preliminariojoje sutartyje numatyto pagrindinei sutarčiai sudaryti termino pabaigos šalims nebuvo kliūčių sudaryti pagrindinę sutartį, atsakovas turėjo tikslą sudaryti su ieškovu pagrindinę sutartį, buvo užsakęs notaro paslaugas pagrindinės sutarties sudarymui, apie tai pranešė ieškovui, kuris į notarų biurą neatvyko ir dėl to pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, todėl sprendė, kad ieškovas nepagrįstai atsisakė (vengė) sudaryti pagrindinę sutartį ir pripažino, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo atsakingas yra pats ieškovas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalys preliminariąja sutartimi susitarė dėl netesybų, atsakovo prašomus priteisti nuostolius įskaitė, kaip šalies priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, todėl nei ieškinio, nei priešieškinio netenkino. Tiek ieškovas, tiek ir atsakovas, nesutikdami su priimtu skundžiamu sprendimu, pateikė teismui apeliacinius skundus. Ieškovas apeliaciniu skundu kvestionuoja sprendimą iš esmės, t. y. įrodinėja, kad nepagrįstai nustatyta būtent jo kaltė dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo, kadangi nuo jo buvo nuslėpta informacija apie tai, kad atsakovas preliminarios sutarties pasirašymo metu nebuvo ginčo nekilnojamojo turto savininkas, todėl per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties atsakovas neturėjo teisinio pagrindo į 3 000,00 Eur avansą. Tuo tarpu atsakovas apeliaciniu skundu kvestionuoja sprendimą dalyje tik dėl bylinėjimosi išlaidų, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai nepriteistos iš ieškovo jo naudai.

13Dėl atsakomybės taikymo nepagrįstai atsisakius vykdyti preliminarią sutartį Iš ginčo preliminariosios sutarties ketvirto punkto sąlygų matyti, kad 3 000,00 Eur suma nurodoma kaip avansas, kuris turėjo būti įskaitytas į turto pirkimo kainą. Byloje nėra ginčo, kad preliminariąja sutartimi buvo sutarta dėl nekilnojamojo turto, esančio ( - ) pardavimo ieškovui už 23 500,00 Eur, kad sutarties sudarymo metu ieškovas sumokėjo atsakovui 3 000,00 Eur sumą. Byloje nepaneigta minėta prezumpcija įtvirtinta CK 6.309 straipsnio 2 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo atsakovui sumokėti pinigai pagal preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį yra avansas (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, jog avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius, reikalavimas grąžinti pinigus negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje R. T. v. E. B., Nr. 3K-3-998/2001; 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. V. R., A. R., bylos Nr. 3K-3-363/2009). Kitaip tariant, nustačius jog preliminariąja sutartimi šalys yra susitariusios dėl netesybų, turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės taikymo apimties vienai iš sutarties šalių nepagrįstai atsisakius vykdyti preliminarią sutartį. Preliminariąsias sutartis reglamentuojančiose teisės normose nustatyta, kad jeigu šalys per sutartyje nustatytą terminą nesudaro pagrindinės sutarties, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis), tačiau jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai dėl sutarties nesudarymo padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį, joje nustatytų sutartinių prievolių įvykdymui užtikrinti gali susitarti dėl netesybų (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra viena iš sutartinės civilinės atsakomybės formų. Sutarties šaliai neįvykdžius sutartinės prievolės, jos kompensuoja kitos šalies patirtus nuostolius, jų dydžio nereikia įrodinėti (CK 6.71 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015). Nagrinėjamu atveju preliminariojoje sutartyje nustatytas sumokėtas avansas atliko keletą funkcijų: išankstinės įmokos už įgyjamą turtą ir turėjo būti įskaičiuotas į parduodamo turto mokėtiną kainą pardavėjui įvykdžius sutartį (Sutarties 4 punktas); pardavėjo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo netesybomis funkciją, jeigu bus nustatyta, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pirkėjo kaltės. Taip pat sutartimi šalių buvo sulygta dėl sumokėto avanso grąžinimo, jeigu pagrindinė sutartis nebus sudaryta dėl pardavėjo (atsakovo) kaltės (Sutarties 6 punktas). Ieškovas ginčo atveju nereiškė prieštaravimų dėl paminėtų sutarties sąlygų teisėtumo bei pagrįstumo ir įstatymo nustatyta tvarka pačios sutarties neginčijo. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės netesybų arba nuostolių forma, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.). Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar atsakovas turėjo pagrindą negrąžinti ieškovo sumokėto avanso ir įskaityti juos kaip atsakovo turėtus nuostolius pagal ginčo preliminariąją sutartį, būtina vertinti, ar ieškovas pagrįstai atsisakė (vengė) sudaryti pagrindinę sutartį. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta – pagrindinė sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo. Ieškovas byloje įrodinėja, kad nuo jo buvo nuslėpta aplinkybė, jog atsakovas preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo ginčo turto savininkas, todėl jam turi būti grąžintas atsakovui sumokėtas avansas. Tuo tarpu atsakovas avanso ieškovui negrąžino ir įrodinėja, kad ieškovas be jokio pagrindo neatvyko sudaryti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, ko pasėkoje jis patyrė nuostolius. Civilinių santykių principas lemia šalių laisvę tartis dėl sutarties sąlygų, tačiau nagrinėjamu atveju nei bylos duomenimis, nei ieškovo apeliacinio skundo argumentais nepaneigta išvada, kad ginčo šalių ketinimas yra aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas joje – atsakovas įsipareigoja parduoti, o ieškovas nupirkti nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ) ir iki 2017 m. spalio 20 d. sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. susitarta dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje (CK 1.5 straipsnis, 6.156 straipsnis, CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Nors ieškovas teigia, kad nuo jo buvo nuslėpta, jog preliminariosios sutarties sudarymo metu atsakovui ginčo turtas nuosavybės teise nepriklausė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad preliminarioje sutartyje nebuvo numatytos išlygos, susijusios su atsakovo, kaip pardavėju, asmeniu, lemiančios pagrindinės sutarties sudarymą ar nesudarymą (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Šių aplinkybių, t. y., kad ieškovui pardavėjo asmuo turėjo esminę reikšmę, neįrodinėjo ir pats ieškovas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Tuo tarpu byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pagrindinės sutarties sudarymo metu atsakovas jau buvo įgijęs nuosavybės teisę į ginčo turtą, todėl jokių kliūčių sudaryti pagrindę pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo (elektroninės bylos 1 t., b. l. 10-14, 47-59, 72, 73, 84-92, 164). Kasacinio teismo išaiškinta, kad preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., nusprendžia pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numato, kad ją sudarys ateityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. įmonė v. bankrutavusi UAB „Atolas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-521/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015; kt.). Šio nutarties 28 punkte nurodyta kasacinio teismo jurisprudencija patvirtina, kad preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį; kad tai – ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; kt.). Taigi preliminariosios sutarties objektas yra ne turtas, veiksmų rezultatas ar pan., dėl kurių įgijimo susitaria sutarties šalys, bet kitos sutarties sudarymas ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.). Kadangi preliminariosios sutarties objektas yra kitos – pagrindinės – sutarties sudarymas, tai preliminariosios sutarties šalies pareiškimas apie preliminariosios sutarties nutraukimą laikytinas atsisakymu sudaryti pagrindinę sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016 23–24 punktus). Taigi, atsižvelgus į kasacinio teismo išaiškinimus bei byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, kad vien tai, jog atsakovas preliminariosios sutarties sudarymo metu nebuvo ginčo turto savininku, ieškovui neįrodinėjant, kad pardavėjo asmuo jam turėjo esminę reikšmę, nedaro pačios preliminariosios sutarties savaime negaliojančios. Ieškovas pagal preliminarią sutartį su atsakovu pirkimo-pardavimo sutartį turėjo sudaryti iki 2015 m. spalio 20 d. ir jokios išlygos sutartyje nebuvo numatytos, tuo tarpu atsakovas ginčo turtą nuosavybės teise įgijo dar iki pagrindinės sutarties sudarymui nustatyto termino pasibaigimo, t. y. 2015 m. rugsėjo 8 d., todėl ieškovo įrodinėtina aplinkybė niekaip nepateisina atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, kadangi, jokių kliūčių sudaryti pagrindę pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo. Taigi, būtent ieškovas neįvykdė esminės preliminariosios sutarties sąlygos, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui padarytai išvadai, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pirkėjo-ieškovo kaltės. Dėl to, ieškovo argumentai, kad pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė šalių kaltę ir atsakomybę, o pagrindinė sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovo kaltės, preliminariosios sutarties sudarymo metu pateikiant neteisingą informaciją apie nuosavybės teises į ginčo turtą, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taigi, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 3 000,00 Eur negrąžintą avansą yra taip pat visiškai nepagrįstas (ginčo sutartimi susitarus dėl netesybų), kadangi pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės. Ieškovas neįrodė, kad būtent atsakovas elgdamasis nesąžiningai sudarė kliūtis pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui. Atsakovas priešieškiniu nurodė turįs į ieškovą priešpriešinį reikalavimą – dėl ieškovo atsisakymo sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį atsakovo patirtų nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakovo nurodytų nuostolių pagrįstumą, sprendė, kad jie yra įrodyti ir mažesni nei preliminariosios sutarties 6 punkte nurodyta suma, todėl juos įskaitė, kaip šalies priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, o atsakovo priešieškinį atmetė. Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007 konstatavo, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų, nepriklausomai nuo jų rūšies (bauda, delspinigiai), reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, t. y. šalims preliminaria sutartimi susitarus dėl įskaitinių netesybų atsisakius sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį (šios nutarties 24 punktas), pripažįsta, kad ieškovui neįvykdžius preliminarios sutarties sąlygų turi būti taikomos jos 6 punkte numatytos pasekmės, t. y. negrąžinamas 3 000,00 Eur avansas. Dėl to, atsakovo reikalavimas papildomai atlyginti nuostolius pagrįstai netenkintas, kadangi atsakovo nuostolius pilnai kompensavo ieškovo sumokėta avansinė įmoka, kuri ir buvo skirta apsaugoti atsakovą nuo nuostolių (CK 6.73 straipsnis, CK 6.258 straipsnis).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų pirmosios instancijos teisme priteisimo Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, turėtų pirmosios instancijos teisme: ieškovas teigia, kad skundžiamu sprendimu pripažinus jam teisę į sumokėtą avansą, jo reikalavimas buvo tenkintas, nepaisant to, kad teismas savo iniciatyva atliko įskaitymą, tuo tarpu atsakovas teigia, jog skundžiamas sprendimas yra priimtas būtent jo naudai, kadangi ieškinio atmetimas pilnai patenkino priešieškiniu keliamus reikalavimas, t. y. atsakovas nesiekė prisiteisti papildomų nuostolių, kurių nepadengia sutartimi numatytos netesybos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas byloje aplinkybes, neturi pagrindo sutikti nei su ieškovo, nei su atsakovo argumentais. Visų pirma, pažymėtina, jog esant nustatytoms aplinkybėms, jog dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo yra kaltas būtent ieškovas, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio reikalavimas – priteisti iš atsakovo sumokėtą avansą, nepaisant to, ar atsakovas būtų pareiškęs priešieškinį, ar ne, vis tiek būtų laikytinas visiškai nepagrįstu, kadangi kaip ir minėta šios nutarties 33 punkte, pirkėjui-ieškovui neįvykdžius preliminarios sutarties sąlygų turi būti taikomos jos 6 punkte numatytos pasekmės (susitarimas dėl netesybų – šios nutarties 24 punktas), t. y. negrąžinamas 3 000,00 Eur avansas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimus laikė nepagrįstais ir jų netenkino, tuo tarpu ieškovas, kaip pralaimėjusioji šalis, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, neturėjo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Antra, atsakovas apeliaciniu skundu, kaip ir minėta šios nutarties 34 punkte, įrodinėja, kad skundžiamu sprendimu yra visiškai pilnai patenkintas jo priešieškiniu pareikštas reikalavimas – priteisti iš ieškovo 2 927,43 Eur nuostolių atlyginimą, turėtų dėl ieškovo kaltės nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties. Atsakovas teigia, kad sutartimi susitarus dėl netesybų, pareikštu priešieškiniu nebuvo siekiama prisiteisti papildomų nuostolių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose teigė, jog šalys yra susitarusios dėl sutartinių netesybų, tačiau tuo pačiu yra nurodęs, jog iš viso dėl ieškovo vengimo sudaryti pagrindinę sutartį atsakovas patyrė 2 927,43 Eur nuostolių, apie kuriuos ieškovas buvo informuotas dar 2015 m. rugsėjo 22 d. pranešime, nurodant, kad jie „viršytų preliminariojoje sutartyje numatytas 3 000,00 Eur netesybas“ (elektroninės bylos 1 t., b. l. 26, 5 pastraipa). Taigi, iš atsakovo byloje esančių procesinių dokumentų galima dviprasmiškai suprasti atsakovo įrodinėjamą teisę į ginčo sumą: siekiama įrodyti ieškovo reikalavimo nepagrįstumą susigrąžinti sumokėtą avansinę įmoką kaip netesybas, be to įrodinėjama, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra patirti nuostoliai, kurie „viršytų preliminariojoje sutartyje numatytas 3 000,00 Eur netesybas“. Kita vertus, 2017 m. kovo 2 d. įvykusio teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu pats atsakovo atstovas baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad raštu dėl netesybų nėra susitarta, todėl pareikštų priešieškiniu siekia ne netesybų, o nuostolių priteisimo (nuo ~ 34 min 35 sek.). Taigi, iš to seka, jog teismui pateiktu priešieškiniu atsakovas pareiškė savarankišką materialinį reikalavimą, kurio tikslas buvo, kaip pats atsakovo atstovas baigiamųjų kalbų metu ir akcentavo, atlyginti atsakovo patirtus nuostolius, nesiejant jų su preliminarioje sutartyje galimai nustatytomis netesybomis. Tuo tarpu apeliaciniu skundu atsakovas jau įrodinėja, kad priešieškinio reikalavimų atmetimas iš esmės tenkino jo interesus ir tikslus, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose, atmesdamas atsakovo priešieškinį, aiškiai akcentavo, kad „šalims nesudarius pagrindinės sutarties, atsakovui liko ieškovo sumokėtas avansas [...], o didesnio dydžio žalos atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą“, t. y. pagrįstai laikė, jog dėl ieškovo kaltės nesudarius pagrindinės sutarties, atsakovui netesybų forma jau yra atlyginti jo turėti nuostoliai, todėl papildomai jų nepriteisė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, todėl netenkinus atsakovo priešieškinio reikalavimo, t. y. nustačius, kad preliminaria sutartimi šalys susitarė dėl netesybų, kurios pilnai padengia atsakovo prašomus priteisti nuostolius, atsakovas nelaikytinas bylą laimėjusiąja šalimi, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, taip pat neturėjo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Įvertinus tai, kad tiek ieškovo ieškiniu, tiek atsakovo priešieškiniu pareikšti materialiniai reikalavimai yra netenkinti, pirmosios instancijos pagrįstai sprendė, kad šalys neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą viena kitos atžvilgiu. Atsakovas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nėra grąžinęs jam 100,00 Eur užstato, 2016 m. spalio 27 d. įmokėto už liudytojos atvykimą į teismą, kuris buvo nepanaudotas ir liko teismo depozitinėje sąskaitoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks atsakovo reikalavimas skundžiamu sprendimu nebuvo išspręstas ir dėl to tai nėra apeliacijos objektas, todėl esant nustatytoms aplinkybėms, atsakovas turi teisę kreiptis su prašymu dėl nepanaudoto užstato grąžinimo į pirmosios instancijos teismą.

15Dėl bylos procesinės baigties Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavęs ieškovą ir atsakovą siejančius teisinius santykius, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje esančius įrodymus, proceso dalyvių duotus paaiškinimus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį apeliacinių skundų motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme priteisimo Atmetus tiek ieškovo, tiek ir atsakovo apeliacinius skundus, jiems apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos (CPK 93 straipsnis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 8,39 Eur, kurios atmetus ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, priteistinos iš jų lygiomis dalimis, t. y. po 4,20 Eur (CPK 96 straipsnis).

17Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19Priteisti iš A. T., a. k. ( - ) ir atsakovo S. K., a. k. ( - ) valstybės naudai po 4,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, kurias patyrė apeliacinės instancijos teismas (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

20Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai