Byla 1A-336-487/2016
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d., ir pritaikius BK 54 str. 3 d. nuostatas, jam paskirta 2 MGL (75 Eur) dydžio bauda

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės, teisėjų Gintaro Dzedulionio, Aleno Piesliako, sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei, dalyvaujant prokurorui Gedvydui Vaivadai, nuteistajam G. P. ir jo gynėjai advokatei Marinai Gušauskienei, nepilnamečio nukentėjusiojo J. P. ir jo įstatyminės atstovės, nukentėjusiosios L. P. atstovui advokatui Irmantui Ruželei,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiojo J. P. ir jo įstatyminės atstovės, nukentėjusiosios L. P. atstovo advokato Irmanto Ruželės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d., ir pritaikius BK 54 str. 3 d. nuostatas, jam paskirta 2 MGL (75 Eur) dydžio bauda.

3Šiuo nuosprendžiu G. P. pagal BK 235 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4Nukentėjusiosios L. P. civilinis ieškinys dėl 1600 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, o jos prašymas jos sumokėtus 1000 Eur advokato paslaugoms apmokėti pripažinti proceso išlaidomis atmestas.

5Nukentėjusiojo mažamečio J. P. įstatyminės atstovės L. P. civilinis ieškinys dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo mažamečiui J. P. bei jos prašymas jos sumokėtus 600 Eur advokato paslaugoms apmokėti pripažinti proceso išlaidomis atmestas.

6Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

7G. P. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 25 d. arba nuo 2011 m. liepos 17 d. iki 27 d., tiksliau nenustatytu laiku Palangoje, ( - ) poilsio namuose adresu ( - ) tyčia ranka sudavė mažamečiui sūnui J. P., gimusiam 2003 m. vasario 1 d., smūgį į pilvą, taip mažamečiui sukėlė fizinį skausmą ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d.

8Be to, G. P. buvo kaltinamas pagal BK 235 str. 1 d. tuo, kad 2013 m. gegužės 24 d. laikotarpiu nuo 8.20 iki 9.30 val. ir 2013 m. gruodžio 18 d. laikotarpiu nuo 11.00 iki 11.35 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ajame policijos komisariate, esančiame Vilniuje, Justiniškių g. 14 a, įstatymo nustatyta tvarka supažindintas su BK 235 str. bei būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-9-00440-13, davė melagingus parodymus apie tai, kad trijose nuotraukose „Nuotrauka 0687.jpg“, „Nuotrauka 0688.jpg“, „Nuotrauka 0692.jpg“ matosi dviejų jo sūnų: J. P. ir U. P. kūno sužalojimai, kuriuos paneigė Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013 m. lapkričio 4 d. išvada Nr. 11-2174(13), 11-289(13), kurioje nurodyta, jog trijose nuotraukose: „Nuotrauka 0687.jpg“, „Nuotrauka 0688.jpg“, Nuotrauka 0692.jpg“ yra užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo, t. y. buvo kaltinamas davęs melagingus parodymus apie fizinio skausmo sukėlimo nepilnamečiams vaikams aplinkybes.

9Nuteistasis G. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendį dalyje, kurioje jis buvo nuteistas pagal BK 140 str. 3 d., ir jį išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 3 d., sudėties. Teismui nusprendus, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 3 d., požymių, prašo nutraukti bylą BPK 327 str. 2 p. nurodytais pagrindais.

10Nuteistasis skunde nurodė, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteisęs jį už smurtavimą, sukėlus mažamečiam asmeniui fizinį skausmą, bei netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Pažymėjo, kad tiek teismų praktikoje, tiek baudžiamosios teisės doktrinoje ne visada sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas. Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio, ar jos pavojingumas pakankamas laikyti ją nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, jog sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Šiuo atveju sukelto skausmo intensyvumas, stiprumas, skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus gyvybei ar sveikatai laikytini pagrindiniais baudžiamosios atsakomybės kriterijais. Šių kriterijų nustatymas ir vertinimas tampa teisingo baudžiamojo įstatymo pritaikymo garantu. Tačiau teismas šių minėtų aspektų nevertino, o baudžiamąjį įstatymą pritaikė neteisingai, kas suponavo formalų baudžiamosios atsakomybės taikymą.

11Pasak apelianto, fizinio skausmo sukėlimo faktas nebuvo nustatytas ir nenuginčijamai įrodytas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išimtinai rėmėsi jo sūnaus J. P. bei L. P. parodymais. Teismas nevertino jo duotų parodymų, pripažindamas juos gynybine versija, tokiu būdu demonstruodamas formalų požiūrį ir kaltinamąją tendenciją. Teismas ignoravo nuosprendžiui keliamus reikalavimus, o būtent nuosprendžio pagrįstumo reikalavimą, įpareigojantį teismą šiuo konkrečiu atveju nurodyti, kokios faktinės baudžiamosios bylos aplinkybės (objektyvūs įrodymai) leido teismui abejoti jo parodymais ir kažkurią jų dalį pripažinti gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šiuo konkrečiu atveju teismas, nenurodydamas konkrečių faktinių aplinkybių, jo parodymų nevertino.

12G. P. nurodė, kad teismas, konstatuodamas skausmo sūnui J. P. sukėlimo faktą, nevertino jo motinos L. P. duotų parodymų apie Jorio asmenybės bruožus - ji pažymėjo, jog Joris iš pykčio ar norėdamas išvengti atsakomybės yra linkęs apkalbėti žmones, taip yra buvę ir su broliu bei seserimi. Pasak apelianto, Joris galėjo turėti pagrindą apkalbėti jį iš pykčio dėl jų su Lolita santuokos nutraukimo: L. P. skaudžiai išgyveno santuokos nutraukimą (kreipėsi net į psichologą), vaikai buvo viso šio proceso liudytojai, tad Joris galėjo jausti jam pyktį, juolab, kad jis išėjo iš šeimos. Teismas, konstatuodamas fizinio skausmo sukėlimą ir jį nuteisdamas neįvertino tos aplinkybės, kad apie galimai padarytą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms buvo pranešta praėjus beveik 4-5 metams ir tik tuomet, kai pačiai L. P. jau buvo pareikšti įtarimai dėl analogiškų veiksmų. Tai dar kartą patvirtina egzistavus keršto ir susidorojimo su juo faktą. Teisminio nagrinėjimo metu pati L. P. pažymėjo, jog šiuo baudžiamuoju procesu ji siekia apeliantą sudrausminti. Duodama parodymus 2015-09-11 posėdyje, L. P. pažymėjo, kad, pasitarusi su advokatu, mato, kad nėra žmogui sudrausminimo, todėl nori sudrausminti. Tačiau šios svarbios baudžiamojo proceso inicijavimo aplinkybės, dirbtinio kriminalizavimo faktas, konstatuojant nusikalstamos veikos buvimą, teismo nebuvo įvertintos. Teismas, konstatuodamas nusikalstamos veikos buvimo faktą ir vertindamas sūnaus J. P. parodymų teisingumą, pažymėjo, kad nėra pagrindo netikėti mažamečio nukentėjusiojo J. P. parodymais, kadangi duomenų, jog šios apklausos metu J. P. parodymus davė kieno nors įtakotas, byloje nėra. Pats J. P. jokio motyvo apkalbėti savo tėvą neturi. J. P. pats savarankiškai parodė, kad smurtavę yra ir mama, ir tėtis, nurodė ne abstrakčias, o gana konkrečias aplinkybes, t. y. apytikslį laiką, vietą - Palangą, nors pats gyvena Vilniuje, kur praleidžia didžiąją laiko dalį, taip pat įvardino ir G. P. motyvą. Apelianto teigimu, aplinkybei, jog vaikas nurodo konkretų miestą, negali būti suteiktas išimtinis įrodomasis svoris, nes kito miesto vaikas objektyviai negalėjo nurodyti, kadangi visą laiką atostogas jie praleisdavo su šeima tik Palangoje. Tad natūralu ir normalu, kad būtent šį miestą mini J. P..

13Apeliantas skunde nurodė, kad vertindamas J. P. parodymų teisingumą, pažymėjo, jog pagal 2014 m. rugpjūčio 6 d. psichologinę išvadą, atrodo, kad J. yra isitraukęs į tėvų konfliktą, dėl ko gali patirti vidinį konfliktą, t.y. norėti palaikyti mamą ir tuo pačiu bijoti tokiu savo elgesiu įskaudinti tėtį. Teismas pažymėjo, kad pirma minėto sakinio dalis nėra kategoriška, todėl nėra pagrindo teigti, jog J. būtų linkęs apkalbėti tėtį, t.y. apeliantą. Tačiau teismas visiškai nevertina antros minėto sakinio dalies. Pažymėjo, kad baimė įskaudinti ir noras palaikyti yra du skirtingi dalykai, sąlygojantys skirtingus asmens poelgius. Teismas nurodė, kad parodymus apie jam galimą skausmo sukėlimą J. davė, kuomet buvo apklausiamas dėl jo mamos L. P. padarytos nusikalstamos veikos, tačiau nevertino aplinkybės, jog šiuo atveju vaiko noras padėti mamai (sumažinti jos kaltę, parodant, kad taip elgiasi ir tėtis, tarsi tai būtų įprasti šeimos bendravimo tarpusavyje ir auklėjimo santykiai) buvo stipresnis nei baimė įskaudinti tėtį. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, jog Jorio parodymai buvo visiškai teisingi ir jis atkartojo iš tikrųjų buvusį faktą.

14Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį netiesioginiais įrodymais galima remtis tik tuo atveju, jei juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai (2K-287/2013). Tačiau šiuo atveju L. P. parodymai yra išvestiniai iš J. P. parodymų, ji pati įvykio nematė, o atkartoja (net nenuosekliai), ką jai neva sakė sūnus. Todėl J. P. parodymai (tiesioginiai įrodymai) nelaikytini patvirtinančiais L. P. parodymus. Be to, iš tiesioginių įrodymų (J. parodymų) išvestiniai įrodymai (L. parodymai) negali pagrįsti ar paneigti tiesioginių įrodymų. Jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių L. P. žodžius, byloje nėra. Visos šios išvardintos aplinkybės neleidžia vienareikšmiai teigti, jog buvo nustatytas fizinio skausmo sukėlimas: teismas padarė baudžiamosios bylos įrodymais nepagristą išvadą dėl objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės buvimo. Tačiau, net jei ir darant hipotetinę prielaidą, kad fizinio skausmo sukėlimo faktas galėjo būti, nėra nustatytos baudžiamajai atsakomybei kilti būtinos aplinkybės. Baudžiamoji atsakomybė nėra formali, atsakomybė taikoma tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos aplinkybių, jo tariamo smurto atvejis buvo vienetinis. Skundžiamame nuosprendyje, nors ir cituoja L. P. parodymus, kur ji norėtų neatsakyti į klausimą, ar tai buvo vienkartinis atvejis, kai G. trenkė. Kitų panašių atvejų ji neatsimena, išeina, kad tai buvo vienkartinis, J. atsimena tą atvejį, ji nelabai. Teismas šios aplinkybės visiškai nevertino.

15Pasak G. P., teismas nevertino ir tos aplinkybės, jog neva sukeltas skausmas nebuvo stiprus tiek, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Skundžiamame nuosprendyje pažymima, kad pagal veikos aplinkybes to jie ir neprivalėjo daryti, kadangi pasak mažamečio J. P. bei L. P. parodymų, J. P. skausmas netrukus praėjo ir po kelių minučių jis nurimo. Tai parodo, kad jo tariami veiksmai nebuvo intensyvūs, nebuvo nukreipti į skausmo sūnui sukėlimą. Šią aplinkybę pripažįsta ir teismas. Teismas tiki, kad kaltinamasis norėjo ne tiek sukelti skausmą savo mažamečiui sūnui J. P., kiek siekė jį sudrausminti, nuraminti, kad jų šeima neatrodytų neigiamai prieš greta gyvenančius ir poilsiaujančius kolegas. Paminėjo ir tai, kad jo sūnus J. jo (apelianto) tariamai atliktus veiksmus taip pat suprato ne kaip norą sukelti jam skausmą, o kaip sudrausminimo priemonę, kuri, vertinant jo mamos elgesį, vaikui buvo priimtina ir natūrali. Paminėjo ir tai, noras neatrodyti neigiamai prieš kolegas ir smūgio sūnui sudavimas kaip tik tarpusavyje nesuderinami: skausmo vaikui sukėlimas, jo verksmas kaip tik dar labiau suformuotų neigiamą poilsiaujančių kolegų nuomonę apie jo tuometinę šeimą ir santykius joje. Todėl norėdamas neatrodyti neigiamai kolegų akyse, jis būtų pasirinkęs kitokią sūnaus sudrausminimo priemonę, išvengiant vaiko ašarų ir kolegų neigiamo vertinimo.

16Apeliantas pažymėjo ir tai, kad teismas jo veiksmus pripažįsta mažareikšmiais. G. P. iš esmės nėra pavojingas visuomenei. Jo padaryta nusikalstama veika greičiau atsitiktinio pobūdžio, paskatinta siekio suvaldyti netinkamai besielgiantį sūnų tam, kad šis netrukdytų besiilsintiems aplinkiniams, tačiau pasirinktas netinkamas, normalaus, visuomenei priimtino vaiko auklėjimo ribas peržengiantis, būdas, tačiau nepaisant to, teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėjo ir tai, kad auklėjimo būdas teismo nėra pripažintas nusikalstamu (pavojingu visuomenei), auklėjimo būdas yra įvardintas netinkamu, peržengiančiu visuomenėje priimtiną auklėjimo būdą. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad net jei ir galėjo būti smūgio sūnui sudavimas, tai šis veiksmas pagal savo intensyvumą, sukeltas pasekmes (skausmo stiprumą, jo trukmę), tyčios kryptingumą, nukentėjusiojo elgesį ir jo tariamai padarytų veiksmų suvokimą, jokių įrankių skausmui sustiprinti nebuvimą ir pan. neatitinka baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo ribą, todėl teismo sprendimas laikytinas formaliu, nepagrįstu bei neteisėtu.

17Pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą pagal BK 140 str. 3 d. dispoziciją galima tik esant tiesioginei (apibrėžtai, kryptingai) tyčiai, tačiau teismas nepagristai išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, darydamas prielaidą, jog akivaizdu, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, koks yra G. P., suvokia, kad smūgio sudavimas mažamečiam vaikui neabejotinai sukels skausmą. Minėtos aplinkybės leidžia spręsti, kad ranka suduodamas smūgį mažamečiui sūnui J. P. į pilvą suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmu sukels mažamečiui sūnui fizinį skausmą, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t.y. veikė netiesiogine tyčia. Apelianto teigimu, teismas pats sau prieštarauja. Vieną vertus, teigiama, kad jis siekė sūnų sudrausminti, nuraminti, tačiau apibūdinant subjektyviąją veiksmų pusę, akcentuojama, kad jis suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį. Vaiko sudrausminimas ir nuraminimas (kaip veika, dėl kurios padarymo yra nuteistas) nėra nusikaltimas, tad net ir drausmindamas sūnų, jis objektyviai negalėjo suvokti savo veiksmų nusikalstamą pobūdį (nėra intelektinio tyčios elemento). Šios aplinkybės leidžia pagristai teigti, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, todėl baudžiamoji atsakomybė negalima.

18Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroras Gedvydas Vaivada (toliau – prokuroras) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį, kuria G. P. išteisintas pagal BK 235 str. 1 d., ir šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti G. P. kaltu pagal BK 235 str. 1 d. ir paskirti jam 50 MGL baudą, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. P. paskirta 2 MGL dydžio bauda ir paskirti naują bausmę - 70 MGL dydžio baudą. Subendrinti šias bausmes iš dalies jas sudedant ir paskirti G. P. galutinę subendrintą bausmę - 100 MGL dydžio baudą.

19Prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo padarytos išvados prieštarauja ir neatitinka nustatytoms bylos aplinkybėms. Teismas neteisingai sprendė tyčios kausimą, subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę siedamas su netinkamomis aplinkybėmis. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 235 str. 1 d., svarbus pats melagingų parodymų davimo faktas, o ne tai, kokią įtaką tie melagingi parodymai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo procesinio sprendimo turiniui. BK 235 str. 1 d. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. BK 235 str. 1 d. numatyta veika - melagingų parodymų davimas (kaip ir kitos šiame straipsnyje numatytos veikos) - yra padaroma tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia apie pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-895/2015). Ikiteisminio tyrimo metu nusikaltimas baigtas, kai liudytojas pasirašo ikiteisminio tyrimo veiksmo, kuriame jis dalyvavo, protokolą (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59712012). Nors teismas, pripažindamas, kad esminė aplinkybė, kurios melagingumu kaltinamas G. P. yra tai, kad jis melagingai parodė, jog nuotraukose užfiksuotas ne vienas, o du asmenys ir būtent dviejų asmenų sužalojimai, tačiau priimdamas išteisinamąjį nuosprendį šioje dalyje tyčios buvimo G. P. veikoje nustatymą siejo su U. P. padarytais sužalojimais, ir nepagrįstai rėmėsi šia aplinkybe, kaip paneigiančia G. P. tyčios buvimą.

20Prokuroras pažymėjo, kad prokuroro pozicija dėl smurto panaudojimo prieš U. P. buvo išreikšta 2014-05-22 nutarime, kuriuo ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 10-9-00440-13, vadovaujantis BPK 212 str. 2 p., dalyje L. P. dėl 2011-11-19 Ugniaus sužalojimo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., padarymo. Taigi, U. P. sužalojimas lieka neįrodytas, vadinasi, ir nepaneigtas, tačiau ši aplinkybė neeliminuoja G. P. melagingų parodymų davimo fakto. Baudžiamajame procese parodymais laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką. G. P., pateikdamas nuotraukas ir tvirtindamas jose esant tikrovę atitinkančią aplinkybę, siekė pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą sau naudinga kryptimi, t.y. siekė apkaltinamojo nuosprendžio L. P. dėl U. P. sužalojimo, o tokie veiksmai būtent ir patvirtina tiesioginės tyčios buvimą jo veikoje ir vertintini svarbiais, nes galėjo įtakoti bylos sprendimą. Todėl nepagrįsta teismo išvada, jog U. P. sužalojimo buvimas ar nebuvimas siejamas su kaltinamojo tyčios nustatymu. Priešingai nei sprendžia teismas, tai, kad dalis G. P. parodymų pasitvirtino, taip pat nepaneigia G. P. kaltės buvimo jo veiksmuose, nes pagal BK 235 str. melagingais laikomi parodymai, net kai jie iš dalies neatitinka tikrovės.

21Prokuroras skunde pažymėjo, kad parodymai negali būti pripažinti melagingais BK 235 str. prasme, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis asmuo, duodamas juos, sąžiningai klydo. Be to, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 str. 1 d. atsirasti negali būti nors ir objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo duodamas parodymus. Nors teismas nurodė, jog nenustatyta, kiek nuotraukų buvo padaryta, G. P. taip pat nenurodė nuotraukų pavadinimų, kuriose jis užfiksavo vaikus, tačiau kaltinamojo sąžiningas suklydimas byloje paneigiamas byloje nustatytomis aplinkybėmis, tame skaičiuje ir paties kaltinamojo parodymais: G. P. šioje byloje kategoriškai neigė, kad atitinkamus parodymus davė suvokdamas, jog jie yra melagingi, jais patvirtino nuotraukų tikrumą, ir taip elgėsi siekdamas, kad L. P. būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn ne tik už J. P., bet ir už U. P. sužalojimą. Melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje, G. P. parodymai galėjo pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena iš esminių prielaidų priimti nepagrįsta ir neteisėtą nuosprendį ar kitą baigiamąjį teismo sprendimą.

22Prokuroras taip pat nesutinka su teismo nuomone, jog apklausiant G. P. 2013-12-18, t. y. po to, kai buvo gauta specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad visose trijose nuotraukose užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo, ir, teismo nuomone, tokiu būdu atsiradus sąlygoms G. P. atsisakyti duoti parodymus, turėjo būti taikoma BK 235 str. 4 d. nuostata arba G. P. turėjo būti apklausiamas BPK 82 str. 3 d. nustatyta tvarka neįspėjant jo dėl atsakomybės. Pažymėjo, kad po 2013-05-24 G. P., kaip liudytojo, apklausos ir gavus specialisto išvadą, paneigiančią jo parodymus, negalėjo būti suformuluotas įtarimas, neatlikus papildomos jo apklausos apie naujai paaiškėjusias aplinkybes. Teismas nepagrįstai analizavo ir vertino G. P. 2013-05-24 ir 2013-12-18 parodymus išskaidytai, kai tuo tarpu sprendžiant BK 235 str. taikymo klausimą, šie G. P. parodymai turi būti analizuojami ir vertinami kaip visuma. G. P. parodymų turinys nekelia abejonių dėl to, kad jis neigė realius, specialisto patvirtintus faktus, kuriais nėra pagrindo netikėti, sudarančius įrodinėjimo dalyką kito asmens atžvilgiu, todėl konstatuotina, kad surinktų įrodymų visetas, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, leidžiančią susiformuoti vidiniam įsitikinimui dėl G. P. kaltumo, rodo, jog kaltinamasis, veikdamas tiesiogine tyčia, suvokdamas neteisėtą savo veiksmų pobūdį, suprasdamas savo, kaip liudytojo baudžiamojoje byloje procesinę padėtį, žinodamas savo pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus, 2013-05-24 ir 2013-12-18 apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 str., ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, siekdamas patraukti L. P. baudžiamojon atsakomybėn už U. P. sužalojimą, suprasdamas ir norėdamas, kad ši melaginga informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Prokuroro nuomone, teismas netinkamai įvertino nustatytas bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas ir nepagristai G. P. išteisino.

23Prokuroras taip pat nesutinka su G. P. paskirta per švelnia bausme už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., padarymą. Nors teismas ir teisingai nurodė, kad G. P. teigiamai charakterizuojamas, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad jis gauna pakankamai dideles pajamas, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. G. P. aiškiai paskirta per švelni bausmė, todėl ji skirtina griežtesnė. Teismas taip pat netinkamai pasisakė dėl BK 54 str. 3 d. taikymo, nors ši norma taikoma ypatingais, išimtiniais atvejais, kai bausmė akivaizdžiai prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui. Pažymėjo, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., padarymą nuo 2015-04-23 viena iš bausmių numatyta ir bauda, todėl teismo motyvas taikyti šią normą yra nepagrįstas.

24Nukentėjusiojo J. P. ir jo įstatyminės atstovės, nukentėjusiosios L. P. atstovas advokatas Irmantas Ruželė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendį dalyje dėl G. P. išteisinimo ir civilinių ieškinių atmetimo pakeisti – G. P. pripažinti kaltu pagal BK 235 str. 1 d., tenkinti nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius bei priteisti atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese. Likusioje dalyje prašo nuosprendį palikti nepakeistą.

25Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniame skunde nurodė, kad šioje byloje buvo pareikštas nukentėjusiojo J. P. atstovės pagal įstatymą, nukentėjusiosios L. P. civilinis ieškinys dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo J. P., kurį pirmosios instancijos teismas atmetė. Pasak advokato, teismas nesilaikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių įstatymo nuostatų. G. P. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d. už tai, kad jis tyčia mažamečiui sūnui J. P. sudavė smūgį į pilvą ranka, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. Nėra jokios abejonės, kad dėl G. P. nusikalstamos veikos nukentėjusysis J. P. patyrė neturtinę žalą. Pagal BPK 115 str. 1 d., priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo motyvuojamas fiziniu skausmu, patirtu dideliu moraliniu stresu bei pergyvenimais, kas teisėje pripažįstama neturtine žala. Tokia nukentėjusiojo būsena įrodyta paties nukentėjusiojo parodymais 2014 m. gruodžio 19 d. ikiteisminio tyrimo metu, kuris parodė, kad po smūgio skaudėjo, verkė. Taip pat L. P. parodymais teismo posėdžio metu: vaikui skaudėjo pilvo zoną, Joris verkė, ji jį ramino, Joris buvo mušamas matant broliui ir seseriai, vaikas po to tokio ilgo laiko taip gerai ir smulkiai prisiminė įvykį, jam įstrigo įvykis. L. P. buvo tiesioginė šio nusikaltimo liudytoja, nukentėjusiojo Jorio mama, todėl abejoti jos parodymais, patvirtinančiais vaiko išgyventą fizinį skausmą ir patirtą moralinę skriaudą nėra jokio pagrindo. Todėl teismas, pripažinęs kaltu G. P. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d., nepagrįstai visiškai atmetė civilinį ieškinį dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl jo nusikalstamos veikos nukentėjusiam J. P..

26Nukentėjusiųjų atstovas skunde nurodė, kad dėl nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą, nukentėjusiosios L. P. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti teismas, nutaręs visiškai netenkinti jos prašymo priteisti jam iš nuteistojo G. P. 600 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, priėmė BPK 106 str. 2 d. normai ir teismų praktikai dėl jos taikymo prieštaraujantį sprendimą. Pažymėjo, kad BPK 104 str. 2 d. nustatyta, jog proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 str. 2 d. nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagrindiniai teismo argumentai, kodėl nebuvo visiškai priteista 600 Eur procesinių išlaidų suma, buvo tai, kad sunki kaltinamojo turtinė padėtis, prasta sveikatos būklė, šalys galėjo pasinaudoti mediacijos procesu ir pan. Vertinant kaltinamojo turtinę padėtį neteisinga būtų teigti, kad gaunant 1800 Eur per mėnesį kaltinamojo turtinė padėtis yra prasta. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovė pagal įstatymą privalėjo užtikrinti tinkamą nukentėjusiojo dalyvavimą ir jo teisių gynimą ikiteisminiame tyrime ir teisminiame baudžiamosios bylos nagrinėjime. Pati būdama prastesnės finansinės padėties nei kaltinamasis, neturėdama teisinio išsilavinimo, privalėjo samdyti advokatą. Advokatas, vykdydamas teisinių paslaugų sutartį ir siekdamas tinkamai atstovauti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo interesus, privalėjo susipažinti su pateiktais procesiniais bylos dokumentais, parengė skundus bei prašymus ikiteisminiame bylos tyrimo procese, parengė civilinį ieškinį, tris kartus vyko iš Rokiškio į Vilnių į teismo posėdžius. Šiuos advokato atliktus veiksmus teismas, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiojo ieškinys atmetamas, įvardijo „beprasmiais“. Nukentėjusiųjų atstovo nuomone, tokia teismo išvada prieštarauja ne tik BPK 106 str. 2 d. nuostatai, bet ir teisingumo bei protingumo principams. Teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymą, teigdamas, jog pagrindinis advokato darbas buvo civilinio ieškinio rengimas, o jo neįrodžius ir teismui netenkinus, reiškia, kad advokato darbas beprasmis, todėl nukentėjusiojo atstovė pati šias išlaidas turi ir atlyginti. Nepagrįstai teismas neatsižvelgė į advokato rengtus skundus ikiteisminio tyrimo metu, kitus dokumentus, atstovavimą trijuose teismo posėdžiuose, į kuriuos vyko iš kito miesto, o, neturėdama teisinio išsilavinimo, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą nebūtų savarankiškai parengusi bei tinkamai atstovavusi nukentėjusįjį ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, taip pat į tai, kad kaltinamasis buvo pripažintas kaltu vieno iš jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu. Teismas, įvertinęs advokato atliktą darbą, atsižvelgdamas į teismų praktiką, galėjo mažinti prašomą priteisti advokato pagalbos išlaidų sumą, o ne visiškai ją atmesti.

27Nukentėjusiųjų atstovo nuomone, teismas nepagrįstai G. P. išteisino pagal BK 235 str. 1 d., motyvuojant iš esmės tuo, kad pastarasis, duodamas melagingus parodymus, nebuvo įspėtas, kad prieš artimą šeimos narį gali atsisakyti duoti parodymus, bei kad liudytoju apklaustas apie galimai paties padarytą nusikalstamą veiką. Tokie teismo motyvai yra nepakankami, nes nėra vadovautasi bylos viseto duomenimis, iš kurių aiškiai matyti, kad G. P., inicijuodamas tyrimą sutuoktinės L. P. atžvilgiu dėl smurtavimo prieš visus tris vaikus, kryptingai ir nuosekliai procese laikėsi užimtos pozicijos, siekiant, kad sutuoktinė būtų nuteista kriminaline bausme. Visiškai akivaizdūs ir tokių tikslų motyvai, nes tyrimas sutuoktinės atžvilgiu buvo inicijuotas būtent tuo metu, kai tarp sutuoktinių buvo prasidėję skyrybų procesas. Jis nebuvo pakankamai greitas ir sklandus, todėl, siekiant susikurti palankesnę poziciją civilinėje byloje, buvo siekiama pripažinti sutuoktinę įvykdžiusią nusikaltimus prieš nepilnamečius vaikus. Tokias pagrįstas išvadas leidžia daryti tokie bylos duomenys, kai G. P., turėdamas pasidaręs fotonuotraukas su galimai sužaloto vaiko atvaizdu, jas „realizuoja“ tik po keletos metų ir būtent tada, kai vyksta skyrybų procesas. Pažymėjo ir tai, kad toks nuteistojo sumanymas pasiekia savo tikslus ir L. P. skyrybų procese buvo priversta sutikti su nuteistojo pateiktomis sąlygomis ir pasirašyti taikos sutartį. Toks nuteistojo elgesys parodo, kad jis suvokia, jog parodymus duoda prieš artimą šeimos narį ir nori taip elgtis. Dėl galimai prieš save duodamų parodymų liudytojo apklausos metu teisėtumo matyti, kad tiek liudytojo apklausos metu, tiek ir vėlesnėse stadijose nuteistojo G. P. parodymai nesikeičia, jie yra nuoseklūs, todėl manyti, kad gautų duomenų turinio prasme buvo pažeistos G. P. teisės, nėra pagrindo. Advokato nuomone, teismas nepagrįstai išteisino G. P. pagal BK 235 str. 1 d., netinkamai įvertinęs bylos duomenų visetą ir dėl to padaręs klaidingas išvadas bei netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

28Nukentėjusiųjų advokatas pažymėjo, kad šioje byloje taip pat buvo pareikštas nukentėjusiosios L. P. civilinis ieškinys dėl 1600 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl G. P. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d. bei prašymas pripažinti proceso išlaidomis 1000 Eur advokato pagalbai. Atsižvelgiant į tai, kad G. P. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 235 str. 1 d. išteisinamas, ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.), o prašymas atlyginti advokato pagalbos išlaidas atmestas. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad yra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą ir G. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., turi būti nagrinėjamas ir tenkinamas nukentėjusiosios L. P. civilinis ieškinys dėl 1600 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 1000 Eur advokato pagalbos išlaidų priteisimo.

29Teismo posėdžio metu nuteistasis G. P. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinius skundus atmesti.

30Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o prokuratūros, nukentėjusiųjų atstovo apeliacinius skundus tenkinti.

31Nukentėjusiųjų L. P. ir J. P. atstovas advokatas prašė nukentėjusiųjų atstovo ir prokuroro apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

32Nuteistojo G. P., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiojo J. P. ir jo įstatyminės atstovės, nukentėjusiosios L. P. atstovo advokato Irmanto Ruželės apeliaciniai skundai atmetami.

33Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrintina apeliacinių skundų ribose, t.y. tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kaip matyti iš pateiktų apeliacinių skundų, nuteistasis G. P. prašo jį išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., prokuroras prašo G. P. nuteisti pagal BK 235 str. 1 d., sugriežtinti bausmę, o mažamečio nukentėjusiojo ir jo įstatyminės atstovės įgaliotasis atstovas prašo G. P. nuteisti pagal 235 str. 1 d. ir priteisti žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

34Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu (BPK 305 str. 1 d. 2 p., 20 str. 5 d.). Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas priima galutinį sprendimą byloje.

35Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais, sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

36Dėl nuteistojo G. P. apeliacinio skundo

37Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinių skundų argumentais, įvertinus proceso dalyvių pasisakymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, skundžiamo nuosprendžio turinį, darytina išvada, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 3 d., buvo išsamiai ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, kurių visuma pagrindžia G. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Byloje esantys duomenys, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti visų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Skundžiamame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, nėra jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutiktina. Nuteistojo G. P. apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės, padarius jam BK 140 str. 3 d. inkriminuotą nusikalstamą veiką.

38Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 3 d. kyla tam, kas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas arba jį kankindamas, sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia mažamečio mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius.

39Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų – paties nukentėjusiojo J. P., nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą, nukentėjusiosios L. P. parodymų visumos pagrindu padarė išvadą, kad G. P. vienu iš kaltinime nurodytų alternatyvių laikų ir nurodytoje vietoje išties sudavė savo mažamečiui sūnui J. P. ranka į pilvą. Tai, kad jis šį veiksmą padarė tyčia, rodo tiek mažamečio J. P. parodymai, kad tai nebuvo žaidimas, o tėtis norėjo jį sudrausminti, kad pats prieš kolegas neatrodytų kvailai, tai pat ir L. P. parodymai apie tai, kad Joris išdykavo, Gediminas buvo nepatenkintas ir sudavė Joriui kumščiu. Apylinkės teismas pažymėjo, kad šie J. P. ir L. P. parodymai apibūdina G. P. motyvą ir tikslą. G. P. motyvas ir tikslas sudrausminti sūnų, t.y. nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė patvirtina, kad G. P. veika buvo tyčinė, kuria jis ne tiek siekė sukelti skausmą savo mažamečiui sūnui J. P., kiek norėjo jį neleistinais, įstatyme uždraustais būdais sudrausminti, nuraminti, kad jų šeima nepasirodytų neigiamai prieš greta gyvenančius ir poilsiaujančius kolegas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad G. P., kaip suaugęs, protaujantis žmogus, suvokė, kad smūgio sudavimas į pilvą mažamečiam vaikui neabejotinai sukels skausmą. Minėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido spręsti, kad nuteistasis, ranka suduodamas smūgį mažamečiui sūnui J. P. į pilvą, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmu sukels mažamečiui sūnui fizinį skausmą, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t.y. veikė netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos bylos faktiniais duomenimis, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad G. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d.

40Pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti bei įvertinti ne tik G. P. kaltinantys įrodymais, bet taip pat ištirti ir įvertinti G. P. parodymai, kuriais jis neigė sudavęs smūgį savo sūnui.

41G. P. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteisęs jį už smurtavimą, sukėlus mažamečiam asmeniui fizinį skausmą bei netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. G. P. teigimu, fizinio skausmo sukėlimo faktas nebuvo nustatytas ir nenuginčijamai įrodytas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, anot apelianto, išimtinai rėmėsi jo sūnaus J. P. bei L. P. parodymais, o jo duotus parodymus teismas atmetė, pripažindamas juos gynybine versija.

42Su šiais argumentais sutikti nėra pagrindo, nes nenustatyta duomenų, kad mažametis G. P. sūnus J. P. melavo, norėjo apkalbėti savo tėvą. Kaip matyti iš 2014 m. gruodžio 19 d. nepilnamečio nukentėjusiojo J. P. parodymų, jis nurodė, jog gyvena su mama, bendrauja su tėčiu, jis gyvena netoli, santykiai geri. Palangoje buvo gal prieš du metus, kas ten buvo neprisimena. Prisimena, kad anksčiau tėtis jam buvo trenkęs į pilvą ar pastūmęs. Trenkė ar pastūmė dėl to, kad jie stipriai išdykavo <...> Šalia buvo mama, neprisimena, ar šalia buvo brolis ir sesuo. Viskas įvyko viešbučio kambaryje, ten du kambariai ir virtuvė. Po smūgio skaudėjo, verkė. Tėčiui už tai atleido. Jokių žymių neliko. Tėtis sudavė va čia (rodo į pilvą). Ką tuo metu veikė mama - neprisimena. Tuo metu su tėčiu nežaidė, čia nebuvo žaidimas. Po smūgio jam skaudėjo, nežino, kaip apibūdinti skausmą <...> (t. 2, b.l. 53-54). Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė L. P. teismo posėdžio metu, be kita ko, parodė, kad 2010 m. arba 2011 m. vasarą, Palangos poilsio namuose, kambaryje J. išdykavo, G. buvo nepatenkintas ir sudavė J. Ji tuo metu sukosi buityje, neatsimena, ar matė, kaip G. sudavė, J. po to verkė, ji J. ramino. <...> Ji neatsimena, ar matė smūgį, bet už sekundės matė vaiką rėkiantį laikantis už pilvo, vaikas sakė, kad tėtis mušė per pilvą. <...> Po to, kai G. sudavė J., ji matė, kad jam skauda, subarė G., nemanė, kad reikia kreiptis į polikliniką, vaikas skundėsi neilgai, kažkiek minučių.

43Kaip matyti iš minėtų parodymų, nukentėjusiojo J. P. santykiai su tėvu yra geri, nėra konfliktiški, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog nukentėjusiojo J. P. parodymai neatitinka tikrovės, tai pat nėra pagrindo manyti, kad J. P. dėl ko nors pyktų ant tėvo ir duotų melagingus parodymus. Pagal tai, kad net praėjus keliems metams J. P. prisiminė tą įvykį, kai tėvas jam ranka smūgiavo į pilvą, kad jam skaudėjo, jis verkė, vertintina, kad šis įvykis J. P. buvo įsimintinas, todėl ir dėl šios priežasties nėra pagrindo netikėti jo parodymais. Nors nukentėjusiojo L. P. neprisimena, ar matė patį smūgį, ji patvirtino mačiusi verkiantį sūnų, besilaikantį už pilvo ir sakantį, kad jam į pilvą trenkė tėtis; nukentėjusioji sūnų ramino. Taigi, nėra jokio pagrindo netikėti ir nukentėjusiosios L. P. parodymais, kuomet ji nurodė, jog matė smūgio pasekmes, ramino savo verkiantį vaiką. Teisėjų kolegijos nuomone, G. P. veiksmai padarius BK 140 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodyti byloje surinktų įrodymų visuma.

44G. P. apeliaciniame skunde teigia, kad teismų praktikoje, tiek baudžiamosios teisės doktrinoje ne visada sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas. Šiuo atveju sukelto skausmo intensyvumas, stiprumas, skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus gyvybei ar sveikatai laikytini pagrindiniais baudžiamosios atsakomybės kriterijais. Šių kriterijų nustatymas ir vertinimas tampa teisingo baudžiamojo įstatymo pritaikymo garantu. Tačiau, apelianto teigimu, teismas minėtų aspektų nevertino, o baudžiamąjį įstatymą pritaikė neteisingai, kas suponavo formalų baudžiamosios atsakomybės taikymą.

45Su šiais G. P. skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Nors skausmas kiekvienam asmeniui gali pasireikšti skirtingai, priklausomai nuo asmens amžiaus, jautrumo fiziniam poveikiui, o taip pat suduoto smūgio lokalizacijos, intensyvumo, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad smūgis į pilvą mažamečiui sukėlė skausmo ir diskomforto jausmą, jam skaudėjo, mažametis po smūgio verkė, kas neabejotinai rodo pakankamai didelį smūgio intensyvumą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai nustatęs reikšmingas baudžiamosios atsakomybės G. P. taikymo aplinkybes ir išsamiai argumentavęs išvadą dėl G. P. veiksmų teisinio įvertinimo, padarė teisingą išvadą, jog G. P. veika savo pavojingumu užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

46Apeliantas G. P., apeliaciniame skunde pateikdamas alternatyvų prašymą nutraukti bylą BPK 327 str. 2 p. nurodytais pagrindais, jo nedetalizavo ir konkrečiais argumentais nepagrindė. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje nenustatyta jokių nuteistojo G. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, numatytų minėtame BPK straipsnyje.

47Dėl prokuroro apeliacinio skundo

48Vilniaus miesto apylinkės teismas G. P. pagal BK 235 str. 1 d. išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo G. P. pripažinti kaltu padarius BK 235 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Prokuroras pažymėjo, jog teismas, pripažindamas, kad esminė aplinkybė, kurios melagingumu kaltinamas G. P., yra tai, kad jis melagingai nurodė, jog nuotraukose užfiksuotas ne vienas, o du asmenys ir būtent dviejų asmenų sužalojimai. Gi teismas, priimdamas šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, tyčios buvimo G. P. veikoje nustatymą siejo su U. P. padarytais sužalojimais, ir nepagrįstai rėmėsi šia aplinkybe, kaip paneigiančia G. P. tyčios buvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl pagrįstai G. P. išteisino pagal BK 235 str. 1 d.

49G. P. buvo kaltinamas pagal BK 235 str. 1 d., kad 2013 m. gegužės 24 d. laikotarpiu nuo 8.20 val. iki 9.30 val ir 2013 m. gruodžio 18 d. laikotarpiu nuo 11.00 val. iki 11.35 val. Vilniaus miesto 5 policijos komisariate davė melagingus parodymus dėl fizinio skausmo sukėlimo nepilnamečiams vaikams, o būtent, kad nurodė, jog trijose nuotraukose „Nuotrauka 0687.jpg“, „Nuotrauka 0688.jpg“ ir „Nuotrauka 0692.jpg“ matyti dviejų jo sūnų J. P. ir U. P. kūno sužalojimai, kuriuos paneigė Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013 m. lapkričio 4 d. išvada Nr. 11-2174(13), 11-289(13), nurodanti, jog minėtose trijose nuotraukose užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo.

50Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, jog G. P. 2013 m. gegužės 24 d. ir 2013 m. gruodžio 18 d. vykusių apklausų metu sąmoningai siekė duoti melagingus parodymus. Kaip matyti iš G. P. 2013 m. gegužės 24 d. duotų parodymų, jis patvirtino, jog 2011 m. lapkričio 19 d. jo namuose - bute adresu ( - ) buvo jis, jo žmona L. P., dukra G. ir sūnūs J. su U. Maždaug laikotarpiu nuo 12.30 val. iki 13.30 val. jų sūnūs greičiausiai žaidė ir galimai kažkuo suerzino savo mamą L. P., kuri paėmusi diržą mušė J. P. per įvairias kūno vietas, ji sudavė apie 10 smūgių diržu Joriui, nežiūrėdama kur muša, todėl vienu iš suduotų smūgių pataikė jam per veidą, po ko ant J. veido po kaire akimi atsirado „U“ raidės formos maždaug apie 14 cm ilgio kraujosruva. <...> Po to maždaug laikotarpiu nuo 14.20 val. iki 15.20 val. ją įsiutino jaunėlis U. P. ir ji paėmusi tą patį diržą pradėjo mušti U.. Ji mušė jį per įvairias kūno vietas kaip ir J., ji sudavė U. maždaug apie 10 smūgių diržu, lygiai taip pat jo žmona pataikė diržu U. per veidą, dėl to ant U. veido ties kaire akimi atsirado lygiai tokia pati kraujosruva kaip ir pas J., t.y. atsirado„U“ raidės formos maždaug apie 14 cm ilgio kraujosruvos juosta. <...>. Abu sūnus ji mušė jų pačių kambaryje.

51Iš 2013 m. gruodžio 18 d. liudytojo apklausos protokolo matyti, kad G. P., patikslindamas savo ankstesnius parodymus, parodė, kad jo pateiktos trys nuotraukos su užfiksuotais sužalojimais yra dviejų vaikų, t.y. J. P. ir U. P.. Minėtas nuotraukas jis darė pats asmeniškai savo mobilaus ryšio telefonu. 2011 m. lapkričio 19 d. jis pats asmeniškai fotografavo J. P., jo nuotraukos yra dvi. Taip pat 2011 m. lapkričio 19 d. jis pats asmeniškai fotografavo U. P., jo nuotrauka yra viena. Minėtas tris nuotraukas jis pateikė prie šios ikiteisminio tyrimo medžiagos. Dėl abiem vaikam padarytų sužalojimų panašumo gali nurodyti, kad mano, jog jie galėjo būti mušti tuo pačiu diržu, tačiau to nematė, todėl sužalojimai atrodo panašūs. Minėtų trijų nuotraukų, kurias pateikė su užfiksuotais vaikų sužalojimais, jis nekoregavo, jų nekeitė, jas pateikė tokias, kokios buvo padarytos iš karto po įvykio. Tvirtina, kad tai yra dviejų skirtingų vaikų nuotraukos. Taigi, duodamas šiuos parodymus, G. P. tvirtino, jog jo buvusi žmona L. P. sumušė abu jos sūnus. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu G. P. parodė, kad dėl nesibaigiančio smurtavimo prieš jų vaikus jis kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių, kuris jo prašymą padėti sustabdyti L. P. smurtą prieš vaikus perdavė prokuratūrai. Apklausos teisme metu G. P. parodė, kad paskambino į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, pakalbėjo su inspektore, klausė, ką jam daryti, nes negali sustabdyti L. P. smurto. Jam pasakė, kad jeigu jis nesikreips į policiją, jam reikia viską surašyti raštu ir pridėti įrodymus. Sakė, kad jie pasikvies L. P. į pokalbį, pakalbės su psichologais be jokių teisinių pasekmių. Jis, norėdamas parodyti rimtumą dėl tų įvykių, kurie buvo įvykę per pastarąsias savaites, pridėjo ir nuotraukas, kad buvo toks atvejis, kai vaikai buvo sužaloti diržu. Pridėjo tris nuotraukas. Inspektorė sakė, kad nebus jokių teisinių pasekmių, tačiau pasirodė, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba tiesiog persiuntė skundą prokuratūrai ir iškėlė bylą. Jis abu sūnus nufotografavo, tačiau pats į ikiteisminio tyrimo pareigūnus nesikreipė ir šių nuotraukų neteikė, todėl akivaizdu, kad jis nesiekė, jog jo buvusi sutuoktinė būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn už sūnų sumušimą, nes pagalbos kreipėsi tik į Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Taigi G. P. neturėjo tikslo nubausti L. P., o, kreipdamasis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, tik siekė, kad būtų sustabdytas smurtas prieš jo vaikus.

52Iš bylos medžiagos matyti, kad G. P. į bylą pateikė tris nuotraukas: „Nuotrauka0687.jpg“, „Nuotrauka0688.jpg“, „Nuotrauka 0692.jpg“, teigdamas kad dviejose iš jų yra J. P., vienoje – U. P.. Nors Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013 m. lapkričio 4 d. išvadoje nurodyta, jog trijose nuotraukose yra užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo, baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad tiek Joris, tiek U. P. išoriškai yra labai panašūs, nuotraukose užfiksuoti berniukai skirtingais rūbais, (t.1 b.l.98, 100), neatmestina, kad G. P. galėjo sąžiningai klysti, teikdamas šias nuotraukas Vaiko teisių apsaugos skyriui kaip abiejų jo sūnų nuotraukas. Pažymėtina ir tai, kad pateiktų nuotraukų numeracija rodo, jog tarpe tarp pateiktųjų nuotraukų dar turėjo būti trys nuotraukos, kuriose galėjo būti nufotografuotas U. P., tačiau teisėsaugos institucijoms pasirinktinai buvo pateiktos tik trys nuotraukos. Aplinkybę, kad L. P. naudojo fizinį smurtą ne tik J. P., bet ir U. P. atžvilgiu galėjo būti suduoti smūgiai, patvirtino ne tik pats U. P., teigdamas, kad yra gavęs nuo mamos, mama mušė su diržu, bet ir teismo posėdyje liudytoja apklausta A. M., kuri patvirtino, jog ji matė U. ant veido šone ties akimi, gal kairėje pusėje, sužalojimą, ten buvo kažkokia mėlynė, gumbo nebuvo. Vaikas tiksliai nepasakojo, kokiomis aplinkybėmis tai nutiko, tačiau pasakė, kad tai padarė mama. Liudytoja R. Č. taip pat patvirtino, kad prisimena, jog maždaug prieš penkerius metus U. buvo su mėlyne ant veido, ji tą pastebėjo, klausė kolegės A. M., kas nutiko, berniukas pasakė, kad mama. Pas U. ant veido ties akimi buvo kažkokia mėlynė, kairėje pusėje, lyg tai pailgos formos.

53Šie liudytojų parodymai patvirtina, kad pašaliniai, nesuinteresuoti asmenys matė sužalojimus U. P. veide, kairėje pusėje prie akies, kurie galėjo būti panašūs į J. P. sužalojimus. Todėl neatmestina, kad G. P., padaręs abiejų sūnų nuotraukas, galėjo dėl apsirikimo pateikti vaikų teisių apsaugos tarnybai ne abiejų sūnų nuotraukas su sužalojimais, o tik vieno sūnaus – J.. G. P. įsitikinimas, kad nuotraukose užfiksuoti du jo sūnūs, gali būti paaiškinamas ir tuo, kad abu jo sūnūs išties labai panašūs, o nuotraukos nėra geros kokybės, jis, žinodamas atitinkamą abiejų vaikų sužalojimo faktą galėjo sąžiningai klysti. Be to, tiek liudytoja A. M., tiek R. Č., kurios ne vienerius metus ugdė šiuos vaikus darželyje ir bendravo kiekvieną dieną, galėjo sąžiningai klysti dėl didelio vaikų panašumo ir prastos nuotraukų kokybės.

54Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra nustatyta, jog G. P. suvokė, jog duoda aiškiai melagingus parodymus. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad minima specialisto išvada paneigė kaltinamojo parodymų dalį, kurioje jis teigė, kad nuotraukose užfiksuoti du vaikai, o ne dalį dėl pačių sužalojimų fakto 2011 m. lapkričio 19 d . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad specialisto išvada savaime nepaneigė fakto, kad U. P. jo motinos L. P. kokiomis nors aplinkybėmis, kada nors, tame tarpe ir 2011 m. lapkričio 19 d., galėjo būti sužalotas. Iš kaltinamojo akto matyti, kad G. P. nėra kaltinamas melagingų parodymų apie smurtinius L. P. veiksmus prieš jų vaikus davimu, kas rodo, jog prokurorui taip pat kilo abejonių dėl šio fakto. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pagal pateiktą konkretų kaltinimą, susijusį su G. P. parodymais apie konkrečias jame įvardintas nuotraukas, nėra teisėto ir neabejotino pagrindo spręsti, kad G. P., 2013 m. gegužės 24 d. duodamas parodymus kaip liudytojas, davė melagingus parodymus ir tai darė veikdamas tiesiogine tyčia, juo labiau, kad dalis jo parodymų pasitvirtino. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad G. P., duodamas parodymus 2013 m. gegužės 24 d., padarė BK 235 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

55Teisėjų kolegija laiko, kad G. P. 2013 m. gruodžio 18 d. liudytojo papildomos apklausos metu jam turėjo būti išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus, kadangi po 2013 m. gruodžio 9 d. specialisto išvados Nr. 11-3370(13), kurioje nustatyta, jog trijose G. P. pateiktose nuotraukose užfiksuotas J. P., tapo aišku, kad G. P. Vaiko teisių apsaugos skyriui pateikė galimai neteisingą informaciją apie tai, kad nuotraukose užfiksuoti du vaikai, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise išsamiai supažindintas. Taigi, po pastarosios specialistų išvados gavimo atsirado pagrindas spręsti dėl G. P. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. 1 d., nes G. P., būdamas supažindintas su minėta specialisto išvada, būtų turėjęs pagrindą manyti, jog yra apklausiamas ne kaip liudytojas, o kaip įtariamasis. Gi jis 2013 m. gruodžio 18 d. vykdytos apklausos metu buvo apklaustas pagal liudytojo apklausos taisykles, buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimo pagal BK 235 str. 1 d., o taip pat papildomai apklausiamas liudytoju apie trijose nuotraukose užfiksuotų asmenų tapatybę. Todėl minėtų apklausų metu G. P. negalėjo būti įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. 1 d. už melagingų parodymų davimą arba turėjo būti apklausiamas BPK 82 str. 3 d. nustatyta tvarka, neįspėjant jo dėl atsakomybės. Dėl nurodytų priežasčių apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad G. P. netaikytinos BK 235 str. 1 d. nuostatos ir jis neatsako už melagingų parodymų davimą, dėl to G. P. pagrįstai išteisino pagal BK 235 str. 1 d., kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

56Prokuroras skunde nurodė, kad po 2013-05-24 G. P., kaip liudytojo, apklausos ir gavus specialisto išvadą, paneigiančią jo parodymus, negalėjo būti suformuluotas įtarimas, neatlikus papildomos jo apklausos dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks prokuroro skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas, nes, gavus duomenų apie tai, kad trijose pateiktose nuotraukose yra užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo, o G. P. pirmos apklausos metu nurodžius, kad tai dviejų asmenų nuotraukos, tapo aišku, kad G. P. parodymai gali būti melagingi, dėl ko jau tuo metu buvo pagrindas G. P. apklausti įtariamuoju, o ne liudytoju, prieš tai įspėjant dėl atsakomybės už melagingų įrodymų davimą. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo suvaržytos G. P. teisės atsisakyti duoti parodymus ir tokiu būdu gintis nuo jam pareikštų įtarimų.

57Be to, prokuroras visiškai nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo ir vertino G. P. 2013-05-24 ir 2013-12-18 parodymus atsietai, kai tuo tarpu sprendžiant BK 235 str. taikymo klausimą, šie G. P. parodymai turi būti analizuojami ir vertinami kaip visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai G. P. 2013-05-24 ir 2013-12-18 parodymus įvertino atskirai, konstatuodamas, kad pirmos apklausos metu nenustatyta, jog G. P. tyčia davė melagingus parodymus, o dėl antros apklausos jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 str. 1 d. dėl egzistuojančių BK 235 str. 4 d. nurodytų aplinkybių. Tuo tarpu teismui vertinant G. P. 2013-05-24 ir 2013-12-18 parodymus ne atsietai, o kaip visumą, būtų neabejotinas pagrindas konstatuoti, jog, 2013-12-18 G. P. apklausus liudytoju ir įspėjus dėl melagingų parodymų davimo, buvo pažeistos jo teisės atsisakyti duoti parodymus, kas būtų pagrindas G. P. išteisinti pagal BK 235 str. 1 d.

58Prokuroras tai pat nesutinka su G. P. už BK 140 str. 3 d. padarytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta bausme – 2 MGL dydžio bauda ir prašo jam paskirti 70 MGL dydžio baudą.

59Teisėjų kolegija sprendžia, kad prokuroro prašoma skirti bauda už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d. padarymą, yra pernelyg didelė. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (netiesiogine tyčia padarytas nesunkus smurtinio pobūdžio baigtas nusikaltimas prieš mažametį šeimos narį), G. P. motyvą bei tikslą (siekį sudrausminti judrų mažametį), nesant G. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinęs kaltinamojo asmenybę (vedęs, dirba, neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi sveikatos sutrikimų), pagrįstai vadovavosi BK 54 str. 1 ir 2 dalių, 55 str. nuostatomis ir paskyrė adekvačią padarytam nusikaltimui bausmę – 2 MGL dydžio baudą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, jog G. P. iš esmės nėra pavojingas visuomenei, jo padaryta nusikalstama veika greičiau yra atsitiktinio pobūdžio, paskatinta siekio suvaldyti netinkamai besielgiantį sūnų. Bylos įrodymai teismui leido pagrįstai spręsti, kad G. P. yra pakankamai rūpestingas tėvas, skiriantis dėmesį visiems savo vaikams, nuo padarytos nusikalstamos veikos praėjo gana didelis laiko tarpas, objektyvių duomenų, kad tokia kaltinamojo veika sukėlė rimtesnes ilgalaikes pasekmes vaikui, byloje nėra, pats vaikas teigė atleidęs tėčiui. Beje, G. P. buvusi žmona L. P. nurodė, negalinti prisiminti daugiau G. P. smurtavimo prieš savo vaikus atvejų, kas reiškia, kad tai buvo atsitiktinis, vienkartinis atvejis. Esant nurodytoms aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, G. P. paskirta bausmė nelaikytina pernelyg švelnia, todėl prokuroro skundas dėl G. P. paskirtos bausmės griežtinimo taip pat laikytinas nepagrįstu.

60Dėl nukentėjusių atstovo apeliacinio skundo

61Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniu skundu prašo G. P. pripažinti kaltu pagal BK 235 str. 1 d., tenkinti nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius bei priteisti atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese.

62Pažymėtina, kad dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. 1 d. G. P. atžvilgiu netaikymo jau pasisakyta aukščiau, atsakant į atitinkamus prokuroro apeliacinio skundo argumentus, konstatavus, kad G. P. pagrįstai išteisintas pagal BK 235 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl pakartotinai dėl nukentėjusiųjų atstovo analogiškų argumentų šioje dalyje nepasisakytina.

63Dėl nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių teisėjų kolegija sprendžia, kad, išteisinus G. P. pagal BK 235 str. 1 d., nukentėjusiųjų civilinis ieškinys dėl 1600 Eur neturtinės žalos pagrįstai buvo paliktas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Taip pat ir pirmosios instancijos teismas šioje dalyje neturėjo pagrindo pripažinti L. P. patirtų 1000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti proceso išlaidomis bei jas priteisti iš G. P., todėl šis prašymas atmestas pagrįstai.

64Nukentėjusiojo J. P. atstovė pagal įstatymą, nukentėjusioji L. P. pateikė civilinį ieškinį dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo mažamečiui J. P..

65Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo mažamečiui, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiajam J. P. padarytą neturtinę žalą, kad jis po suduoto smūgio būtų patyręs nepatogumus ir negatyvius padarinius. Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniame skunde rėmėsi J. P. parodymais, jog po smūgio jam skaudėjo, jis verkė, o L. P. nurodė, jog vaikui skaudėjo pilvo zoną, Joris verkė, ji jį ramino, Joris buvo mušamas, matant broliui ir seseriai, vaikas po to tokio ilgo laiko taip gerai ir smulkiai prisiminė įvykį, kas rodo, jog jam įstrigo įvykis. L. P. buvo tiesioginė šio nusikaltimo liudytoja, nukentėjusiojo Jorio mama, todėl abejoti jos parodymais apie vaiko patirtą moralinę skriaudą dėl fizinio skausmo nėra jokio pagrindo.

66Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl seniai įvykusio, vienkartinio įvykio, nesant byloje jokių duomenų apie atsiradusias neigiamas pasekmes, J. P. buvo padaryta neturtinė žala, kuri turėtų būti kompensuojama. Iš pačios L. P. bei J. P. parodymų matyti, kad J. P. po jam suduoto smūgio verkė vos kelias minutes, į medikus kreiptasi nebuvo, mažametis tėvui atleido, ant jo nepyksta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 2014 m. rugpjūčio 6 d. psichologinė išvada, jog J. P. jaučiasi liūdnas, vienišas, bejėgis, netvirtina, kad tokia būsena nulemta dar 2010 ar 2011 metais tėvo panaudoto smurto. Iš minėtos išvados matyti, kad tokia J. P., kaip ir kitų šeimos vaikų, būsena nulemta neišmintingo tėvų elgesio skyrybų procese, nuolatinių tėvų konfliktų, kuriuose tėvų valia privesti dalyvauti vaikai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pati L. P. parodė, jog dar 2014 metais ji neplanavo teikti ieškinio, o tokiu ieškiniu ji iš esmės nori sudrausminti G. P., kas leidžia pagrįstai manyti, kad sūnaus vardu paduotas ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra dar vienas būdas suvesti asmenines sąskaitas su buvusiu vyru – vaikų tėvu G. P.. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiųjų civilinis ieškinys dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo apylinkės teismo pagrįstai buvo atmestas, kaip neįrodytas.

67Nukentėjusiųjų atstovas skunde taip pat nurodė, kad teismas, nutaręs visiškai netenkinti nukentėjusiojo J. P. įstatyminės atstovės L. P. prašymo priteisti jai iš nuteistojo G. P. 600 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, priėmė BPK 106 str. 2 d. normai ir teismų praktikai dėl jos taikymo prieštaraujantį sprendimą.

68Nukentėjusiųjų atstovas skunde teigia, kad advokatas, vykdydamas teisinių paslaugų sutartį ir siekdamas tinkamai atstovauti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo interesus, privalėjo susipažinti su pateiktais procesiniais bylos dokumentais, parengė skundus bei prašymus ikiteisminiame bylos tyrimo procese, parengė civilinį ieškinį, tris kartus vyko iš Rokiškio į Vilnių į teismo posėdžius. Šiuos advokato atliktus veiksmus teismas, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiojo ieškinys atmetamas, teismas įvardijo „beprasmiais“. Nukentėjusiųjų atstovo nuomone, tokia teismo išvada, prieštarauja ne tik BPK 106 str. 2 d. nuostatai, bet ir teisingumo bei protingumo principams.

69Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta ir laiko nepakankamais nukentėjusiosios patirtas išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nuteistojo G. P.. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos proceso eigą, nuteistojo G. P. turtinę padėtį, šeimines aplinkybes, sveikatos būklę, pagrįstai netenkino L. P. prašymo pripažinti jos sumokėtą 600 Eur sumą advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis. Teismas pagrįstai vertino, kad didžiąją dalį L. P. atstovo advokato I.Ruželės darbo sudarė jo veiksmai, kuriais buvo siekiama įrodyti G. P. kaltę pagal BK 235 str. 1 d., tačiau G. P. dėl šios nusikalstamos veikos buvo išteisintas. Dalyje dėl BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos advokatas surašė tris nedidelės apimties skundus, prašymą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, nedidelės apimties atsiliepimą į prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą, dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, taip pat surašė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo mažamečiui J. P.. Kadangi ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam buvo atmestas kaip neįrodytas, šioje dalyje negalėjo būti priteistos ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Apylinkės teismas, nepriteisdamas nukentėjusiajai jos patirtų proceso išlaidų, pažymėjo, kad dalis advokato išlaidų tiesiogiai priklausė nuo pačios L. P. valios, kuri, turėdama galimybę mediacijos procese šias išlaidas minimalizuoti, kaip rodo bylos duomenys ne be advokato I.Ruželės, kuris yra L. P. brolis, įtakos, su G. P. nerado protingo kompromiso.

70Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, atsižvelgęs į G. P. turtinę padėtį, į jo gaunamas vidutines mėnesio pajamas, į jo šeimines aplinkybes (jis išlaiko dabartinėje santuokoje du vaikus, su juo gyvena sūnus iš pirmos santuokos, jo žmona nedirba, yra studentė, į jo mokamus mokesčius už buto nuomą (duomenų apie turimą nuosavą būstą nėra), į komunalinius mokesčius, pagrįstai nusprendė, jog G. P. turtinė padėtis nesudaro pagrindo proceso išlaidomis pripažinti L. P. sumokėtus 600 Eur advokato paslaugoms apmokėti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad G. P. turi rimtų sveikatos sutrikimų, todėl ir dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo pagrindo nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir jų priteisti iš nuteistojo.

71Nukentėjusiųjų atstovas teismo prašo priteisti nukentėjusiajai 900 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, atstovaujant nukentėjusiuosius apeliacinės instancijos teisme ir pateikė teismui pažymą dėl turėtų išlaidų. Kadangi nukentėjusiųjų atstovo apeliacinis skundas atmetamas, nėra jokio pagrindo šių išlaidų priteisti iš nuteistojo G. P.. Todėl prašymas netenkinamas.

72Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland), būtina atsakyti į esminius skundo argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, detaliai neatsako į kiekvieną apeliacinių skundų argumentą.

73Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendis yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nuteistojo G. P., prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

74Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

75nuteistojo G. P., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiųjų L. P. ir J. P. įgalioto atstovo advokato Irmanto Ruželės apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Šiuo nuosprendžiu G. P. pagal BK 235 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta... 4. Nukentėjusiosios L. P. civilinis ieškinys dėl 1600 Eur neturtinės žalos... 5. Nukentėjusiojo mažamečio J. P. įstatyminės atstovės L. P. civilinis... 6. Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 7. G. P. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 25 d.... 8. Be to, G. P. buvo kaltinamas pagal BK 235 str. 1 d. tuo, kad 2013 m. gegužės... 9. Nuteistasis G. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto... 10. Nuteistasis skunde nurodė, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį... 11. Pasak apelianto, fizinio skausmo sukėlimo faktas nebuvo nustatytas ir... 12. G. P. nurodė, kad teismas, konstatuodamas skausmo sūnui J. P. sukėlimo... 13. Apeliantas skunde nurodė, kad vertindamas J. P. parodymų teisingumą,... 14. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra... 15. Pasak G. P., teismas nevertino ir tos aplinkybės, jog neva sukeltas skausmas... 16. Apeliantas pažymėjo ir tai, kad teismas jo veiksmus pripažįsta... 17. Pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą pagal... 18. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus... 19. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo padarytos išvados... 20. Prokuroras pažymėjo, kad prokuroro pozicija dėl smurto panaudojimo prieš U.... 21. Prokuroras skunde pažymėjo, kad parodymai negali būti pripažinti... 22. Prokuroras taip pat nesutinka su teismo nuomone, jog apklausiant G. P.... 23. Prokuroras taip pat nesutinka su G. P. paskirta per švelnia bausme už... 24. Nukentėjusiojo J. P. ir jo įstatyminės atstovės, nukentėjusiosios L. P.... 25. Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniame skunde nurodė, kad šioje byloje buvo... 26. Nukentėjusiųjų atstovas skunde nurodė, kad dėl nukentėjusiojo atstovės... 27. Nukentėjusiųjų atstovo nuomone, teismas nepagrįstai G. P. išteisino pagal... 28. Nukentėjusiųjų advokatas pažymėjo, kad šioje byloje taip pat buvo... 29. Teismo posėdžio metu nuteistasis G. P. ir jo gynėja prašė nuteistojo... 30. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o prokuratūros,... 31. Nukentėjusiųjų L. P. ir J. P. atstovas advokatas prašė nukentėjusiųjų... 32. Nuteistojo G. P., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės... 33. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis,... 34. Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles bylą nagrinėjantis... 35. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su... 36. Dėl nuteistojo G. P. apeliacinio skundo... 37. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinių skundų... 38. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 3 d. kyla tam, kas, mušdamas ar... 39. Pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų – paties... 40. Pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes išnagrinėjo išsamiai... 41. G. P. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas netinkamai pritaikė... 42. Su šiais argumentais sutikti nėra pagrindo, nes nenustatyta duomenų, kad... 43. Kaip matyti iš minėtų parodymų, nukentėjusiojo J. P. santykiai su tėvu... 44. G. P. apeliaciniame skunde teigia, kad teismų praktikoje, tiek baudžiamosios... 45. Su šiais G. P. skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Nors skausmas... 46. Apeliantas G. P., apeliaciniame skunde pateikdamas alternatyvų prašymą... 47. Dėl prokuroro apeliacinio skundo... 48. Vilniaus miesto apylinkės teismas G. P. pagal BK 235 str. 1 d. išteisino,... 49. G. P. buvo kaltinamas pagal BK 235 str. 1 d., kad 2013 m. gegužės 24 d.... 50. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, jog G. P.... 51. Iš 2013 m. gruodžio 18 d. liudytojo apklausos protokolo matyti, kad G. P.,... 52. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. P. į bylą pateikė tris nuotraukas:... 53. Šie liudytojų parodymai patvirtina, kad pašaliniai, nesuinteresuoti asmenys... 54. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra... 55. Teisėjų kolegija laiko, kad G. P. 2013 m. gruodžio 18 d. liudytojo... 56. Prokuroras skunde nurodė, kad po 2013-05-24 G. P., kaip liudytojo, apklausos... 57. Be to, prokuroras visiškai nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos... 58. Prokuroras tai pat nesutinka su G. P. už BK 140 str. 3 d. padarytos... 59. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prokuroro prašoma skirti bauda už... 60. Dėl nukentėjusių atstovo apeliacinio skundo... 61. Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniu skundu prašo G. P. pripažinti kaltu... 62. Pažymėtina, kad dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 str. 1 d. G. P.... 63. Dėl nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių teisėjų kolegija... 64. Nukentėjusiojo J. P. atstovė pagal įstatymą, nukentėjusioji L. P. pateikė... 65. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl 1500... 66. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai... 67. Nukentėjusiųjų atstovas skunde taip pat nurodė, kad teismas, nutaręs... 68. Nukentėjusiųjų atstovas skunde teigia, kad advokatas, vykdydamas teisinių... 69. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta ir laiko... 70. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, atsižvelgęs į G. P.... 71. Nukentėjusiųjų atstovas teismo prašo priteisti nukentėjusiajai 900 Eur... 72. Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti spendimą negali... 73. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m.... 74. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 75. nuteistojo G. P., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės...