Byla A-1129-624/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Įmonių bankroto valdymo departamento (po reorganizavimo – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos), Garantinio fondo tarybos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) ir prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) ir Garantinio fondo tarybos 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

6Nurodė, kad 2010 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl Garantinio fondo tarybos posėdžio 2010 m. rugpjūčio 5 d. protokolo Nr. G2-9 nutarimo 2.1 punkto panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas sustabdė bylą ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kuris 2014 m. balandžio 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 79-3100) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Bylos nagrinėjimą Vilniaus miesto apylinkės teisme atnaujinus, bylos šalys sudarė taikos sutartį dėl garantinio fondo išmokos išmokėjimo ieškovui. Pareiškėjas nurodė, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančią nuostatą pakeitė nelaukdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvados, tačiau nesiėmė iniciatyvos pašalinti pareiškėjo atžvilgiu padaryto pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, asmens lygybės principo pažeidimas ir neteisėtas pareiškėjo išskyrimas į diskriminacinę asmenų grupę valstybės institucijos veiksmų pagalba, pasiremiant Lietuvos Respublikos Konstitucija, padarė didelę moralinę žalą.

7Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (nuo 2016 m. sausio 1 d. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba)) atsiliepime (b. l. 9–11) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8Atsiliepime nurodė, kad Garantinio fondo taryba nėra atlikusi nė vieno neteisėto veiksmo ir jos sprendimas buvo pagrįstas tuo metu galiojusio įstatymo nuostatomis. Be to, pareiškėjo nurodytas patirtas neturtinės žalos dydis yra niekuo nepagrįstas, nes ieškinio pateikimas bendrosios kompetencijos teismui ginant pažeistas savo teises neviršija įprastinių pastangų. Pareiškėjo argumentas, kad įstatymų leidėjo diskriminacinis veikimas pasinaudojant įstatymo leidimo galia prieš valstybės piliečius iššaukė pareiškėjui nesibaigiančius dvasinius išgyvenimus bei jį pažemino, nėra reikšmingas – nei Garantinio fondo taryba, nei Departamentas nėra įstatymų leidėjas, todėl negalėjo atlikti jokių diskriminacinių veiksmų pasinaudojant įstatymo leidimo galia.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė (b. l. 47–49).

11Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Departamentą, prašydamas pakeisti Garantinio fondo tarybos posėdžio 2010 m. rugpjūčio 5 d. protokolo Nr. G2-9 2.1 punktą, kuriuo nutarta neskirti pareiškėjui 4 258,06 Lt išmokos, ir minimą išmoką skirti. Departamentas 2010 m. spalio 5 d. raštu paaiškino, kad išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone. Atsižvelgiant į tai, visiems darbuotojams, priimtiems dirbti į įmonę po 2008 m. gruodžio 9 d., iš Garantinio fondo išmokos neskiriamos. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Garantinio fondo tarybos nutarimu, kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3393-432/2014 buvo patvirtinta taikos sutartis. Pagal minėtą sutartį, Departamentas ir Garantinio fondo taryba įsipareigojo išmokėti 4 258,06 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas.

12Pareiškėjas nurodė, kad patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. privertė jį abejoti valstybės pagrindinio dokumento – Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybe, buvo pažemintas, kaip įstatymams paklūstantis pilietis. Neturtinės žalos objektu yra svarbiausios jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, vertybės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama būtinybė. Pagrindas neturtinei žalai atsirasti yra tada, kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2007).

13Pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises, pateikė ieškinį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1353-432/2011 nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir prašyti nuspręsti, ar Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo (2000 m. rugsėjo 12 d., Nr. VIII-1926) 5 straipsnio 12 punktas (2006 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. X-519 ir 2008 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. X-1636 redakcija) atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir konstitucinius teisingumo bei teisinės valstybės principus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. KT13-N5/2014 pripažino, kad Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 79-3100) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas ir Departamentas sudarė taikos sutartį, kuria Departamentas ir Garantinis fondas per 30 dienų nuo sutarties sudarymo dienos įsipareigojo išmokėti pareiškėjui 4 258,06 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už išmokos sumą nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki išmokos ir palūkanų sumokėjimo dienos.

14Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisinis gėris, į kurį buvo pasikėsinta, yra piniginė kompensacija. Teisminis procesas dėl piniginės kompensacijos baigėsi taikos sutartimi, kuri patvirtinta pirmosios instancijos teisme. Teismo vertinimu, pareiškėjo pastangos dėl pažeistų teisių gynimo neviršijo įprastinių pastangų. Be to, atsakovo atstovų veiksmai niekaip nežemino jo kaip Lietuvos Respublikos piliečio. Taigi pareiškėjo reikalavimai iš esmės buvo patenkinti sudarius taikos sutartį. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Dėl nurodytų aplinkybių daryta išvada, kad, nenustačius patirtos žalos, negali kilti atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio sąlygas, o nenustačius padarytos žalos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Taigi, šiuo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius patirtos neturtinės žalos.

15III.

16Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą ir pripažinti, kad neturtinė žala, kylanti iš skunde išvardytų svarbių vertybių ir teisinio gėrio pažeidimo, buvo padaryta bei įpareigoti atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Departamento (po reorganizavimo – Tarnybos), ir Garantinio fondo tarybą atlyginti patirtą neturtinę žalą 50 000 Eur (b. l. 54–61).

17Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio nuostatoms, t. y. nepagrįstas įstatyminėmis nuostatomis, netinkamai taikoma teismų praktika, išdėstyti motyvai prieštarauja vienas kitam, nenagrinėti esminiai prašymo argumentai, iškraipyti prašymo teiginiai. Taip pat vertina teismo sprendimą kaip šališką.

18Teigia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos taikymas pareiškėjo atžvilgiu padarė jam didelę moralinę žalą – privertė abejoti Konstitucijos viršenybe ir suvokti, kad įstatymo leidėjas per valdžios instituciją, turinčią ginti teisėtus piliečių interesus, pasinaudodamas ydingomis savo paties sukurtomis įstatymo nuostatomis, veikia prieš teisėtus piliečių interesus. Toks įstatymo leidėjo diskriminacinis veikimas pasinaudojant įstatymo leidimo galia prieš valstybės piliečius pareiškėjui iššaukė su tuo susijusius nesibaigiančius dvasinius išgyvenimus, pažemino jį.

19Tvirtina, kad teismas absoliučiai ignoruoja pareiškėjo nurodytas vertybes, kurias sudaro teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, konstitucinis teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Teismas painioja du institutus – turtinę žalą ir neturtinę žalą. Šiuo atveju neturtinė žala susijusi ne su teismo minima pinigine kompensacija (jau atlyginta turtine žala), o su neteisėtais įstatymo leidėjo ir vykdomosios valdžios atstovų veiksmais pareiškėjo atžvilgiu. Mano, kad jo rūpesčiai ginant svarbias vertybes peržengia įprastas pastangas, nes pareiškėjo, kaip piliečio, teisių pažeidimas per įstatymų leidybą tikrai negali būti vertinamas kaip įprastinė ir normali norma.

20Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai naudojo teismų praktiką ir vengė sukurti precedentą.

21Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas ignoruoja Konstitucinio Teismo išaiškinimą ir nurodo, kad pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu nebūta ir žala nenustatyta. Mano, jog Konstitucinio Teismo nutarimas tik patvirtina, kad asmenų lygybės principo pažeidimas ir neteisėtas pareiškėjo išskyrimas į diskriminacinę asmenų grupę valstybinės institucijos neteisėtų veiksmų pagalba, pasiremiant akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujančia teisės norma.

22Tvirtina, jog teismas pažeidžia rungimosi principą, nenagrinėja ir nevertina atsakovo atsiliepime pateiktų argumentų, vertina tik fragmentiškai parinktus ir iškraipytus pareiškėjo teiginius, demonstruoja savo šališkumą, akivaizdžiai perimdamas atsakovo prievolę įrodyti tas aplinkybes, kuriomis atsakovas bando remtis kaip savo atsikirtimų pagrindu.

23Teismo sprendime nurodomas teiginys, jog pareiškėjo nuomone, asmens lygybės principo pažeidimas ir neteisėtas pareiškėjo išskyrimas į diskriminacinę asmenų grupę valstybės institucijos veiksmų pagalba, pasiremiant Lietuvos Respublikos Konstitucija, yra iškraipytas, nes prašyme buvo sakoma „pasiremiant akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujančia teisės norma“.

24Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 66–68) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25Teigia, kad nei Garantinio fondo taryba, nei Departamentas nėra atlikę nė vieno neteisėto veiksmo ir Garantinio fondo tarybos sprendimas buvo pagrįstas sprendimo priėmimo metu galiojusio įstatymo nuostatomis.

26Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis yra niekuo nepagrįstas, nes ieškinio pateikimas bendrosios kompetencijos teismui ginant pažeistas savo teises neviršija įprastinių pastangų.

27Pažymi, jog nei Garantinio fondo taryba, nei Departamentas nėra įstatymų leidėjas, todėl negalėjo atlikti jokių diskriminacinių veiksmų pasinaudojant įstatymo leidimo galia. Teiginys apie diskriminacinį įstatymo leidėjo veikimą yra nepagrįstas, nes datų nustatymas, nuo kurių išmokos iš Garantinio fondo neskiriamos, yra valstybių narių teisė.

28Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 81–85) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. K. apeliacinį skundą atmesti.

29Ministerija laikosi pozicijos, patvirtintos pirmosios instancijos teismo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas, pareiškėjo pastangos dėl pažeistų teisių gynimo neviršijo įprastinių pastangų ir pareiškėjo reikalavimai iš esmės buvo patenkinti sudarius taikos sutartį.

30Mano, kad teismas tinkamai pritaikė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir CK normas. Teigia, jog nagrinėjamu atveju valdžios institucijų atstovų veiksmai nebuvo neteisėti, nes jie buvo pagrįsti galiojančio Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo nuostatomis. Pareiškėjui pritaikytas teisinis reguliavimas turėjo teisinę galią ir jo buvo privalu laikytis. Pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Pareiškėjo reikalavimai pagrįsti vien jo nuomone ir prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai ir faktai. Nagrinėjamu atveju priežastinis ryšis negali būti nustatytas, nes pareiškėjas neįrodo, kad atsakovas pažeidė teisės aktų apibrėžtas savo teisines pareigas, kad valdžios institucijų atstovų veiksmai sukėlė pareiškėjui konkrečią, apibrėžtą neturtinę žalą.

31Teigia, kad teismas vadovavosi tinkama, nuosekliai plėtojama teismų praktika. Pareiškėjas nepaaiškina, kuo teismo pritaikyta praktika netinka nagrinėjamu atveju, nepateikia kitokios praktikos, kuri nuginčytų teismo pasirinktąją. Mano, kad teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir pareiškėjo teiginius, o teismo išdėstyti motyvai vienas kitam neprieštarauja.

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33IV.

34Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

35Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. K. reikalavimo priteisti jam 50 000 Eur neturtinei žalai, kurią pareiškėjas sieja su Įmonių bankroto valdymo departamento (po reorganizavimo – Tarnybos) ir Garantinio fondo tarybos bei įstatymų leidėjo veikomis, pagrįstumo.

36Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas R. K. 2010 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Departamentą, prašydamas pakeisti Garantinio fondo tarybos posėdžio 2010 m. rugpjūčio 5 d. protokolo Nr. G2-9 2.1 punktą (b. l. 31), kuriuo nutarta neskirti pareiškėjui 4 258,06 Lt išmokos (b. l. 32–33). Departamentas 2010 m. spalio 5 d. rašte (b. l. 30) paaiškino, kad vadovaujantis Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalimi, išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone. Atsižvelgiant į tai, visiems darbuotojams, priimtiems dirbti į įmonę po 2008 m. gruodžio 9 d., iš Garantinio fondo išmokos neskiriamos. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Garantinio fondo tarybos 2010 m. rugpjūčio 5 d. protokolo Nr. G2-9 2.1 punktu, kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą (b. l. 25–29). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 punkto atitikties Konstitucijos 52 straipsnio nuostatoms, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams (b. l. 14–16). Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. KT13-N5/2014 pripažino, kad Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 79-3100) tiek, kiek joje buvo nustatyta, jog išmokos iš Garantinio fondo lėšų neskiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone nuo kreditoriaus (kreditorių) pranešimo įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3393-432/2014 (b. l. 12–13) buvo patvirtinta R. K. ir Departamento sudaryta taikos sutartis. Pagal minėtą sutartį, Departamentas ir Garantinio fondo taryba įsipareigojo išmokėti 4 258,06 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas.

37Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo pastangos dėl pažeistų teisių gynimo neviršijo įprastinių pastangų, atsakovo atstovų veiksmai niekaip nežemino jo kaip Lietuvos Respublikos piliečio, todėl pareiškėjui žalos atlyginimo nepriteisė, nenustatęs patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

38Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo teiginių galima manyti, jog pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, kad buvo priimta ir galiojo Garantinio fondo įstatymo norma, kuri Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjas ir valdžios institucijos, prieš leidžiant įstatymo nuostatai įsigalioti, turi patikrinti, ar ji neprieštarauja Konstitucijai, o jei Konstitucijai prieštarauja įsigaliojusi nuostata – atsisakyti ją taikyti ir nedelsiant imtis priemonių jai pašalinti. Nagrinėjamoje situacijoje tai nebuvo padaryta, dėl ko jis, pareiškėjo teigimu, patyrė neturtinę žalą.

39CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Šios sąlygos, kurių buvimą paprastai turi įrodyti asmuo, reiškiantis reikalavimą valstybei dėl žalos atlyginimo (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 57 str. 4 d., 58 str. ), yra kumuliatyvios, t. y. nesant bent vienos iš jų, valstybės civilinė atsakomybė neatsiranda.

40Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, privalėjęs įrodyti esant visas minėtas būtinas sąlygas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, to nepadarė: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisės akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009 ir kt.). Tokios pačios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir tuomet, kai žala yra siejama su valstybės institucijų veiksmais, atliktais teisinio reglamentavimo srityje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškinama, jog Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1329/2010, 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-69/2012 ir kt.). Taigi teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teise, inter alia (be kita ko) nenusižengdamas iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priima sprendimą, ar tuo konkrečiu atveju yra pagrindas valstybei atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, tame tarpe – ir siejamų su vykdomu norminiu teisiniu reglamentavimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3155-624/2015 ir kt.).

41Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą iš esmės sieja su Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalies norma, kuri Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia konstitucinėms nuostatoms. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad būtent šios teisės normos pagrindu Garantinio fondo taryba ir Departamentas atsisakė pareiškėjui skirti išmoką iš Garantinio fondo (b. l. 30–31). Byloje taip pat nustatyta, kad 2014 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi Departamentas ir Garantinio fondo taryba įsipareigojo pareiškėjui išmokėti jo pageidaujamą išmoką – 4 258,06 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas (b. l. 17). Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pastangos dėl pažeistų teisių gynimo neviršijo įprastinių pastangų, o jo teiginiai dėl patirtų išgyvenimų ir nepatogumų nėra įrodyti: pažymėtina, kad, viena vertus, neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, dėl automobilio sugadinimo, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013 ir kt.). Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-508/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-681/2013, kt.).

42Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad veikos ar veikų, su kuriomis siejamas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimas, neteisėtumo konstatavimas, savaime suponuoja, kad asmuo neišvengiamai turėjo patirti neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme. Tiek pareiškėjo skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl patirtų išgyvenimų ir nepatogumų yra itin apibendrinti, pareiškėjas nei nurodo, nei pateikia kitus šiuos teiginius patvirtinančius įrodymus, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas neįrodė, kad Įmonių bankroto valdymo departamento ir Garantinio fondo tarybos bei įstatymų leidėjo veikos, susijusios su Garantinio fondo įstatymo normos, kurią Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, priėmimu ir taikymu pareiškėjo atžvilgiu, sukėlė jam tokio laipsnio ir intensyvumo neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme. Nenustačius vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

43Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo: tai, kad pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl jo reikalavimo pagrįstumo, savaime nesuponuoja pastarojo šališkumo. Teismas turi pareigą, priimant sprendimą, įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės yra nustatytos ir kurios nenustatytos bei ar skundas yra tenkintinas (ABTĮ 86 str.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas paisė įstatymų leidėjo suformuluotų nuostatų dėl visapusiško, išsamaus bylos išnagrinėjimo, pasisakė, kodėl atmeta pareiškėjo paaiškinimus, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo pripažintinas nepagrįstu.

44Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

45Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

46Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

47Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

48Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi... 6. Nurodė, kad 2010 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės... 7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Įmonių bankroto valdymo... 8. Atsiliepime nurodė, kad Garantinio fondo taryba nėra atlikusi nė vieno... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu... 11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į... 12. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. privertė... 13. Pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises, pateikė ieškinį Vilniaus... 14. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisinis gėris, į kurį buvo... 15. III.... 16. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 17. Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas... 18. Teigia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos taikymas... 19. Tvirtina, kad teismas absoliučiai ignoruoja pareiškėjo nurodytas vertybes,... 20. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai naudojo teismų praktiką... 21. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas ignoruoja... 22. Tvirtina, jog teismas pažeidžia rungimosi principą, nenagrinėja ir... 23. Teismo sprendime nurodomas teiginys, jog pareiškėjo nuomone, asmens lygybės... 24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Audito, apskaitos, turto vertinimo... 25. Teigia, kad nei Garantinio fondo taryba, nei Departamentas nėra atlikę nė... 26. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis yra niekuo nepagrįstas, nes... 27. Pažymi, jog nei Garantinio fondo taryba, nei Departamentas nėra įstatymų... 28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja... 29. Ministerija laikosi pozicijos, patvirtintos pirmosios instancijos teismo, kad... 30. Mano, kad teismas tinkamai pritaikė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir... 31. Teigia, kad teismas vadovavosi tinkama, nuosekliai plėtojama teismų praktika.... 32. Teisėjų kolegija... 33. IV.... 34. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta... 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. K.... 36. Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 37. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo pastangos dėl... 38. Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo teiginių galima manyti, jog... 39. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, žalą, atsiradusią dėl valstybės... 40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, privalėjęs įrodyti esant visas... 41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos... 42. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad veikos ar veikų, su kuriomis... 43. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio... 44. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos... 45. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140... 46. Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.... 47. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą... 48. Nutartis neskundžiama....