Byla 2K-260-303/2015

Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjos Audronės Kartanienės, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, nukentėjusiajai D. K., nukentėjusiosios atstovams advokatams Arūnui Bertuliui ir Gintarui Černiauskui, išteisintojo G. P. (G. P.) gynėjai advokatei Svetlanai Baracevičienei, UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ atstovei Vidmantei Žilienei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo ir nukentėjusiosios D. K. atstovo advokato Arūno Bertulio kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutarties.

2Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžiu G. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3Nukentėjusiosios D. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas, advokatų atstovavimo išlaidų nuspręsta neišieškoti.

4Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartimi prokuratūros ir nukentėjusiosios D. K. apeliaciniai skundai atmesti.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios D. K., jos atstovų advokatų Arūno Bertulio ir Gintaro Černiausko, išteisintojo G. P. gynėjos advokatės Svetlanos Baracevičienės ir UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ atstovės Vidmantės Žilienės, paaiškinimų,

Nustatė

6G. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. lapkričio 16 d., apie 20.10 val., Klaipėdoje, Naikupės g., ties 21–uoju namu, darbo metu vairuodamas UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ autobusą „Man NL 202“, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 19 ir 38 punktų reikalavimus imtis visų būtinų priemonių keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojant sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neįsitikino, kad perėjoje nėra pėsčiojo, tuo metu, kai gretimoje eismo juostoje ta pačia kryptimi važiavusi transporto priemonė prieš perėją sustojo, pamatęs perėjoje einantį pėsčiąjį, staigiai stabdė, dėl to autobuse važiavusi keleivė D. K. nugriuvo ir patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą.

7Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Kičiatovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

8Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, kurie lėmė neteisingą G. P. veikos įvertinimą. Šios instancijos teismas nevertino duomenų, kurie pagrindžia G. P. kaltę, be to, savo nutartyje iškraipė jo parodymus, palikdamas tik jį teisinančią dalį. Iš išteisintojo parodymų matyti, kad jis iš tolo matė, kaip per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją iš kairės į dešinę, nuo kairiojo šaligatvio pėsčiųjų salelės link pradėjo eiti trys pėstieji. Likus apie 20–30 m iki perėjos, jis lengvai pradėjo stabdyti, stabdžių pedalo iki galo nuspaudė, stabdymo metu išgirdo salone triukšmą ir pamatė prie vairuotojo kabinos gulinčią moterį. Tuo metu autobuso jis dar nebuvo visai sustabdęs, sustojo iki pėsčiųjų perėjos likus maždaug 3 m. Iš visų šių G. P. nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nutartyje įrašė tik tai, kad G. P. pamatė pėsčiuosius, įžengiančius į pėsčiųjų perėją. Teismas nekreipė dėmesio į eismo įvykio vietovės ypatumus – Naikupės gatvėje (eismo įvykio vietoje) buvo po dvi eismo juostas kiekviena kryptimi. Priešpriešinio eismo kryptis skyrė žalioji veja. Nors pats G. P. teigė iš tolo pamatęs įžengiančius į pėsčiųjų perėją pėsčiuosius, kurie tuo metu buvo priešingoje gatvės pusėje, tačiau, pagal apeliacinės instancijos teismą, G. P. pamatė pėsčiuosius, įžengusius tik į antrąją jo važiavimo krypties eismo juostą.

9Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T2-41 patvirtinto Keleivių vežimo autobusais ir maršrutiniais taksi Klaipėdoje tvarkos aprašo (2009 m. lapkričio 26 d. įsakymo redakcija), nors prokuroro apeliaciniame skunde šis dokumentas buvo nurodytas. Apraše nėra draudimo keleiviams judėti autobuse. Aprašo VII skirsnyje „Keleivio teisės, pareigos ir atsakomybė“ 41 punkte nurodytas tik draudimas važiuoti stovint ant autobuso laiptelių. Todėl D. K., stodamasi iš keleivio vietos, nepažeidė Klaipėdos miesto savivaldybės nustatytų reikalavimų. Kadangi Klaipėdoje nuo 2009 m. lapkričio 26 d. keleivių įlaipinimas vykdomas tik pro priekines autobuso duris (Aprašo 16 punktas), G. P. matė, kad jo vairuojamu autobusu važiuoja daug keleivių, tarp jų ir senyvo amžiaus žmonių. Šios aplinkybės rodo ir tai, kad G. P. turėjo žinoti Keleivių vežimo autobusais ir maršrutiniais taksi Klaipėdoje tvarkos aprašo nuostatą, kuri nedraudžia keleiviams laisvai judėti autobuso salone.

10Kasatorius pažymi, kad tiek kaltinime, tiek prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog G. P. pažeidė KET 19 ir 38 punktų reikalavimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo tik KET 38 punkto nuostatas, o dėl 19 punkto, jo santykio su kitais teisės aktais nepasisakė. Šios instancijos teismas išskirtinai vadovavosi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 3-323 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 57.3 punktu, o ne KET, kurios turi viršesnę teisinę galią. Todėl KET 19 punkte įtvirtinta vairuotojo pareiga imtis visų būtinų priemonių keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti privalėjo būti analizuojama ir vertinama atsižvelgiant tiek į Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių, tiek į Keleivių vežimo autobusais ir maršrutiniais taksi Klaipėdoje tvarkos aprašo nuostatas, susijusias su keleivių saugumu.

11Prokuroro teigimu, KET turėjo būti vertinamos sistemiškai. KET 4 punkte nustatyta, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, 9 punktu eismo dalyviai įpareigojami laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui. Autobusas šiuo atveju yra didesnio pavojaus šaltinis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnis), todėl jo valdytojas privalo imtis ir didesnių atsargumo priemonių dėl aplinkinių, ypač dėl keleivių. KET 19 punkte nustatyta vairuotojo pareiga imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti, 38 punkte apibrėžti vairuotojo veiksmai, kaip jis turi elgtis, jeigu ta pačia kryptimi prieš pėsčiųjų perėją sustoja kito vairuotojo vairuojamas automobilis. KET yra vientisas eismo saugumą užtikrinančių taisyklių rinkinys ir kiekvienoje situacijoje reikia vertinti eismo įvykį atsižvelgiant ir į bendrąsias eismo dalyvių pareigas, ir į reikalavimus konkrečiose situacijose.

12Įvertinęs sistemiškai G. P. veiksmus eismo saugumo taisyklių požiūriu, prokuroras mano, kad G. P., suvokdamas, kad vairuoja didesnio pavojaus šaltinį, privalėdamas būti itin atsargus, žinodamas, jog veža ir senyvo amžiaus keleivius ir jiems nėra draudžiama laisvai judėti autobuso salone, privalėdamas užtikrinti keleivių saugumą kelionės metu, matydamas iš tolo per pėsčiųjų perėją pradėjusius eiti pėsčiuosius ir privalėdamas prognozuoti, kad reikės sustoti prieš pėsčiųjų perėją jų praleisti, iš tolo ir tolygiai nestabdė autobuso, o stabdymą pradėjo per vėlai ir ekstremaliai, dėl to keleivė D. K., veikiant didelei inertinei jėgai, pargriuvo autobuse ir patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi KET 38 punktas yra sistemiškai susijęs su KET 4, 9 ir 19 punktais. Tai, kad G. P. važiavo 35–40 km/h greičiu prieš pargriūnant keleivei, negalėjo būti vienas iš pagrindų apeliacinės instancijos teismui palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį. Būtina nustatyti stabdymo intensyvumą, nes staigus stabdymas važiuojant tokiu greičiu keleivių saugumo požiūriu yra nepriimtinas. Staigų stabdymo intensyvumą šioje byloje įrodo liudytojų M. V. ir J. S. parodymai, taip pat nukentėjusiosios patirtų sužalojimų pobūdis.

13Apeliacinės instancijos teismas, neįvertindamas visų išteisintojo G. P. parodymų, taip pat sistemiškai neanalizuodamas KET bei kitų pirmiau išvardytų teisės aktų nuostatų santykio, netinkamai interpretuodamas blanketinius teisės aktus, padarė neteisingą išvadą dėl tiesioginio priežastinio ryšio ir taip netinkamai kvalifikavo G. P. veiką bei iš esmės pažeidė BPK nuostatas. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

14Kasaciniu skundu nukentėjusiosios D. K. atstovas advokatas A. Bertulis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

15Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 300, 301 straipsnių ir 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas, jie prieštarauja teismų praktikai. Padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams priimti teisingus ir pagrįstus sprendimus.

16Teismai ištyrė ne visas bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat dalį jų ištyrė neišsamiai, išteisintojo veika nepagrįstai buvo pripažinta teisėta, o nukentėjusioji atsakinga už jai eismo įvykio metu kilusius padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą. Priešingai negu teigia apeliacinės instancijos teismas, nebuvo ištirti visi bylos įrodymai ir aplinkybės. Teismų išvada, kad G. P. nepažeidė KET 19 ir 38 punktų reikalavimų, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, padaryta remiantis neišsamiai ir šališkai ištirtais ir neteisingai įvertintais įrodymais.

17Kasatorius pažymi, kad G. P., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėjo pasirinkti saugų greitį ne tik dėl pėsčiųjų, bet ir dėl vežamų keleivių (KET 19, 38 punktai). Tačiau abiejų instancijų teismai neištyrė visų įrodymų, susijusių su G. P. vairuojamo autobuso greičiu. Priešingai negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokiu greičiu įvykio metu prieš stabdymą važiavo G. P.. Teismų išvados šiuo klausimu buvo grindžiamos tik išteisintojo parodymais, kad jo vairuojama transporto priemonė važiavo 35–40 km/h greičiu. Vienas iš įrodymų galėjo būti autobuso spidometro greičio rodmenys, kuriuos G. P. galėjo matyti vairuodamas autobusą, tačiau nebuvo tirta, ar įvykio metu šis prietaisas veikė. Kasatoriaus teigimu, spidometras tuo metu apskritai neveikė, nors, pagal Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B -290 (2013 m. sausio 16 d. įsakymo redakcija) patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų 7.8 punktą, motorinėse transporto priemonėse, nepažeidžiant originalios transporto priemonės konstrukcijos, turi būti įrengtas veikiantis spidometras. Taigi be veikiančio spidometro transporto priemonės dalyvavimas kelyje yra draudžiamas.

18Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą nebuvo duomenų, ar G. P. vairuojamas autobusas turėjo galiojančią techninę apžiūrą, nes teismui buvo pateikta tik 2011 m. sausio 31 d. techninės apžiūros kortelė, galiojusi iki 2011 m. liepos 31 d. Aplinkybės, kad autobuse buvo veikiantis spidometras, nepatvirtino ir apeliacinės instancijos teismui pateikta 2011 m. liepos 29 d. techninės apžiūros kortelė, kurioje užfiksuota, kad viena iš spidometro skydelio sudedamųjų dalių – kilometrų skaitiklis – buvo sugedęs. Taigi teismai, spręsdami klausimą dėl autobuso greičio, nepagrįstai vadovavosi išimtinai tik išteisintojo parodymais. Dėl to nebuvo ištirta reikšminga bylai aplinkybė, ar įvykio metu G. P. galėjo matyti transporto priemonės važiavimo greičio rodmenis spidometre.

19Kasatorius pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas įrodymais byloje gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka. Tačiau nagrinėjamoje byloje išteisintojo parodymai dėl autobuso greičio nebuvo ir negalėjo būti patikrinti kitais įrodymais, nes jų nebuvo, byloje buvo nustatytos tik aplinkybės, patvirtinančios spidometro gedimą.

20Nukentėjusiosios atstovo įsitikinimu, abiejų instancijų teismai padarė įrodymais nepagrįstą, tikrovės neatitinkančią išvadą, kad autobuso greitį užfiksavo tachometras. Tokia išvada buvo grindžiama jokio ryšio su byla neturinčiais duomenimis, kurių teismas negalėjo pripažinti įrodymais ir jais grįsti išteisinamojo nuosprendžio. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš 2012 m. sausio 30 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog, pagal tachografo kortelės duomenis, 2011 m. lapkričio 16 d. darbo metu G. P. važiavo iki 40 km/h greičiu. Tačiau šiame pranešime nurodyta, kad tachografo kortelėje yra užfiksuoti 2011 m. lapkričio 16 d. duomenys nuo 1.30 val. (kai ji buvo įdėta) iki 9.40 val. (kai ji buvo išimta), o ne įvykio metu 20.10 val. Duomenų, kokiu greičiu važiavo autobusas įvykio metu, t. y. 20.10 val., tarnybiniame pranešime nenurodyta. Kadangi teismams buvo svarbu nustatyti autobuso greitį 2011 m. lapkričio 16 d. 20.10 val., tarnybinis pranešimas negalėjo būti pripažintas įrodymu, nes jis neturi ryšio su įrodinėtinomis įvykio aplinkybėmis byloje. Kasatorius pažymi, kad pagal UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ 2011 m. lapkričio 16 d. kelionės lapą G. P. dirbo nuo 13.32 iki 21.39 val., todėl galima teigti, kad nuosprendyje nurodytu laiku nuo 1.30 val. iki 9.40 val. dirbo kitas vairuotojas. Taigi iš tachografo duomenų nebuvo nustatyta, kokiu greičiu G. P. važiavo eismo įvykio metu. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, savo teiginius taip pat pagrindė įrodymais, nesusijusiais su bylos aplinkybėmis. Kasatoriaus manymu, nenustačius autobuso važiavimo greičio įvykio metu, teismai negalėjo visapusiškai ištirti ir įvertinti G. P. veikos teisėtumo, t. y. ar jis, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pasirinko saugų greitį ne tik dėl pėsčiojo, bet ir dėl vežamų keleivių (KET 38 punktas). Todėl teismų išvados, kad G. P. nepadarė jam inkriminuotos veikos, nebuvo pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

21Pasak kasatoriaus, teismai nesiaiškino, kodėl įvykio metu tachografe nebuvo kortelės, nors prieš tai buvusios pamainos darbo metu ji buvo įdėta. Taip pat jei tachografo kortelė buvo įdėta, kodėl šie duomenys nebuvo pateikti ikiteisminio tyrimo institucijoms ar teismui ir ar taip nebuvo siekiama paslėpti įrodymus dėl autobuso greičio įvykio metu. Pagal teismų praktiką išteisinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tada, kai išnaudojamos visos įrodinėjimo galimybės kaltinamojo kaltei pagrįsti, šiuo atveju to nebuvo padaryta.

22Kasatorius teigia, kad teismai taip pat neištyrė visų įrodymų, susijusių priežastiniu ryšiu tarp G. P. veikos ir nukentėjusiajai kilusių padarinių. Priežastinio ryšio nebuvimas buvo tik preziumuotas. Teismai nepagrįstai nurodė, kad dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo kalta pati nukentėjusioji, nes ji neva nesilaikė už turėklų. Taip pažeidė Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 57.3 punktą ir būtent dėl to G. P. staigiai stabdant du kartus, abu kartus trenkėsi į metalinius sėdynių rėmus, pargriuvo ant žemės ir sunkiai susižalojo.

23Nukentėjusiosios atstovas pažymi, kad pagal teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma išsiaiškinus, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. KET pažeidimas visada pripažįstamas būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų. Tačiau nagrinėjamoje byloje, nustatinėdami būtinąją padarinių kilimo sąlygą, teismai netyrė ir nevertino nukentėjusios griuvimo aplinkybių, t. y. nesiaiškino, kada nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – pirmojo staigaus stabdymo ir pirmojo jos kritimo metu ar antro stabdymo ir kritimo metu. Nustačius šią svarbią aplinkybę, paaiškėtų, ar nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti dėl G. P. padaryto KET pažeidimo, kai artėdamas prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją nepasirinko saugaus greičio ne tik dėl pėsčiojo, bet ir dėl vežamų keleivių, ar dėl nukentėjusiosios didelio neatsargumo. Teismai šiuo atveju neatsižvelgė į jų pačių nustatytą aplinkybę, kad nukentėjusioji pirmojo stabdymo metu iš sėdimos vietos priekiu, kairiuoju krūtinės kraštu trenkėsi į metalinius, priešais esančios sėdynės rėmus ir dėl to susižalojo. Teismai visiškai nevertino fakto, kad pirmą kartą nukentėjusioji buvo parblokšta ir trenkėsi į metalines autobuso konstrukcijas tuo metu, kai sėdėjo veidu į vairuotoją, t. y. kai pagal Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 57.3 punkto reikalavimus jau buvo pasirūpinusi savo saugumu, tačiau nors ir buvo atsisėdusi, vis tiek griuvo ir susižalojo. Tai, kad nukentėjusiajai padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (kairiosios pusės apatinių IX, X, XI ir XII šonkaulių lūžiai ir blužnies plyšimas), atsitrenkus kairiuoju apatiniu krūtinės šonu, patvirtina specialisto išvada Nr. pG 757/12((03). Šis nustatytas faktas turėjo paneigti teismų išvadas apie tariamą nukentėjusios didelį neatsargumą. Akivaizdu, kad sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis negalėjo būti nukentėjusios veiksmai (neveikimas), nes tuo metu ji nepažeidė ir negalėjo pažeisti Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių reikalavimų, o būtinąja padarinių kilimo sąlyga turėjo būti įvardyti autobuso vairuotojo veiksmai, nes jeigu vairuotojas, artėdamas prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, būtų pasirinkęs saugų greitį, kad galėtų saugiai sustabdyti transporto priemonę ne tik dėl pėsčiojo, bet ir dėl vežamų keleivių (KET 38 punktas), ant autobuso sėdynės sėdėjusi nukentėjusioji nebūtų atsitrenkusi į priešais esančios sėdynės metalines konstrukcijas ir patyrusi sunkų sveikatos sutrikdymą.

24Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. Kičiatovo kasacinis skundas tenkinamas, nukentėjusiosios D. K. atstovo advokato A. Bertulio kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

25Dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

26BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl išteisinamojo nuosprendžio nepagrįstumo, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų bei nuosprendžio išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo atliktą įrodymų vertinimą (jei reikia – ir pats tirti įrodymus), padarytų išvadų teisingumą. Tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo laikytis BPK 20 straipsnio nuostatų – įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei atitinkamame sprendime (nutartyje ar nuosprendyje) nurodyti motyvus (BPK 331, 332 straipsniai). Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių BPK normų reikalavimų nesilaikė.

27Prokuroras apeliaciniame skunde pateikė prašymą panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, būdamas įsitikinęs, jog autobuso keleivei D. K. sunkiai sutrikdyta sveikata dėl to, kad G. P. autobusą stabdė per vėlai ir ekstremaliai, nors turėjo galimybę jį stabdyti palengva ir iš tolo, kad nekeltų pavojaus ne tik per gatvę ėjusiems pėstiesiems, bet ir vežamiems keleiviams. Tokią išvadą prokuroras padarė, įvertinęs vietovės, kuria važiavo G. P. vairuojamas autobusas, ypatumus ir G. P. parodymų turinį, iš kurių matyti, kad pėsčiuosius, pradėjusius eiti per pėsčiųjų perėją jam iš kairės per priešingos krypties eismo juostas, jis pastebėjo iš tolo. Prokuroras nurodė, kad staigų stabdymą patvirtina ne tik liudytojų M. V. ir J. S. parodymai, bet ir D. K. patirtų sužalojimų pobūdis. Be to, prokuroras apeliaciniame skunde akcentavo ir tai, kad G. P., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo imtis ir didesnių atsargumo priemonių tiek pėsčiųjų, tiek ir vežamų keleivių atžvilgiu, kaip tai nustatyta KET 19 ir 38 punktuose, pažymėdamas, jog reikia vadovautis KET kaip vientisu eismo saugumą užtikrinančių taisyklių rinkiniu, atsižvelgiant ir į bendrąsias eismo dalyvių pareigas, ir į reikalavimus konkrečioje situacijoje.

28Nukentėjusioji D. K., apeliaciniame skunde pateikdama prašymą panaikinti išteisinamąjį nuosprendį, kaip ir prokuroras, rėmėsi liudytojų autobuso keleivių M. V. ir J. S. parodymais. Ji nurodė, kad teismo išvada, jog G. P. važiavo iki 40 km/h greičiu, buvo grindžiama jokio ryšio su nagrinėjama byla neturinčiu įrodymu – tarnybiniu pranešimu, kuriame užfiksuoti ne G. P., bet kito vairuotojo darbo laiku tachografu įrašyti duomenys. Nukentėjusiosios nuomone, teismas neproporcingai nustatė jos pareigą pasirūpinti savo saugumu, naudojantis viešojo transporto paslaugomis, taip pat ji išreiškė abejonę, ar G. P. galėjo vairuoti autobusą, kuris galbūt buvo techniškai netvarkingas (KET 235, 236 punktai).

29Iš esmės analogiški argumentai išdėstyti ir prokuroro bei nukentėjusiosios D. K. atstovo advokato A. Bertulio kasaciniuose skunduose.

30Patikrinus kasatorių skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį matyti, kad apeliacinės instancijos teismas į dalį skundų argumentų visiškai neatsakė, o kitą jų dalį, nors ir nurodė nutartyje, iš esmės jų neišnagrinėjo, spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino G. P. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, savo išvadas grindė įrodymų fragmentais, faktinių duomenų detalėmis, duomenimis, neturinčiais jokio ryšio su byla, G. P. pateikta įvykio versija (dėl matomumo, važiavimo greičio, stabdymo intensyvumo ir pan.) priėmus ją kaip patikimą, taip pat išsamiai neištirta.

31Sprendžiant iš skundžiamos nutarties turinio, eismo įvykio aplinkybes teismas nustatė remdamasis liudytojų J. M., M. V. ir J. S. parodymais (liudytojų M. V. ir J. S. parodymų išsamiai nesiaiškindamas), taip pat, kaip teisingai nurodyta prokuroro skunde, tik dalimi išteisintojo parodymų bei tachografo duomenimis, užfiksuotais tarnybiniame pranešime, kurie, kaip pagrįstai nurodyta nukentėjusiosios apeliaciniame ir jos atstovo kasaciniame skunduose, visiškai nesusiję su nagrinėjama byla. Pagal byloje esantį UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ kelionės lapą G. P. dirbo 2011 m. lapkričio 16 d. nuo 13.32 iki 21.39 val., o tarnybiniame pranešime nurodyti tachografo duomenys vairuotojo, dirbusio 2011 m. lapkričio 16 d. nuo 1.30 iki 9.40 val. Esant tokioms aplinkybėms, tarnybiniame pranešime užfiksuotų tachografo duomenų teismas negalėjo pripažinti įrodymu (BPK 20 straipsnio 3 dalis), taip pat ir remtis jais darant išvadą dėl G. P. nurodyto vairuojamo autobuso greičio. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. P. važiavo pakankamai nedideliu 30–40 km/h greičiu ir būtinybė stabdyti autobusą staigiau negu įprasta, iškilo tada, kai perėjoje atsirado skubantis pėsčiasis, kaip pagrįstai nurodo skunde prokuroras, neatitinka bylos aplinkybių. Iš G. P. parodymų turinio matyti, kad oro sąlygos buvo labai geros, matomumas siekė iki 200 m; pėsčiuosius, įžengiančius į pėsčiųjų perėją iš kairės pusės ir einančius į dešinę pėsčiųjų salelės link (priešpriešinio eismo kryptis, turinčias po dvi eismo juostas, skyrė žalioji veja), jis pamatė iš tolo, tačiau transporto priemonę stabdyti pradėjo iki pėsčiųjų perėjos likus 20–30 m. Šių G. P. parodymų teismas neįvertino. Taip pat abiejų instancijų teismai nenustatė ir neištyrė visų galimų duomenų, leidžiančių spręsti apie G. P. parodymų patikimumą dėl jo pasirinkto vairuojamo autobuso greičio. Be išteisintojo G. P. parodymų, kad jo vairuojama transporto priemonė važiavo 35-40 km/h greičiu, ir byloje apklaustų liudytojų prielaidų, kiti įrodymai nebuvo tirti, nenustatyta, kokie duomenys šiems asmenims leido spręsti apie G. P. vairuojamos transporto priemonės (prieš jos sustabdymą) greitį. Kaip pagrįstai skunde nurodo nukentėjusiosios atstovas, vienas iš tokių įrodymų galėjo būti autobuso spidometro rodmenys. Tačiau, ar įvykio metu šis prietaisas veikė ar ne, ar G. P. galėjo remtis jo rodmenimis, netirta ir į nukentėjusiosios skundo argumentą dėl autobuso techninės būklės neatsakyta. Apeliacinės instancijos teismas, gavęs UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ G. P. vairuotos transporto priemonės 2011 m. liepos 29 d. techninės apžiūros rezultatų kortelę (ataskaitą) Nr. 401-0080598, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad šiame dokumente, kaip ir ankstesniame 2011 m. sausio 31 d. techninės apžiūros dokumente (T. 1, b. l. 177), nurodytas tas pats kasos dokumento numeris (Nr. 140033557), transporto priemonės rida skiriasi tik 1 km (2011 m. sausio 31 d. 27263 km, o 2011 m. liepos 29 d.–27264 km), šis dokumentas nepasirašytas apžiūros kontrolieriaus ir nepatvirtintas spaudu. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl šio dokumento (techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) patikimumo ir motyvuotai atsakyti, ar įvykio metu G. P. galėjo matyti transporto priemonės greičio rodmenis spidometre. Ši bylai reikšminga aplinkybė taip pat netirta.

32Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų motyvai išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija iki galo lieka neatskleista, neaiški ir neatspindi visų reikšmingų bylos aplinkybių: nenustatytas kilusio įvykio priežasčių mechanizmas, nesiaiškinta, kokiu intensyvumu buvo stabdyta transporto priemonė, kad dėl inercijos nukritusiai keleivei atsitrenkus į autobuso metalines konstrukcijas lūžo šonkauliai ir plyšo blužnis, ar tokio ekstremalaus pobūdžio stabdymui buvo būtina, nepriklausanti nuo vairuotojo įprastinių veiksmų, priežastis ir pan. Be to, apygardos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusioji, naudodamasi viešojo transporto paslaugomis, nevykdė pareigos pasirūpinti savo saugumu, išsamiai neišsiaiškino jos griuvimo priežasčių ne tik Kelių eismo taisyklių, bet ir kitų teisės aktų kontekste, nenustatė, kurio (vieno ar abiejų) asmens (-ų) veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusiais padariniais (pvz., ar eliminavus autobuso vairuotojo veiksmus – ekstremalų stabdymą, nukentėjusiajai būtų atsiradę tokie sunkūs padariniai ir atvirkščiai), nesprendė, ar dėl kilusio įvykio yra vairuotojo kaltė (BK 16 straipsnis) ir kt. Visos šios aplinkybės yra labai svarbios įgyvendinant principinę nuostatą, įtvirtintą BPK 1 straipsnyje, išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką ir pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

33Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013). Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybės.

34Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir neatsakė į esminius skundų argumentus, be to, savo išvadas dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumo grįsdamas tik dalimi išteisintojo parodymų, neišsamiai įvertintais liudytojų M. V., J. S. parodymais bei ryšio su byla neturinčiu įrodymu (tarnybiniu pranešimu), pažeidė iš BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių kylančius reikalavimus. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

35Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, patikrinti apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo ir tik tada, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, spręsti, ar G. P. veika atitinka ar ne BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

36Dėl išteisintojo gynėjos prašymo atlyginti proceso išlaidas

37Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai išteisintojo G. P. gynėja pateikė prašymą dėl teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo. Iš teisėjų kolegijai pateiktų pinigų priėmimo kvitų (serija LAT Nr. 783331 ir serija LAT Nr. 814953) matyti, kad už dokumento surašymą ir gynybą išteisintasis G. P. gynėjai 2015 m. kovo 12 d. sumokėjo 600 Eur, 2015 m. balandžio 17 d.–250 Eur, iš viso–850,00 Eur.

38Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Tačiau nurodytuose BPK straipsniuose nenumatyta galimybė priteisti išteisintojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti valstybinio kaltinimo tvarka nagrinėtose bylose iš nukentėjusio asmens. Todėl pareikštas išteisintojo G. P. gynėjos prašymas dėl atstovavimo išlaidų išieškojimo negali būti tenkinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014).

39Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

40Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.