Byla 1A-227-557/2017
Dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteista pagal BK 140 str. 3 d. (2016-12-19 epizodas) 10 MGL bauda, pagal BK 140 str. 3 d. (2016-12-20 epizodas) 10 MGL bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., nuteistajai galutine subendrinta bausme paskirta 20 MGL (753,20 Eur) bauda, kurią nuteistoji turi savanoriškai sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Irinai Fiodorovai, Danutei Klimašauskaitei, Vitai Diekontienei, dalyvaujant prokurorams Kristinai Blinstrubienei, Irenai Dačkauskienei, Mindaugui Vilniui, nuteistajai A. R. ir jos gynėjai Aušrinei Zaburienei, nukentėjusiojo L. M. atstovo pagal įstatymą V. M. įgaliotajam atstovui Vidmantui Stonkui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. R. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteista pagal BK 140 str. 3 d. (2016-12-19 epizodas) 10 MGL bauda, pagal BK 140 str. 3 d. (2016-12-20 epizodas) 10 MGL bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., nuteistajai galutine subendrinta bausme paskirta 20 MGL (753,20 Eur) bauda, kurią nuteistoji turi savanoriškai sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. A. R. nuteista už tai, kad 2016-12-19, apie 18 val., bute, adresu ( - ), smurtaudama sugriebė už rankos ir nutempė prie lovos savo mažametį sūnų L. M., gim. 2005-01-28, paėmusi už kaklo stipriai jį suspaudė ir nuvertė sūnų ant lovos, delnu trenkė vieną kartą į ranką, taip mažamečiam nukentėjusiajam L. M. sukėlė fizinį skausmą.
    1. Be to, ji nuteista ir už tai, kad 2016-12-20, apie 7.30 val., tame pat bute smurtaudama trenkė delnu daugiau kaip vieną kartą per galvą savo mažamečiam sūnui L. M., taip mažamečiam nukentėjusiajam L. M. sukėlė fizinį skausmą.
  2. Apeliaciniu skundu nuteistoji A. R. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir ją išteisinti bei priteisti patirtas atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad nuosprendis iš esmės yra nemotyvuotas, priimtas neįvertinus visų bylos aplinkybių, teismas padarė bylos duomenų neatitinkančias išvadas, priimtas teismo nuosprendis yra neteisingas, todėl A. R. turėtų būti išteisinta, nes nusikaltimo, už kurį yra pripažinta kalta, nėra padariusi. Pažymi, jog pagal BK 2 str. 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Be to, tiek pagal BPK bendrąsias normas, tiek pagal LAT formuojamą praktiką ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o įrodymai turi būti vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma, argumentuojant, ar įrodymų visuma yra pakankama reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (LAT nutartis Nr. 2K-152/2011).
    1. Pabrėžia, jog kaltinimai A. R. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d., yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti. Visų pirma pažymi, jog byloje yra nagrinėjami du epizodai, t. y. nuteistosios tariamas smurtavimas prieš mažametį sūnų L. M. 2016-12-19, apie 18 val., ir 2016-12-20, apie 7.30 val. Tačiau teismas neatsižvelgė į nuteistosios paaiškinimus, kad jeigu, teismo nuomone, ir buvo padarytas nusikaltimas, tai galima kalbėti tik apie 2016-12-20 rytą, nes 2016-12-19 vakare jokio smurto nebuvo. Bylos nagrinėjimo metu nuteistoji paaiškino, kad 2017-12-19, apie 18 val., ji pareikalavo, kad L. M. išvalytų namuose auginamo šuniuko pridergtas vietas, nes į lauką šuniuko L. M. taip ir nebuvo išvedęs, nors tai yra jo pareiga. Tačiau L. M. mamos nepaklausė, šuniuko padarytos netvarkos nesutvarkė, o užsidarė savo kambaryje, taip akivaizdžiai ignoruodamas nuteistosios paliepimus. Jokio paėmimo už kaklo ar vertimo laižyti šuns ar katino šlapimą, kaip nurodoma kaltinamajame akte, nebuvo ir negalėjo būti, nes šeimoje iš viso niekada nė prieš vieną šeimos narį nebuvo ir nėra vartojamas joks smurtas, tuo labiau fizinis smurtas (išskyrus V. M. psichologinį smurtą prieš A. R.). Dėl to kaltinamajame akte nurodyto epizodo 2016-12-19 vakare iš viso nebuvo, įrodymų, paneigiančių nuteistosios duodamus paaiškinimus, byloje nėra. Todėl A. R. negali būti nuteista už tai, ko nepadarė.
    2. Nuteistoji bylos nagrinėjimo metu pripažino ir patvirtino, kad 2016-12-20 ryte tarp jos ir jos sūnaus L. M. įvyko ginčas, kurio metu ji tvirtai suėmė sūnų už rankos ir per prievartą pasodino ant lovos. Jokio daužymo delnu per galvą ar bandymo trenkti vaikui nebuvo ir negalėjo būti, nes, kaip jau minėta, šeimoje tokių dalykų iš viso nebūdavo. Tai, jog įvyko abu epizodai, apylinkės teismas grindžia tik L. M. duotais parodymais, kuriais netikėti, anot teismo, nėra jokio pagrindo. Apeliantė nurodo, kad teismas visiškai nevertino to, kad parodymų davimo metu L. M. gyveno (ir šiuo metu gyvena) pas savo tėvą V. M. ir šis turi jam visišką įtaką. Teismas nevertino ir bylos nagrinėjimo metu nuteistosios duotų paaiškinimų, kad tokiomis priemonėmis (baudžiamosios bylos iškėlimu ir manipuliuodamas nepilnamečiu sūnumi) buvęs sutuoktinis V. M. keršija už tai, kad nuteistoji išdrįso pradėti santuokos nutraukimo procesą ir paprašyti teismo nepilnamečių vaikų L. M. ir A. M. gyvenamąją vietą nustatyti su motina (nuteistąja A. R.). Plungės rajono apylinkės teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-31-514/2016 vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su motina. Būtent po tokio teismo sprendimo buvęs sutuoktinis V. M. pradėjo kaltinti A. R. netinkama vaikų priežiūra, auklėjimu ir pan., kol galiausiai rado progą pateikti pareiškimą policijai ir apkaltinti A. R. fizinio skausmo sukėlimu mažamečiam sūnui L. M..
    3. Be to, nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 str. 3 d. kyla tam, kas BK 140 str. 1 d. nurodytą veiką (fizinio skausmo sukėlimas mušant ar kitaip smurtaujant) padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, dėl to mažamečiui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 str. 3 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Pažymi, jog šiuo atveju A. R. nesmurtavo prieš savo sūnų L. M., neturėjo tikslo ir nenorėjo, kad dėl jos veiksmų L. M. atsirastų neigiamų padarinių, t. y. A. R. neturėjo tikslo sukelti fizinį skausmą mažamečiam L. M..
    4. Bylos nagrinėjimo metu nuteistoji A. R. paaiškino, kad ji L. M. nemušė ir prieš jį nesmurtavo. Nuteistoji neneigia, kad L. M. pradėjus atsikalbinėti, ji stipriai suėmė vaiką už rankos ir pasodino jį ant lovos. Tačiau tokio jos elgesio tikslas ne sukelti fizinį skausmą, o paaiškinti savo sūnui, kaip jis privalo elgtis ir kokios gali kilti pasekmės dėl nedrausmingo elgesio tiek mokykloje, tiek ir namuose. Nuteistoji A. R., paimdama vaiką už rankos ir galbūt stipriau suspausdama ranką, jokiu būdu nenorėjo sukelti vaikui skausmo ir net negalėjo suvokti, kad ji, kaip mama, turėdama pareigą auklėti savo vaikus, suimdama vaiką už rankos, daro nusikaltimą, dėl kurio gali kilti BK 140 str. 3 d. nurodyti padariniai. Tačiau į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir jų nevertino, t. y. teismas nepasisakė dėl subjektyviosios nusikaltimo sudėties. Kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo kaltu gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo veiksmuose nustatomi visi būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji. Būtent subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės – A. R. veiksmuose šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Nesant kaltės, nėra ir nusikaltimo, kuriuo A. R. yra kaltinama.
    5. Be to, nurodo, kad A. R. yra nuteista už fizinio skausmo sukėlimą. Mano, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečam L. M. apylinkės teismas padarė sureikšmindamas L. M. reakciją į jam daromą fizinį poveikį, tuo tarpu turi būti vertinama nuteistosios veika, o ne nukentėjusiojo reakcija. Tad sprendžiant klausimą, ar buvo sukeltas fizinis skausmas, jokiu būdu pagrindiniu kriterijumi negalima laikyti nukentėjusiojo suvokimo apie prieš jį nukreiptus veiksmus. Norint nustatyti nusikaltimo sudėties požymio – fizinio skausmo sukėlimą – buvimą, reikia ištirti įvykio aplinkybes: ar tai įprastas elgesys, kaip jis gali būti paaiškinamas, atsižvelgiant į situacijos specifiką, ar naudotas smurtas kitų asmenų atžvilgiu ir pan. Šiuo atveju, kaip jau minėta, toks nuteistosios elgesys nėra įprastas ir gali būti paaiškinamas tuo, kad nuteistoji turėjo teisę ir galėjo L. M. paaiškinti, kaip turi būti elgiamasi tiek mokykloje, tiek su mama, kurios vaikas privalo klausyti ir ją gerbti. Byloje nėra duomenų, kad nuteistoji fizinį smurtą būtų vartojusi prieš jaunesnįjį sūnų A. M.. Be to, reikia ištirti nusikaltimo padarymo įrankius ir būdą. Nuteistoji neturėjo jokių daiktų, skirtų kūnui sužaloti, ji tik savo ranka stipriai suėmė sūnų už rankos. Ranka nėra gyvybiškai svarbus organas ir jos suspaudimas negali padaryti ypatingos žalos vaiko sveikatai. Mano, kad reikia ištirti nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis. Šiuo atveju buvo vienkartinis įvykis – vaiką paėmus už rankos ir pasodinus ant lovos, tariamai nusikalstama veika buvo nutraukta. Teismas taip pat nevertino kaltininko tyčios kryptingumo, o nuteistoji neturėjo ketinimo sukelti fizinį skausmą savo sūnui L. M.. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad L. M. buvo sukeltas fizinis skausmas, sureikšmino nukentėjusiojo reakciją ir visiškai neatsižvelgė bei nenagrinėjo kitų anksčiau nurodytų aplinkybių, o tai, apeliantės manymu, skundžiamą nuosprendį daro neteisėtą.
    6. Pabrėžia, jog baudžiamoji teisė yra kraštutinė priemonė, taikoma tik už žalingą elgesį. Šiuo atveju prieš mažametį L. M. nebuvo vartojamas fizinis smurtas (jis nebuvo mušamas, kankinamas ar kitaip prieš jį smurtaujama). Nuteistoji ranką L. M. galbūt stipriau suspaudė siekdama nutraukti jo nepagarbų ir neleistiną elgesį su savo mama (nuteistąja). Tiek Konstitucijos 38 str., tiek CK 3.162 str. įtvirtinta vaikų pareiga gerbti savo tėvus. Jeigu vienuolikmetis vaikas gali pasakyti mamai, kad jai reikia kreiptis į psichiatrus, jeigu mamos reikalavimai atlikti elementarius buities darbus namuose yra ignoruojami, jeigu vaikas gali užsirakinti savo kambaryje ir neįsileisti savo mamos, kai ji to reikalauja, jeigu vaikas netinkamai elgiasi mokykloje ir turi rašyti pasiaiškinimus mokytojams, toks vaiko elgesys negali būti toleruojamas. Nuteistoji, būdama vaiko motina ir turėdama pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus (CK 3.155 str. 2 d.), privalo reaguoti į netinkamą vaiko elgesį. Todėl mano, kad gal ir stipresnis savo vaiko rankos suspaudimas (beje, nepalikęs jokių žymių ant kūno) ir pasodinimas ant lovos, turint tikslą pakalbėti apie nederamą elgesį, negali būti laikomas smurtavimu prieš vaiką ar žalingu elgesiu, ar nusikaltimu, už kurį taikytina baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nuodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą (Panevėžio apygardos teismo nutartis Nr. 1A-295-350/2012). A. R. galbūt jėgą pavartojo tik tam, kad nutrauktų aiškiai nepateisinamą ir neleistiną savo vaiko elgesį, o ne tam, kad sukeltų jam skausmą.
    7. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina analizuoti, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar padaryta žala, ar yra pakankamai tai įrodančių duomenų. Kasacinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Baudžiamasis įstatymas saugo teisines vertybes nuo esminės žalos. Smulkūs fiziniai kontaktai, kurie nepadaro reikšmingos žalos asmeninėms vertybėms, neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Net ir padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BK 37 str.). Mažareikšmiu nusikaltimu pripažįstama veika, kuri tik formaliai atitinka nusikaltimo sudėties požymius, bet iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia pavojaus tokiai žalai atsirasti, arba kuri nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju, net ir nusprendus, kad nuteistoji padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 3 d., ji turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo – jeigu nuteistosios veika formaliai ir atitinka nusikaltimo sudėties požymius, ši veika tikrai nebuvo tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio A. R. turėtų būti nuteista. Tuo labiau, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjai teisinės atsakomybės formų sistemoje. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė ir taikoma tik tada, kai nėra jokių kitų priemonių kaltininkui sudrausminti. Šiuo atveju baudžiamoji byla ir kaltinimai A. R. yra santuokos nutraukimo bylos bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su motina pasekmė. Klausimai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, tėvų valdžios apribojimo gali būti išsprendžiami civilinės, o ne baudžiamosios teisės pagalba. Mano, jog į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat neatsižvelgė.
  1. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą įgaliotasis atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
    1. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas
  1. Iš nuteistosios A. R. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji neigia savo kaltę dėl jai inkriminuotų BK 140 str. 3 d. numatytų nusikaltimų padarymo, nurodo, kad ji nusikalstamų veiksmų neatliko, prieš savo sūnų nesmurtavo ir tyčios sukelti savo sūnui fizinį skausmą neturėjo, o pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis, nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo parodymus ir neįvertino, kad nėra objektyvių jos kaltę pagrindžiančių įrodymų, todėl nepagrįstai pripažino, kad jos veiksmuose yra visi BK 140 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Be to, apeliantė nurodo, jog net ir tuo atveju, jei jos veiksmai formaliai atitinka nusikaltimo sudėties požymius, dėl mažesnio veikos pavojingumo ji turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
  1. Dėl BK 140 str. 3 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo
    1. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BPK) normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo išvadas neatitinkančiomis tikrovės ar iš esmės prieštaraujančiomis faktinei įvykio situacijai. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių iš esmės buvo laikomasi. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad A. R. jai inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jos kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
    2. Nuteistoji savo kaltę viso bylos tyrimo metu neigė, nurodydama, kad prieš sūnų L. M. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, ji yra nepagrįstai apkaltinta, o vaiko tėvas V. M., ją apkaltindamas dėl fizinio skausmo sukėlimo sūnui L. M., manipuliuoja vaiku ir siekia savo tikslų – palankaus sprendimo civilinėje byloje dėl vaikų gyvenamosios vietos su tėvu nustatymo. Kolegija mano, kad teismas bylos įrodymus ištyrė tinkamai, o apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo L. M. ją kaltinančius parodymus, netyrė aplinkybių bendrame kontekste ir nevertino abejonių jos naudai, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl jos veiksmuose esančių visų nusikalstamos veikos požymių, yra nepagrįstas, grindžiamas tik subjektyvia pačios apeliantės nuomone. Teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo L. M. ir liudytojo V. M. parodymais, nes jie nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir veiką kvalifikavo ne taip, kaip norėtų nuteistoji, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nustatyta, jog A. R. veiksmuose yra visi BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai.
    3. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. R., rėmėsi mažamečio nukentėjusiojo L. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolu (b. l. 34–39), liudytojo V. M. parodymais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 121–122) ir jo pareiškimu policijai (b. l. 6–7), iš dalies pačios kaltinamosios A. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais (b. l. 119–120), išrašu iš A. R. medicininių dokumentų (b. l. 115–116). Iš mažamečio nukentėjusiojo L. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie buvo paskelbti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad jie su mama nesutaria, pykstasi. Prieš Kalėdas iš mokyklos grįžo į namus ( - ) apie 18 val., namuose buvo mama ir brolis, mama pyko, kad jis jos neklauso, šaukė, einant pro duris pripuolė prie jo, paėmė už rankos, nutempė prie lovos, tada paėmė už kaklo ir liepė laižyti „myžalus“. Kaklą ir ranką suspaudė stipriai, truputį skaudėjo, jautėsi nemaloniai, išsigando, mama jį numetė ant sofos, pradėjo šūkauti, trenkė į ranką. Ranką skaudėjo ir vėliau, visą laiką verkė, nes mama šaukė, pyko, jis jautėsi prastai. Kai ryte rišosi batus, mama trankė su delnu per galvą, nes labai pyko, trenkė daugiau nei vieną kartą, jam skaudėjo, truputį apsiverkė, išėjo į koridorių apsirengti, ten sutiko kaimyną, kuris skundėsi triukšmu. Po pamokų nuėjo pas senelius, kuriems pasisakė, jog bijo pas mamą eiti, tėčiui paskambino iš senelių. Kitą dieną atvažiavo tėtis, jam papasakojo, ką darė mama. Nurodė, jog su mama konfliktuoja dažnai (b. l. 34–39). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog be tiesiogiai 2016-12-19 ir 2016-12-20 konfliktuose dalyvavusio nukentėjusiojo L. M. ir jo motinos A. R. šių įvykių daugiau niekas nestebėjo, taigi šiuo atveju itin svarbūs kitų asmenų parodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti konflikte dalyvavusių asmenų nurodomas aplinkybes. Iš nuketėjusiojo L. M. tėvo liudytojo V. M. parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, jog sūnui telefonu pranešus apie mamos smurtą prieš jį, buvo nustebintas ir papiktintas, nes yra prieš bet kokį smurtą, todėl kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Sprendimą kreiptis į policiją priėmė, spręsdamas iš vaiko psichologinės būsenos, nes sūnus bijojo grįžti į namus. Ant sūnaus kūno sužalojimų nebuvo, buvo sukeltas skausmas, tyrimas dėl sužalojimų nebuvo atliekamas, tai buvo fizinis skausmas be sužalojimų. Tai buvo abu paminėti atvejai. Iš pradžių L. M. buvo nutemptas už kaklo ant sofos, reikėjo laižyti šuns šlapimą, o kitą rytą jis buvo žeminamas smūgiais per galvą, tai girdėjo kaimynai (b. l. 119–120).
    4. Siekiant išsklaidyti visas galimas abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti L. M. seneliai, pas kuriuos po 2016-12-20 įvykio iš mokyklos grįžo vaikas, taip pat ir kaimynas, kurį savo parodymuose kaip išgirdusį namuose kilusį konfliktą nurodė L. M.. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo senelis liudytojas V. M. nurodė, kad detaliai dėl incidentų, vykusių 2016 m. gruodžio 19–20 d., pasakyti negali, nes artimieji, saugodami jo sveikatą, jį informavo tik vėliau. Gyvena su A. M. savo name, o sūnus turėjo butą. Tuo metu L. M. gyveno bute kartu su mama. L. M. matė, bet vaikas yra nekalbus, daugiau jis bendravo su žmona. Gruodžio pabaigoje anūkas nakvojo, o kiek naktų nakvojo, nepamena, kodėl liko nakvoti pas juos, jo neinformavo. Jis pas juos nakvodavo, gal nedažnai, bet pasitaikydavo. Paprastai apie visus dalykus L. M. informuoja tėvą. Nepamena, ar jie aiškinosi kokius nors klausimus. Anūkas nusiminęs, susikaustęs, ir jis vaiko paprastai netraumuoja klausinėdamas. Jis nusiminęs atėjo ne pirmą kartą, o jis ateidavo, kada norėdavo (b. l. 178). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo senelė liudytoja A. M. nurodė, kad jiems nebuvo įprastas dalykas, kad atėjo vienas L. M.. Po pamokų dažniausiai abu vaikai ateidavo pas juos. Ta diena buvo antradienis, jis atėjo ir labai nustebo, kodėl neatėjo kitas brolis. L. M. atėjo išblyškęs, akys pabrinkusios. Paklausė, ar kas nors nutiko, jis pasakė, kad pakalbės vėliau, ir nuėjo į darbo kambarį, atsisėdo prie kompiuterio. Nors buvo nevalgęs pietų, jis pasakė, kad valgyti nenori. Po kurio laiko ji įėjo į kambarį, kompiuteris buvo įjungtas, o anūkas užmigęs. Pagalvojo, kodėl jis neplanuoja eiti namo, niekas jo nepasigenda. Brolio nebuvo, ir tai sukėlė jai nerimą. L. M. paklausė, ar gali likti nakvoti, pasakė, kad yra susibaręs su mama, kad bijo grįžti. Ji sakė, kad mama turi žinoti, ir jis pasakė, kad ryte pasakė. Kitą rytą išleido jį į mokyklą, vaikas sugrįžo apie 15 val., tada jis papasakojo, kad visą naktį nemiegojo, kad susipyko, kai grįžo iš muzikos mokyklos. Jis pasakojo, kad 2016-12-19 mama grįžo pikta, įtūžusi ir pamatė, kad šuo prišlapinęs ant grindų ar sofos. Jis pasakė mamai, kad yra labai pavargęs, mama stvėrė už sprando, už rankos, akys stiklinės, sviedė ant sofos, liepė laižyti šuns šlapimą. Vaikas jai sakė, kad labai skaudėjo ranką, jis pradėjo šaukti, rėkti ir verkti. Kai atleido ranką ir bandė suduoti į veidą, jis susirietė į kamuoliuką. Jis po to kažkaip ištrūko, nubėgo į savo kambarį ir užsirakino, mama išmušė stiklą, atsirakino į kambarį ir pykčiai tęsėsi toliau. Visą naktį nemiegojo, užmigo paryčiui, o ryte vėl griebė už sprando, kad atiduos į koloniją, ir jis išbėgo. Jam kelią pastojo kaimynas ir pasakė, kad jei dar ir rytais triukšmaus, cypaus, tai iškvies policiją. L. M. pasiskambino 2016-12-21 tėčiui ir kai grįžo su tėčiu, jie toliau kalbėjosi. Vyras namuose buvo, bet jie, matydami tokią situaciją, vaiko netardė (b. l. 178–179). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios kaimynas liudytojas A. N. nurodė, kad gyvena to paties namo bute, esančiame 3 aukšte. Kaimynus iš 27 buto pažįsta, bet nelabai gerai, jie neseniai gyvena. Nurodė, jog kažkas cyptelėjo ir jis išėjo nuraminti. Laiptinėje sutiko jų sūnų, pasakė, kad baigtų triukšmauti. Vaikas jam nieko nepasakė. Paskui nuėjo pas juos į butą ir pasakė, kad baigtų triukšmauti, bet nuteistoji kultūringai atsiprašė, ir jis jiems jokių pretenzijų neturi. Tuo metu buvo apie 9 val. ryto (b. l. 179).
    5. Sistemiškai analizuojant nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus matyti, jog L. M. pateikiamą versiją patvirtina jo senelės, tėvo, kaimyno ir iš dalies senelio, taip pat ir nuteistosios A. R. parodymai. L. M. seneliai patvirtino, jog 2016-12-20 iš mokyklos vaikas grįžo ne namo, o pas juos, ir tai, kad L. M. vienas ateitų pas juos nakvoti, nebuvo dažnas atvejis, ir taip patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad pas senelius atėjo dėl mamos smurto. Vaiko senelė liudytoja A. M. nurodė, kad vaikas papasakojo jai, jog 2016-12-19 jis susipyko su mama dėl to, kad šuo prišlapino namuose, ir kad dėl to mama jį griebė ir sviedė ant sofos, liepė laižyti šlapimą, mama jam bandė suduoti, po to jam nuo sugriebimo skaudėjo ranką, o 2016-12-20 ryte mama dar sudavė sūnui, griebė už sprando, grasino, kad atiduos į koloniją, ir po to jis išbėgo koridoriuje sutikdamas kaimyną, tai, jog vaikas jam sakė, kad mama du kartus, t. y. 2016-12-19 ir 2016-12-20, jį mušė (pirmu atveju liepė sūnui laižyti šuns šlapimą, antruoju – vaiko mušimą girdėjo kaimynas), nurodė ir vaiko tėvas liudytojas V. M.. Šie parodymai sutampa su nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, be to, jie iš dalies sutampa ir su nukentėjusiosios parodymais ta apimtimi, kuria ji nurodė, jog ji su sūnumi 2016-12-19 konfliktavo dėl šuns šlapinimosi namuose, o 2016-12-20 dėl netinkamo L. M. elgesio, kai ji įspėjo sūnų, kad jis paklius į nepilnamečių koloniją. Pažymėtina, jog kaimynas liudytojas A. N. patvirtino, jog 2016-12-20 ryte jis girdėjo cypimą kaimynų bute, ėjo raminti triukšmadarių ir sutiko L. M., o tai patvirtina tiek nukentėjusiojo mažamečio parodymus, tiek ir jo senelės bei tėvo nurodytas aplinkybes, apie kurias jie sužinojo iš pas senelę nakvoti iš mokyklos grįžusio L. M..
    6. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog A. R. prieš L. M. dvi dienas iš eilės – 2016-12-19 ir 2016-12-20 – pavartojo fizinę jėgą ir sukėlė skausmą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo L. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais, kuriuose jis papasakojo apie mamos smurtą, jie sutampa su L. M. kitiems asmenims (tėvui ir senelei) papasakotais namuose 2016-12-19 ir 2016-12-20 vykusiais įvykiais, kuriuos šie liudytojai atskleidė apklausiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Be to, kaip jau minėta, L. M. parodymai sutapo su apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto kaimyno liudytojo A. N. parodymais. Taigi, nors byloje be nukentėjusiojo L. M. daugiau nėra asmenų, kurie būtų tiesiogiai stebėję A. R. vartojamą fizinę prievartą prieš savo sūnų L. M., tačiau apklaustų asmenų parodymai, patvirtindami nukentėjusiojo pateikiamą nuosekliai pasakojamą įvykio versiją, susijungia į vientisą ir nuoseklią grandinę ir neleidžia abejoti A. R. sūnaus parodymais ir jo nurodoma motinos atliktų veiksmų apimtimi.
    7. Pažymėtina, jog A. R. parodymai tyrimo metu dėl jos konflikto su vaiku atliktų veiksmų apimties kito. Iš pradžių nurodžiusi, kad konflikto metu tik rėkusi ant sūnaus, vėliau ji jau nurodo ir fiziškai su juo kontaktavusi ir iš dalies atlikusi jai inkriminuotus veiksmus (sugriebusi už rankos, per prievartą pasodinusi vaiką ant sofos). 2016-12-22 įtariamojo apklausos metu A. R. nurodė, jog tikrai jokio smurto prieš vaiką nevartojo, rankos nelaužė, ant sofos nemetė, trenkti jam nebandė, apie augintinio šlapimo laižymą nebuvo net kalbos (b. l. 47–48). 2017-02-14 įtariamojo apklausos metu A. R. jau nurodė, kad neneigia, kad galėjo paimti sūnų už rankos, pasodinti ant sofos, tačiau smurtauti prieš savo vaiką ji tikrai nenorėjo (b. l. 51). Duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog 2016-12-19 sūnui liepė išvalyti šuns šlapimą, ir nors L. M. neklausė, prieš jį smurtas nebuvo vartojamas. Kalbėdama apie 2016-12-20 įvykį nurodė, jog L. M. atsisakė nuvesti brolį į mokyklą, taip pat davė A. R. pasirašyti pasiaiškinimą iš mokyklos, kuriame nurodyta apie blogą sūnaus elgesį mokykloje, dėl to ji pasakė L. M., kad jį perduos į koloniją, o šiam replikavus, kad ji turi važiuoti į psichiatrinę, A. R. sugriebė sūnų už rankos ir pasodino jį ant sofos, nes vaikas taip elgtis negali (b. l. 119–121). Toks apeliantės parodymų kitimas, iš karto po 2016-12-19 ir 2016-12-20 įvykių 2016-12-22 apklausos metu nurodant, jog ji nesmurtavo ir nelietė savo sūnaus – tik kalbėjo pakeltu tonu, o vėlesnių apklausų metu jau teigiant, kad su sūnumi fiziškai kontaktavo, tačiau neva jos veiksmai nebuvo nukreipti sukelti fizinį skausmą L. M. rodo, kad A. R. parodymai dėl jai inkriminuotų įvykių ir jos atliktų veiksmų apimties nebuvo nuoseklūs, ir atskleidžia, jog nors A. R. nurodė analogiškas konfliktų kilimo aplinkybes toms, kurias nurodė jos sūnus L. M. (pirmas konfliktas kilo dėl šuns šlapimo, antrojo konflikto metu mamai pasakius, kad sūnui reikia į koloniją, šis replikavo, kad jai reikia į psichiatrinę), tačiau ji yra linkusi nutylėti (sumažinti) tikrąją savo atliktų smurtinių veiksmų nukreiptų į mažametį sūnų apimtį, taip vengdama už neteisėtus veiksmus gresiančios baudžiamosios atsakomybės.
    8. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad smurtas galėjo būti tik 2016-12-20, nes 2016-12-19 kilusio konflikto metu A. R. tik pareikalavo iš sūnaus, kad jis išvalytų šuns pridergtas vietas, o sūnus nereaguodamas į jos pastabas nuėjo į savo kambarį ir užsidarė, todėl jokio paėmimo už kaklo ar vertimo laižyti šuns šlapimą nebuvo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog byloje surinkti duomenys neleidžia sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Visų pirma pastebėtina, kad duodama parodymus dėl 2016-12-19 įvykio A. R. pripažino, jog konfliktas tą dieną su sūnumi dėl šuns neišvedimo į lauką ir dėl to priterštų namų iš tiesų kilo, taigi ji iš dalies patvirtino L. M. nurodytas aplinkybes apie tos dienos konfliktą ir jo kilimo priežastis. Nors A. R. nepripažįsta, kad 2016-12-19 konflikto metu ji pavartojo fizinį smurtą prieš vaiką ar apskritai jį lietė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip ir minėta, A. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kalbėdama apie 2016-12-20 įvykusi konfliktą nurodė, kad ji sugriebė sūnų už rankos, nuvedė prie sofos ir ant jos jį pasodino, o tokie motinos veiksmai atitinka jai inkriminuotus 2016-12-19 jos atliktus veiksmus, t. y. tai, kad 2016-12-19, apie 18 val., bute smurtaudama ji sugriebė už rankos ir nutempė prie lovos L. M., paėmusi už kaklo stipriai jį suspaudė ir nuvertė sūnų ant lovos, delnu trenkė vieną kartą į ranką. Pažymėtina, jog byloje nenustatyta, jog 2016-12-20 konflikto metu ji būtų sugriebusi sūnų už rankos ar vedusi jį pasodinti ant sofos, kita vertus, tam nebuvo jokio pagrindo, nes būtent 2016-12-19 ji pykosi su sūnumi dėl šuns prišlapinimo prie sofos, ir būtent ši aplinkybė tapo priežastimi to, kad ji sugriebė sūnų už rankos ir nutempė jį prie tos vietos, kurią buvo priteršęs šuo, o 2016-12-20, mamai pykstant dėl sūnaus atsikalbinėjimo, taip pat blogų jo rezultatų mokykloje, jai nebebuvo tikslo tempti vaiką prie sofos, todėl ji tiesiog sudavė jam per galvą. Tokia įvykių versija yra logiška, ji atitinka nukentėjusiojo L. M. ir byloje apklaustų liudytojų parodymus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi, jog jokio smurto prieš sūnų niekada nebuvo, apeliaciniame skunde A. R. jau teigia, jog, jei ir galima kalbėti apie smurtą, tai tik apie 2016-12-20 įvykį. Akivaizdu, jog A. R., teigdama, kad jai inkriminuotus 2016-12-19 veiksmus ji atliko 2016-12-20 (t. y. tą dieną, kurią konfliktą namuose ir vaiko cypimą girdėjo kaimynas), tokiu būdu bando sukelti abejones mažamečio nukentėjusiojo L. M. parodymų patikimu ir išvengti atsakomybės bent už vieną (2016-12-19) iš savo dviejų nusikalstamų veikų. Tačiau, kaip jau minėta, apeliantės pateikiama įvykių versija neatitinka nei nukentėjusiojo, nei byloje apklaustų liudytojų parodymų.
    9. Pažymėtina ir tai, jog apeliantė savo skunde akcentuoja civilinį ginčą su jos buvusiu sutuoktiniu V. M., ir teigia, jog buvęs sutuoktinis V. M. keršija už tai, kad nuteistoji išdrįso pradėti santuokos nutraukimo procesą ir paprašyti teismo nepilnamečių vaikų L. M. ir A. M. gyvenamąją vietą nustatyti su motina (nuteistąja A. R.). Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje nenustatyti jokie objektyvūs duomenys, kurie patvirtintų deklaratyvius apeliantės teiginius apie buvusio sutuoktinio kerštą jai. Byloje pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas mažametis L. M. pats išsamiai nurodė visas įvykių 2016-12-19 ir 2016-12-20 aplinkybes, nenustatyta, kad vaiku būtų manipuliuota ar jam būtų darytas koks neleistinas poveikis, be to L. M. parodymus patvirtino ne tik A. R. buvęs sutuoktinis bei jo tėvai, tačiau ir kaimynas, gyvenantis gretimame bute – liudytojas A. N.. Matyti, jog V. M., manydamas, jog vaikai po skyrybų turi gyventi su juo, kreipėsi su ieškiniu į Plungės rajono apylinkės teismą, ir tokiu būdu bando civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasiekti, jog vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo. Šiame kontekste pažymėtina, jog dar neįsiteisėjusiu 2017-06-27 Plungės rajono apylinkės teismo sprendimu V. M. ieškinys buvo iš dalies patenkintas ir vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su juo. Pažymėtina, jog nagrinėjant šią civilinę bylą A. R. pati patvirtino, jog sūnui L. M. atsikalbinėjant, ji buvo pakėlusi balsą, grubiai suėmė jam už rankos, jį supurtė, dėl ko vaikas sukniubo lovoje. Nors, kaip ir minėta, šis sprendimas civilinėje byloje šiuo metu nėra įsiteisėjęs, tačiau šio civilinio teismo proceso metu objektyviai (teismo posėdžio protokole) užfiksuoti A. R. parodymai patvirtina, jog ji ir pati neneigia naudojusi fizinę jėga prieš mažametį sunų, o tai paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog ji sūnui nieko nepadarė, o pareiškimu policijai dėl jos elgesio buvęs sutuoktinis V. M. neva keršijo dėl jos drąsos pradėti santuokos nutraukimo procesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti ir aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, jog šiuo atveju, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ne V. M. siekia dirbtinai kriminalizuoti A. R. elgesį, o pati A. R., netinkamai auklėjusi vaiką panaudojant jėgą ir taip sukėlusi mažamečiui sūnui fizinį skausmą, bando prisidengti vykstančiu civiliniu procesu dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir egzistuojančiais nesutarimais su vaikų tėvu, bei taip išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, kurie atitinka BK 140 str. 3 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį.
    10. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl realaus fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam. Pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 str.). Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).
    11. Apeliantė skunde nurodo, jog nustatant, ar mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas, turi būti įvertinami nuteistosios veiksmai, o ne jos sūnaus L. M. reakcija, pažymi, jog jos neklausė vaikas, ji nenaudojo jokių priemonių kūnui žaloti, veika truko trumpą laiką, taip pat ji nėra smurtavusi prieš kitą savo sūnų, ir tai neva rodo, jog jos veiksmais L. M. nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės samprotavimais. Visų pirma pažymėtina, jog tuomet, kai nesant aplinkinių asmenų prieš mažametį asmenį pavartojama fizinė jėga, tačiau ji nėra pakankamai stipri ar vartojama taip, kad sukeliant fizinį skausmą nėra padaromi objektyviai nustatomi sužalojimai, svarbią reikšmę įgauna ne tik mažamečio nukentėjusiojo parodymai, tačiau ir jo elgesys po įvykio. Nors tiek mama, tiek ir sūnus nurodo, jog žodiniai konfliktai tarp jų kildavo nuolat, tačiau būtent po 2016-12-19 ir 2016-12-20 įvykių mažametis iš mokyklos grįžo ne namo, kur jis patyrė fizinį smurtą, tačiau pas senelius. Tai, jog nebuvo įprastas dalykas, kad L. M. vienas ateitų pas juos, nurodė ir liudytoja A. M.. Ši aplinkybė atskleidžia, jog konfliktas tarp motinos ir sūnaus nebuvo įprastas, ir patvirtina L. M. parodymus, kad jo metu buvo vartota fizinė jėga, kurios metu jis patyrė fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, jog viena iš išorinių fizinio skausmo pasireiškimo išraiškų, rodančių, jog asmeniui yra sukeltas skausmas – šauksmas, riksmas, verkimas, o šiuo atveju ne tik nukentėjusysis L. M. nurodo, kad mušamas mamos jis rėkė ir verkė, tačiau tai, kad kaimynų bute girdėjo cypimą apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas A. N.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausos metu L. M. savo ranka pažymėjo vietas (b. l. 39), per kurias jam buvo smūgiuojama ir kurias buvo sugriebusi mama, bei nurodė, jog tose vietose jis jautė fizinį skausmą.
    12. A. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nėra smurtavusi prieš savo kitą sūnų, o L. M. privalo ją gerbti, tačiau šios aplinkybės nepaneigia, jog jos veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas jos sūnui. Tai, kad mama nebando fizine jėga auklėti jaunesnio ir, tikėtina, paklusnesnio sūnaus, niekaip nepaneigia to, kad nesusitvarkydama su netinkamu L. M. elgesiu, ji pavartojo jėgą ir jam sukėlė skausmą. Šios aplinkybės nepaneigia ir tai, kad ji nenaudojo jokių parankinių priemonių – akivaizdu, jog net ir sunkiausi sužalojimai mažamečiams gali būti sukeliami rankomis ir nesinaudojant jokiais daiktais, skirtais kūnui žaloti, tad ranka daužant per galvą ar stipriai suspaudžiant ranką ar kaklą, fizinis skausmas, be jokios abejonės, gali būti sukeliamas. A. R. taip pat akcentuoja, jog konfliktas truko trumpą laiko tarpą, tai buvo vienkartinis įvykis, tačiau net ir vienu veiksmu, nukreiptu į mažamečio vaiko kūną, gali būti sukeliamas fizinis skausmas, ir tai taip pat nepaneigia byloje surinktais duomenimis nustatytos aplinkybės, jog tiek 2016-12-19, tiek 2016-12-20 A. R. veiksmais jos mažamečiam sūnui buvo sukeltas fizinis skausmas. Šiame kontekste pažymėtina, jog iš byloje esančio išrašo iš A. R. medicininių dokumentų (b. l. 115–116), matyti, jog ji nurodė gydytojui, jog sukonfliktavusi su sūnumi jį supurtė, dėl to ji labai išgyvena, negali atsigauti, nuolat apie tai galvoja. Akivaizdu, A. R. suvokia, kad tas įvykis buvo išskirtinis, jog ji pasielgė netinkamai ir sukėlė skausmą savo sūnui, kitu atveju ji šio atvejo kaip išskirtinio (ji dažnai konfliktuoja su sūnumi) neatsimintų ir nuolat apie jį negalvotų. Aptartais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas.
    13. Tokiu būdu byloje patikimai nustatyta, jog A. R. veiksmuose, atliktuose 2016-12-19 ir 2016-12-20, konfliktuojant su mažamečiu L. M., kai jam buvo sukeltas fizinis skausmas, buvo visi būtinieji BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai.
  1. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog net ir tuo atveju, jei A. R. fizinio kontakto su sūnumi metu jam sukėlė fizinį skausmą, jos veiksmuose nebuvo būtinojo šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios. BK 140 str. 3 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiam asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši veika padaroma tik esant konkrečiai kaltininko kaltės formai – tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nustatant kaltės formą, būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas kitas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-287-697/2017). Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, jog A. R. atliko smurtinius veiksmus – 2016-12-19 sugriebė už rankos, paėmusi už kaklo stipriai jį suspaudė ir nuvertė sūnų ant lovos, delnu trenkė vieną kartą į ranką, 2016-12-20 trenkė delnu daugiau kaip vieną kartą per galvą mažamečiam asmeniui. Iš byloje nustatytų konflikto kilimo aplinkybių matyti, jog nuteistoji šiuos veiksmus atliko tyčia.
    1. Teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi tik išsamus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K–224/2009, 2K-7-54-677/2015, 2K-287-697/2017). A. R. 2016-12-19 atlikti veiksmai sugriebiant vaiką už rankos, nuvedant iki sofos, suspaudžiant stipriai už kaklo ir nuverčiant ant sofos buvo sąlygoti motinos noro pamokyti sūnų dėl to, jog jis laiku neišvedė šuns į lauką, ir šis prišlapino namuose. Akivaizdu, jog savo valiniais veiksmais A. R. siekė pakeisti netinkamą sūnaus elgesį ir priversti laikytis jam nustatytos pareigos laiku išvesti šunį į lauką, tačiau ji suprato, kad taip ji sukels skausmą mažamečiui sūnui, nors to ir nesiekė. Matyti, jog A. R. 2016-12-20 atlikti veiksmai trenkiant delnu sūnui delnu per galvą taip pat buvo sąlygoti motinos noro pamokyti sūnų dėl to, kad jis netinkamai elgiasi mokykloje ir atsikalbinėja. Akivaizdu, kad tokiais valiniais veiksmais A. R. visų pirma siekė pakeisti netinkamą sūnaus elgesį, jog jis pradėtų geriau elgtis mokykloje bei pagarbiau bendrautų su mama, tačiau tuo pačiu ji neabejotinai suprato, kad taip ji sukels skausmą mažamečiui sūnui, nors to ir nesiekė. Byloje nenustatyta, jog L. M. būtų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus prieš mamą, ar kad dėl kokių kitų aplinkybių A. R. būtų kilusi būtinybė sugriebti sūnų ar jam suduoti – šiuos veiksmus ji atliko konfliktų įkarštyje, sūnui nepaklūstant jos žodiniams paliepimas ir jai nepajėgiant žodžiu sudrausminti neklausančio sūnaus. Pastebėtina, jog iš bylos duomenų matyti, jog mama ir mažametis sūnus dažnai konfliktuodavo, mama nebūdavo patenkinta sūnaus elgesiu, todėl darytina išvada, jog eilinio konflikto metu, supratusi, jog pastabomis ir žodiniais raginimais keisti netinkamą elgesį ji pakankamos įtakos savo mažamečiui sūnui nedaro, o pastarasis jos nesiklauso, A. R. nusprendė atkreipti sūnaus dėmesį į savo žodžius, jį sugriebdama už rankos ar kaklo, bei suduodama savo sūnui ranka per galvą.
    2. Įvertinus nuteistosios ir nukentėjusiojo parodymus, konflikto priežastį ir eigą bei nuteistosios atliktus veiksmus, teisėjų kolegijai nekyla abejonės, jog atlikdama minėtus fizinius veiksmus, kurių metu buvo kontaktuojama su sūnumi, A. R. tyčia sugriebdama sūnų už rankos ir kaklo, bei suduodama jam delnu per galvą, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo (tikslas buvo priversti sūnų susikoncentruoti į kalbančią motiną, įsiklausyti į jos žodžius ir pasiekti, jog mažamečio elgesys pasikeistų), bet sąmoningai leido jiems atsirasti, taigi jie buvo atlikti A. R. veikiant netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį ar stipriai suspaudžia kokią nors jo kūno dalį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistoji būtų turėjusi pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde pateikiamas paaiškinimais, jog A. R., atlikdama jai inkriminuotus veiksmus, tik norėjo paauklėti vaiką ir jį sudrausminti, ir nenorėjo sūnui sukelti skausmo, dėl to jos veikoje nėra tyčios. Akivaizdu, jog A. R. nesmurtavo tam, kad sukeltų fizinį skausmą sūnui (jos panaudotas smurtas nebuvo fizinė bausmė vaikui už netinkamą elgesį). Tačiau ši aplinkybė nepaneigia to, jog siekdama auklėti savo sūnų ir pakeisti jo blogą elgesį, nuteistoji tam pasirinko netinkamą ir nusikalstamą būdą – fizinį kontaktą su sūnumi, suprasdama, jog tokiu būdu sūnus patirs fizinį skausmą, ir leisdama tokioms pasekmėms kilti.
    3. Šiuo atveju svarbu tai, jog A. R. suprato, kad jos veiksmais bus sukeltas skausmas, ir nors pagrindinis jos veiksmų tikslas buvo kitas – perauklėti vaiką – ir skausmo sukelti ji nenorėjo, tačiau A. R. leido mažamečiui sūnui jį patirti, t. y. veikė esant netiesioginei tyčiai. Pažymėtina, jog panašiose situacijose, kuomet tėvai, siekdami auklėti vaikus, neproporcingai panaudoja fizinę jėgą (suduodami į skausmingą žmogaus (vaiko) kūno vietą) ir tokiu būdu to specialiai nesiekdami leidžia vaikams patirti fizinį skausmą, teismų praktikoje nustatoma, jog smurtavęs asmuo suvokia, kad taip sukels padarinius – bent jau fizinį skausmą, ir nors šių padarinių nenori, bet sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti, t. y. veikia netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis Nr. 2K-474-489/2016). Nors apeliantė akcentuoja, kad sūnui nepadaryti jokie sužalojimai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jos tyčia apėmė BK 140 str. numatytas pasekmes, o veiką kvalifikuojant pagal BK 140 str. 3 d. pakanka, jog asmuo būtų suvokęs, kad savo veiksmais sukels fizinį skausmą mažamečiui ir nors šių padarinių jis nenorėjo, tačiau leido jiems atsirasti.
    4. Tokiu būdu byloje neginčytinai nustatyta, jog A. R. veiksmuose, atliktuose 2016-12-19 ir 2016-12-20 konfliktuojant su mažamečiu L. M., kai jam buvo sukeltas fizinis skausmas, buvo būtinasis BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – veika padaryta esant netiesioginei kaltininkės tyčiai (BK 15 str. 3 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus padarė tinkamą jais pagrįstą išvadą, jog nuteistosios A. R. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., požymiai. Nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai nėra pagrindo.
  1. Dėl veikos mažareikšmiškumo
    1. Apeliantė skundu taip pat nurodo, jog smulkus fizinis kontaktas su sūnumi negali būti laikomas tokiu pavojingu, kad jis užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Teismų praktikoje nurodyta, kad vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 str.) taikymo klausimai, tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus ir teises (kasacinė nutartis Nr. 2K-227-788/2017). Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 37 str. nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2013).
    2. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 str. 1 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 str.) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko, ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktuojančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo.
    3. Pagal BK 37 str., spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajam L. M. būtų padarytas sveikatos sutrikdymas, kaip jau minėta, neteisėti A. R. veiksmai sugriebiant vaiką už rankos ir kaklo, taip pat trenkiant jam delnu mažamečiui sukėlė tik fizinį skausmą. Pažymėtina, jog ir nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ne visuomet yra vienodai stiprus ar intensyvus. Nors apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis L. M. nurodė, jog jam skaudėjo ranką, kaklą ir galvą tuo metu, kai mama atliko fizinius veiksmus, ir nurodė, jog ir vėliau jam maudė ranką, tačiau akivaizdu, jog minėtais motinos veiksmais 11 metų sūnui sukeliamas skausmas buvo labiau momentinis ir truko neilgą laiko tarpą. Be to, byloje nėra duomenų, jog dėl mamos prieš vaiką pavartoto smurto mažamečiui būtų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai padariniai, tiek A. R., tiek V. M. nurodė, jog L. M. elgesys šiuo metu yra pagerėjęs, vaikas geriau mokosi, gerėja ir jo santykiai su motina. Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog A. R. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 str. 3 d. veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 str.
    4. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 str. konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017). Analizuojant A. R. kaltės turinį nustatyta, jog ji nusikalstamą veiką padarė esant netiesioginei tyčiai, aptarti nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai atskleidžia, jog mama vartojo fizinį smurtą prieš vaiką ne specialiai tam, jog jam būtų sukeliamas fizinis skausmas, o fizinį skausmą sukėlė, pasirinkusi netinkamą būdą auklėti sūnų ir mėginti keisti jo elgesį. Iš nukentėjusiojo L. M. parodymų matyti, jog jis neneigia, kad neklausė mamos, nevykdė jos pavedimų, blogai elgėsi mokykloje, atsikalbinėjo mamai išsakant pastabas. Akivaizdu, jog nukentėjusiojo mama nedidele apimtimi pavartojo fizinę jėgą tik tuomet, kai žodinėmis pastabomis nebesugebėjo auklėti savo sūnaus, t. y. kai, jos supratimu, išnaudojo visas nesmurtines priemones sudrausminti vaiką. Nėra abejonės, jog prie tokių mamos veiksmų prisidėjo objektyvios aplinkybės – įtempta situacija šeimoje (vykstantis skyrybų ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo procesas) bei pakankamų auklėjimo ir tėvų valdžios įgyvendinimo žinių neturėjimas. Matyti, kad kaltinamoji savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti savo sūnų, siekdama, kad jos sūnus būtų disciplinuotas, atsakingas, drausmingas, vykdytų savo pareigas. Pastebėtina, jog A. R., impulsyviai sugriebusi vaiką bei sudavusi delnu per galvą, šiuos veiksmus nedelsiant nutraukdavo, o po to ne kartą gailėjosi dėl jų padarymo (tai nurodė gydytojui), vėliau sugebėjo atrasti bendrą kalbą su mažamečiu L. M., su juo išlaikyti taip svarbų mamos ir vaiko santykį, ir tokiu būdu savo pastangomis maksimaliai sumažino savo nusikalstamais veiksmais sukeltus neigiamus padarinius bei taip dar kartą patvirtino, jog A. R. vartotos fizinės jėgos tikslas nebuvo skausmo sukėlimas sūnui.
    5. Pirmiau nurodytos teismo nustatytos A. R. padarytos veikos aplinkybės leidžia teigti, kad nors A. R. veikos formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti jos veikas mažareikšmėmis. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia teigti, kad A. R. padarytos veikos pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusios tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl A. R. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 3 d. dėl veikų mažareikšmiškumo (BK 37 str.). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog apylinkės teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla A. R. nutrauktina BK 37 str. pagrindu.
  1. Dėl prašymo atlyginti atstovavimo išlaidas
    1. Nuteistoji A. R. apeliaciniame skunde pateikė prašymą priteisti patirtas atstovavimo išlaidas, tačiau tokio savo prašymo skunde niekaip nemotyvavo, nenurodė prašomos priteisti patirtos išlaidų sumos. Teisėjų kolegija pažymi, jog proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 str. nustatytomis taisyklėmis. Tačiau nurodytuose BPK straipsniuose nenumatyta galimybė priteisti nuteistojo, išteisintojo ar nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo atleisto asmens turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti valstybinio kaltinimo tvarka nagrinėtose bylose. Todėl pareikštas A. R. prašymas dėl atstovavimo išlaidų išieškojimo negali būti tenkinamas (kasacinės nutartys Nr. 2K-338/2014, 2K-260-303/2015, 2K-163-303/2017).

5Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p., 328 str. 3 p., 330 str., 331 str.,

Nutarė

6panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. nuosprendį dėl A. R. nuteisimo pagal BK 140 str. 3 d. (2 epizodai). Vadovaujantis BK 37 str., A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 str. 3 d., atleisti dėl veikų mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą A. R. nutraukti. A. R. paskirtą kardomąją priemonę panaikinti.