Byla eA-51-492/2018
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „USP Baltics“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „USP Baltics“ skundą atsakovui Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui dėl sprendimo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas uždaroji akcinės bendrovė (toliau – ir UAB) „USP Baltics“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2015 m. birželio 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (toliau – ir Institutas) 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 17A-424 „Dėl produktų išbraukimo iš Maisto papildų sąrašo“ (toliau – ir Sprendimas).
  2. Pareiškėjas nesutiko su Instituto Sprendimu, kurio pagrindu bendrovei buvo uždrausta platinti maisto papildus „Herbitussin gerklės pastilės su medumi ir 20 žolelių ekstraktu“, „Herbitussin gerklės pastilės su šalavijų ekstraktu ir vitaminu C“ ir „Herbitussin geriamasis skystis su pelargonijos ekstraktu“. Pareiškėjas teigė, kad Institutas neturėjo teisės notifikuoti maisto papildų, nes Lietuvos Respublikos maisto įstatymas (toliau – ir Maisto įstatymas) šią funkciją yra priskyręs Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, todėl Institutas turėtų įgyvendinti tik pačią maisto papildo notifikavimo procedūrą. Pareiškėjo teigimu, Institutas viršijo jam suteiktą diskrecijos teisę, todėl jo priimtas sprendimas naikintinas. Be to, Institutas nepateikė motyvų, kodėl maisto papildų „Herbitussin“ pavadinimuose naudojamas raidžių junginys „tussin“ turėtų būti siejamas su vartotojams nežinomu ir nesuprantamu lotynų kalbos žodžiu, reiškiančiu kosulį.
  3. Teigė, kad Sprendimą, kad pavadinime „Herbitussin“ daroma nuoroda į poveikį sveikatai ir gydomąsias produkto savybes, atsakovas priėmė formaliai, nesiremiant vidutinio vartotojo standartu. Paaiškino, kad šiuo atveju raidžių junginys „tussin“ vidutiniam vartotojui neturi jokios reikšmės, jo nesieja su sveikata, todėl nebuvo galima teigti, kad toks pavadinimas vartotojus klaidina ir dėl to neatitinka maisto papildams keliamų reikalavimų.
  4. Nurodė, jog pareiškėjas atliko vartotojų nuomonių tyrimą, kuriame dalyvavo 563 įvairaus amžiaus ir išsilavinimo respondentai, ir tik 10 proc. žinojo, kad raidžių junginys „tussi“ turi reikšmę, iš jų – tik 6,95 proc. nurodė, kad „tussi“ susijęs su kosuliu ar kosėjimu. Be to, atkreipė dėmesį, kad lietuvių kalboje žodis „tusus“ tarmiškai reiškia „patvarus, tvirtas“, kas nėra susiję su sveikata ar gydymu. Atkreipė dėmesį, kad maisto papildas pavadinimu „Herbitussin“ platinamas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėse narėse, tačiau jose priskiriant šį produktą maisto papildui pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas pažymėjo, kad šie maisto papildai Lietuvoje buvo platinami nuo 2013 m. kovo mėnesio, o notifikuoti dar 2008 m., ir nekilo abejonių dėl jų pavadinimo atitikties teisės aktų reikalavimams. Pažymėjo, kad pavadinimas „Herbitussin“ semantiškai labai panašus į kitą prekės ženklą – „Herbitassin“, tačiau nedaroma išvada, kad šio produkto pavadinimas kaip nors klaidina vartotojus. Taip pat raidžių junginys „tussi“ naudojamas kitų maisto papildų pavadinimuose, esančių notifikuotų maisto papildų sąraše, pvz., tabletės „Contratussim“ bei „Pektusinas“.
  5. Atsakovas Institutas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.
  6. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo pateiktus duomenis buvo nustatyta, jog jų ženklinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, o pateiktų duomenų nepakanka maisto papildo atitikčiai teisės aktų reikalavimams įvertinti, todėl buvo nurodyta patikslinti ženklinimą ir pateikti reikiamus duomenis. Paaiškino, kad ginčo produktai buvo svarstomi Maisto papildų vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdyje dėl juose pateiktų teiginių „tussin“ arba „tusin“ atitikties Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą (toliau – ir Reglamentas Nr. 1924/2006) reikalavimams. Komisijos nuomone, produktų pavadinimuose pateikti teiginiai apie sveikatą neatitiko šio reglamento nuostatų ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. V-432 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 17:2016 „Maisto papildai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos normos HN 17:2010) 15 punkto reikalavimų, todėl buvo rekomenduota išbraukti iš notifikuotų maisto papildų sąrašo.
  7. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo produktų pavadinimuose naudojamas žodis „tussis“, reiškiantis kosulį. Net ir pakeitus vieną raidę iš „herbitussin“ į „herbitusin“, žodžio skambesys ir prasmė lieka ta pati, t. y. netiesiogiai nurodomas ryšys tarp produkto ir sveikatos. Faktas, kad pradiniuose produkto ženklinimo tekstuose buvo pateikiami teiginiai: „padeda sušvelninti kosulį ir gerklės skausmą“, „nuramina gerklės kutenimą, padeda sušvelninti kosulį ir skaudančią gerklę“, aiškiai rodo, kad pavadinimas „Herbitussin“ ar „Herbitusin“ parinktas tikslingai. Vartotojams žodžio „tussis“ prasmė yra suprantama ir žinoma, nes į vaistinių preparatų registrą įtraukti įvairūs nereceptiniai vaistiniai preparatai, kurių pavadinimuose yra žodis „tusi“ ar „tussi“. Atkreipė dėmesį, jog ginčo produktų pavadinimuose buvo užsimenama apie jų naudą sveikatai, tačiau nebuvo pateikiamas konkretus teiginys apie sveikatingumą, todėl vertino, kad tai neatitinka Reglamento Nr. 1924/2006 10 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Paaiškino, kad remiantis Higienos normos HN 17:2010 nuostatomis, maisto papildai yra maisto produktai, skirti papildyti įprastą maisto racioną ir nėra skirti ligų gydymui. Juos ženklinant, pristatant ir reklamuojant, negali būti priskiriamos gydomosios ar profilaktinės savybės arba daroma nuoroda į jas. Pasisakė, kad šiuo atveju žodis „tussin“ ar „tusin“ sieja šių produktų vartojimą su kosulio gydymu.
  8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Institutas yra pavaldus valstybinę maisto kontrolę Lietuvoje vykdančiai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, įgaliotas vykdyti maisto papildų notifikavimą.
  9. Nurodė, kad vertinant pareiškėjo tyrimo rezultatus, buvo matyti, kad duomenų apie ginčo produktų sąsają su gydomosiomis savybėmis nėra, todėl nebuvo galima teigti, kad vartotojai šių produktų su jomis nesieja. Tuo tarpu iš atsakovo atlikto tyrimo nustatė, kad didžioji dalis Lietuvos vartotojų ginčo produktus pagal jų pavadinimą laiko vaistais. Be to, pačios bendrovės atlikta apklausa parodė, kad beveik 60 proc. respondentų žino žodžio „herba“ tikrąją reikšmę „žolė“, o beveik 7 proc. žino ir žodžio „tussi“ reikšmę „kosulys“, todėl sprendė, kad dalis gyventojų pagal pavadinimo vertimą galėtų būti tikri, jog tai žolinis produktas nuo kosulio. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, pabrėždamas sąsają su kosuliu, buvo pateikęs ginčo produktų etiketes, kuriose buvo nurodyta, kad „padeda sušvelninti kosulį ir gerklės skausmą“, „nuramina gerklės kutenimą ir skaudančią gerklę“, tokiu būdu bendrovė nuo 2013 m. platino produktus su aiškiomis nuorodomis į gydomąsias savybes, o toks elgesys klaidino vartotojus dėl tikrosios produktų paskirties. Pasisakė, kad vidutinio vartotojo testas nėra statistinis testas, todėl nereikalauja daugiau nei 50 proc. rodiklio. Nurodė, kad atsakovo atliktas tyrimas, į kurį tikslingai buvo neįtraukti su medicina susiję asmenys, parodė, kad vien pagal pavadinimą 70 proc. respondentų produktą siejo su sveikata.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu (II t., b. l. 152–159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir priteisė atsakovo Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto naudai iš pareiškėjo UAB „USP Baltics“ 1 867,50 Eur.
  2. Remdamasis pranešimo (notifikavimo) apie Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamus maisto papildus tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. B1-22 (toliau – Aprašas), 5, 11, 12, 18 punktais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Institutas yra kompetentinga institucija vykdyti maisto papildų notifikavimą ir priimti sprendimus išbraukti atitinkamą produktą iš Maisto papildų sąrašo pagal nustatytą procedūrą.
  3. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, ar vidutiniam Lietuvos vartotojui žodis „Herbitussin“ arba „Herbitusin“ iš esmės suprantamas kaip žolinis preparatas nuo kosulio. Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 17:2010 15 punkte įtvirtintas draudimas ženklinant maisto papildus priskirti atitinkamas savybes ar daryti nuorodą į jas nesiejamas su konkrečiu vartotojų kiekiu, todėl sprendė, kad šiuo atveju pačios bendrovės atliktas tyrimas patvirtino faktą, jog daliai vartotojų toks produkto ženklinimas suvokiamas kaip gydomojo produkto pateikimas. Taip pat pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1924/2006 preambulės 16 punkte taip pat nereikalauja daugiau nei 50 proc. rodiklio, pagal kurį vertintinas produktų pavadinimo lingvistinis siejimas su gydomosiomis savybėmis.
  4. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo tyrimo būdas nėra tikslus, nes neišskirti asmenys, kurių darbas ar išsilavinimas susijęs su medicina. Nurodė, kad iš atsakovo atlikto tyrimo matyti, kad 36 proc. respondentų ginčo produktus įvardino vaistais, atsakydami į klausimą spontaniškai, be atsakymų variantų, o su pateiktais variantais – 68 proc., į klausimą dėl produkto paskirties, nepateikus atsakymų variantų, 46 proc. respondentų įvardino kosulį, o pateikus atsakymų variantus – taip atsakė net 90 proc. Teismas vertino, kad nurodytos aplinkybės patvirtino, jog nagrinėjamų maisto papildų pavadinimuose duodama nuoroda į produkto bendro pobūdžio naudą sveikatai, todėl laikė juos sveikatingumo teiginiais, kaip jie suprantami pagal Reglamentą Nr. 1924/2006.
  5. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad ginčo produktais yra prekiaujama kitose ES valstybėse narėse. Nurodė, kad situacija, kai kitose valstybėse narėse leidžiama prekiauti tam tikru maisto papildu, teismo nuomone, nesudaro pagrindo taikyti analogiją kitoje valstybėje narėje, nes vidutinio vartotojo suvokimas vertinamas pagal atitinkamos rinkos kriterijus. Paaiškino, kad 2010 m. vasario 1 d. Europos Komisijos priimtas rekomendacinio pobūdžio dokumentas – 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 764/2008, nustatantis procedūras, susijusias su tam tikrų nacionalinių taisyklių taikymu kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodamiems gaminiams, ir panaikinantis Sprendimą Nr. 3052/95/EB (toliau – ir Abipusio pripažinimo reglamentas), taikomas tokiems produktams, kuriems netaikomi suderinti ES teisės aktai. Atsižvelgęs į tai, kad teiginiams apie sveikatingumą galioja Reglamentas Nr. 1924/2006, teismas sprendė, kad abipusio pripažinimo principas šiuo atveju netaikytinas.
  6. Tai, kad kitų, pareiškėjo nurodytų, notifikuotų maisto papildų pavadinimai yra lingvistiškai panašaus skambesio, teismas vertino, nėra teisiškai reikšminga vertinant individualų administracinį aktą, priimtą kito subjekto atžvilgiu. Pažymėjo, kad maisto papildai „Contratussim“ ir „Pektusinas“ buvo išbraukti iš notifikuotų maisto papildų sąrašo. Maisto papildui „Pektusinas“, kuris buvo notifikuotas 2004 m. rugsėjo 27 d., taikoma Reglamento Nr. 1924/2006 28 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, kad produktai, neatitinkantys šio reglamento, turintys prekių ženklus ar pavadinimus, egzistavusius iki 2005 m. sausio 1 d., gali būti toliau parduodami iki 2022 m. sausio 19 d.
  7. Teismas pasisakė, kad bendrovė būtent dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą tikrinta nebuvo, tačiau pabrėžė, kad pažeidimo nefiksavimas nesudaro pagrindo nevykdyti teisės aktų reikalavimų.
  8. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas nėra pakankamai motyvuotas. Teismas pažymėjo, jog atsakovas ne kartą teikė pastabas pareiškėjui dėl neatitikimų, nustatytų vertinant maisto papildų ženklinimą, be to, bendrovės atstovas dalyvavo Maisto papildų vertinimo komisijos posėdyje, kuriame buvo nutarta rekomenduoti išbraukti ginčo maisto papildus iš sąrašo. Dėl to darė išvadą, kad pareiškėjui ginčijamo sprendimo priėmimo motyvai buvo žinomi, Sprendimas pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas.
  9. Teismas atsižvelgė į atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintomis rekomendacijomis (toliau – ir Rekomendacijos) priteisė iš pareiškėjo atsakovo naudai 1 867,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8III.

9

  1. Pareiškėjas UAB „USP Baltics“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 162–168), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės.
  2. Pareiškėjas teigia, kad Maisto įstatymo 9 straipsnio 5 dalies 9 punkte įtvirtinta, jog Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nustato tvarką ir notifikuoja maisto papildus ir specialios paskirties maisto produktus, t. y. įstatymo leidėjas yra aiškiai ir nedviprasmiškai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavedęs funkciją – notifikuoti maisto papildus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl kokių priežasčių ir kuo remiantis jis mano, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gali kitiems subjektams pavesti funkcijas, kurios yra jai tiesiogiai deleguotos įstatymu. Be to, skundžiamame sprendime taip pat nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, kad tokia praktika prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimams.
  3. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, kad nereikalaujama, jog individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente ir nurodo, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis tik subjektyvia institucijos darbuotojų (valstybės tarnautojų) nuomone ir jų vidiniu įsitikinimu, nesistengiant argumentuoti šio sprendimo ar pagrįsti jo objektyviais duomenimis arba faktais.
  4. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog teismas jo ir Instituto atliktų tyrimų nelygino ir dėl jų nepasisakė, o pareiškėjo atliktą tyrimą atmetė išimtinai formaliais kriterijais. Pareiškėjo teigimu, teismas sprendime perrašė Instituto papildomuose paaiškinimuose pateiktą paaiškinimą, neatsižvelgdamas į tai, kad 12 proc. visų respondentų išsilavinimas yra susijęs su medicina. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl tariamai atlikto Instituto tyrimo, nes jo atliktos apklausos rezultatai, pareiškėjo nuomone, leidžia abejoti jų patikimu ir objektyvumu bei metodologijos taikymu. Pirmos instancijos teismas, vertindamas Instituto atliktą apklausą, visiškai neatsižvelgė į akivaizdžias aritmetines klaidas ir nesutapimus, kurie pagrįstai kelią klausimą dėl Instituto ginčo metu tariamai atlikto apklausos pagrįstumo ir realumo.
  5. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas atmestų pareiškėjo apeliacinį skundą, sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo būtina atsižvelgti į proceso dalyvių elgesį viso ginčo metu. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo Instituto naudai priteisė 1 500 Eur už sociologinį (asociacijų) tyrimo paslaugas bei 367,55 Eur advokato paslaugoms atlyginti. Pareiškėjo vertinimu, jeigu Institutas būtų buvęs apdairus ir protingas bei vadovavęsis gero administravimo principais visus turimus įrodymus, įskaitant tyrimą (apklausa buvo atlikta 2016 m. vasarį, t. y. jau pradėjus ginčą nagrinėti teisme), būtų pateikęs kartu su skundžiamu sprendimu. Tokiu atveju matant visus Instituto argumentus ir motyvus pareiškėjas galimai nebūtų priėmęs sprendimo skųsti Sprendimo teisme. Paaiškina, kad kitu atveju susiklosto paradoksali situacija, kurioje Institutas neargumentuoja savo priimamų sprendimų, juos pagrįsdamas abstrakčiomis frazėmis, ir tik ginčo metu teisme renka įrodymus, tokiu būdu didindamas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo vertinimu, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netenkinti apeliacinio skundo, turėtų atsižvelgti į nesąžiningą ir neteisėtą Instituto elgesį ir nepriteisti 1 500 Eur už sociologinio (asociacijų) tyrimo paslaugas, kadangi šis veiksmas turėjo būti atliekamas priimant Skundžiamą Instituto sprendimą, o ne ginčui esant teisme.
  6. Atsakovas Institutas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 174-182), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
  7. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas argumento dėl to, kad Institutas neturėjo teisės priimti ginčijamo sprendimo skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs ir suformulavo tik žodiniuose paaiškinimuose teismo posėdžio metu. Dėl šios priežasties atsakovas jokių atsikirtimų į šį argumentą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neteikė.
  8. Dėl netinkamo ginčijamo sprendimo motyvavimo atsakovas pažymi, jog sprendimas buvo priimtas remiantis aktualiu ir galiojančiu teisiniu reguliavimu. Be to, tai, kad ginčijamo Sprendimo argumentacija išdėstyta ne viename dokumente, yra nulemta ne paties, bet teisinio reguliavimo (Aprašo 18 p.). Paaiškina, kad administracinė procedūra pagal savo pobūdį susideda iš Maisto papildų komisijos atliekamo ekspertinio įvertinimo, kurio metu, remiantis specialiosiomis žiniomis ir kitais duomenimis, yra atliekamas motyvuotas vertinimas, ar maisto papildas atitinka maisto papildams taikomus reikalavimus. Maisto papildų vertinimo komisija šiame administracinės procedūros etape atlieka aiškiai jai suteiktas, iš esmės ekspertinio pobūdžio funkcijas ir nors nepriima galutinio administracinę procedūrą užbaigiančio administracinio sprendimo išbraukti ar neišbraukti maisto papildą iš Maisto papildų sąrašo, tačiau jos rekomendacinė išvada yra būtina prielaida atsakovo sprendimui priimti.
  9. Dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo įrodymais, atsakovas nurodo, kad teisės aktai nenumato atsakovo pareigos priimant sprendimą dėl maisto papildų išbraukimo iš Maisto papildų sąrašo savo sprendimą pagrįsti vartotojų nuomonės tyrimo rezultatais. Atsakovui, priimant sprendimą, pakako bendro suvokimo numatyti tipinę numanomą bent jau dalies vartotojų reakciją į maisto papildą pavadinimu, išvertus iš lotynų kalbos reiškiančiu žolinį preparatą nuo kosulio. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismas nevertino jo pateikto vartotojų nuomonės tyrimo. Teismo sprendime nurodoma, kad pačio pareiškėjo bendrovės atliktas tyrimas patvirtina faktą, jog daliai vartotojų (beveik 7 proc.) toks produkto ženklinimas suvokiamas kaip gydomojo produkto pateikimas. Atsakovo nuomone, teismas rėmėsi pareiškėjo atliktu tyrimu, tačiau atkreipė dėmesį, kad atsakovo atliktas tyrimas, neįtraukus su medicina susijusių asmenų, buvo tikslesnis vidutinio vartojo sampratos požiūriu.
  10. Atsakovas teigia, kad jam pagrįstai priteistos išlaidos už UAB „Socialinės informacijos centras“ atliktą vartotojų nuomonės tyrimą, nes bylos aplinkybės ir eiga lėmė poreikį kreiptis į specialių žinių turinčius asmenis dėl papildomų įrodymų, reikalingų įrodyti atsakovo atsikirtimų pagrįstumui, gavimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog jo pateiktos tyrimo išvados buvo reikalingos siekiant nuginčyti pareiškėjo skunde nurodytus argumentus. Be to, priimdamas sprendimą, teismas šiuo įrodymu rėmėsi, todėl prašymas priteisti vartotojų nuomonės tyrimo išlaidas kaip išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atsakovo nuomone, atitinka teismų praktiką.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto teisė vykdyti maisto papildų notifikavimą ir priimti administracinį aktą – sprendimą išbraukti atitinkamą produktą iš Maisto papildų sąrašo.
  2. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi Pranešimo (notifikavimo) apie Lietuvos Respublikos rinkai tiekiamus maisto papildus tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. B1-22, 5, 11, 12, 18 punktais, ir konstatavo, jog Institutas yra kompetentinga institucija vykdyti maisto papildų notifikavimą ir priimti sprendimus išbraukti atitinkamą produktą iš Maisto papildų sąrašo pagal nustatytą procedūrą.
  3. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde, remdamasis Maisto įstatymo 9 straipsnio 5 dalies 9 punktu teigė, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nustato tvarką ir notifikuoja maisto papildus ir specialios paskirties maisto produktus, gi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, dėl kokių priežasčių ir kuo remiantis Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gali kitiems subjektams pavesti funkcijas, kurios yra jai tiesiogiai deleguotos įstatymu.
  4. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į esminę šių apeliacinio skundo argumentų reikšmę sprendžiant ginčą, visų pirma pasisako dėl jų ir įvertina Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto teisinį statusą bei funkcijas viešojo administravimo aspektu.
  5. Byloje ginčijamas sprendimas dėl pareiškėjo produkto išbraukimo iš Maisto papildų sąrašo buvo priimtas 2015 m. gegužės 25 d., todėl teisėjų kolegija remiasi tuo metu galiojusiu ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu.
  6. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Šio straipsnio 4 dalyje apibrėžta, kad viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Viešojo administravimo įgaliojimų suteikimas reglamentuotas minėto įstatymo 41 straipsnyje.
  7. Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 9 straipsnio 5 dalies 9 punkte nustatyta, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pagal kompetenciją nustato tvarką ir notifikuoja maisto papildus ir specialios paskirties maisto produktus. Remiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 744, 9.1.9 punktu, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) pagal kompetenciją nustato maisto papildų ir specialios paskirties maisto produktų notifikavimo tvarką. Taigi Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai įstatymu tiesiogiai yra suteikta teisė priimti administracinius sprendimus, kuriais notifikuojami maisto papildai ir specialios paskirties maisto produktai, ji yra viešojo administravimo subjektas.
  8. Maisto įstatyme nėra numatyta, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi teisę šias funkcijas pavesti vykdyti kuriam nors kitam subjektui, tai reiškia, jog už tokių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą yra atsakinga Tarnyba, ji turi dalyvauti atsakovu bylose, kai sprendžiami ginčai dėl sprendimų notifikuoti maisto papildus ir specialios paskirties maisto produktus teisėtumo ir pagrįstumo.
  9. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Instituto kompetencijos notifikuoti maisto papildus ir išbraukti atitinkamą produktą iš Maisto papildų sąrašo, rėmėsi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2014 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. B1-3, kuriuo pakeisti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto nuostatai, juos papildant 10.1.22 punktu, nustatančiu, kad Institutas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pavedimu ir nustatyta tvarka notifikuoja maisto papildus. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pavedimas neturi reikšmės Maisto įstatyme nustatytai Tarnybos kompetencijai, todėl teisme sprendžiant ginčus dėl Tarnybos kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymo, byloje priimtas sprendimas sukels pasekmes Tarnybai, t. y. viešojo administravimo subjekto teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda įstatymų pagrindu.
  10. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto nuostatai numato, kad jis yra viešasis juridinis asmuo, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavaldi ir atskaitinga biudžetinė įstaiga. Institutas atlieka Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais jam pavestas rizikos vertinimo ir nacionalinių referentinių laboratorijų funkcijas bei laboratorinius tyrimus maisto ir pašarų saugos ir kokybės bei veterinarijos srityse. Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnyje nustatyta tvarka Institutui nėra priskirta administracinių sprendimų priėmimas, administracinių paslaugų teikimas ar kokie kiti viešojo administravimo įgaliojimai (t. y. įstatymais, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, įstatymų įgaliotos valstybės ar savivaldybių institucijos priimtu teisės aktu), Institutas nėra nacionalinė kompetentinga institucija Europos parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 20 d. reglamento Nr. 1924/2006 15 straipsnio prasme, taigi Institutas nėra viešojo administravimo subjektas ir dėl jo atliktų veiksmų, priimtų sprendimų kilę ginčai negali būti administracinės teisenos dalyku (ABTĮ 15 str.). Institutui pavestos funkcijos – įvairaus pobūdžio tyrimai, duomenų apdorojimas, analizė yra tiesiogiai susiję su Tarnybos kompetencijai priskirtų funkcijų tinkamu įgyvendinimu, tačiau tai negali būti viešasis administravimas, nes, minėta, įstatymais bei kitais atitinkamo lygmens teisės aktais jam nėra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.
  11. Analogiškais atvejais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tais atvejais, kai subjektas, priimantis tam tikrus sprendimus, nėra įgaliotas atlikti viešąjį administravimą, pažymima, kad dėl tokių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo gali būti sprendžiama administracinėse bylose, kuriose pareiškėjas gina savo teisę, kildinamą viešojo ar vidaus administravimo santykių srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1993/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat gina savo teisę, kildinamą viešojo administravimo santykių srityje, tačiau byloje nedalyvauja subjektas, kurio kompetencijai teisės aktais yra pavesta spręsti dėl individualių administracinių sprendimų, susijusių su pareiškėjo ginamomis teisėmis, priėmimo.
  12. Pirmosios instancijos teismas, kai sprendžia konkrečioje byloje dėl pažeistų asmens teisių gynimo, remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi patikrinti, ar ginčijamą sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas. Nagrinėjamu atveju teismas ginčijamą sprendimą priėmė neįsitikinęs Instituto kompetencija priimti viešojo administravimo sprendimus, neįvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, kurie tokio pobūdžio sprendimų priėmimą priskiria kito subjekto – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kompetencijai, bei nedalyvaujant byloje pastarajai kaip atsakingam už ginčijamų administracinių aktų priėmimą subjektui. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso normų pažeidimai, netinkamas materialiosios teisės taikymas nulėmė neteisėto ir naikintino sprendimo priėmimą (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.).
  13. Teisėjų kolegija neturi galimybės išspręsti kilusio ginčo iš esmės, nes į bylos nagrinėjamą nebuvo įtraukta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba, kuri yra atsakinga už byloje ginčijamų administracinių sprendimų priėmimą, todėl, tenkindama apeliacinį skundą iš dalies, panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai aptariamu atveju neturi reikšmės, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėjo ir nevertino.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „USP Baltics“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai