Byla e2A-137-330/2017
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės CMA CGM SA, veikiančios per uždarąją akcinę bendrovę „CMA CGM LIETUVA“, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-868-583/2016 pagal ieškovės CMA CGM SA, veikiančios per uždarąją akcinę bendrovę „CMA CGM LIETUVA“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Partners ir Ko“ dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė CMA CGM SA, veikianti per UAB „CMA CGM LIETUVA“, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 55 893 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2013 m. lapkričio 21 d. ieškovė ir atsakovė sudarė krovinių vežimo sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovei teikė krovinių gabenimo ir ekspedijavimo paslaugas. Nors ieškovė atsakovei suteikė visas jos užsakytas paslaugas ir laikėsi sutartimi numatytų sąlygų, atsakovė atsiskaitė tik iš dalies. Atsakovė neatsiskaitė už 2014 m. pabaigoje suteiktas papildomas paslaugas, o jos pradelsta skola pagal ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras sudaro 55 893 Eur.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog suteikė atsakovei krovinių konteinerių saugojimo paslaugas, kad atsakovei pateikti ieškovės konteineriai buvo prastovoje (CPK 178, 185 straipsniai). Nors ieškovė savo reikalavimą grindė PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad PVM sąskaitos faktūros yra ieškovės vienašališkai išrašytos, atsakovė jų nepasirašė, todėl jos nepatvirtina paslaugų suteikimo fakto. Be to, šalių sudarytos krovinių vežimo sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad sąskaita už pervežimą išrašoma krovinio atvykimo į paskirties uostą dieną importuojant prekes ir krovinio išvykimo iš Klaipėdos uosto eksportuojant prekes; už papildomas paslaugas, įskaitant, bet neapsiribojant, krovinių gabenimą iš paskirties uosto į užsakovės nurodytą vietą, konteinerių nuomą, saugojimą, sulaikymą ir prastovas išrašoma papildoma sąskaita faktūra; užsakovė įsipareigoja apmokti vežėjai už suteiktas paslaugas iki krovinio atsiėmimo importuojant prekes arba iki originalaus konosamento atsiėmimo eksportuojant prekes. Teismas atkreipė dėmesį, kad esant papildomoms paslaugoms, jos turėjo būti apmokėtos iki krovinio atsiėmimo. Paslaugų užsakymo pagal ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras laikotarpis yra nuo 2014 m. spalio 8 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d., o sąskaitos faktūros išrašytos nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 20 d. Sąskaitos išrašytos po to, kai atsakovė krovinį atsiėmė, o byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų reiškusi atsakovei pretenzijas iki krovinio atsiėmimo ar iki sąskaitų išrašymo. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtų kreipusis į atsakovę dėl pavėluoto krovinio atsiėmimo, ir tuo metu (iki krovinio atsiėmimo) būtų išrašiusi papildomas sąskaitas bei pareikalavusi jas apmokėti (sutarties 3.4 punktas).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė CMA CGM SA, veikianti per UAB „CMA CGM LIETUVA“, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
    1. Teismas, spręsdamas ginčą atliko formalų krovinių vežimo sutarties vertinimą, nenustatė tikrųjų šalių ketinimų, nevertino šalių bendradarbiavimo praktikos, neatsižvelgė į ieškovės vykdomos veiklos specifiką, todėl pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Atsakovė neturėjo atskirai užsakyti papildomų paslaugų tam, kad ieškovei atsirastų pagrindas reikalauti už jas apmokėjimo.
    2. Atsakovė yra krovinių pervežimo ir ekspedijavimo veikla užsiimanti profesionalė, todėl reikalavimas grąžinti ieškovei konteinerius, taip pat apmokėjimo taikymas už konteinerių saugojimą, naudojimąsi konteineriais ilgesnį nei nustatytas laiką atsakovei negalėjo būti nežinomas. Sutartyje nereglamentuotiems santykiams yra taikomos ieškovės konosamento standartinės sąlygos, kuriomis privalo būti vadovaujamasi ginčo tarp šalių atveju. Atsakovė, pasirašydama sutartį, patvirtino, kad su ieškovės konosamento sąlygomis susipažino ir su jomis sutiko (sutarties 4.1.3. punktas). Pagal konosamento 1 punktą frachtas (t. y. persiuntimo kaina) reiškia visus mokesčius, mokamus vežėjai pagal taikomus įkainius, įskaitant sandėliavimą ir mokestį už prastovą. Vadinasi, į mokėtiną krovinių konteineriuose persiuntimo kainą įskaitomos ir išlaidos už papildomas vežėjos paslaugas, kurių nereikia papildomai užsakyti. Taigi ieškovė neturėjo pagrindo ir negalėjo atsakovei išrašyti PVM sąskaitų faktūrų iki krovinių konteineriuose atsiėmimo iš uosto momento.
    3. Teismas išimtinai vertino tik atsakovės argumentus, nevertino bylos šalių bendradarbiavimo praktikos ir įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei buvo žinomi prastovų už konteinerius skaičiavimo principai, įkainiai, be to, atsakovė, vykdydama sutartį, anksčiau apmokėdavo šias išlaidas. Šią aplinkybę patvirtina šalių elektroninio susirašinėjimo medžiaga, o aplinkybę, kad atsakovė pripažino ir mokėjo „Detention“, „Demurrage“ ir „Storage“ išlaidas, kad jai buvo žinomas šių išlaidų dydis, patvirtina pačios atsakovės pateikti įrodymai (t. y. 2014 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymas Nr. 492, kuriuo apmokėtos šios išlaidos, iš viso 24 000 Eur sumai).
    4. Teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis, neištyrė visų įrodymų bei nemotyvavo, kokiu teisiniu pagrindu nevertina ir atmeta ieškovės teikiamus įrodymus. Be to, teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Krovinių konteineriai nepriklausė atsakovei nuosavybės teise, todėl už jų saugojimą terminale ir naudojimąsi viršijant sutartus nemokamo naudojimosi terminus ji turėjo pareigą mokėti ieškovei. Atsakovei neigiant papildomų paslaugų užsakymo faktą, ieškovė turėjo įrodyti, kad šios išlaidos buvo patirtos dėl atsakovės veiksmų, kad jos buvo įskaitomos į persiuntimo kainą ir neturėjo būti papildomai užsakomos. Pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai identifikuotas ginčo dalykas, ginčo sprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos ir neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Baltic Partners ir Ko“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
    1. Ieškovės ir atsakovės verslo bei iškilusio ginčo santykius reglamentuoja krovinių vežimo sutartis, o sutartyje nereglamentuotiems santykiams taikytinos konosamento standartinės sąlygos (sutarties 4.1.3. punktas). Aktualu tai, kad mokėjimo už paslaugas santykius reglamentuoja sutarties nuostatos (t. y. jos 3.1 - 3.4. punktai). Todėl sprendžiant visus ginčus, susijusius su mokėjimais, turi būti vadovaujamasi būtent sutarties, o ne konosamento standartinėmis sąlygomis.
    2. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė yra sumokėjusi persiuntimo kainą arba frachtą (sutarties 3.1. - 3.2. punktai). Frachtas (persiuntimo kaina) apima visus mokesčius, mokamus vežėjai pagal taikomus įkainius ir konosamentą, įskaitant konteinerių sandėliavimą ir mokestį už jų prastovą. Šalių sudaryta sutartis numato, kad už papildomas paslaugas, įskaitant konteinerių nuomą, saugojimą, sulaikymą ir prastovas, išrašoma papildoma sąskaita, o užsakovė įsipareigoja apmokėti vežėjai už suteiktas paslaugas negrynaisiais pinigais pagal vežėjos pateiktą mokėjimo sąskaitą iki krovinio atsiėmimo importuojant prekes arba iki originalaus konosamento atsiėmimo eksportuojant prekes (sutarties 3.3. punktas). Teismas pagrįstai konstatavo, kad papildomos paslaugos turėjo būti apmokėtos iki krovinio atsiėmimo.
    3. Atsakovei niekada iki šio ginčo nebūdavo išrašomos sąskaitos faktūros už papildomas paslaugas po krovinio atsiėmimo. Atsakovė visą laiką krovininius konteinerius pasiimdavo laiku ir tuščius konteinerius grąžindavo taip pat laiku (tiek iki ginčo, tiek ir ginčo atveju nebuvo viršytas sutartas nemokamas laikas). Jeigu ieškovei tapo patogiau papildomas paslaugas fiksuoti ir sąskaitas faktūras už tokias paslaugas pateikti apmokėjimui po tuščio konteinerio grąžinimo, o ne iki krovinio atsiėmimo (sutarties 3.3. - 3.4. punktai), tuomet ieškovė turėjo inicijuoti sutarties nuostatų pakeitimą ir raštu suderinusi su atsakove šias sutarties nuostatas pakeisti.
    4. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos teiginius apie tariamai suteiktas papildomas paslaugas. Be to, atsakovė krovinio atsiėmimo ir konteinerio grąžinimo terminų niekada nėra praleidusi. Ieškovė nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovei buvo suteiktos apmokestinamos papildomos paslaugos. 2014 m. gruodžio 30 d. mokėjimas, kurio suma 24 000 Eur, buvo atliktas už krovinio gabenimo paslaugas, dėl kurių ieškovė jokių pretenzijų atsakovei neturi.

4Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliantės (ieškovės) apeliacinio skundo ribose. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl skolos už papildomai teiktas paslaugas, vykdant krovinių vežimo (ekspedijavimo) sutartį, priteisimo.

5Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus (konosamento bendrąsias sąlygas; ieškovės internetinio puslapio dėl prastovų įkainių kopiją; prastovų įkainius; 2014 m. vasario 18 d. ir 2014 m. vasario 27 d. ieškovės elektroninius laiškus; paskyrų leidimų kopijas). Nurodydama, kad būtinybė šiuos įrodymus pateikti kilo jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir kad jais siekiama paneigti atsakovės neatitinkančius tikrovei argumentus, ieškovė prašo šiuos įrodymus pridėti prie bylos medžiagos (CPK 314 straipsnis).
  2. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės prašymu dėl naujų įrodymų priėmimo, teigia, kad ieškovė nenurodė įtikinančių argumentų, jog prašomų priimti dokumentų poreikis atsirado tik apeliacinės instancijos teisme. Pažymi, kad kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus ieškovė galėjo ir turėjo teikti nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje. Pasak atsakovės, kadangi šių įrodymų prijungimas prie bylos medžiagos apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą de novo (liet „iš naujo“), todėl ieškovės pateikti įrodymai negali būti priimti į bylą.
  3. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
  4. Kasacinio teismo praktika, aiškinant CPK 314 straipsnio normą, yra nuosekliai išplėtota. Aiškindamas ir taikydamas ją, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-701/2017, 32 punktas).
  5. Įvertinusi apskųstą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju būtina vadovautis visapusiška informacija, susijusia su ieškovės suteiktų atsakovei paslaugų detalėmis, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, yra reikšmingos tinkamam apeliacinio skundo išnagrinėjimui. Šiuo atveju aktualu ir tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro ne tik teisės, bet ir fakto klausimai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl įvertinęs byloje keliamus klausimus ir jų išsprendimui analizuotinas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su byloje esančių įrodymų visuma vertina prie ieškovės apeliacinio skundo pateiktus įrodymus.
  6. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje išreikšta pozicija dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, pabrėžiant, kad šalių lygybės principas reikalauja, jog kiekvienai proceso šaliai turėtų būti suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo bylą sąlygomis, kuriomis ji nepatektų į daug nepalankesnę, nei priešinga šalis, padėtį; teisė į rungtynišką procesą, kaip viena sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių, reiškia, kad kiekvienai proceso šaliai iš esmės turėtų būti suteikta galimybė žinoti ar pakomentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus turint tikslą paveikti teismo sprendimą; tik ginčo šalys gali nuspręsti, kuris priešingos šalies ar liudytojo pateiktas dokumentas turėtų būti jų pakomentuotas; svarbus byloje dalyvaujančių asmenų pasitikėjimas teisingumo vykdymu, kuris, be kita ko, pagrįstas žinojimu apie turėtą galimybę pareikšti savo požiūrį dėl kiekvieno dokumento byloje (žr. Pellegrini v. Italy, no. 30882/96, par. 44, 45, ECHR 2001-VIII; Buchberger v. Austria, no. 32899/96, par. 50, 20 December 2001).
  7. Vertinant, ar naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme, šiuo atveju (ne)koreliuoja su aukščiau paminėta EŽTT praktikoje išreikšta pozicija dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad su ieškovės pateiktais duomenimis atsakovė turėjo galimybę susipažinti ir dėl jų įrodomosios reikšmės pasisakyti pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl naujų įrodymų priėmimas jos teisių nepažeidžia ir (ar) pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą nesudaro.

6Dėl ginčo esmės

  1. Nustatyta, kad tarp šalių 2013 m. lapkričio 21 d. sudaryta krovinių vežimo sutartis Nr. 2013/11/003 reglamentuoja šalių santykius, susijusius su vežėjos vykdomais užsakovės nurodymais organizuojant užsakovės eksporto, importo ir tranzitinių krovinių gabenimą bei ekspedijavimą (toliau vadinama – „persiuntimu“) (toliau vadinama – „kroviniais“) (1.1. punktas). Užsakovė patiki ir paveda vežėjai, o vežėja už atitinkamą atlygį ir užsakovės lėšomis įsipareigoja teikti ir / ar organizuoti paslaugas, susijusias su intermodaliniu (kombinuotu) krovinių gabenimu (1.2. punktas). Šios paminėtos sutartinės nuostatos leidžia kvalifikuoti, kad šalys sudarė krovinių vežimo ir ekspedijavimo sutartį, kuria apeliantė (ieškovė), kaip vežėja ir ekspeditorė, įsipareigojo savo vardu, tačiau užsakovės (atsakovės) sąskaita, organizuoti šios krovinių gabenimą (CK 6.824 straipsnis).
  2. Byloje kilo ginčas dėl krovinių vežimo (ekspedijavimo) sutarties tinkamo vykdymo. Apeliantė (ieškovė – vežėja) tvirtina, kad jai atsakovė (užsakovė) liko skolinga 55 893 Eur pagal jos pateiktas sąskaitas faktūras, išrašytas už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 20 d. (t. y. nebuvo atsiskaityta už ieškovės suteiktas papildomas paslaugas: už ne laiku pasiimtus konteinerius iš paskirties uosto („Demurrage“), už konteinerių su kroviniu saugojimą terminale („Storage“) ir už ne laiku grąžintus ieškovei tuščius konteinerius („Detention“).
  3. Atsakovė atsikirto, kad ji veikė tinkamai, šalių sutarties niekada nėra pažeidusi ir yra visiškai atsiskaičiusiu pagal visus užsakymus už krovinių transportavimą (frachtą), be to, pažymėjo, jog atsakovei niekada nebuvo išrašomos sąskaitos faktūros už papildomas paslaugas po krovinio atsiėmimo. Taip pat atsakovė teigė, kad bet kuriuo atveju sąskaitos faktūros už papildomo pobūdžio paslaugas turėjo būti išrašytos ir apmokėtos iki krovinių atsiėmimo, todėl apeliantė, siekdama fiksuoti papildomų paslaugų suteikimo faktą jau po tuščių konteinerių sugrąžinimo, turėjo inicijuoti sutarties nuostatų pakeitimą.

7Dėl papildomų išlaidų pagal ekspedijavimo sutartį prigimties ir ekspeditorės reikalavimo teisinio kvalifikavimo

  1. Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.824 straipsnio 3 dalis). Aplinkybė, kad ekspeditorius teikia ar organizuoja sutartyje numatytas paslaugas užsakovo lėšomis, a priori (liet. „iš anksto“) nereiškia, kad bet kokios ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį turi būti atlyginamos. Tokios išlaidos, priklausomai nuo aplinkybių, teisiškai gali būti kvalifikuojamos skirtingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-415/2016, 16 punktas).
  2. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, kurių pagrindu atlygintinos ekspeditoriaus patirtos išlaidos, yra nurodęs ir tai, kad, pirma, tai gali būti išlaidos, kurios nebuvo numatytos sudarant sutartį, tačiau dėl kurių ekspeditorius ir užsakovas susitarė jau vykdydami sutartį. Susitarimas dėl tokių išlaidų gali būti vertinamas kaip pradinės ekspedicijos sutarties pakeitimas ar papildymas <...> Antra, ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį gali būti kvalifikuojamos kaip ekspeditoriaus nuostoliai, patirti dėl to, kad užsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė ekspedijavimo sutartį <...> Trečia, ekspeditoriaus patirtos išlaidos teisiškai galėtų būti kvalifikuotos kaip papildomos išlaidos, atlygintinos pagal ekspedijavimo sutarties numanomą sąlygą net ir tada, kai šalys dėl tokių išlaidų aiškiai nebuvo susitarusios <...> Sprendžiant, ar šalys numanomai susitarė dėl papildomų išlaidų atlyginimo, turi būti vadovaujamasi CK 6.196 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, įskaitant ir tai, kaip šalys susitarė dėl ekspedicijos sutarties kainos. Pavyzdžiui, susitarimas dėl konkretaus atlyginimo, į kurį įeina ir visos krovinio gabenimo išlaidos, gali būti (tačiau ne visuomet) požymis, kad papildomų išlaidų riziką prisiėmė ekspeditorius. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2010).
  3. Tokiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl papildomų išlaidų priteisimo, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia esminis klausimas yra tas, ar tarp šalių egzistavo susitarimas (t. y. aiškiai išreikštas ar numanomas) dėl tokių papildomų išlaidų padengimo (atlyginimo), be to, būtina įvertinti bylos svarstymui pateikto CMA CGM Konosamento standartines sąlygas, išrašytų sąskaitų faktūrų turinį bei tarp šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką vykdant 2013 m. lapkričio 21 d. krovinių vežimo (ekspedijavimo) sutartį Nr. 2013/11/003.
  4. Apeliantės teigimu, pagal tarp šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką atsakovė teikdavo apeliantei užsakymus, o ši organizuodavo krovinių pervežimą jūrų keliais. Krovinius konteineriuose pristačius į paskirties vietą (Klaipėdos jūrų uoste), atsakovė pasiimdavo konteinerius iš paskirties vietos ir tęsdavo krovinių konteineriuose gabenimą sausumos transportu (geležinkeliu, keliais). Taigi apeliantė pagal sutartį suteikdavo reikiamą skaičių jai nuosavybės teise priklausančių konteinerių, skirtų pakrauti ir supakuoti krovinį ir perveždavo krovinį jūrų keliu iki Klaipėdos jūrų uosto, o atsakovei priėmus konteinerius ir pervežus juose esantį krovinį sausumos transportu, iškrauti (tušti) konteineriai privalėjo būti laiku grąžinti juos suteikusiai laivybos kompanijai (apeliantei).
  5. Kaip matyti pagal sutarties 3.1. punktą, persiuntimo kaina (įskaitant papildomų paslaugų įkainius) yra nurodoma sutarties prieduose ar šalims apsikeičiant laiškais, faksimiliniais pranešimais, teleksu ar elektroninio pašto pranešimais, su sąlyga, kad yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Be to, šalys susitarė, kad sąskaita už pervežimą išrašoma krovinio atvykimo į paskirties uostą dieną importuojant prekes ir krovinio išvykimo iš Klaipėdos uosto dieną eksportuojant prekes; už papildomas paslaugas, įskaitant, bet neapsiribojant, krovinių gabenimą iš paskirties uosto į užsakovės nurodytą vietą, konteinerių nuomą, saugojimą, sulaikymą ir prastovas, išrašoma papildoma sąskaita; užsakovė įsipareigoja apmokėti vežėjai už suteiktas paslaugas negrynaisiais pinigais pagal vežėjos pateiktą mokėjimo sąskaitą iki krovinio atsiėmimo importuojant prekes arba iki originalaus konosamento atsiėmimo eksportuojant prekes (3.3. punktas).
  6. Sutarties 3.4. punkte nustatyta, kad užsakovė nurodytą dieną neatsiėmusi krovinio, privalo informuoti vežėją apie naują krovinio atsiėmimo datą, kuriai vežėja išrašo papildomą sąskaitą už krovinio saugojimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas. Užsakovė privalo apmokėti pagrindinę ir papildomą sąskaitas iki krovinio atsiėmimo (3.4. punktas).
  7. Šalys taip pat susitarė, kad sutartyje nereglamentuotiems santykiams tarp šalių yra taikomos CMA CGM Konosamento standartinės sąlygos, kuriomis privalo būti vadovaujamasi ginčo tarp šalių atveju. CMA CGM Konosamento standartinės sąlygos yra neatskiriama šios sutarties dalis. Pasirašydama šią sutartį užsakovė taip pat išreiškia aiškią ir nedviprasmišką poziciją jog su CMA CGM Konosamento standartinėmis sąlygomis susipažino ir su jomis sutinka (4.2.3. punktas).
  8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sutarties 3.3. ir 3.4. punktų nuostatas, padarė išvadą, kad suteikus papildomo pobūdžio paslaugas, ieškovės sąskaitos faktūros visais atvejais turėjo būti atsakovei išrašytos, pateiktos ir apmokėtos iki krovinio atsiėmimo. Nustatęs, kad sąskaitos už papildomas paslaugas nebuvo išrašytos ir pareikalautos apmokėti iki atsakovei atsiimant krovinį(ius), pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantė neįrodė papildomų paslaugų suteikimo fakto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas paminėtas sutarties nuostatas aiškino ir taikė formaliai, neanalizuodamas jų turinio, neįvertindamas sutarties sąlygų visumos, šalių elgesio vykdant sutartį bei pačios sutarties esmės ir tikslų.
  9. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015 ir kt.).
  10. Kaip matyti iš šalių sudarytos sutarties 3.3 punkto, užsakovė (atsakovė) įsipareigojo apeliantei sumokėti ir už papildomas paslaugas (t. y. krovinių gabenimą iš paskirties uosto į užsakovės nurodytą vietą, konteinerių nuomą, saugojimą, sulaikymą, prastovas), už kurias išrašoma papildoma sąskaita. Teisėjų kolegija sprendžia, kad papildomų paslaugų atlyginimas, sulygtas sutarties 3.3 punkte, yra aiškiai išreikšta sąlyga. Vadinasi, šalys, sudarydamos sutartį, aiškiai aptarė (išskyrė, suderino) ir vežėjos (ekpeditorės) teiktinas papildomas paslaugas užsakovei, kurios vykdant vežimo (ekspedijavimo) sutartį turi būti atlyginamos (CK 6.824 straipsnio 6 dalis).
  11. Atsakovė šiuo atveju nepagrįstai aiškina, kad pagal sutarties 3.3. punkto formuluotę papildomos paslaugos turėtų būti apmokėtos ne vėliau kaip iki krovinio atsiėmimo iš uosto momento. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas sutarčių aiškinimo taisykles, pažymi, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad jų aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo dėl vienos iš šalių. Tokiu atveju įvertinus šalių aiškiai išreikšta sutarties sąlyga išskirtų papildomų paslaugų / išlaidų prigimtį (krovinių gabenimas iš paskirties uosto į užsakovės nurodytą vietą, konteinerių nuoma, saugojimas, sulaikymas, prastovos) ir galimą jų (išlaidų) susidarymo momentą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apmokėjimas už visas šias paslaugas/išlaidas objektyviai negalėtų sutapti su krovinio atsiėmimo iš paskirties uosto momentu. Pavyzdžiui, objektyviai neįmanoma dar iki krovinio atsiėmimo iš uosto terminalo apskaičiuoti mokesčių (išlaidų) už nesavalaikį tuščių konteinerių ieškovei grąžinimą, kol tokia sąlyga (tuščių konteinerių grąžinimo termino praleidimas) dar neegzistuoja ir nežinia, ar ji apskritai atsiras.
  12. Aktualu ir tai, kad aiškinant sutarties sąlygas, būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę (formuluotę), bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį bei faktinius veiksmus. Bylos svarstymui pateiktas atsakovės atliktas 2014 m. gruodžio 30 d. mokėjimo pavedimas Nr. 492, kuriuo atsakovė pervedė apeliantei 24 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje įvardindama „detention, demur., payment for realease“, leidžia pagrįstai teigti būtent apie papildomų paslaugų apmokėjimo faktą, kurį vertinti tik kaip atsiskaitymą už krovinio pervežimo paslaugas (jeigu būtų sutinkama su atsakovės reiškiama sutarties 3.3. punkto nuostatų interpretacija), teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 185 straipsnis).
  13. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties 3.3 punkte įtvirtintų sąlygų aiškinimas, jog apeliantė papildomų paslaugų ir /ar papildomų išlaidų atlyginimo visais atvejais galėtų tikėtis tik pareikalavusi jų apmokėjimo iki krovinio atsiėmimo, prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (atskirais atvejais – ir objektyviai logikai pagal nutarties 28 punkte pateiktą pavyzdį dėl galimo išlaidų atsiradimo momento) bei paneigtų apeliantės, sudariusios atlygintinę vežimo ir ekspedijavimo sutartį ir aiškiai išskyrusią papildomas paslaugas ir/ar išlaidas, teisėtus lūkesčius dėl tokių paslaugų apmokėjimo ar išlaidų atlyginimo (CK 1.5 straipsnis). Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytos vežimo (ekspedijavimo) sutarties nuostatas ir faktines jų vykdymo aplinkybes, nesivadovavo CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei sutarties vykdymo principais.

8Dėl skolos už ieškovės papildomai suteiktas paslaugas (papildomas išlaidas) priteisimo

  1. Vadovaujantis dispozityvumo principu į teismą besikreipiančio asmens pasirinktas ieškinio pagrindas bei dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Ieškinio teisinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos, ieškovas neprivalo nurodyti. Teismo prerogatyva yra teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, nepriklausomai, ar jomis remiasi ieškovas ir kiti proceso dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-248/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-248/2017).
  2. Šioje byloje ieškinys atsakovei – užsakovei dėl skolos priteisimo pareikštas 2013 m. lapkričio 21 d. sudarytos krovinių vežimo sutarties Nr. 2013/11/003 pagrindu. Nustačius, kad papildomų paslaugų atlyginimas buvo sulygtas sutartimi (aiškiai išreikšta jos sąlyga), laikytina, kad apeliantės reikalavimas priteisti papildomų paslaugų atlyginimą, grindžiamas sutartimi, yra reikalavimas įvykdyti piniginę prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Ekspedijavimo sutartis yra atlygintinė, todėl reikalavimas vykdyti sutarties sąlygas dėl užmokesčio už papildomas ekspedijavimo paslaugas sumokėjimo negali būti vertinamas kaip sankcija užsakovei. Vadinasi, šiuo atveju kitas (savarankiškas) galimas kreditoriaus teisių gynimo būdas, reiškiant reikalavimą atlyginti nuostolius, dėl ko turėtų būti nustatytas ekspedicijos sutarties neįvykdymo faktas, nuostoliai ir priežastinis ryšys (kaip civilinės atsakomybės sąlygos), šiuo atveju neaktualus.
  3. Bylos duomenimis, apeliantė, pareikšdama reikalavimą atsakovei dėl 55 893 Eur įsiskolinimo už papildomai suteiktas paslaugas priteisimo, nurodė, jog šis įsiskolinimas susidarė už 2014 m. pabaigoje suteiktas paslaugas pagal nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 20 d. ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras. Ieškinio reikalavimui pagrįsti apeliantė, be kita ko, pateikė skolos ir terminų buhalterinę suvestinę, sudarytą už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 28 d., pagal kurią atsakovės įsiskolinimo sumos buvo tokios: 47 297 Eur ir 63 207,72 USD. Atsakovė, įrodinėdama, jog yra visiškai atsiskaičiusi su apeliante, į bylą pateikė du mokėjimo nurodymus: mokėjimo nurodymą Nr. 479, atliktą 2014 m. gruodžio 22 d. dėl 63 207,72 USD sumos, kurios mokėjimo paskirtyje nurodyta: „INV LTIM0083107; 83108; 83255; 83317; 83543; 83544; 83740; 84092; 84093; 84094; 84290; 84291“, taip pat mokėjimo nurodymą Nr. 492, atliktą 2014 m. gruodžio 30 d. dėl 24 000 Eur sumos, kurios mokėjimo paskirtyje nurodyta: „detention, demur., payment for realease TCNU4351170, TCNU435266“.
  4. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog paslaugos buvo užsakytos laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 8 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d., o apeliantės sąskaitos vienašališkai išrašytos už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 20 d., padarė išvadą, kad apeliantė neįrodė suteikimo papildomų paslaugų, už kurias atsakovei kyla pareiga atsiskaityti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, sprendžiant klausimą dėl 55 893 Eur įsiskolinimo priteisimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė ir neįvertino duomenų, fiksuotų apeliantės pateiktoje skolų ir terminų buhalterinėje suvestinėje, bei jos (suvestinės) atitikties į bylą pateiktiems dokumentams (sąskaitoms faktūroms, kurių pagrindu reikalaujama skolos pritesimo).
  5. Nurodytoje skolų ir terminų buhalterinėje suvestinėje fiksuojami įsiskolinimai, susidarę už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 28 d., tačiau apeliantė reikalauja įsiskolinimo priteisimo ir už vėlesnio laikotarpio sąskaitas faktūras (išrašytas iki 2015 m. sausio 20 d.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė ir atsakovė, sprendžiant klausimą dėl atsakovės (ne)atsiskaitymo už papildomai suteiktas paslaugas, į bylą pateikė skirtingus finansinius dokumentus: byloje pateikta skolos ir terminų buhalterinė suvestinė, kurioje išskirtos dvi įsiskolinimų sumos skirtingomis valiutomis (47 297 Eur ir 63 207,72 USD), tuo tarpu atsakovė į bylą pateikė duomenis apie įvykdytus du mokėjimo pavedimus, iš kurių viename nurodyta suma – 63 207,72 USD, taip pat mokėjimo paskirtyje įrašyti sąskaitų faktūrų numeriai sutampa su esančiais minėtoje buhalterinėje suvestinėje. Kito atsakovės pateikto mokėjimo nurodymo suma yra 24 000 Eur, tačiau šio mokėjimo paskirtyje nurodyti ne sąskaitų faktūrų identifikaciniai rekvizitai, o fiksuojami įrašai, leidžiantys spręsti apie papildomų paslaugų apmokėjimą ar dalinį apmokėjimą. Taigi iš į bylą pateiktų šių dokumentų nėra galimybės aiškiai nustatyti, kokia tikslia apimtimi apeliantė turi teisę reikšti reikalavimą dėl aukščiau nurodytos skolos priteisimo.
  6. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012).
  7. Išdėstytos aplinkybės ir nurodyti argumentai sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatkleidė bylos dėl įsiskolinimo už papildomas paslaugas priteisimo esmės ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos prasmės. Šioje byloje turi būti nustatyta tiksli visų apeliantės atsakovei suteiktų papildomų paslaugų vykdant 2013 m. lapkričio 21 d. krovinių vežimo sutartį Nr. 2013/11/003 apimtis, detalizuotos apeliantės pateiktos sąskaitos faktūros dėl atsiskaitymo už papildomas paslaugas, atsakovės įvykdyti mokėjimai ir jų paskirtis pagal sutartį bei apeliantės išrašytas apmokėti sąskaitas, ir tik tada padaryta išvada dėl atsakovės įsiskolinimo fakto bei dydžio. Dėl nurodytų neištirtų ir neįvertintų faktinių aplinkybių nėra galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

10panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai