Byla e2A-1347-259/2016
Dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir nuosavybės teisių pripažinimo, tretieji asmenys – D. V., AIG Europe Limited (Finland Branch), Allianz Global Corporate & Speciality Nordic Region (AGCS)

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Leono Jachimavičiaus, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1198-848/2016 pagal ieškovės N. P. ieškinį atsakovei G. U. dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir nuosavybės teisių pripažinimo, tretieji asmenys – D. V., AIG Europe Limited (Finland Branch), Allianz Global Corporate & Speciality Nordic Region (AGCS).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu atsakovei G. U. išduoto paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. ( - ) dalį, kuria jai pripažinta nuosavybės teisė į kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvora, 811 m stoginė, kiemo aikštelė), unikalus Nr. ( - ), adresas ( - ); pripažinti, kad statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (tvora, 811 m. stoginė, kiemo aikštelė), unikalus Nr. ( - ), adresas ( - ), nuosavybės teise priklauso ieškovei N. P.. Nurodė, kad 1996-02-22 S. Ž. sudarė testamentą, kuriuo padarė tokį patvarkymą: jai privatinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio ( - ), 337 kv.m. dalį, padalijimo plane pažymėtą raide „A“, su jame esančiu gyvenamuoju namu paliko dukrai G. U., o to paties sklypo 511 kv.m. sklypo dalį, padalinimo plane pažymėtą raide „B“, su jame esančiais ūkiniais pastatais ir garažu ir visą kitą turtą, kuris jai mirties dieną priklausys, paliko dukrai N. P. Pradėjus rengti gyvenamojo namo statybos projektą ieškovei priklausančio žemės sklypo dalyje, paaiškėjo, jog ieškovės nuosavybės teisės neįregistruotos į kitus kiemo statinius (tvorą, 811 m stoginę, kiemo aikštelę), kurie yra jos paveldėto žemės sklypo dalyje. Atsižvelgiant į testamento turinį ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad kiti kiemo statiniai jai priklauso nuosavybės teise. Ieškovei kreipusis į paveldėjimo teisės liudijimą išdavusią notarę D. V. ir, prašant išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į nurodytus statinius, notarė nurodė, kad į kiemo statinius paveldėjimo liudijimas išduotas kitam įpėdiniui G. U.. Testatorius turi teisę pagrindinį daiktą palikti vienam įpėdiniui, o jo priklausinius – kitam, t. y. turimą nuosavybės teisę įgyvendinti savo nuožiūra. Paveldėjimo teisės liudijimas turi atitikti testatoriaus valią. Testamentu suteiktos teisės į žemės sklypo dalis ir jame esančius statinius. Iš testamento turinio seka išvada, kad testatorė sudarydama testamentą išreiškė valią, kad atsakovei palieka žemės sklypo dalį ir gyvenamąjį namą be priklausinių, o ieškovei visus ūkinius pastatus, garažą bei visą kitą turtą. Atsakovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dalyje dėl kiemo statinių neatitinka testamente nurodytų jos teisių į paveldėtą turtą, nepagrįstai padidina atsakovei testamentu suteiktų teisių apimtį, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.
  2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad testamente yra išvardinti nekilnojamojo turto objektai, tačiau kiemo statiniai (tvora, stoginė, kiemo aikštelė) jame nenurodyti, nors jiems buvo atliktas kadastro duomenų nustatymas ir jie nurodyti kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Antraeilio daikto likimas priklauso nuo pagrindinio daikto likimo. S. Ž. testamentą sudarė suėjus pusmečiui nuo kadastrinių matavimų. Darytina išvada, kad testatorė iš anksto planavo sudaryti testamentą, puikiai žinojo visus žemės sklype esančius statinius ir testamente nenurodydama kiemo statinių suvokė, jog jie priklauso gyvenamajam namui ir sąmoningai juos paliko atsakovei. Testatorė suvokė, kad palikusi vien tik gyvenamąjį namą be pagalbinio pastato, atsakovė negalės naudotis namu. Stoginėje laikomas kuras, kuriuo šildomas gyvenamasis namas. Išbetonuota aikštelė prie namo įėjimo užima apie 40 kv. m. ploto. Todėl ieškovei pripažinus nuosavybę į aikštelę, atsakovė netektų apie 0,4 aro žemės bei negalėtų patekti į namą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančiu atsakovei G. U. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. ( - ) dalyje, kuria jai pripažinta nuosavybės teisė į kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius: tvoros dalį atitinkančią sklypo, padalinimo plane pažymėto raide B, ribas ir 811 m stoginę, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ); pripažino, kad statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai - tvoros dalis, atitinkanti sklypo, plane pažymėto raide B, ribas ir 811 m. stoginė, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), nuosavybės teise priklauso N. P.; priteisė iš atsakovės 462,16 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai, taip pat iš ieškovės ir atsakovės priteisė po 6,45 Eur iš kiekvienos išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
  2. Teismas nustatė, kad 1996 m. vasario 22 d. S. Ž. sudarė testamentą; 2013-01-07 N. P. ir G. U. buvo išduoti paveldėjimo pagal testamentą liudijimai; paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas į kitus statinius (inžinerinius)-kiemo statinius (tvorą, 811 m stoginę, kiemo aikštelę) buvo išduotas atsakovei G. U.. Teismas nurodė, kad šalys testamento teisėtumo neginčijo, tačiau skirtingai aiškino testamento turinį.
  3. Teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar testatorės valia atitinka sudaryto testamento turinį, ar išduotas paveldėjimo teisės liudijimas atitinka tikrąją testatorės valią, nustatė, kad testatorė S. Ž. testamentą ruošėsi sudaryti iš anksto, tai patvirtina byloje pateiktas sklypo padalinimo į dvi dalis, A ir B, planas, liudytojos V. I. M. parodymai. Minėtas planas buvo pateiktas sudarant testamentą, kurio turinys ir buvo surašytas remiantis testatorės pateiktu planu. Kiemo statiniai, dėl kurių vyksta ginčas, plane yra priskirti skirtingoms sklypo dalims: kiemo aikštelė – sklypo daliai A, kuris paliekamas atsakovei, o stoginė – sklypo daliai B, kuris paliktas ieškovei. Teismo nuomone, testatorė aiškiai testamente išreiškė savo valią į šį paliekamą turtą, priskirdama jį skirtingoms sklypo dalims. Šią išvadą teismas padarė dar ir dėl to, jog ginčo statiniai atskirai testamente neišskirti (jeigu testatorė juos būtų norėjusi palikti ne padalintų sklypo dalių paveldėtojoms, teismo nuomone, būtų atskirai tai nurodžiusi). Teismas nurodė, kad tai, jog testamente atskirai dėl kiemo statinių nepasisakė, negalima vertinti kaip savaime suprantamą dalyką, jog tai yra gyvenamojo namo pagrindinio daikto priklausiniai ir yra palikti atsakovei. Teismo vertinimu, tai galėjo būti ir teisinių, kitų specialių žinių trūkumas, atitinkamo išsilavinimo neturėjimas. Aplinkybės, ar ginčo statiniai yra antraeiliai daiktai, gyvenamojo namo priklausiniai, kaip jie yra ar bus NTR registruoti, galėjo likti testatorės neįvertintos ir neaptartos atskirai, kadangi testatorė paliko aiškias sklypo dalis su jame esančiais statiniais, kurie sklypo riba buvo aiškiai atskirti. Testatorė nurodo, kad sklypą plane pažymėtą raide B „su jame esančiais ūkiniais pastatais ir garažu“ palieka ieškovei. Teismas pažymėjo, kad NTR registre ūkiniai pastatai yra registruoti skirtingais unikaliais numeriais, tačiau testatorė testamente ir jų neišskiria, ji nurodo daugiskaita, jog palieka ūkinius pastatus ir garažą ieškovei. Be to teismas pažymėjo, jog 811 m stoginė su sklypo dalyje B esančiais ūkiniais pastatais yra susijusi bendromis sienomis. Vadovaujantis analogiškais motyvais, teismo nuomone, testatorė paliko ir tvorą, kuri atitinka paliktų sklypo dalių A ir B ribas. Teismas nurodė, kad CK 4.14 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Būtent šiuo atveju, teismo vertinimu, testamentu ir buvo nustatytas kitoks antraeilių daiktų likimas - jie buvo padalinti atsižvelgiant į paveldėtojoms skirtas sklypų dalis.
  4. Teismas pripažino, jog ginčo daiktus paliekant tik atsakovei (kaip priklausinius), ar tik ieškovei (kaip kitą turtą), toks testamentas neatitiktų nei teisingumo, nei protingumo kriterijų – atsakovei sumažėtų sklypo dalis, ji negalėtų jai priklausančia dalimi patekti į jai priklausantį gyvenamąjį namą, turėtų rūpintis tvora, kuri yra prie kito sklypo savininko ribos. Atitinkamai ir ieškovė, stoginei priklausant atsakovei, netenka dalies testamentu jai paskirto sklypo, negali visavertiškai naudotis jai skirtu žemės sklypu, taip pat turi rūpintis tvora, kuri yra prie kitam savininkui priklausančio sklypo ribos bei negalėtų patekti į jai priklausančio sklypo dalį, kurią juosia kitam savininkui priklausanti tvora.
  5. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad testatorės valia surašant testamentą išreikšta aiškiai, tačiau išduotas ginčijamas paveldėjimo liudijimas neatitinka tikrosios sandorio šalies valios – atsakovei nepagrįstai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į stoginę bei dalį tvoros, todėl panaikino paveldėjimo liudijimo dalį ir ieškovei pripažino nuosavybės teisę į dalį ginčo statinių.
  6. Ieškinį patenkinęs iš dalies, teismas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 462,16 Eur bylinėjimosi išlaidų (ieškovė buvo pareiškusi 2 reikalavimus, teismas abu reikalavimus tenkino dalinai – po 50 proc.).

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8

  1. Apeliaciniame skunde atsakovė G. U. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; nenustačius procesinės teisės normų pažeidimų, prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, priimdamas sprendimą, išėjo už ieškinio ribų, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Ieškovė ieškiniu prašė jai priteisti kiemo statinius, kuriems yra suteiktas vienas unikalus numeris, kaip vieną nedalomą nekilnojamojo turto objektą, tuo tarpu teismas kiemo statinius padalino į tris turtinius vienetus (tvorą, kiemo aikštelę ir stoginę), o tvorą dar ir į dvi dalis, ir juos paskirstė ieškovei ir atsakovei. Ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką dėl kiemo statinių, kaip vieno nedalomo objekto, priteisimo, todėl bylos nagrinėjimo metu tik šioje dalyje ir vyko įrodinėjimas dėl reikšmingų bylai aplinkybių (ieškinio pagrindas). Teismas, peržengęs ieškinio ribas, apribojo apeliantės teisę gintis nuo jai pareikštų reikalavimų, pateikti papildomus įrodymus byloje; pažeidė esminius civilinio proceso principus.
    2. Teismas pripažino ieškovės nuosavybe tvoros dalį, esančią tarp ieškovei priklausančios sklypo B dalies ir V. žemės sklypo Nr. 5. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kam priklauso tvora tarp žemės sklypo, esančio ( - ), ir V. žemės sklypo Nr. 5. Akivaizdu, kad V. žemės sklypą Nr. 5 taip pat juosia tvora, todėl tvoros dalis, kuri nuosavybės teise pripažinta ieškovei gali priklausyti tiek žemės sklypo Nr. 5 savininkui, tiek būti abiejų žemės sklypų savininkų nuosavybė (tvorai stovint ant sklypų ribos). Todėl šiuo atveju byloje trečiuoju asmeniu neįtraukus žemės sklypo Nr. 5 savininko ir teismui sprendime tvoros dalį, esančią tarp ieškovei priklausančios sklypo B dalies ir V. žemės sklypo Nr. 5, priteisus ieškovei, galimai buvo nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens (žemės sklypo Nr. 5 savininko) materialiųjų teisių ir pareigų, dėl ko yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
    3. Teismas, sprendimu išskaidydamas kiemo statinius ir stoginę bei dalį tvoros priteisdamas ieškovei, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, eliminavo įstatymuose nustatytą pagrindinio daikto ir priklausinio santykį (CK 4.14 str. 1 d.). 1996-02-22 testamente nepadaryta išlyga, kad priklausinys - kiemo statiniai, paveldimi atskirai nuo pagrindinio daikto - gyvenamojo namo, todėl palikėja S. Ž. kiemo statinius apeliantei testamentu paliko kartu su gyvenamuoju namu. Testamente yra išvardinti visi registruoti nekilnojamojo turto objektai, esantys žemės sklype, adresu ( - ), tačiau kiti statiniai (inžineriniai) - kiemo statiniai (tvora, 811 m stoginė, kiemo aikštelė) jame nenurodyti, nors 1995-08-16 jiems buvo atliktas kadastro duomenų nustatymas ir jie nurodyti kaip gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), priklausiniai. Testamente nepadaryta išlyga, kad kiemo statiniai paveldimi atskirai nuo pagrindinio daikto - gyvenamojo namo, todėl nuosavybės teisė į juos apeliantei teisėtai atiteko kartu su gyvenamuoju namu. Nors ieškovė, remdamasi LR CK 4.37 str. 1 d., nurodo, kad testamentu atsakovei buvo paliktas tik gyvenamasis namas be priklausinių, tačiau Lietuvos Aukščiausias Teismas 2011-11-18 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-452/2011 vienareikšmiškai nurodė, kad „daikto savininko teisė perduoti kitam asmeniui visą savo nuosavybės teisės objektą ar jo dalį, ar tik CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatytas teises, neeliminuoja pagrindinio daikto ir priklausinio santykio“.
    4. Teismas, testatorės valią nustatė ir kiemo statinius padalino tik pagal testamento priedą - žemės sklypo padalinimo planą, bei konstatavo, kad testamento turinys buvo surašytas remiantis pateiktu planu. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams. 1996-01-29 atliktu namų valdos žemės sklypo padalinimo į dvi dalis ("A" ir "B") planu buvo padalintas žemės sklypas, esantis ( - ). Kiti nekilnojamojo turto objektai, esantys ( - ), buvo padalinti 1996-02-22 testamentu, kuriame nenurodyta, kad ieškovei yra paliekami kiemo statiniai ar kuri nors jų dalis - stoginė ir dalis tvoros. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo apie kitų nekilnojamųjų daiktų, palikimą paveldėtojams spręsti pagal žemės sklypo padalinimo planą, kai jų palikimas paveldėtojams nurodytas rašytiniame testamente. Namų valdos žemės sklypo padalinimo į dvi dalis ("A" ir "B") planas vertintinas tik kaip testamento priedas, pagal kurį nustatytos žemės sklypo dalys tenkančios paveldėtojoms, tačiau jis jokiu būdu neįrodo testatorės valios pastatus palikti pagal planą, kai jie konkrečiai išskiriami ir nurodomi rašytiniame testamente.
    5. Teismas nenustatė ir neįgyvendino tikrąją testatorės valią, o realiai atliko turto padalinimą ir jo paskirstymą tarp bendraturčių. Jei testatorė būtų norėjusi kiemo statinius išskaidyti į tris dalis ir vieną iš jų dar ir padalinti, tą ji neabejotinai būtų nurodžiusi rašytiniame testamente ir į jos išreikštą valią testamentą tvirtinusi notarė tikrai būtų atsižvelgusi. Teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl nurodyta tvoros dalis nuosavybės teise pripažinta ieškovei bei kaip toks padalinimas atspindi tikrąją testatorės valia. Iš sprendimo argumentacijos akivaizdu, kad teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, testatorės valią nustatinėjo ne testamento sudarymo metu - ( - ), o pagal bylos nagrinėjimo metu susidariusią faktinę situaciją. Testatorės testamente išreikšta valia visiškai atitiko testamento sudarymo metu buvusią statinių naudojimosi tvarką, t. y. atsakovei kiemo aikštelė ir stoginė buvo paliktos kaip bendra ūkine paskirtimi su gyvenamuoju namu susiję priklausiniai, o ieškovei užtikrinta teisė patekti į jai priklausantį ūkinį pastatą per atsakovės sklype esančią kiemo aikštelę. Todėl tokia testatorės valia laikytina visiškai racionalia ir pagrįsta, tačiau tai, kad šiuo metu tarp šalių yra kilęs ginčas ir santykiai yra konfliktiški, nėra pagrindas iškreipti testatorės valią ir testamentu paliktą turtą perdalyti. Todėl teismas, priimdamas sprendimą, ne nustatė tikrąją testatorės valią, o ją interpretavo pagal šiuo metu susiklosčiusius šalių santykius, faktinę situaciją. Toks sprendimas ne tik, kad pažeidė testatorės valią, bet ir neišsprendė šalių nesutarimų, o juos tik dar labiau pagilino atsakovės sąskaita. Atsakovė, netekusi stoginės ir realiai neturėdama galimybės jos pasistatyti kitur, negalės naudotis gyvenamuoju namu, be to, jos sklypui yra paliktas apsunkinimas - per kiemo aikštelę ieškovė patenka į jai priklausantį ūkinį pastatą 2I1 m. Be to, neaišku, kokiu pagrindu teismas bendrą tvorą tarp A ir B sklypo dalių pripažino nuosavybės teise ieškovei.
    6. Teismas klaidingai įvertino aplinkybę dėl kiemo statinių, kaip gyvenamojo namo priklausinių, statuso, nurodydamas, kad "ginčo statiniai yra antraeiliai daiktai, gyvenamojo namo priklausiniai, kaip jie yra ar bus NTR registruoti". Nekilnojamo turto registro išrašas patvirtina, kad tiek gyvenamajam namui, ūkiniam pastatui, unikalus Nr. ( - ), ūkiniam pastatui, unikalus Nr. ( - ), tiek ir kiemo statiniams, kadastriniai duomenys nustatyti 1995-08-16, t. y. kiemo statiniai jau likus pusmečiui iki testamento sudarymo buvo įregistruoti kaip gyvenamojo namo priklausinys. Ši aplinkybė bei tai, kad 1996-01-29 buvo atliktas ir žemės sklypo padalinimas, buvo sudarytas oficialus testamentas, testamente nurodyti visi registruoti nekilnojamieji daiktai (pastatai), esantys žemės sklype, adresu ( - ), tačiau nenurodyti kiemo statiniai leidžia teigti, kad testatorė aktyviai dalyvavo testamento sudaryme ir žinojo apie kiemo statinių, kaip gyvenamojo namo priklausinių, statusą ir juos sąmoningai paliko atsakovei kartu su gyvenamuoju namu, jų nenurodydama testamente. Teismo išvada, kad testatorė testamente dėl kiemo statinių atskirai nepasisakė dėl teisinių, kitų specialių žinių trūkumo, atitinkamo išsilavinimo neturėjimo, yra tik byloje esančiais įrodymais nepagrįsta prielaida, kurią paneigia aukščiau nurodytos testamento sudarymo aplinkybės.
    7. Teismas nevertino aplinkybės, jog buvo sudarytas oficialus testamentas (CK 5.28 str.), nors atsakovė tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek bylos nagrinėjimo metu šia aplinkybe rėmėsi. LR Notariato įstatymo 30 str. 1 d. nustato notarui pareigą išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti. Byloje nėra duomenų, kad notarė, tvirtindama 1996-02-22 testamentą, šios pareigos neatliko ir neišsiaiškino testatorės valios ir jos tikrųjų ketinimų. Priešingai, pats testamento turinys leidžia manyti, kad kiemo statiniai testamento rašytiniame tekste buvo nepaminėti neatsitiktinai, o suvokiant, kad jie yra gyvenamojo namo priklausiniai ir paliekami kartu su gyvenamuoju namu. Tokią išvadą leidžia daryti aplinkybė, kad testamento sudarymo metu kiemo statiniai nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti kaip gyvenamojo namo priklausiniai, jiems buvo suteiktas unikalus numeris, tačiau pačiame testamente buvo nurodyti tik gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Todėl labiau tikėtina, kad notarė šią aplinkybę testatorei išaiškino ir kiemo statinių į testamentą neįtraukė dėl jų priklausinio statuso.
    8. Teismo sprendimu iš atsakovės priteistas išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydis yra nepagrįstai didelis. Išnagrinėta byla nelaikytina sudėtinga, reikalaujanti teisinių paslaugų kompleksiškumo, specialių žinių reikalingumo, sprendžiami teisiniai klausimai nėra nauji, advokatams nereikėjo vykti į kitą vietovę, nei jų darbo vieta, ginčo suma yra nedidelė. Atsakovė nuo ieškovės ieškinio gynėsi pati, iš jos nebuvo priteista jokių bylinėjimosi išlaidų atsakovei. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byloje išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neturi viršyti 50 proc. Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Be to, ieškovė bylos nagrinėjimo metu pakeitė ją atstovaujančią advokatę, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir pakartotinai į bylinėjimosi išlaidas įtraukė išlaidas, susijusias su susipažinimu su byla, konsultacijų teikimą, įrodymų rinkimą.
  2. Ieškovė N. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti ieškovei visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo išėjimo už ieškinio ribų yra nepagrįsti, kadangi teismo sprendimas paremtas būtent šalių nurodytais faktais, pateiktais įrodymais, taip pat aiškiai suformuotu testatorės valios aiškinimu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Tuo pačiu, teismas šiuo sprendimu siekė ir kitų civilinio proceso tikslų, t. y. ne vien išspręsti šalių ginčą, bet ir atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.).
    2. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nebuvo suformulavusi tinkamo ir motyvuoto prašymo įtraukti žemės sklypo Nr. 5 savininkus. Kaip patvirtina VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto duomenų banko išrašas, tvoros, juosiančios sklypą „A“ ir sklypą „B“, savininke nuo ( - ) buvo testatorė S. Ž., kiemo statinį - tvorą priskiriant gyvenamajam namui, unikalus Nr. ( - ). 2013-01-11 kiti statiniai (taigi ir tvora), unikalus Nr. ( - ), yra registruoti jau kaip apeliantės nuosavybė, kaip gyvenamojo namo priklausinys. Todėl net jei apeliantė ir būtų prašiusi į bylą įtraukti žemės sklypo Nr. 5 savininkus, bylos išsprendimas vis tiek neturi ir neturėtų jokios įtakos žemės sklypo Nr. 5 savininkams. Todėl skundžiamu teismo sprendimu tvoros dalies, atitinkančios sklypo, plane pažymėto B ribas, priteisimas ieškovei nepažeidžia nei žemės sklypo Nr. 5 savininkų, nei kitų trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
    3. Nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas eliminavo įstatymuose nustatytą pagrindinio daikto ir priklausinio santykį, kadangi pati testatorė išreiškė valią atskirti pagrindinį daiktą - gyvenamąjį namą, nuo viso kito turto, taigi ir nuo priklausinių. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai, jog testamente atskirai dėl kiemo statinių nepasisakė, negalima vertinti kaip savaime suprantamų dalyko, jog tai yra gyvenamojo namo pagrindinio daikto priklausiniai ir yra palikti atsakovei. Testatorė jai priklausantį turtą išdalino į tokias dalis: 1) žemės sklypą – į „A“ (331 kv. m.) ir „B“ (511 kv. m.) dalis; 2) gyvenamąjį namą; 3) ūkinius pastatus; 4) garažą; 5) ir visą kitą turtą. Iš testamento rašytinio teksto turinio matyti, kad turtas padalintas aiškiai: pagrindinį daiktą – gyvenamąjį namą, atskiriant nuo ūkinio pastato, garažo ir viso kito turto, t. y. testamente aiškiai padaryta išlyga, kad gyvenamasis namas atskiriamas nuo priklausinių. O rašytiniame testamente S. Ž. nurodė, kad G. U. palieka tik gyvenamąjį namą, o N. P. visą kitą turtą, į kurio sąvoką įeina viskas, išskyrus gyvenamasis namas be jo turinio ir buities reikmenų. Taigi, ne pirmosios instancijos teismas, o pati testatorė savo valia eliminavo pagrindinio daikto ir priklausinio santykį. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, testatorė ginčo daiktus paliko atsižvelgiant į sklypo dalių ribas. Tokią pagrįstą teismo išvadą lėmė ne tik teisingas testatorės valios aiškinimas, bet ir pats testamento turinys, iš kurio akivaizdu, kad testatorės valia buvo pagal padalintus sklypus padalinti ir juose esantį turtą. Šią aplinkybę patvirtina tiek rašytinis testamento tekstas, tiek ir paties plano pateikimas sudarant testamentą. Tai, kad testatorė aiškiai neįvardino „kiemo statiniai“, o juos nurodė kaip „visą kitą turtą“, nereiškia, kad testatorė neatskyrė gyvenamojo namo nuo priklausinių. Stoginėje niekada nebuvo laikomas joks kuras ir ji su pagrindiniu daiktu nesusijusi, kadangi namas šildomas dyzeliniu kuru.
    4. Teismas testatorės valią nustatė ne vien tik pagal žemės sklypo padalinimo planą, bet atsižvelgė ir į kitas aplinkybes, šalių paaiškinimus, taip pat, teismas vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įvertino ne tik testamento turinį, bet ir šio sandorio naudingumą, pagrįstumą, protingumą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinant testatorės valią vadovaujantis nurodytais pagrindais pripažintina, jog ginčo daiktus paliekant tik atsakovei (kaip priklausinius) ar tik ieškovei (kaip kitą turtą), toks testamentas neatitiktų nei teisingumo, nei protingumo kriterijų - atsakovė turėtų rūpintis tvora, kuri yra prie kito sklypo savininko ribos. Atitinkamai ir ieškovė, negali visavertiškai naudotis jai skirtu žemės sklypu, bei negalėtų patekti į jai priklausančio sklypo dalį, bei į savo pastatus, kurią juosia kitam savininkui priklausanti tvora. Todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas išimtinai vertino tik žemės sklypo padalinimo planą. Priešingai, teismas vertino byloje esančių įrodymus nepažeisdamas CPK 185 str. nuostatų. Be to, teismas pagrįstai akcentavo žemės sklypo padalinimo plano svarbą kaip testatorės valios testamente išraišką ir pagrįstai nurodė, jog testatorė labai aiškiai testamente išreiškė savo valių į šį paliekamų turtą, priskirdama jį skirtingoms sklypo dalims. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad pačiame rašytiniame testamento tekste būtent ir akcentuojamas sklypo padalinimas į „A“ ir „B“ sklypus pagal planą ir kito turto padalinimas pagal šių sklypų ribas.
    5. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas testatorės valią nustatinėjo ne testamento sudarymo metu - ( - ), o pagal bylos nagrinėjimo metu susidariusią faktinę situaciją. Testatorė S. Ž. testamente nurodė išlygą - kad visas kita turtas kuris neišvardintas rašytiniame testamente atitenka N. P.. Pirmos instancijos teisme tai patvirtino ir liudytojos V. M. liudijimas. Atsakovė melagingai teigia, kad „netekusi stoginės ir neturėdama galimybės jos pasistatyti kitur, negalės naudotis gyvenamuoju namu..“. Kaip minėta, stoginėje niekada nebuvo laikomas kuras. Namas yra kūrenamas dyzelinu kuru, kurio talpos stovi atsakovei priklausančiame sklype, o kaip matyti projekte atsakovei priklausančiame sklype pakanka vietos pasistatyti stoginei. Taigi, teismas nustatęs, kad testatorės valia buvo išreikšta aiškiai, tačiau išduotas atsakovei paveldėjimo teisės liudijimas neatitinka tikrosios valios, atliko ne turto padalijimą, kaip nepagrįstai sprendimą interpretuoja apeliantė, o būtent ištaisė klaidas, padarytas išduodant atsakovei paveldėjimo teisės liudijimą.
    6. Ieškovė ieškinyje nurodė visos aplinkybės apie notarės testamento išaiškinimą ir pateikė įrodymus, kad abi šalys jo nesuprato, nes jis nebuvo išaiškintas ir pačios notarės nusiųstas tiesiai į Registrų centrą. Šių savo abejonių pirmos instancijos teisme atsakovė net nekėlė, nes puikiai žinojo, kad abi šalys turi susirašinėjimo laiškus, liudytojus ir sutarčių projektus, kuriuose pati atsakovė nurodo visai kitą stoginės vietą - nelegaliai jos sklype pastatytą pastatą.
    7. Tarp šalių nėra ginčo, jog kiemo statiniai 1995 m. buvo registruoti kaip gyvenamojo namo priklausinys, tačiau įstatymas numato, jog testatorius turi teisę palikti pagrindinį daiktą vienam įpėdiniui, o jo priklausinį ar priklausinius - kitam, t. y. turimą nuosavybės teisę įgyvendinti savo nuožiūra. Būtent tokią savo teisę įgyvendino ir testatorė, kuri vienašaliu sandoriu (testamentu) padalino pagrindinį daiktą - gyvenamąjį namą atsakovei, o ūkinį pastatą, garažą ir visą kitą turtą (taigi ir priklausinius) – ieškovei. Testatorė teisėtai pasinaudojo CK 4.14 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe sutartimi (testamentu) antraeilį daiktą atskirti nuo pagrindinio daikto. Todėl ne pirmosios instancijos teismas, o būtent testatorė dar 1996 m. eliminavo pagrindinio daikto ir priklausinio santykį.
    8. Priešingai nei nurodo apeliantė, ieškovės iš viso turėtos 924,32 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, bylinėjimosi trukmę, taip pat pačios atsakovės nesutikimą ginčą baigti taikiai, yra gerokai mažesnės, nei numato Rekomendacijos, todėl teismui tenkinus ieškinį iš dalies, priteista pagrįsta turėtų bylinėjimosi išlaidų suma. Taip pat atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kodėl išlaidos už susipažinimą su byla ir konsultacijų teikimą neturėtų būti priteistinos (CPK 178 str.), tuo labiau, kad tokių išlaidų priteisimą numato Rekomendacijų 8.19 punktas.
  3. Trečiasis asmuo D. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Byloje nėra jokių duomenų ir neginčijamų įrodymų, kad sudarant ( - ) testamentą testatorės S. Ž., mirusios ( - ), valia dėl kiemo statinių (3 vienetų: aikštelės, stoginės 811 m, tvoros) būtų buvusi skirtinga, nėra ir jokių įrašų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad testatorė norėjo stoginę ir tvoros dalį, būtent atitinkančią sklypo, sklypo padalinimo plane pažymėto raide “B“, ribas, palikti ieškovei N. P., o kiemo aikštelę - atsakovei G. U.. Nagrinėjamu ieškiniu ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo išskirstyti 3 nekilnojamųjų daiktų (kiemo statinių) - (811 m stoginės, kiemo aikštelės, tvoros), kurie viešame nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti vienu unikaliu numeriu Nr. ( - ), į 3 atskirus turtinius vienetus ir panaikinti nuosavybės teisės tik į dalį šių nekilnojamųjų daiktų - stoginę ir tvoros dalį. Minimi nekilnojamieji daiktai Nekilnojamojo turto registrų nuostatų pagrindu tiek testamento sudarymo metu, tiek paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu, tiek šiuo metu visi 3 nekilnojamieji daiktai yra įregistruoti visi kartu kaip visuma ir kaip gyvenamojo namo, testamentu palikto atsakovei, priklausiniai. Jeigu testatorė būtų norėjusi atskirti kiemo statinius į 3 atskirus nekilnojamuosius daiktus, ji tai ir būtų atlikusi Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir Nekilnojamojo turto registrų nuostatų nustatyta tvarka iki testamente sudarymo. Testamente nebuvo išlygos, kuria testatorės valia atskirti kiemo statinius į 3 atskirus vienetus, būtų išreikšta. Įstatymas įpareigoja gerbti veiksnios testatorės valią besąlygiškai. Kartu nesuteikia teisės tos valios interpretuoti kaip nors kitaip, negu ją testamento sudarymo metu išreiškė testatorė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo S. Ž. testamento, patvirtinto Kauno miesto 10 - ojo notaro biuro notarės O. M. (not. reg. Nr. ( - )), sudarymo dienos ( - ) iki testatorės mirties dienos ( - ) praėjo labai ilgas laiko tarpas - 16 metų, per kurį testatorė, neatidalinusi kiemo statinių į 3 atskirus vienetus, jeigu tik ji to būtų norėjusi, turėjo visas galimybes atlikti šių daiktų atskyrimą ir juos paskirstyti būsimoms įpėdinėms dukterims Ieškovei ir Atsakovei, tačiau vientiso nekilnojamojo daikto, kaip gyvenamojo namo priklausinių, skirstyti ji neketino ir to per 16 metų nepadarė. Iki pat testatorės mirties kiemo statiniai išliko nekilnojamojo turto registre registruoti kaip bendra visuma su gyvenamuoju namu. Savarankiškais turtiniais vienetais šie kiemo statiniai nekilnojamojo turto registre nebuvo registruoti. Į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais tol, kol nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka (LR CK 4.262 str.). Pastaruoju atveju nekilnojamojo turto registro įrašai apie kiemo statinius nuo testamento sudarymo iki šiol yra nepakitę. Įrašas, kad 3 daiktiniai vienetai (tvora, stoginė ir kiemo aikštelė) yra įregistruoti kaip visuma vienu nekilnojamojo turto registro numeriu ir bendru kitų statinių (kiemo statinių) pavadinimu bei pagrindinio daikto (gyvenamojo namo) priklausiniu iki šiol yra nenuginčytas ir galiojantis. Jų nenuginčijus nėra pagrindo ir teisės traktuoti šių įrašų kaip nors kitaip, nei įrašyta viešame registre. Testamentas ar jo dalis, kuriuo pagrindinis daiktas (gyvenamasis namas), kurio priklausiniais kartu yra visi 3 kiemo statiniai, nėra nuginčytas.
    2. Reikalavimo teismui dėl ( - ) S. Ž. testamento ar jo dalies nuginčijimo, testamento aiškinimo, testatorės tikrosios valios stygiaus, testatorės suklydimo dėl kiemo statinių ar neteisingo testatorės valios atskleidimo testamente nebuvo pareikšta. Testamente nėra išlygos, kad testatorė kiemo statinius Ieškovei ir Atsakovei palieka ir juos paskirsto, nustato jų naudojimo tvarką kaip nors kitaip negu šie kiemo statiniai ( - ) testamento sudarymo metu buvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre, t. y. testamentu nenustatyta išlyga, kad dalies kiemo statinių likimą ištiks kitoks nei pagrindinio daikto (gyvenamojo namo) priklausinio likimas. Taigi, testamente nėra nurodyta, kad stoginę ir tvoros dalį, pažymėtą sklypo B ribose, testatorė palieka ieškovei.
    3. Šiuo atveju teismas iš esmės vertino ne tik D. V. ieškovei išduotą ( - ) paveldėjimo pagal testamentą Nr. ( - ) liudijimą, bet labiau vertino testatorės valią sudarant patį ( - ) testamentą, patvirtintą Kauno m. 10-ojo notaro biuro notarės O. M., ir testamento turinį. Teismas, vertino testatorės valią testamento sudarymo metu, tačiau bylą išnagrinėjo į ją neįtraukęs notarės, patvirtinusios S. Ž. ( - ) testamentą, ir byloje neturėdamas testamentą patvirtinusios notarės paaiškinimo apie testamento sudarymo aplinkybes, nesudarydamas sąlygų notarei išdėstyti jai testatorės išsakytą valią. Teismas sprendime pripažino, kad „šalys skirtingai aiškina testamento turinį“, kas suponuoja išvadą, kad byloje yra ginčas tarp šalių dėl tikrosios testatorės valios ( - ) testamento sudarymo metu. Kaip minėta, testamente nenurodyta išlyga palikti stoginę ir dalį tvoros Ieškovei. Testamento priede sklypo plane raide „A“ pažymėta testamentu paliekamo vientiso žemės sklypo mažesnė 337 kv. m. dalis, kuria po testatorės mirties įgis teisę naudotis Atsakovė, o raide „B“ pažymėta testamentu paliekamo vientiso žemės sklypo didesnė 511 kv. m. dalis, kuria po testatorės mirties įgis teisę naudotis Ieškovė. Sklypo plane pažymėta sklypo dalių naudojimosi tvarka ateityje tarp testatorės įpėdinių ieškovės ir atsakovės. Pagal statinių išdėstymą sklypo plane mažesnioji 337 kv. m. sklypo dalis „A“ yra užstatyta pagrindiniu daiktu - gyvenamuoju namu, kiemo aikštele, kuriuos įgis teisę paveldėti Atsakovė, o didesnioji 511 kv. m. sklypo dalis „B“ yra užstatyta pagrindinio daikto - gyvenamojo namo, kurį pagal testamentą paveldėti įgis teisę atsakovė, priklausiniu stogine 811 m, 2 ūkiniais pastatais ir garažu, kuriuos pagal testamentą paveldėti įgis teisę ieškovė. Atsakovės paveldėtinam gyvenamajam namui priklausančios stoginės, esančios ieškovei atiteksiančioje didesnėje sklypo dalyje „B“ užstatytas plotas leidžia spręsti, kad testatorė logiškai, protingai ir teisingai proporcingomis žemės sklypo dalimis, atsižvelgiant į statinių užstatymą, paliko dviem savo dukterims sklypo dalis. Sudarant testamentą sklypas buvo vienas ir vientisas. Jo dalys „A“ ir „B“, pažymėtos sklypo plane priede prie testamento, kaip atskiri nekilnojamieji daiktai nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruoti ir konkretūs statiniai šioms sklypo dalims nebuvo priskirti, t. y. konkretūs statiniai neregistruoti konkrečios žemės sklypo dalies priklausiniu.
    4. Teismas šališkai ir pažeisdamas proceso teisės normas, įvertino ne tik testamento turinį, bet ir D. V. ieškovei išduoto ( - ) paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. ( - ) atitikimą testatorės valiai ( - ) testamento sudaryto metu. Nevisapusiškai atskleidęs bylos aplinkybes ir neįtraukęs į bylą trečiuoju asmeniu 1996-02-22 testamentą, iš kurio kilęs ginčas, patvirtinusios notarės, teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas ir padarė neteisingą išvadą, kad D. V. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas neatitinka tikrosios testatorės valios. Išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas Nr. ( - ) buvo išduotas pagal Kauno m. 10-ojo notaro biuro notarės O. M. surašytą ir patvirtintą ( - ) testamento turinį ir pagal galiojančias materialinės teisės normas ir atitinka suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl CK 4.14 str. aiškinimo ir taikymo. Žemės sklypo planas prie testamento, nustatantis žemės sklypo naudojimosi tvarką tarp įpėdinių, nėra sandoris ir jis negali būti tapatinamas su testamentu (vienašaliu sandoriu). Teismo sprendimo išvada, kad šiuo atveju testamentu ir buvo nustatytas kitoks antraeilių daiktų likimas - jie buvo padalinti atsižvelgiant į paveldėtojoms skirtas sklypų dalis, prieštarauja CK 4.262 str. ir CK 4.14 str. 1 d., 4.19 str. nuostatoms, kadangi pačiame sandoryje (testamente) nenustatyta išlyga, jog gyvenamojo namo priklausinius kiemo statinius testatorė siekė palikti kitaip nei daiktai priklauso ir registruoti nekilnojamojo turto registre, t. y. priklausinį palikti ne tai įpėdinei, kuriai testamentu testatorė paskyrė pagrindinį daiktą (gyvenamąjį namą), bet kitai įpėdinei (ieškovei). Gyvenamojo namo priklausiniu palikimas ne įpėdinei, kuriai paliekamas pats gyvenamasis namas, kaip tik būtų didesnis neprotingas ir neracionalus daiktų paskirstymas, nes priklausiniai pagal savo funkcijas yra reikalingi būtent pagrindiniam daiktui aptarnauti ir egzistuoti. Duomenų, kad kiemo statiniai būtų kelių pagrindinių daiktų priklausiniais, išduodant ginčijamą ( - ) paveldėjimo teisės liudijimą Nr. ( - ), nebuvo. Kol kadastro duomenyse kiemo statiniai įregistruoti pagrindinio daikto priklausiniais, testamente nesant padarytos išlygos dėl jų priskyrimo, trečiasis asmuo neturėjo teisinio pagrindo šių statinių paskirstymo ir priklausomybės traktuoti ir aiškinti kitaip, nei jie nurodyti nekilnojamojo turto registre, juo labiau, kad CK 4.14 str. 2 d. imperatyviai nustato ginčo atveju antraeilio daikto likimą kartu su pagrindiniu daiktu. Teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai 2009-10-19 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-433/2009, pagal kurią „<...> sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialioji įstatymo norma konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo padarytų bendrosios taisyklės išimtį (CK 4.14 straipsnis)".
    5. Teismo sprendimo išvados yra prieštaringos tarpusavyje. Teismas sprendimu nustatė, kad „testatorės valia surašant testamentą išreikšta aiškiai, tačiau išduotas paveldėjimo teisės liudijimas neatitinka tikrosios sandorio šalies valios - atsakovei nepagrįstai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į stoginę bei dalį tvoros, todėl ieškinys tenkintas iš dalies - paveldėjimo teisės liudijimas iš dalies naikintinas ir Ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į dalį ginčo statinių“, tačiau teismas kartu konstatavo, kad „tai, jog testamente atskirai dėl kiemo statinių nepasisakė, negalima vertinti kaip savaime suprantamą dalyką <...>. Tai dar galėjo būti ir teisinių, kitų specifinių žinių trūkumas, atitinkamo išsilavinimo neturėjimas. Ar ginčo statiniai yra antraeiliai daiktai, gyvenamojo namo priklausiniai, kaip jie yra ar bus NTR registruoti, atsižvelgiant į nurodytus aukščiau motyvus, šios aplinkybės dėl ginčo statinių galėjo likti testatorės neįvertintos ir neaptartos atskirai, kadangi, kaip minėta, testatorė paliko aiškias sklypo dalis su jame esančiais statiniais, kurie sklypo riba buvo aiškiai atskirti.“ Šios teismo išvados paneigia teismo išvadą, kad testatorės valia surašant testamentą išreikšta aiškiai. Teismas, turėdamas galimybę gauti paaiškinimus notarės, kuriai testatorė išsakė savo valią ir kuri patvirtino testamentą, neatskleidė visų svarbių testamento sudarymo aplinkybių, dėl ko, esant galimybei nepašalino abejonių dėl testatorės valios sudarant testamentą. Vietoje faktinių aplinkybių išsiaiškinimo ir pašalinimo abejonių dėl testatorės valios dėl ginčo statinių paskyrimo, teismas, išeidamas iš ieškinio ribų, tuo pažeisdamas CPK 265 str. 2 d. nuostatas, savo iniciatyva priešingai įregistruotiems kiemo statinių kadastro duomenims iš esmės pakeitė testatorės valią ir be teisinio pagrindo, dėl ko nepagrįstai, paneigė dalies statinių (stoginės ir dalies tvoros) priskyrimą pagrindiniam daiktui (gyvenamajam namui), savo iniciatyva padalino vientisą daiktą (tvorą), apibrėždamas šio daikto dalį sklypo dalies „B" ribomis. Kiemo statiniai nekilnojamojo turto registre nėra registruoti ieškovei testamentu paliktų nekilnojamųjų daiktų priklausiniais. Jie registruoti atsakovei palikto pagrindinio daikto priklausiniais. Visame vientisame žemės sklype pagrindinis daiktas yra gyvenamasis namas. Visi kiti sklype esantys nekilnojamieji daiktai - antraeiliai (CK 4.13 str. 1 d.). CK 4.14 str. 1 d. aiškiai imperatyviai nustato, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Sandoriu (testamentu) nustatytas kitoks, tik dalies antraeilių daiktų (ūkinių pastatų, kurių yra 2 sklype) ir garažo likimas, nurodant, kad jie paliekami Ieškovei. Tai, kad dalis esamų antraeilių daiktų (kiemo statinių) stovi ir sklypo plane yra pažymėti kitam įpėdiniui liksiančioje sklypo dalyje be atitinkamo aptarimo testamente savaime nereiškia šių daiktų palikimo įpėdinei, kuriai atiteks sklypo dalis. Testamentu testatorei nenustačius išlygos dėl kiemo statinių, teismas sprendimu kitaip paskirstydamas kiemo statinius neteisingai taikė ir aiškino CK 4.14 str. 1 d., netaikė CK 4.14 str. 2 d., tikrąja valia neteisėtai pripažino CK 4.14 str., 4.262 str. nuostatoms prieštaraujančią valią, tuo paneigė testatorės ( - ) testamento turiniu išreikštą valią. Šios kategorijos byla nėra ta byla, kurioje įstatymas suteikia teisę teismui išeiti už ieškinio ribų. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas peržengė pareikštus reikalavimus ir išėjo už ieškinio ribų, o aiškindamasis tikrąją testatorės valią išnagrinėjo bylą neįtraukęs į ją ir neapklausęs notarės, patvirtinusios ( - ) testamentą, kurio pagrindu išduotas ( - ) paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą Nr. ( - ).

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl sudaryto testamento turinio ir testatorės tikrosios valios, sudarant testamentą, aiškinimo ir vertinimo, testamento turinio ir testatorės tikrosios valios atitikimo išduotiems paveldėjimo teisės liudijimams.
  2. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovės N. P. ir atsakovės G. U. motina S. Ž. ( - ) surašė testamentą, kuriuo padarė tokį patvarkymą: jai privatinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio ( - ), 337 kv. m. dalį, padalijimo plane pažymėtą raide „A“ su jame esančiu gyvenamuoju namu ji paliko dukrai G. U., o to paties sklypo 511 kv. m. sklypo dalį padalinimo plane pažymėtą raide „B“ su jame esančiais ūkiniais pastatais ir garažu ir visą kitą turtą, kuris jai mirties dieną priklausys, paliko dukrai N. P. Testatorė S. Ž. mirė ( - ). Kauno 12-ojo notarų biuro notarė D. V. ( - ) ieškovei N. P. išdavė paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. ( - ) į 511 kv. m žemės sklypo, esančio ( - ), dalį, padalinimo plane pažymėtą raide „B“, su jame esančiais ūkiniais pastatais ir garažu, o atsakovei G. U. ( - ) išdavė paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. ( - ) į 337 kv. m žemės sklypo dalį, padalinimo plane pažymėtą raide „A“ su jame esančiu gyvenamuoju namu ir kitais statiniais (tvora, 8I1 stoginė, kiemo aikštelė).
  3. Ieškovė N. P. byloje įrodinėjo, jog notarė D. V. nepagrįstai į atsakovei G. U. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą įtraukė kiemo statinius (tvorą, stoginę 8I1, kiemo aikštelę), taip neteisėtai padidindama atsakovei G. U. testamentu suteiktų turtinių teisių apimtį, nes testatorė S. Ž. ( - ) testamente išreiškė valią, jog atsakovei G. U. palieka gyvenamąjį namą be priklausinių, o ieškovei N. P. visus ūkinius pastatus, garažą bei visą kitą turtą, t.y. ir ginčo kiemo statinius, todėl, ieškovės nuomone, jai turėtų būti pripažintos nuosavybės teises į minėtus kiemo statinius. Ieškovė suformulavo reikalavimus: pripažinti negaliojančiu dalį atsakovei G. U. išduoto paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. ( - ), kurioje jai pripažinta nuosavybės teisė į kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius (tvora, 811 m stoginė, kiemo aikštele), unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), ir pripažinti ieškovei N. P. nuosavybės teises į statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvora, 81I m stoginė, kiemo aikštelė), unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ).
  4. Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančiu atsakovei G. U. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. ( - ) dalyje, kuria jai pripažinta nuosavybės teisė į kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius: tvoros dalį atitinkančią sklypo, padalinimo plane pažymėto raide B, ribas ir 811 m stoginę, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ); pripažino, kad statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai - tvoros dalis, atitinkanti sklypo, plane pažymėto raide B, ribas ir 811 m. stoginė, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), nuosavybės teise priklauso N. P..
  5. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovė, esminiai apeliacinio skundo motyvai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog teismas, priimdamas sprendimą, išėjo už ieškinio ribų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; byloje galimai buvo nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens (žemės sklypo Nr. 5 savininko) materialiųjų teisių ir pareigų, dėl ko yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.); sprendimu išskaidydamas kiemo statinius ir stoginę bei dalį tvoros priteisdamas ieškovei, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, eliminavo įstatymuose nustatytą pagrindinio daikto ir priklausinio santykį (CK 4.14 str. 1 d.); teismas nepagrįstai testatorės valią nustatė ir kiemo statinius padalino tik pagal testamento priedą - žemės sklypo padalinimo planą, bei konstatavo, kad testamento turinys buvo surašytas remiantis pateiktu planu; teismo sprendime nėra jokių motyvų, kodėl nurodyta sprendime tvoros dalis nuosavybės teise pripažinta ieškovei bei kaip toks padalinimas atspindi tikrąją testatorės valią; atsakovė, netekusi stoginės ir realiai neturėdama galimybės jos pasistatyti kitur, negalės naudotis gyvenamuoju namu; teismas klaidingai įvertino aplinkybę dėl kiemo statinių, kaip gyvenamojo namo priklausinių, statuso, nepagrįstai nurodydamas, kad "ginčo statiniai yra antraeiliai daiktai, gyvenamojo namo priklausiniai, kaip jie yra ar bus NTR registruoti"; testamento turinys leidžia manyti, kad kiemo statiniai testamento rašytiniame tekste buvo nepaminėti neatsitiktinai, o suvokiant, kad jie yra gyvenamojo namo priklausiniai ir paliekami atsakovei kartu su gyvenamuoju namu; sprendimu iš atsakovės priteistas išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydis yra nepagrįstai didelis.
  6. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantės skundo argumentus, jog sprendžiant šalių ginčą dėl tvoros dalies žemės sklype B nuosavybės teisės nustatymo, galimai buvo pažeisti gretimo žemės sklypo Nr. 5 savininkų V. interesai. Teisėjų kolegija iš byloje surinktų įrodymų visumos nustatė, jog tvoros, juosiančios sklypą „A“ ir sklypą „B“, savininke nuo 1995-08-16 buvo nekilnojamojo turto registre įregistruota S. Ž., kiemo statinį - tvorą priskiriant gyvenamajam namui, unikalus Nr. ( - ). Po palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, 2013-01-11 kiti statiniai (taigi ir tvora), unikalus Nr. ( - ), yra registruoti jau kaip apeliantės nuosavybė, kaip gyvenamojo namo priklausinys. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, byloje sprendžiamas ginčas ir skundžiamu teismo sprendimu tvoros dalies, atitinkančios sklypo, plane pažymėto B ribas, priteisimas nuosavybėn ieškovei, nepažeidžia nei žemės sklypo Nr. 5 savininkų, nei kitų trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Tokiu būdu šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde nustatytose ribose toliau tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
  7. Teisėjų kolegija taip pat vertina, jog apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo išėjimo už ieškinio ribų, yra nepagrįsti. Ieškovė byloje suformulavo reikalavimus pripažinti negaliojančiu atsakovei G. U. išduoto paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. ( - ) dalį dėl trijų nekilnojamojo turto nuosavybės objektų (tvoros, stoginės, kiemo aikštelės). Pirmosios instancijos teismas būtent dėl šių reikalavimų skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime ir pasisakė, teismo sprendimo motyvuose nurodęs, kokiais įrodymais vadovaudamasis sprendė, dėl tvoros ir stoginės priteisimo ieškovei, taip pat dėl kiemo aikštelės priteisimo atsakovės nuosavybėn. Apeliantė be jokio pagrindo absoliutina tą aplinkybę, jog trims ginčo statiniams yra suteiktas vienas ir tas pats unikalus numeris, šį turtą taip identifikuojant Nekilnojamojo turto registre. Tvora, stoginė ir kiemo aikštelė, priešingai apeliantės manymams, yra dalomi nekilnojamojo turto objektai, dėl kurių priskyrimo šalims ir buvo sprendžiamas ginčas nagrinėjamoje byloje.
  8. Teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamas testatorės S. Ž. ( - ) sudarytas testamentas ar jo dalys, kurį patvirtino Kauno m. 10-ojo notaro biuro notarė O. M.. Esant šiai nustatytai aplinkybei, nepagrįstas trečiojo asmens notarės D. V. atsiliepimo į skundą argumentas, jog neįtraukus notarės, patvirtinusios testamentą, nebuvo byloje nustatyta tikroji testatorės valia dėl turto priskyrimo palikėjoms. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kur teismas pagrįstai akcentavo žemės sklypo padalinimo plano svarbą kaip testatorės valios testamente išraišką ir pagrįstai nurodė, jog testatorė labai aiškiai testamente išreiškė savo valią į paliekamų turtą, priskirdama jį skirtingoms sklypo dalims. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad pačiame rašytiniame testamento tekste būtent ir akcentuojamas sklypo padalinimas į „A“ ir „B“ sklypus pagal planą ir kito turto padalinimas pagal šių sklypų ribas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tas testamento nuorodas, jog gyvenamasis namas paliekamas atsakovei, nenurodant gyvenamojo namo priklausinių, o turto dalis, kuri paliekama ieškovei, įvardijama kaip „visas kitas turtas, priklausysiantis palikėjai jos mirties dieną“. Pagal galiojančius įstatymus testatorius turi teisę palikti pagrindinį daiktą vienam įpėdiniui, o jo priklausinį ar priklausinius - kitam, t. y. turimą nuosavybės teisę, sudarant testamentą, įgyvendinti savo nuožiūra. Būtent tokią savo teisę nagrinėjamu atveju įgyvendino ir testatorė, kuri vienašaliu sandoriu (testamentu) paliko pagrindinį daiktą - gyvenamąjį namą atsakovei, o ūkinį pastatą, garažą ir visą kitą turtą (taigi ir ginčo priklausinius) – ieškovei. Testatorė teisėtai pasinaudojo CK 4.14 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe sutartimi (testamentu) antraeilį daiktą atskirti nuo pagrindinio daikto ir jį palikti savo nuožiūra.
  9. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo motyvų, kuriuos įrodinėjama, kad ginčo stoginė yra labai reikalinga apeliantei, ne tik ten galima laikyti kurą, skirtą gyvenamojo namo apšildymui. Šios aplinkybės neturi jokio reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
  10. Teisėjų kolegija vertina, kad Kauno apylinkės teismas teisingai nustatė patenkintų atmestų reikalavimų byloje santykį (50 procentų), todėl šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstė teisingai. Todėl apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
  11. Teisėjų kolegija neprijungia prie bylos apeliantės G. U. rašytinių paaiškinimų, pateiktų teismui 2016-07-21 d., jų nevertina.
  12. Nustatyta, kad ieškovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, turėjo 450 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Skundą atmetus, šios išlaidos jai priteisiamos iš G. U. (CPK 98 str.).

11Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

12Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13Priteisti N. P., (a. k. ( - ) iš G. U. (a. k. ( - ) 450 Eur turėtų išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

14Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai