Byla 3K-3-433/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ ir trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. I. ir UAB „City gate“ ieškinį atsakovams UAB „Vilga“ ir UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo ir teisės pripažinimo; tretieji asmenys: UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs UAB „Hansa lizingas“), Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notaras A. G., VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus apskrities viršininko administracija, UAB „Nikolika“ ir UAB „Sermeta“, bei pagal ieškovo UAB „Hansa lizingas“ ieškinį ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais UAB „Nikolika“ reikalavimus atsakovams UAB „Vilga“, UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ dėl teisinės registracijos panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teisių pripažinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovams G. I. nuosavybės teise priklauso 63,29 kv. m ploto ūkinis pastatas, UAB „City gate“ – 381,93 kv. m ploto viešbučių paskirties pastatas (svečių namai su kavine), 687,59 kv. m ploto viešbučių paskirties pastatas (svečių namai su kavine) ir 58,23 kv. m ploto nebaigtas rekonstruoti pagalbinis viešbučio pastatas (duomenys neskelbtini). Šie statiniai yra valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, išnuomotame atsakovui UAB „Vilga“. Vilniaus apskrities viršininkui 1999 m. sausio 25 d. sutikus, ieškovams priklausančiais statiniais užstatyta žemės sklypo dalis, t. y. 2000 kv. m ploto, subnuomojama devyniasdešimt devyneriems metams ieškovui G. I. pagal 1999 m. sausio 25 d. valstybinės žemės subnuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį. Subnuomojamame žemės sklype nuo 1999 metų pagal suderintą projektinę dokumentaciją vykdomi statinių rekonstrukcijos ir statybos darbai. 1998 m. gruodžio 2 d. ieškovui G. I. įsigijus visus subnuomotame žemės sklypo plote buvusius pastatus, nekilnojamojo turto registre liko neišregistruotas prieš tai nugriautas pastatas – stoginė. Atsakovas UAB „Vilga“ 2004 m. rugsėjo 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi stoginę ir kiemo statinius (kiemo aikštelę ir tvorą), kurie buvo buvusio gamyklos komplekso pastatų priklausiniai, už 48 000 Lt pardavė atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“. Ieškovų teigimu, ši pirkimo–pardavimo sutartis niekinė, nes prieštarauja CK 1.97, 1.98, 6.306 straipsniams, pagal kuriuos civilinės apyvartos objektu ir pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai; parduota stoginė neegzistavo nei ginčijamo sandorio, nei 1998 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sandorio, pagal kurį ieškovas G. I. įsigijo visus subnuomotame žemės sklype esančius statinius, sudarymo metu, o kiemo statiniai ankščiau buvo įregistruoti kaip atsakovui UAB „Vilga“ priklausančio gamybinio komplekso priklausiniai. Kiemo statinių kaip atskiro objekto įregistravimas taip pat yra neteisėtas, nes nebuvo priimta viešojo administravimo subjekto sprendimo suformuoti atskirą nekilnojamojo turto objektą. Ieškovai G. I. ir UAB „City gate“ prašė: 1) pripažinti negaliojančia (niekine) UAB „Vilga“ ir UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ 2004 m. rugsėjo 23 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, netaikant restitucijos; 2) panaikinti stoginės teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre; 3) panaikinti kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros) kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre ir pripažinti, kad šie yra pastatų (duomenys neskelbtini), priklausiniai ir priklauso šių pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; 4) pripažinti ieškovui UAB „City gate“ nuosavybės teisę į 19/100 dalių, o ieškovui G. I. – į 2/100 dalis kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros).

6Ieškovas UAB „Hansa lizingas“ taip pat pareiškė ieškinį, kuriuo prašė: 1) panaikinti kiemo aikštelės ir tvoros registraciją nekilnojamojo turto registre kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto; 2) pripažinti negaliojančia 2004 m. rugsėjo 23 d. sutarties, pagal kurią atsakovas UAB „Vilga“ pardavė atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ kiemo statinius, dalį dėl 31/100 dalies šių statinių ir taikyti restituciją – UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ iš UAB „Vilga“ priteisti 10 664 Lt; 3) pripažinti ieškovui UAB „Hansa lizingas“ nuosavybės teisę į 31/100 kiemo aikštelės ir tvoros dalį. Šio ieškovo teigimu, 2002 m. rugsėjo 23 d. lizingo sutartimi jis įsipareigojo nupirkti iš UAB „Vilga“ pastatus UAB „Nikolika“ veiklai vykdyti. Kiti statiniai skirti tik naudojimuisi pastatais, nes visi įėjimai ir įvažiavimai į pastatus ribojasi su kiemo aikštele, patekti prie pastatų įmanoma tik per vienintelį įvažiavimą tvoroje, todėl kiemo statiniai pripažintini antraeiliais daiktais (pastatų priklausiniais). Ieškovas UAB „Hansa lizingas“ galėjo nusipirkti pastatus tik kartu su nuosavybės teise į kiemo aikštelės ir tvoros dalį, proporcingą pastatų užimam žemės sklypo plotui. Sudarant pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, UAB „Vilga“ pateikė pažymas, kuriuose nebuvo pažymėta, kad kiemo statiniai nepriklauso pastatams. Nors pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyta, kad kartu su pastatais pirkėjui pereina nuosavybės teisė į priklausinius, tačiau ši perėjo pirkėjui pagal įstatymą (CK 4.13 straipsnio 2 dalis, 4.14 straipsnio 1 dalis). Kiemo statinių kaip atskiro objekto ir atsakovo UAB „Vilga“ vienintelio pastato priklausinio registracija bei šios pagrindu sudaryta 2004 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis pažeidė imperatyviąsias įstatymo normas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą) ir ieškovo teises; registracija buvo atlikta nesant nei teisinio pagrindo, nei savininko prašymo. Be to, 2004 m. rugsėjo 23 d. sutarties šalys buvo nesąžiningos, todėl turtas turi būti iš jų išreikalautas.

7Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais UAB „Nikolika“ pareiškė ieškinį ir prašė: 1) panaikinti kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros) registraciją nekilnojamojo turto registre kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto ir tik vieno pastato priklausinio; 2) pripažinti negaliojančia 2004 m. rugsėjo 23 d. sutarties, pagal kurią atsakovas UAB „Vilga“ pardavė atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ kiemo statinius, dalį dėl 16/100 šių statinių dalių; 3) pripažinti trečiajam asmeniui UAB „Nikolika“ nuosavybės teisę į 16/100 kiemo aikštelės ir tvoros dalis. Trečiasis asmuo pareikštus reikalavimus grindė tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir ieškovas UAB „Hansa lizingas“ ir papildomai nurodė, kad 2006 m. birželio 2 d. priėmimo–perdavimo aktu UAB „Hansa lizingas“ perdavė jam nuosavybėn dalį pastatų, įsigytų pagal lizingo sutartį, kartu su jais – ir nuosavybės teisę į atitinkamą dalį (16/100) priklausinių (kiemo statinių).

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

9Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovų G. I., UAB „City gate“ ir UAB „Hansa lizingas“ ieškinius bei trečiojo asmens UAB „Nikolika“ savarankiškus reikalavimus atmetė. Teismas, pasisakydamas dėl stoginės egzistavimo, nustatė, kad stoginės buvimo vieta buvo ieškovų subnuomotoje žemės sklypo dalyje. 2004 m. rugsėjo 23 d. atsakovų UAB „Vilga“ ir UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi stoginė bei kiemo statiniai (kiemo aikštelė ir tvora) perleisti UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“, pirkėjo nuosavybės teisės į įsigytus statinius nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 2004 m. rugsėjo 30 d. Teismas nustatė, kad stoginės kadastro duomenys buvo užfiksuoti 1995 m. vasario 20 d., 1995 m. birželio 8 d. įregistruota atsakovo UAB „Vilga“ nuosavybės teisė į šį statinį, stoginės kadastro duomenys tikslinti 1998 m. rugsėjo 24 d., 2004 m. spalio 27 d. ir 2005 metais. Tuo metu nustatyta, kad stoginę sudarė akmenbetoniniai pamatai, pastatas buvo fiziškai pažeistas. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, vaizdo įrašą, VĮ Registrų centro oficialiuosius rašytinius įrodymus, baudžiamojoje byloje esančius duomenis ir atlikęs vietos apžiūrą, nustatė, kad ginčijamo 2004 m. rugsėjo 23 d. stoginės pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo momentu UAB „Vilga“, po to – UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ priklausanti stoginė realiai egzistavo, tačiau vėliau ji buvo fiziškai pažeista vykdant statybos darbus pagal užsakovo UAB „City gate“ projektą. Dėl to stoginės pirkimo–pardavimo sandoris negali būti pripažintas niekiniu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms ir gerai moralei. Teismas, nustatęs, kad bylos nagrinėjimo metu buvo užfiksuoti ir realiai egzistavo stoginės pamatai, remdamasis aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 38 punktu, padarė išvadą, jog nebuvo pagrindo konstatuoti, kad stoginė buvo nugriauta ir bylos nagrinėjimo metu neegzistavo. Tai, kad stoginė nebuvo pažymėta žemės sklypo detaliajame plane, teismo nuomone, nepatvirtino ieškovų reikalavimų pagrįstumo, nes detalusis planas nėra nekilnojamojo daikto buvimą ar nebuvimą patvirtinantis įrodymas ar nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas (1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 5 punktas, 18 straipsnis). Teismas taip pat nustatė, kad ieškovai iki projektinės dokumentacijos patvirtinimo žinojo apie atsakovo UAB „Vilga“ įregistruotas daiktines teises į stoginę, tačiau planuodami rekonstruoti jiems priklausančius statinius į tai sąmoningai neatsižvelgė. Tai, kad planas buvo suderintas su UAB „Vilga“, nereiškė, jog pasibaigė UAB „Vilga“ nuosavybės teisė į stoginę. Teismas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punktą nekilnojamieji daiktai išregistruojami, kai pateikiamas teisės aktų nustatytas dokumentas – pastato nugriovimo (žuvimo) aktas. Tokių įrodymų ieškovai nepateikė, taigi neįrodė, kad stoginė neegzistavo, todėl nebuvo pagrindo naikinti jos teisinę registraciją. Stoginės pirkimo–pardavimo sandoris nepažeidė ieškovų teisių naudotis subnuomoto žemės sklypo dalimi, taip pat neprieštaravo viešajai tvarkai, protingumo ir teisingumo principams. Teismas, vertindamas kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros) buvimo faktą, nustatė, kad kiemo statiniai nuo 1995 m. birželio 8 d. iki 2004 m. liepos 30 d. buvo įregistruoti kaip pagrindinio pastato, priklausančio UAB „Vilga“, priklausinys; pagal 1995 m. birželio 8 d. teisinę registraciją visi statiniai (duomenys neskelbtini) priklausė AB „Vilga“; teisinė registracija buvo atlikta remiantis VĮ „Vilga“ privatizavimo dokumentais pagal tuo metu galiojusią Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintą Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo tvarką; ieškovai nereiškė pretenzijų dėl 1995 metų teisinės registracijos. Pagal atsakovo UAB „Vilga“ prašymą buvusio gamybinio pastato dalys – 4587,45 kv. m ploto bendro naudojimo patalpos ir 724,42 kv. m ploto bendro naudojimo patalpos – 2004 m. liepos 30 d. buvo suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto kadastro objektai, 2004 m. rugpjūčio 4 d. šie objektai bei UAB „Vilga“ nuosavybės teisės į juos įregistruoti nekilnojamojo turto registre; kiemo statiniai pastato savininko UAB „Vilga“ sutikimu bei remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi buvo įregistruoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Teismas konstatavo, kad ieškovai neįsigijo kiemo statinių, o 2004 metų teisinė registracija nepažeidė jų teisių, todėl nebuvo pagrindo jos naikinti, taip pat pripažinti, jog kiemo statiniai buvo visų pastatų (duomenys neskelbtini) priklausiniai, nes pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Ieškovų teisės naudotis jiems priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais nepažeistos, nebuvo šalių ginčo dėl naudojimosi kiemo aikštele. Tai, kad aikštelė yra šalia pastatų, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), o 1950 metais pastatyta tvora apriboja šio žemės sklypo teritoriją, taip pat tai, kad ieškovai naudojasi šiais kiemo statiniais, teismo nuomone, neįrodė neatskiriamo funkcinio ryšio tarp visiems ieškovams bei trečiajam asmeniui priklausančių pastatų ir kiemo statinių, dėl to nebuvo pagrindo pripažinti kiemo statinių ieškovams priklausančių pastatų priklausiniais. Teismas, atmesdamas ieškovo UAB „Hansa lizingas“ ieškinį, nurodė, kad 2002 m. spalio 7 d. sutarties šalys, sudarydamos sutartį, žinojo, kad kiemo statiniai nuosavybės teise priklausė UAB „Vilga“, ir abipusiu susitarimu sąmoningai neįtraukė jų į parduodamo turto sąrašą, taigi UAB „Vilga“ jų nepardavė, o UAB „Hanza lizingas“ nepirko, už juos nemokėjo, kiemo statiniai nebuvo perduoti ieškovo nuosavybėn nei sutartimi, nei atskiru priėmimo–perdavimo aktu pagal CK 6.392-6.401 straipsnių reikalavimus. Teismas konstatavo, kad ieškovas UAB „Hansa lizingas“ nesudarė pirkimo–pardavimo sutarties su atsakovu UAB „Vilga“ dėl kiemo statinių ir neįgijo nuosavybės teisės į juos pagal 2002 m. spalio 7 d. sutartį. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas UAB „Vilga“, kaip savininkas, turėjo teisę parduoti nuosavybės teise turimus pagrindinį daiktą ir priklausinį kartu ar atskirai, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio statuso nekilnojamojo turto registre, taigi ginčijama teisinė registracija neturėjo įtakos nei atsakovų sudaryto sandorio teisėtumui, nei ieškovų teisėtiems interesams. Dėl ieškovo ginčijamos 1995 metų teisinės registracijos teismas nurodė, kad jos metu visi pastatai (duomenys neskelbtini) priklausė AB „Vilga“, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, jog kiemo statinių įregistravimas kaip vieno iš pastatų priklausinio buvo neteisėtas; ieškovai G. I., UAB „City gate“ ir UAB „Hanza lizingas“ bei trečiasis asmuo UAB „Nikolika“ pastatus įsigijo vėliau, žinojo, kam priklauso kiemo statiniai, jų neįgijo, todėl neturėjo reikalavimo teisės dėl 1995 metų teisinės registracijos panaikinimo. Teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens UAB „Nikolika“ reikalavimų pagrįstumo, nurodė, kad UAB „Hansa lizingas“ neįgijo nuosavybėn kiemo statinių, todėl negalėjo jų perduoti ir neperdavė UAB „Nikolika“ nuosavybėn, be to, šie statiniai nenurodyti 2006 m. birželio 2 d. nekilnojamųjų daiktų priėmimo–perdavimo akte, sudarytame remiantis 2002 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ir 2002 m. rugsėjo 23 d. lizingo sutartimi su UAB „Hanza lizingas“. Dėl to UAB „Nikolika“ reikalavimai atmestini.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų G. I. ir UAB „City gate“, UAB „Hansa lizingas“ apeliacinius skundus, 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu panakino Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovų G. I. ir UAB „City gate“, UAB „Hansa lizingas“ ieškiniai, ir priėmė naują sprendimą – tenkino šių ieškovų ieškinius: pripažino negaliojančia atsakovų UAB „Vilga” ir UAB „Kailių išdirbimo technologijos sistemos” 2004 m. rugsėjo 23 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį; priteisė iš atsakovo UAB „Vilga” atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijos sistemos” 48 000 Lt, gautų pagal šią sutartį už parduotą nekilnojamąjį turtą; panaikino pastato (stoginės) (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre; panaikino kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros) (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre ir pripažino, jog šie kiemo statiniai yra pastatų (duomenys neskelbtini) priklausiniai ir priklauso šių pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; pripažino ieškovui UAB „City gate“ nuosavybės teisę į 19/100 dalių kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) (duomenys neskelbtini), ieškovui G. I. – į 2/100 dalis kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) (duomenys neskelbtini), ieškovui UAB „Hansa lizingas“ – į 31/100 dalį kiemo statinių (kiemo aikštelė, tvora) (duomenys neskelbtini); paliko galioti teismo sprendimo dalį, kuria atmesti trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais UAB „Nikolika“ reikalavimai. Kolegija, pasisakydama dėl stoginės egzistavimo, vertino byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad ieškovas G. I. įsigijo pastatus iš UAB „Vilga“ tam, kad pastatai būtų rekonstruoti, perstatyti į viešbučių paskirties pastatus (svečių namus su kavine); atsakovas UAB „Vilga“ ieškovui G. I. pardavė ne atskirus tam tikrus pastatus, bet jų kompleksą; stoginė buvo sujungta su kitais pastatais ir tarp tų pastatų nebuvo jokio tarpo; žemės sklypo plane, pagal kurį buvo sudaryta žemės sklypo subnuomos sutartis, tokios stoginės, kokia nurodyta prie pastatų pirkimo–pardavimo sutarties pateiktame plane, nėra pažymėtos ir nurodytos. Dėl to kolegija pripažino, kad tokia stoginė, kokia buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre, 1998 m. gruodžio 2 d. sutarties sudarymo metu neegzistavo kaip nuosavybės teisės objektas (nekilnojamasis turtas) ir dėl to ji nebuvo parduota ieškovui, turėjo būti išregistruota iš nekilnojamojo turto registro, o ne 2004 m. rugsėjo 23 d. parduota UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“, nes byloje pateiktų įrodymų visuma leido kolegijai manyti esant labiau tikėtina buvus faktą, jog ginčo pastatas neegzistavo nurodytų sutarčių sudarymo metu kaip nekilnojamojo turto objektas, ir atsakovas UAB „Vilga“ buvo įsipareigojęs jį išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro. Kolegija pažymėjo, kad nekilnojamojo turto registre kadastriniai matavimai buvo atliekami tik po to, kai kilo ieškovų ir atsakovų ginčas dėl stoginės nugriovimo 2004 m. spalio 15 d.–2004 m. spalio 18 d.; liudytojai paaiškino, kad stoginės jau nebebuvo iki buvo sudarytas detalusis planas. VĮ Registrų centro atstovė nurodė, kad 1995 m. ir 2005 m. buvo fiksuota faktinė padėtis, tarpinių matavimų nebuvo; ieškovo UAB „City gate“ atstovė paaiškino, kad 1998 m. darytoje nuotraukoje pavaizduoti statiniai buvo sandėliukai, o ne stoginė, sandėliukas buvo pastato priestatas, kuris pirkimo metu buvo nelegalus statinys. Statybos inspekcija nustatė, kad tai nebuvo stoginė. Kolegija, remdamasi įrodymų visuma, konstatavo, kad toks nekilnojamojo turto objektas, koks įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir nurodytas atsakovų sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, neegzistavo, kai ieškovas G. I. įsigijo pastatų kompleksą; atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog 2005 m. sausio 13 d. plane nurodyta nugriauta stoginės dalis savarankiškai funkcionavo kaip nekilnojamojo turto objektas; priešingai, iš kitų įrodymų matyti, kad nugriauta pastato dalis, kuri pagal atsakovų nurodymus buvo stoginė, buvo vientisa su griaunamu ieškovams priklausančiu pastatu, t. y. ji savarankiškai nefunkcionavo, atsakovas UAB „Vilga“ ieškovams parduodamas pastatų kompleksą ir į tą kompleksą neįtraukdamas stoginės, duodamas sutikimą ieškovams vykdyti viešbučio komplekso statybos darbus, subnuomodamas žemės sklypą tam tikslui toje vietoje, kur pagal nekilnojamojo turto duomenis turėtų stovėti visas ginčo pastatas, prisiėmė įsipareigojimą išregistruoti šį pastatą iš nekilnojamojo turto registro, nes visas pastatas – stoginė buvo nustojęs egzistuoti kaip nuosavybės teisės objektas. Dėl to kolegija konstatavo, kad UAB „Vilga“ pardavė stoginę atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijos sistemos“, kai realiai toks nekilnojamasis daiktas neegzistavo, todėl atsakovų sudarytas sandoris, ginčo pastato registracija nekilnojamojo turto registre pažeidė ieškovų G. I. ir UAB „City gate“ teises ir teisėtus interesus, kurie apgintini vadovaujantis CK 1.138 straipsniu, tik šalių sudarytas sandoris pripažintinas ne niekiniu, o nuginčijamu. Kadangi pastatas išregistruotinas iš nekilnojamojo turto registro, tai teismas taikė vienašalę restituciją, t. y. pastato negrąžino atsakovui UAB „Vilga“, o iš atsakovo UAB „Vilga“ atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijos sistemos“ priteisė už stoginę sumokėtą pinigų sumą (CK 6.145–6.146 straipsniai). Kolegija, vertindama šalių ginčą dėl kiemo statinių, rėmėsi VĮ Registrų centro pateiktais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, iš kurių nustatė, kad į gamybinį pastatą iki 2004 m. rugpjūčio 4 d. nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos atsakovo UAB „Vilga” nuosavybės teisės; šio pastato priklausiniu iki 2004 m. rugpjūčio 4 d. buvo įregistruoti kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora); 2004 m. liepos 30 d. atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais buvo suformuotos gamybos ir prekybos patalpos; atsižvelgiant į tai, kad pastatas, kurio priklausinys buvo kiemo statiniai, nuo 2004 m. rugpjūčio 4 d. buvo padalytas į pirmiau nurodytas patalpas, kurios įregistruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, atitinkamai buvo pakeisti ir kiemo statinių registro duomenys, t. y. kiemo statiniai perregistruoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Kolegijos teigimu, nors atsakovai sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Vilga“ visus kiemo statinius pardavė UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ kaip priklausančius nuosavybės teise ir savarankiškus nekilnojamojo turto objektus, tačiau šią pirkimo–pardavimo sutarties dalį kolegija pripažino negaliojančia, nes kiemo statiniai nebuvo savarankiški nekilnojamojo turto objektai, buvo skirti tarnauti pagrindiniam daiktui, t. y. ne tik pastatui, kuris nuosavybės teise priklausė UAB „Vilga“, bet ir ieškovams priklausantiems nuosavybės teise pastatams. Kolegija pažymėjo, kad juridiniai faktai, susiję su atskiru nekilnojamojo turto objektu, gali būti registruojami tik suformavus patį atskirą nekilnojamojo turto objektą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo redakcijos, galiojusios sudarant 2002 m. spalio 7 d. sutartį, 9 straipsnio 1 dalis); atskiru nekilnojamojo turto objektu negali būti kitų nekilnojamojo turto objektų priklausiniai: tvoros ir žemės dangos, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su pastatu, suformuotu kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo redakcijos, galiojusios sudarant 2002 m. spalio 7 d. sutartį, 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas), t. y. kelių nekilnojamųjų daiktų priklausinį draudžiama registruoti atskiru nekilnojamojo turto objektu, pažeidžiant vieno iš pagrindinių daiktų savininkų interesus. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas kiemo statinių priklausiniais, neatsižvelgė į pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinį ryšį, rėmėsi tik nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenimis apie ginčijamų daiktų priskyrimą vienam iš nurodytoje teritorijoje esančių pagrindinių daiktų, tuo, kad pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo duomenų apie kiemo aikštelės ir tvoros pardavimą ieškovams, todėl pripažino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkinti ieškovų reikalavimai, nepagrįsta, nes nustatė, kad tarp kiemo aikštelės, tvoros ir kitų pastatų, kurie priklausė UAB „Vilga“, ieškovams, buvo nuolatinis funkcinis ryšys, aikštelė ir tvora savo ūkine paskirtimi tarnavo ieškovams nuosavybės teise priklausantiems ir iš atsakovo įsigytiems pagrindiniams daiktams. Kadangi UAB „Vilga“ pardavė visus kiemo statinius UAB „Kailių išdirbimo technologijos sistemos“, kai kiemo statinių dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovams ir kiemo statiniai nebuvo pagrindinis daiktas, tai kolegija padarė išvadą, kad atsakovų sudarytas sandoris, kiemo statinių įregistravimas nekilnojamojo turto registre kaip UAB „Vilga“ nuosavybė pažeidė ieškovų G. I., UAB „City gate“, UAB „Hansa lizingas“ teises ir teisėtus interesus, todėl pripažino jį negaliojančiu. Kadangi kiemo statiniai buvo parduoti kaip pagrindinis nekilnojamasis daiktas, todėl, taikant restituciją, atsakovui UAB „Vilga“ buvo grąžinta jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti kiemo statinių dalis, o iš atsakovo UAB „Vilga“ atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijos sistemos“ priteista už kiemo statinius sumokėta pinigų suma (CK 6.145–6.146 straipsniai).

11III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai ir atsiliepimų į juos esmė

12Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, procesinės teisės normas, neatskleidė bylos esmės, sprendimą grindė bendro pobūdžio pasvarstymais ir tikimybėmis, netinkamai įvertino ieškovų argumentus ir reikalavimus dėl stoginės teisinės registracijos panaikinimo. Kasatoriaus teigimu, ieškovų reikalavimas panaikinti stoginės teisinę registraciją galėjo būti vertinamas kaip siekis nuginčyti registro duomenis, o šiuos ieškovai ginčijo ne dėl jų nepagrįsto įrašymo, klaidingumo ar netikslumo, o todėl, kad išnykus statiniui duomenys apie jį nebuvo išbraukti iš registro; be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad nekilnojamasis daiktas išregistruojamas, kai pateikiamas teisės aktų nustatytas dokumentas, patvirtinantis nekilnojamojo daikto žuvimo faktą (Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto STR 1.07.01:2002 38 punktu, pagal kurį statinys laikomas nugriautu, kai išardytos visos konstrukcijos (tarp jų ir pamatai). Dėl to ieškovams, pareiškusiems reikalavimą, teko procesinė pareiga įrodyti, kad jau 1998 metais, kai G. I. iš UAB „Vilga“ įsigijo pastatus, statinys (stoginė) buvo išnykęs. Atsakovai argumentus, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota stoginė realiai egzistavo ir kad ieškovai ją nugriovė, grindė nekilnojamojo turto registro duomenimis, kurie yra oficialieji įrodymai ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnis), ir iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad nebuvo užfiksuotas pastato žuvimo faktas, tai galėjo būti vienintelis būdas išregistruoti stoginę. Iš byloje esančių VĮ Registrų centro kadastro duomenų matyti, kad stoginės kadastro duomenys buvo užfiksuoti 1995 m. vasario 20 d., kai stoginės plotas buvo 62 kv. m ploto, o 1995 m. birželio 8 d. į šią stoginę buvo įregistruotos atsakovo UAB „Vilga“ nuosavybės teisės. 1998 m. rugsėjo 24 d. buvo pakeistas stoginės žymėjimas, stoginės kadastro duomenys buvo tikslinami 2004 bei 2005 metais ir nustatyta, jog stoginę sudarė akmenbetoniniai pamatai, pastatas buvo fiziškai pažeistas; 2005 m. vasario 17 d. užfiksuota, kad pastato užstatymo plotas buvo 33 kv. m ploto. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, VĮ Registrų centro oficialiuosius rašytinius įrodymus, baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys ir oficialieji įrodymai, ir liudytojų parodymai tarpusavyje neprieštaravo, jie patvirtino, kad 2004 m. rugsėjo 23 d. ginčo sandorio sudarymo momentu realiai egzistavo UAB „Vilga“, po to – UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ priklausantis pastatas, kuris vėliau buvo fiziškai pažeistas vykdant statybos darbus pagal užsakovo UAB „City gate“ projektą. Be to, UAB „Vilga“ ir G. I. 1998 m. gruodžio 2 d. sudarytas sandoris, kurio 1 punkte buvo nurodytas konkretus G. I. parduodamas turtas, buvo įregistruotas registre, todėl duomenys vieši ir ieškovas galėjo su jais susipažinti, o įregistravus sandorį registre, ieškovui atsirado nuosavybės teisė tik į sutarties 1 punkte nurodytus objektus. Ieškovai neįrodė, kad atsakovai veikė nesąžiningai, neteisėtai siekė užvaldyti valstybinę žemę. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai nebuvo sudarę sandorio su atsakovais dėl pastato – stoginės pirkimo–pardavimo, sandoris dėl stoginės pirkimo–pardavimo nepažeidė ieškovų teisių ir teisėtų interesų, neprieštaravo imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, stoginė yra teisėtai įregistruota, registro duomenų teisėtumas nenuginčytas.
  2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.14 ir 4.19 straipsnius, nukrypo nuo teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006, nurodyta, kad pagal CK 4.14 straipsnį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip; pagal šios teisės normos prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, kai priklausinys nebuvo įregistruotas. Kasatoriaus teigimu, ginčo atveju kiemo statiniai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamasis daiktas nuo 2004 m. rugpjūčio 4 d., t. y. kai UAB „Vilga“ nuosavybės teise priklausantis, kurio priklausinys buvo ginčo kiemo statiniai, šios bendrovės prašymu buvo padalytas į atskirus nekilnojamojo turto objektus – patalpas ir Nekilnojamojo turto registre buvo apkeisti kiemo statinių registro duomenys. Ieškovui G. I. nepriklausė pastatas, kurio priklausiniu buvo įregistruoti kiemo statiniai (aikštelė ir tvora), 1998 m. gruodžio 2 d. sutartimi šis ieškovas neįsigijo nei pastato, nei stoginės, nei kiemo statinių, todėl ieškovo teiginys, kad atsakovo UAB „Vilga“ nuosavybės teisė į kiemo statinius įregistruota neteisėtai, yra nepagrįstas. Vien ieškovų nurodyta aplinkybė, kad kiemo aikštelė yra šalia ieškovams priklausančių pastatų, o tvora atriboja žemės sklypą, sulaiko šlaitą, atlieka viešbučio apsauginę funkciją ir taip ieškovai naudojasi šiais statiniais, neįrodo ieškovų bendrosios dalinės nuosavybės į kiemo statinius atsiradimo pagrindo. Juolab kad pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip. Kasatoriaus teigimu, antraeilio daikto likimą nulemia ne tik jo savybė tarnauti pagrindiniam daiktui, bet ir buvę su tais antraeiliais daiktais sandoriai, t. y. 2002 m. spalio 7 d. sudarydamos sutartį, abi šalys žinojo, kad ginčo kiemo statiniai nuosavybės teise priklausė UAB „Vilga“ ir abipusiu susitarimu sąmoningai neįtraukė jų į parduodamo turto sąrašą.

13Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo dalis, kuriomis panaikinta stoginės (duomenys neskelbtini) teisinė registracija nekilnojamojo turto registre, panaikinta kiemo statinių – kiemo aikštelės, tvoros (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto teisinė registracija nekilnojamojo turto registre ir pripažinti juos statinių (duomenys neskelbtini) priklausiniais, palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmesti šie ieškinio reikalavimai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, neteisingai įvertino surinktus įrodymus šioje byloje, padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovų G. I. ir UAB „City gate“ reikalavimas panaikinti stoginės teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre buvo pagrįstas. Teismas nustatė skirtingas negu pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes dėl stoginės nebuvimo fakto sandorio sudarymo metu (2004 m. rugsėjo 23 d.), nors didesnę įrodomąją galią turintis oficialusis rašytinis įrodymas – nekilnojamojo turto kadastro duomenų byla, kurioje surinkti ir užfiksuoti duomenys patvirtino stoginės kaip nekilnojamojo daikto išlikimą ginčijamo sandorio sudarymo metu. Šie registro duomenys nebuvo paneigti kitais įrodymais. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad statinio, kurio kadastro duomenų byloje užfiksuoti duomenys rodo apie šio statinio, nors ir fiziškai pažeisto, egzistavimą, teisinė registracija gali būti naikinama nekilnojamojo turto registre kaip išnykusio statinio; ši išvada pažeidė Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punktą ir įteisino situaciją, kai, nesant registro tvarkytojui pateikto dokumento apie statinio žuvimą bei asmens (daikto savininko) prašymo tą daiktą išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro, viešame registre statinio duomenys naikinami kaip išnykusio daikto. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje stoginės kadastro duomenys (galiojantys ir nenuginčyti) patvirtino šio pastato, nors ir fiziškai pažeisto, išlikimą ir egzistavimą. Kasatoriaus teigimu, tik atlikus stoginės kadastrinius matavimus ir jų metu užfiksavus daikto žuvimo faktą, šio pastato savininkui prašant, jie koreguotini viešame registre ikiteismine Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų nustatyta tvarka, kreipiantis su prašymais ir juos pagrindžiančiais dokumentais į teritorinį registratorių dėl žuvusio nekilnojamojo daikto duomenų iš nekilnojamojo turto registro išbraukimo. Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje 2004 m. spalio 27 d., 2005 m. sausio 13 d., 2005 m. vasario 17 d. kadastrinių matavimų metu buvo surinkti ir užfiksuoti kadastro duomenys apie stoginę, nurodant, jog šis pastatas fiziškai pažeistas, likę tik jo pamatai; šie duomenys patvirtino pastato kaip nekilnojamojo daikto išlikimo faktą, o pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį šiam įrodymui suteikta didesnė įrodomoji galia. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į kiekvieno įrodymo reikšmę, kiekvieno jų įrodomąją galią, padarė neteisingą išvadą apie ginčo stoginės neegzistavimą šioje byloje ginčytos sutarties metu, todėl visiškai nepagrįstai panaikino stoginės teisinę registraciją, galiojant šios stoginės kadastro duomenų byloje surinktiems duomenims apie pastato egzistavimą. Be to, teismas neatsižvelgė į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalį ir 13 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 11, 46 straipsnius, Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 84 punktą ir padarė klaidingą išvadą, kad, nesant asmens prašymo ir dokumentų, patvirtinančių stoginės nekilnojamojo daikto kadastro ir (ar) registro duomenų pakeitimus, duomenys apie ginčo stoginę viešame registre gali būti pakeisti. Kasatoriaus teigimu, net ir išnykus nekilnojamajam daiktui ir jo žuvimo faktą užfiksavus nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje, jis išregistruojamas iš nekilnojamojo turto registro tik to daikto savininkui prašant vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punkte nustatyta tvarka.
  2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias priklausinių registravimą nekilnojamojo turto registre. Kasatoriaus teigimu, nekilnojamojo turto registre ginčo kiemo statiniai įregistruoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas nuo 2004 m. rugpjūčio 4 d., t. y. tuo metu, kai pagrindinis pastatas, kurio priklausinys buvo ginčo kiemo statiniai, buvo padalytas į atskirus nekilnojamojo turto objektus. Toks ginčo kiemo statinių įregistravimas atitiko CK nuostatas, reglamentuojančias pagrindinio daikto ir jo priklausinio teisinį statusą. Kadangi pagrindinis pastatas, kurio priklausinys buvo ginčo kiemo statiniai, buvo padalytas į atskirus nekilnojamuosius daiktus, t. y. vietoje pastato buvo suformuoti du atskiri nekilnojamojo turto objektai – patalpos, todėl atitinkamas likimas ištiko ir šio pagrindinio daikto priklausinius – ginčo kiemo statinius, jie taip pat buvo suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis turto objektas, o dokumentai, kurie buvo pateikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, patvirtinantys patalpų iš pastato suformavimo atskirais nekilnojamojo turto objektais teisėtumą, atitinkamai buvo nurodyti ir ginčo kiemo statinių kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto įregistravimo juridiniai pagrindai. Tokie veiksmai visiškai atitiko CK 4.14 straipsnio 1 dalį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Ieškovo G. I. nuosavybės teisė į ginčo kiemo statinius nebuvo įregistruota ir tai jam buvo žinoma. Šis ieškovas dalies statinių (duomenys neskelbtini) savininku tapo pagal 1998 m. gruodžio 2 d. sutartį, kurioje įvardyti jam parduoti statiniai, tarp kurių nebuvo ginčo kiemo statinių (jie liko bendrovės nuosavybė). Dėl to ginčo kiemo statinių įregistravimas kaip vieno pastato (duomenys neskelbtini), tuo metu priklausiusio AB „Vilga“, priklausinio, nepažeidė ieškovų nuosavybės teisių, nes jie jokių teisių į ginčo kiemo statinius ir nebuvo įgiję. Ieškovas UAB „Hansa lizingas“ nuosavybės teisės į ginčo kiemo statinius pagal 2002 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį taip pat neįgijo, todėl neturėjo reikalavimo teisės ginčyti šių statinių teisinės registracijos. Be to, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikoje esančio išaiškinimo, kad teisinė registracija yra reikšminga savininko išviešinimo tikslais, ypač kai tenka nustatinėti trečiųjų asmenų sąžiningumą; duomenys, įrašyti į nekilnojamojo turto registrą, teismine tvarka negali būti nuginčyti civilinėse bylose priimant sprendimą dėl šių duomenų panaikinimo, nes bendrosios kompetencijos teismai sprendžia teisės klausimus, bet neatlieka veiksmų už kitus subjektus, nesprendžia bylų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo įpareigojimo atlikti veiksmus viešojo administravimo srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. Kauno rajono savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-329/2007). Kasatoriaus teigimu, kasacinis teismas, suformuluodamas taisyklę dėl negalimumo bendrosios kompetencijos teismams naikinti viešo registro duomenis, rėmėsi CK 4.262 straipsniu ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, todėl skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstytos išvados dėl stoginės ir kiemo statinių registracijos panaikinimo, viešo registro duomenų neteisingumo neatitinka pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų.

14Ieškovai G. I. ir UAB „City gate“ atsiliepimais į atsakovo UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ ir trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo kasacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodo, kad atsakovas aplinkybę, kad stoginė egzistuoja, grindžia tik nekilnojamojo turto registro duomenimis, tačiau apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje šie registro duomenys buvo nuginčyti, o registro duomenys gali būti pakeičiami ne tik esant turto savininko prašymui, bet ir įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, susijusias ne su stoginės egzistavimo fakto nustatymu, o dėl teisės naudotis žeme formaliai registre esančios įregistruotos stoginės teritorijoje. Ieškovai nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl kiemo statinių ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino priklausinio sąvoką, nenukrypo nuo teismų praktikos. Daikto, kuris pagal funkcinę paskirtį yra skirtas tarnauti keliems pagrindiniams daiktams, įregistravimas tik kaip vieno pagrindinio daikto priklausinio negali pakeisti šio paskirties, ir toks įregistravimas gali būti ginčijamas teismine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė visus įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad tarp kiemo aikštelės, tvoros ir kitų statinių buvo nuolatinis funkcinis ryšys, aikštelė ir tvora pagal ūkinę paskirtį tarnauja ieškovams priklausantiems ir iš atsakovo UAB „Vilga“ įsigytiems pagrindiniams daiktams. Kasatorius VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nepagrįstai suabsoliutino nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo prezumpciją ir įregistruoto statinių savininko teises. Ši prezumpcija gali būti nuginčyta teismine tvarka. Šio kasatoriaus argumentai dėl kiemo statinių taip pat yra nepagrįsti, nes analizuojama šalių valia sudarant sandorį, kurio šalis nebuvo skundą teikiantis trečiasis asmuo, todėl jis negalėjo žinoti tikrosios sandorio šalių valios.

15Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu į atsakovo UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ ir trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo kasacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes dėl priklausinio statuso, kasatoriai nepateikė įrodymų, paneigiančių kadastrinių duomenų pagrindu įtvirtintą faktą, jog UAB „Swedbank lizingas“ 2002 m. spalio 7 d. sutartimi įsigyti pagrindiniai pastatai dėl jų išsidėstymo ir kiemo statinių paskirties negali būti naudojami be šių statinių, t. y. ieškovas sutartimi įgijo nuosavybės teisę į kiemo statinių dalį. Be to, nei UAB „Vilga“, nei kiti pastatų (duomenys neskelbtini) savininkai nereiškė prašymo įregistruoti tvorą ir kiemo aikštelę tik kaip vieno toje teritorijoje esančio pastato priklausinio, todėl VĮ Registrų centras, registruodamas tvorą ir kiemo aikštelę kaip atskirus objektus ir tik kaip vieno pastato priklausinio, pažeidė registravimo teisinius reikalavimus.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Dėl nekilnojamojo daikto registro duomenų nuginčijimo

19Nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, daiktinių teisių suvaržymai yra registruojami nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos esmę, tai reiškia, kad duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-249/2007). Kasaciniuose skunduose keliamas klausimas, kad ieškovų reikalavimas panaikinti stoginės teisinę registraciją galėjo būti vertinamas kaip siekis nuginčyti registro duomenis, o šiuos duomenis ieškovai ginčijo ne dėl jų nepagrįsto įrašymo, klaidingumo ar netikslumo, o todėl, kad, išnykus statiniui, duomenys apie jį nebuvo išbraukti iš registro; be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad nekilnojamasis daiktas išregistruojamas, kai pateikiamas teisės aktų nustatytas dokumentas, patvirtinantis nekilnojamojo daikto žuvimo faktą (Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punktas). Kasatorių teigimu, pastato žuvimo fakto užfiksavimas norminiuose aktuose nustatyta tvarka yra vienintelis būdas išregistruoti nekilnojamąjį daiktą iš nekilnojamojo turto registro.

20Teisinius santykius dėl nekilnojamojo turto registre įregistruotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą išregistravimo reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35, 36 punktai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymuose nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Pagal nurodytų nuostatų 35 punkto (2007 m. vasario 27 d. redakcija) 1 pastraipą daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės ar ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis daiktas. Iš šių teisės normų analizės matyti, kad naujos daiktinės teisės įregistravimas (įrašo apie naują daiktinės teisės turėtoją padarymas) siejamas su naujų (palyginus su aplinkybėmis, kurios buvo pagrindas padaryti jau esamą įrašą) faktinių aplinkybių atsiradimu. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio aiškinimą, tai reiškia, kad duomenys apie daiktinės teisės turėtoją gali būti pakeisti kitais duomenimis (įrašas apie buvusį daiktinės teisės turėtoją pakeistas įrašu apie naują daiktinės teisės turėtoją) tik tuo atveju, kai yra pateikiami nauji įstatymų nustatyti dokumentai apie daiktinės teisės pasibaigimą (daiktinės teisės turėtojo netekimą savo daiktinės teisės, šios teisės perleidimą kitam asmeniui). Šios nuostatos yra taikomos nekilnojamojo turto registratoriui, kuris, kaip viešojo administravimo subjektas, administracine tvarka negali keisti nekilnojamojo turto registre esančių duomenų (keisti įrašą apie daiktinės teisės turėtoją), kitaip vertindamas tuos pačius duomenis (įstatymų nustatytus dokumentus), kurie buvo pagrindas padaryti nekilnojamojo turto registre pirminį įrašą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių nurodytų Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35, 36 punktai reglamentuoja teisinius santykius, atsirandančius, kai suinteresuoti asmenys teisę išregistruoti nekilnojamąjį daiktą įgyvendina viešojo administravimo procedūrų nustatyta tvarka.

21Nagrinėjamoje byloje ieškovai nėra ginčo objekto (nekilnojamojo daikto – stoginės) daiktinės teisės turėtojai, todėl nėra tinkami subjektai paduoti prašymą išregistruoti šį nekilnojamąjį daiktą pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 11 ir 19 punktus. Nagrinėjamoje byloje nekeliamas klausimas dėl viešojo administravimo institucijų, vykdančių jiems pavestas funkcijas tvarkant nekilnojamojo turto registrą, teisėtumo, kuris ir negalėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Šioje byloje ieškovai, ginčydami stoginės pirkimo–pardavimo sandorį, siekė įrodyti, kad sandorio sudarymo metu ši stoginė, kaip nekilnojamojo turto objektas, neegzistavo, todėl negalėjo būti parduotas. Taigi byloje kilo ginčas dėl teisės – ieškovai savo teises gynė civilinio proceso tvarka ir įrodinėjo, kad atsakovams sudarius neegzistuojančio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį buvo pažeistos jų teisės vykdyti statybos ir rekonstrukcijos darbus teisėtu pagrindu naudojamame žemės sklype. CK 1.138 straipsnyje reglamentuota, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų sąrašas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdai nustatyti tose teisės normose, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo būdą gali pasirinkti šalys savo nuožiūra. Ieškovai savo teises gynė pasinaudodami sandorių negaliojimo institutu ir prašė pripažinti negaliojančia nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ir kt.), su kuria siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. M. Š., A. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2007). Taigi reikalavimas panaikinti statinio, buvusio pripažinto negaliojančiu sandorio objektu, teisinę registraciją yra išvestinio pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė faktinę aplinkybę, kad ginčo pastatas (stoginė) dar 1998 m. gruodžio 2 d. sandorio sudarymo metu neegzistavo, t. y. nekilnojamojo turto registro duomenų banke įrašyti duomenys neatitiko faktinių nekilnojamojo turto kadastro duomenų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių, šis teismas faktų netiria (CPK 353 straipsnio 1 d.), todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl teisės klausimų, ar nebuvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Konkrečioje byloje teisiškai reikšmingi faktai yra nustatomi tam ir tiek, kiek būtina sprendžiant konkretų šalių ginčą ir taikant šiam ginčui išspręsti reikalingas teisės normas. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimo panaikinti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį faktinis pagrindas buvo aplinkybės, jog pirkimo–pardavimo sutarties dalykas – stoginė – sandorio sudarymo metu iš tikrųjų neegzistavo. Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje (CK 6.306 straipsnio 1 dalis). Taigi šio konkretaus ginčo išsprendimui teismai, vadovaudamiesi CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintomis įrodinėjimo proceso taisyklėmis, turėjo konstatuoti reikšmingus bylai faktus, susijusius su ginčo objekto – stoginės egzistavimu. Kasatorių teiginys, kad statinio žuvimo faktas gali būti įrodinėjamas tik atlikus kadastrinius matavimus ir jų pagrindu įforminus atitinkamą dokumentą, būtų reikšmingas tuo atveju, jeigu nekilnojamojo daikto išregistravimo procedūra būtų vykdoma teisės aktų nustatyta administracine tvarka, tačiau, kilus ginčui dėl teisės, nagrinėtinam civilinio proceso tvarka, ieškovai ginčo objekto išnykimo ir sandorio sudarymo metu neegzistavimo faktą turėjo teisę įrodinėti visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 177 straipsnio 1 dalyje įrodymai civilinėje byloje apibrėžti kaip bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ar kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodinėjimo priemonių leistinumas paprastai yra susijęs su įrodymų procesine forma. Ne bet kokie faktiniai duomenys, susiję su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, gali būti įrodymai, o tik tokie, kurie atitinka įrodymų formai keliamus įstatymų reikalavimus: jie turi būti nustatyti įstatymų nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, surinkti, pateikti, ištirti ir įvertinti įstatymų nustatyta tvarka. Įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia įstatymų nustatytą įrodinėjimo priemonių panaudojimo apribojimą, susijusį su įrodymų procesine forma. Šis įrodinėjimo ribojimas gali reikštis keliais būdais. Įrodinėjant tam tikras konkrečios civilinės bylos aplinkybes, būtina taikyti įstatymų tiesiogiai įvardytas įrodinėjimo priemones (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Tokie atvejai nurodyti ir CPK, ir kitų įstatymų normose.

22Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punkte minimas nekilnojamojo daikto žuvimo faktą patvirtinantis dokumentas gali būti vienas iš įrodymų civilinėje byloje, nustatant daikto tam tikru konkrečiu momentu išnykimo faktą, tačiau nelaikytinas vienintele leistina ir privaloma įrodinėjimo priemone tokios kategorijos bylose, kai yra ginčijami nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 38 punkte nustatytas kriterijus, kada statinys laikomas nugriautu, t. y. statinys yra nugriautas, kai išardytos visos konstrukcijos (tarp jų – ir pamatai), pašalintos medžiagos bei atliekos ir išlygintas žemės paviršius. Tokios aplinkybės gali būti nustatomos kadastrinių matavimų metu ir įforminamos atitinkamu dokumentu (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnis), kuris būtų pagrindas atlikti Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punkte nustatytus veiksmus. Kolegija sutinka su kasatorių argumentu, jog nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje užfiksuoti duomenys turi oficialaus rašytinio įrodymo statusą ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Oficialiųjų rašytinių įrodymų pateikimas teisme reiškia įrodinėjimo pareigos šalims perskirstymą, nes pateiktą oficialųjį rašytinį įrodymą priešinga šalis privalo paneigti. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes draudžiama paneigti tik liudytojų parodymais, tačiau nedraudžiama tokį įrodymą paneigti kitais byloje esančiais įrodymais. Tuo atveju, kai viešame registre įrašytų duomenų teisingumas ginčijamas civilinio proceso nustatyta tvarka, šių duomenų neteisingumas gali būti įrodinėjamas visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytomis taisyklėmis, o darant galutinę išvadą, vertinant įrodymus pagal įstatymą, reikia remtis įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis).

23Kiti kasatorių argumentai yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu ir jų turinio analize. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį yra suteikta teisė įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau nepažeidžiant įrodymų įvertinimo taisyklių. Kasacinis teismas iš naujo aplinkybių netiria ir nenustatinėja, o tik remiasi bylą nagrinėjusių žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir peržiūri, ar nebuvo pažeistos teisės normos, jas aiškinant ir taikant. Tuo tarpu konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas ir nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

24Dėl pagrindinio daikto ir antraeilio daikto (priklausinio) likimo esant pagrindinių daiktų daugetui

25Šioje byloje taip pat spręstina, ar apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmęs naują sprendimą, teisingai taikė kasacinio teismo nutartyje, priimtoje šioje byloje, kuria panaikinta apeliacinės instancijos teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, suformuluotas nagrinėjamos bylos kontekste aktualias teisės aiškinimo taisykles.

26Lietuvos Aukščiausiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, išaiškino, kad daikto, kuris savo funkcine paskirtimi yra skirtas tarnauti keliems pagrindiniams daiktams, įregistravimas tik kaip vieno pagrindinio daikto priklausinio negali pakeisti šio paskirties, toks įregistravimas gali būti teismine tvarka nuginčytas. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybė, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu specialioji įstatymo norma konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo padarytų bendrosios taisyklės išimtį (CK 4.14 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl daiktų – priklausinių – teisinio režimo yra suformuota. Antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu reiškiasi per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant juridiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis (geografinė padėtis, buvimas greta vienas kito), bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004, 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, Nr. 3K-3-453/2006, 2008 m. vasario 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-134/2008). Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingas yra faktų, ar tarp antraeilių daiktų (priklausinių), t. y. kiemo aikštelės bei tvoros, ir ten pat esančių kitų pastatų buvo nuolatinis funkcinis ryšys, nustatymas, t. y. ar priklausiniai savo ūkine paskirtimi tarnavo ieškovams nuosavybės teise priklausantiems ir iš atsakovo įsigytiems pagrindiniams daiktams.

27Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka teismas nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes: 1) prie pastatų galima patekti tik per vienintelį įvažiavimą tvoroje; 2) kiemo aikštelė reikalinga tam, kad būtų galima naudotis pastatais; 3) kiemo aikštelėje nebuvo jokių kitų objektų, išskyrus pastatus; 4) tvora negalima naudotis atskirai, nes ji supo viso kiemo teritoriją; 5) asfalto ir požeminių tinklų priežiūrai ir remontui reikalingas lėšas šalys dengė bendrai sutarties pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir nustatęs šiuos faktus, padarė išvadą, kad kiemo statiniai (tvora ir aikštelė) savo funkcine paskirtimi buvo susiję ne tik su atsakovui UAB „Vilga“ priklausančiu pastatu, bet savo ūkine paskirtimi tarnavo ir ieškovams priklausantiems ir iš atsakovo įsigytiems pagrindiniams daiktams. Taigi teismo nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad antraeiliai daiktai – tvora ir aikštelė – yra ne vieno, o kelių pagrindinių daiktų priklausiniai. Tokia funkcine paskirtimi šie kiemo statiniai su pagrindiniais daiktais yra susiję nuolatinai.

28Tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutartyje nepadaryta išlygos, kad priklausinys neparduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Ši CK 4.14 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma nepriklausomai nuo to, vieno ar kelių pagrindinių daiktų priklausinys yra antraeilis daiktas.

29Kasatoriaus UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ teigimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 4.14 ir 4.19 straipsnių taikymo praktikos. Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006, išdėstytais išaiškinimais. Šioje nutartyje konstatuota, kad pagal CK 4.14 straipsnio prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas. Kasatoriaus teigimu, pagal CK 4.14 straipsnį priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas, o ginčo atveju kiemo statiniai buvo įregistruoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes, pirma, kasatorius remiasi kasacinio teismo nutartyje išdėstytais teisės normų išaiškinimais, suformuluotais byloje, kurios faktinės aplinkybės nėra iš esmės panašios į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes dėl ginčo kiemo statinių, kaip priklausinių, teisinio statuso, o ir nutartyje išdėstytus išaiškinimus traktuoja savaip (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasatoriaus nurodytoje nutartyje kaip tik buvo pasisakyta, kad CK 4.14 straipsnio nuostatos, siejančios priklausinio likimą su pagrindinio daikto likimu, yra taikomos ir tada, kai priklausinys nebuvo įregistruotas. Taigi priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, o jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nėra nustatyta kitaip. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, lemiančias daiktų priskyrimą priklausiniams, teisingai taikė kasacinio teismo šioje byloje priimtoje nutartyje nurodytas ginčui spręsti aktualias teisės taikymo (aiškinimo) taisykles, tinkamai taikė ir aiškino CK 4.14 straipsnio nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą, todėl kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

30Dėl bylinėjimosi išlaidų

31Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai – nagrinėjamoje byloje atsiliepimus į atsakovo UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ ir trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo kasacinius skundus surašiusiems ieškovams G. I. ir UAB „City gate“, prašantiems priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, konstatuoja, kad ieškovai G. I. ir UAB „City gate“ turėjo 1190 Lt atstovavimo išlaidų, šis dydis neviršija rekomenduotino bylinėjimosi išlaidų dydžio, todėl, netenkinus abiejų kasacinių skundų, atsižvelgiant į nurodytas rekomendacijas, šiems ieškovams priteistina po 595 Lt.

32Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

33Kasacinis teismas patyrė 136,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovo UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ ir trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo kasacinių skundų, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių po lygiai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

34Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

35Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36Priteisti ieškovui G. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita: (duomenys neskelbtini) 297,50 Lt (du šimtus devyniasdešimt septynis litus penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į šio atsakovo kasacinį skundą.

37Priteisti ieškovui G. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita: (duomenys neskelbtini) 297, 50 Lt (du šimtus devyniasdešimt septynis litus penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į šio asmens kasacinį skundą.

38Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „City gate“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita: (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita: (duomenys neskelbtini) 297,50 Lt (du šimtus devyniasdešimt septynis litus penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į šio atsakovo kasacinį skundą.

39Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „City gate“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita: (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita: (duomenys neskelbtini) 297, 50 Lt (du šimtus devyniasdešimt septynis litus penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į šio asmens kasacinį skundą.

40Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita: (duomenys neskelbtini) 68, 25 Lt (šešiasdešimt aštuonis litus dvidešimt penkis centus) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

41Priteisti iš trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita: (duomenys neskelbtini) 68, 25 Lt (šešiasdešimt aštuonis litus dvidešimt penkis centus) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

42Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovams G. I. nuosavybės teise priklauso 63,29 kv. m ploto ūkinis... 6. Ieškovas UAB „Hansa lizingas“ taip pat pareiškė ieškinį, kuriuo... 7. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais UAB „Nikolika“ pareiškė... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 9. Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu... 10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai ir atsiliepimų į juos esmė... 12. Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“... 13. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašo... 14. Ieškovai G. I. ir UAB „City gate“ atsiliepimais į atsakovo UAB „Kailių... 15. Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu į atsakovo UAB „Kailių... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Dėl nekilnojamojo daikto registro duomenų nuginčijimo... 19. Nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos... 20. Teisinius santykius dėl nekilnojamojo turto registre įregistruotos daiktinės... 21. Nagrinėjamoje byloje ieškovai nėra ginčo objekto (nekilnojamojo daikto –... 22. Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punkte minimas nekilnojamojo daikto... 23. Kiti kasatorių argumentai yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu... 24. Dėl pagrindinio daikto ir antraeilio daikto (priklausinio) likimo esant... 25. Šioje byloje taip pat spręstina, ar apeliacinės instancijos teismas,... 26. Lietuvos Aukščiausiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 27. Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka teismas nustatė ginčo... 28. Tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutartyje nepadaryta išlygos, kad... 29. Kasatoriaus UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ teigimu,... 30. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 31. Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti... 32. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo... 33. Kasacinis teismas patyrė 136,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 35. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.... 36. Priteisti ieškovui G. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo... 37. Priteisti ieškovui G. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš trečiojo... 38. Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „City gate“ (įmonės... 39. Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „City gate“ (įmonės... 40. Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kailių išdirbimo... 41. Priteisti iš trečiojo asmens VĮ Registrų centro Vilniaus filialo (įmonės... 42. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...