Byla 2A-1065-560/2012
Dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo VĮ „Šiaulių regiono keliai“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo VĮ „Šiaulių regiono keliai“, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas „If P&C Insurance AS“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 4 263,44 Lt žalos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-06-04 Radviliškio rajono kelyje Jonava-Kėdainiai-Šeduva įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta ieškovo apdrausta transporto priemonė MAZDA 6, v.n. ( - ) dėl to, kad automobilio vairuotojas T. Ž. nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai į kelią išbėgo stirna. Ieškovas išmokėjo draudėjui 4 263,44 Lt Lt dydžio draudimo išmoką bei LR CK 6.1015 str. pagrindu įgijo draudėjo teises į žalos atlyginimą. Remdamasis LR CK 6.267 str. 2 d. nuostatomis, LAT 2009-03-24 nutartyje Nr. 3K-3-138/2009, 2009-11-23 nutartyje Nr. 3K-3-509/2009 suformuluotais aiškinimais, ieškovas teigė, kad šią žalą turi atlyginti Lietuvos valstybė.

4Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Teigė, kad ieškovas nenurodė nei vienos civilinei (deliktinei) atsakomybei kilti būtinosios sąlygos, nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė atsakovė kaip laukinės gyvūnijos savininkė. Kadangi vadovaujantis galiojančiais teisės aktais kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, nebuvo pripažintas avaringu, valstybei nebuvo pagrindo statyti įspėjamąjį ženklą ar imtis kitų specialių veiksmų, užkertančių laukinio gyvūno išbėgimą į kelią. Taip pat atsakovas nesutiko su prašymu priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas, nes, pasak atsakovo, tokios palūkanos gali būti priteistos esant tik sutartinių santykių pažeidimui.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011-05-04 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad remiantis LR CK 6.267 str. 2 d. nuostatomis, LAT išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009, šioje byloje taikytinas LR CK 6.267 str. 1 d., numatanti naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko pareigą atlyginti jų padarytą žalą. Taip pat pažymėjo, kad siekiant konstatuoti valstybės deliktinę atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą, byloje būtina konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) buvimą. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis apie susidūrimus su laukiniais žvėrimis šiame kelio ruože dažnumą, priėjo išvados, kad nagrinėjamo įvykio metu įvykio vietoje valstybė neturėjo pareigos imtis kažkokių ypatingų priemonių, siekdama užtikrinti saugų eismą kelyje, papildomai reguliuojant stirnų populiaciją ar statant įspėjamuosius ženklus, užtvarus ir pan. Kartu teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas neįrodinėjo, jog valstybė pažeidė kelių ženklinimo tvarką bei laukinių gyvūnų populiacijos reguliavimo tvarką, todėl padarė išvadą, kad valstybės neveikimas šioje situacijoje negali būti pripažintas neteisėtais atsakovės veiksmais. Taip pat teismas laikė, kad nagrinėjamoje byloje eismo įvykis analizuotinas CK 6.270 str. 1 d. kontekste, pagal kurį didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsakingas už jo padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala kilo dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi nagrinėjamu atveju, konstatuojant, kad eismo įvykis įvyko ne dėl nenugalimos jėgos, o ieškovui neįrodžius, kad įvykis kilo dėl valstybės tyčios ar didelio neatsargumo, atsiranda pagrindas taikyti CK 6.267 str. 1 d. numatytą atleidimo nuo atsakomybės sąlygą.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

8Ieškovas „If P&C Insurance AS“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilnai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad LR CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos šios civilinės atsakomybės sąlygos: 1. įstatyme nurodyto objekto, t.y. laukinio žvėries galimumo valdyti faktas; 2. žalos asmeniui padarymas; 3. padarytos žalos priežastinis ryšys su įvykiu, kuriame dalyvavo laukinis žvėris. Pasak apelianto, veiksmų neteisėtumas nesiejamas su laukinio gyvūno savininko veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas neturėtų būti keliamas, o užtenka vien objektyvios galimybės valdyti laukinį žvėrį. Apelianto įsitikinimu, teisei prieštaraujantis veikimas ar neveikimas bendrosios žalos atlyginimo prievolės prasme yra pats žalos padarymo faktas, kadangi įstatymai neleidžia daryti žalos. Jos padarymas neesant teisėto pagrindo yra neteisėtas. Pažymėjo, kad eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, nebuvo jokių kitų techninių apsaugos priemonių, sumažinančių galimybę laukiniams gyvūnams patekti ant kelio. Apelianto įsitikinimu, kad atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas laukinės gyvūnijos savininkas, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus, specialius atitvarus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją ar taikyti kitas panašias apsaugos priemones ir taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti, tačiau visų būtinų priemonių žalai išvengti atsakovas nesiėmė. Taigi, teismas nustatęs civilinės atsakomybės be kaltės sąlygas, turėjo tik patikrinti, ar byloje nėra LR CK 6.270 str. 1 d. nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, kurių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad, priimant skundžiamą sprendimą, buvo pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos, o teismo išvados dėl atsakovo pozityvių veiksmų reguliuojant stirnų populiaciją, užtikrinant saugų eismą kelyje, dėl laukinių gyvūnų pasirodymo kelyje retumo ir pan. nėra pagrįstos jokiais leistinais įrodymais, yra grindžiamos vien prielaidomis ir spėlionėmis. Teismo išvadas paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai apie kelio Jonava-Kėdainiai-Šeduva avaringumą bei jame vykstančią gyvūnų migraciją, t.y. Vilniaus universiteto Ekologijos instituto atliktas mokslinis tiriamasis darbas bei Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pateikta informacija, iš kurių seka, kad šiame kelyje nuolat patenka laukiniai gyvūnai ir nėra jokio pagrindo teigti, kad laukiniai gyvūnai jame pasirodo itin retai.

9Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad, priešingai nei teigia ieškovas, deliktinei atsakomybei kilti būtina įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus. Pats žalos faktas nepreziumuoja neteisėtų, prieštaringų teisei veiksmų ir negali reikšti, kad automatiškai yra neteisėti veiksmai ar tuo labiau kaltas (atsakingas) už žalos atsiradimą konkretus asmuo. Pasak atsakovo, teismas padarė teisingą išvadą, kad įvykio vietoje nebuvo poreikio iš anksto imtis kažkokių specialių priemonių (pastatyti įspėjamąjį kelio ženklą ar įrengti apsauginius atitvarus). Kartu atsakovas pažymėjo, kad neįrodinėjant neteisėtų veiksmų nėra aišku, tarp ko ieškovas įrodinėja priežastinį ryšį, t.y. jo buvimą (nebuvimą), nes pagal doktriną priežastinis ryšys įrodinėjamas tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Taip pat atsakovas nurodo, kad apeliantas nepagrįstai remiasi LAT 2009-11-23 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009, kadangi faktinės aplinkybės, kurios gali turėti esminės reikšmės tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, skiriasi- skiriasi keliai, kuriuose įvyko autoįvykiai, jų ilgiai, dislokacija, gretimybės, eismo įvykių skaičius, todėl negalima vienareikšmiškai vertinti nurodytų aplinkybių kaip tapačių.

10Trečiasis asmuo VĮ „Šiaulių regiono keliai“ nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apelianto „If P&C Insurance AS“ apeliacinis skundas atmestinas.

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

14Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmę, teisingai įvertinos byloje esančius įrodymus bei priėjo pagrįstos išvados, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), todėl pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

15Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2009-03-17 T. Ž. ir „If P&C Insurance AS“ sudarė savanorišką transporto priemonės draudimo sutartį, kuria vienerių metų terminui nuo 2009-03-29 iki 2010-03-28 buvo apdraustas automobilis MAZDA 6, v.n. ( - ) 2009-06-04 apie 21,13 val. kelyje Jonava-Kėdainiai-Šeduva 73,60 km įvyko eismo įvykis, kurio metu T. Ž. vairuojama transporto priemonė MAZDA 6, v.n. ( - ) susidūrė su į kelią staiga išbėgusiu laukiniu gyvūnu – stirna. Ieškovas „If P&C Insurance AS“ minėtą eismo įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo draudėjui 4 263,44 Lt draudimo išmoką. Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariatas 2009-06-09 nutarimu atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną T. Ž. atžvilgiu, konstatavus, kad T. Ž. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Ieškovas „If P&C Insurance AS“ pareiškė ieškinį Lietuvos valstybei dėl 4 263,44 Lt žalos atlyginimo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas skundžiamu 2011-05-04 sprendimu ieškinį atmetė, kadangi konstatavo, jog ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, be to, nustatė pagrindą taikyti LR CK 6.267 str. 1 d. numatytą atleidimo nuo atsakomybės sąlygą. Apelianto teigimu, tokios teismo išvados nepagrįstos, o nagrinėjamoje byloje nebūtina nustatinėti atsakovo neteisėto veikimo/neveikimo, nes laukiniam gyvūnui padarius žalą transporto priemonei ir nenustačius transporto priemonės valdytojo kaltės, atsakovas privalo atlyginti žalą pilnai. Su tokiais apelianto aiškinimais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.

16Pažymėtina, kad atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 str. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009-03-24 ir 2009-11-23 nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, kurias nurodė ieškovas bei kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas, ir nurodė, kad CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Kasacinis teismas analogišką bylą išnagrinėjo 2011-10-04 ir nurodė, kad kaip precedentu reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, ir konstatavo, kad valstybės civilinei atsakomybei už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą taikyti nustatytinos visos CK 6.246–6.249 str. įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi vėliausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pagal kurią už laukinio gyvūno (laukinio žvėries) eismo įvykio metu padarytą žalą valstybė, būdama šio laukinio gyvūno savininke, privalėtų atsakyti, tačiau tik nustačius visas būtinas jos civilinei atsakomybei kilti sąlygas, todėl ieškovo teiginiai, jog nagrinėjamoje byloje nereikia nustatyti atsakovo neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), atmetami. Pažymėtina, kad net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies nuostolius. Taigi, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad atsakovo veiksmų neteisėtumą, žalą, priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos bei atsakovo kaltę turi įrodyti ieškovas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovas atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.

17Byloje nėra ginčo, kad eismo įvykio metu eismo įvykio vietoje nebuvo galiojančio kelio ženklo, įspėjančio apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, nebuvo įrengta metalinė tvora nuo laukinių gyvūnų, tačiau tai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) bei priteisti ieškovo reikalaujamą žalos (nuostolių) atlyginimą. Byloje surinkti duomenys, priešingai nei tą nurodo apeliantas, nepatvirtina, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, buvo avaringas ir kad buvo būtinos kažkokios specialios apsaugos priemonės eismo saugumui kelyje užtikrinti. Taip pat, remiantis byloje pateiktais įrodymais, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesiėmė pakankamų priemonių stirnų populiacijai reguliuoti ar kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl laukinio gyvūno – stirnos – savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, šioje byloje turi būti atsižvelgiama į situaciją toje kelio vietoje, kuriame įvyko eismo įvykis, o ne visame kelyje Jonava-Kėdainiai-Šeduva ar jo didelėje atkarpoje. Iš ieškovo byloje pateiktos Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos informacijos seka, kad kelio Jonava-Kėdainiai-Šeduva 73 kilometre iki nagrinėjamo eismo įvykio laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2009 m. įvyko vos 2 susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Be to, byloje nėra įrodymų, jog kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, jog eismo įvykio vieta buvo išskirtinai nesaugi, avaringa ir kad atsakovas dar iki nagrinėjamo eismo įvykio turėjo imtis kokių nors papildomų, būtinų priemonių, siekiant užtikrinti eismo dalyvių saugumą.

18Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl valstybės, kaip laukinio žvėries savininko, atsakomybės, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti pakankamumo, be kita ko turi būti atsižvelgiama ir į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką ir ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucija įpareigoja valstybę ne tik užtikrinti saugias eismo sąlygas, bet ir užtikrinti, rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, teismo vertinimu, ieškovo teiginius dėl atsakovo neveikimo paneigia ir atsakovo įgaliotų asmenų priimti teisės aktai ir programos, skirtos laukinių gyvūnų apsaugai ir saugiam eismui užtikrinti, t.y. LR Laukinės gyvūnijos įstatymas, LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, LR Kelių įstatymas, Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas LR Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155. Be to, atsakovas yra priėmęs 2000-06-27 LR aplinkos ministro įsakymu patvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, nustatančias medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą ir kt., kas rodo, kad valstybė ėmėsi pozityvių veiksmų, reglamentuojant laukinę gyvūniją bei nustatant reikalavimus eismo dalyviams.

19Kaip minėta, įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) bei nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės veiksmais buvo būtent ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad šios savo pareigos ieškovas neįvykdė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos (nuostolių) egzistuoja priežastinis ryšys. Dėl šių aplinkybių laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį.

20Taigi, teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo „If P&C Insurance AS” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

21Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teismas

Nutarė

22ieškovo „If P&C Insurance AS” apeliacinį skundą atmesti.

23Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas „If P&C Insurance AS“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo... 4. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011-05-04 sprendimu ieškinį atmetė.... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 8. Ieškovas „If P&C Insurance AS“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 9. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos... 10. Trečiasis asmuo VĮ „Šiaulių regiono keliai“ nepateikė atsiliepimo į... 11. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 12. Apelianto „If P&C Insurance AS“ apeliacinis skundas atmestinas. ... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis... 15. Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2009-03-17 T. Ž.... 16. Pažymėtina, kad atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis... 17. Byloje nėra ginčo, kad eismo įvykio metu eismo įvykio vietoje nebuvo... 18. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl valstybės, kaip laukinio žvėries... 19. Kaip minėta, įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą)... 20. Taigi, teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal... 21. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326... 22. ieškovo „If P&C Insurance AS” apeliacinį skundą atmesti.... 23. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti...