Byla 2A-1164/2013
Dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų Vilniaus miesto savivaldybės ir E. Š., A. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams E. Š., A. Š., L. Š. ir R. Š. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovų E. Š. ir A. Š. priešieškinį ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad yra gyvenamojo namo, esančio ( - ), taip pat šiame name esančio buto Nr. 7 savininkas. Nurodytame bute nuo 1995 m. nesudarę nuomos sutarties gyvena atsakovai E. Š., A. Š., L. Š. ir R. Š.. Atsakovai savavališkai įsikėlė į butą ir vengia jį atlaisvinti. Tai pažeidžia ieškovo teisę savo nuožiūra naudoti ginčo butą bei tinkamai įgyvendinti socialinio būsto nuomos funkciją. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovas patyrė nuostolius, kuriuos sudaro 2000 – 2011 m. laikotarpiu negautas buto nuomos mokestis – 695 395,50 Lt; šiuos nuostolius atitinka atsakovų gauta nauda. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovams turi būti taikoma solidari deliktinė civilinė atsakomybė. Nesant pagrindų ją taikyti, turėtų būti remiamasi nepagrįsto praturtėjimo institutu. Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 695 395,50 Lt nuostoliams atlyginti.

6Atsakovai E. Š. ir A. Š. nurodė, kad su šeima gyveno bute, esančiame ( - ). Nusprendus šį namą nugriauti, atsakovams buvo suteiktas manevrinis butas, esantis ( - ). 1990 m. vasario 28 d. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius išdavė atsakovui E. Š. garantinį raštą, kad jam su šeima bus suteiktas ginčo butas. 1991 m. lapkričio 27 d., 1992 m. rugsėjo 3 d. atsakovė A. Š. pateikė prašymus pirkti šį butą avansu; 1992 m. rugsėjo 10 d. buvo sumokėta buto kaina. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V nusprendė ginčo butą išnuomoti atsakovams; vėlesni administraciniai aktai, kuriais nurodytą potvarkį buvo bandoma panaikinti, pripažinti netekusiu galios, teismų buvo pripažinti negaliojančiais. 1997 m. ieškovas nusprendė remontuoti Stiklių g. 7 esantį namą gyventojų lėšomis. Atsakovai buto remontui išleido 207 389,63 Lt, taip pat kartu su kitais gyventojais į namo remontą investavo 54 548,74 Lt. Atsakovų nuomone, išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti galiojančia 1992 m. tarp ieškovo ir atsakovų E. Š. ir A. Š. sudarytą ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio 1 dalies pagrindais.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

9Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1989 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 8 buvo patvirtintas gyvenamųjų patalpų, numatomų griauti ar kapitališkai remontuoti, sąrašas; į jį pateko ir namas ( - ), kuriame gyveno atsakovų šeima. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius 1990 m. vasario 28 d. garantiniu raštu Nr. 14 atsakovui E. Š. ir jo šeimai (sutuoktinei A. Š., sūnui L. Š., dukrai R. Š., uošve, o vėliau močiute įvardintai V. B.) kapitalinio remonto laikui suteikė butą iš manevrinio butų fondo, esantį ( - ). Šiuo raštu ieškovas taip pat įsipareigojo pasibaigus kapitaliniam remontui atsakovams suteikti butą, esantį ( - ), į kurį persikėlus buvo privalu atlaisvinti manevrinį butą. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V nutarta kapitališkai suremontuotame name ( - ) išnuomoti butą ir atsakovams; potvarkio priedėlis patvirtina, kad garantinio rašto pagrindu atsakovas E. Š. ir jo šeima iškeldinama iš manevrinio buto, išnuomojant jiems ginčo butą. Nors vėlesniais administraciniais aktais ieškovas panaikino, pripažino negaliojančiais potvarkio Nr. 762V dalį dėl butų nuomos, teismai juos panaikino. Teismas pažymėjo, kad, nors rašytinė nuomos sutartis su atsakovais dėl ginčo buto taip ir nebuvo sudaryta, teismai savo sprendimuose yra pasisakę dėl ieškovo garantiniu raštu prisiimtų įsipareigojimų vykdymo privalomumo bei nuomos santykių įforminimo, nurodę, jog tokie ieškovo prisiimti įsipareigojimai atsakovams jį saisto, sukelia materialines teisines pasekmes ir tik garantinio rašto nuginčijimas teismine tvarka galėtų tai paneigti. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė A. Š. 1991 m. lapkričio 27 d. pareiškimu Vilniaus miesto valdybai siekė įsigyti ginčo butą. 1992 m. rugsėjo 3 d. pareiškimu Senamiesčio privatizavimo tarnybai atsakovė A. Š. prašė leisti išsipirkti ginčo butą avansu. 1992 m. rugsėjo 4 d. mokėjimo pranešime Senamiesčio seniūnija butą įkainojo 81 397 rublių suma, kuri prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį turėtų būti įmokėta į seniūnijos sąskaitą; 1992 m. rugsėjo mėn. atsakovė A. Š. nurodytą kainą sumokėjo. Tačiau ir pirkimo–pardavimo sutartis rašytine forma nebuvo sudaryta.

10Teismo nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra prielaidų vertinti, kad atsakovų naudojimasis ginčo butu yra neteisėtas. Į teismą dėl garantinio rašto nuginčijimo ieškovas nesikreipė. Vertinant civilinės atsakomybės sąlygas, būtinas atsižvelgti į tai, kad: tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai dėl buto Plačiojoje g. 4-7, Vilniuje; šis namas buvo priskirtas prie numatomų griauti ar kapitališkai remontuoti namų; nuomotojas įsipareigojo laikinai apgyvendinti atsakovų šeimą manevrinės paskirties būste, o suremontavus pastatą Stiklių g. 5, Vilniuje, jo butą Nr. 7 įsipareigojo suteikti atsakovams; atsakovai apsigyveno ginčo bute būtent šio garantinio rašto ir atitinkamo valdybos potvarkio pagrindu ir visą šį laiką jų buvimo bute ieškovas nekvestionavo; apsigyvenę bute, atsakovai siekė įteisinti gyvenimą jame – kreipėsi dėl nuomos sutarties sudarymo, taip pat išreiškė norą jį privatizuoti. Todėl, teismo nuomone, nėra visų būtinų elementų atsakovų deliktinei atsakomybei atsirasti– nei atsakovų veiksmų neteisėtumo, nei jų kaltės dėl kurių nors ieškovo negautų pajamų, nei priežastinio ryšio tarp jų veiksmų ir ieškovo negautos materialinės naudos. Neįrodytas ir pats žalos ieškovui padarymo faktas, dydis. Kartu negalima remtis ir nepagrįsto praturtėjimo institutu. Teismas taip pat nurodė nevertinantis ieškovo argumentų, kad atsakovai neįvykdė vienos iš garantijoje nustatytų sąlygų – neatlaisvino manevrinio buto, nes jame liko gyventi jų šeimos narys. Viena vertus, šie teiginiai nebuvo įrodyti. Kita vertus, ieškovas neįvardijo nei koks konkrečiai asmuo tebegyvena manevriniame bute, nei jo giminystės ryšio su atsakovais, nei kokiu pagrindu apsigyventa manevriniame bute, nei kodėl nesiėmė teisėtų priemonių iškeldinti to asmens iš manevrinės paskirties buto, ar, atvirkščiai, kodėl nereikalavo iš atsakovų vykdyti garantijos sąlygas ir grąžinti atsakovui manevrinį butą ar išsikelti iš ginčo buto, neįvykdžius garantijos sąlygų.

11Teismo nuomone, atsakovų priešieškinis nėra pagrįstas. Atsakovų nurodomos CK 6.309 straipsnio 1, 3 dalių, 1.93 straipsnio 4 dalies normos negali reglamentuoti ginčo šalių santykių, susiklosčiusių dar joms negaliojant. Atsakovė A. Š. siekė pasinaudoti tuo metu galiojusia specialia valstybės ir savivaldybės turto įgijimo asmeninėn nuosavybėn tvarka, kurią reglamentavo specialus teisės aktas – Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas. Būtent šiame įstatyme buvo nustatytos gyvenamųjų patalpų privatizavimo sąlygos ir tvarka. Todėl atitinkamų teisių atsiradimas (įgijimas) ar jų patvirtinimas teismo sprendimu pagal CK 1.93 str. 4 d. įvertintinas šio specialaus įstatymo, o ne dabar galiojančių ir pirkimo-pardavimo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų kontekste. Teismas, remdamasis Butų privatizavimo įstatymu ir lydimaisiais teisės aktais sprendė, kad vien prašymo bei apskaičiuotos kainos sumokėjimo akivaizdžiai nepakako privatizavimo sutarčiai sudaryti. A. Š., E. Š. ir V. B. privalomo susitarimo, nurodančio, kas iš jų taps siekiamo privatizuoti buto savininku, į bylą nepateikta (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d.). Atsakovai nebuvo sudarę ir privalomos sutarties su Kultūros paveldo inspekcija (Butų privatizavimo įstatymo 2 str. 2 d.). Tokios išvados neįtakoja vertinimas, ar ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas, ar atsakovai buvo tinkami subjektai privatizuoti. Teismas nurodė nepasisakantis dėl pastarųjų sąlygų, kadangi privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Kadangi atsakovų priešieškinio reikalavimas atmestas, nėra poreikio nagrinėti su ieškinio senaties taikymu susijusių argumentų.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, – netenkinti atsakovų reikalavimo dėl praleisto ieškinio senaties termino. Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

141. Teismas nevertino ieškovo argumentų ir įrodymų, patvirtinančių garantinio rašto neteisėtumą, todėl neišsprendė ginčo iš esmės. Teismas tik formaliai pasisakė, kad rašto teisėtumas teismine tvarka nebuvo nuginčytas. Pirma, pagal Butų kodekso 82 straipsnį dėl gyvenamojo namo kapitalinio remonto laikinai iškeldintas nuomininkas turėjo teisę po remonto persikelti tik į tą pačią gyvenamąją patalpą. Tuo tarpu pagal Butų kodekso 90 straipsnį, kai namas, kuriame yra gyvenamoji patalpa, turi būti nugriautas, nuomininkui suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa. Šiame kodekse nebuvo nenustatyta, kad nurodytu atveju nuomininkui suteikiamas manevrinio fondo butas ir teisė į kitą, kapitališkai remontuojamą gyvenamąją patalpą. Garantinis raštas pažeidė šias imperatyvias teisės normas, kartu – savivaldybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimo reglamentuojančias nuostatas (teisėtumo principą), visuomeninės naudos, racionalumo siekius. Antra, nėra jokių įrodymų, kad garantinis raštas išduotas kompetentingos institucijos sprendimo pagrindu. Tai patvirtino ieškovo pateiktas Viliaus apskrities archyvo 2012 m. sausio 5 d. atsakymas, kad sprendimai dėl atsakovo E. Š. iškeldinimo iš buto, esančio ( - ), nerasti; šio rašto teismas tinkamai neįvertino. Atsakovai nepateikė jokių dokumentų, kurių pagrindu buvo išduotas garantinis raštas. Taigi nėra duomenų, pagrindžiančių šiame rašte nurodytas aplinkybes. Trečia, teismas netyrė ir nevertino Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 1997 m. gruodžio 5 d. išvados, kurioje konstatuota, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius, išduodamas garantinius raštus apgyvendinti po kapitalinio remonto Stiklių g. 5 esančiame name nuomininkus, kurie buvo iškeldinti iš kitų namų, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Išdėstyta reiškia, kad teismas turėjo aiškų pagrindą ex officio pripažinti garantinį raštą niekiniu.

152. Teismas netyrė ir nevertino garantinio rašto sąlygų pažeidimo. Pirma, šiame rašte buvo numatyta privaloma sąlyga, kad atsakovai, persikeldami į ginčo butą, privalo atlaisvinti manevrinį butą. To padaryta nebuvo, nes manevriniame bute nuo 1992 m. iki 2004 m. gyveno atsakovo E. Š. šeimos narė – sutuoktinės A. Š. motina M. A. B.. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovas aiškiai buvo įvardijęs asmenį gyvenantį manevriniame bute. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes būtent atsakovai turėjo įrodyti, kad garantinio rašto sąlygos yra įvykdytos. Sprendimo motyvas, kad nebuvo imtasi teisėtų priemonių dėl asmenų iškeldinimo iš manevrinio ir ginčo butų, neturi reikšmės šioje byloje, be to, ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto yra pareikštas. Antra, garantiniame rašte taip pat buvo nustatyta, kad ginčo butas bus suteiktas, kai bus baigtas gyvenamojo namo, kuriame yra šis butas, kapitalinis remontas. Atsakovai pažeidė ir šią sąlygą, nes į ginčo butą įsikraustė 1995 m., o namo remontas buvo baigtas 2007 m. Dėl šio pažeidimo teismas nepasisakė. Aptartų garantinio rašto sąlygų pažeidimas, naudojimasis ginčo butu nesudarius nuomos sutarties ir nemokant nuomos mokesčio neleidžia pripažinti, kad atsakovai bute gyvena teisėtai.

163. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra kitų sąlygų atsakovų civilinei atsakomybei kilti. Pirma, atsakovams pagrįstai skaičiuojamas komercinės nuomos mokestis, nes nėra įrodyta, kad yra pagrindas atsakovams suteikti socialinį būstą. Nusprendęs, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio, jį nustatyti privalėjo pats teismas. Antra, priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtos veiksmų ir ieškovo patirtos žalos, taip pat atsakovų kaltė yra akivaizdūs.

174. Teismas netinkamai aiškino ir taikė nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas. Atsakovų nepagrįstas praturtėjimas pasireiškė nepagrįstu nuomos mokesčio sutaupymu ieškovo sąskaita. Siekiant pašalinti tokį praturtėjimą, ieškovo ieškinys turi būti tenkinamas. Teismo sprendimas yra ydingas iš esmės, nes, jį palikus galioti, būtų sudarytas pagrindas piktnaudžiauti – be teisinio pagrindo, pažeidžiant teisės aktų nuostatas neatlygintinai naudotis ginčo butu.

185. Teismas turėjo atmesti atsakovų priešieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino. Atsakovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo 1992 m., kai esą sumokėjus ginčo buto kainą nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Tai, kad tokia sutartis nesudaryta, atsakovai neabejotinai turėjo suprasti ir iš Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 762V išnuomoti butą. Vėliau atsakovai kreipėsi į teismą su reikalavimu sudaryti ginčo buto nuomos sutartį, tačiau reikalavimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta buvo pareikštas tik 2012 m. Atmetęs priešieškinį, teismas nepagrįstai nurodė atsakovams galimus menamai pažeistų teisių gynimo būdus ir taip pažeidė šalių lygiateisiškumo, rungimosi principus.

19Atsakovai E. Š. ir A. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti.

20Atsakovų teigimu, nors teismas nurodė, kad atsakovams gali būti suteikta teisė privatizuoti ginčo butą, tačiau nepagrįstai neįžvelgė pagrindo tenkinti reikalavimą pripažinti buto pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta, kas realiai reiškia buto privatizavimo proceso užbaigimą. Visos atsakovams palankios aplinkybės buvo nustatytos šioje byloje, todėl priešieškinis negalėjo būti atmestas. Skundžiama teismo sprendimo dalis nukrypsta nuo aktualios kasacinio teismo praktikos. Kadangi gyvenamasis namas, kuriame yra ginčo butas, buvo pripažintas tinkamu naudoti 2007 m., ir tik tada galėjo būti baigta nuosavybės teisių įforminimo procedūra, todėl atsakovų nurodytos CK normos gali būti taikomos besitęsiantiems santykiams. Atsakovai pažymi, kad teismo nurodytos pagal Butų privatizavimo įstatymą trūkstamos aplinkybės nesudarė pagrindo atmesti priešieškinį. Privatizavimo metu buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad butų pirkimo–pardavimo sutartys buvo forminamos seniūnijose, jų darbuotojams atliekant notaro funkcijas bei dalyvaujant Kultūros paveldo inspekcijos atstovams. Priešinga teismo išvada neatitinka kasacinio teismo pozicijos analogiškoje byloje, kurioje konstatuota, kad kai nepateiktas notariškai patvirtintas susitarimas, o pagal bylos aplinkybes aišku, jog nebuvo ir nėra ginčo dėl buto privatizavimo, tokia aplinkybė negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti ieškinį dėl buto privatizavimo.

21Atsakovai E. Š., A. Š., L. Š. ir R. Š. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsakovai pastebi, kad ne vienas teismas nagrinėjo klausimus, susijusius su garantiniu raštu, tačiau nebuvo jokių prielaidų pripažinti raštą negaliojančiu, tuo labiau – akivaizdžiai niekiniu. Turi būti įvertinta, kad garantinis raštas sukėlė teisines pasekmes – jo pagrindu sumokėta ginčo buto kaina, atsakovai į butą investavo savo lėšas. Atsakovų teigimu, manevrinis butas buvo atlaisvintas 1995 m., visiems garantiniame rašte nurodytiems asmenims persikėlus gyventi į ginčo butą. Ieškovas manevrinio buto nuomos sutartį sudarė su M. A. B., kuri šiame rašte nebuvo nurodyta. Ieškovas niekuomet neprieštaravo dėl atsakovų įsikėlimo į remontuojamą namą, leido patiems gyventojams investuoti lėšas į remontą. Atsakovai pažymi, kad ieškovas akcentuoja sutaupytą nuomos mokestį, tačiau pamiršta už ginčo butą sumokėtą kainą, atliktą remontą. Atsakovų nuomone, ieškinio senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas nuo 2007 m., kai gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti, nes tik tuomet atsirado visos teisinės prielaidos nuosavybės perleidimui. Atsižvelgiant į susiklosčiusių santykių tęstinumą, senatis apskritai negali būti taikoma.

22Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo atmesti atsakovų E. Š. ir A. Š. apeliacinį skundą. Ieškovas akcentuoja, kad atsakovai galėjo tapti privatizavimo santykių dalyviais tik esant Butų privatizavimo įstatyme nustatytų sąlygų visumai, tačiau jos nėra. Atsakovai niekuomet nebuvo ginčo buto nuomininkais; garantinis raštas nelaikytinas nuomos sutarties atitikmeniu. Mokėjimo kvitas, net jei būtų nustatyta, kad pinigai iš tiesų buvo sumokėti, atlikti remonto darbai nesudaro pagrindo laikyti buto pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta. Ieškovas taip pat pažymi, kad atsakovai nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25Dėl ieškovo reikalavimo taikyti atsakovams civilinę atsakomybę ar nepagrįstą praturtėjimą

26Ieškinio reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų 695 395,50 Lt sumą taikant civilinės atsakomybės ar nepagrįsto praturtėjimo institutus faktinis pagrindas yra ieškovo įrodinėjamas atsakovų savivališkas ginčo buto užėmimas ir vengimas jį atlaisvinti.

27Civilinės atsakomybės taikymui nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sąlygų visumą: neteisėtus atsakovų veiksmus (neveikimą), ieškovo patirtus nuostolius, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių bei atsakovų kaltę (CK 6.246-6.249 str.). Kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė atsakovų veiksmų (neveikimo), todėl pagrindo taikyti civilinę atsakomybę nėra.

28Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai buvo buto, esančio ( - ), Vilniuje, nuomininkai. Nusprendus namą, kuriame yra šis butas nugriauti, atsakovams buvo suteiktas manevrinis butas, esantis ( - ). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius 1990 m. vasario 28 d. išdavė atsakovui E. Š. garantinį raštą, kad jam su šeima bus suteiktas ginčo butas, esantis ( - ). Garantinio rašto pagrindu priimtu Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V buvo nutarta šį butą atsakovams išnuomoti. Į ginčo butą atsakovai įsikraustė 1995 m. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos pasitarime, įvykusiame 1997 m. kovo 3 d., buvo pritarta pasiūlymui remontuoti gyvenamąjį namą ( - ) gyventojų lėšomis; atsakovai investavo lėšas į ginčo buto remontą, taip pat su kitais gyventojais prisidėjo prie namo kapitalinio remonto. Ieškovo priimti teisės aktai, kuriais buvo siekta panaikinti ar pripažinti netekusiu galios minėtą 1995 m. kovo 23 d. potvarkį Nr. 762V bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų buvo pripažinti negaliojančiais. Kolegijos nuomone, išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovai ginčo bute apsigyveno ieškovo sprendimų pagrindu, ieškovas apie atsakovų naudojimąsi butu žinojo, leido prisidėti prie namo ir buto remonto savo lėšomis, ilgą laiką nereiškė atsakovams jokių pretenzijų, nereikalavo mokėti nuomos mokesčio. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovai savavališkai užėmė ginčo butą ir nepagrįstai vengia jį atlaisvinti.

29Priešingai nei įrodinėjama ieškovo apeliaciniame skunde, garantinio rašto negalima ex officio pripažinti niekiniu (CK 1.78 str. 1 d.). Pirma, pagal kasacinio teismo praktiką niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio tik tada, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi; kitu atveju, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių jo negaliojimą, tik tada, kai yra šalies reikalavimas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštas ieškinio ar priešieškinio forma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2007). Pastebėtina, kad bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai, spręsdami su Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 762V, kurio pagrindas, minėta, buvo ir nagrinėjamas garantinis raštas, galiojimu susijusias bylas, neįžvelgė rašto niekinio pobūdžio (t. 1, b. l. 65-83). Nors šiose bylose teismai atkreipė dėmesį, kad garantinis raštas nėra nuginčytas, tačiau ieškovas savarankiško reikalavimo dėl rašto pripažinimo negaliojančiu niekuomet nereiškė. Antra, nėra pagrindo spręsti, kad garantinis raštas akivaizdžiai pažeidė ieškovo nurodomas tuo metu galiojusio Butų kodekso normas. Pagal šio kodekso 90 straipsnį piliečiams, iškeldinamiems iš valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų dėl to, kad namas, kuriame yra gyvenamoji patalpa, turi būti nugriautas, suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa. Butų kodekse nebuvo draudimo iš pradžių perkelti asmenis į manevrinį butą, o vėliau jiems suteikti kitą tinkamą gyvenamąją patalpą. Ieškovo pateikiama Seimo kontrolieriaus 1997 m. gruodžio 5 d. išvada (t. 1, b. l. 120-126), kurioje aiškinant įstatymus konstatuota priešingai, teismo neįpareigoja, nes teisės aktų aiškinimas ir taikymas sprendžiant šalių ginčą yra teismo prerogatyva. Trečia, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 str.) pareiga įrodyti, kad garantinis raštas buvo išduotas nesant tam priimtų kompetentingos institucijos sprendimų, tenka būtent ieškovui, teigiančiam, jog atsakovų apsigyvenimas ginčo bute buvo neteisėtas, o ne atsakovams, neigiantiems tokį argumentą.

30Remiantis ta pačia taisykle, ieškovui taip pat teko pareiga pagrįsti teiginius, kad ginčo bute apsigyventa pažeidžiant garantinio rašto sąlygas. Su šią aplinkybe susiję ieškovo skundo argumentai atmestini. Pirma, šiame rašte atsakovų šeimos nare buvo įvardinta V. B., o ne M. A. B., kaip nurodo ieškovas. Kad iki persikėlimo į ginčo butą manevriniame bute V. B. pakeitė M. A. B., nėra įrodyta. Antra, atsakovai ginčo bute apsigyveno po to, kai buvo priimtas aptartas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkis Nr. 762V dėl buto nuomos. Ieškovas žinojo, kad namas, kuriame yra šis butas, buvo kapitališkai remontuojamas, tačiau atsakovų įsikėlimui neprieštaravo. Priešingai, minėta, atsakovams buvo leista savo lėšomis prisidėti prie namo ir buto remonto. Todėl ieškovas negali grįsti atsakovų atsakomybės aplinkybėmis, už kurias iš esmės yra pats atsakingas.

31Nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė jiems negali būti taikoma, todėl kolegija nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas kitų būtinų šios prievolės atsiradimo sąlygų egzistavimas.

32Siekiant taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, visų pirma būtina nustatyti, kad asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjo kito asmens sąskaita (CK 6.242 str. 1 d.). Be to, praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 str. 2 d.). Kolegijos vertinimu, sąlygų, būtinų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, šioje byloje nėra. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovai ginčo bute apsigyveno ieškovo sprendimų pagrindu ir su ieškovo žinia. Nuo 1995 m. iki pat 2011 m. ieškovas nereikalavo iš atsakovų mokėti nuomos mokesčio. Toks reikalavimas nebuvo pareikštas ir 2007 m., kai namas, kuriame yra ginčo butas, formaliai buvo pripažintas tinkamu naudoti. Taigi ieškovas veikė savo rizika, o susiklosčiusioje situacijoje įžvelgti atsakovų nesąžiningumo negalima.

33Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teismuose spręstas ne vienas ginčas, susijęs su namo, esančio Stiklių g. 5, Vilniuje, gyventojų, kuriems butai jame suteikti iš esmės tapačiomis aplinkybėmis, teisine padėtimi. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad asmenų gyvenimas šiame name buvo teisėtas (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L., E. L. ir kt., bylos Nr. 2-2283-464/201;, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimas byloje G. N. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 2-4918-910/2012).

34Remiantis išdėstytu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį. Tai patvirtina ir žemiau dėstomi argumentai dėl atsakovų pareikšto priešieškinio pagrįstumo.

35Dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta

36Kolegijos nuomone, įvertinus bylos aplinkybes, atsakovų reikalavimas pripažinti, kad 1992 m. buvo sudaryta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis, iš esmės reiškia reikalavimą pripažinti, jog butas buvo privatizuotas, o ieškovas nepagrįstai vengė įforminti buto nuosavybės teisės perėjimą.

37Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad priešieškinio reikalavimas turėtų būti vertinamas pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą, o ne CK 6.309 straipsnį, nes pastarasis ginčo santykių atsiradimo metu negaliojo. Kolegija pažymi, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą tam, jog būtų galima pripažinti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta, visų pirma turėjo būti nustatyta, kad atsakovai buvo įgiję teisę privatizuoti butą ir šią teisę iš savo pusės įgyvendino, o po to vertinti, ar ieškovas atliko veiksmus, patvirtinančius privatizavimo sandorio sudarymą. Pirmosios instancijos teismas to nesilaikė, nes reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia atmetė netyręs, ar atsakovai buvo įgiję privatizavimo teisę.

38Tam, kad atsakovai būtų įgiję privatizavimo teisę, reikėjo, jog ginčo butas ir atsakovai būtų atitikę tuomečiame Butų privatizavimo įstatyme (1991 m. liepos 25 d. redakcija) nustatytas sąlygas, taip pat atsakovai būtų atlikę būtinus šiame įstatyme numatytus veiksmus (Butų privatizavimo įstatymo 2-5 str.).

39Pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo objektas buvo valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Byloje nėra duomenų, kad ginčo butas būtų patekęs į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą neprivatizuojamų gyvenamųjų namų, butų kategoriją, todėl spręstina, kad jis buvo tinkamas privatizavimo objektas.

40Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Kaip buvo konstatuota anksčiau, ginčo buto suteikimas atsakovams atitiko tuo metu galiojusio Butų kodekso 90 straipsnyje numatytą atvejį. Tai, kad prašymų privatizuoti pateikimo metu – 1991 m., 1992 m. (t. 1, b. l. 58, 59) – atsakovai ginčo bute negyveno, tačiau apgyvendinimas jame buvo garantuotas dar 1990 m., kolegijos įsitikinimu, leidžia laikyti atsakovus tinkamais privatizavimo subjektais. Priešingu atveju, laukiant, kol su atsakovais bus sudaryta ginčo buto nuomos sutartis, kai vyko namo, kuriame yra šis butas, kapitalinis remontas, būtų nepagrįstai paneigta atsakovų teisė į gyvenamosios patalpos įgijimą nuosavybėn, kuri tuo metu buvo laiduojama absoliučiai didžiajai daliai piliečių. Kad dėl susiklosčiusios situacijos dėl atsakovų apgyvendinimo būtų atsakingi patys atsakovai, duomenų nėra.

41Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis 2 dalis nustatė, kad gyvenamieji namai, butai, esantys istorinės, kultūrinės, architektūrinės reikšmės statiniuose, parduodami tik su Kultūros paveldo inspekcija sudarius atskirą sutartį, kuria pirkėjas įsipareigoja vykdyti šios inspekcijos reikalavimus siekiant išsaugoti bei atstatyti tų pastatų istorinę, kultūrinę ir architektūrinę vertę. Pagal 5 straipsnio 1 dalį gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais); toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai; nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju šios sąlygos buvo neįvykdytos. Kolegijos vertinimu, nurodyta nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovai neįgijo privatizavimo teisės. Pirma, sutarties su Kultūros paveldo inspekcija sudarymo tikslas buvo užtikrinti pastatų istorinės, kultūrinės ir architektūrinės vertės išsaugojimą bei jos atstatymą. Namo, kuriame yra ginčo butas, 2007 m. sausio 8 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte (t. 2, b. l. 78-81) esantis Kultūros paveldo departamento darbuotojos parašas leidžia spręsti, kad namo kapitalinis remontas, prie kurio buvo leista prisidėti ir ieškovams, vyko nepažeidžiant kultūros paveldo apsaugos reikalavimų. Be to, atsakovų pareiga užtikrinti paveldo apsaugą kyla ir iš dabar galiojančių įstatymų (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 str. 39 d., 14 str.). Antra, įstatyme numatytas gyvenamųjų namų, butų nuomininkų ir jų šeimos narių susitarimas turėjo pašalinti ginčus dėl pirkimo–pardavimo sutarčių šalių (pirkėjų). Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad tokie ginčai tarp atsakovų būtų kilę prašymų privatizuoti padavimo metu, tokių ginčų nėra ir dabar. Kolegijos nuomone, šių aplinkybių vertinimas kaip užkertančių kelią atsakovams įgyti privatizavimo teisę būtų formalus ir neatitiktų bendrųjų teisės principų.

42Išdėstyta leidžia konstatuoti, kad atsakovai įgijo teisę privatizuoti ginčo butą. Šią teisę atsakovai iš savo pusės įgyvendino, kai sumokėjo Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos nurodytą buto kainą (t. 1, b. l. 60, 61). Mokėjimą patvirtina byloje esantis kvitas, kuris, nesant jokių priešingų duomenų, laikytinas tinkamu įrodymu. Seniūnija, nurodydama sumokėti kainą ir priimdama mokėjimą, patvirtino ir įgyvendino valią dėl privatizavimo sandorio sudarymo. Tokios aplinkybės atitinka CK 1.93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią teismui pripažinti sandorį galiojančiu, kai viena iš šalių vengia jį įforminti notarine tvarka. Ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina sudaryta tais metais, kai buvo sumokėta buto kaina, – 1992 m.

43Kolegijos nuomone, taikyti ieškinio senatį nagrinėjamam priešieškinio reikalavimui nebuvo pagrindo. Ieškinio senaties tikslas yra užtikrinti civilinių santykių stabilumą, kai šalis nesiima priemonių ginti galimai savo pažeistų teisių ar teisėtų interesų per įstatymų nustatytus terminus. Nagrinėjamu atveju matyti, kad atsakovai aktyviai rūpinosi ir gynė savo teises. Atsakovai kartu su kitais asmenimis teismuose ginčijo ieškovo sprendimus dėl Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 762V panaikinimo (pripažinimo negaliojančiu); galutiniai teismų sprendimai šiose bylose buvo priimti 2000 m. vasario 21 d. ir 2001 m. birželio 20 d. (t. 1, b. l. 69, 70, 77-83). Atsakovai 2008 m. pareiškė ieškovui priešieškinį dėl įpareigojimo sudaryti ginčo buto nuomos sutartį (t. 1, b. l. 8, 9). Taigi, net jei būtų galima sutikti su ieškovu, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 1992 m. ar 1995 m., nurodytos aplinkybės sudarytų pagrindą atnaujinti ieškinio senatį (CK 1.131 str. 2 d.). Tai, kad atsakovai anksčiau yra pareiškę ieškinį dėl ginčo buto nuomos sutarties sudarymo, esant šioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kolegijos įsitikinimu, nesudaro pagrindo netenkinti priešieškinio.

44Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinis, naikinama dėl netinkamo Butų privatizavimo įstatymo taikymo, ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovų reikalavimai tenkinami (CPK 330 str.). Kita sprendimo dalis paliekama nepakeista. Priėmus tokį sprendimą, atsakovui E. Š. iš ieškovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, – 1 022 Lt (t. 1, b. l. 146, 149; t. 2, b. l. 1, 2, 143) (CPK 93 str. 1, 5 d., 98 str.).

45Kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas byloje buvo išsakęs tam tikrus įtarimus dėl atsakovų nesąžiningumo gaunant ginčo butą ir įrodymų tikrumo, susijusius su tuometėmis atsakovo E. Š. užimtomis pareigomis (t. 2, b. l. 37, 38). Byloje yra duomenų, kad ieškovas buvo kreipęsis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo šio atsakovo atžvilgiu (t. 2, b. l. 164). Nesant byloje kitokių įrodymų, kolegija neturėjo pagrindo remtis ieškovo prielaidomis. Kita vertus, paaiškėjusius naujoms aplinkybėms, būtų pagrindas spręsti dėl proceso atnaujinimo šioje byloje reikalingumo (CPK 365 str.).

46Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

47Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) ieškinys palikti nepakeistą.

48Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovų E. Š. (asmens kodas ( - ) ir A. Š. (asmens kodas ( - ) priešieškinis, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti. Konstatuoti, kad 1992 metais atsakovai E. Š. (asmens kodas ( - ) ir A. Š. (asmens kodas ( - ) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo (privatizavo) butą, esantį ( - ) (unikalus Nr. ( - )).

49Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi atsakovų E. Š. (asmens kodas ( - ) A. Š. (asmens kodas ( - ) L. Š. (asmens kodas ( - ) ir R. Š. (asmens kodas ( - ) atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

50Priteisti atsakovui E. Š. iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 022 Lt (vieną tūkstantį dvidešimt du litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad yra gyvenamojo namo,... 6. Atsakovai E. Š. ir A. Š. nurodė, kad su šeima gyveno bute, esančiame ( -... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį ir... 9. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1989 m. sausio 11 d.... 10. Teismo nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra prielaidų vertinti, kad... 11. Teismo nuomone, atsakovų priešieškinis nėra pagrįstas. Atsakovų nurodomos... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 13. Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti pirmosios instancijos... 14. 1. Teismas nevertino ieškovo argumentų ir įrodymų, patvirtinančių... 15. 2. Teismas netyrė ir nevertino garantinio rašto sąlygų pažeidimo. Pirma,... 16. 3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra kitų sąlygų atsakovų... 17. 4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė nepagrįsto praturtėjimo instituto... 18. 5. Teismas turėjo atmesti atsakovų priešieškinį dėl praleisto ieškinio... 19. Atsakovai E. Š. ir A. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo... 20. Atsakovų teigimu, nors teismas nurodė, kad atsakovams gali būti suteikta... 21. Atsakovai E. Š., A. Š., L. Š. ir R. Š. prašo atmesti ieškovo apeliacinį... 22. Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo atmesti atsakovų E. Š. ir A.... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 25. Dėl ieškovo reikalavimo taikyti atsakovams civilinę atsakomybę ar... 26. Ieškinio reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų 695 395,50 Lt sumą... 27. Civilinės atsakomybės taikymui nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sąlygų... 28. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai buvo buto, esančio ( - ), Vilniuje,... 29. Priešingai nei įrodinėjama ieškovo apeliaciniame skunde, garantinio rašto... 30. Remiantis ta pačia taisykle, ieškovui taip pat teko pareiga pagrįsti... 31. Nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė jiems negali... 32. Siekiant taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, visų pirma būtina... 33. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teismuose spręstas ne vienas... 34. Remiantis išdėstytu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 35. Dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta... 36. Kolegijos nuomone, įvertinus bylos aplinkybes, atsakovų reikalavimas... 37. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad priešieškinio... 38. Tam, kad atsakovai būtų įgiję privatizavimo teisę, reikėjo, jog ginčo... 39. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo... 40. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad pirkti... 41. Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis 2 dalis nustatė, kad gyvenamieji... 42. Išdėstyta leidžia konstatuoti, kad atsakovai įgijo teisę privatizuoti... 43. Kolegijos nuomone, taikyti ieškinio senatį nagrinėjamam priešieškinio... 44. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria... 45. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas byloje buvo išsakęs tam tikrus... 46. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas... 48. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas... 49. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi atsakovų... 50. Priteisti atsakovui E. Š. iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 022 Lt...