Byla e2A-726-553/2017
Dėl dalies buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir leidimo privatizuoti likusią buto dalį suteikimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje I. L. ir V. B

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Eglės Surgailienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-13 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl dalies buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir leidimo privatizuoti likusią buto dalį suteikimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje I. L. ir V. B..

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė R. J. (buvusi pavardė – B.) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti sudaryta 1993-03-30 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsigijo iš UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ (teisių perėmėja - atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė) 2/3 dalis buto su rūsiu, esančio adresu ( - ); 2) pripažinti ieškovei teisę privatizuoti arba išsinuomoti likusią 1/3 dalį buto su rūsiu, esančio adresu ( - ); 3) atnaujinti ieškinio senaties terminą Butų privatizavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis sąlygomis.
  2. Nurodė, jog, pasirašiusi susitarimą (registracijos Nr. ( - )) su trečiaisiais asmenimis - broliu V. B. ir motina I. L. (buvusi pavardė – B.), kad ieškovei būtų leista privatizuoti 2/3 dalis buto, esančio adresu ( - ), ieškovė 1992-11-30 pareiškimu prašė parduoti jai 2/3 dalis buto (du kambarius – 44 m2) su rūsiu. Ieškovei buvo paskaičiuota privatizavimo kaina, kuri buvo sumokėta tokiomis dalimis: 1992-12-11 ieškovė sumokėjo 737 rublius grynaisiais, o motina tą pačią dieną sumokėjo 5 303,23 investicinius neindeksuotus čekius. Ieškovės motina taip pat 1992-12-09 sumokėjo 595 rublius už dokumentų parengimą ir 81 rublio valstybinį mokestį, kad būtų parengta buto techninės apskaitos byla ir visi dokumentai būtų pateikti notarui patvirtinti buto privatizavimo sandorį. Pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovės ir Bendros Lietuvos-JAV įmonės „Grigiškės“ įgaliotos atstovės J. S. buvo sudaryta 1993 m. kovo mėnesį. Visus dokumentus įformino Bendros Lietuvos-JAV įmonės „Grigiškės“ įgaliota atstovė J. S., kuri buvo ir privatizavimo komisijos pirmininkė, taip pat ji buvo įgaliota pasirašyti buto privatizavimo sutartį ir perduoti ją tvirtinti notarei D. U., tuo metu dirbusiai Trakų rajono valstybinėje notarų kontoroje. Tačiau sutartis notarei tvirtinti taip ir nebuvo perduota. Ieškovei buvo paaiškinta, kad nėra buto kainos apmokėjimo dokumentų, kurie visi buvo pateikti J. S.. Vėliau ieškovei buvo paaiškinta, kad klausimą dėl leidimo ieškovei privatizuoti butą spręs Grigiškių valstybinės komunalinio ūkio įmonės butų privatizavimo komisija. Pastaroji komisija (teisių perėmėja – UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“, kurią likvidavus – jos teises perėmė Vilniaus miesto savivaldybė) 1993-07-01 potvarkiu Nr. 2 bei 1994 m. lapkričio 1 d. nutarimu ieškovei leido privatizuoti visą 3 kambarių butą. Sprendimas buvo priimtas po ieškovės tėvo S. B. mirties ( - ). Ieškovei buvo paaiškinta, kad reikia naujo bute gyvenančių asmenų sutikimo privatizuoti butą. Davus bute gyvenančios ieškovės motinos 2004-02-23 sutikimą, ieškovei buvo paaiškinta, kad reikia brolio V. B. notarinio sutikimo, o davus 2005-04-04 brolio notariškai patvirtintą sutikimą, ieškovei buvo paaiškinta, kad trūkstą dokumentų, įrodančių, kad ji sumokėjo visą buto kainą. Vilniaus miesto savivaldybės Taryba 2011-10-12 priėmė sprendimą Nr. 1-253 „Dėl UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ likvidavimo“, kuriuo nuspręsta per 6 mėnesius likviduoti bendrovę bei ieškovei paaiškinta, kad ji nebeturi teisės privatizuoti buto, nes pasikeitė įstatymas. Po sprendimo dėl likvidavimo priėmimo į ginčo buto pašto dėžutę buvo įmesti su buto privatizavimu susiję dokumentai, kuriuos ieškovė buvo atidavusi privatizavimą tvarkiusiems asmenims. Ieškovės teigimu, šios aplinkybės įrodo, kad tarp ieškovės ir Bendros Lietuvos-JAV įmonės „Grigiškės“ 1993 m. kovo mėnesį buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis dėl 2/3 dalių ginčo buto, tačiau įmonė bei jos teisių perėmėja – savivaldybė vengia ją sudaryti notariškai. Kadangi dėl likviduotos įmonės darbuotojų veiksmų ieškovė negalėjo užbaigti viso buto privatizavimo procedūros, kuri jai visą buvo leista privatizuoti dar 1994 m., ieškovė mano, kad ji turi teisę likusią 1/3 buto dalį privatizuoti už kainą, apskaičiuotą iki 1998-07-01, ir patikslintą atsižvelgiant į infliaciją. Ieškovė teigia nepraleidusi ieškinio senaties termino, nes apie pažeistą teisę privatizuoti butą sužinojo tik 2011 m., kai jai buvo pranešta, kad negalės privatizuoti buto. Be to, tik po 2011 m. ieškovė rado pašto dėžutėje su buto privatizavimu susijusius dokumentus, kurių iki tol neturėjo. Ieškovė visą laiką manė, jog tęsia pradėtą buto privatizavimo procesą, nes ji dėjo pastangas butui privatizuoti.
  1. Atsakovė pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.
  2. Paaiškino, kad ieškovė nebuvo prašomo privatizuoti buto nuomininkė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, kas reiškia, jog ieškovė neatitiko reikalavimų, leidžiančių butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovė nuomininke tapo tik 2001 m. Atsakovė neturi duomenų apie 1994 m. lapkričio 1 d. nutarimą, kuriuo ieškovei buvo suteikta teisė privatizuoti butą. Ieškovė nepateikė privalomo notarine forma tarp šeimos narių patvirtinto susitarimo dėl leidimo ieškovei privatizuoti butą. Ieškovės pateiktas susitarimas Nr. 1822 yra be datos, jame yra braukimų, pagal pirminį variantą matyti, kad leista butą privatizuoti I. B.. Tuo tarpu notariškai patvirtinti šeimos narių pritarimai ieškovei privatizuoti butą pateikti tik 2004 m. ir 2005 m. ieškovės pateiktoje sutartyje dėl buto pirkimo yra tik nurodyta, kad perkamas butas 44 kv.m., jokie identifikaciniai buto duomenys nepateikti. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtų siekusi aktyviais veiksmais privatizuoti likusią 1/3 ginčo buto (sudariusi sutartį, įkainojusi, sumokėjusi kainą). Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, ji tokios teisės nebeturi. Atsakovė prašo taikyti 3 metų ieškinio senatį, kuri turi būti pradėta skaičiuoti nuo 1993 m., kuomet ieškovė sužinojo, kad 1993 m. kovo mėnesį pasirašyta buto pirkimo sutartis nebuvo pavirtinta notariškai (1964 m. Civilinio kodekso 83-84 str.). Atsakovės nuomone, ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senatį.
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. L. atsiliepime į ieškinį prašė jį tenkinti ieškovės nurodytais argumentais.
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. B. atsiliepime į ieškinį prašė jį tenkinti ieškovės nurodytais argumentais.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-13 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: konstatavo, kad 1993 m. kovo mėnesį ieškovė R. J. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo (privatizavo) 2/3 dalis buto, esančio adresu ( - ). Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė ieškovei R. J. iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 862,33 EUR bylinėjimosi išlaidų. Priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 6,62 EUR bylinėjimosi išlaidų. Grąžino ieškovei R. J. iš valstybės biudžeto 98,94 EUR žyminio mokesčio.
    1. Teismas nurodė, kad nesant duomenų, kada tiksliai ieškovė ar/ir trečiasis asmuo I. L. buvo informuotos apie negalėjimą privatizuoti buto, bei įvertinęs aplinkybę, kad dar 2008 m. ir 2011 m. atsakingos institucijos priėminėjo iš ieškovės prašymus dėl leidimo pabaigti buto privatizavimą, teismas sprendė, kad ieškovės atžvilgiu tęstinis pažeidimas vyko mažiausiai iki 2011 m. Tokiu atveju teismas nelaikė, jog ieškovė yra praleidusi 10 metų ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti, kurio pradžią skaičiavo nuo 2011 m.
    2. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl trečiosios privatizavimo sąlygos įgyvendinimo, ar ieškovė tinkamai išreiškė savo valią pasinaudoti teise buto privatizavimui atlikti bei ar ji per įstatymo nustatytus terminus atliko veiksmus, būtinus šia teise pasinaudoti. Teismas, įvertinęs byloje esamus rašytinius įrodymus bei liudytojos J. S. parodymus, padarė išvadą, kad ieškovė laiku ir tinkamai įgyvendino savo teisę privatizuoti 2/3 dalis (44 kv. m.) buto, kurių nuomininkė buvo ieškovės motina I. L.. Byloje nenustatė objektyvių duomenų, kad dėl ieškovės kaltės laiku nebuvo sudaryta notarinė 2/3 dalių buto pardavimo sutartis. Teismas padarė išvadą, kad ieškovei atlikus visus iš savo pusės veiksmus dėl 2/3 dalių buto privatizavimo, ieškovei neturi atitekti neigiami padariniai dėl savivaldybės subjekto ir kitų institucijų neveikimo, nepateikiant šios sutarties tvirtinti notariškai. Visi veiksmai, parodant savivaldybės subjekto valią įgyvendinti privatizavimą, buvo atliekami ir suteikė ieškovei teisėtus lūkesčius tikėtis sėkmingos 2/3 dalių buto privatizavimo proceso pabaigos, todėl tokios aplinkybės atitinka CK 1.93 straipsnio 4 dalį ir leido teismui pripažinti sandorį galiojančiu, kai viena iš šalių vengia jį įforminti notarine tvarka. Teismas tenkino ieškinio reikalavimą ir konstatavo esant sudaryta 1992 m. kovo mėnesį pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią Bendra Lietuvos-JAV įmonė „Grigiškės“ pardavė ieškovei R. B. 2/3 dalis buto (44 kv.m.), esančio adresu ( - ), o atitinkamai ieškovė R. B. įgijo nuosavybės teisę į minėtas 2/3 dalis buto.
    3. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė ir jos brolis (kaip nuomininko šeimos nariai) butų sudarę susitarimą su tėvu S. B. iki 1992-12-01 dėl jo nuomotos 1/3 dalies buto privatizavimo. Be to, byloje nenustatė įrodymų, kad S. B. savo vardu būtų pradėjęs 1/3 dalies buto privatizavimo procedūras iki 1992-12-01 ar/ir ieškovė būtų priėmusi po tėvo S. B. mirties (( - )) palikimą pagal paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame matytųsi ir ieškovės paveldėta teisė privatizuoti 1/3 dalį buto. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad buvo pradėjusi įgyvendinti likusios 1/3 dalies buto privatizavimo procedūras iki pasibaigiant galioti Butų privatizavimo įstatymui, kas reiškia, jog ji neįgijo teisės įsigyti likusią 1/3 dalį buto už lengvatinę kainą, paskaičiuotą pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl ieškovės reikalavimą privatizuoti likusią 1/3 dalį buto pagal Butų pagal privatizavimo įstatyme nustatytą kainą atmetė.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė R. J. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-13 sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškinys dėl pripažinimo jai teisės privatizuoti 1/3 dalį buto, esančio adresu ( - ), lengvatinėmis sąlygomis. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Grigiškių valstybinės komunalinio ūkio įmonės butų privatizavimo komisija 1993-07-01 potvarkiu Nr. 2 bei 1994-11-01 nutarimu ieškovei leido privatizuoti visą 3 kambarių butą. Taigi, akivaizdu, jog toks sprendimas buvo priimtas po ieškovės tėvo S. B. mirties (( - )). Tai, kad ieškovė siekė privatizuoti pradžioje 2/3 buto, o po to visą butą patvirtina ir ieškovės 2008 m. ir 2011 m. prašymai UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“, prašant leisti pabaigti buto privatizavimą. Likusi 1/3 buto dalis buvo tinkamu privatizavimo objektu ir ieškovė bei jos šeimos nariai aktyviai siekė šią buto dalį privatizuoti.
    2. Teismas neįvertino, kad po ieškovės tėvo mirties pagal galiojusias Butų kodekso 8 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 1 dalies, 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1/3 ieškovės tėvo iki mirties nuomota ginčo buto dalis įgijo patuštintos gyvenamosios patalpos statusą ir turėjo būti perduota nuomos pagrindais pagrindiniam kitos buto dalies nuomininkui, t.y. ieškovės motinai, su kuria susitarimas dėl buto privatizavimo ieškovės vardu jau buvo sudarytas.
    3. Grigiškių valstybinės komunalinio ūkio įmonė pati savo privatizavimo komisijos 1994-11-01 sprendimu leido ieškovei privatizuoti visą 66 m2 butą, esantį adresu ( - ). Šis sprendimas buvo priimtas jau po to, kai įsigaliojo Butų privatizavimo įstatymo nuostata apie tai, kad asmenys, laiku dėl objektyvių priežasčių nepateikę prašymų dėl buvo privatizavimo, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją su prašymu leisti jiems paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997-12-31. Teismas neanalizavo priežasčių, kodėl toks prašymas nebuvo pateiktas.
    4. Kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2006), 1994-11-01protokolas laikytinas įrodymu prima facie, kad ieškovė bei trečiasis asmuo I. L., oficialių įgaliotų asmenų buvo suklaidintos ir tik todėl neatliko Butų privatizavimo įstatyme nustatytų veiksmų, t.y. nesikreipė į Seimo butų privatizavimo komisiją.
  1. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovės argumentai, kad nuo pat 1993-11-30 ieškovės motina dėjo pastangas 2/3 dalių buto privatizavimui yra nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti argumentai, jog teismas neanalizavo, kodėl ieškovė nepateikė Seimo sudarytai butų privatizavimo komisijai prašymo, nes teismo posėdžio metu šios aplinkybės buvo įvertintos.
    2. Teismo vertinimas, kad ieškovė nuo 1992-11-30 dėjo pastangas 2/3 dalių buto privatizavimui, yra ydingas. Teismas vadovavosi ieškovės pateiktais 2 pareiškimais, kurie pateikti su esminiais trūkumais ir pažeidžia Būtų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 5 ir 10 straipsnių nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti įstatyme nustatytus veiksmus tinkamai turi atlikti ir reikalavimo teisę turintis asmuo, o ieškovė to nepadarė (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007-10-12 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2007). Pažymi, kad vien tik prašymo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu.
    3. Kasacinis teismas išaiškino, kad nustojus galioti Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-394/2002). Šiuo atveju ieškovė negali pateikti jokių įrodymų, kad buvo atsisakyta leisti privatizuoti butą, kad tikrai buvo pateikti visi reikalingi duomenys atitinkamoms institucijoms, kad pati atitinkamai savo veiksmais nesukliudė buto privatizavimui ir buvo aktyvi bei rūpinosi buto privatizavimo procedūra.
    4. Būtent bendra Lietuvos-JAV įmonė „Grigiškės“ neprivatizuotus butus, privatizavimo bylas ir visus susijusius dokumentus perdavė Trakų rajono valstybinei Grigiškių komunalinio ūkio įmonei. Be to, kompetentinga institucija, turinti įstatymuose nustatytas teises suteikti asmenims lengvatine tvarka įsigyti patalpas, neprivalo užbaigti butų privatizacijos procesą, jeigu asmuo, siekiantis įgyti tokią teisę, neveikia atidžiai, protingai ir rūpestingai įgyvendindamas visus įstatymo reikalavimus.
    5. 2001 m. gegužės mėn. ieškovė su UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ pasirašė buto nuomos sutartį ir įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, todėl ieškovė tikrai suvokė, kad butas nėra privatizuotas. Šiuo atveju taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas pagal 1964 m. CK 83 bei 84 straipsnius arba pagal 2001 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalį, skaičiuojant nuo 1993 m. arba nuo 2001 m.
    6. 1994-11-01 nutarimas nelaikytinas atitinkančiu nustatytas imperatyvias teisės normas, kurios yra taikomos įrodymams, nes nebuvo byloje surinkta atitinkamų įrodymų, kurie patvirtintų jo originalo egzistavimą.
    7. Kyla ginčas ir klausimas, ar apskritai ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas. Skundžiamame sprendime nepasisakyta dėl Lietuvos Respublikos butų privatizacijos įstatymo 12 straipsnio. Byloje nėra pateikta nei pirmojo ieškovės motinos sutuoktinio S. B., nei antrojo sutuoktinio J. L. rašytiniai notariškai patvirtinti sutikimai. Ieškovės motina, siekdama privatizuoti visą butą, privalėjo gauti visų šeimos narių sutikimus. Todėl ginčo butas negalėjo būti privatizuojamas, kadangi butai buvo nuomojami pagal atskiras nuomos sutartis keliems nuomininkams ir nėra pateikta bendro nuomininkų susitarimo.
    8. Ieškovės minimas Buto kodeksas negaliojo nuo 1998-06-16 ir jame nėra numatyta, jog po ieškovės tėvo mirties ginčo buto dalis turėjo būti perduota kitos dalies nuomininkui kaip patuštintos gyvenamosios patalpos.
    9. Nesutinka su ieškovės prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų, nes teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika, kurioje nustatyta, kad teismas turi atsižvelgti į dalyvių turtinių interesų, susijusių su turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, pusiausvyros, bylinėjimosi išlaidų proporcingumo tenkintų reikalavimų daliai principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-417/2014).
  1. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-13 sprendimą ieškinį atmetant visa apimtimi. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti įstatyme nustatytus veiksmus tinkamai turi atlikti ir reikalavimo teisę turintis asmuo, o ieškovė to nepadarė. Vien tik prašymo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti. Teismas, neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų bei galiojusio teisinio reglamentavimo butų privatizacijos teisiniuose santykiuose, nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo I. L. laikotarpyje nuo 1992 m. iki 2011 m. dėjo protingas pastangas, siekdamos privatizuoti dalį buto.
    2. Subjektinių teisių pažeidimas yra nustatomas tik tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas faktas, kad ieškovė kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo į Vilniaus miesto savivaldybę, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė jas privatizuoti. Ieškovė negali pateikti jokių įrodymų, kad buvo atsisakyta leisti privatizuoti butą, kad tikrai buvo pateikti visi reikalingi duomenys atitinkamoms institucijoms, kad pati atitinkamai savo veiksmais nesukliudė buto privatizavimui ir buvo aktyvi bei rūpinosi buto privatizavimo procedūra.
    3. Teismas savaip interpretavo ir iškraipė liudytojos V. P. 2016-05-23 teiktus žodinius paaiškinimus. Teismo ir ieškovės nuomonė bei interpretacijos dėl 1994-11-01 protokolo Nr. 94/1 kopijos ir buto pirkimo-pardavimo sutarties egzistavimo ir tinkamumo yra niekuo nepagrįstos.
    4. Ieškovė aktyvių veiksmų ėmėsi tik epizodiškai 2004 m. ir 2005 m., 2008 m. ir 2011 m. teikė prašymus UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“, kuriais prašė, kad būtų suteikta galimybė tinkamai privatizuoti butą. Ieškovė neįvykdė jai priskirtų pareigų, jog būtų tinkamai pradėtas privatizacijos procesas. Teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, jog buto privatizacijos nepabaigė dėl galimai savo kaltės.
    5. Bendrasavininkų susitarimas dėl buto privatizacijos kelia abejonių, ar tikrai toks susitarimas buvo sudarytas laiku, akivaizdu, kad jis negaliojantis, remiantis tuo metu galiojančio CK 44, 58 ir 255 straipsniais, taip pat ir 2001 m. CK 1.93 ir 6.393 straipsniais. Be to, teismas netyrė bylai reikšmingų aplinkybių, jog I. L. teikė pareiškimą dėl viso buto, o ne 2/3 dalies buto privatizavimo. Ieškovės motina, siekdama privatizuoti visą butą, privalėjo gauti visų šeimos narių sutikimus, o taip pat ir S. B., kurio sutikimo privatizuoti butą nėra. Todėl šis butas apskritai negalėjo būti privatizuojamas, kadangi butai, kurie pagal atskiras nuomos sutartis nuomojami keliems nuomininkams, jeigu bent vienas iš jų nesutinka pirkti, negali būti privatizuojami.
    6. Teismas neatsižvelgė ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai 1996-11-20.
    7. Teismas netinkamai įvertino ieškinio senaties termino pradžios momentą, taip pat klaidingai nurodo, kad atsakovė prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį, kadangi 2016-05-23 teismo posėdžio metu atsakovė prašė teismo taikyti nuo 1993 metų 3 mėtų ieškinio senatį ir nuo 2001-04-30 10 metų senatį. Byloje esantys duomenys ir aplinkybės įrodo, kad objektyviai ieškovė jau nuo 1993 m. žinojo ir turėjo žinoti apie tai, kad ginčo butas nėra privatizuotas, tačiau delsė ginti savo teisės. Arba nuo 2001-04-30 ieškovės pasirašytos Buto nuomos sutarties. Ieškovė nenurodė jokių svarbių aplinkybių ieškinio senaties termino atnaujinimui.
  1. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kuriais ieškovė ir jos motina siekė privatizuoti ginčo butą, liudytojų parodymus, jog tiek ieškovė, tiek jos motina vaikščiojo pas privatizavimo komisijos nares ir klausinėjo dėl buto privatizavimo procedūros, ieškovė nelaikoma praleidusi 10 metų ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti, kurio pradžia laikoma 2011 m. Senaties pradžia yra ne ta diena, kai ieškovė pareiškė ketinimus įsigyti butą, o ta diena, kai ji sužinojo apie savo pažeistas teises.
    2. Apeliantas tiek teismo posėdžio metu, tiek ir pateikdamas procesinius dokumentus nekėlė klausimo, ar ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas. Todėl atmestinas apelianto teiginys dėl dalies buto privatizavimo kaip visiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis byloje esantiems įrodymams.
    3. Aplinkybė, kad po ieškovė tėvo mirties Butų privatizavimo komisija sprendė klausimą dėl viso buto, o ne jo dalies, privatizavimo, paaiškina, kodėl liko notariškai nepatvirtinta dalies buto privatizavimo sutartis, kuri buto pasirašyta tiek buto pirkėjo, tiek buto pardavėjo atstovės. Susitarimas dėl to, kieno vardu bus privatizuota buto dalis, buvo patvirtintas supaprastinta įgaliojimų patvirtinimo tvarka, kaip tai nustatė tuo metu galiojusio CK 69 straipsnis.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
  2. Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
  3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.
  4. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
  5. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Dėl ieškinio senaties
  1. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu nesutinka, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Pasak atsakovės, ieškovė praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo 1993 m. pagal 1964 m. Civilinį kodeksą ir 10 metų senaties terminą, skaičiuojant nuo 2001-04-30 pagal 2001 m. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalį.
  2. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais, jog ieškovė praleido ieškinio senatį, ir atsakovės poziciją, kad 3 metų ieškinio senaties terminas pagal 1964 m. Civilinį kodeksą turėtų būti skaičiuojamas nuo 1993 m. ar vėliausiai nuo 1998-07-01, kuomet ieškovė turėjo žinoti apie tai, kad ginčo butas nėra privatizuotas, pripažįsta nepagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, kad paminėtu laikotarpiu ieškovei būtų žinoma ar turėjo būti žinoma, kad ji negalės privatizuoti ginčo buto ir kad tokia jos teisė yra pažeista. Taip pat atmetami atsakovės argumentai, jog ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo 2001-04-30, kuomet ieškovė pasirašė ginčo buto nuomos sutartį. Vien aplinkybė, kad ieškovė su Vilniaus miesto savivaldybės butų fondu pasirašė buto nuomos sutartį, neįrodo, kad ieškovė jau tuo metu turėjo galimybę suprasti, jog privatizavimo procesas nebus pabaigtas ir jai nebus suteikta teisė privatizuoti butą. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovė objektyviai galėjo suprasti, jog nuomos sutarties pasirašymo metu butas dar nėra privatizuotas ir ji bute gyvena nuomos pagrindais, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jai tapo akivaizdu, jog privatizavimo procesas pasibaigė ir ieškovei neliko teisėto lūkesčio, jog buto privatizavimas bus įvykdytas ateityje.
  3. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovės pažeista teisė, kurią ji siekia apginti yra – jos teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą. Iš bylos medžiagos matyti, kad tik 2011-10-12, kai ieškovei buvo paaiškinta, jog buvo privatizuoti ji neturi teisės, ieškovei tapo aišku apie jos pažeistas teises dėl buvo privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis. Todėl nuo šios datos turi būti skaičiuojamas 10 metų ieškinio senaties terminas Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
  1. Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas konstatavo, jog ieškovė 1993 m. kovo mėn. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo 2/3 dalis ginčo buto. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje, esančius įrodymus, kurie pateikti su esminiais trūkumais, savaip interpretavo liudytojos V. P. paaiškinimus. Atsakovė nurodo, kad ieškovė neįvykdė jai priskirtų pareigų, jog būtų tinkamai pradėtas privatizacijos procesas, todėl tarp ieškovės ir įgaliotos institucijos, atsakingos už ginčo buto privatizacijos procesą, nesusiklostė privatizacijos procesas.
  2. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su apeliaciniu skundu, atsiliepimu į apeliacinį skundą, byloje, esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nesutinka su atsakovės argumentais. Pažymėtina, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. J. v. D. L., bylos Nr. 3K-3-260/2010; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog į bylą yra pateikti sekantys dokumentai: ieškovės prašymas privatizuoti butą, esantį adresu ( - ), šeimos narių susitarimas butą privatizuoti ieškovės vardu, gyvenamojo namo, buto įkainavimo aktas, mokėjimai kvitai, buto pirkimo-pardavimo sutartis. Iš šių įrodymų visumos pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė laiku ir tinkamai įgyvendino savo teisę privatizuoti 2/3 dalis buto, kurio nuomininkė buvo ieškovės motina I. L.. Atsakovė teigdama, kad pateikti ieškovės įrodymai yra su esminiais trūkumais, šių trūkumų nedetalizuoja ir nepaaiškina, kokią įtaką jie turi priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atsakovė taip pat nurodo, kad teismas netinkamai interpretavo liudytojos V. P. teiktus parodymus, susijusius su 1994-11-01 protokolu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovės veiksmų privatizuojant 2/3 buto, nesirėmė minėtu protokolu ir jo pagrindu nedarė jokių išvadų, todėl atsakovės argumentai atmetami kaip nesusiję ir nepagrįsti. Taip pat nėra pagrindo sutikti su atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog ieškovė pripažino, kad buto privatizacijos nepabaigė galimai dėl savo kaltės, nes nustatyta, kad teismo posėdžio metu ieškovė tokių aplinkybių nenurodė, o tik paaiškino, jog dėl mažamečio vaiko priežiūros neskyrė šiam klausimui tiek laiko, kiek galėjo. Atsakovės nurodoma aplinkybė dėl susikaupusių skolų už komunalines ir kitas paslaugas nepaneigia fakto, jog ieškovė tinkamai ir laiku pradėjo privatizacijos procesą, be to ieškovė nurodė, kad skolas per kelis mėnesius sumokėjo. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybės, kad ieškovės motina teikė pareiškimą dėl viso buto, o ne 2/3 dalies buto privatizavimo, todėl turėjo gauti ir ieškovės tėvo sutikimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą dalyje, kadangi iš bylos medžiagos matyti ieškovės ir jos motinos sistemingi veiksmai privatizuoti 2/3 dalis buto. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat kelia šeimos narių sutikimo tinkamumo klausimą, tačiau šie atsakovo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Kaip ir pirmosios instancijos teismas nurodė, kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog susitarimo tarp nuomininko ir jo šeimos narių formos trūkumai, kuomet tarp pačių šeimos narių nėra ginčo dėl to kieno vardu turėjo būti privatizuojamas butas, bei esant akivaizdžiai nuomininko ir jo šeimos narių valiai privatizuoti butą, negali eliminuoti asmens teisės į buto privatizavimą bei paneigti jos įgyvendinimo įstatymo nustatytu terminu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-18 sprendimas c. b. Nr. 2A-1164/2013). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog ginčo butą šeimos nariai susitarė privatizuoti ieškovės vardu, todėl atsakovės nurodomi šeimos narių susitarimo trūkumai šiuo atveju nesudaro pagrindo vertinti jų kaip neatitinkančių įstatymo reikalavimų. Atkreipiamas dėmesys, kad šalių susitarimą patvirtino BĮ „Grigiškės“ direktorė J. S., todėl nėra pagrindo spręsti, kad šis susitarimas galimai sudarytas fiktyviai ar kitu laiku. Atsakovė taip pat kelia klausimą dėl ieškovės motinos antrojo sutuoktinio sutikimo privatizuoti butą ieškovės vardu, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisako, kadangi jie nebuvo keliami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Nepagrįsti ir atsakovės argumentai, jog privatizavimo procedūra apskritai net nebuvo prasidėjusi, kadangi teismo posėdžiu metu liudytoja V. P., įvertinusi jai pateiktus dokumentus, susijusius su buto privatizavimu, nurodė, jog visi reikalingi dokumentai buto privatizavimui yra paruošti. Šie parodymai neprieštarauja byloje esantiems įrodymams, todėl teismas neturi pagrindo abejoti liudytojos parodymais. Tai, kad privatizavimo procedūra buvo pradėta, patvirtina ir ta aplinkybė, jog buvo paruošta buto pirkimo-pardavimo sutartis. Pasak liudytojos J. S., tai, kad buvo paruošta buto pirkimo-pardavimo sutartis, reiškia, jog visi veiksmai (dokumentų pateikimas, inventorizacijos knygos paruošimas, buto kainos apmokėjimas), reikalingi buto privatizavimui, yra atlikti. Vertindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog 1992 m. kovo mėnesio pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią bendra Lietuvos-JAV įmonė „Grigiškės“ pardavė ieškovei R. B. 2/3 dalis buto, esančio adresu ( - ), o atitinkamai ieškovė R. B. įgijo nuosavybės teisę į minėtas 2/3 dalis buto, yra sudaryta. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui spręsti priešingai, todėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
  1. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su teismo atsisakymu pripažinti ieškovei teisę privatizuoti 1/3 buto, esančio adresu ( - ), Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nustatytomis sąlygomis. Pasak ieškovės, jos tėvo iki mirties nuomota ginčo buto dalis po tėvo mirties įgijo patuštintos gyvenamosios patalpos statusą ir turėjo būti perduota nuomos pagrindais pagrindiniam kitos buto dalies nuomininkui. Ieškovė taip pat nurodo, kad tiek ieškovė, tiek jos motina buvo suklaidintos oficialių įgaliotų asmenų ir todėl neatliko Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatytų veiksmų.
  2. Byloje nustatyta, kad Trakų rajono liaudės teismo 1987-07-13 sprendimu buvo nutraukta ieškovės tėvų I. L. (buv. B.) ir S. B. santuoka. Trakų rajono liaudies teismo 1989-02-10 sprendimu ginčo butas buvo padalintas dalimis, nustatant, kad trečiajam asmeniui I. L. su dviem vaikais paliekama teisė naudotis dviem iš trijų buto kambariais, kurie iš viso sudaro 36,6 m2, o S. B. – vienas (15,3 m2 ploto) kambarys; virtuvė, koridorius ir sanmazgas paskirti bendram naudojimui. 1992-11-30 ieškovės R. B. vardu buvo užpildytas prašymas privatizuoti butą, esantį adresu ( - ). ( - ) mirė ieškovės tėvas S. B.. Byloje taip pat pateiktas ieškovės 1993-10-28 pareiškimas privatizuoti butą, esantį adresu ( - ). Iš Grigiškių valstybinės komunalinio ūkio įmonės butų privatizavimo komisijos 1994-11-01 protokolo Nr. 94/1 kopijos matyti, kad komisija priėmė sprendimą leisti R. B. privatizuoti gyvenamąsias patalpas adresu ( - ), 66 m2. UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ 2001-04-30 gyvenamosios nuomos patalpos sutartimi Nr. 1 išnuomojo ieškovei 66,60 m2 butą, adresu ( - ), neterminuotam naudojimui.
  3. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-372/2014).
  4. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, jog ieškovė ginčo buto privatizavo procedūrų nepabaigė dėl institucijų, atsakingų už butų privatizavimo procedūros vykdymą, neveikimo. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad po tėvo mirties ieškovė siekė privatizuoti ne tik 2/3 buto dalis, bet visą butą. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog visi ieškovės veiksmai, iš kurių galima spręsti apie jos siekį privatizuoti 2/3 dalis buto, buvo atlikti iki ieškovės tėvo mirties. Jau po ieškovės tėvo mirties ( - ) Grigiškių valstybinės komunalinio ūkio įmonės butų privatizavimo komisija 1994-11-01 priėmė sprendimą leista privatizuoti visą 66.60 m2 butą. Nors atsakovė kelia abejones dėl šio įrodymo patikimumo, teisėjų kolegija jų nevertina pagrįstomis. CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas, patvirtintas teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Taigi, CPK nenumato, jog byloje nesant dokumento originalo, dokumento kopija nėra tinkamas įrodymas. Nagrinėjamu atveju už 1994-11-01 protokolo originalo saugojimą buvo atsakingos institucijos, vykdžiusios butų privatizavimo procedūrą, taigi akivaizdu, jog ieškovė neturėjo jokios galimybės gauti ir saugoti šio dokumento originalo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė teigia neturinti 1994-11-01 protokolo originalo, nors, atsižvelgiant į tai, kad jai buvo perduoti visi dokumentai, susiję su butų privatizacija ( - ), atitinkamą dokumentą privalo turėti. Kita vertus, atsakovė, keldama abejones dėl šio įrodymo tinkamumo, nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti atitinkamo sprendimo, kuris buvo įformintas 1994-11-01 protokolu, priėmimu. Be to, liudytoja V. P., vykdžiusi Grigiškių valstybinės komunalinio ūkio įmonės butų privatizavimo komisijos sekretoriaus pareigas, teismo posėdyje patvirtino, jog šis protokolas egzistavo ir jai nėra aišku, kur yra dokumento originalas, nors tokį dokumentą turėjo saugoti savivaldybės institucijos. Nors atsakovė savo apeliaciniame skunde nurodė, jog liudytoja V. P. nepatvirtino protokolo egzistavimo, tačiau teisėjų kolegijai susipažinus su V. P. parodymais 2016-05-23 teismo posėdyje, daro išvada, kad atsakovė netinkamai interpretuoja liudytojos parodymus. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, jog 1994-11-01 protokolas turi akivaizdžių trūkumų ir dėl to negalima juo remtis. Tai, kad ieškovei po tėvo mirties buvo suteikta teisė naudotis visu butu, patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2001-04-30 ieškovei buvo išnuomotas visas butas, o ne 2/3 dalys buto. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog po ieškovės tėvo mirties jo nuomota 1/3 dalis buto nuomos pagrindais būtų suteikta naudotis kitiem asmenims, o ne ieškovės šeimos nariams. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, kad ieškovė neturėjo tėvo leidimo privatizuoti butą, nes po tėvo mirties išreiškusi valią privatizuoti visą nuomojamą butą ieškovė ir neturėjo pareigos pateikti privatizavimo komisijai tokio sutikimo. Liudytoja J. S. parodė, kad pagal tuo metu susiklosčiusią praktiką, asmeniui, siekiančiam privatizuoti butą, pateikus prašymą dėl buto privatizavimo, atsakinga institucija užsakydavo buto bylas, paskaičiuodavo buto įkainojimą ir, asmeniui atnešus apmokėjimą patvirtinančius čekius, paruošdavo buto pirkimo-pardavimo sutartį. Liudytojos V. P. parodymais nustatyta, kad UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ protokolą, kuriame buvo užfiksuotas sprendimas leisti asmenims privatizuoti butus, įmonės direktorius privalėjo pristatyti Trakų rajono savivaldybei sprendimo dėl butų privatizavimo priėmimui. Priėmus atitinkamą sprendimą, po to turėjo vykti apmokėjimas bei pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas. Atsakovas neatskleidė aplinkybių, kodėl atitinkami veiksmai nebuvo atlikti, o iš esamų įrodymų galima daryti išvadą, kad būtent institucijos, buvusios atsakingos už butų privatizavimo procedūrą, neatliko visų nuo jų valios priklausiusių veiksmų (nepristatė protokolo savivaldybei, neįkainavo buto dalies ir kt.), todėl ieškovei nebuvo sudarytos galimybės tinkamai įvykdyti 1/3 buto dalies privatizacijos.
  5. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimą, pakartotą 2013 m. gegužės 16 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. nutarimuose).
  6. Teismų praktikoje taip pat ne kartą yra nurodyta, kad nustačius, jog nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektu, tačiau dėl savivaldybės darbuotojų kaltės galiojant Butų privatizavimo įstatymui asmeniui negalėjus tinkamai įgyvendinti teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamosios patalpos, pripažintina, kad tokia asmens teisė turi būti ginama. Be to, privatizavimą vykdančiai savivaldybės tarnybai buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus atitinkamus veiksmus, po kurių turėjo sekti buto pirkėjo veiksmai, nes būtent savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012).
  7. Teisėjų kolegijai nustačius aplinkybę, kad ieškovė ne dėl savo kaltės negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą, sprendžia, kad ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkamas privatizavimo subjektas, tačiau Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu negalėjo privatizuoti ginčo patalpos, nes, valstybė tinkamai nevykdė pareigų susijusių su buto privatizavimo procedūros ir neišaiškino ieškovei jos teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygas įgyvendinimo galimybių, todėl ieškovė ne dėl savo kaltės negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jai Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą.
  8. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 24-28 punktuose išdėstytais motyvais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje, esančius įrodymus, susijusius su ginčo buto 1/3 dalies privatizavimo procedūra, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra keičiamas, tenkinant ieškovės reikalavimą ir pripažįstant ieškovei R. J. teisę privatizuoti 1/3 dalį buto, esančio adresu ( - ).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
  1. Pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas perskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).
  2. Byloje nustatyta, kad ieškovė patyrė 854 EUR žyminio mokesčio ir 400 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidų.
  3. Teismui patenkinus ieškovės ieškinį visiškai, iš atsakovės ieškovei priteisiama 854 EUR žyminio mokesčio ir 400 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidų.
  4. Teismas taip pat patyrė 9,93 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl ieškinį patenkinus visiškai, jos yra priteisiamos iš atsakovės į valstybės biudžetą.
  5. Teismui priteisus iš atsakovės 9,93 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, ieškovei grąžinamas 102 EUR žyminio mokesčio.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
  1. Ieškovė R. J. pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės 500 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą.
  2. Atsakovė nesutinka su ieškovės prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir nurodo, kad teismas turi vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-26 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014 išaiškinimais. Atsakovė nepagrįstai remiasi minėtos kasacinio teismo civilinės bylos išaiškinimais, nes bylos nėra analogiškos, o faktinės aplinkybės atsakovės paminėtoje byloje skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.
  3. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.10 ir 8.11 punktus (už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,7 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio; už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.10 ir 8.11 punktuose nurodytų dydžių, todėl yra pagrįstos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ieškovei R. J. iš atsakovės priteisiama 500 EUR bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).
  4. Ieškovė taip pat patyrė 102 EUR žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą, kurios taip pat yra priteisiamos iš atsakovės, patenkinus ieškovės apeliacinį skundą visiškai.

5Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

6Ieškovės R. J. apeliacinį skundą tenkinti. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo netenkinti.

7Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą pakeisti išdėstant jį sekančiai:

8„Ieškovės R. J. ieškinį tenkinti visiškai.

9Konstatuoti, kad 1993 m. kovo mėnesį ieškovė R. J. (buvusi pavardė – B.) (a.k. ( - ) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo (privatizavo) 2/3 dalis (44 kv.m.) buto (unikalus Nr. ( - )), esančio adresu ( - ).

10Pripažinti ieškovei R. J. teisę privatizuoti 1/3 dalį buto (unikalus Nr. ( - )), esančio adresu ( - ), Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis.

11Priteisti ieškovei R. J. (a.k. ( - ) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 1 254 EUR (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

12Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 9,93 EUR (devynis eurus, 93 ct) bylinėjimosi išlaidų.

13Grąžinti ieškovei R. J. (a.k. ( - ) iš valstybės biudžeto 102 EUR (vieną šimtą du eurus) permokėto žyminio mokesčio.“.

14Priteisti ieškovei R. J. (a.k. ( - ) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 102 EUR (vieną šimtą du eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

15Priteisti ieškovei R. J. (a.k. ( - ) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 500 EUR (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai