Byla 2A-803-163/2017
Dėl padarytos žalos atlyginimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės ir Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Apšė“, atstovaujamos bankroto administratoriaus P. P., ieškinį atsakovui V. S., trečiajam asmeniui UAB „Aidrius“ dėl padarytos žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Apšė“, atstovaujama bankroto administratoriaus P. P., kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovo, kaip buvusio

    5UAB „Apšė“ vadovo, 4 200 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2015-11-12 įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Apšė“ iškelta bankroto byla, bankroto administratorius, patikrinęs per paskutinius 36 mėnesius įmonės sudarytus sandorius, nustatė, kad 2015-09-01 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta 9.00 val., pardavėja UAB „Apšė“, kurios direktoriumi sutarties sudarymo metu buvo atsakovas V. S., pardavė transporto priemonę „Mitsubishi L200“, valst. Nr. ( - ) pirkėjui V. S. už 4 500 Eur, t. y. atsakovas sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pats su savimi. Tuo pačiu metu, t. y. jau pagal 2015-09-01 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 11.50 val., pardavėjas atsakovas V. S. pardavė tą pačią transporto priemonę „Mitsubishi L200“, valst. Nr. ( - ) pirkėjui trečiajam asmeniui UAB „Aidrius“ už 8 700 Eur. Trečiasis asmuo UAB „Aidrius“ 8 700 Eur atsakovui sumokėjo 2015-08-31, t. y. dar prieš sandorio sudarymą. Ieškovės manymu, atsakovas tą pačią dieną perleisdamas įgytą automobilį jau už 8 700 Eur padarė žalą ieškovės (įmonės) kreditoriams, nes įmonė tuo metu jau buvo nemoki, o atsakovas apie tai būdamas informuotas, jam dar prieš parduodant automobilį buvo išsiųstas VSDFV Mažeikių skyriaus įspėjimas dėl bankroto iškėlimo, pardavė bendrovei priklausantį automobilį ir nepagrįstai gavo 4 200 Eur dydžio kainų skirtumą savo naudai, taip padarydamas bendrovei žalą.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Skuodo rajono apylinkės teismas 2016-12-14 sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė priteisti ieškovei BUAB „Apšė“ iš atsakovo V. S. 4 200 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 4 200 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016-06-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš atsakovo V. S. 1089,00 Eur bylinėjimosi išlaidų BUAB „Apšė“. Priteisė iš atsakovo V. S. 126,00 Eur žyminio mokesčio ir 20,45 Eur pašto išlaidų valstybei, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą.
  2. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR CK 2.87, 6.246, 6.263 straipsniais, nusprendė, jog atsakovas V. S., kaip įmonės vadovas, žinodamas apie įmonės suprastėjusią finansinę būklę, sudarydamas sandorius, kurie buvo naudingi tik jam pačiam, elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, nebuvo lojalus bendrovei, neveikė bendrovės interesais, savo veiksmais pažeidė ieškovės įmonės kreditorių interesus, byloje nėra duomenų, kad dėl atsakovo sudarytų minėtų sandorių įmonės finansinė būklė būtų pagerėjusi, priešingai, bylos duomenimis, įmonė kreditorių turėjo jau sandorių sudarymo metu, iki bankroto bylos iškėlimo ir su jais negalėjo atsiskaityti. Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad jau 2015-07-22 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius UAB „Apšė“ vadovui V. S. išsiuntė įspėjimą dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Įspėjimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Apšė“ direktoriui V. S. buvo išsiųstas 2015-07-22, t. y. prieš anksčiau paminėtų transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą. Tai, kad atsakovui

    62015-09-01, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo dieną, buvo žinoma apie prastą įmonės finansinę būklę, patvirtina ir byloje esantis 2015-08-27 rašytinis atsakovo paaiškinimas kreditoriui VSDFV Mažeikių skyriui, kuriame atsakovas nurodo, jog jis šiuo metu neturi galimybių padengti įmonės skolos, prašydamas pratęsti skolos sumokėjimo terminą dar dviem savaitėms, nes tikisi, kad UAB „Apšė“ skolininkas įvykdys visą arba dalį turimos prievolės UAB „Apšė“. Be to, atsakovas ir teismo posėdžio metu nurodė, kad įmonei nebegalint tinkamai vykdyti finansinio lizingo sutarties, kadangi UAB „Apšė“ lėšų finansinėms operacijoms vykdyti neturėjo, jis pats 2015-03-17, 2015-06-16, 2015-07-23 pervedinėjo įmokas AB DnB bankui už transporto priemonę iš savo asmeninės sąskaitos, o 2015-08-31 baigė sumokėti visą įmoką, pervesdamas AB DnB bankui 3425,47 Eur, po to turtas – transporto priemonė – pagal lizingo sutartį buvo perduotas įmonės nuosavybėn. Teismas sprendė, kad atsakovui, tuo metu būnant tiek šio juridinio asmens vadovu, tiek ir vienu iš šios bendrovės akcininkų, turėjo būti žinoma, kad tokie veiksmai gali sukelti interesų konfliktą, abejonių dėl tokio konflikto galimumo ar dėl tokių sandorių sudarymo apskritai (CK 2.87 str. 3, 4 d.), be to, tai leidžia spręsti jį buvus nesąžiningą, nes pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punktą preziumuojama, jog nesąžiningai veikiama tuo atveju, kai juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organas. Atsakovas, parduodamas įmonės automobilį sau, o tą pačią dieną po kelių valandų jį perparduodamas trečiajam asmeniui ir pasiimdamas kainų skirtumą, siekė išskirtinai savo interesų patenkinimo. Tokio sandorio sudaryti nebuvo būtina, jo sudarymo nelėmė ir ieškovės įsipareigojimai lizingo davėjui, kadangi byloje nenustatyta, kad lizingo davėjas būtų reiškęs pretenzijas ieškovei dėl laiku nemokamų mokesčių ar įspėjęs dėl lizingo sutarties nutraukimo, ar ieškovei būtų grėsę baudiniai mokėjimai pagal lizingo sutartį. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, kad atsakovas, kaip BUAB „Apšė“ darbuotojas, yra pirmos eilės kreditorius bankroto byloje ir jo patvirtinti reikalavimai yra didesni, nei prašo priteisti ieškovė, neatleidžia atsakovo, kaip buvusio įmonės vadovo, nuo jo fiduciarinės pareigos veikti protingai, atsakingai, sąžiningai, lojaliai, tik bendrovės interesais, kartu nepažeidžiant nė vieno iš įmonės kreditorių teisių ir jų interesų.

  3. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR CK 6.247, 6.249 straipsniais, priteisė žalos atlyginimą iš atsakovo, nustatydamas, kad žala įmonei pasireiškė tuo, jog esant sunkiai finansinei įmonės būklei, atsakovas, būdamas įmonės vadovu ir sudaręs iš pradžių sandorį pats su savimi, o po to perpardavęs iš įmonės nusipirktą turtą beveik dvigubai brangiau trečiajam asmeniui ir neteisėtai pasiėmęs kainų skirtumą, dar labiau pablogino įmonės turtinę padėtį ir pažeidė kreditorių teises. Teismas pažymėjo, kad visos juridinio asmens ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d.), tačiau byloje nebuvo pateikta jokių dokumentų, kurių pagrindu UAB „Apšė“ kiltų pareiga mokėti atsakovui tiek už transporto priemonės remontą ar jos pagerinimą, tiek už periodinių įmokų mokėjimą finansinio lizingo sutarties pagrindu. Taigi bylos duomenys patvirtina priežastinį ryšį tarp įmonės patirtos žalos (4 200 Eur) ir atsakovo veiksmų, nes atsakovas, kaip įmonės vadovas, veikdamas savo interesais, pažeisdamas imperatyvias teisės aktų nuostatas, pardavė įmonei priklausantį automobilį sau ir tą pačią dieną perpardavė automobilį trečiajam asmeniui, o už sandorį gautų pinigų (kainų skirtumą) neįtraukė į įmonės apskaitą nustatyta tvarka, pasiimdamas juos sau, o įmonė neteko piniginių lėšų, kuriomis būtų buvę galima bent iš dalies sumažinti kreditorių prievoles.
  4. Teismas konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, todėl jo kaltę preziumavo (CK 6.248 str. 1 d.). Ieškovas neprivalėjo įrodinėti, kad atsakovas yra kaltas, priešingai, savo kaltę turėjo paneigti atsakovas, pateikdamas įrodymus, patvirtinančius 4 200 Eur piniginių lėšų panaudojimą įmonės interesais (CPK 12 str., 178 str.). Atsakovo kaltė paneigta nebuvo.
  5. Dėl atsakovo atstovės argumento, kad bankroto administratorius neturėjo teisės reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo po to, kai 2016-03-01 buvo priimta Klaipėdos apygardos teismo nutartis, kuria nuspręsta UAB „Apšė“ pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo normose nenustatyta draudimo tikslinti kreditorių reikalavimus po nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto priėmimo.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8

  1. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys, kadangi šioje byloje teismas nevertino, jog ieškovė negalėjo vykdyti savo prievolės tik vienam iš kreditorių – lizingo bendrovei, kadangi būtų buvęs pažeistas LR CK 6.9301 str., numatantis, kad trečiąja eile ieškovė turi atsiskaityti su Valstybinio socialinio fondo valdyba ir Valstybine mokesčių inspekcija. Taip pat pagal LR CK 6.9301 str. 1 d. 1 p. atsakovas su sutuoktine laikytini pirmos eilės kreditoriais, todėl ieškovė atsakovui ir taip skolinga 8 179,30 Eur. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė LR CK 6.282 ir 6.251 straipsnių, nustatydamas žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kokios žalos buvo išvengta, kadangi ieškovė jau negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų ir buvo nemoki, t. y. prievolę lizingo bendrovei atsakovas įvykdė asmeniškai, todėl buvo išvengta 30 proc. baudos nuo neapmokėtos turto vertės, remiantis lizingo sutarties 8.8 punktu. Apeliantas, be patvirtinto 8 179,30 Eur kreditinio įsipareigojimo, patirs ir papildomų 41 758,47 Eur nuostolių (šią sumą apeliantas sumokėjo lizingo bendrovei iš savo asmeninių lėšų) ir nuostolių dėl sumokėto 15 proc. GPM. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, kad iš savo asmeninių lėšų mokėjo už transporto priemonės remontą ar kad mokėjo periodines išmokas pagal lizingo sutartį, o už sandorį gautų pinigų neįtraukė į įmonės apskaitą, pasiimdamas juos sau. Nurodo, kad teismas neatskyrė įmonės turto ir įsipareigojimų nuo įmonės dalyvio turto ir įsipareigojimų, todėl nesutiktina, kad atsakovo įmokų mokėjimas už ieškovę nesukėlė jokių pasekmių, kadangi trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (LR CK 6.50 str. 3 d.). Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertino į bylą pateiktus įrodymus paviršutiniškai, nevertino atsakovo 2015 m. metinės pajamų deklaracijos turinio, kurioje aiškiai matyti GMP mokėjimas. Nevertinos ir tos aplinkybės, kad atsakovas savo lėšomis pagerino daiktą. Teismas nesivadovavo verslo apskaitos standartais, taikytinais tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą.
  2. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo argumentus, kurie yra tapatūs pirmosios instancijos teismo motyvams.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
  2. LR CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  3. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už juridiniam asmeniui padarytą žalą.
  4. Byloje ieškovė pateikė ieškinį su reikalavimu priteisti ieškovei iš atsakovo, kaip buvusio

    9ieškovės UAB „Apšė” vadovo, žalos atlyginimą, kadangi 2015-09-01 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta 9.00 val., pardavėja UAB „Apšė“, kurios direktoriumi sutarties sudarymo metu buvo atsakovas V. S., pardavė transporto priemonę „Mitsubishi L200“, valst. Nr. ( - ) pirkėjui V. S. už 4 500 Eur, t. y. atsakovas sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pats su savimi. Tuo pačiu metu, t. y. jau pagal 2015-09-01 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 11.50 val., pardavėjas atsakovas V. S. pardavė tą pačią transporto priemonę „Mitsubishi L200“, valst. Nr. ( - ) pirkėjui trečiajam asmeniui UAB „Aidrius“ už 8700,00 Eur. Įmonė tuo metu jau buvo nemoki, o atsakovas, apie tai būdamas informuotas, nepagrįstai gavo 4200,00 Eur dydžio kainų skirtumą savo naudai, taip padarydamas bendrovei žalą.

  5. Pirmosios instancijos teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teisingai nustatė, kad 2015-11-12 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Apšė“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas P. P.. 2016-01-21 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi patvirtinti bankrutuojančios UAB „Apšė“ kreditorių finansiniai reikalavimai: pirmosios eilės kreditoriaus V. S. reikalavimas – 8 179,30 Eur, A. S. reikalavimas – 1 514,72 Eur; antrosios eilės kreditorių reikalavimai: Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas – 2 232,71 Eur, VSDFV Mažeikių skyriaus reikalavimas – 12 066,08 Eur, trečiosios eilės kreditorės UAB „Omnitel“ reikalavimas – 61,65 Eur, bendra patvirtintų reikalavimų suma – 24 054,46 Eur. 2016-03-01 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Apšė“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  6. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, UAB „Apšė“ direktoriumi nuo 2013-08-01 iki

    102015-11-24 buvo atsakovas V. S.. Byloje nustatyta, kad įmonėje tuo metu buvo du akcininkai – atsakovas V. S. ir jo sutuoktinė, valdantys po 50 procentų akcijų.

  7. Taip pat nustatyta, kad 2014-05-13 pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 201405F-14420-P UAB „Apšė“ finansinio lizingo sutarties pagrindu įsigijo automobilį „Mitsubishi L200“ už 9 000 Eur (31 075,20 Lt). Iš atsakovo pateiktų banko išrašų matyti, kad V. S. iš savo asmeninės sąskaitos, vykdydamas prievolę pagal lizingo sutartį, pervedė įmokas AB DNB bankui: 2015-03-17 – 100 Eur, 2015-06-16 – 350 Eur, 2015-07-23 – 300 Eur. 2015-08-31 mokėjimo nurodymo pavedimu nustatyta, kad UAB „Aidrius“ atsakovui V. S. mokėjimo pavedimu pervedė 8 700 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Už automobilį Mitsubischi L200“. Kitą dieną, t. y. 2015-09-01, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta 9.00 val., pardavėja UAB „Apšė“ parduoda atsakovui bendrovės vadovui V. S. automobilį „Mitsubischi 2200“, valst. Nr. ( - ) už 4 500 Eur, o tą pačią dieną, t. y. 2015-09-01, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta 11.50 val., atsakovas V. S. pardavė automobilį „Mitsubischi 2200“, valst. Nr. ( - ) už 8 700 Eur UAB „Aidrius“. Iš valstybės įmonės „Regitra“ pažymos nustatyta, kad V. S. 2015-09-01 pranešė apie nuosavybės teisės į transporto priemonę „Mitsubishi L200“, valst. Nr. ( - ) perdavimą, nauja valdytoja – UAB „Aidrius“.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
  1. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
  2. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2015 metų metinę pajamų deklaraciją, kuria grindžia savo apeliacinio skundo argumentus, tačiau visiškai nenurodė jokių aplinkybių, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo prie bylos pridėti apelianto pateiktus įrodymus, ir šie įrodymai nepridėtini.
Dėl priežastinio ryšio
  1. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys, kadangi šioje byloje teismas nevertino tos aplinkybės, jog ieškovė negalėjo vykdyti savo prievolės tik vienam iš kreditorių – lizingo bendrovei, o jeigu būtų atlikusi mokėjimus lizingo bendrovei, būtų buvęs pažeistas LR CK 6.9301 str., numatantis, kad trečiąja eile ieškovė turi atsiskaityti su Valstybinio socialinio draudimo fondu ir Valstybine mokesčių inspekcija. Taip pat pagal LR CK 6.9301 str. 1 d. 1 p. atsakovas su sutuoktine laikytini pirmos eilės kreditoriais, todėl ieškovė atsakovui skolinga 8 179,30 Eur.
  2. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė ir konstatavo, kad atsakovas V. S., kaip įmonės vadovas, žinodamas apie įmonės suprastėjusią ekonominę būklę, sudarydamas sandorius, kurie buvo naudingi tik jam pačiam, elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, nebuvo lojalus bendrovei, neveikė bendrovės interesais, savo veiksmais pažeidė ieškovės įmonės kreditorių interesus, byloje nėra duomenų, kad dėl atsakovo sudarytų minėtų sandorių įmonės finansinė būklė būtų pagerėjusi, priešingai, bylos duomenimis, įmonė kreditorių turėjo jau sandorių sudarymo metu, iki bankroto bylos iškėlimo ir su jais negalėjo atsiskaityti. Tokie buvusio įmonės vadovo veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti akivaizdžiai neteisėtais bei pažeidžiančiais įmonės bei kitų suinteresuotų asmenų (kreditorių) interesus, t. y. atsakovas pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus (Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 6, 8 d., 37 str.), padarė fiduciarinių valdymo organo pareigų pažeidimų. Apeliantas neginčija, jog atliko šiuos neteisėtus veiksmus, pats tiek teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde patvirtino tą aplinkybę, jog apie sudėtingą įmonės finansinę padėtį jis buvo informuotas ir vis tiek sudarė rizikingą sandorį, kuris neatnešė finansinės naudos įmonei, tačiau nesutinka, kad tarp šių veiksmų ir ieškovei apdarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi atsakovas investavo savo asmenines lėšas į ginčo automobilį, taip pat įmonė buvo įsiskolinusi atsakovui.
  3. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).
  4. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesas susideda iš dviejų etapų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje

    11Nr. 3K-7-345/2007; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010). Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys, tai yra sprendžiama, ar žalingų padarinių būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015).

  5. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje buvo pagrindas konstatuoti faktinį priežastinį ryšį, t. y. jei nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų – sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, kuria atsakovas pasisavino 4 200 Eur, nebūtų buvę pažeisti tiek įmonės finansiniai interesai, tiek jau bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės ir interesai. Atsakovas, iš ieškovės pigiau įsigijęs automobilį ir po kelių valandų jį pardavęs beveik dvigubai brangiau ir pelną (4 200 Eur) pasilikęs sau, sudarė įmonei nepelningą sandorį, kuris net negali būti vertintinas kaip verslo rizika, kadangi atsakovas sąmoningai, sudarydamas minėtą sandorį, gauto pelno neįnešė į įmonės kasą, gautų pinigų neįtraukė į apskaitą.
  6. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovė yra įsiskolinusi atsakovui, taip pat atsakovas investavo pingines lėšas į automobilio remontą, todėl atsakovas teisėtai parduoto automobilio pelno dalį pasiėmė sau. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad atsakovas, kaip ieškovės kreditorius, turi lygias teises su kitais įmonės kreditoriais į finansinių reikalavimų patenkinimą, todėl įvertintina tai, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, atsakingas už įmonės veiklą, jos finansinę apskaitą, žinodamas apie jos nemokumą, sąmoningai įsigijo ieškovei priklausantį automobilį už mažesnę kainą, žinodamas, kad automobilio vertė yra didesnė, jį pardavė ir, pelno dalį pasilikdamas sau, dar labiau pablogino įmonės finansinę padėtį, o įmonei iškėlus bankroto bylą pažeidė kitų jau bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos įmonei buvimą patvirtina ir ta aplinkybė, kad atsakovas žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį, todėl elgdamasis kaip atsakingas, atsargus, įmonės veiklai naudos siekiantis vadovas, turėjo vis dėlto dėti pastangas pagerinti įmonės finansinius rodiklius ir gautą pelną įnešti į įmonės kasą, tačiau to nepadarė, pinigus pasisavindamas. Taigi darytina išvada, kad egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir įmonei padarytos žalos.
Dėl žalos dydžio
  1. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė LR CK 6.282 ir 6.251 straipsnių, nustatydamas žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kokios žalos buvo išvengta, kadangi ieškovė negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų ir buvo nemoki. Prievolę lizingo bendrovei įvykdė atsakovas asmeniškai, todėl buvo išvengta 30 proc. baudos nuo neapmokėtos turto vertės, remiantis lizingo sutarties 8.8 punktu. Apeliantas, be patvirtino 8 179,30 Eur kreditinio įsipareigojimo, patirs ir papildomų 41 758,47 Eur nuostolių (šią sumą apeliantas sumokėjo lizingo bendrovei iš savo asmeninių lėšų) ir nuostolių dėl sumokėto 15 proc. GPM.
  2. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013), didelis atsakovo neatsargumas arba tyčia taip pat turi būti nustatyti sprendžiant dėl vadovo veiksmų teisėtumo taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
  3. Nustačius, jog valdymo organų nariai pažeidė fiduciarines ir (ar) įstatyme nustatytas pareigas, būtina įvertinti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala; jei buvo, tai kokio dydžio. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).
  4. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.
  5. Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodoma įmonės patirta žala –atsakovui iš įmonės įsigijus už 4 500 Eur transporto priemonę ir perpardavus trečiajam asmeniui už 8 700 Eur atsakovo gautas kainų skirtumas, t. y. 4 200 Eur. Su ieškovės nurodoma prašoma priteisti nuostolių suma nėra pagrindo nesutikti. Atsakovas, sudaręs pirkimo–pardavimo sandorius ir gavęs pats asmeniškai parduotos transporto priemonės kainų skirtumą, privalo sumažėjusio įmonės turto ekvivalentą – kainų skirtumą atlyginti. Žala įmonei pasireiškė tuo, kad esant sunkiai finansinei įmonės padėčiai, atsakovas, būdamas įmonės vadovu ir sudaręs iš pradžių sandorį pats su savimi, o po to perpardavęs iš įmonės nusipirktą turtą beveik dvigubai brangiau trečiajam asmeniui ir, neteisėtai pasiėmęs kainų skirtumą, dar labiau pablogino tiek įmonės turtinę padėtį, tiek ir kreditorių teises. Ypač vertintina ta aplinkybė, kad atsakovas žinojo apie įmonės patiriamus finansinius sunkumus, tačiau elgdamasis itin neatsakingai ir nerūpestingai ieškovės atžvilgiu padarė įmonei nuostolių pasisavindamas pelną, gautą pardavus automobilį. Nors apeliantas nurodo, kad investavo savo asmenines lėšas į automobilio remontą, taip jį pagerindamas, tačiau, kaip konstatuota anksčiau, byloje nėra duomenų, patvirtinančių šias atsakovo patirtas išlaidas, t. y. jog ieškovė yra skolinga už atsakovo neva investuotas lėšas į automobilio remontą. Teismas nagrinėja bylą, vadovaudamasis į bylą pateiktais įrodymais. LR CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju nors atsakovas teigia, kad ieškovė jam buvo skolinga, kadangi automobilis buvo iš esmės pagerintas darant jo remontą iš atsakovo asmeninių lėšų, tačiau atsakovas jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.
  6. Papildomai pažymėtina, kad vadovo pareigos detalizuojamos Akcinių bendrovių įstatymo normose, pagal kurias bendrovės vadovas privalo rūpintis įmonės finansine atskaitomybe (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bet kokie atsakovo atlikti mokėjimai, tinkamai nepildant finansinės atskaitomybės dokumentų, yra atlikti paties atsakovo rizika.
  7. Atmestinas ir apelianto argumentas, jog jam, kaip trečiajam asmeniui, įvykdžius prievolę už skolininką (ieškove), sumokant pagal lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, pereina kreditoriaus teisės. Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudaryti nebuvo būtina, jos sudarymo nelėmė ir ieškovės įsipareigojimai lizingo davėjui. Atsakovas nurodo, kad įmonė jau buvo nepajėgi mokėti lizingo įmokų lizingo bendrovei, tai patvirtina, kad įmonės finansinė būklė buvo sunki, todėl atsakovas, parduodamas automobilį už dvigubai didesnę kainą, nei jį pirko iš ieškovės, ir pelną pasilikdamas sau, padarė dar didesnių nuostolių. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad lizingo davėjas būtų reiškęs pretenzijas ieškovei dėl laiku nemokamų mokesčių ar įspėjęs dėl lizingo sutarties nutraukimo, ar ieškovei būtų grėsę baudiniai mokėjimai pagal lizingo sutartį. Taigi, apelianto argumentai, kad jis ėmėsi priemonių išsaugoti įmonės turtą ir tai buvo vienintelė racionali išeitis išvengti įmonės bankroto, atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinus tai, kas išdėstyta anksčiau, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė žalos dydį ar kad yra pagrindas jį mažinti apelianto nurodytais argumentais.
  8. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo verslo apskaitos standartais, kurie yra patvirtinti Audito ir apskaitos tarnybos. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 2 punktas numato, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad užtikrintų finansinių ataskaitų sudarymą pagal šiuos apskaitos standartus: pagal verslo apskaitos standartus arba tarptautinius apskaitos standartus – ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, išskyrus šio straipsnio 1 punkte nurodytus ūkio subjektus, investiciniai fondai, profesinių pensijų fondai, veikiantys pagal Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatymą, neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kai savo nuožiūra nusprendžia sudaryti finansines ataskaitas arba kai Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas įpareigoja jas sudaryti. Taigi tam, kad būtų taikomi verslo apskaitos standartai, į bylą turi būti pateikti įmonės atskaitomybės dokumentai, tačiau šioje byloje jokių įmonės atskaitomybės dokumentų pateikta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, atmesdamas apelianto argumentus dėl jo investicijų į įmonės turtą, pažymėjo, jog apeliantas į bylą nepateikė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų, patvirtinančių šiuos argumentus, nors visos juridinio asmens ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d.). Taigi byloje net nebuvo ginčo dėl finansinės atskaitomybės dokumentų atitikties verslo apskaitos standartams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.
  9. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, detaliai atsakė į proceso šalių argumentus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apelianto nurodytu apeliacinio skundo argumentų pagrindu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

12Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

13palikti Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai