Byla 3K-3-554/2008

Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Vinco Versecko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų akcinės bendrovės Turto banko ir A. Č. ieškinį atsakovui A. M. dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „Raimartas“, siekdamas apginti savo ir vienintelio kreditoriaus – Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos – interesus, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo – UAB „Raimartas“ vadovo ir vienintelio akcininko – 933 376,24 Lt nuostolių atlyginimo.

5Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gegužės 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-38-280/2006, patvirtino bankrutavusios UAB „Raimartas“ kreditoriaus Panevėžio apskrities VMI 933 376,24 Lt kreditorinio reikalavimo perleidimą naujam kreditoriui – AB Turto bankui. Bankrutavusi UAB „Raimartas“ 2007 m. lapkričio 16 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimis atlygintinai (už skolą) perleido (perdavė) AB Turto bankui 696 298,68 Lt, o A. Č. – 237 077,56 Lt reikalavimo teisę į ieškinį skolininkui (atsakovui) A. M. dėl nuostolių atlyginimo. Panevėžio apygardos teismas 2007 m. lapkričio 19 d. nutartimi pradinį ieškovą pakeitė teisių perėmėjais – naujais ieškovais AB Turto banku ir A. Č.

6Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas, būdamas UAB „Raimartas“ vadovas ir vienintelis akcininkas, siekdamas išvengti mokesčių mokėjimo valstybei, apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, neišsaugojo įmonės dokumentų, įmonės turto, pablogino įmonės turtinę padėtį, dėl to įmonė nesumokėjo valstybei 933 376,24 Lt mokesčių. Kupiškio rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu atsakovą pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje (paslėpė UAB „Raimartas“ apskaitos dokumentus ir dalies dokumentų tyčia neišsaugojo) bei BK 300 straipsnio 1 dalyje (pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo), o baudžiamojoje byloje pareikštą UAB „Raimartas“ civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad UAB „Raimartas“ vadovas atsakovas A. M. pasirašė 2003 m. sausio 1 d. pelno (nuostolio) ataskaitą, įmonės pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitą, metinę pelno mokesčio deklaraciją, įmonės 2002 metų balansą bei įmonės turto anketą. Iš minėtų dokumentų matyti, kad 2003 m. sausio 1 d. įmonė turėjo turto už 705 726 Lt ir deklaravo 39 859 Lt pelno mokestį. Iš FNTT Panevėžio skyriaus pateiktos 2005 m. gegužės 9 d. specialisto išvados Nr. 5-5/39 matyti, kad atsakovo pasirašytas įmonės balansas buvo pagrindas papildomiems mokesčiams priskaičiuoti. Minėtu teismo nuosprendžiu konstatuota, jog atsakovas apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (klastodamas duomenis ir neišsaugodamas apskaitos dokumentų) padarė žalą valstybei.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Panevėžio apygardos teismas 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas buvo vienintelis UAB „Raimartas“ akcininkas ir vadovas, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu jis nuteistas už tai, kad suklastojo UAB „Raimartas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį bei paslėpė ir tyčia neišsaugojo šios įmonės apskaitos dokumentų. Teismas nurodė, kad UAB „Raimartas“ buvo ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl atsakovas nėra atsakingas už šio juridinio asmens prievoles (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Pažymėjęs, kad ieškiniu prašoma priteisti nuostolius, kurie reiškiasi įmonei priskaičiuotais mokesčiais valstybės biudžetui, teismas konstatavo, kad priskaičiuoti ir nesumokėti valstybei mokesčiai nėra žala įmonei, nes kol įmonė nėra sumokėjusi papildomai priskaičiuotų mokesčių valstybei, tol nėra patyrusi žalos. Tik įmonei sumokėjus priskaičiuotus mokesčius atsirastų priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių teisinių pasekmių. Teismo nuomone, įstatymų nustatyta prievolė įmonei mokėti mokesčius negali būti laikoma žala. Teismas pažymėjo, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 26 d. nuosprendyje konstatuota, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas, apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (paslėpdamas ir neišsaugodamas apskaitos dokumentus), siekė nuslėpti įmonės mokėtinus mokesčius. Teismas nurodė, kad asmeniškai atsakovas neturėjo prievolės mokėti mokesčių už UAB „Raimartas“ (CK 2.50 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė visų atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų. Aplinkybė, kad 2003 m. sausio 1 d. įmonė turėjo turto už 705 726 Lt, o 2003 m. vasario 27 d. įmonės turtą sudarė tik kasos aparatas, nėra pakankamas įrodymas atsakovo kaltei dėl neišsaugoto įmonės turto konstatuoti. Teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog deklaracijose įrašytas turtas buvo patikėtas saugoti atsakovui ir kad būtent atsakovas jo neišsaugojo ar panaudojo ne pagal paskirtį, taip pat nėra duomenų apie pinigų sąskaitoje netinkamą panaudojimą ar pasisavinimą. Teismo vertinimu, CK 6.249 straipsnio prasme nėra pagrindo konstatuoti, kad bendrovei padaryta žala.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinius skundus, 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: priteisė iš atsakovo ieškovui A. Č. 70 098,55 Lt, ieškovui AB Turto bankui 205 879,99 Lt. Remdamasi Kupiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu, kolegija nustatė, kad atsakovas, kaip UAB „Raimartas“ vadovas, tyčia neišsaugojo dalies apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 1999 m. liepos 21 d. iki 2004 m. gruodžio 30 d.; atliekant tyrimą UAB „Raimartas“ papildomai priskaičiuota 501 675 Lt mokesčių į valstybės biudžetą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovų reikalavimas atsakovui dėl nuostolių atlyginimo reiškiamas dviem savarankiškais pagrindais: kaip nuostolių, padarytų juridinio asmens valdymo organų (vadovo ir vienasmenio juridinio asmens dalyvio sprendimų), juridiniam asmeniui (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), ir kaip nuostolių, padarytų juridinio asmens dalyvio (atsakingo subsidiariai su juridiniu asmeniu), kreditoriui (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Pažymėjusi, kad ieškinyje nurodę aplinkybę, jog atsakovas neišsaugojo įmonės turto ir jį prarado, ieškovai nesuformulavo reikalavimo priteisti dėl to atsiradusius nuostolius, kolegija konstatavo, kad toks reikalavimas nenagrinėtinas, o nagrinėtinas ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovo nuostolius, kuriuos sudaro nesumokėti valstybei mokesčiai. Kolegija sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovas, būdamas juridinio asmens vienasmenis dalyvis ir veikdamas kaip juridinio asmens valdymo organas (susirinkimas), atliko veiksmus, dėl kurių nebuvo sumokėti mokesčiai, todėl ieškovų reikalavimai atsakovui, kaip juridinio asmens vienasmeniam dalyviui, atmestini (CPK 178 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Kolegija nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, jog atsakovas, kaip juridinio asmens vadovas, pažeidė įstatymų jam nustatytas pareigas pateikti ir saugoti įmonės buhalterinius dokumentus, ir tai buvo pagrindas papildomai priskaičiuoti mokestinę nepriemoką, baudas ir delspinigius, taip pat akcentavo, jog ieškovai savo reikalavimą nagrinėjamoje byloje grindžia būtent nuosprendžiu nustatyta atsakovo kalte. Nustačiusi, kad dėl juridinio asmens buhalterinių dokumentų nuslėpimo ir neišsaugojimo juridiniam asmeniui papildomai priskaičiuota 539 108 Lt nesumokėtų mokesčių, 161 732,40 Lt baudų ir 114 246,14 Lt delspinigių ir kad šie mokesčiai, baudos ir delspinigiai atsirado dėl atsakovo, kaip įmonės vadovo, kaltės, kolegija sprendė, kad atsakovas, kaip juridinio asmens vadovas, yra atsakingas juridiniam asmeniui dėl jo veiksmais padarytos žalos (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Pažymėjusi, kad iki papildomo mokesčių, baudų ir delspinigių priskaičiavimo, už kurį yra atsakingas atsakovas, UAB „Raimartas“ jau turėjo 118 289,70 Lt mokestinės nepriemokos, bei nurodžiusi, kad atsakovo kaltės įrodymų dėl šios nepriemokos ieškovai nepateikė, kolegija sprendė, jog ieškovų reikalavimas priteisti 118 289,70 Lt mokestinę nepriemoką, įskaitant baudas ir delspinigius, yra atmestinas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad papildomai priskaičiuota mokestinė nepriemoka susideda iš nesumokėtų mokesčių, baudų ir delspinigių. Nurodžiusi, kad prievolę mokėti mokesčius valstybei turi juridinis asmuo, o ne jo vadovas, bei kad atsakovas nėra ir negali būti atsakingas dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, nes, nepriklausomai nuo jo veiksmų, juridinis asmuo vis tiek būtų privalėjęs mokėti mokesčius, kolegija konstatavo, jog atsakovas gali būti atsakingas tiek, kiek dėl jo kaltės juridiniam asmeniui buvo priskaičiuoti papildomi mokėjimai, t. y. delspinigiai ir baudos. Atsižvelgdama į tai, kad įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, nuslėpė ir neišsaugojo juridinio asmens buhalterinių dokumentų, todėl juridinis asmuo nesumokėjo mokesčių valstybei nustatytu laiku, dėl to buvo priskaičiuoti delspinigiai ir juridinis asmuo papildomai buvo nubaustas bauda, kolegija sprendė, kad ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovo 275 978,54 Lt nuostolių yra pagrįstas ir tenkintinas. Kadangi UAB „Raimartas“ reikalavimo teisę ieškovams perleido neišskirdamas, kokia dalimi perleidžia mokestinės nepriemokos dalį (mokesčiai, baudos, delspinigiai), tačiau šalys tarėsi dėl procentinės reikalavimo teisės perleidimo ir ieškovas A. Č. perėmė 25,4 procento reikalavimo, o ieškovas AB Turto bankas perėmė 74,6 procento reikalavimo, tai ieškovų ieškiniai tenkintini proporcingai reikalavimų daliai.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu atsakovas A. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121. Įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas (CK 1.1 straipsnio 2 dalis, CPK 1 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 10straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008). Kasatoriaus nuomone, teismui pripažinus bendrovę bankrutavusia, galėjo būti atliekami tik veiksmai, nurodyti ĮBĮ VII ir VIII skirsniuose, 31-33 straipsniuose bei Panevėžio apygardos teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-280-00139/2005 (ĮBĮ 30 straipsnio 4 dalis). Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo bankrutavusios įmonės administratoriaus, kaip likvidatoriaus, galimybės kreiptis į teismą su ieškiniu, tuo tarpu, užuot ieškinys būtų paliktas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnis), tai jis, pažeidžiant ĮBĮ 31 straipsnį, CPK 296 straipsnio 2 dalies 3 punktą, buvo priimtas, nagrinėtas, netgi iš dalies patenkintas.

132. Anot kasatoriaus, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio išvados dėl ieškinio pagrįstumo yra reikšmingos, turi prejudicinę galią, jomis privalu remtis (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Kasatoriaus nuomone, net ir tada, kai ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas, šio teismo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kirsnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008, nurodyta, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas nesaistomas teismo nuosprendžio (ribota prejudicinė galia) tik tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl faktų, kurie nebuvo nagrinėti ir vertinti baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo. Tuo tarpu Kupiškio rajono apylinkės teismas nuosprendyje nustatė veikos pasekmes, būtent priežastinio ryšio su nesumokėtais mokesčiais nebuvimą. Iš skundžiamo teismo sprendimo sektų, kad priteistinus delspinigius ir baudas teismas priskiria tiesioginiams nuostoliams, tačiau, kasatoriaus vertinimu, delspinigiai ir baudos bankrutuojančios įmonės atveju negali būti pripažinti tiesioginiais nuostoliais, nes jie nerealūs, nesumokėti, todėl ši sprendimo išvada neatitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

143. Skundžiamame sprendime liko neanalizuoti esminiai proceso ir materialinės teisės normų taikymo klausimai, būtent: ar sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis yra teisėta, ar nėra absoliučių jos negaliojimo pagrindų, ar galima ja remtis ir ieškovai gali būti pripažinti tinkamais. Kasatoriaus manymu, 2007 m. lapkričio 15 d. kreditorių susirinkimo nutarimas ir jo pagrindu sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys yra ydingos. Remdamasis CK 4.239 straipsnio 2 dalimi, 4.243 straipsniu, ĮBĮ 2 straipsnio 6 dalimi, 11 straipsnio 4 dalimi, kasatorius teigia, kad įstatymai imperatyviai apriboja bankrutuojančios įmonės administratoriaus teises tiek uždrausdami kreditoriui tapti administratoriumi, tiek administratoriui tapti bankrutuojančios įmonės kreditoriumi, nes administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria A. Č. įgijo jo administruojamos bankrutavusios įmonės reikalavimo teisę, kasatoriaus nuomone, prieštarauja CK 4.243 straipsnio 4 dalies, ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Kasatoriaus manymu, atsiskaitymo su bankrutuojančios įmonės administratoriumi (santykiams) taikytinos ne CK 4.238 straipsnio nuostatos, bet ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl administravimo išlaidų apmokėjimo iš įmonės lėšų, kartu neleidžiant atlikti kitokių atsiskaitymo su administratoriumi sandorių.

154. ĮBĮ griežtai riboja sandorių su bankrutuojančios įmonės turtu, įskaitant ir jos reikalavimo teises, galimybes, nedarydamas išimties ir atsiskaitymui su įmonės administratoriumi. Anot kasatoriaus, pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies prasmę sektų, kad kreditoriams gali būti perduotas tik tas turtas, kuris lieka neparduotas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2007 m. lapkričio 15 d. kreditorių susirinkimo nutarimais ir šių nutarimų pagrindu sudarytomis reikalavimo perleidimo sutartimis bankrutuojančios įmonės turtas iš tikrųjų buvo perleistas administratoriui ir kreditoriui, o ne parduotas. Kasatoriaus nuomone, tokia reikalavimo perleidimo tvarka neatitiko ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies, nes toks reikalavimas realiai niekam nebuvo siūlytas parduoti: iš skelbimo apie reikalavimo teisės perleidimą ir sandorių terminų matyti, kad realių pirkėjų paieška nevyko. Kasatorius pastebi, kad reikalavimo įgijėjai į bankrutuojančios įmonės sąskaitą pinigų neįnešė. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju negalimi įskaitymo sandoriai, dėl to buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos CK 6.130, 6.134 straipsnių normos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad perleistų reikalavimų sumos ir sumos, už kurią šie reikalavimai buvo perleisti, skirtumas yra nepagrįstas praturtėjimas, kuris buvo priteistas, pažeidžiant CK 6.101 straipsnio 1 dalies, 6.237, 6.242 straipsnių nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008, nurodyta, kad šalis negali įgyti daugiau teisių, t. y. turėti didesnį reikalavimą, nei turėjo reikalavimą perleidęs buvęs bankrutuojančios įmonės kreditorius. Anot kasatoriaus, kreditorių susirinkimo nutarimais ir šių nutarimų pagrindu sudarytomis reikalavimo perleidimo sutartimis pažeistos imperatyviosios teisės normos, viešieji interesai ir viešoji tvarka (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1, 3 dalys), tokių sandorių niekinį pobūdį ir jų pasekmes teismas turėjo konstatuoti savo iniciatyva (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo ir neteisingai netaikydamas CK 1.78, 1.80, 1.81 straipsnių, 4.243 straipsnio 4 dalies, 6.237 straipsnio, ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, 36 straipsnio 1 dalies normų, be pagrindo ginčo teisiniuose santykiuose nenustatė visuomenės interesų, netyrė sandorių, nenustatė ir neįvertino teisės pažeidimų pobūdžio ir pasekmių.

165. Skundžiamo teismo sprendimo išvados dėl ieškinio dalies pagrįstumo nesiejamos su kitomis atsakomybės sąlygomis: neteisėtais veiksmais ir priežastiniu ryšiu (CK 6.246, 6.247 straipsniai). Skundžiamo sprendimo išvada, kad nuslėpus ir neišsaugojus juridinio asmens dokumentų dėl to nesumokėti mokesčiai ir kad tai nustatyta nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, anot kasatoriaus, yra neteisinga, nes tokios išvados baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nepadarė.

17Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas A. Č. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo teiginiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir nepaneigia pareikšto ieškinio argumentų bei apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuotų faktinių aplinkybių. Ieškovo teigimu, kasatorius, nukrypdamas nuo bylos esmės, skunde pateikia savo samprotavimus, neturinčius nieko bendra su ginčo esme.

18Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB Turto bankas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

191. Pagrindai kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka UAB „Raimartas“ administratoriui atsirado tik po to, kai administratoriaus pareikštas ieškinys baudžiamojoje byloje paliktas nenagrinėtas. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad ĮBĮ nenustatyta apribojimų ar draudimų, varžančių administratoriaus teises likvidavimo procese kreiptis į teismą siekiant prisiteisti bankrutuojančiai įmonei padarytą žalą.

202. Kasatoriaus teiginiai, kad reikalavimo teisės pardavimas būtų vykdomas pažeidžiant ĮBĮ normų reikalavimus, yra atmestini, juolab kad jokių įrodymų kasatorius nepateikė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Atsiliepime pažymima, kad reikalavimo teisė bankroto byloje buvo pardavinėjama ilgai – 2007 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkime pradinė pardavimo kaina buvo 50 procentų reikalavimo teisės, 2007 m. gegužės 22 d. susirinkime pardavimo kaina sumažinta iki 70 procentų.

213. Ieškovo teigimu, kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose konstatuotos kitos aplinkybės negu nagrinėjamoje byloje, t. y. faktinės aplinkybės (ratio decidendi) netapačios, todėl nėra pagrindo jomis vadovautis ir teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teisminės praktikos.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus.

25Nagrinėjamoje byloje pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodęs, jog ieškovai nesuformulavo reikalavimo priteisti iš atsakovo nuostolius, atsiradusius dėl įmonės turto neišsaugojimo ar praradimo, konstatavo, kad nenagrinėja reikalavimo priteisti iš atsakovo nuostolius, atsiradusius dėl įmonės turto neišsaugojimo ar praradimo, o nagrinėja reikalavimą priteisti iš atsakovo nuostolius, kuriuos sudaro nesumokėti valstybei mokesčiai. Tokios apeliacinės instancijos teismo konstatuotos bylos nagrinėjimo ribos nėra ginčijamos kasacine tvarka.

26Dėl bankrutavusios įmonės administratoriaus teisės pareikšti ieškinį, ginant kreditorių, taip pat bankrutavusios įmonės teises ir interesus

27Bankroto institutas pasižymi specialiais tikslais – apsaugoti kreditorių teises bei interesus, sudarant sąlygas jiems patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, taip pat apsaugoti skolininko interesus, kad, esant galimybei, būtų atkurtas finansinis jo stabilumas. Vienas reikšmingiausių subjektų, nuo kurio veiklos tinkamumo priklauso bankroto procese siekiamų tikslų įgyvendinimas, yra bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės administratorius. Jo teisinis statusas apibrėžtas ĮBĮ 11 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje atskleistas įmonės administratoriaus veiklos turinys ir išvardytos jo pareigos teikiant bankroto administravimo paslaugas. Administratorius, be kita ko, ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis įmonės lėšomis, disponuoja (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas), gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus (14 punktas), imasi priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti (23 punktas). ĮBĮ 2 straipsnio 6 dalyje atskleista bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymo sąvoka: tai administratoriaus veikla, organizuojant bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimą, jo išieškojimą iš skolininko, kreditorių reikalavimų tenkinimą ir likusio turto perdavimą. Iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Taigi administratorius yra ypatingą teisinį statusą bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas.

28Nagrinėjamoje byloje kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad, teismui pripažinus įmonę bankrutavusia, galėjo būti atliekami tik veiksmai, numatyti ĮBĮ VII ir VIII skirsniuose, 31-33 straipsniuose bei Panevėžio apygardos teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-280-00139/2005 (ĮBĮ 30 straipsnio 4 dalis), tuo tarpu bankrutavusios įmonės administratorius (likvidatorius) nebeteko teisės kreiptis su ieškiniu į teismą.

29Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bankroto instituto tikslus, ĮBĮ numatytas priemones tiems tikslams pasiekti, ĮBĮ 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą bankrutavusios įmonės turto valdymo sąvoką, į tai, kad ĮBĮ normos nenumato draudimo bankrutavusios įmonės administratoriui pareikšti teisme ieškinį ginant kreditorių bei bankrutavusios įmonės teises ir interesus, atmeta šį kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą ir konstatuoja, kad pagal ĮBĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą bankrutavusios įmonės administratorius, elgdamasis sąžiningai, turi teisę pareikšti teisme ieškinį, ginant kreditorių, taip pat bankrutavusios įmonės teises ir interesus.

30Dėl CPK 182 straipsnio 3 punkto aiškinimo ir taikymo

31CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).

32Teisėjų kolegija, aiškindama šią proceso teisės normą, konstatuoja, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi.

33Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad Kupiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio išvados dėl civilinio ieškinio pagrįstumo turi prejudicinę galią nagrinėjamoje civilinėje byloje. Pažymėtina ir tai, kad kasatorius šiuo aspektu netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirsnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008.

34Dėl CK 6.249 straipsnio 1 dalies aiškinimo

35Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad delspinigiai ir baudos bankrutuojančios įmonės atveju negali būti pripažinti tiesioginiais nuostoliais, nes jie nerealūs, nesumokėti, o priešinga skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada neatitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

36Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, jog remiantis šios teisės normos nuostatomis galima teigti, kad žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nirvana“ v. G. Gailiūnaitė, bylos Nr. 3K-3-314/2008). Be to, nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad, nelaikant apskaičiuotų, bet nesumokėtų baudų ir delspinigių bankrutuojančios įmonės nuostoliais, susidarytų teisinė situacija, kad bankrutuojančiai įmonei, kuriai uždrausti finansiniai atsiskaitymai, būtų užkirsta galimybė išieškoti nuostolius, padarytus trečiųjų asmenų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, 11 straipsnio 3 dalies 8, 14 punktai, CK 6.246-6.249 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įmonei papildomai priskaičiuotus baudas ir delspinigius pagrįstai pripažino įmonei padarytais nuostoliais ir, taip elgdamasis, nepažeidė CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatų.

37Dėl administravimo išlaidų atlyginimo ir reikalavimo teisės perleidimo

38Remdamasis CK 4.239 straipsnio 2 dalimi, 4.243 straipsniu, ĮBĮ 2 straipsnio 6 dalimi, 11 straipsnio 4 dalimi, kasatorius teigia, kad įstatymai imperatyviai apriboja bankrutuojančios įmonės administratoriaus teises tiek uždrausdami kreditoriui tapti administratoriumi, tiek administratoriui tapti bankrutuojančios įmonės kreditoriumi, nes administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria A. Č. įgijo jo administruojamos bankrutavusios įmonės reikalavimo teisę, kasatoriaus nuomone, prieštarauja CK 4.243 straipsnio 4 dalies, ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Kasatoriaus manymu, atsiskaitymo su bankrutuojančios įmonės administratoriumi (santykiams) taikytinos ne CK 4.238 straipsnio, bet ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl administravimo išlaidų apmokėjimo iš įmonės lėšų, kartu neleidžiant atlikti kitokių atsiskaitymo su administratoriumi sandorių.

39Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat visas kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja ĮBĮ. Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas jo normų prioritetas bankroto proceso metu prieš kitus įstatymus, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Toks specifinis teisinis reguliavimas būtinas dėl to, kad bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems įmonės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams. Taigi įmonės bankroto proceso metu susiklostantiems teisiniams santykiams reguliuoti visų pirma taikomos ĮBĮ normos.

40ĮBĮ 36 straipsnio, reglamentuojančio administravimo išlaidas, 1 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pirmasis kreditorių susirinkimas privalo nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalį administratoriaus atlyginimo suma ir jo mokėjimo tvarka nustatoma pavedimo sutartyje.Be to, ĮBĮ 10 straipsnio10 dalyje yra nustatyta teismo teisė pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą, ne didesnę kaip dešimt tūkstančių litų, teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, o šio straipsnio 11 dalyje nustatyta kreditoriaus, įmokėjusio teismo nustatytą sumą, teisė reikalauti ją priteisti iš įmonės vadovo, savininko (savininkų). ĮBĮ normose įtvirtintas administravimo išlaidų teisinis reguliavimas lemia išvadą, kad šis įstatymas įmonės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo teisinius santykius reglamentuoja visa apimtimi, įsakmiai įvardydamas jų apmokėjimo šaltinį, todėl, kaip pagrįstai nurodo kasatorius, šiems santykiams reguliuoti netaikytina CK 4.243 straipsnio 4 dalies išlyga dėl administratoriaus teisės įsigyti nuosavybėn administruojamą turtą, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas, arba kai administruojamą turtą jis paveldi. Kita vertus, toks ĮBĮ normose įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad pagal įstatymą įmonės administratoriaus veikla administravimo išlaidų apmokėjimo aspektu yra susijusi su rizika, kad turėtos administravimo išlaidos gali likti neapmokėtos.

41Jau minėta, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį administravimo išlaidos turi būti apmokamos iš pačios bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės lėšų. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bankrutavusios UAB „Raimartas“ administravimo išlaidos buvo apmokėtos administratoriui A. Č. už 30 000 Lt administravimo išlaidų atlygintinai perleidžiant dalį įmonės reikalavimo teisių nagrinėjamoje civilinėje byloje, t. y. bankrutavusios įmonės turtine teise. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šiuo atveju administravimo išlaidos buvo apmokėtos ne iš įmonės lėšų. Be to, tokiu būdu įmonės administratorius A. Č. įgijo būtent jo administruojamos bankrutavusios įmonės turtinę teisę. Ši aplinkybė teikia pagrindą svarstyti apie administratoriaus suinteresuotumą bankroto byloje ir ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalies taikymą, nes pagal šios teisės normos imperatyviąją nuostatą administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms bylą nagrinėję teismai turėjo svarstyti ir vertinti reikalavimo teisių perleidimo sandorius jų buvimo (nebuvimo) niekiniais aspektu, tačiau to nepadarė. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Išdėstyti argumentai teikia pagrindą pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė materialinės teisės normas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

42Dėl kasacinio skundo ribų peržengimo

43CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas.

44Šioje byloje nagrinėjamas ginčas susijęs su juridinio asmens mokestinėmis prievolėmis valstybei, t. y. viešosios teisės reguliuojamais teisiniais santykiais. Teisingas įstatymų taikymas administruojant mokesčius yra viešasis interesas. Be to, nagrinėjamas ginčas susijęs ir su bankroto teisiniais santykiais. Įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, gina ir viešąjį interesą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo esmę, pobūdį bei konkrečias bylos aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje viešasis interesas teikia pagrindą peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime nustatyta, jog dėl buhalterinių dokumentų nuslėpimo ir neišsaugojimo juridiniam asmeniui papildomai priskaičiuota 539 108 Lt nesumokėtų mokesčių, 161 732,40 Lt baudų ir 114 246,14 Lt delspinigių, taip pat nustatyta, jog šie papildomi mokesčiai, baudos ir delspinigiai juridiniam asmeniui atsirado dėl atsakovo kaltės. Tačiau, nepaisant tokių konstatuotų faktų, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kaip juridinio asmens vadovas, gali būti atsakingas tik dėl juridiniam asmeniui papildomai priskaičiuotų delspinigių ir baudų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis yra prieštaringa, nepagrįsta ir neteisėta. Pažymėtina, kad pareiga mokėti baudą ir delspinigius atsiranda neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius pagrindinę prievolę – mokesčių mokėjimą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai nepatvirtina sprendimo išvados, kad atsakovas yra atsakingas tik už papildomai priskaičiuotas baudas ir delspinigius, tačiau neatsakingas už papildomai priskaičiuotus mokesčius, už kurių nesumokėjimą ir buvo papildomai skirtos baudos bei priskaičiuoti delspinigiai. Byloje kilus ginčui dėl padarytos žalos dydžio, jį paneigti yra atsakovo pareiga. Tai teikia pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.87 straipsnio 7 dalį, 6.249 straipsnio 1 dalį.

45Kituose kasacinio skundo argumentuose keliami klausimai iš esmės susiję su fakto klausimais, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl tokie kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

46Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad dėl nustatytų materialinės teisės normų pažeidimų skundžiamas sprendimas naikintinas, byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

47Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

48Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

49Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.