Byla Ik-1000-580/2012

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovui E. P.,

4atsakovo atstovams I. M.,

5trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams A. V., D. Š., K. M.,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, viešajai įstaigai Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūrai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

9Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą – apžiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus (tuos, kurie iki šiol nebuvo apžiūrėti ir kurių būklė nebuvo užfiksuota, ir tuos, kurie paskutinį kartą buvo apžiūrėti ir kurių būklė buvo užfiksuota daugiau kaip prieš penkerius metus) ir užfiksuoti jų būklę, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apžiūros ir būklės fiksavimo duomenis pateikti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas). Pareiškėjas nurodė, kad kultūros ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-318 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 8 punkte nustatyta, kad savivaldybių paveldosaugos padaliniai ne rečiau kaip kartą per penkerius metus <...> apžiūri kiekvieną kultūros paveldo objektą ir fiksuoja jo būklę, kaupia su tuo susijusią informaciją ir teikia ją Departamentui. Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės paveldosaugos padalinys neapžiūrėjo dalies Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir neužfiksavo jų būklės, dalį objektų paskutinį kartą apžiūrėjo ir būklę užfiksavo daugiau kaip prieš penkerius metus. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2011 m. rugpjūčio 12 d. pateikė reikalavimą Nr. 1R-60 vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracija per nustatytą terminą Vyriausybės atstovui nepranešė apie reikalavimo vykdyti Taisyklių 8 punktą svarstymo rezultatus, tai laikoma, kad atsakovas atsisako vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą.

10Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas prašo įpareigoti savivaldybės administraciją vykdyti Taisyklių, kurios patvirtintos kultūros ministro įsakymu, nuostatas, nors pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) Vyriausybės atstovas gali prašyti įpareigoti įgyvendinti tik įstatymus ir Vyriausybės nutarimus. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 5 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo stebėsena vykdoma kultūros ministro nustatyta tvarka. Minėtame įstatyme nebuvo nustatyti stebėsenos vykdymo terminai bei finansavimo tvarka. Stebėsenai vykdyti Vilniuje reikalingos papildomos biudžeto išlaidos ir darbo sąnaudos, nes Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra 2501 kultūros paveldo objektas. Per vienerius metus turi būti apžiūrėti apie 500 objektų, bei užpildyti reikalingi dokumentai. Nors stebėsena yra savivaldybėms priskirta valstybės funkcija, papildomos biudžeto lėšos šioms išlaidoms kompensuoti nebuvo numatytos. Dėl ribotų savivaldybės administracijos specialistų skaičiaus ir finansinių išteklių nėra galimybės didinti stebėsenos darbo apimčių. Iki šiol atlikta 46 objektų stebėsena. Stebėsenos apimtys bus didinamos, kai bus skirtos papildomos lėšos iš valstybės biudžeto. Pareiškėjo reikalavimo tenkinimas nesukeltų realių pasekmių, nes savivaldybės administracija nevengia vykdyti priskirtos valstybės funkcijos ir pagal turimas galimybes atlieka stebėseną. Šiuo atveju nėra ginčo dalyko, nes reikalaujama įpareigoti atlikti veiksmus, kurie yra atliekami.

11Atsakovas prašė svarstyti galimybę kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl teisės aktų nuostatų konstitucingumo ištyrimo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi kultūros paminklų ir vertybių apsauga. Nuo 2005 m. balandžio 20 d. įsigaliojus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo naujai redakcijai, 2 straipsnio 32 dalyje buvo įtvirtinta stebėsenos sąvoka, o 5 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad stebėsena vykdoma kultūros ministro patvirtinta tvarka. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybių paveldosaugos padaliniai, atlikdami savivaldybei priskirtas valstybės saugomų objektų apsaugos funkcijas, tikrina kultūros paveldo objektų būklę. Nors objektų apsauga, stebėsena yra savivaldybėms priskirta valstybės funkcija, įstatymas nereglamentuoja finansavimo klausimo. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad lėšos valstybinėms funkcijoms atlikti skiriamos iš valstybės biudžeto arba valstybės piniginių fondų ir pervedamos savivaldybėms. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pajėgios atlikti. Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad savivaldybės pagal Konstitucijoje ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, kartu su Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalies nuostata, kad savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiški biudžetai, konstatavo, kad jeigu savivaldybėms įstatymais ar kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatytos ir šioms funkcijoms atlikti reikalingos lėšos. Todėl, atsakovo teigimu, Taisyklių 16 punktas prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 ir 6 straipsniams, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 50 straipsnio 5 daliai, Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 1 ir 2 dalims, 127 straipsnio 1 daliai. Pažymėjo, kad naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte stebėsena įtvirtinta kaip savarankiška savivaldybių funkcija, todėl kyla abejonė, ar minėtas punktas neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsniui, numatančiam, kad kultūros paminklų ir vertybių apsauga rūpinasi valstybė, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktui.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į prašymą prašė jį tenkinti. Nurodė, kad Departamento Vilniaus teritorinis padalinys 2009 m. kovo 9 d. raštu teikdamas 2008 m. ataskaitą informavo Departamentą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius 2008 metais stebėsenos neatliko. Departamento Vilniaus teritorinis padalinys 2010 m. kovo 4 d. raštu teikdamas 2009 m. ataskaitą informavo, kad minėtas skyrius 2009 metais stebėsenos taip pat neatliko. Departamento Vilniaus teritorinis padalinys 2011 m. kovo 31 d. raštu, teikdamas 2010 metų ataskaitą, informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė per 2010 m. apžiūrėjo 32 statinius Vilniaus senamiestyje.

13Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – ir Kultūros ministerija, ministerija) atsiliepime į pareiškėjo prašymą jį prašė tenkinti. Nurodė, kad, remiantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 26 punktu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktu, savivaldybėms priskirta savarankiška nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos funkcija, ši funkcija nėra valstybės perduota. Toks teisinis reglamentavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 21 straipsnį savivaldybių veikla finansuojama iš savivaldybių biudžeto tiek vykdant įstatymų priskirtoms, tiek ir perduotoms funkcijoms įgyvendinti, savivaldybių biudžetams gali būti skiriamos dotacijos iš valstybės biudžeto tam tikroms funkcijoms vykdyti. Pabrėžė, kad nėra teisinio reglamentavimo, kuris leistų savivaldybėms nevykdyti įstatymuose nustatytų imperatyviai išreikštų įpareigojimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, rengiant valstybės ir savivaldybės biudžetus, turėjo teikti pasiūlymus atsakingoms institucijoms dėl dotacijų skyrimo minėtai funkcijai vykdyti.

14II.

15Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino: įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą – apžiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus (tuos, kurie iki šiol nebuvo apžiūrėti ir kurių būklė nebuvo užfiksuota, ir tuos, kurie paskutinį kartą buvo apžiūrėti ir kurių būklė buvo užfiksuota daugiau kaip prieš penkerius metus) ir užfiksuoti jų būklę, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apžiūros ir būklės fiksavimo duomenis pateikti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos.

16Teismas nustatė, kad Departamento Vilniaus teritorinis padalinys 2007 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (1.27V)-2V-728 „Dėl stebėsenos“ informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrių (toliau – ir Skyrius), kad savivaldybių paveldosaugos padaliniai ne rečiau kaip kartą per penkerius metus turi apžiūrėti kiekvieną kultūros paveldo objektą ir fiksuoti jo būklę, kaupti informaciją ir teikti ją Departamentui. Nurodė Skyriui pateikti informaciją apie 2007 metais Vilniaus miesto savivaldybėje apžiūrėtus kultūros paveldo objektus. Skyrius 2008 m. sausio 11 d. rašte Nr. A51-854-(9.11-MPD-0) „Dėl kultūros paveldo stebėsenos“ prašė Departamento kartu su Kultūros ministerija apsvarstyti klausimą dėl lėšų skyrimo Vilniaus miesto savivaldybei Kultūros vertybių registre valstybės įregistruotų objektų stebėsenai atlikti. Departamentas 2010 m. kovo 31 d. rašte Nr. (11.39)2-844 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos vykdymo“ kreipėsi į savivaldybes su prašymu didinti stebėsenos kokybę ir apimtis, gerinti jos koordinavimą, sudaryti ir laikytis nuoseklios sistemos ir imtis visų būtinų veiksmų, kad būtų užtikrinta koordinuota ir operatyvi nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsena. Skyrius 2010 m. balandžio 16 d. rašte Nr. A51-8209(3.3.4.3-BR4) „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos vykdymo“ Departamentui pranešė, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1-361 kultūros objektų stebėseną vykdyti pavesta viešajai įstaigai Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūrai (toliau – ir Agentūra). Nuo 2009 m. gegužės mėnesio Agentūra pradėjo rengti sisteminį kiekvieno Senamiesčio pastato aprašą, kurį sudaro pastato istorija, bendras pastato ir jo aplinkos naujausių pasikeitimų bei būklės aprašymas, taip pat Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktą. 2010 metų viduryje numatoma pradėti palaipsniui viešai skelbti šiuos duomenis ir iki 2010 metų pabaigos apimti didžiąją Senamiesčio dalį, taip pat duomenis teikti Departamento Vilniaus teritoriniam padaliniui. Vėlesnis etapas – stebėsenos vykdymas kitose paveldo vietose – Naujamiestyje, Žvėryne ir t. t. Atkreipė dėmesį, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu savivaldybių paveldosaugos padaliniams priskyrus vykdyti kultūros paveldo objektų stebėseną ir kultūros ministrui patvirtinus atitinkamas taisykles, valstybės biudžeto lėšos kompensuoti padidėjusioms savivaldybių biudžetų išlaidoms nebuvo numatytos, todėl prašė apsvarstyti klausimą dėl lėšų skyrimo. Departamentas 2010 m. birželio 29 d. rašte Nr. 2010-06-29 Nr. (11.39)2-1889 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos vykdymo“ dar kartą kreipėsi į savivaldybes su prašymu didinti stebėsenos kokybę ir apimtis, gerinti koordinavimą, sudaryti ir laikytis nuoseklios sistemos ir imtis visų būtinų veiksmų, kad būtų užtikrinta koordinuota ir operatyvi nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsena. Prašė iki trečiojo ketvirčio pabaigos informuoti Departamentą apie pusmečio rezultatus. Skyrius 2010 m. liepos 23 d. rašte Nr. A51-16389(3.3.4.3-BR4) „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos vykdymo“ pranešė, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1-361 kultūros objektų stebėseną vykdyti pavesta Agentūrai. Nuo 2010 m. liepos mėnesio Vilniaus Senamiesčio pastatų ir jų aplinkos stebėsenos duomenys pradėti viešai skelbti internete (www.vsaa.lt). 2011 metų pirmajame ketvirtyje numatoma apimti didžiąją Senamiesčio dalį. Vėlesnis etapas – stebėsenos vykdymas kitose paveldo vietose – Naujamiestyje, Žvėryne ir t. t. Iki 2010 metų trečiojo ketvirčio pabaigos duomenis apie kultūros paveldo objektų stebėseną planuoja pateikti Departamentui. Dėl ribotų Skyriaus ir Agentūros specialistų skaičiaus bei finansinių išteklių didinti šio darbo apimtis ir kokybę neturi galimybių.

17Teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2011 m. rugpjūčio 12 d. pateikė reikalavimą Nr. 1R-60 vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą. Teismas iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 21 d. rašte Nr. A51-21500(2.3.3.3-MP4) pateiktų duomenų nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės paveldosaugos padalinys iki šiol (praėjus daugiau kaip penkeriems metams po Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių įsigaliojimo) nepatikrino dalies Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų būklės, o dalies nekilnojamojo kultūros paveldo objektų būklę paskutinį kartą patikrino daugiau kaip prieš penkerius metus. Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, reikalavo neatidėliojant vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą – apžiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus (tuos, kurių būklė nėra patikrinta, ir tuos, kurių būklė paskutinį kartą buvo patikrinta daugiau kaip prieš penkerius metu) ir užfiksuoti jų būklę, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apžiūros ir būklės fiksavimo duomenis pateikti Departamentui. Nurodoma, kad reikalavimas turi būti apsvarstytas per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

18Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 35196(3.3.2.3-BR4) „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-318 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punkto vykdymo“ nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra 2,5 tūkstančio kultūros paveldo objektų. Kultūros paveldo objektų būklės stebėsena yra papildomų savivaldybės biudžeto lėšų reikalaujantis darbas. Priskyrus savivaldybių paveldosaugos padaliniams atlikti kultūros paveldo objektų stebėseną nebuvo numatytos valstybės biudžeto lėšos, reikalingos kompensuoti padidėjusias Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto išlaidas. Vilniaus miesto savivaldybė dėl sunkios finansinės būklės negali didinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus specialistų skaičiaus ir skirti papildomų lėšų stebėsenai atlikti. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, t. y. prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai. Minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimai. Kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti. Tuo atveju, kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nustatęs, jog savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Vyriausybės atstovas per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.

19Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 35196(3.3.2.3-BR4) „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-318 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punkto vykdymo“ nesutiko įvykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo ir nurodė priežastis, dėl kurių reikalavimas negali būti įgyvendinamas. Tokio atsakymo pateikimas suteikia Vyriausybės atstovui teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo.

20Teismas nurodė, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra išaiškinta, kad Vyriausybės sprendimais yra laikomi tiek Vyriausybės nutarimai, tiek centrinių valstybinio administravimo subjektų priimti teisės aktai. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto numatoma teisės aktų laikymosi priežiūra apima Vyriausybės sprendimų vykdymo kontrolę. Dėl šios priežasties Vyriausybės atstovas turi teisę kontroliuoti, kaip savivaldybės laikosi ne tik Vyriausybės nutarimų, bet ir ministrų įsakymų nuostatų. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybės atlieka Vietos savivaldos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms nustatytas funkcijas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad siekiant, jog valstybinis nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valdymas būtų racionalus ir būtų galima rengti nekilnojamojo kultūros paveldo paveldotvarkos ir kitas apsaugos programas, kultūros ministro patvirtinta tvarka vykdoma stebėsena. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnyje reglamentuojamas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos administravimas savivaldybėse. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybėms priskirtas (ribotai savarankiškas) ir savarankiškas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas atlieka savivaldybės paveldosaugos padalinys. Minėto straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad savivaldybių paveldosaugos padaliniai, atlikdami savivaldybei priskirtas valstybės saugomų objektų apsaugos funkcijas tikrina kultūros paveldo objektų būklę, kaupia informaciją ir teikia ją Kultūros paveldo departamentui kultūros ministro patvirtinta stebėsenos tvarka. Kultūros ministras, vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 11 dalimi, 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-318 patvirtino Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisykles. Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad savivaldybių paveldosaugos padaliniai ne rečiau kaip kartą per penkerius metus, vadovaudamiesi Kultūros paveldo objektų ar vietovių apžiūros, būklės fiksavimo ir tyrimo atlikimo užtikrinimo taisyklėmis, patvirtintomis kultūros ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-240, ir Kultūros paveldo objekto būklės tikrinimo taisyklėmis, patvirtintomis kultūros ministro 2005 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. ĮV-199, apžiūri kiekvieną kultūros paveldo objektą ir fiksuoja jo būklę, kaupia su tuo susijusią informaciją ir teikia ją Kultūros paveldo departamentui. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 35196(3.3.2.3-BR4) „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-318 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punkto vykdymo“ nėra nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė būtų atlikusi kultūros paveldo objektų stebėseną. Teismui pateiktame atsiliepime nurodoma, kad yra atlikta 46 iš 2501 objektų stebėsena. Taisyklės įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 17 d. Taigi daugiau nei septynerius metus sudarančiu laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 17 d. iki atsiliepimo teismui pateikimo dienos – 2011 m. spalio 5 d. – stebėsena buvo atlikta tik nepilnai dviejuose procentuose kultūros paveldo objektų. Teismo vertinimu, tai akivaizdžiai nepakankama, kad Taisyklių 8 punktas būtų įgyvendintas tinkamai.

21Teismas pažymėjo, kad atsakovo veiksmai rodo, jog jis nevykdo ir neketina tinkamai vykdyti Taisyklių 8 punkto reikalavimų. Teismas nepagrįstu pripažino atsakovo argumentą, kad teismo sprendimas nesukeltų teisinių pasekmių, nes Taisyklės ir taip yra vykdomos. Pažymėjo, jog tinkamu Taisyklių vykdymu gali būti laikoma situacija, kai yra objektyvios sąlygos manyti, kad teisės akte numatytas įpareigojimas bus įvykdytas per nustatytą terminą. Atkreipė dėmesį, kad Taisyklės įsigaliojo 2005 m. liepos 17 d., pažymėjo, kad visų kultūros paveldo objektų stebėsena turėjo būti atlikta iki 2010 m. gegužės 17 d. ir toliau atliekama kartą per penkerius metus, kaip numatyta Taisyklių 8 punkte. Atsakovas nurodo, kad valstybei perdavus kultūros paveldo objektų stebėsenos funkcijas savivaldybėms nebuvo skirtas reikiamas finansavimas, kad pakankamu mastu būtų galima vykdyti stebėseną. Vietos savivaldos įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, apibrėžia vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas ir jų kompetenciją, funkcijas, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias ir valstybines. Savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kaip tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Valstybinėmis (valstybės perduotomis savivaldybėms) funkcijomis laikomos valstybės funkcijos, pagal įstatymus perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę. Savivaldybių veiklą įgyvendinant šias funkcijas riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai. Teismas, įvertinęs Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkto, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatavo, jog nekilnojamųjų kultūros vertybių stebėsena yra savarankiškoji savivaldybės funkcija. Teismo vertinimu, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo tikslas nėra savivaldybėms pavestų funkcijų atskyrimas, todėl jame vartojamos sąvokos negali būti laikomos galinčiomis pakeisti tam tikslui skirtas Vietos savivaldos įstatymo nuostatas. Be to, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nėra tikslios nuostatos, ar stebėsenos funkcija savivaldybėms priskirta kaip savarankiškoji, ar kaip valstybės pavesta funkcija. Įstatymo formuluotė neleidžia daryti tikslios išvados dėl stebėsenos funkcijos prigimties, todėl ja negali būti remiamasi byloje nustatant funkcijos finansavimo šaltinį. Vietos savivaldos įstatyme stebėsenos vykdymo funkcija buvo įrašyta priėmus 2007 m. birželio 28 d. įstatymą Nr. X-1245, įsigaliojusį nuo 2008 m. sausio 1 d. Ši funkcija laikyta priskirtąja (ribotai savarankiška) savivaldybių funkcija, esant funkcijų skirstymui į savarankiškąsias, priskirtąsias (ribotai savarankiškas), valstybines ir sutartines. Tuo metu galiojusios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 36 straipsnio 7 dalis numatė valstybės dotaciją tik valstybinėms funkcijoms atlikti. Priėmus 2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymu Nr. X-1722 naują Vietos savivaldos įstatymo redakciją kultūros paveldo objektų stebėsenos funkcija priskirta savarankiškajai funkcijai, esant funkcijų skirstymui į savarankiškąsias ir valstybines. Ši istorinė teisės akto analizė rodo, jog kultūros paveldo objektų stebėsenos funkcija nuosekliai priskiriama savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo stebėsena koordinuojama ir organizuojama valstybės biudžeto lėšomis skirtomis Kultūros paveldo departamentui, o vykdoma atitinkamų savivaldybių biudžeto lėšomis, skirtomis savivaldybių paveldosaugos padaliniams. Nuo 2008 m. spalio 1 d. galiojančioje Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio redakcijoje nurodoma (5 dalyje), kad tuo atveju, jei savivaldybių biudžetų pajamos ar išlaidos dėl valstybės institucijų priimtų teisės aktų keičiasi, pasikeitusios sumos, (...), kompensuojamos atitinkamai iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. Kompensuojamos sumos nustatomos Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nustatyta tvarka. Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad lėšos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti skiriamos iš valstybės biudžeto arba valstybės piniginių fondų ir pervedamos savivaldybėms kaip specialioji tikslinė dotacija. Atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkto nuostatas nekilnojamųjų kultūros vertybių stebėsena pripažįstama ne valstybine, o savarankiškąja funkcija, todėl šiai funkcijai atlikti finansavimas negali būti skiriamas pagal Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 7 dalies taisyklę. Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 5 dalyje nėra numatyta, kad dėl valstybės institucijų priimtų teisės aktų pasikeitus savivaldybių funkcijoms, šių funkcijų atlikimas finansuojamas vien iš valstybės biudžeto. Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 7 dalies nuostata, kad lėšos valstybinėms funkcijoms atlikti yra skiriamos iš valstybės biudžeto, bei tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 5 dalyje vartojamas žodis „atitinkamai“, sudaro pagrindą Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 5 dalies nuostatą aiškinti tokiu būdu, kad naujai numatytos savarankiškosios funkcijos yra finansuojamos iš savivaldybių biudžetų, o valstybinės – iš valstybės biudžeto. Pažymėjo tai, kad atsakovas nėra pateikęs duomenų, kad savivaldybės biudžetas būtų nepakankamas nekilnojamųjų kultūros vertybių stebėsenai finansuoti. Aplinkybė dėl objektyvių priežasčių, neleidžiančių įgyvendinti teisės aktą – lėšų stygiaus, buvimo galėtų turėti teisinę reikšmę tik tada, jei būtų įrodyta, kad kitos savivaldybės išlaidos yra esmingai svarbesnės nei nekilnojamųjų kultūros vertybių stebėsena, Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi priemonių lėšoms surasti, tačiau išnaudojusi visas galimybes negalėjo užtikrinti pakankamo funkcijos finansavimo. Bylos duomenys rodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė net nėra apskaičiavusi stebėsenos funkcijoms įgyvendinti reikalingų lėšų ir nėra lyginusi stebėsenai reikalingų išlaidų pirmumo su kitomis iš savivaldybės biudžeto daromomis išlaidomis. Atsakovo atstovai negalėjo nurodyti, kokia suma buvo prašoma ir, ar buvo prašoma, iš savivaldybės biudžeto stebėsenai vykdyti nuo 2005 metų iki šiol. Iki pat Vyriausybės atstovo kreipimosi Vilniaus miesto savivaldybė nesiėmė priemonių dėl lėšų gavimo iš valstybės biudžeto ar kitų šaltinių. Į teismo posėdį pateiktas apskaičiavimas rodo, jog Vilniaus miesto nekilnojamojo paveldo objektų stebėsenos dokumentams rengti reikalingi 3 valstybės tarnautojų etatai bei kitos papildomos išlaidos sudarytų 173 500 Lt. Ši suma yra labai maža ją lyginant su Vilniaus miesto savivaldybės biudžetu (pvz., Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 1-1194 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2011 metų biudžeto tvirtinimo“ buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės 2011 metų biudžetas, kurį sudarė 987 932 700 Lt pajamų ir 1 199 802 700 Lt asignavimų). Tuo remiantis pripažįstama, kad atsakovas neįrodė objektyvių aplinkybių, galinčių pašalinti jo atsakomybę dėl Taisyklių 8 punkto nevykdymo buvimą. Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėseną sudaro: 2.1. kultūros paveldo objektų periodinė apžiūra, stebint būklę, jos kitimą ir kitimą lemiančias priežastis; 2.2. kultūros paveldo objektų periodinis būklės ir jos kitimo fiksavimas; 2.3. kultūros paveldo objektų ir jų teritorijų vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių bei kitaip objektų būklei darančių įtaką poveikių vertinimas; 2.4. kultūros paveldo objektų būklės, jos kitimo, poveikių vertinimo apibendrinimas ir prognozavimas. Taisyklių 8 punkte nurodyta, kad vadovaujamasi Kultūros paveldo objektų ar vietovių apžiūros, būklės fiksavimo ir tyrimo atlikimo užtikrinimo taisyklėmis, patvirtintomis kultūros ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-240, ir Kultūros paveldo objekto būklės tikrinimo taisyklėmis, patvirtintomis kultūros ministro 2005 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. ĮV-199. Bylos dalyvių pateikti argumentai dėl stebėsenos vykdymo neaiškumo neturi pagrindo, kadangi teisės aktai išsamiai nustato tiek sritis, į kurias atsižvelgiama vykdant stebėseną, tiek apibrėžia teisinį stebėsenos atlikimo pagrindą. Teismas, įvertinęs ankščiau aptartas Vietos savivaldos įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių nuostatas, darė išvadą, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje teisėtai ir pagrįstai, jo kompetencijos ribose, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė reikalavimą vykdyti Taisyklių 8 punktą. Teismas pripažino, kad pareiškėjas objektyviai įvertinęs teisinį reglamentavimą bei Skyriaus pateiktą informaciją, jog praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo taisyklių patvirtinimo, teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą reikalavimą, kurio atsakovas neįvykdė, todėl turi būti įpareigotas vykdyti Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos Taisyklių 8 punktą. Dėl ankščiau nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimas yra teisėtas, pateiktas pagal teisės aktų reikalavimus, todėl turi būti vykdomas.

22Atsakovo teigimu, Taisyklių 16 punktas prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 ir 6 straipsniams, Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 5 daliai, Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 1 ir 2 dalims, 127 straipsnio 1 daliai. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte stebėsenos įtvirtinimas kaip savarankiškos savivaldybių funkcijos kelia abejones dėl minėto punkto prieštaravimo Konstitucijos 42 straipsniui, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktui. Atsakovas prašo svarstyti galimybę kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų nuostatų konstitucingumo ištyrimo.

23Teismas nurodė, kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi kultūros paminklų ir vertybių apsauga, 120 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad valstybė remia savivaldybes, o savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucijos 127 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai. Teismo sprendime anksčiau išdėstyta, kodėl kultūros paveldo objektų stebėsena pagal įstatymus laikytina savarankiškąja savivaldybės funkcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostata dėl valstybės rūpinimosi kultūros paminklų ir vertybių apsauga negali eliminuoti savivaldybės teisės ir pareigos rūpintis šia sritimi. Pažymėtina, kad Konstitucijos III skyriuje „Visuomenė ir valstybė“ pateikiamos nuostatos dėl valstybės teikiamos paramos šeimai, motinystei, tėvystei, vaikystei, mokymuisi, tautinėms bendrijoms ir panašiai. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje savivaldybėms kaip savarankiškas funkcijas priskiria ir funkcijas, susijusias su šiame Konstitucijos skyriuje paminėtų vertybių apsauga (1-8, 12-18 punktai). Konstitucijos X skyriuje, kuris skiriamas vietos savivaldai, pateikiamos tik bendros nuostatos dėl savivaldybių organizavimo, tačiau nenurodomos veiklos sritys. Dėl šios priežasties teismas atmetė atsakovo argumentus dėl reikalingumo kreiptis dėl teisės aktų ištyrimo.

24Teismas atkreipė dėmesį, kad nors Vyriausybės atstovo reikalavime nėra nurodytas kultūros paveldo objektų stebėsenos atlikimo terminas, tačiau šis terminas yra numatytas pačiose Taisyklėse. Reikalavimas turi būti vykdomas laikantis šiose Taisyklėse nustatytų terminų.

25III.

26Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo: 1)

27stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies, 123 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 95 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo, lygiateisiškumo bei teisinės valstybės principams; 2) siekiant įvertinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansines galimybes vykdyti stebėsenos funkciją paskirti ekspertizę; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde dėsto:

281. Teismas sprendime klaidingai, plečiamai interpretavo ir aiškino Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkto nuostata lingvistiškai akivaizdžiai išsiskiria į dvi dalis: pirmoje dalyje kalbama apie kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymą ir apsaugą, o antroje dalyje nurodomos savivaldybės funkcijos, susijusios su želdynais. Teismas, neteisingai aiškinęs šios normos turinį, nepagrįstai jos pagrindu nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų stebėseną priskyrė savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms. Nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punkto. Sistemiškai analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga) bei minėtas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatas darytina priešinga išvada, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėseną yra valstybės funkcija, perduota atlikti savivaldybėms. Teismas, netinkamai interpretavęs teisės aktų nuostatas, nepagrįstai nagrinėjamoje byloje netaikė Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad lėšos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti skiriamos iš valstybės biudžeto arba valstybės piniginių fondų ir pervedamos savivaldybėms. Teismas neteisingai nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybei neturėjo būti skiriamas finansavimas iš valstybės biudžeto stebėsenos funkcijai atlikti, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Vertina, kad net jei nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų stebėsena būtų priskirta savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms, teismo pateiktas finansavimo klausimo aiškinimas prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai bei protingumo, teisingumo principams.

292. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pajėgios atlikti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas), ir kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais ar kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose akcentuojama valstybės pareiga sukuriant naujas funkcijas numatyti ir joms reikalingas lėšas, nepriklausomai nuo to, ar sukurtos naujos pareigos priskiriamos savivaldybių savarankiškoms funkcijoms, ar valstybinėms perduotoms savivaldybei. Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatuota, kad iš Konstitucijos (inter alia iš Konstitucijos 120 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybė remia savivaldybes) įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybių funkcijų finansavimas. Konstitucinis Teismas išaiškino, jog viešasis interesas, kurį garantuoti turi ir vietos savivalda, kaip viena iš Konstitucijoje numatytų viešosios valdžios sistemų, taip pat tam tikru laikotarpiu visai visuomenei bei valstybei ir teritorinėms bendruomenėms iškylantys konkretūs uždaviniai yra dinamiški, kinta. Dėl to įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais ir turi, įstatymu keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) savivaldybėms perduotų funkcijų apimtį ir turinį, perduoti savivaldybėms vykdyti naujas funkcijas, kurių jos iki tol nevykdė, ir (arba) nustatyti, kad savivaldybės nebevykdo tam tikrų funkcijų, kurias iki tol vykdė; įstatymų leidėjas taip pat gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, atitinkamai koreguoti savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) kompetenciją (įgaliojimus), reikalingą savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti. Tačiau tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančio imperatyvo įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybių funkcijų finansavimas; be to, jeigu savivaldybėms perduotų funkcijų apimtis yra keičiama (plečiama, siaurinama arba kitaip koreguojama), įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, atitinkamai koreguoti (didinti arba mažinti) savivaldybių funkcijų finansavimą. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „savivaldybės pagal Konstitucijoje bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai“ bei 127 straipsnio 1 dalyje – „Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro <...> savarankiški vietos savivaldybių biudžetai“. Konstitucinė nuostata veikti laisvai ir savarankiškai neatsiejama ir nuo savivaldybės biudžeto savarankiškumo, kuomet savivaldybė planuoja biudžete lėšas savivaldybės funkcijoms įgyvendinti. Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime aiškindamas minėtą Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad savivaldybės pagal Konstitucijoje bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, kartu su Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalies nuostata, kad savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą bei Konstitucijos 127 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai, konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas savivaldybių veiklos savarankiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją suponuoja tai, kad jeigu savivaldybėms įstatymais arba kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos. Konstitucinis savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas inter alia reiškia, kad įstatymais nustatant savivaldybių funkcijas bei kompetenciją numatant savivaldybių biudžetų pajamų šaltinius bei dydžius negalima ignoruoti pagrįstų vietos bendruomenių interesų.

303. Nuo 2005 m. balandžio 20 d. įsigaliojus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo naujai redakcijai, šio įstatymo 5 straipsnio 11 dalyje buvo įtvirtinta nauja nuostata, jog kultūros ministro patvirtinta tvarka yra vykdoma nekilnojamojo kultūros paveldo stebėsena, t. y. nuo 2005 m. balandžio 20 d. buvo sukurta nauja savivaldybių vykdoma funkcija. Taigi šiuo atveju atitinkamais teisės aktais nustatant naują imperatyvią pareigą savivaldybei (t. y. vykdyti nekilnojamojo kultūros paveldo stebėseną), turėjo būti numatytas ir atitinkamas finansavimas, skiriamas iš valstybės biudžeto, neperkeliant šios naštos savivaldybėms. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme įtvirtinant šią pareigą savivaldybėms, finansavimo klausimas apskritai nereglamentuotas. Kultūros paveldo objektų būklės stebėsena, ypatingai daug tokių objektų turinčiame Vilniuje, yra papildomų savivaldybės biudžeto išlaidų bei darbo sąnaudų reikalaujantis darbas, kuriam atlikti reikia steigti papildomus etatus arba skelbti viešą konkursą paslaugai pirkti. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra 2501 kultūros paveldo objektas. Taigi per vienerius metus turi būti ne tik apžiūrėta apie 500 objektų, tačiau ir pažymėta jų būklė bei užpildyti atitinkami dokumentai. Teismo buvo nustatyta, kad stebėsena yra atliekama, tačiau neužtikrinamas tinkamas Taisyklių 8 punkto vykdymas. Dėl ribotų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos specialistų skaičiaus bei lėšų Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi galimybės didinti stebėsenos darbo apimčių, tačiau Taisyklių 8 punktas vykdomas pagal turimas finansines galimybes. Teismas sprendime konstatavo, jog nebuvo įrodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi galimybės užtikrinti pakankamo stebėsenos funkcijos finansavimo.

315. Mano, jog teismas turėjo veikti aktyviai (ABTĮ 81 straipsnis) ir, siekdamas išsamiai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes, nustatyti, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija turi pakankamas finansines galimybes vykdyti stebėsenos funkciją be papildomų lėšų skyrimo iš valstybės biudžeto; laikydamasis pozicijos, kad byloje pateiktų įrodymų minėtoms aplinkybėms nustatyti ir pagrįsti nepakanka, turėjo paskirti ekspertizę (ABTĮ 62 straipsnis). Teismas sprendime nurodė, kad tik konstatavus tam tikras aplinkybes, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos galimybę užtikrinti pakankamą funkcijos finansavimą, galima būtų svarstyti klausimą dėl kaltės padarant pažeidimą buvimo. Vertina, kad šioje administracinėje byloje būtent finansavimo klausimas bei lėšų pakankamumo problema yra esminės aplinkybės, lemiančios teisingo sprendimo priėmimą. Ekspertizė, kuri ir atsakytų į klausimą, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi galimybės skirti pakankamai lėšų stebėsenos funkcijai vykdyti, lyginant su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės vykdomomis funkcijomis, yra būtina, siekiant išsiaiškinti ir įvertinti visas svarbias aplinkybes ir iš esmės teisingai išnagrinėti bylą kartu užtikrinant ir viešojo intereso apsaugą. Siūlo taikyti ABTĮ 138 straipsnio nuostatą, reglamentuojančią naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, kai būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau, t. y. tik Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2012 m. sausio 19 d. sprendime nustačius, jog nėra įrodytos minėtos aplinkybės, nuo kurių priklauso teisingas bylos išnagrinėjimas.

326. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimu tenkinus nepagrįstą ir neapibrėžtą pareiškėjo reikalavimą sprendimas nesukelia realių pasekmių, kadangi Taisyklių 8 punktas yra įgyvendinamas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nevengia vykdyti priskirtos valstybinės funkcijos ir pagal turimas finansines galimybes atlieka kultūros paveldo objektų stebėseną (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A5-473/2003). Pareiškėjas pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus privalėjo skunde nurodyti jo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus), t. y., pareiškėjas turėjo aiškiai suformuluoti prašymą – nurodyti, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą subjektinę teisę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, kurie jau yra atliekami, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsena vykdoma, taigi ginčijamas teismo sprendimas, kuriuo buvo tenkintas toks pareiškėjo prašymas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, atitinkančiu teisingumo, protingumo principus ir sukeliančiu realias teisines pasekmes.

337. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipdamasis į teismą su prašymu įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti Kultūros ministro įsakymu patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą viršijo įstatymų suteiktą kompetenciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 411 straipsnio 1 ir 2 dalyse detalizuojama, ką reiškia Vyriausybės sprendimas – tai Ministro Pirmininko pasirašytas ir Vyriausybės, kaip institucijos, priimtas aktas. Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta jog „Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai“. Mano, kad įstatyminis reglamentavimas, kai yra išplečiama konstitucinė Vyriausybės sprendimo sąvoka, t. y. Vyriausybės sprendimui prilyginami ministrų bei kitų centrinių valstybinio administravimo subjektų priimti teisės aktai, prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai (savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai), 123 straipsnio 2 daliai (ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai), 5 straipsnio 1 daliai (Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas), 95 straipsnio 1 daliai (Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus) bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo, lygiateisiškumo bei teisinės valstybės principams. Vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalimi, atsakovas prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, ta apimtimi, kur numatyta, jog Vyriausybės atstovas, prižiūrėdamas, ar savivaldybės vykdo Vyriausybės sprendimus, tikrina, ar savivaldybės administravimo subjekto teisės aktai neprieštarauja su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams, neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, 123 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 1 daliai, 95 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo, lygiateisiškumo bei teisinės valstybės principams.

34Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Be prašyme pirmosios instancijos teismui pateiktų argumentų, papildomai nurodo, kad atsakovo prašymas dėl ekspertizės skyrimo yra nepagrįstas: proceso pirmosios instancijos teisme metu grįsdamas savo atsikirtimus į Vyriausybės atstovo pareikštą reikalavimą, atsakovas nurodė aplinkybes, susijusias su jo finansine padėtimi, tačiau nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Taip pat nemato pagrindo abejoti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitiktimi Konstitucijai, kadangi Konstitucijoje vartojama sąvoka „Vyriausybės sprendimai“ yra bendrinė, ji ne apibūdina Vyriausybės aktų rūšį, bet reiškia Vyriausybės valios pareiškimą įgyvendinant jai nustatytą kompetenciją. Be to, įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų įgyvendinimo tvarka (procedūros), kaip tai numatyta įstatymuose, gali būti nustatoma ir Vyriausybės, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) įstatymų įgyvendinamaisiais aktais.

35Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo:

361. Pagal 2000 m. spalio 27 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832) redakcijos 7 straipsnio 12 punktą nekilnojamųjų kultūros vertybių bei savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga buvo viena iš priskirtųjų (ribotai savarankiškų) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos funkcijų, o pagal 2008 m. spalio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 2008, Nr. 113-4290) redakcijos 6 straipsnio 26 punktą kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos funkcija. Skunde apeliantas pats nurodo, jog pirmojoje minėtos nuostatos dalyje yra kalbama apie nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, kaip savarankiškąją Vilniaus miesto savivaldybės funkciją. Akcentuoja, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostata, jog savivaldybių paveldosaugos padaliniai, atlikdami savivaldybei priskirtas valstybės saugomų objektų apsaugos funkcijas, tikrina kultūros paveldo objektų būklę, kaupia informaciją ir teikia ją Departamentui kultūros ministro patvirtinta stebėsenos tvarka (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktas) yra įtvirtinta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo antrajame skirsnyje „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos administravimas“. Stebėsena yra nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, kurią, kaip savarankiškąją savivaldybės funkciją pagal Vietos savivaldos 6 straipsnio 26 punktą privalo vykdyti Vilniaus miesto savivaldybė, dalis, atliekama vykdant vertybių apsaugos funkciją todėl skundžiamame sprendime teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nekilnojamųjų kultūros vertybių stebėseną priskyrė savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms. Pagal Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį savivaldybių kompetenciją apibrėžia Konstitucija ir įstatymai. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybių paveldosaugos padaliniai, atlikdami savivaldybei priskirtas valstybės saugomų objektų apsaugos funkcijas, tikrina kultūros paveldo objektų būklę, kaupia informaciją ir teikia ją Departamentui kultūros ministro patvirtinta stebėsenos tvarka. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą nekilnojamųjų kultūros tvarkymas ir apsauga yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos funkcija. Atitinkamai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2004, Nr. 4-47) 21 straipsnio 1 dalimi, savivaldybių biudžetuose sukaupiamos lėšos, reikalingos tiek įstatymų priskirtoms funkcijoms, tiek savivaldybėms įstatymų perduotoms valstybės funkcijoms atlikti, todėl, Departamento nuomone, yra atmestini apeliacinio skundo motyvai, susiję su finansavimo iš valstybės biudžeto stebėsenos funkcijai vykdyti skyrimo būtinumu. Nurodo, jog kultūros paveldo objektų stebėsenos funkcija yra įtvirtinta minėtuose įstatymuose – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme ir Vietos savivaldos – ir toks teisinis reglamentavimas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, jai neprieštarauja, todėl, Departamento nuomone, turėtų būti atmesti visi atsakovo argumentai, susiję su tariamu nurodytųjų teisės aktų nuostatų prieštaravimu Konstitucijai.

372. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2010 m. vasario 19 d. valstybinio audito ataskaitoje „Kultūros paveldo išsaugojimas“ Nr. VA-P-50-2-2 (publikuojama tinklalapyje www.vkontrole.lt) pažymėjo, jog savivaldybių paveldosaugos padaliniai ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. privalo apžiūrėti kiekvieną Kultūros vertybių registre esančią ir į savivaldybės teritoriją patenkančią vertybę bei užfiksuoti jos būklę. Nuo 2005 m. balandžio 20 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. iš viso stebėsenos metu įvertintos 5377 Kultūros vertybių registre esančios nekilnojamosios kultūros vertybės, o iš savivaldybių gauti 1507 būklės patikrinimo aktai. Nors teisės aktuose numatyta, kad vertybių būklę turi tikrinti savivaldybių paveldosaugos padaliniai, tačiau net 70 proc. visų apžiūrėtų vertybių apžiūrėjo Departamentas, o savivaldybės – 30 proc. Jeigu savivaldybės paveldosaugos padaliniai ir toliau tokiu tempu (vidutiniškai kasmet apie 500 vertybių) atliks vertybių apžiūros ir jų būklės fiksavimo darbus, visos šiuo metu Kultūros vertybių registre esančios vertybės (16 233) bus apžiūrėtos tik apie 2040 metus (ataskaitos 1.12). Atsižvelgiant į tai, minėtos ataskaitos išvadų ir rekomendacijų 4 punkte konstatuota, jog savivaldybių paveldosaugos padaliniai netinkamai organizuoja nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių stebėseną, jos veiksmų nekoordinuoja su Departamentu, o tai neužtikrina efektyvios nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos (ataskaitos 1.23).

383. Teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas nėra pateikęs duomenų, kad savivaldybės biudžetas būtų nepakankamas nekilnojamųjų kultūros vertybių stebėsenai finansuoti. Aplinkybė dėl objektyvių priežasčių, neleidžiančių įgyvendinti teisės aktą – lėšų stygiaus – buvimo, galėtų turėti teisinę reikšmę tik tada, jei būtų įrodyta, kad kitos savivaldybės išlaidos yra esmingai svarbesnės, nei nekilnojamųjų kultūros vertybių stebėsena, Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi priemonių lėšoms surasti, tačiau, išnaudojus visas galimybes, negalėjo užtikrinti pakankamo funkcijos finansavimo. Bylos duomenys rodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė net nėra apskaičiavusi stebėsenos funkcijai įgyvendinti reikalingų lėšų ir nėra lyginusi stebėsenai reikalingų išlaidų pirmumo su kitomis iš savivaldybės biudžeto daromomis išlaidomis. Atsakovo atstovai negalėjo nurodyti, kokia suma buvo prašoma ir, ar buvo prašoma, iš savivaldybės biudžeto stebėsenai vykdyti nuo 2005 metų iki šiol. Iki pat Vyriausybės atstovo kreipimosi Vilniaus miesto savivaldybė nesiėmė priemonių dėl lėšų gavimo iš valstybės biudžeto ar kitų šaltinių. Į teismo posėdį pateiktas apskaičiavimas rodo, jog stebėsenos dokumentams rengti išlaidos sudarytų 173 500 Lt. Ši suma yra labai maža, lyginant su Vilniaus miesto savivaldybės biudžetu. Atsakovas neįrodė objektyvių aplinkybių, galinčių pašalinti jo atsakomybę dėl Taisyklių 8 punkto nevykdymo. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2011 m. spalio 24 d. raštu Nr. A51-41325(3.3.4.3-EM4) „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos vykdymo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei Kultūros ministeriją prašydamas numatyti 2012 metais valstybės lėšas stebėsenos funkcijai vykdyti arba šią funkciją perimti valstybei. Atkreipia dėmesį, jog tokių veiksmų buvo imtasi prabėgus daugiau nei penkeriems metams po Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, kurio 6 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato savivaldybių paveldosaugos padaliniams stebėsenos funkciją ir įstatymo įgyvendinamojo akto, detalizuojančio jos vykdymo tvarką priėmimo ir tik po to, kai Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su 2011 m. rugsėjo 8 d. prašymu Nr. 3-323 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimo“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

394. Pagal ABTĮ 81 straipsnį nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, tuo tarpu pagal 57 straipsnio 4 dalį pareiga teikti įrodymus yra nustatyta proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams. Akcentuoja, jog nei teismo posėdžių metu, nei laikotarpiu tarp jų Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė duomenų, įrodančių, jog Vilniaus miesto savivaldybėje buvo keliamas klausimas skirti lėšas kultūros paveldo objektų stebėsenai vykdyti bei duomenų, pagrindžiančių finansines kliūtis šiai funkcijai nevykdyti Vilniaus miesto savivaldybėje. Atkreipia dėmesį, jog pagal Departamento Vilniaus teritorinio padalinio Departamentui kasmet teikiamus duomenis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius 2008 ir 2009 metais stebėsenos neatliko, o per 2010 metus apžiūrėjo 32 statinius Vilniaus senamiestyje.

40Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje yra nurodytos savarankiškos (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos) savivaldybių funkcijos, o šio įstatymo 7 straipsnyje valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 26 punktą savivaldybėms kaip savarankiška funkcija priskirta „kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga“. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktą „Savivaldybių paveldosaugos padaliniai, atlikdami savivaldybei priskirtas valstybės saugomų objektų apsaugos funkcijas“ tikrina kultūros paveldo objektų būklę, kaupia informaciją ir teikia ją Departamentui kultūros ministro patvirtinta stebėsenos tvarka. Minėtų įstatymų normos aiškiai nurodo, kad tai savivaldybėms priskirtos, t. y. savarankiškos, o ne perduotos, t. y. valstybinės, funkcijos. Prie valstybinių (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijų, išvardytų Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnyje, nėra nurodyta kultūros paveldo objektų apsauga. Kadangi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas nurodo, kad kultūros paveldo objektų būklė tikrinama, informacija kaupiama ir teikiama Departamentui kultūros ministro patvirtinta stebėsenos tvarka, kultūros ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-318 buvo patvirtintos Taisykles, kurių 8 punktas nustato, kad savivaldybių paveldosaugos padaliniai ne rečiau kaip kartą per penkerius metus apžiūri kiekvieną kultūros paveldo objektą ir fiksuoja jo būklę, kaupia su tuo susijusią informaciją ir teikia ją Departamentui. Ministerijos nuomone, Konstitucijos III skirsnis „Visuomenė ir valstybė“, įskaitant šio skirsnio 42 straipsnio 2 dalį „Valstybė remia kultūrą ir mokslą rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“ reglamentuoja apskritai valstybės, kaip tam tikros visuomenės politinės organizacijos, santykius su visuomene, o ne centrinės valdžios ir vietos savivaldos institucijų kompetencijos ar funkcijų paskirstymą. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių kompetenciją apibrėžia ir įstatymai. Atkreipia dėmesį, kad ir kitos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įvardytos sritys (pvz., „Valstybė remia kultūrą...“) yra detalizuojamos Vietos savivaldos įstatyme ir priskiriamos prie savarankiškų (priskirtų) savivaldybių funkcijų (pvz., gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas) (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Todėl nesutinka su apelianto išvada, kad Konstitucijos 42 straipsnyje minimas žodis „valstybė“ yra pagrindas tvirtinti, kad tai yra valstybinės funkcijos Vietos savivaldos įstatymo prasme. Net jei teismas nuspręstų, kad nekilnojamų kultūros paveldo objektų apsauga yra savivaldybėms perduota, o ne priskirta funkcija, ministerija nemato teisinio reglamentavimo, kuris leistų savivaldybėms nevykdyti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų imperatyviai išreikštų įpareigojimų.

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42IV.

43Apeliacinis skundas netenkintinas.

44Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija vykdo ir turi vykdyti pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 m. rugpjūčio 12 d. reikalavime Nr. 1R-60 nurodomą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-318 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punktą ir ar pareiškėjas turi teisę reikalauti, jog atsakovas vykdytų šį pareiškėjo reikalavimą. Taisyklių 8 punktas numato, kad savivaldybių paveldosaugos padaliniai ne rečiau kaip kartą per penkerius metus, vadovaudamiesi Kultūros paveldo objektų ar vietovių apžiūros, būklės fiksavimo ir tyrimo atlikimo užtikrinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-240 (Žin., 2005, Nr. 76-2766), ir Kultūros paveldo objekto būklės tikrinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. ĮV-199 (Žin., 2005, Nr. 62-2213), apžiūri kiekvieną kultūros paveldo objektą ir fiksuoja jo būklę, kaupia su tuo susijusią informaciją ir teikia ją Departamentui.

45Pagal bylos duomenis pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti atsakovą vykdyti Taisyklių 8 punktą – apžiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus (tuos, kurie iki šiol nebuvo apžiūrėti ir kurių būklė nebuvo užfiksuota, ir tuos, kurie paskutinį kartą buvo apžiūrėti ir kurių būklė buvo užfiksuota daugiau kaip prieš penkerius metus) ir užfiksuoti jų būklę, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apžiūros ir būklės fiksavimo duomenis pateikti Departamentui, tuo pagrindu, kad atsakovas nuo tada, kai įsigaliojo Taisyklės (2005 m. liepos 17 d.) neapžiūrėjo dalies Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių nekilnojamojo turto paveldo objektų ir neužfiksavo jų būklės, dalį nekilnojamojo kultūros paveldo objektų paskutinį kartą apžiūrėjo ir jų būklę užfiksavo daugiau kaip prieš penkerius metus, nepranešė pareiškėjui apie minėto reikalavimo vykdyti Taisyklių 8 punktą svarstymo rezultatus. Pareiškėjas prašymą padavė, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Atsakovas nagrinėjamoje byloje teigia, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su minėtu prašymu, viršijo įstatymų suteiktą kompetenciją, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas turi teisę kontroliuoti, kaip savivaldybės laikosi ne tik Vyriausybės nutarimų, tačiau ir ministrų įsakymų nuostatų. Atsakovas nurodo, kad Vyriausybės įstatymo 411 straipsnio 1 ir 2 dalyse detalizuojama, ką reiškia Vyriausybės sprendimas – tai Ministro Pirmininko pasirašytas ir Vyriausybės, kaip institucijos, priimtas aktas. Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta jog „Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai“. Mano, kad įstatyminis reglamentavimas, kai yra išplečiama konstitucinė Vyriausybės sprendimo sąvoka, t. y. Vyriausybės sprendimui prilyginami ministrų bei kitų centrinių valstybinio administravimo subjektų priimti teisės aktai, prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai (savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai), 123 straipsnio 2 daliai (ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai), 5 straipsnio 1 daliai (Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas), 95 straipsnio 1 daliai (Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus) bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo, lygiateisiškumo bei teisinės valstybės principams. Atsakovas, remdamasis šiais argumentais ir vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kur numatyta, jog Vyriausybės atstovas, prižiūrėdamas, ar savivaldybės vykdo Vyriausybės sprendimus, tikrina, ar savivaldybės administravimo subjekto teisės aktai neprieštarauja su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams, neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, 123 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 1 daliai, 95 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo, lygiateisiškumo bei teisinės valstybės principams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą, byloje taikytinas įstatymų ir įstatymų įgyvendinamųjų aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog atsakovo nurodomas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Taip pat nepripažintini pagrįstais atsakovo argumentai, kad pareiškėjas neturi teisės kontroliuoti, kaip atsakovas vykdo Taisyklių 8 punkto reikalavimus, ir reikalauti, kad atsakovas vykdytų Taisyklių 8 punkto reikalavimus.

46Vyriausybės atstovo funkcijos yra expressis verbis įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai, o šio straipsnio 3 dalyje – kad Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog būtent minėtose nuostatose yra užfiksuota savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto esmė: 1) priežiūros objektai – savivaldybės; 2) priežiūros dalykai – ar laikomasi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Vyriausybės sprendimai; 3) priežiūros subjektai – Vyriausybės skiriami atstovai, veikiantys Vyriausybės vardu ir jai pavaldūs (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas). Įgyvendindamas konstitucinę pareigą, įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką įtvirtino Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-202/2012). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalauja, kad atsakovas vykdytų Taisykles, kurias patvirtino kultūros ministras, vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153- 5571) 5 straipsnio 11 dalimi, kuri numato, kad tam, jog valstybinis valdymas būtų racionalus ir būtų galima rengti nekilnojamojo kultūros paveldo paveldotvarkos ir kitas apsaugos programas, kultūros ministro patvirtinta tvarka vykdoma stebėsena. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis numato, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją priima Vyriausybė, kultūros ministras, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius ir savivaldybės taryba, o 3 dalis numato, kad savivaldybės atlieka Vietos savivaldos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms nustatytas funkcijas. Taigi kultūros ministras patvirtino Taisykles, kurių 8 punktas numato, kokia tvarka vykdoma stebėsena, nes kultūros ministrui tokią pareigą nustatė įstatymas.

47Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje yra nurodoma, kad šios dalies 3 punkte numatytą kultūros paveldo objektų stebėseną savivaldybių paveldosaugos padaliniai atlieka kaip savivaldybei priskirtą valstybės saugomų objektų apsaugos funkciją. Vietos savivaldos įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, apibrėžia vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas ir jų kompetenciją, funkcijas, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į savarankiškąsias ir valstybines. Savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Valstybinėmis (valstybės perduotomis savivaldybėms) funkcijomis laikomos valstybės funkcijos, pagal įstatymus perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę. Savivaldybių veiklą įgyvendinant šias funkcijas riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktas prie savarankiškųjų savivaldybės funkcijų priskiria kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymą ir apsaugą, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsaugą, tvarkymą ir kūrimą, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimą ir stebėseną. Vietos savivaldos įstatyme stebėsenos vykdymo funkcija buvo įrašyta priėmus 2007 m. birželio 28 d. įstatymą Nr. X-1245, įsigaliojusį nuo 2008 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs įstatymų nuostatas, pagrįstai nurodė, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių stebėsena yra savarankiškoji savivaldybės funkcija.

48Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą suponuojama joje pateiktos nuostatos, kad savivaldybės administravimo subjektas „neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų“. Ši nuostata taikoma situacijai, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio. Sprendžiant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo pagrįstumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar šios teisės normos pagrindu savivaldybės administravimo subjektui Vyriausybės atstovo pateiktame reikalavime (ir atitinkamame Vyriausybės atstovo prašyme teismui) nurodyti įstatymai ar Vyriausybės sprendimai (dėl kurių neįgyvendinimo ar nevykdymo yra jie pateikti) atitinka nurodytus kriterijus. Taip pat yra būtina išaiškinti teisės akto (kurio įgyvendinimo siekia Vyriausybės atstovas) paskirtį bei jo taikymo (tuo pačiu ir taikymo laike) ypatumus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1273/2012). Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai sudaro teisėtą pagrindą konstatuoti, jog atsakovas, vykdydamas jam numatytą funkciją - nekilnojamųjų kultūros vertybių stebėseną, privalėjo atlikti veiksmus, nurodytus Taisyklių 8 punkte, tačiau šiuos veiksmus atliko netinkamai, todėl pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai reikalavo, kad atsakovas vykdytų Taisyklių 8 punktą, bei pagrįstai kreipėsi į teismą su prašymu.

49Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2011 m. rugpjūčio 12 d. pateikė reikalavimą Nr. 1R-60 vykdyti Taisyklių 8 punktą, kuriame nurodė, kad iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. birželio 21 d. rašte Nr. A51-21500(2.3.3.3-MP4) pateiktų duomenų matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybės paveldosaugos padalinys iki šiol (praėjus daugiau kaip penkeriems metams po Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių įsigaliojimo) nepatikrino dalies Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų būklės, o dalies nekilnojamojo kultūros paveldo objektų būklę paskutinį kartą patikrino daugiau kaip prieš penkerius metus. Pareiškėjas reikalavo neatidėliojant vykdyti Taisyklių 8 punktą – apžiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus (tuos, kurių būklė nėra patikrinta, ir tuos, kurių būklė paskutinį kartą buvo patikrinta daugiau kaip prieš penkerius metu) ir užfiksuoti jų būklę, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apžiūros ir būklės fiksavimo duomenis pateikti Departamentui. Nurodė, kad reikalavimas turi būti apsvarstytas per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos, apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (t. 1, b. l. 53). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. rugsėjo 16 rašte Nr. 35196(3.3.2.3-BR4) „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-318 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 8 punkto vykdymo“ (t. 1, b. l. 56-57) nėra nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė būtų atlikusi kultūros paveldo objektų stebėseną. Pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime atsakovas nurodė, kad buvo atlikta 46 iš 2501 objektų stebėsena (t. 1, b. l. 42). Byloje atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kad stebėseną vykdo taip, kaip numatyta Taisyklių 8 punkte, byloje teikiami atsakovo atsikirtimai į pareiškėjo prašymą tvirtina, kad atsakovas nesutinka vykdyti ir nevykdo Taisyklių 8 punkto taip, kaip nurodyta šiame punkte. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Taisyklės įsigaliojo 2005 m. liepos 17 d., todėl kultūros paveldo objektų stebėsena turėjo būti atlikta iki 2010 m. gegužės 17 d. ir toliau atliekama kartą per penkerius metus, kaip numatyta Taisyklių 8 punkte, tačiau tai nebuvo padaryta ir nėra daroma. Kadangi atsakovas Taisyklių 8 punkte nustatyta tvarka nėra atlikęs kultūros paveldo objektų stebėsenos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovą vykdyti Taisyklių 8 punktą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai vykdo Taisyklių 8 punktą. Taip pat nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neišsiaiškinęs, nenustatęs ir neįvertinęs visų atsakovo argumentų, nenustatęs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

50Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimo, pažymi, kad iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo atsakovo argumentus, išsiaiškino ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo argumentais, dėl kurių jis tinkamai nėra įvykdęs Taisyklių 8 punkto reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas suteikė galimybę atsakovui teikti įrodymus, pagrindžiančius jo atsikirtimus į pareiškėjo prašymą, įvertino atsakovo pateiktus įrodymus ir atsikirtimus, išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (ABTĮ 57, 86 straipsniai). Įvertinus atsakovo byloje pateiktus įrodymus, susijusius su jam reikalingomis lėšomis tam, kad jis tinkamai galėtų vykdyti Taisyklių 8 punktą, nėra pagrindo konstatuoti, kad objektyvios aplinkybės sutrukdė atsakovui tinkamai ir laiku vykdyti Taisyklių 8 punktą. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo paskirti ekspertizę, kad būtų įvertintos atsakovo finansinės galimybės vykdyti stebėseną, nurodo, kad būtinybė teikti naujus įrodymus iškilo vėliau, t. y. tik pirmosios instancijos teismui nustačius, jog nėra įrodytos aplinkybės, kad atsakovas neturi galimybės skirti pakankamai lėšų stebėsenos funkcijai vykdyti, lyginant su kitomis atsakovo vykdomomis funkcijomis. Atsakovo prašymas skirti jo nurodomą ekspertizę netenkintinas, nes atsakovas įrodymus, pagrindžiančius jo atsikirtimus į prašymą, turėjo galimybę teikti pirmosios instancijos teismui, nes pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su atsakovo nurodoma aplinkybe apie lėšų nepakankamumą. Atsakovas pats sprendė, kiek ir kokių įrodymų turi būti pateikta. Atsakovo nurodomos priežastys, dėl kurių nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nepripažintinos svarbiomis ir nenustatytina, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą (ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis). Be to, šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti Taisyklių 8 punktą, kuris nenumato, kad atsakovas šio punkto reikalavimus turi vykdyti atsižvelgdamas į savo finansines galimybes ar kad gali nevykdyti dėl to, jog jam nepakanka jo turimų lėšų. Byloje nenagrinėjami atsakovo reikalavimai dėl lėšų atsakovui skyrimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui reikšti reikalavimų, kad jam būtų skirtos lėšos tam, jog jis galėtų vykdyti Taisyklių 8 punkto reikalavimus. Kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas tik dėl atsakovo įpareigojimo vykdyti Taisyklių 8 punkto reikalavimus, todėl netenkintinas atsakovo prašymas ištirti, ar kultūros ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-318 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisyklių 16 punktas, numatantis, jog nekilnojamojo kultūros paveldo stebėsena vykdoma atitinkamų savivaldybės biudžeto lėšomis, skirtomis savivaldybių paveldosaugos padaliniams neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 ir 6 straipsnių, Vietos savivaldos 50 straipsnio 5 dalies, Konstitucijos 120 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 127 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

51Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai išaiškinęs ir pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakovo pareigą vykdyti Taisyklių 8 punktą, įvertinęs įrodymus ir nustatęs, kad atsakovas tinkamai nevykdė ir nevykdo Taisyklių 8 punkto, pagrįstai ir teisėtai tenkino pareiškėjo prašymą. Dėl to apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

52Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

53Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

54Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

55Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovui E. P.,... 4. atsakovo atstovams I. M.,... 5. trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams A. V., D. Š., K. M.,... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 7. Teisėjų kolegija... 8. I.... 9. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas)... 10. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą... 11. Atsakovas prašė svarstyti galimybę kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį... 12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros... 13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija... 14. II.... 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu... 16. Teismas nustatė, kad Departamento Vilniaus teritorinis padalinys 2007 m.... 17. Teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus miesto... 18. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr.... 19. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr.... 20. Teismas nurodė, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4... 21. Teismas pažymėjo, kad atsakovo veiksmai rodo, jog jis nevykdo ir neketina... 22. Atsakovo teigimu, Taisyklių 16 punktas prieštarauja Nekilnojamojo kultūros... 23. Teismas nurodė, kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad... 24. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors Vyriausybės atstovo reikalavime nėra... 25. III.... 26. Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo: 1)... 27. stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu... 28. 1. Teismas sprendime klaidingai, plečiamai interpretavo ir aiškino Vietos... 29. 2. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad negalima savivaldos... 30. 3. Nuo 2005 m. balandžio 20 d. įsigaliojus Nekilnojamojo kultūros paveldo... 31. 5. Mano, jog teismas turėjo veikti aktyviai (ABTĮ 81 straipsnis) ir,... 32. 6. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimu... 33. 7. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipdamasis į... 34. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu prašo... 35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros... 36. 1. Pagal 2000 m. spalio 27 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos vietos... 37. 2. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2010 m. vasario 19 d.... 38. 3. Teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas nėra pateikęs duomenų, kad... 39. 4. Pagal ABTĮ 81 straipsnį nagrinėdami administracines bylas, teisėjai... 40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija... 41. Teisėjų kolegija... 42. IV.... 43. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 44. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar atsakovas Vilniaus miesto... 45. Pagal bylos duomenis pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į teismą... 46. Vyriausybės atstovo funkcijos yra expressis verbis įtvirtintos Lietuvos... 47. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje... 48. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje... 49. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus miesto savivaldybės... 50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo... 51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio... 52. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 53. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą... 54. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą... 55. Nutartis neskundžiama....