Byla 2A-1591-823/2011

1Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ atstovui S. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Sauda“ ieškinį atsakovams A. M. ir A. S. (A. S.) dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ginčas byloje kilęs dėl išlaidų už priverstinai sulaikyto automobilio saugojimą atlyginimo.

5Ieškovas UAB „Sauda“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų A. M. ir A. S. solidariai 5061 Lt išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 152 Lt žyminį mokestį.

6Nurodė, kad 2008 m. gegužės 8 d. buvo surašytas transporto priemonės Volvo 740, valstybinis Nr. ( - ) paėmimo protokolas, pagal kurį minėtas automobilis buvo nugabentas į ieškovo saugojimo aikštelę. Automobilio paėmimo metu jį valdė atsakovas A. S., transporto priemonės savininku įregistruotas atsakovas A. M.. Automobilis iki šiol yra saugomas aikštelėje, nei automobilio valdytojas A. S., nei savininkas A. M. su ieškovu už suteiktas nugabenimo ir saugojimo paslaugas neatsiskaitė. Atsakovai skolingi ieškovui 7140 Lt. Šią sumą ieškovas sutiko geranoriškai sumažinti iki 5061 Lt.

7Atsakovas A. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad automobilį Volvo 740, valstybinis Nr. ( - ) pardavė atsakovui A. S. už 600 Lt, tačiau pirkimo-pardavimo sutarties neįregistravo, susitarė, kad padarys tai kitą dieną. Kitą dieną jis sužinojo, kad A. S. sulaikė policija, tačiau pranešimų, jog automobilis yra saugomas saugojimo aikštelėje, jis negavo.

8Atsakovas A. S. su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad iš A. M. pirko automobilį, tačiau įforminti dokumentus susitarė kitą dieną. Važiuojant šiuo automobiliu, jis buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 128 straipsnio 1 dalį, o automobilis sulaikytas ir nugabentas į ieškovo saugojimo aikštelę. Apie tai, jog automobilį reikia atsiimti ir sumokėti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, jis nežinojo. Apie automobilio sulaikymą jis pranešė A. M. bei žadėjo pats visa tai sutvarkyti.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Nurodė, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalis numato teisę policijos pareigūnams priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426 patvirtintos Transporto priemonės nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos 12 punktas nustato, kad priverstinai nuvežta transporto priemonė laikoma policijos saugomoje vietoje ar pagal policijos sutartį su kitais subjektais – jų saugojimo vietoje. Ieškovas ir Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas 2001 m. gegužės 4 d. pasirašė sutartį Nr. 32 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo, pagal kurią susitarė bendradarbiauti vykdant priverstinį transporto priemonių nuvežimą. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalis numato, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai iki transporto priemonės paėmimo iš aikštelės. VĮ „Regitra“ kelių transporto priemonių registre kaip automobilio savininkas yra nurodytas A. M., jis nėra pateikęs dokumento, įrodančio automobilio pardavimą. Atsakovai nėra sumokėję ieškovo išlaidų priverstinai nuvežant automobilį bei saugojimo išlaidų, kurios apskaičiuojamos vadovaujantis ieškovo direktoriaus patvirtintais transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainiais, todėl ieškovui turi jas atlyginti solidariai.

10Pirmosios instancijos teismo nuomone, pardavęs automobilį, atsakovas A. M. turėjo elgtis protingai, sąžiningai ir teisingai, laikydamasis įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose nustatytos tvarkos išregistruoti jo vardu įregistruotą transporto priemonę. Neįregistravusios pirkimo – pardavimo sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.75 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju automobilio nuosavybės teisės atsiradimo momentu turi būti laikomas daikto įregistravimo momentas.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11Apeliaciniu skundu atsakovas A. M. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovo reikalaujamą skolą iš atsakovo A. S. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilių savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sutarties, bet ne registracijos pagrindu (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010). Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, o ne automobilio įregistravimas, yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Vieši registro duomenys atlieka tik teisių išviešinimo funkcijas. Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260, yra poįstatyminis aktas ir juo negali būti pakeistas įstatymu nustatytas teisinis reglamentavimas;
  2. Kadangi automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, netaikytinos CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010). Vadovaujantis CK 1.71-1.74 straipsniais, pirkimo-pardavimo sutartis, jei automobilio kaina neviršija 5 000 Lt, galėjo būti sudaryta žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais.

12Atsiliepimu ieškovas UAB „Sauda“ prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, iš kurių nebuvo galima daryti išvados apie transporto priemonės nuosavybės teisių perleidimą. Atsakovai, žinodami, kad iš A. S. nebus galima atgauti skolos dėl jo turtinės padėties ir įsipareigojimų kitiems kreditoriams, bandė pirmosios instancijos teismą įtikinti buvus sandorį, kurio sudarymo aplinkybes patvirtinančių įrodymų negalėjo pateikti.
  2. Kai viešame transporto priemonių registre įregistruotas asmuo nebūtinai yra transporto priemonės savininkas, atsiranda galimybė piktnaudžiauti ir klaidinti teismines institucijas sudarant sandorius atgaline data. Daikto įregistravimas savaime nereiškia, kad tik jį įregistravęs asmuo yra jo savininkas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktika reikalauja, kad toks asmuo įrodytų sandorio buvimo faktą ir taip paneigtų prezumpciją, jog jis yra daikto savininkas. Apeliantas nepateikė jokių duomenų apie transporto priemonės pardavimo faktą, t. y. neįrodė, kad jis nėra transporto priemonės savininkas. Jeigu visi asmenys galėtų žodžiu informuoti teismą, kad transporto priemonę pardavė kitam asmeniui, nepateikdami įrodymų, ir taip išvengti atsakomybės, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalis, kurioje numatyta, kad išlaidas ūkio subjektui už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą privalo atlyginti savininkas ir valdytojas solidariai, netektų savo paskirties.
  3. Apeliantas elgiasi nesąžiningai ir klaidina teismą teigdamas, kad negavo pranešimų, jog automobilis yra saugomas saugojimo aikštelėje, nors jam asmeniškai buvo įteiktas raštas dėl įsiskolinimų ieškovui apmokėjimo.
  4. Apeliantas savo neveikimu, neviešindamas automobilio pardavimo fakto ir nepateikdamas ieškovui informacijos apie galimai pasikeitusį savininką, tiesiogiai didino ieškovo išlaidas.

13Atsakovas A. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14Apeliacijos objektu nagrinėjamoje byloje yra pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas solidariai iš abiejų atsakovų. Ginčas dėl ieškovo teisės į paminėtas išlaidas ar dėl šių išlaidų dydžio byloje nekeliamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama apeliacijos ribų ir pasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su jo pareigos atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas nebuvimo. Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

15Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

16Nagrinėjamoje byloje apeliantas, viešajame registre nurodytas kaip transporto priemonės savininkas, neigia savo pareigą atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas remdamasis ta aplinkybe, kad ginčo transporto priemonę yra perleidęs kitam bylos atsakovui A. S. dar iki transporto priemonės priverstinio nuvežimo, t.y. teigdamas, kad būtent atsakovas A. S. yra tiek ginčo priemonės savininkas, tiek valdytojas ir jam vienam pagal įstatymą tenka pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Atsakovas A. S. savo pozicijos apeliacinės instancijos teismui neišreiškė, tačiau, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sutiko su tokia apelianto pozicija.

17Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad apeliantas, viešajame registre nurodytas kaip transporto priemonės savininkas, įstatymų nustatyta tvarka neperregistravęs transporto priemonės kito asmens vardu, netenka teisės panaudoti sandorio (transporto priemonės) sudarymo fakto prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju ieškovą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad įstatyme nenumatytas privalomas transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties registravimas, ir kad CK 1.75 straipsnio 2 dalis kilus ginčui dėl tikrojo transporto priemonės savininko negali būti taikomas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi šia įstatymo nuostata priimdamas ginčijamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat be pagrindo konstatavo, kad transporto priemonės nuosavybės teisė atsiranda nuo atitinkamo įrašo apie savininko pasikeitimą padarymo transporto priemonių registre, kadangi transporto priemonės nuosavybės teisė atsiranda konkretaus sandorio pagrindu, o teisinė sandorio registracija atlieka tik atitinkamų teisių išviešinimo, bet ne jų sukūrimo funkciją. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

18Taigi asmuo, pardavęs transporto priemonę, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, turi teisę gintis nuo trečiųjų asmenų reikalavimų sandorio sudarymo faktu ir įrodinėti, kad jis nėra transporto priemonės savininkas, nepriklausomai nuo to, ar buvo padaryti atitinkami pakeitimai transporto priemonių registre. Tačiau, kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, tokiu atveju būtent asmeniui, įregistruotam viešajame registre transporto priemonės savininku, tenka procesinė pareiga įrodyti sandorio sudarymo faktą, kadangi viešajame registre įregistruotas transporto priemonės nuosavybės faktas sukuria šios priemonės priklausymo registre nurodytam savininkui prezumpciją. Teismas šalių į bylą pateiktus įrodymus kiekvienu atveju vertina pagal vidinį įsitikinimą, atsižvelgdamas į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą, bei vadovaudamasis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.).

19Aplinkybę, kad sulaikytą automobilį VOLVO 740, valstybinis Nr. ( - ) dieną prieš jį sulaikant pardavė atsakovui A. S., apeliantas grindžia tik savo ir kito atsakovo A. S. paaiškinimais. Rašytinė automobilio pirkimo – pardavimo sutartis teismui nepateikta, transporto priemonės paėmimo protokole transporto priemonės savininku nurodytas apeliantas (b.l. 11). Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad 2009 m. rugpjūčio 11 d. apeliantui asmeniškai buvo įteiktas antstolio padėjėjo A. A. raštas, kuriuo apeliantas informuojamas apie įsiskolinimą ieškovui už transporto priemonės VOLVO 740, valstybinis Nr. ( - ) nuvežimą ir saugojimą (b.l. 58-59), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantas iki šios civilinės bylos iškėlimo teisme būtų informavęs ieškovą apie tai, kad nėra nurodytos transporto priemonės savininkas. Apie tai, kad automobilis neva buvo perleistas atsakovui A. S. apeliantas pareiškė tik po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą, pirmosios instancijos teismo posėdyje (b.l. 33). Nors šalių paaiškinimai, vadovaujantis civilinio proceso teisės nuostatomis, laikytini savarankiška įrodinėjimo priemone (CPK 186 straipsnis), vertinant šiuos paaiškinimus būtina atsižvelgti į tai, kad šalys yra materialiai suinteresuotos nagrinėjama byla. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovas A. S. bet kokiu atveju yra atsakingas ieškovui kaip transporto priemonės valdytojas, todėl sandorio sudarymo fakto pripažinimas jo teisinės padėties nepablogina. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas A. S. paaiškino, kad turto ir piniginių lėšų neturi, turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams (b.l. 35-36), todėl akivaizdu, kad skolos išieškojimas iš šio atsakovo bus neišvengiamai apsunkintas. Ta aplinkybė, kad atsakovas A. S. faktiškai valdė automobilį jo paėmimo metu, taip pat nėra pakankama sandorio sudarymo faktui pagrįsti, kadangi faktiniam automobilio valdymui nebūtina turėti šio automobilio nuosavybės teises. Kaip jau minėta, transporto priemonės sulaikymo protokole transporto priemonės savininku nurodytas ne A. S., bet apeliantas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad vien žodinis šalių pareiškimas apie sandorio sudarymo faktą bylos nagrinėjimo teisme metu, nesant jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų, nėra pakankamas paneigti prezumpcijai, kad transporto priemonės savininku yra asmuo, nurodytas viešajame registre. Kadangi šios prezumpcijos paneigimo pareiga pagal įstatymą tenka apeliantui, konstatavus, kad apeliantas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo su atsakovu A. S. faktą, kartu konstatuotina, jog jam išlieka pareiga atlyginti ieškovui automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas. Tuo pačiu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nors ir priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialines teisės normas, yra iš esmės pagrįstas, ir todėl apeliacinės instancijos teismo negali būti naikinamas formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis).

20Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybės naudai priteistina 152 Lt žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas atidėtas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi (b.l. 49) ir 9 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (b.l. 63).

21Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Nutarė

22Apeliacinį skundą atmesti.

23Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24Priteisti iš apelianto A. M. 161 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt vieną litą) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybei.

Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ginčas byloje kilęs dėl išlaidų už priverstinai sulaikyto automobilio... 5. Ieškovas UAB „Sauda“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų A. M. ir A.... 6. Nurodė, kad 2008 m. gegužės 8 d. buvo surašytas transporto priemonės Volvo... 7. Atsakovas A. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad automobilį Volvo 740,... 8. Atsakovas A. S. su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad iš A. M. pirko automobilį,... 9. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimu... 10. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pardavęs automobilį, atsakovas A. M.... 11. Apeliaciniu skundu atsakovas A. M. prašo Šalčininkų rajono apylinkės... 12. Atsiliepimu ieškovas UAB „Sauda“ prašo Šalčininkų rajono apylinkės... 13. Atsakovas A. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
    14. Apeliacijos objektu nagrinėjamoje byloje yra pirmosios instancijos teismo... 15. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio... 16. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, viešajame registre nurodytas kaip transporto... 17. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad apeliantas,... 18. Taigi asmuo, pardavęs transporto priemonę, priešingai nei nurodė pirmosios... 19. Aplinkybę, kad sulaikytą automobilį VOLVO 740, valstybinis Nr. ( - ) dieną... 20. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybės naudai priteistina 152 Lt... 21. Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija... 22. Apeliacinį skundą atmesti.... 23. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą... 24. Priteisti iš apelianto A. M. 161 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt vieną...