Byla 3K-3-448/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei A. V. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

42007 m. liepos 2 d. dėl E. S., vairavusio atsakovei priklausančią transporto priemonę „Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės Šiaulių rajone įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta G. J. priklausanti transporto priemonė „BMW 730“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sužalotos K. S. M. ir S. S.. Eismo įvykio metu automobilis „Opel Kadett“ nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; dėl to ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras nukentėjusiems asmenims išmokėjo iš viso 31 667,04 Lt draudimo išmokų. Ieškovas teigia, kad, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnyje nustatytu pagrindu išmokėjęs išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arba jos savininką; kadangi vairuotojas žuvo, tai ieškovas prašė priteisti iš automobilio savininkės atsakovės visą 31 667,04 Lt išmoką, sumokėtą tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto, taip pat 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė ginčija, kad turi pareigą grąžinti ieškovui šio tretiesiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas, kaip ir pareigą apdrausti automobilį, kuris eismo įvykio metu buvo parduotas kitam asmeniui, bet dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo nepakeista registravimo duomenų VĮ „Regitra“.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovės 31 667,04 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2009 m. balandžio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, išsprendė dėl bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad eismo įvykio 2007 m. liepos 2 d. metu transporto priemonės „Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė buvo atsakovė; ji nesilaikė įstatymo nustatytos tvarkos automobilio pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti, teigdama, kad 2006 m. spalio mėn. pardavė transporto priemonę G. Š. už 400 Lt, kad jam perdavė automobilio techninį pasą ir galiojančią draudimo sutartį, tačiau nežinojusi, jog šis automobilį pardavė E. S.; nors liudytojas G. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, kad nusipirko iš atsakovės automobilį už 400 Lt, gavo iš jos galiojantį draudimo polisą, automobilio techninį pasą, o po dienos automobilį pardavė E. S. už tą pačią sumą, tačiau teismas vertino, kad atsakovė teisių perleidimo neįregistravo registro įstaigoje VĮ „Regitra“, todėl automobilio ir jo dokumentų perdavimas kitam asmeniui nereiškė nuosavybės teisių perleidimo; kadangi automobilio pirkimo–pardavimo ir perėjimo kitam savininkui faktai nebuvo įvykdyti įstatymų nustatyta tvarka, tai teismas padarė išvadą, kad automobilio pardavimo faktas neįrodytas. Teismas sprendė, kad atsakovės, kaip transporto priemonės savininkės, atsakomybė ieškovui atsirado ne dėl žalos padarymo, bet dėl jos neįvykdytų įstatymo nustatytų reikalavimų, kurie yra imperatyvieji, ir ji juos pažeidė; atsakovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, neįregistravo pasikeitusio automobilio savininko duomenų. Neįregistravusi sandorio atsakovė negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju – prieš ieškovą (CK 1.75 straipsnis). Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis).

7Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis byloje, taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalį ir sumažino iš atsakovės ieškovui priteistą nuostolių atlyginimą – priteisė 7916,76 Lt, kitą ieškinio reikalavimą atmetė. Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertino, kad eismo įvykio metu transporto priemonė buvo neapdrausta, todėl neatitiko Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pagal vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu (2006 m. liepos 23 d. redakcija) patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių 4, 6.1 punktus, įvykus pirkimo-pardavimo sandoriui, transporto priemonės savininko pasikeitimas turėjo būti įregistruotas VĮ „Regitra“; tokia pareiga išplaukia ir iš CK 1.75, 1.94, 4.262, 6.309 straipsnių; neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti teisių, remiantis kitais įrodymais, tarp jų – šalių paaiškinimais (CK 1.75 straipsnio 2 dalis, CPK 177 straipsnio 2 dalis). Atsakovė parduodama automobilį ir jo neperregistruodama rizikavo, nors privalėjo įsitikinti, kad pirkėjas naudosis juo tinkamai, nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių bei nepadarys žalos tretiesiems asmenims. Dėl to kolegija atmetė atsakovės argumentus dėl netinkamo įrodymų įvertinimo; ji nepasinaudojo įstatymo tvarka faktams įrodinėti ir nustatyti, neįvykdė CK 6.309 straipsnyje nustatytos pareigos.

8CK 6.270 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama transporto priemonės savininko ir valdytojo civilinė atsakomybė; Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17, 23 straipsniuose nustatyta ieškovo pareiga ir sąlygos mokėti išmokas nukentėjusiems asmenims bei regreso teisė reikalauti solidariai grąžinti išmokėtas sumas tiek iš neįvykdžiusių pareigos sudaryti draudimo sutartį, tiek iš padariusių žalą asmenų (CK 6.280 straipsnis). Kolegija pažymėjo, kad byloje nustatytos ir įrodytos visos CK 6.245 straipsnyje reglamentuojamos civilinės atsakomybės sąlygos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovei civilinė atsakomybė atsirado ne dėl tiesioginės žalos padarymo, bet dėl imperatyviųjų įstatymo nuostatų, t. y. savininko pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, neįvykdymo. Ieškovo reikalavimas priteisti regreso tvarka nuostolius iš atsakovės neprieštarauja įstatymui (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškovui žala atsirado dėl atsakovės nerūpestingumo ir neveikimo, bet nėra šių veiksmų ir eismo įvykio padarinių (kilusios žalos) priežastinio ryšio; kolegija taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir sumažino atsakovės civilinę atsakomybę, priteisė ieškovui iš atsakovės 7916,76 Lt, t. y. 25 proc., prašomos priteisti sumos.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti iš atsakovės 23 750,28 Lt nuostolių atlyginimo, kasatoriaus pirmosios instancijos teisme sumokėtą 950 Lt, kasacinės – 713 Lt žyminio mokesčio, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

111. Dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo. Atsakovė neprašė bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose metu mažinti reikalaujamą priteisti žalą; ji apskritai neigė atsakomybę už transporto priemone padarytą žalą. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas 75 proc. sumažino kasatoriui priteistą nuostolių atlyginimą, taip nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas ir nenurodė peržengimo motyvų. Apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokius argumentus, kurių nenurodyta apeliaciniame skunde. Tokios nuostatos dėl CPK 320 straipsnio aiškinimo išplaukia iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas byloje Nr. 35/03-11/06 (Žin., 2006, Nr. 102-3957); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Lietuvos kuras“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-19/2006; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kad dėl bendrosios taisyklės, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos apibrėžiamos apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, išimties, t. y. dėl viešojo intereso gynimo, šioje byloje peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos nagrinėjimo ribos; kita vertus, teismo galimybė peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas, ginant viešąjį interesą, nėra teismo diskrecijos teisė; tam turi būti konstitucinis pagrindas; visais atvejais tai turi būti motyvuojama. Kasatorius teikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, saistomas jame išdėstytų reikalavimų, todėl neturėjo galimybių vertinti ir pasisakyti dėl apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva taikytų teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 329, 330 straipsnių nuostatas, nes nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų materialiosios ar pažeistų proceso teisės normų; nesant šalių ginčo dėl nuostolių dydžio, kolegija jį sumažino savo iniciatyva.

122. Dėl nepagrįstai taikytos CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatų, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimo. CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Atsižvelgiant į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnį, 2007 m. liepos 2 d. įvykusio eismo įvykio metu transporto priemonės „Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta 100 000 eurų dėl žalos turtui ir 500 000 eurų – asmeniui (tarp jų – 1000 eurų dėl neturtinės žalos). Šiuo atveju kasatoriaus reikalavimas buvo 31 667,04 Lt; vadinasi, apeliacinės instancijos teismas sumažino atlygintiną žalą daugiau nei suma, kuria privalėjo būti apdrausta „Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė, taip teismas peržengė įstatymo apibrėžtas diskrecijos ribas. Tokių nuostatų, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalies norma nustato ir teismo nuožiūros ribas – sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta, laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-327/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. UAB „Veritas ana“, bylos Nr. 3K-3-118/2010).

133. Dėl teismo sprendimo neigiamų padarinių. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra ydinga; nepateisinama situacija, kai teismai savo iniciatyva, šalims neginčijant dėl reikalaujamos priteisti sumos, be pagrįstų teisinių argumentų atsisako priteisti patirtą žalą; taip pažeidžiami kertiniai civilinės teisės principai – šalių lygiateisiškumo, visiško nuostolių atlyginimo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių. Kasatorius vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra laikomas horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. Kai nepagrįstai atsisakoma priteisti visus dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo įtvirtintų pareigų nevykdymo kasatoriaus patirtus nuostolius, nukenčia jo turtiniai interesai, kurie saistomi galimybės vykdyti įsipareigojimus eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims.

14Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 320 straipsnyje nustatytų reikalavimų; sumažinęs iš atsakovės kasatoriui priteistą nuostolių atlyginimą, apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies tenkino atsakovės apeliacinį skundą, nes ji prašė ieškovo ieškinį atmesti; apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis CPK 320 straipsnyje nustatytų reikalavimų, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktine ir teisine prasmėmis. Kolegija pagrįstai taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalį ir vadovavosi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, todėl sumažino kasatoriui iš atsakovės priteistą nuostolių atlyginimą; kolegija akcentavo tą šios bylos aplinkybę, kad žala ieškovui atsirado dėl atsakovės nerūpestingumo ir neveikimo, jai tinkamai neįforminus automobilio pardavimo sandorio, tačiau laikė, jog nėra šių veiksmų ir eismo įvykio padarinių (kilusios žalos) priežastinio ryšio; pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnį atsakovė nebuvo atsakinga už draudimo sutarties sudarymą, nes automobilis jai nepriklausė, jis buvo perduotas kitiems asmenims. Tuo tarpu pagal pirmiau nurodyto įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnio 2 dalį savininkui nustatyta pareiga sudaryti draudimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nuostolių atlyginimą sumažino, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį atsakovės civilinė atsakomybė neturėjo būti apdrausta, todėl šiuo atveju netaikė CK 6.251 straipsnio 2 dalies normos, jog nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą; priešingu atveju būtų pažeisti CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti principai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė išsamius teisinius argumentus, teisės normas, kurių pagrindu sumažino nuostolių atlyginimą, todėl atmestini kasacinio skundo argumentai dėl priimtos ydingos nutarties.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnis). Pagrindinė kasacinio teismo funkcija yra ginti viešąjį interesą – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje. Atsakydamas į kasaciniame skunde iškeltus teisės klausimus dėl sprendimo neteisėtumo, teismas pirmiausia analizuoja kasatoriaus išdėstytus teisinius argumentus; siekdamas įgyvendinti kasaciniam teismui priskirtą viešojo intereso gynimo funkciją, teismas tam tikrus pažeidimus privalo iškelti ex officio, t. y. savo iniciatyva (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sumažino atsakovės civilinę atsakomybę, priteisė kasatoriui iš atsakovės 7916,76 Lt, t. y. 25 proc., prašomos priteisti sumos. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl teismo išvados sumažinti kasatoriaus patirtus nuostolius pagrįstumo, taip pat dėl visos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo. Teisėjų kolegija, įvertindama skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, remiasi kasaciniame skunde nurodytais ir su jais susijusiais kitais teisiniais argumentais.

18Dėl CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatos sisteminio aiškinimo

19Pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalį įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija gali būti nustatyta tik joje nurodytos galios teisės aktu, t. y. įstatymu, ir tai reiškia, jog sandorių privalomos teisinės registracijos negalima nustatyti poįstatyminiu aktu. CK 4.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruojami daiktai – nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Tai reiškia, kad nekilnojamasis daiktas ir pagal prigimtį kilnojamasis daiktas yra registruojamas, jeigu įgyvendintos abi sąlygos. Toks atitinkamo daikto registravimas gali būti nustatytas ne tik įstatyme, bet ir poįstatyminiame akte. CK 4.253 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas tik atitinkamų daiktų ir nereglamentuojamas juridinių faktų, tarp jų sandorių, registravimas. CK 4.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais – ir juridiniai faktai turi būti registruojami viešame registre. Taigi pagal šios įstatymo normos nuostatą, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų, teisių į juos suvaržymus, daiktinės teisės turi būti registruojamos viešame registre, registravimą gali nustatyti ne tik įstatymai, bet ir kiti teisės aktai, t. y. ir poįstatyminiai aktai. Kita šios įstatymo normos nuostata, kad įstatymų nustatytais atvejais ir juridiniai faktai turi būti registruojami viešame registre, reiškia, kad šių faktų registravimas gali būti nustatytas tik įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu. Tokia išvada darytina ir iš CK 4.253 straipsnio 1, 2 dalių normų sisteminio aiškinimo.

20CK 4.254 straipsnio 1 punkto nuostata, kad viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai: sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės, aiškinant ją kartu su CK 1.75 straipsnio 1 dalimi, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, ir minėtomis CK 4.253 straipsnio normomis, darytina išvada, kad viešame registre turi būti registruojami ne bet kokie sandoriai, bet tik tokie, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja, kad tik įstatyme, bet ne poįstatyminiame akte, gali būti nustatyta privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija.

21Dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo

22Nuosavybės teisė gali būti įgyjama sandoriu (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Automobilis gali būti įgyjamas įvairiomis sutartimis, tarp jų – ir pirkimo–pardavimo. Minėta, pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalį įstatymo nustatoma ne visų, bet tik tam tikrų sandorių privaloma registracija.

23Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normas viešajame eisme leidžiama dalyvauti nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms. Šio įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės arba priekabos registravimas – veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės registravimo dokumento išdavimą. Taigi šioje Įstatymo normoje, nustatančioje išvardytų transporto priemonių registravimą, taip pat nenustatyta reikalavimo įregistruoti, be kita ko, privalomai, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, keičiantis jos savininkams. Iš Saugaus eismo automobilių keliais 25 straipsnio 2 dalyje, 27 straipsnio 1, 3 dalyje įtvirtintų nuostatų darytina išvada, kad registruojama atitinkama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas, taigi ir pirkimo–pardavimo sutartis.

24Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų 3 punkte nustatyta, kad registro paskirtis – registruoti registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti registro duomenis ir dokumentus, atlikti kitus registro duomenų tvarkymo veiksmus; Nuostatų 4 punkte nustatyta, kad registro objektai yra kelių transporto priemonės. Taigi nei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, nei šio poįstatyminio Vyriausybės akto nenustatyta privalomo transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarties registravimo.

25Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 (2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. IV-268 redakcija) „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4.6.1 punktu, kad, įvykus pirkimo-pardavimo sandoriui, transporto priemonės savininko pasikeitimas turėjo būti įregistruotas VĮ „Regitra“; t. y. išvadą, kad asmenys privalo pakeisti duomenis VĮ „Regitra“ duomenų bazėje, jeigu pasikeičia transporto priemonės savininkas, ir pateikti nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą naujam transporto priemonės valdytojui patvirtinantį dokumentą, grindė Taisyklių normomis; pagal pirmiau nutartyje išdėstytą reglamentavimą padarė neteisingą išvadą dėl privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo. Poįstatyminiame akte nustatytą reikalavimą pateikti atitinkamą nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimo dokumentą nepagrįstai sutapatino su CK 1.75 straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu, iš kurio išplaukia, jog įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Minėta, Taisyklės yra poįstatyminis aktas ir juo negali būti pakeista įstatymo nustatyto reglamentavimo.

26Šiuo atveju pažymėtina taip pat tai, kad transporto priemonės įregistravimas, kaip tai nustatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, netapatus registravimo duomenų keitimui; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoje senojo valdytojo (savininko) įrašomas naujasis. Registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Dėl to netaikytina CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais. Vertinant transporto priemonių registro duomenų reikšmę ir santykį su trečiaisiais asmenimis, konstatuotina, kad vieši registro duomenys atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Nuosavybės teisės nustatymas atliekamas CK IV knygos nustatyta tvarka. Vertinant viešojo registro informaciją trečiųjų asmenų požiūriu svarbus ir kitas aspektas – trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga. Būtent tokia yra esminė viešojo registro funkcija, nes tretieji asmenys, esant teisiniams santykiams su transporto priemonių savininkais, be registro duomenų, dažniausiai neturi daugiau informacijos apie tai, kam nuosavybės teise priklauso neapdrausta transporto priemonė, kurią valdant eismo įvykio kaltininkui, Draudikų biurui kyla pareiga nukentėjusiajam atlyginti patirtus nuostolius. Vis dėlto registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir neužkerta kelio atsakovui ginčyti savo materialinio ir procesinio subjektiškumo dėl nuosavybės teisių į transporto priemonę. Taigi viešo registro informacija paneigiama teismo sprendimu. Dėl atitinkamo daikto registravimo kitų tikslų ne kartą pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB “Seta”, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje V. D., D. M. v. P. V. Š., E. Š.; bylos Nr. 3K-3-1158/2003; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. M., J. M. v. A. B., K. Ž., valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas, bylos Nr. 3K-3-192/2010).

27Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įstatymo nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo. Dėl to tais atvejais, kai Draudikų biuras yra pareiškęs ieškinį registre nurodytam automobilio savininkui, o šis ginasi, teigdamas, kad nuosavybės teisę į transporto priemonę yra perleidęs kitam asmeniui, pastarasis turi būti įtrauktas į bylą šalimi arba trečiuoju asmeniu. Teismui nustačius, kad transporto priemonės savininkas yra ne atsakovas, teismas pagal CPK 45 straipsnį privalo pasiūlyti netinkamą šalį pakeisti tinkama.

28Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini. Atsižvelgdama į tai, kad bylą nagrinėjusių teismų sprendimai naikintini tuo pagrindu, jog byloje tinkamai neištirta dėl transporto priemonės registro reikšmės, nustatant jos savininką ir iš to kylantį reikalavimą atlyginti Draudikų biurui šio nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla dėl šių esminių proceso teisės normų pažeidimo, kuris negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis).

29Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų; nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas spręs kasatoriaus keliamus klausimus ir taikys įstatymų normas pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

30Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

31Kasacinės instancijos teismas patyrė 25,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šioje proceso stadijoje nėra galimybių priteisti pirmiau nurodytas išlaidas į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų priteisimo valstybės naudai turės išspręsti teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360, 362 straipsniais,

Nutarė

33Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

34Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. 2007 m. liepos 2 d. dėl E. S., vairavusio atsakovei priklausančią transporto... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu... 7. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama transporto priemonės savininko ir... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo pakeisti apeliacinės... 11. 1. Dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo. Atsakovė neprašė bylos nagrinėjimo... 12. 2. Dėl nepagrįstai taikytos CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatų, CK 1.5... 13. 3. Dėl teismo sprendimo neigiamų padarinių. Apeliacinės instancijos teismo... 14. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, apeliacinės... 15. Teisėjų kolegija... 16. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 17. Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės... 18. Dėl CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatos sisteminio aiškinimo... 19. Pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalį įstatymas gali nustatyti privalomą tam... 20. CK 4.254 straipsnio 1 punkto nuostata, kad viešame registre turi būti... 21. Dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo... 22. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama sandoriu (CK 4.47 straipsnio 1 punktas).... 23. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normas... 24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286... 25. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų... 26. Šiuo atveju pažymėtina taip pat tai, kad transporto priemonės... 27. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įstatymo nenustatyta... 28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės... 29. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų;... 30. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo... 31. Kasacinės instancijos teismas patyrė 25,30 Lt išlaidų, susijusių su... 32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 33. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir... 34. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...