Byla e2S-392-544/2017

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-20-731/2017 dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo suinteresuotiems asmenims antstoliui S. O. G., V. N., D. R., R. R., R. R., UAB „( - )“, UAB „( - )“, UAB „( - )“, UAB „( - )“, UAB „( - )“, UAB „( - )“, ( - ) AS filialas, AB ( - ), UAB „( - )“, UAB „( - )“,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Pareiškėjas V. R. 2016 m. spalio 25 d. pateikė Zarasų rajono apylinkės teismui pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo bei prašė bankroto administratoriumi paskirti UAB „( - )“.
  2. Nurodė, jog jo gaunamos pajamos ir turimas turtas nėra pakankami padengti susidariusias skolas. Anksčiau ilgą laiką dirbo UAB ,, ( - )“ Norvegijoje, gaudavo gerą darbo užmokestį, todėl sudarinėjo kredito sutartis, nes buvo finansiškai pajėgus jas tinkamai vykdyti. Tačiau nutraukus minėtą darbo sutartį, neteko pajamų, iš kurių galėtų vykdyti kreditorius įsipareigojimus. Nevykdė ir nevykdo jokios individualios ir ūkininko veiklos. Tik 2016 m. gegužės mėnesį pradėjo dirbti UAB ,, ( - )“ statybininku (apdailininku), tačiau darbo užmokestis buvo 0,5 minimalaus darbo užmokesčio arba 190,00 Eur per mėnesį. Atskaičius mokesčius per mėnesį gaunamos pajamos sudarė apie 150 Eur.
  3. Pareiškėjas V. R. nurodė, kad turi šiuos nepadengtus kreditorinius įsipareigojimus: antstolis S. O. G. – 225,32 Eur vykdymo išlaidos; V. N. – 3475,44 Eur skola (pasirašytas vekselis); D. R. – 874,00 Eur išlaikymo įsiskolinimas; R. R. – 874,00 Eur išlaikymo įsiskolinimas; R. R. – 874,00 Eur išlaikymo įsiskolinimas; UAB „( - )“ – 715,24 Eur; UAB „( - )“ – 448,88 Eur; UAB „( - )“ – 1152,20 Eur; UAB „( - )“ – 1475,00 Eur; UAB „( - )“ – 100 Eur; UAB „( - )“ – 126 Eur; UAB „( - )“ – 126,82 Eur (skolos išieškojimo išlaidos); ( - ) filialas – 10481,07 Eur; AB ( - )– 292,85 Eur; UAB „( - )“ – 90,62 Eur.
  4. Mano, kad turimas turtas taip pat nėra pakankamas padengti susidariusias skolas, kadangi nekilnojamojo turto neturi, 1991 metų gamybos transporto priemonės „( - )“ vertė yra 100 Eur, lygiavamzdžio šautuvo „( - )“ - 350 Eur, pistoleto „( - )“ - 400 Eur, pinigų sąskaitose ar grynųjų pinigų, kurių suma viršija 1 minimalią mėnesinę algą (toliau – MMA), vertybinių popierių jis neturi.
  5. Paaiškino, kad jokių bylų teismuose nėra, tačiau Zarasų rajono apylinkės teismo sprendimu yra priteistas išlaikymas trims jo nepilnamečiams vaikams, įsiskolinimo suma 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo 2622,00 Eur. 2016 m. rugsėjo 26 d. gavo informaciją, jog jo pareigą mokėti lėšas vaikams išlaikyti perėmė Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
  6. Nurodė, kad jam pačiam kiekvieną mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti reikia 140 Eur: maistui – 60 Eur; ne maisto prekėms (higienos, vaistai) – 50 Eur; kitos išlaidos pragyvenimui (transportas, telefonas, drabužiai) – 30 Eur. Kiekvieną mėnesį mokesčiams mokėti bankroto metu numatomos lėšos (mokesčiai išskaičiuojami iš darbo užmokesčio) – socialinis draudimas (3 proc.) – apie 30 Eur. Taigi nėra priežasčių, dėl kurių fizinio asmens bankroto bylos nebūtų galima kelti.

4II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5

  1. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo V. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmetė bei priteisė valstybei patirtas pašto išlaidas.
  2. Teismas sprendė, jog bendra pareiškėjo V. R. pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma sudaro 18582,62 Eur ir viršija 9500 Eur (25 MMA). Teismas nurodė, kad į kreditorinių įsipareigojimų sumą negali būti įskaitomas 2622 Eur išlaikymo įsiskolinimas nepilnamečiams vaikams, nes šis reikalavimas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 29 straipsnio 7 dalies pagrindu negali būti nurašytas.
  3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus, nustatė, kad pareiškėjas sveikas, darbingas asmuo, gauna minimalias pajamas, jokio turto neturi. Teismas atsižvelgė į tai, jog santuokos nutraukimo metu V. R. niekur nedirbo ir byloje nenurodė, jog turi pradelstų kreditorinių įsipareigojimų ne tik V. N. bet ir UAB „G. F.“, AB ( - ), tokiu būdu pasielgė nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, jiems apie santuokos nutraukimą ir turto pasidalinimą nepranešė. Negana to, pareiškėjas didžiąją dalį kreditų paėmė laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 29 d., nors nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. buvo bedarbis arba prieš nutraukdamas darbo sutartį, todėl privalėjo įvertinti savo mokumo galimybes dar prieš prisiimant kreditorinius įsipareigojimus. Teismas vertino, jog pareiškėjas tokiu būdu sąmoningai blogino savo finansinę būklę, nes, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog kelių mėnesių laikotarpiu sudarydamas vieną po kito skolinimosi sandorius, nepataisomai sunkina savo finansinę padėtį ir mažina savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais (neskaitant pareigos mokėti išlaikymą vaikams). Be to, pareiškėjas sudarinėjo nebūtinus sandorius, aplaidžiai tikėdamasis, kad juos už jį galimai įvykdys kiti asmenys ar jie bus nurašyti. Teismas pažymėjo, kad šiuo metu pareiškėjas gyvena su nauja drauge, kuri suteikė jam gyvenamąjį plotą ir moka mokesčius. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjo elgesys per paskutinius trejus metus, atsižvelgiant į 2015 m. sudarytus sandorius, negali būti pripažintinas sąžiningu.
  4. Iš ( - ) AS filialo pateiktos pareiškėjo V. R. AB ( - ) sąskaitos už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. teismas nustatė, kad jis turėjo 18137,68 Eur įplaukų ir 19044,49 Eur išlaidų, tarp jų - privačių asmenų įnašai (sąskaitos papildymas), mokėjimai privatiems asmenims, 800 Eur dovana, skola A. J., sąskaitų papildymai privatiems asmenims, lėšų įskaitymai ir nurašymai, susiję su kitais kreditoriais, apie kuriuos nepateikė jokių duomenų. Nustatytos aplinkybės, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo lėšų, bet jų neskyrė kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti, todėl nebuvo sąžiningas kreditorių atžvilgiu.
  5. Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog V. R. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis per pastaruosius metus, žinodamas apie prisiimtus ir nevykdomus įsipareigojimus kreditoriams, siekė pagerinti savo finansinę padėtį bei maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai, būdamas sveikas ir darbingas, jis dirba 0,5 etatu ir gauna minimalias pajamas, iš kurių išskaičiuojamas išlaikymas vaikams. Pareiškėjas nenurodė, kokių realių priemonių jis ketina imtis, kad atkurtų savo mokumą. Todėl teismas sutiko su suinteresuotų asmenų manymu, jog pareiškėjas siekia tik skolų nurašymo.
  6. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjo veiksmai nesuderinami su sąžiningo asmens veiksmais, dėl ko jis laikytinas nesąžiningu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio ir 1.5 straipsnio prasme ir jam bankroto byla negali būti keliama.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7

  1. Atskiruoju skundu pareiškėjas V. R. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį ir civilinę bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
  2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės nuostatas, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai vertino pateiktus įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutartį.
  3. Apeliantas pabrėžia, jog, priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, jis, prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, elgėsi atsakingai, 2015-2016 metais kreditus grąžindavo, gaudavo didesnes pajamas, todėl nauji kreditai jam ir buvo suteikti. Laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 27 d. iki 2014 m. birželio 16 d. buvo padengęs visas skolas kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis dengė kitų teismų priteistas skolas kreditoriams su priskaičiuojamais „skolos administravimo“ kaštais.
  4. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad santuokos nutraukimo metu (2014 m. lapkričio 6 d.) jis niekur nedirbo ir nenurodė, jog turi kreditorinių įsipareigojimų ne tik V. N., bet ir UAB „G. F.“, AB ( - ), tokiu būdu pasielgė nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, jiems apie santuokos nutraukimą ir turto pasidalinimą nepranešdamas. Kadangi nėra duomenų apie tai, jog į šią bylą būtų išreikalauti skyrybų bylos dokumentai, neaišku, kokiu pagrindu teismas nustatė, kad buvo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kurie apie ištuokos bylą nebuvo informuoti. Taigi tokios teismo išvados nėra pagrįstos, juo labiau, kad kreditoriai (V. N., UAB „G. F.”, AB ( - )) nuo 2014 m. neskundė priimtų teismų sprendimų ir nelaikė, kad tai jų teisių pažeidimas. Be to, byloje esantys duomenys rodo, jog 2015 m. vasario 19 d. jis gavo darbo užmokestį.
  5. Mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog beveik visus kreditus jis paėmė laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 29 d., kadangi dalis kreditų paimti ankstesnius laikotarpiu – iš V. N. 2014 metais, iš AB ( - ) – 2011 m. sausio 17 d., iš UAB „G. F.“ – 2011 metais. Be to, antstolio S. O. G., UAB „( - )“, UAB „G. F.“ pagal bendradarbiavimo sutartį su UAB „( - )“ dėl skolos išieškojimo kreditiniai reikalavimai kyla jau nuo 2016 metų vykdant ikiteisminį ar priverstinį skolos išieškojimą teisminiu keliu. Kadangi kreditų gavimo metu dirbo, ketino dirbti ateityje ir turėjo pajamų, neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, jog didžiąją dalį finansinių įsipareigojimų jis prisiėmė būdamas bedarbis arba prieš nutraukdamas darbo sutartį. Tvirtina, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog, kelių mėnesių laikotarpiu sudarydamas vieną po kito kelis skolinimosi sandorius, nepataisomai sunkina savo finansinę padėtį ir mažina savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais bei kad jis tikėjosi, jog skolas atlygins kiti asmenys. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kuriuos sandorius teismas vertina nebūtinais.
  6. Todėl apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie konkretūs pareiškėjo veiksmai per paskutinius trejus metus ir kokie sandoriai 2015 metais sudarė pagrindą išvadai, kad jo elgesys nesąžiningas, juo labiau, kad 2016 metais siekė pagerinti savo finansinę padėtį bei maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais – įsidarbino UAB „( - )“, nuo 2016 m. gegužės iki gruodžio mėnesio jo gaunamas darbo užmokestis didėjo nuo 127,27 Eur iki 380 Eur per mėnesį, tikisi darbo užmokesčio padidėjimo dėl pragyvenimo lygio Lietuvoje pagerėjimo, kas rodo ketinimus atkurti savo mokumą, siekimą pagerinti savo finansinę padėtį ir vykdyti savo įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą dėl jo galimybių padengti savo finansinius, nebuvo atsižvelgta į tai, kad ketina reikšti 3123,0 Eur ieškinį jo lėšas pasisavinusiai V. P., kad artimieji giminaičiai, tėvai ir sesuo padeda jam išlaikyti nepilnamečius vaikus ir bei skiria lėšų jam pačiam.
  7. Atskirajame skunde taip pat pažymima, jog pirmosios instancijos teismas savo išvados dėl CK 6.67 straipsnio ir 1.5 straipsnių taikymo nepagrindė ir nemotyvavo. Nėra nurodomi jokie neva nesąžiningi sandoriai, konkretūs veiksmai, kuriais būtų pažeisti kreditorių interesai ar būtų veikta priešingai teisei, todėl nebuvo pagrindo tokiai išvadai ir prašymo atmetimui.
  8. Apeliantas taip pat pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė eilę procesinės teisė normų pažeidimų – skundžiama nutartimi vertindamas, kad tretieji asmenys I. K., V. K., D. R., V. G., E. P., V. U., A. J., D. J., J. R., M. S., D. U. ar V. P. laikytini pareiškėjo kreditoriais arba skolininkais, neįtraukė jų į bylos nagrinėjamą trečiaisiais asmenimis, todėl byloje yra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
  9. Teismas rėmėsi jo sąskaitos AB ( - ) išrašu už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., tačiau visiškai nevertino faktinių aplinkybių po 2015 m. rugpjūčio 17 d. ir nepagrįstai neišreikalavo pilnų ir išsamių trijų metų laikotarpio iki šios bylos iškėlimo banko sąskaitų išrašų. Todėl trejų metų laikotarpis buvo įvertintas neišsamiai, padarytos išvados nepagrįstos, nes paremtos tik įdarbinimo dokumentais, o ne pilnais įdarbinimo, darbo sutarties pasibaigimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis apie priskaičiuotas socialinio draudimo išmokas ir apskaitytą darbo užmokestį nuo 2013 m. spalio 25 d. ir iki pareiškimo teismui padavimo momento. Be to, 2017 m. sausio 12 d. teismo posėdyje nustatyti duomenys apie antstolio A. B. išieškojimą ir nustatytas protokole teismo įpareigojimas nebuvo motyvuoti ir pirmosios instancijos teismo pilnai išnagrinėti bei įvertinti, o teismo byla archyvuota netinkamai, nes neskaitmenizuoti posėdžių garso įrašai, 2017 m. sausio 26 d. teismo posėdyje pateiktas vekselio nuorašas, o teismų praktika, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.
  10. Apeliantas taip pat nurodo, jog apeliacinės instancijos teismui nusprendus bylą nagrinėti iš esmės, prašo byloje prijungti papildomus įrodymus – ( - ), AB ir AB ( - ) išrašus už laikotarpį nuo 2014 iki 2017 metų.

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  2. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
  3. Vienas iš esminių atskirojo skundo argumentų yra tas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis I. K., V. K., D. R., V. G., E. P., V. U., A. J., D. J., J. R., M. S., D. U. bei V. P., dėl ko egzistuoja absoliutus pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas. Tačiau CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra laikoma situacija, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė bei nenusprendė dėl šiame punkte nurodytų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Priešingai, byloje pateikto AB ( - ) sąskaitos išrašo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas virš minėtiems asmenims pervesdavo bei iš jų gaudavo tam tikras pinigų sumas, kurios buvo pavadintos kaip sąskaitos papildymai, dovanos ar skolos. Šios aplinkybės byloje esančiais duomenimis nėra paneigtos, jų neginčijo ir pats apeliantas. Taigi pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje išdėstęs šiuos duomenis apie pareiškėjo piniginių lėšų judėjimą jo banko sąskaitoje bei padarydamas išvadą, jog apeliantas, turėdamas lėšų ir jų neskirdamas kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti, nebuvo sąžiningas kreditorių atžvilgiu, nepasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, o tik vertino byloje esančius duomenis ir jų pagrindu padarė atitinkamas išvadas. Todėl atskirojo skundo argumentas, kad byloje yra minėtas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, yra atmetamas kaip nepagrįstas.
  4. Nėra pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai archyvavo nagrinėjamą civilinę bylą, kadangi neskaitmenizavo vekselio nuorašo bei pirmosios instancijos teismo garso įrašų, nes byloje yra skaitmenizuotas apelianto nurodomo paprastojo vekselio variantas bei nustatyta tvarka atlikti ir elektroninėje erdvėje įkelti pirmosios instancijos teismo garso įrašų failai (CPK 168 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1R-314 patvirtintas Teismo posėdžių garso įrašų, daromų teismo posėdžio eigai fiksuoti, reikalavimų aprašas; LITEKO modernizuotos dalies naudotojo vadovas). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atskirajame skunde nėra nurodytų konkrečių teisės aktų, kurių reikalavimų neatitinka pirmosios instancijos teismo elektroninėje byloje esantys teismo posėdžio garso įrašai. Nepaisant to, tokie formalūs netikslumai, kuriuos nurodo apeliantas, nesudarytų pagrindo konstatuoti esminių proceso pažeidimų bei neleistų vien šiuo pagrindu keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismo teisėja 2016 m. spalio 27 d. priėmė patvarkymą, kuriuo nutarė padaryti nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2FB-20-731/2017 (proceso Nr. 2-54-3-00968-2016-6) popierinę kopiją (1 t. 85 b. l.), kurioje yra tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio pažymos, tiek apelianto minimas vekselis (2 t., 11 b. l.).
  5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra pareiškėjo V. R. pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma sudaro 18582,62 Eur ir viršija 9500 Eur (25 MMA), kad jis savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturi, įsipareigojimus Valstybinio socialinio draudimo fondo, valstybės, savivaldybių biudžetams yra įvykdęs, yra neteistas, Psichikos sveikatos centre dėl psichikos ir priklausomybės ligų neregistruotas. Taigi, byloje esantys duomenys ir nustatyti faktai sudarė pagrindą svarstyti klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kadangi formaliai pareiškėjas atitiko daugelį FABĮ nustatytų reikalavimų.
  6. Tačiau skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo padaryta išvada, jog byloje nustatyti faktai apie pareiškėjo V. R. prisiimtus finansinius įsipareigojimus, jų apimtį, grąžinimo terminus ir neįvertintas jų grąžinimo galimybes neleidžia spręsti, jog pažeidėjas yra sąžiningas FABĮ nuostatų prasme ir kad yra faktinis bei teisinis pagrindas iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis teismo išvadomis, argumentais ir motyvais iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja.
  7. Vertinant atskirojo skundo argumentus pažymėtina, kad pagal FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį bankroto byla asmeniui gali būti keliama ne tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-516/2014; Nr. 3K-3-342-248/2015; Nr. e3K-3-434-686/2015; kt.).
  8. Be to, FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatomi remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis). Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013).
  9. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina teismo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas V. R., gyvendamas santuokoje su L. R., įgijo butą, kuris santuokos nutraukimo metu atiteko sutuoktinei, o apeliantui santuokoje įgyto nekilnojamojo turto dalis nuosavybėn nepriteista. 2014 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas pasirašė vekselį, kuriuo įsipareigojo V. N. iki 2016 m. lapkričio 8 d. grąžinti 3475 Eur. Pareiškėjas turi tris nepilnamečius vaikus ir turi 2622 Eur išlaikymo įsiskolinimą (neskaitant įsiskolinimo Vaikų išlaikymo fondui bei vykdymo išlaidų). Svarbu ir tai, kad V. R. išties daugelį kreditų paėmė laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 29 d., kai nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. buvo bedarbis arba prieš nutraukdamas darbo sutartį. Tai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas elgėsi sąmoningai neapdairiai, juo labiau, kad byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai vertinti, kad pareiškėjas dar iki šio laikotarpio turėjo kitų finansinių įsipareigojimų – sutartiniai įsipareigojimai nuo 2011 m. sausio 17 d. AB ( - ), išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimas bei finansiniai įsipareigojimai kitoms bendrovėms. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, itin reikšminga ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas, netekęs darbo UAB „( - )“ bei turėdamas net keletą finansinių įsipareigojimų, kurių vienas buvo didesnis nei 7000 Eur (bendra kredito gavėjo mokama suma, sutartis sudaryta 2015 m. liepos 20 d.), 2015 m. rugpjūčio 18 d. sudarė dar vieną vartojimo kredito sutartį, pagal kurią bendra kredito gavėjo mokama suma buvo nustatyta didesnė nei 8000 Eur. Pagal byloje esančius duomenis, net ir po šių finansinių įsipareigojimų prisiėmimo, pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 29 d. sudarė dar vieną paskolos sutartį 900 Eur sumai. Išdėstytos aplinkybės paneigia atskirojo skundo argumentus, jog apeliantas tinkamai vertino savo priimamus finansinius įsipareigojimus bei galimybę juos įvykdyti. Tokia faktinė situacija neleidžia vertinti, kad apeliantas finansinius įsipareigojimus prisiėmė sąžiningai įvertindamas galimybes juos įvykdyti, todėl jo elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningas FABĮ prasme. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiamoje nutartyje, priešingai, nei nurodo apeliantas, nėra pasisakyta, jog visi finansiniai įsipareigojimai buvo prisiimti nuo 2015 m. liepos 20 d.
  10. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė aplinkybes, susijusias su santuokos nutraukimu, neišreikalavęs santuokos nutraukimo bylos. Tačiau tokie pareiškėjo argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui bei yra atmetami. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo nesąžiningumo FABĮ nuostatų prasme, skundžiamoje nutartyje išdėstytos aplinkybės bei padarytos išvados, susijusios su V. R. santuokos nutraukimu, buvo atliktos remiantis ne tik paties V. R. bei L. R. paaiškinimais teismo posėdžio metu, tačiau ir Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo, kuriuo buvo tenkintas V. R. ir L. R. prašymas dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu bei patvirtina šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, duomenimis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, jog skundžiamos nutarties išvados padarytos nesant byloje įrodymų, iš kurių apie tai buvo galima spręsti. Be to, teismas turėjo teisę remtis ir teismų sistemos Liteko duomenimis.
  11. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamoje nutartyje išdėstytais argumentais, jog apeliantas išties nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis per pastaruosius metus, žinodamas apie prisiimtus ir nevykdomus įsipareigojimus kreditoriams, siekė pagerinti savo finansinę padėtį bei maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais. Dar iki 2016 m. spalio mėnesio pareiškėjas, būdamas sveikas, darbingas, turėdamas tris nepilnamečius išlaikytinius, dirbo 0,5 etatu ir gavo minimalias pajamas. Vien tai, kad nuo 2016 m. lapkričio mėnesio (jau bylos nagrinėjimo metu) jis gavo didesnes 380 Eur pajamas neatskaičius mokesčių, esmingai nekeičia susiklosčiusios situacijos vertinimo bei neįrodo realaus pareiškėjo ketinimo siekti pagerinti savo finansinę padėtį. Net ir gaudamas 380 Eur darbo užmokestį, atskaičius mokesčius bei išlaikymą trims vaikams, pareiškėjui pragyvenimui bei kreditoriniams įsipareigojimams dengti lieka maždaug 150 Eur dydžio suma, iš kurios, pagal paties V. R. pateiktus duomenis, 140 Eur yra skiriama jo pragyvenimui.
  12. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodė ir nepateikė jokių realių duomenų, iš kur jis planuoja gauti pajamų, iš kurių galėtų realiai atsiskaityti su kreditoriais bei bankroto administratoriumi tuo atveju, jei bankroto byla būtų iškelta, o taip pat kokiu būdu planuoja atkurti mokumą. Šiuo atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jis ketina kreiptis į teismą dėl skolos iš V. P. priteisimo, atsižvelgiant dar ir į tai, jog Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės J. Ž. 2016 m. kovo 2 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas byloje Nr. ( - ) prieš V. P. yra nutrauktas nesant nusikalstamų veikų sudėties požymių, nėra pakankamos konstatuoti realius pareiškėjo ketinimus atskaityti su kreditoriai bei gauti pakankamai papildomų pajamų. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis vis dar yra remiamas tėvų ir kitų artimųjų, kaip tik patvirtina aplinkybę, kad jis, nors yra darbingas ir neturi sveikatos problemų, neturi realių planų, iš kur gauti pajamų, iš kurių galės atsiskaityti su kreditoriais.
  13. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pats turėjo rūpintis bei teismui pateikti visus reikšmingus duomenis, įskaitant ir atskirajame skunde nurodomus kitų banko sąskaitų išrašus, kuriais jis įrodinėja išdėstytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, jeigu pareiškėjas tvirtina, kad buvo ir kitų, nei pateikti byloje, reikšmingų duomenų apie pajamas, iš kurių ketino įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tai reiškia, kad pats apeliantas neįvykdė pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, nes nepateikė atitinkamų banko sąskaitų išrašų (CPK 178 straipsnis).
  14. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas, kai dirbo UAB „( - )“, iš asmens, kurio vardas ir pavardė (V. U.) sutampa su šios įmonės direktoriaus vardu ir pavarde, gaudavo piniginių lėšų sąskaitai papildyti (http://rekvizitai.vz.lt/imone/uab_sva_projektai/), bei laikotarpiu nuo 2016 m. sausio iki balandžio mėnesio į savo sąskaitą iš kitos savo banko sąskaitos sistemingai pervesdavo pinigines lėšas, leidžia pagrįstai abejoti, ar jis teismui atskleidė tikrąją savo finansinę padėtį FABĮ nustatytu vertinimo laikotarpiu bei pateikė visus reikšmingus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog kartu su atskiruoju skundu apelianto pateikto banko sąskaitų išrašai nekeičia virš išdėstyto vertinimo, kadangi neįrodo pareiškėjo dėstomų argumentų apie tai, jog finansinių įsipareigojimų prisiėmimo metu jis turėjo pakankamai piniginių lėšų, dėl ko galėjo pagrįstai tikėtis įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
  15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nors pilnai ir neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, tačiau yra reikšmingos formuojant kasacinio teismo praktiką sprendžiant dėl asmens sąžiningumo FABĮ nuostatų prasme klausimą, kadangi pagal CPK 4 straipsnio nuostatas būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka.
  16. Taigi, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo V. R. nesąžiningų veiksmų bei jo nemokumo, dėl ko nėra jokio pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad fizinio asmens bankroto byla pareiškėjui privalėjo būti iškelta. Būtent toks nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visumos vertinimas neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurią, be kita ko, nurodo ir pats apeliantas atskirajame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-496-219/2015, 3K-3-269-219/2015, 3K-3-65/2015, 3K-3-394-415/2015).
  17. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010).
  18. Įvertinęs virš išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė galiojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
  19. Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas pateikė naujus įrodymus – banko sąskaitų išrašus, kuriais grindžia dalį atskirojo skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad šie rašytiniai įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla, o jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima apeliacinės instancijos teisme pateikiamus naujus rašytinius įrodymus.

10Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

11Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai