Byla eA-509-756/2016
Dėl pažymos ir sprendimo dalies panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės skundą atsakovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai dėl pažymos ir sprendimo dalies panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (toliau – ir Ligoninė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir VTLK) 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 „Apie Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės neplaninį patikrinimą“ (toliau – ir Ekspertizės pažyma Nr. 1EP-475) 11.1, 11.5.1 punktus, VTLK direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 4BR-19 „Dėl Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės neplaninio patikrinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 4BR-19) 4–12 punktus; taip pat priteisti patirtas teismo išlaidas.

5Pareiškėjo teigimu, VTLK nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjo išrašytų ir po to iš kitų gydymo įstaigų tą pačią dieną atvežtų pacientų hospitalizacijai antras ir pirmas atvejai negali būti vertinami kaip du atskiri atvejai, o du atskirus gydymus vertina kaip „vieną aktyvaus gydymo atvejį“. Pacientams gydymo Ligoninėje eigoje yra užtikrinamas kitų specialistų konsultacijų teikimas, tačiau pacientą iš Ligoninės išrašius (jo psichikos būklei pagerėjus), jis gali būti siunčiamas kitų specialistų konsultacijai ir (arba) gydymui. VTLK nepaneigė ir neįrodė, kad pareiškėjas pacientams jų gydymosi Ligoninėje metu neteikė kitų specialistų konsultacijų; nepaneigė to, kad pareiškėjo gydytojų sprendimai išrašius pacientus dėl pagerėjusios psichikos sveikatos būklės yra pagrįsti ir teisingi. VTLK nenurodo jokių motyvų, kodėl buvo pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-76 patvirtintos Hospitalizacijos rodiklių skaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 2 punktas. Išrašydama pacientą, Ligoninė teisėtai ir pagrįstai išdavė asmeniui siuntimus kreiptis į kitas gydymo įstaigas. Siuntimas galioja 30 dienų, todėl asmens teisė pasirinkti dieną, kada vykti į kitą gydymo įstaigą, neribojama. VTLK nepagrįstai Ligoninės veiksmus (išrašius pacientą dėl pagerėjusios psichikos sveikatos būklės) vertina kaip planingą paciento vienos dienos gydymą kitose gydymo įstaigose, nors tolimesnis gydymas kitose įstaigose ir paciento psichinės sveikatos būklės kaita nepriklausė nuo Ligoninės. Pagal Metodikos 2 punkto 2 dalį stacionarinė vienos dienos paslauga kitose gydymo įstaigose turi būti suplanuota iš anksto, o planavimas reiškia, kad vadovai apgalvoja savo tikslus bei veiksmus iš anksto ir jų veiksmai remiasi kokia nors taisykle, planu ar logika, o ne atliekami spontaniškai. Todėl VTLK ginčijamuose sprendimuose privalėjo įrodyti, kad Ligoninė, teikdama antrinio ir tretinio lygio psichiatrijos paslaugas, priimdama pacientą gydymui, iš anksto buvo suplanavusi psichine liga sergančio paciento perkėlimą į kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą (toliau – ir ASPĮ) vienai dienai dėl kitų, ne dėl psichinių ligų, gydymo. VTLK neįvertino aplinkybės, kad pacientas išrašomas būklei pagerėjus, suteikus būtinąją pagalbą, ir pareiškėjas negali užtikrinti, kad išrašytam pacientui dėl jam susidariusių nepalankių aplinkos, bendravimo ir kitų veiksnių, neprireiks būtinosios pagalbos dėl psichinės sveikatos būklės paūmėjimo. VTLK ginčijamuose sprendimuose nenurodė, kad yra pažeistas bent vienas principas, įtvirtintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) direktoriaus 2012 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1K-282 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įmonių bei įstaigų, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, padarytos žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui nustatymo principų apraše (toliau – ir Aprašas). Pasak pareiškėjo, VTLK ginčijami sprendimai neteisėti ir todėl, kad VTLK taikinimo komisijos (toliau – ir Taikinimo komisija) 2014 m. vasario 28 d. posėdžio protokolo Nr. 23TK-2 3 punkte nuspręsta siūlyti VTLK direktoriui pateikti pasiūlymus Sveikatos apsaugos ministerijai ir VLK dėl atitinkamų teisės aktų tobulinimo.

6Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

7Teigė, kad sistemiškai vertinant VLK direktoriaus 2006 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1K-41 (2013 m. sausio 23 d. redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 22 d.) patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių bei kitų įmonių ir įstaigų, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Kontrolės tvarkos aprašas) 14, 31 punktų nuostatas, akivaizdu, kad patikrinimo pažymoje ir ekspertizės pažymoje neatitikčių vertinimas ir jų teisinis pagrindimas gali skirtis, nes teisės aktas nustato dvi atskiras kontrolės procedūros dalis, ekspertizės komisija vertintina kaip labiau patyrusi, kompetentingesnė ir galinti vertinti tiek patikrinimo pažymos teiginius, tiek kontroliuojamo subjekto paaiškinimus, tiek neatitikčių vertinimo teisinį pagrindimą. Pareiškėjo skundžiamuose atsakovo sprendimuose yra nurodyti būtent tie atvejai, kai tiek patikrinimą atlikusių specialistų, tiek ekspertizę dariusių specialistų, tiek Taikinimo komisijos narių nuomone, pacientai buvo siųsti juos konsultuoti į kitas gydymo įstaigas jų gydymo Ligoninėje metu ir negalėjo būti išrašyti iš jos, o vėliau tą pačią dieną vėl paguldyti į Ligoninę. Tokias išvadas leidžia daryti šie faktai: konkretūs pacientai Ligoninės gydytojų nusiųsti į gydytojų specialistų konsultacijas (tai įrodo gydytojų įrašai pirmosios ligos istorijos paskutiniame įraše) ir po konsultacijų kitose gydymo įstaigose tą pačią dieną buvo grąžinti į Ligoninę (tai įrodo gydytojų įrašai antrosios ligos istorijos pirmajame įraše); Ligoninė neturėjo galimybės tokių konsultacijų suteikti savo gydymo įstaigoje, nes neturi tokių gydytojų specialistų ir pan. VTLK nesistengė paneigti ar įrodyti, kad pareiškėja pacientams neteikė kitų specialistų konsultacijų, o kaip tik teigia, kad kitų specialistų konsultacijos kitose gydymo įstaigose buvo teikiamos pacientų gydymo Ligoninėje metu ir būtent dėl šios priežasties jie negalėjo būti išrašomi iš Ligoninės tą pačią dieną, kai kuriais atvejais net po kelių valandų, vėl hospitalizuojami Ligoninėje. Iš Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 256 patvirtintų Psichiatrijos antrinio lygio stacionarinių paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimų (5 priedas), Psichiatrijos tretinio lygio stacionarinių paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimų (7 priedas), taip pat iš Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų taikymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad jei reikia taikyti diagnostikos technologijas, kurių ASPĮ nėra įdiegusi, ir bendrieji paslaugų teikimo reikalavimai nenumato, kad įstaiga gali jų taikymą užtikrinti pagal sutartis, tai įstaiga turi organizuoti paciento perkėlimą ir užtikrinti jo pervežimą į kitą ASPĮ, kurioje reikiamos diagnostikos technologijos yra įdiegtos, išskyrus atvejus, kai teritorinės ligonių kasos veiklos zonoje nėra kito šios paslaugos teikėjo. Todėl akivaizdu, kad jei gydymo įstaiga neturi reikiamų specialistų, ji turi siųsti pacientus konsultuotis į kitas gydymo įstaigas, o neišrašyti juos. Lygiai taip pat, jei dėl psichinės ligos hospitalizuotas pacientas turi kitų patologijų, jis turi būti siunčiamas jį konsultuoti į kitas gydymo įstaigas, tačiau dėl to neturėtų nutrūkti jo gydymas pagrindinėje įstaigoje. Ginčijamu atveju pacientai buvo tik konsultuoti dėl įtariamų ūmių patologijų, kurios daugeliu atvejų nepasitvirtino, jų gydymas nebuvo būtinas kitame stacionare ir jie buvo grąžinti atgal tęsti Ligoninėje pradėto gydymo, todėl negalėjo būti dviejų atskirų hospitalizavimų toje pačioje įstaigoje. Nei patikrinimą atlikę specialistai, nei ekspertizės komisijos nariai, nei Taikinimo komisija niekur neteigė, kad tikrinti pacientai buvo siunčiami į kitą gydymo įstaigą dėl stacionarinės vienos dienos paslaugos, taigi ir įrodinėti to nereikėjo.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 11.1, 11.5.1 punktus ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 4BR-19 4–12 punktus; VšĮ Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei grąžino į Vilniaus apygardos administracinio teismo depozitinę sąskaitą sumokėtus 382,73 Eur ; Vilniaus teritorinei ligonių kasai grąžino į Vilniaus apygardos administracinio teismo depozitinę sąskaitą sumokėtus 382,73 Eur.

10Šioje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo Nr. 4BR-19 4–12 punktų ir Ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 11.1, 11.5.1 punktų teisėtumo ir pagrįstumo.

11Pirmosios instancijos teismas, remdamasis proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad VTLK direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1V-505 „Dėl VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės neplaninio tikrinimo“ (įsakymas pakeistas VTLK direktoriaus 2013 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1V-607), VTLK specialistams buvo pavesta patikrinti 2012-2013 m. Ligoninės suteiktų stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, tinkamumą ir jų išlaidų apmokėjimo pagrįstumą pagal VLK atrinktų stacionare gydytų asmenų statistinių kortelių sąrašą. Patikrinimo laikotarpiu tarp VTLK ir Ligoninės buvo sudarytos asmens sveikatos paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo sutartys (2012 m. kovo 27 d. sutartis Nr. ST-10-12 „Dėl asmens sveikatos paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo“, 2013 m. kovo 20 d. sutartis Nr. ST-10-13 „Dėl asmens sveikatos paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo“ (toliau – Sutartis Nr. ST-10-13)). Atlikusi neplaninį Ligoninės patikrinimą VTLK 2013 m. lapkričio 8 d. surašė patikrinimo pažymą Nr. 1VP-411/V (toliau – ir Patikrinimo pažyma), kurioje, be kita ko, nustatė, kad: Ligoninė, siųsdama šioje pažymoje nurodytus pacientus gydytojo specialisto konsultacijai į kitą gydymo įstaigą, juos išrašydavo, o po konsultacijos hospitalizuodavo iš naujo; tokiems pacientams būdavo užvedamos naujos ligos istorijos ir statistinės kortelės; kadangi pacientai po konsultacijos grąžinti tolimesniam gydymui, už pacientų gydymą VTLK turėjo būti pateikta apmokėjimui kaip vienas aktyvaus stacionarinio gydymo atvejis, o ne 2 ar 3 atskiri aktyviojo gydymo atvejai (žr. 11.2, 11.3, 11.4 punktus, lenteles Nr. 1 ir Nr. 2). Patikrinimo pažymos 11.2 punkte VTLK konstatavo, kad Ligoninė pažeidė Sutarties Nr. ST-10-13 10.1 punktą, pagal kurį ji buvo įsipareigojusi teikti sutartyje numatytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vadovaudamasi teisės aktų nustatytais šių paslaugų teikimo reikalavimais ir jų teikimo metodikomis, užtikrinti teikiamų paslaugų saugą, efektyvumą, prieinamumą, tinkamumą ir kokybę, pildyti medicininę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka, Metodikos 2 punkto nuostatas. VTLK 2013 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 3S-9461 Ligoninei išsiuntė Patikrinimo pažymą ir pasiūlė dėl šioje pažymoje nurodytų faktų pateikti VTLK direktoriui pastabas, patikslinimus, paaiškinimus bei juos pagrindžiančius dokumentus; taip pat informavo apie tai, kad Patikrinimo pažyma 2013 m. gruodžio 9 d. bus svarstoma ekspertizės posėdyje. Ligoninė 2013 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. K2-1303 dėl Patikrinimo pažymos pateikė VTLK direktoriui pastabas, patikslinimus, paaiškinimus dėl kiekvieno Patikrinimo pažymoje nurodyto paciento, nurodydama, kad kelios atskirų Patikrinimo pažymoje nurodytų pacientų hospitalizacijos negali būti vertinamos kaip vienas aktyvaus stacionarinio gydymo atvejis ir nurodė, kad visi pacientai iš Ligoninės išrašyti dėl to, kad išrašymo iš ligoninės metu indikacijų juos gydyti psichiatrijos stacionare nebuvo, o tai, kad tokie asmenys tą pačią dieną buvo hospitalizuoti pakartotinai, įtakojo konkretūs šiame rašte nurodyti veiksniai, atsiradę jau išrašius pacientus iš Ligoninės; rašte Ligoninė pateikė detalius tokią jos poziciją pagrindžiančius medicininius argumentus.

12VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. surašė Ekspertizės pažymą Nr. 1EP-475 (Ligoninei ši pažyma išsiųsta VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 3S-11446), kurioje buvo vertinama Patikrinimo pažyma ir Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. K2-1303. Šioje pažymoje, be kita ko, nuspręsta: kad Ligoninė PSDF biudžetui padarė iš viso 15 429,17 Lt žalą, kuri susidarė dėl to, kad šios pažymos 9.2.2, 9.2.3, 9.2.4, 9.2.7 punktuose nurodyti pacientai po konsultacijos grąžinti tolimesniam gydymui, nors, VTLK nuomone, už šių pacientų gydymą turėjo būti pateikta apmokėjimui kaip už vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį (11.1 p.); nurodyti Ligoninei iki 2014 m. sausio 31 d. grąžinti PSDF biudžetui padarytą žalą (11.2 p.); Ligoninei iki 2014 m. sausio 31 d. negrąžinus šios žalos, ją išieškoti įstatymų nustatyta tvarka (11.3 p.); apie patikrinimo rezultatus informuoti Ligoninės steigėją (11.4 p.); Ligoninės administraciją įpareigoti iki 2014 m. sausio 10 d. koreguoti šios pažymos 9.2.1–9.2.5, 9.2.7, 9.3.1, 9.3.2, 9.3.4–9.3.7. punktuose nurodytų pacientų statistines korteles pagal nurodytus pažeidimus (11.5.1 p.).

13Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 VTLK, inter alia, konstatavo, kad Ligoninė pacientų V. M. (gim. (duomenys neskelbtini); gydytas nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. sausio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. vasario 8 d.) (žr. Ekspertizės pažymos 9.3.6 p.), J. Č. (gim. (duomenys neskelbtini); gydytas nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2012 m. spalio 30 d. ir nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d.) (žr. Ekspertizės pažymos 9.2.2 p.), B. Ž. (gim. (duomenys neskelbtini); gydytas nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d.) (žr. Ekspertizės pažymos 9.2.3 p.), N. V. (gim. (duomenys neskelbtini); gydyta nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. sausio 24 d., nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. vasario 8 d. ir nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2013 m. vasario 18 d.) (žr. Ekspertizės pažymos 9.3.1 p.), L. T. (gim. (duomenys neskelbtini); gydyta nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. kovo 29 d. ir nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 m. balandžio 19 d.) (žr. Ekspertizės pažymos 9.3.2 p.), V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini); gydytas nuo 2013 m. kovo 11 d. iki 2013 m. kovo 12 d. ir nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 21 d.) (žr. Ekspertizės pažymos 9.3.4 p.), L. T. (gim. (duomenys neskelbtini); gydyta nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 13 d. ir nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2013 m. kovo 12 d.) (žr. Ekspertizės pažymos 9.3.5 p.), gydymo atvejus turėjo pateikti apmokėti kaip po vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį, nes:

14– V. M. 2013 m. sausio 24 d. – 2013 m. vasario 8 d., J. Č. 2012 m. spalio 18 d. – 2012 m. lapkričio 12 d., B. Ž. 2012 m. spalio 31 d. – 2012 m. lapkričio 16 d., N. V. 2013 m. sausio 14 d. – 2013 m. vasario 18 d., L. T. 2013 m. vasario 25 d. – 2013 m. balandžio 19 d., V. Š. 2013 m. kovo 11 d. – 2013 m. kovo 21 d., L. T. 2013 m. vasario 12 d. – 2013 m. kovo 12 d. buvo teikiamos vienos rūšies gydymo paslaugos, o pagal Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. 687 „Dėl medicininės apskaitos dokumentų formų tvirtinimo“ (Įsakymo redakcija galiojusi nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. birželio 19 d.) 2.1 punktu patvirtintų Formos Nr. 066/a-LK „Stacionare gydomo asmens statistinė kortelė“ pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 5 punktą gydymo etapu vadinamas paciento gydymo laikotarpis, kuriuo teikiamos vienos rūšies gydymo paslaugos;

15– Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 256 „Dėl pirminio, antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo (Dėl pirminio, antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimų bei psichiatrijos dienos stacionaro ir psichoterapijos paslaugų bazinių kainų tvirtinimo)“ (Įsakymo redakcija galiojusi nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. liepos 1 d.) 5 priedo „Psichiatrijos antrinio lygio stacionarinių paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimai“ 2 punkte numatytas reikalavimas ASPĮ teikiant psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas užtikrinti trūkstamų specialistų konsultacijas pagal sutartis su kitomis gydymo įstaigomis, todėl atitinkamai: V. M. laikotarpiu 2013 m. sausio 24 d. – 2013 m. vasario 8 d. turėjo užtikrinti angiochirurgo konsultaciją, J. Č. laikotarpiu 2012 m. spalio 18 d. – 2012 m. lapkričio 12 d. turėjo užtikrinti dermatovenerologo konsultaciją, B. Ž. laikotarpiu 2012 m. spalio 31 d. – 2012 m. lapkričio 16 d. turėjo užtikrinti traumatologo konsultaciją, N. V. laikotarpiu 2013 m. sausio 14 d. – 2013 m. vasario 18 d. turėjo užtikrinti ortopedo traumatologo konsultaciją, L. T. laikotarpiu 2013 m. vasario 25 d. – 2013 m. balandžio 19 d. turėjo užtikrinti gydytojo ginekologo konsultaciją, V. Š. laikotarpiu 2013 m. kovo 11 d. – 2013 m. kovo 21 d. turėjo užtikrinti traumatologo konsultaciją, L. T. laikotarpiu 2013 m. vasario 12 d. – 2013 m. kovo 12 d. turėjo užtikrinti chirurgo konsultaciją.

16Ligoninė 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. K2-201 dėl Ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 pateikė skundą Taikinimo komisijai dėl kiekvieno šioje pažymoje nurodyto paciento (inter alia, dėl V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T.), nurodydama, kad kelios atskirų Patikrinimo pažymoje nurodytų pacientų hospitalizacijos negali būti vertinamos kaip vienas aktyvaus stacionarinio gydymo atvejis. Šiame rašte Ligoninė nurodė, kad visi pacientai iš Ligoninės išrašyti dėl to, kad išrašymo iš ligoninės metu indikacijų juos gydyti psichiatrijos stacionare nebuvo, o tai, kad tokie asmenys tą pačią dieną buvo hospitalizuoti pakartotinai, įtakojo konkretūs šiame rašte nurodyti veiksniai, atsiradę jau išrašius pacientus iš Ligoninės. Šiame rašte Ligoninė taip pat nurodė, kad visiems Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 minimiems pacientams baigus gydymą psichiatrijos stacionare, esant medicininėms indikacijoms, buvo išduotas tinkamai įformintas siuntimas reikiamos profesinės kvalifikacijos gydytojo konsultacijai ir gydymui; visi šie pacientai, visais atvejais buvo išrašyti iš psichiatrijos stacionaro baigus gydymą, todėl Ligoninė Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakyme Nr. 256 nustatytų reikalavimų nepažeidė. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Ligoninė pateikė detalius tokią jos poziciją pagrindžiančius medicininius argumentus. VTLK Taikinimo komisija 2014 m. vasario 28 d. išnagrinėjo Ligoninės 2014 m. sausio 29 d. raštą Nr. K2-201 dėl Ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 ir posėdžio protokole Nr. 23TK-2, be kita ko, nutarė pacientų J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T., V. M. gydymo atvejus vertinti kaip po vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį. Pasiūlė VTLK direktoriui perskaičiuoti 2012 m. Ligoninės padarytą PSDF biudžetui žalą, įvertinti 2013 m. padarytą PSDF biudžetui žalą. Iš Taikinimo komisijos 2014 m. vasario 28 d. posėdžio protokolo Nr. 23TK-2 turinio matyti, kad ši komisija iš esmės niekaip nevertino Ligoninės 2014 m. sausio 29 d. rašte Nr. K2-201 dėl Ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 nurodytų argumentų, kad visi pacientai (V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T.) iš Ligoninės išrašyti dėl to, kad išrašymo iš ligoninės metu indikacijų juos gydyti psichiatrijos stacionare nebuvo, o tai, kad tokie asmenys tą pačią dieną buvo hospitalizuoti pakartotinai, įtakojo konkretūs šiame rašte nurodyti veiksniai, atsiradę jau išrašius pacientus iš Ligoninės. Iš Taikinimo komisijos 2014 m. vasario 28 d. posėdžio protokolo Nr. 23TK-2 matyti ir tai, kad ši komisija konstatavo, jog nėra teisinio reglamentavimo dėl reikalavimų siunčiant į konsultacijas, kai pacientai guli stacionare, todėl pasiūlė VTLK direktoriui pateikti pasiūlymus Sveikatos apsaugos ministerijai ir VLK dėl atitinkamų teisės aktų tobulinimo.

17VTLK direktorius 2014 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 4BR-19, kuriuo iš dalies pakeitė Vilniaus TLK 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymą Nr. 1EP-475 pagal Taikinimo komisijos pateiktus siūlymus. Sprendimo Nr. 4BR-19 4–12 punktuose nustatyta:

18„4. Paciento V. M., gim. (duomenys neskelbtini), gydymą stacionare nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. sausio 24 d. vertinti kaip atskirą aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį ir jį apmokėti, o gydymą nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. sausio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. vasario 8 d. vertinti ir apmokėti kaip vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį. Apskaičiavus ASPĮ [Ligoninei] pateiktų apmokėti dviejų V. M. aktyvaus stacionarinio gydymo atvejų kainą balais (3504,62 + 3999,74) ir abu atvejus sugrupavus į vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį, gauta kaina balais – 3999,74, kurią ASPĮ [Ligoninei] ir turėjo pateikti apmokėti Vilniaus TLK. Žala PSDF biudžetui balais – 3504,62. Įvertinus ASPĮ [Ligoninės] stacionarinių paslaugų 2013 m. vasario mėnesio balo vertę (1,038437), apskaičiuota žala PSDF biudžetui 3639,32 Lt.

195. Pritarti paciento J. Č., gim. (duomenys neskelbtini), gydymo ASPĮ [Ligoninėje] nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2012 m. spalio 30 d. ir nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. apmokėjimui kaip už vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį ir apskaičiuotai žalai PSDF biudžetui – 4 735,34 Lt, kaip tai nurodyta Vilniaus TLK 2013 m. gruodžio 31 d. Ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 9.2.2. punkte.

206. Pritarti paciento B. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), gydymo nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d.ir nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d. apmokėjimui kaip už vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį ir apskaičiuotai žalai PSDF biudžetui – 3562,00 Lt, kaip tai nurodyta Vilniaus TLK 2013 m. gruodžio 31 d. Ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 9.2.3 punkte.

217. Pacientės N. V., gim. (duomenys neskelbtini) (gydyta nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. sausio 24 d., nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. vasario 8 d. ir nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2013 m. vasario 18 d.), gydymo atvejus vertinti kaip vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį. Apskaičiavus ASPĮ [Ligoninės] pateiktų apmokėti trijų aktyvaus stacionarinio gydymo atvejų kainą balais (3999,74 + 3999,74 + 3999,74) ir visus atvejus sugrupavus į vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį, gauta kaina balais – 3999,74, kurią ASPĮ [Ligoninė] ir turėjo pateikti apmokėti Vilniaus TLK. Žala PSDF biudžetui balais – 7999,48, Įvertinus ASPĮ [Ligoninės] stacionarinių paslaugų 2013 m. vasario mėnesio balo vertę (1,038437), apskaičiuota žala PSDF biudžetui – 8306,95 Lt.

228. Pacientės L. T., gim. (duomenys neskelbtini), gydymo nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. kovo 29 d. ir nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. atvejus vertinti kaip vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį. Apskaičiavus ASPĮ [Ligoninės] pateiktų apmokėti dviejų aktyvaus stacionarinio gydymo atvejų kainą balais (5326,53 + 5326,53) ir abu atvejus sugrupavus į vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį, gauta kaina balais – 5326,53, kurią ASPĮ [Ligoninė] ir turėjo pateikti apmokėti Vilniaus TLK. Žala PSDF biudžetui balais – 5326,53. Įvertinus ASPĮ [Ligoninės] stacionarinių paslaugų 2013 m. balandžio mėnesio balo vertę (1,111432), apskaičiuota žala PSDF biudžetui – 5920,07 Lt.

239. Paciento V. Š., gim. (duomenys neskelbtini), gydymo nuo 2013 m. kovo 11 d. iki 2013 m. kovo 12 d. ir nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 21 d. atvejus vertinti kaip vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį. Apskaičiavus ASPĮ [Ligoninės] pateiktų apmokėti dviejų aktyvaus stacionarinio gydymo atvejų kainą balais (384,12 + 14488,93) ir abu atvejus sugrupavus į vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį, gauta kaina balais – 14488,93, kurią ASPĮ [Ligoninė] ir turėjo pateikti apmokėti Vilniaus TLK. Žala PSDF biudžetui balais – 384,12. Įvertinus ASPĮ [Ligoninės] stacionarinių paslaugų 2013 m. kovo mėnesio balo vertę (1,212319), apskaičiuota žala PSDF biudžetui – 465,67 Lt.

2410. Pacientės L. T., gim. (duomenys neskelbtini), gydymo nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 13 d. ir nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2013 m. kovo 12 d. atvejus vertinti kaip vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį. Apskaičiavus ASPĮ [Ligoninės] pateiktų apmokėti dviejų aktyvaus stacionarinio gydymo atvejų kainą balais (384,12 + 4767,97) ir abu atvejus sugrupavus į vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį, gauta kaina balais – 4767,97 kurią ASPĮ [Ligoninė] ir turėjo pateikti apmokėti Vilniaus TLK. Žala PSDF biudžetui balais – 384.12. Įvertinus ASPĮ [Ligoninės] stacionarinių paslaugų 2013 m. kovo mėnesio balo vertę (1,212319), apskaičiuota žala PSDF biudžetui – 465,67 Lt.

2511. Žala PSDF biudžetui iš viso 27095,02 Lt.

2612. ASPĮ iki 2014 m. balandžio 14 d. turi atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą iš viso pervesdama 27095,02 Lt į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SWEDBANK“. Banko kodas 73000, gavėjas – Vilniaus TLK, įmonės kodas 188783796. Mokėjimo pavedime nurodyti šios ekspertizės pažymos numerį ir datą.“

27Iš ginčijamų Sprendimo Nr. 4BR-19 4–12 punktų ir Ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 11.1, 11.5.1 punktų turinio analizės, juos vertinant visų byloje esančių įrodymų kontekste, darytina išvada, kad, pareiškėjo nuomone, Sprendimo Nr. 4BR-19 4–12 punktai ir Ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 11.1, 11.5.1 punktai yra neteisėti ir nepagrįsti tiek, kiek jais VTLK, atlikusi neplaninį Ligoninės patikrinimą, pacientų V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. gydymo atvejus įvertino kaip po vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį ir dėl to priskaičiavo Ligoninei 27 095,02 Lt žalą PSDF biudžetui. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad VTLK galėjo atlikti neplaninį Ligoninės patikrinimą ir jį atliko nepažeisdama teisės aktuose nustatytų procedūrų ir tvarkos, taip pat pareiškėjas neginčija Sprendime Nr. 4BR-19 ir Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 atliktų žalos PSDF biudžetui skaičiavimų. Vadinasi, šioje byloje būtina išsiaiškinti, ar teisėtai ir pagrįstai VTLK, atlikusi neplaninį Ligoninės patikrinimą, pacientų V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. gydymo atvejus įvertino kaip po vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį ir dėl to Ligoninei priskaičiavo ir nurodė atlyginti žalą PSDF biudžetui.

28Hospitalizacijos rodikliai ir jų skaičiavimo tvarka sureguliuoti Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-76 patvirtintoje Metodikoje. Metodikos 2 punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, kad hospitalizacija – paciento paguldymas į stacionarines paslaugas teikiančią ASPĮ; hospitalizacijos atveju nelaikoma paciento perkėlimas į kitą skyrių toje pačioje ASPĮ, stacionarinė vienos dienos paslauga, sveikų naujagimių buvimas ASPĮ po gimimo, vaikus slaugančių asmenų buvimas ASPĮ. Metodikos 2 punkto antroje pastraipoje nustatyta, kad stacionarinė vienos dienos paslauga – planuotas paciento paguldymas į stacionarines paslaugas teikiančią ASPĮ vienai dienai. Siekiant įvertinti, ar stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitinka bendruosius ir specialiuosius teikimo reikalavimus, inter alia, jas teikiant ir apmokant iš PSDF biudžeto, yra taikomas Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtintas Tvarkos aprašas, kurio 3 punkte nustatyta, kad teikiant stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas turi būti taikoma tiek diagnostikos technologijų, kiek jų reikia paciento ligai nustatyti, pagrįsti bei gydyti, o jei reikia taikyti diagnostikos technologijas, kurių ASPĮ nėra įdiegusi, ir bendrieji paslaugų teikimo reikalavimai nenumato, kad įstaiga gali jų taikymą užtikrinti pagal sutartis, tai įstaiga turi organizuoti paciento perkėlimą ir užtikrinti jo pervežimą į kitą ASPĮ, kurioje reikiamos diagnostikos technologijos yra įdiegtos, išskyrus atvejus, kai TLK veiklos zonoje nėra kito šios paslaugos teikėjo (3.1 punktas); turi būti taikomi visi pacientui gydyti reikalingi gydymo metodai, o jei pacientui būtina taikyti gydymo metodą, kuris toje įstaigoje neįdiegtas, tai ji privalo organizuoti paciento perkėlimą ir užtikrinti jo pervežimą į kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje šis gydymo metodas yra įdiegtas (3.2 punktas); turi būti užtikrinamas bendruosiuose paslaugų teikimo reikalavimuose nurodytų profesinių kvalifikacijų gydytojų paslaugų teikimas ir pacientų priežiūra bei, esant reikalui, užtikrinamos įstaigos nustatyta tvarka specialiuosiuose paslaugų teikimo reikalavimuose nurodytų profesinių kvalifikacijų gydytojų konsultacijos (3.3 punktas). Nurodytą Metodikoje ir Tvarkos apraše įtvirtintą teisinį reguliavimą vertinant sistemiškai, nagrinėjamos bylos kontekste, darytinos šios išvados:

29– pacientus V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. hospitalizavus, t. y. paguldžius į Ligoninę, turėjo būti taikoma tiek diagnostikos technologijų, kiek jų reikia šių pacientų ligai nustatyti, pagrįsti bei gydyti, o jei reikėjo taikyti diagnostikos technologijas, kurių Ligoninė nėra įdiegusi, ir bendrieji paslaugų teikimo reikalavimai nenumato, kad Ligoninė gali jų taikymą užtikrinti pagal sutartis, tai Ligoninė turėjo organizuoti šių pacientų perkėlimą ir užtikrinti jo pervežimą į kitas ASPĮ, kuriose reikiamos diagnostikos technologijos yra įdiegtos. Ligoninė nurodytiems pacientams teikdama stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, turėjo užtikrinti profesinių kvalifikacijų gydytojų konsultacijas;

30– šis teisinis reguliavimas taikomas tik tais atvejais, jeigu diagnostikos ar profesinių kvalifikacijų gydytojų konsultacijų prireikia teikiant stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, todėl jis savaime nepaneigia Ligoninės, kurioje nurodyti pacientai buvo hospitalizuoti teisės ir pareigos baigus gydymą tokius ligonius iš jos išrašyti.

31Šioje byloje nustatyta, kad VTLK galėjo atlikti neplaninį Ligoninės patikrinimą ir nustačiusi, kad Ligoninė PSDF biudžetui yra padariusi žalą, galėjo ir gali reikalauti ją atlyginti. Ši VTLK teisė ir pareiga įtvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pagal kurį valstybinė ir teritorinė ligonių kasos atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekio ir kokybės kontrolę ir privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų naudojimo finansinę bei ekonominę analizę įstaigose, kurios sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl paslaugų teikimo ir kompensavimo. Taip pat Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnyje, pagal kurį teritorinių ligonių kasos kontroliuoja savo veiklos zonoje asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto, kiekį ir kokybę (6 p.), tikrina, ar teisingai išrašomos sveikatos priežiūros įstaigų sąskaitos (7 p.), vadovaudamosi Civiliniu kodeksu (toliau – ir CK) ir kitais įstatymais, reikalauja iš sveikatos priežiūros įstaigų atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą (9 p.).

32Sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos iš PSDF biudžeto, teikimo (kiekio ir kokybės požiūriu) bei tuo susijusios šių įstaigų ir įmonių veiklos atitikties teisės aktų reikalavimams kontrolės, kurią vykdo TLK, tikslus, būdus, rūšis, kontroliuojančiųjų asmenų teises ir pareigas, kontrolės procedūrą ir jos rezultatų įforminimą, reglamentavo VLK direktoriaus 2006 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1K-41 (2013 m. sausio 23 d. redakcija galiojusi iki 2014 m. sausio 22 d.) patvirtintas Kontrolės tvarkos aprašas. Pagal Kontrolės tvarkos aprašą, viena iš TLK kontroliuojamosiose įstaigose atliekamų kontrolės rūšių – neplaninė kontrolė (9.2 p.); kontrolės procedūra atliekama dviem etapais, t. y. pirmiausia atliekamas patikrinimas, po to – ekspertizė (14 p.); patikrinimui atlikti skiriami kontroliuojančiosios įstaigos darbuotojai, turintys reikiamos kompetencijos efektyviai, proporcingai, nešališkai ir objektyviai įvykdyti kontrolės užduotis ir pasiekti jos tikslus (15 p.); kontroliuojančiosios įstaigos vadovas, suėjus patikslinimų, paaiškinimų ir pastabų pateikimo terminui, įsakymu paveda atlikti ekspertizę (30 p.). Pagal Kontrolės tvarkos aprašo 31 punktą ekspertizei atlikti skiriami kontroliuojančiosios įstaigos darbuotojai, turintys reikiamą kompetenciją efektyviai, proporcingai, nešališkai ir objektyviai įvertinti patikrinimo pažymoje nurodytus duomenis ir išvadas, kontroliuojamosios įstaigos pateiktus patikrinimo metu nustatytų faktų paaiškinimus bei kitus papildomai gautus duomenis ir galintys nuspręsti, dėl kurių neatitikčių padaryta žala PSDF biudžetui ir koks šios žalos dydis, bei pateikti siūlymus dėl neatitikčių šalinimo ir prevencijos; didžiausią tarnybinę patirtį ir (ar) kompetenciją kontroliuojamoje srityje turintis darbuotojas skiriamas vyresniuoju ekspertu, kuris pagal Kontrolės tvarkos aprašo 32.3 punktą turi teisę ir pareigą reikalauti iš kontroliuojamosios įstaigos papildomos medžiagos ir duomenų. Jeigu ekspertizės pagal kompetenciją negali atlikti kontroliuojančiosios įstaigos darbuotojai, jos vadovas kreipiasi į kitas institucijas dėl tarnybinės pagalbos (34 p.). Pagal Kontrolės tvarkos aprašo 53 punktą ikiteisminės stadijos metu TLK ir kontroliuojamosios įstaigos ginčus sprendžia TLK taikinimo komisija, o TLK direktorius, įvertinęs taikinimo komisijos siūlymus, motyvuotu sprendimu gali pakeisti ekspertizės išvadas, pakeisti jas iš dalies arba palikti nepakeistas (analogiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas nuo 2014 m. sausio 22 d. galiojančiame VLK direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1K-10 patvirtinto Veiklos priežiūros tvarkos aprašo 62 p.).

33Nurodytą Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme, Sveikatos draudimo įstatyme, Kontrolės tvarkos apraše įtvirtintą teisinį reguliavimą vertinant sistemiškai, nagrinėjamos bylos kontekste, darytinos šios išvados: 1) VTLK galėjo atlikti Ligoninės neplaninę kontrolės procedūrą. Ji turėjo būti atliekama dviem etapais, t. y. pirmiausia atliekamas patikrinimas (po jo surašoma patikrinimo pažyma), po to – ekspertizė (po jos surašoma ekspertizės pažyma); 2) tiek patikrinimui, tiek ekspertizei atlikti VTLK turėjo skirti reikiamą kompetenciją turinčius darbuotojus, o tais atvejais, jeigu ekspertizės pagal kompetenciją negalėjo atlikti VTLK darbuotojai, jos vadovas turėjo kreiptis į kitas institucijas dėl tarnybinės pagalbos; 3) ginčijama Ekspertizės pažyma Nr. 1EP-475 galėjo būti pakeista TLK direktoriaus motyvuotu sprendimu.

34Ginčijami Sprendimas Nr. 4BR-19, Ekspertizės pažyma Nr. 1EP-475 yra administraciniai sprendimai, o juos priėmusi VTLK, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. spalio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-700/2008). Taigi pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį tiek Sprendimas Nr. 4BR-19, tiek Ekspertizės pažyma Nr. 1EP-475 turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, juose motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

35Šioje byloje nustatyta, kad Ligoninė 2013 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. K2-1303 dėl Patikrinimo pažymos Nr. 1VP-411/V pateikė VTLK direktoriui detalius medicininius argumentus, pagrindžiančius tai, kad visi Patikrinimo pažymoje nurodyti pacientai (inter alia, V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T.) iš Ligoninės išrašyti dėl to, kad išrašymo iš ligoninės metu indikacijų juos gydyti psichiatrijos stacionare nebuvo, o tai, kad tokie asmenys tą pačią dieną buvo hospitalizuoti pakartotinai, įtakojo konkretūs šiame rašte nurodyti veiksniai, atsiradę jau išrašius pacientus iš Ligoninės. Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303, be kita ko, nurodyta:

36– Dėl V. M.. Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2013 m. sausio 24 d. –2013 m. sausio 31 d. (ist. Nr. 20130596): pacientą hospitalizuoti Ukmergės ligoninėje buvo atsakyta, motyvuojant tuo, kad jis neramus, grasina nusižudyti, kelia grėsmę sau ir aplinkiniams; Ligoninėje hospitalizuotas pakartotinai, nes dėl sunkios somatinės būkles – pneumonija, pragulos, ryški astenija, kuriai gilėjant provokuojasi sumišimo epizodai, pacientui reikalinga būtinoji med. pagalba; pirmomis dienomis stebėti sumišimo epizodai, o likusį gydymo laiką buvo ramus, pasyvus, mažai bendraujantis, dementiškas, be ūmios psichozės reiškinių, maitinamas, slaugomas, prižiūrimas med. personalo. 2013 m. sausio 31 d. dėl giliųjų kairės kojos venų trombozės perkeltas į VMKL angiochirurginiam gydymui; rekomenduota gydymą dėl psichikos būklės tęsti Ukmergės PSC, dėl terapinių susirgimų – pas šeimos gydytoją pagal gyvenamąją vietą; VMKL priėmimo skyriuje apžiūrėtas angiochirurgo, diagnozuota deš. kojos giliųjų venų trombozė, bet hospitalizuoti pacientą atsakyta, rekomenduotas konservatyvus gydymas. Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2013 m. sausio 31 d. – 2013 m. vasario 5 d. (ist. Nr. 20130744): pacientas grąžintas iš VMKL; lydėjusios žmonos teigimu pacientas labai pavargo VMKL priėmimo skyriuje, kur teko ilgai laukti, tapo piktas, sujaudintas, keikėsi, mušėsi, priešinosi apžiūrimas; dėl tokios nuovargio ir įtampos išprovokuotos būsenos, žmona vėl atvežė pacientą į Ligoninę, kur hospitalizuotas dėl būtinosios med. pagalbos indikacijų – F05.1. F02.8; stacionare stebėta ryški astenija, nuvargsta nuo menkiausių pastangų, pradeda snausti; epizodiškai tampa brazdus, šūkauja, stebima dezorientacija, greit išsenkantis dėmesys, ryškūs atminties sutrikimai; būsenai pagerėjus, pacientas išrašytas į namus, rekomenduojant tęsti ambulatorinį gydymą dėl psichikos sutrikimų Ukmergės PSC, dėl somatinių ligų pas šeimos gydytoją pagal gyvenamąją vietą. Pareiškėjo rašte dėl paciento V. M., be kita ko, paaiškinta, kad esant sunkiems organinio tipo psichikos sutrikimams bet kokia stresinė situacija lengvai provokuoja psichinės būsenos pablogėjimą, todėl ir pakartotinos hospitalizacijos Ligoninėje buvo pagrįstos;

37– dėl J. Č.. Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2012 m. spalio 18 d. –2012 m. spalio 30 d. (ist. Nr. 20126532) dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, abstinencijos būklės su delyru: lydinčios ligos – neurosifilis, nepatikslintas; alkoholinis epilepsinis sindromas; būtinoji pagalba dėl ūmios psichozės; išrašant, 2012 m. spalio 30 d. dienyne konstatuojama, jog delyrinė sąmonės sutrikimo būsena išnyko, tyrimų ir gydymo planas įvykdytas, gydymas Ligoninėje baigtas; dėl neurosifilio išrašant iš Ligoninės, pacientas nukreiptas į VUL „SK“ dermatovenerologijos centrą. Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2012 m. spalio 30 d. – 2012 m. lapkričio 12 d. (ist. Nr. 20126779): tą pačią dieną, po 3,5 valandų, pacientas pakartotinai atvyko į Ligoninės priėmimo–skubios pagalbos skyrių; apžiūrėjęs budintis gydytojas diagnozavo amnezinį sindromą ir hospitalizavo pacientą, esant būtinosios med. pagalbos indikacijoms dėl psichomotorinio sujaudinimo; paciento psichikos būsenos dekompensacija, pasireiškusi amneziniu sindromu (kita diagnozė), šiuo atveju, tikėtinai provokuota fizinio nuovargio ir psichotraumuojančios situacijos. Pareiškėjo rašte dėl paciento J. Č., be kita ko, paaiškinta, kad 2012 m. spalio 30 d. išrašant pacientą iš Ligoninės, indikacijų tęsti gydymą psichiatrijos stacionare nebuvo, todėl šios dvi hospitalizacijos negali būti vertinamos kaip vienas aktyvaus stacionarinio gydymo atvejis;

38– Dėl B. Ž.. Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2012 m. spalio 31 d. –2012 m. lapkričio 8 d. (ist. Nr. 20126820) dėl paranoidinės šizofrenijos: lydinčios ligos cukrinis diabetas II tipo, vidutinio sunkumo eiga; krūtinės angina, nepatikslinta; būtinoji pagalba dėl ūmios psichozės; 2012 m. spalio 8 d. 16 val. apžiūrėtas GKK ir įtariant dešinio klubo sąnario lūžimą, nuspręsta pacientą nukreipti gydymui į RVUL; konstatuota, jog pacientas aiškios sąmonės, aktyvios psichopatologijos nėra. Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2012 m. lapkričio 8 d. – 2012 m. lapkričio 16 d. (ist. Nr. 20126980): po 3 valandų pacientas GMP pakartotinai atvežtas į Ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyrių; apžiūrėjęs budintis gydytojas diagnozavo paranoidinę šizofreniją, sunkų neurolepsinį sindromą ir hospitalizavo esant būtinajai pagalbai dėl ūmios psichozės; kitą dieną (2012 m. lapkričio 9 d.), paciento būsena pablogėjo, greta paranoidinės simptomatikos pasireiškė somatogeninis delyras ir sunkus neurolepsinis sindromas; 2012 m. lapkričio 16 d. pacientas mirė. Pareiškėjo rašte dėl paciento B. Ž., be kita ko, paaiškinta, kad 2012 m. lapkričio 8 d. išrašant pacientą iš Ligoninės, indikacijų tęsti gydymą psichiatrijos stacionare nebuvo, todėl šios 2 hospitalizacijos negali būti vertinamos kaip vienas aktyvaus stacionarinio gydymo atvejis, nes antros hospitalizacijos metu stebėta komplikacija – sunkus neurolepsinis sindromas;

39– Dėl N. V.. Ligoninės gydymo stacionare gydyta 2013 m. sausio 14 d. – 2013 m. sausio 24 d. (ist. Nr. 20130371): 2013 m. sausio 9 d. – 2013 m. sausio 14 d. gydyta RVUL, atlikta k. žastikaulio osteosintezė; po operacijos prie motinos visą laiką budėjo dukra, kurios teigimu, nežiūrint gaunamo antipsichozinio gydymo, pacientė buvo nerami, neadekvataus elgesio, nemiegojo naktimis, todėl dukra vėl pacientę atvežė į Ligoninę; gydymo metu klinikoje dominavo psichoorganinis sindromas, organinis asmenybės sutrikimas, klampus mąstymas, išsenkanti dėmesio koncentracija, astenija, euforija, anosognozija, greit besiprovokuojančios disforijos, gilėjant astenijai, ryškėjantis sumišimas; stebėti trumpalaikiai delyrinio sąmonės sutrikimo epizodai; dinamikoje sąmonės sutrikimo epizodai išnyko, sumažėjo manipuliatyvumas, disforiškumas; elgesys tapo adekvatus; gydymo ir tyrimo planas įvykdytas, gydymas RVPL baigtas; paskirtas ambulatorinis gydymas, gydymo stacionare istorijos išrašas išsiųstas Vilniaus rajono psichiatrui; kadangi rentgenologiškai stebėtas k. žastikaulio proksimalinio galo priekinis išnirimas, nukreipta traumatologo konsultacijai. Ligoninės gydymo stacionare gydyta 2013 m. sausio 24 d. – 2013 m. vasario 8 d. (ist. Nr. 20130592): pacientė atvyko iš RVUL, kur buvo konsultuota traumatologų konsiliumo, atlikti papildomi tyrimai; ilgai užtrukus RVUL, pacientė tapo nerami, sujaudinta, disforiška, todėl dėl ryškaus psichomotorinio sujaudinimo, esant būtinosios med. pagalbos indikacijoms, pakartotinai hospitalizuota RVPL. Pareiškėjos rašte dėl pacientės N. V., be kita ko, paaiškinta, kad pacientė hospitalizuota pagal būtinosios med. pagalbos indikacijas, o pacientė buvo išrašoma iš stacionaro pagerėjusios psichikos būsenos ir nesant indikacijų tolimesniam gydymui RVPL stacionare rekomenduojant ambulatorinį gydymą;

40– Dėl L. T.. Ligoninės gydymo stacionare gydyta 2013 m. vasario 25 d. –2013 m. kovo 29 d. (ist. Nr. 20131299): diagnozuota katatoninė šizofrenija; hospitalizuota esant būtinosios med. pagalbos indikacijoms; dinamikoje katatoninio stuporo simptomai išnyko, psichomotorinio sujaudinimo epizodai nesikartojo; kadangi gautas teigiamas antineuroninių antikūnių tyrimo atsakymas, ieškant pirminio židinio, atlikta diagnostinė pilvo organų echoskopija, rastas cistinis darinys deš. kiaušidėje; 2013 m. kovo 29 d. ryte pacientei atsirado stiprūs pilvo skausmai, prasidėjo kraujavimas iš genitalijų; gydančio gydytojo sprendimu, įtariant Ca, pacientė perkelta į VUL SK ginekologiniam gydymui; pacientė išrašyta pagerėjusios psichikos būsenos, rekomenduota tęsti ambulatorinį gydymą PSC pagal gyvenamąją vietą. Ligoninės gydymo stacionare gydyta 2013 m. kovo 29 d. – 2013 m. balandžio 19 d. (ist. Nr. 20132015): pervežta GMP iš VUL SK, kur priėmimo skyriuje buvo atliekami papildomi tyrimai, apžiūrėta specialistų; apžiūrėjimo ir tyrimų metu pradėjo vėl ryškėti katatoninio stuporo simptomai, pacientė tapo vangi, atsirado dalinis mutizmas; stebimą psichikos būsenos pablogėjimą išprovokavo stresinė situacija, įtampa, neįprasta aplinka; kadangi katatoninis stuporas yra pavojinga gyvybei būsena, pacientė pakartotinai hospitalizuota Ligoninėje, esant būtinosios med., pagalbos indikacijoms. Pareiškėjo rašte dėl pacientės L. T., be kita ko, paaiškinta, kad pirmą kartą pacientė išrašyta iš stacionaro įvykdžius tyrimo ir gydymo planą bei pagerėjus psichikos būsenai ir nesant indikacijų tolimesniam gydymui psichiatrijos stacionare;

41– Dėl V. Š. (V. S.). Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2013 m. kovo 11 d. – 2013 m. kovo 12 d. (ist. Nr. 20131628) dėl alkoholinės abstinencijos su delyru, esant būtinosios pagalbos indikacijai: 2013 m. kovo 12 d. nustatytas fragmentinis deš. žastikaulio lūžimas, ranka skausminga, judesiai riboti, aplink didelė hematoma, kadangi delyrinė simptomatika nublanko, indikacijų būtinajai pagalbai nebebuvo, todėl buvo išrašytas; nukreiptas dėl dešiniojo žastikaulio lūžio į RVUL traumatologo konsultacijai ir gydymui; RVUL ligonis operuotas nebuvo, uždėtas Dezo tvarstis, intervencijų metu galimai dėl skausminio sindromo vėl paūmėjo delyras, todėl ligonis stacionarizuotas į RVPL 2013 m. kovo 12 d. – 2013 m. kovo 21 d. dėl ūmios alkoholinės psichozės, esant būtinosios pagalbos indikacijoms. Pareiškėjo rašte dėl paciento V. Š., be kita ko, paaiškinta, kad pacientą gydant pirmos hospitalizacijos metu delyro simptomatika nublanko, nebuvo būtinosios pagalbos indikacijų, todėl pacientas buvo išrašytas;

42– Dėl L. T.. Ligoninės gydymo stacionare gydyta 2013 m. vasario 12 d. –2013 m. vasario 13 d. (ist. Nr. 20131002): 20 val. 15 min. pacientė atvežta iš RVUL; priėmimo metu konstatuota ūmi psichozinė būsena; skyriuje diagnozuotas kitas delyras; terapeuto apžiūros metu ūmios somatinės patologijos nebuvo; 2013 m. vasario 13 d. 13 val. 05 min. ligonės būsena radikaliai pasikeitė – pacientė pasituštino melena, dejavo, atsirado pilvaplėvės dirginimo reiškiniai. Dominavo intensyvus skausminis sindromas ir ūmaus pilvo klinika bei somatogeninė astenija. Kraujo tyrime Hb-90gr/l, erit-2,67; pagal gyvybines indikacijas pacientė, nedelsiant, grąžinta į RVUL dėl kraujavimo iš virškinimo trakto. Ligoninės gydymo stacionare gydyta 2013 m. vasario 13 d. – 2013 m. kovo 12 d. (ist. Nr. 20133031): 2013 m. vasario 13 d. 17.45 val. pacientė GMP atvežta į Ligoninę pakartotinai; apžiūrėjęs budintis gydytojas diagnozavo kitą delyrą; būtinoji pagalba dėl ūmios psichozės; chirurgo išvadoje rašoma, jog pacientė skundų pilvu neturi, vaikšto, aktyvi, apie atliktus tyrimus duomenų nėra. Pareiškėjo rašte dėl pacientės L. T., be kita ko, paaiškinta, kad perkeliant ligonę į RVUL 02.13 dėl kraujavimo iš virškinamo trakto delyrinio sąmones sutrikimo nebuvo, dominavo somatogeninė astenija, todėl indikacijų gydyti psichiatrijos stacionare nebuvo, o antros hospitalizacijos metu rentgenologiškai konstatuotas abipusis hidrotoraksas, kairiojo VII-VIII šonkaulių lūžimai ir IX šonkaulio fragmentinis lūžimas dorsalinėje dalyje su ženklia dislokacija, bei dešinio IX šonkaulio lūžimas; ši patologija sukėlė intensyvų skausminį sindromą, įtakojantį besikartojančias delyrinių sąmonės sutrikimų būsenas.

43Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303 nurodyta informacija grindžiama paminėtų pacientų ligos istorijose esančiais įrašais. Argumentus dėl to, kad kelios atskirų Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 nurodytų pacientų (dėl V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T.) hospitalizacijos negali būti vertinamos kaip vienas aktyvaus stacionarinio gydymo atvejis Ligoninė pateikė ir 2014 m. sausio 29 d. skunde Nr. K2-201 Taikinimo komisijai, o visiems šiems pacientams baigus gydymą psichiatrijos stacionare, esant medicininėms indikacijoms, buvo išduotas tinkamai įformintas siuntimas reikiamos profesinės kvalifikacijos gydytojo konsultacijai ir gydymui. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartyje konstatavo, kad Ligoninės ir VTLK rašytinių įrodymų, susijusių su pacientų V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. hospitalizavimu, gydymu, išrašymu ir šių pacientų siuntimu specialistų konsultacijoms, įvertinimui nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualiu aspektu yra būtinos specialios žinios, o 2014 m. lapkričio 12 d. priėmė nutartį skirti kompleksinę (t. y. deontologinę ir medicininę) ekspertizę, kurią pavedė atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriui, esančiam Didlaukio g. 86E, 08303 Vilniuje, pasitelkiant du konsultantus arba iš VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Marių ligoninės, esančios Žiegždriuose, Kauno raj., arba VŠĮ Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos, esančios Eivenių g. 2, Kaune). Valstybinė teismo medicinos tarnyba 2015 m. vasario 23 d. raštu Nr. 7.5-SD-134 „Dėl ekspertizės administracinėje byloje Nr. I-7862-968/2014“ teismą informavo, kad šios tarnybos teismo medicinos ekspertai pagal kompetenciją negali atlikti šios ekspertizės, kadangi šioje tarnyboje dirbantiems teismo medicinos ekspertams nepakanka specialių psichiatrijos žinių, reikalingų tiriamosios dalies, o tuo pačiu ir teismo ekspertizės akto išvadų, parengimui.

44Šioje byloje nustatyta, kad Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475, Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303 išdėstyti argumentai, pagrindžiantys Patikrinimo pažymoje nurodytų pacientų (V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T.) išrašymo iš Ligoninės teisėtumą (neteisėtumą), buvo neįvertinti ir to nepadarius konstatuota, kad šie pacientai buvo išsiųsti specialistų konsultacijoms ne po to, kai jie buvo išrašyti iš Ligoninės, tuo pat metu jiems Ligoninėje teikiant psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas. Teismo nuomone, tai, kad pagal Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. 687 (redakcija galiojusi nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. birželio 19 d.) patvirtintų Taisyklių 5 punktą gydymo etapu vadinamas paciento gydymo laikotarpis, kuriuo teikiamos vienos rūšies gydymo paslaugos, savaime nepaneigia Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303 išdėstytų motyvų, kad Patikrinimo pažymoje nurodyti pacientai (V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T.) iš Ligoninės išrašyti dėl to, kad išrašymo iš ligoninės metu indikacijų juos gydyti psichiatrijos stacionare nebuvo, o tai, kad tokie asmenys tą pačią dieną buvo hospitalizuoti pakartotinai, įtakojo veiksniai, atsiradę jau išrašius pacientus iš Ligoninės. Nepaneigus šių Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303 išdėstytų motyvų, kaip nepagrįstas vertintinas ir Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 išdėstytas argumentas, kad Patikrinimo pažymoje nurodyti pacientai (V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T.) negalėjo būti išrašyti iš ligoninės ir jiems turėjo būti užtikrintos trūkstamų specialistų konsultacijos.

45Teismas, įvertinęs Taikinimo komisijos 2014 m. vasario 28 d. posėdžio protokolo Nr. 23TK-2 turinį negali nustatyti, kokiais argumentais remdamasi Taikinimo komisija vienbalsiai nutarė pacientų V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. gydymo atvejus įvertinti kaip po vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį. Iš VTLK pateikto Taikinimo komisijos protokolo neaišku, kokios sudėties Taikinimo komisija priėmė nurodytą sprendimą (matyti, kad dalyvavo ir po protokolu pasirašė tik posėdžio pirmininkas Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos narys A. B. ir VTLK Gyventojų aptarnavimo skyriaus vedėjos pavaduotoja R. J.), ar buvo įvertinti visi pareiškėjos pateikti argumentai. Taip pat iš pateikto protokolo neaišku, ar Taikinimo komisijoje buvo asmenų, turinčių pakankamai specialių psichiatrijos žinių, būtinų siekiant tinkamai nustatyti ir įvertinti, ar Ligoninė nurodytais laikotarpiais tinkamai vykdė nustatytus gydymo planus, pagrįstai konstatavo, kad netikslinga nurodytus pacientus gydyti Ligoninės stacionare ir juos išrašė iš Ligoninės. Iš bylojo esančių rašytinių įrodymų matyti, kad VTLK direktorius ginčijamą Sprendimą Nr. 4BR-19, kuriuo iš dalies pakeitė Ekspertizės pažymą Nr. 1EP-475, priėmė tiesiogiai vadovaudamasis Taikinimo komisijos pateiktais siūlymais. Vadinasi, jis taip pat niekaip neįvertino paminėtųjų Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303 ir 2014 m. sausio 29 d. skunde Nr. K2-201 išdėstytų argumentų, pagrindžiančių tai, kad pacientai V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. iš Ligoninės išrašyti dėl to, kad išrašymo iš ligoninės metu indikacijų juos gydyti psichiatrijos stacionare nebuvo, o tai, kad tokie asmenys tą pačią dieną buvo hospitalizuoti pakartotinai, įtakojo konkretūs šiame rašte nurodyti veiksniai, atsiradę jau išrašius pacientus iš Ligoninės.

46VTLK ginčijamuose Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 ir Sprendime Nr. 4BR-19 pateiktus motyvus dėl pacientų V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. gydymo atvejų įvertinimo kaip po vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį, įvertinus šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad jie yra nepakankami. Teismas, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs šioje byloje ištirtus įrodymus, pabrėžia, kad ginčijamuose Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 ir Sprendime Nr. 4BR-19 pateikti motyvai dėl nurodytų pacientų ginčijamais laikotarpiais gydymo atvejų, nelaikytini tinkamais motyvais, paneigiančiais Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303 ir 2014 m. sausio 29 d. skunde Nr. K2-201 išdėstytus ir konkrečių pacientų gydymo istorijų dokumentais pagrįstus argumentus, patvirtinančius, kad pacientai V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. ginčijamais laikotarpiais iš Ligoninės išrašyti dėl to, kad išrašymo iš ligoninės metu indikacijų juos gydyti psichiatrijos stacionare nebuvo, o tai, kad tokie asmenys tą pačią dieną buvo hospitalizuoti pakartotinai, įtakojo konkretūs šiame rašte nurodyti veiksniai, atsiradę jau išrašius pacientus iš Ligoninės. Teismo nuomone, Ligoninė pateikė pakankamai išsamius jos teiginius pagrindžiančius medicininius argumentus, todėl VTLK turėjo pareigą šiuos argumentus įvertinti ir motyvuotai juos paneigti. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei vienas ekspertinį vertinimą atlikęs asmuo (kaip matyti iš Ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 turinio tokį vertinimą atliko VLK ir VTLK tarnautojai, t. y. VLK Paslaugų ekspertizės, metodinio vadovavimo ir kontrolės skyriaus vedėjos pavaduotoja, VTLK Kontrolės skyriaus vedėja, Kontrolės ir ekspertizės poskyrio vedėja ir Teisės skyriaus vyriausioji specialistė) neturėjo specialių psichiatrijos žinių, kurios, teismo nuomone, būtinos siekiant tinkamai nustatyti ir įvertinti, ar Ligoninė nurodytais laikotarpiais tinkamai vykdė nustatytus gydymo planus; tokių žinių neturėjo ir 2013 m. lapkričio 8 d. patikrinimo pažymą Nr. 1VP-41l/V surašiusios VTLK Kontrolės skyriaus Apdraustųjų teisių apsaugos poskyrio bei Kontrolės ir ekspertizės poskyrio vyriausiosios specialistės, Taikinimo komisijos nariai ir VTLK direktorius, pasirašęs ginčijamą Sprendimą Nr. 4BR-19. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Kontrolės tvarkos apraše įtvirtintą teisinį reguliavimą tais atvejais, jeigu ekspertizės pagal kompetenciją negali atlikti kontroliuojančiosios įstaigos darbuotojai, jos vadovas kreipiasi į kitas institucijas dėl tarnybinės pagalbos, tačiau byloje nėra duomenų, kad VTLK direktorius būtų kreipęsis į kitas institucijas dėl tarnybinės pagalbos vertinant pacientų V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. ligos istorijas ir kitus Ligoninės argumentus, kurių vertinimui būtinos specialios psichiatrijos žinios.

47Atsakovas teigia, kad išvadą dėl ginčijamose Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 ir Sprendime Nr. 4BR-19 nurodytų pacientų V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. hospitalizavimo pažeidžiant teisės aktuose išdėstytus reikalavimus, leidžia daryti šie faktai: konkretūs pacientai Ligoninės gydytojų nusiųsti į gydytojų specialistų konsultacijas (tai įrodo gydytojų įrašai pirmosios ligos istorijos paskutiniame įraše) ir po konsultacijų kitose gydymo įstaigose tą pačią dieną buvo grąžinti į Ligoninę (tai įrodo gydytojų įrašai antrosios ligos istorijos pirmajame įraše); Ligoninė neturėjo galimybės tokių konsultacijų suteikti savo gydymo įstaigoje, nes neturi tokių gydytojų specialistų ir pan. Įvertinęs šiuos atsakovo teiginius, teismas konstatuoja, kad, kaip nustatyta šioje byloje, tiek tarp patikrinimą atlikusių specialistų, tiek tarp specialistų surašiusių ekspertizės pažymą, tiek Taikinimo komisijoje nebuvo asmenų, turinčių specialių psichiatrijos žinių ir galinčių kompetentingai įvertinti Ligoninėje gydytų (iš jos išrašytų ir vėl hospitalizuotų) ligonių V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. būklę. VTLK nepateikė pakankamai įrodymų pagrindžiančių jos ginčijamuose sprendimuose išdėstytus teiginius, o atsakovo nustatyti faktai, kuriais ji grindžia ginčijamus sprendimus, savaime nereiškia, kad Ligoninės gydytojai, įvertinę konkrečių pacientų būklę, negalėjo pagrįstai konstatuoti, kad pastarieji yra pasveikę, jų hospitalizacija Ligoninėje nėra būtina, tai taip pat nereiškia, kad šiems ligoniams, kurie buvo išrašyti iš Ligoninės, dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių, ligos simptomai negalėjo atsinaujinti. Teismas ypač pabrėžia, kad iš teismui pateiktų pacientų V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. ligos istorijų matyti, kad Ligoninės gydytojai tiek hospitalizuodami, tiek išrašydami pacientus iš stacionaro, vertino pacientų būklę, jų sprendimai buvo argumentuoti. Taip pat kaip neįrodytas vertintinas VTLK teiginys, jog kitų specialistų konsultacijos kitose gydymo įstaigose buvo teikiamos pacientų gydymo Ligoninėje metu, nes pati VTLK pripažįsta, kad minimi pacientai, juos gydant kitose ASPĮ nustatyta tvarka iš Ligoninės buvo išrašyti. VTLK neįrodė, kad Ligoninė nurodytus pacientus išrašė iš Ligoninės ne dėl to, kad pastariesiems jų išrašymo metu nebuvo būtinas gydymas Ligoninės stacionare, o tik dėl to, kad, gydant šiuos pacientus, buvo būtina išsiųsti juos konsultuotis į kitas gydymo įstaigas, nes Ligoninė neturėjo reikiamų specialistų. Tokių įrodymų nesurinko ir teismas. Vadinasi, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad iš Ligoninės išrašyti pacientai ginčijamu atveju buvo tik konsultuoti dėl įtariamų ūmių patologijų, o jų gydymas nebuvo būtinas kitame stacionare, ar kad jie buvo grąžinti atgal tęsti Ligoninėje pradėto gydymo.

48Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 ir Sprendime Nr. 4BR-19 nepateikta pakankamų motyvų, paneigiančių Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303 ir 2014 m. sausio 29 d. skunde Nr. K2-201 išdėstytus argumentus, pagrindžiančius tai, kad pacientai V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T. iš Ligoninės išrašyti dėl to, kad išrašymo iš ligoninės metu indikacijų juos gydyti psichiatrijos stacionare nebuvo ir kad šių asmenų pakartotiną hospitalizavimą Ligoninėje tą pačią dieną įtakojo konkretūs šiuose raštuose nurodyti veiksniai, atsiradę jau išrašius pacientus iš Ligoninės. Todėl Ekspertizės pažyma Nr. 1EP-475 ir Sprendimas Nr. 4BR-19 tiek, kiek jie yra ginčijami šioje byloje, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo, pagal kurį individualūs administraciniai aktai turi būti pagrįsti, o juose išdėstyti motyvai, pateikti argumentai ir įrodymai – adekvatūs, aiškūs ir pakankami. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjos skundas tenkintinas, o Sprendimo Nr. 4BR-19 4–12 punktai ir Ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 11.1, 11.5.1 punktai naikintini kaip nepagrįsti.

49Pareiškėjas, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau šis jos prašymas paliktinas nenagrinėtas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jis siekia, nepateikė dėl jų įrodymų, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

50Šiame sprendime minėta, kad teismas 2014 m. lapkričio 12 d. priėmė nutartį skirti kompleksinę (t. y. deontologinę ir medicininę) ekspertizę. Šia nutartimi teismas įpareigojo Ligoninę ir VTLK į Vilniaus apygardos administracinio teismo depozitinę sąskaitą, A/S (duomenys neskelbtini) sumokėti po 1321,50 Lt. Tiek Ligoninė, tiek VTLK šį įpareigojimą įvykdė, tačiau Valstybinė teismo medicinos tarnyba 2015 m. vasario 23 d. raštu Nr. 7.5-SD-134 teismą informavo, kad šios tarnybos teismo medicinos ekspertai pagal kompetenciją negali atlikti šios ekspertizės, kadangi šioje tarnyboje dirbantiems teismo medicinos ekspertams nepakanka specialių psichiatrijos žinių, reikalingų tiriamosios dalies, o tuo pačiu ir teismo ekspertizės akto išvadų, parengimui. Atsižvelgiant į tai, įsiteisėjus sprendimui Ligoninei ir VTLK grąžintina po 1321,50 Lt (382,73 Eur).

51III.

52Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

531. Dėl įrodymų vertinimo: Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303 ir 2014 m. sausio 29 d. skunde Nr. K2-201, nurodant priežastis, dėl kurių neva galėjo pablogėti atitinkamų pacientų sveikata, yra nurodyti numanomi bei deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti jokiais įrodymais. Minėtuose raštuose Ligoninė pati rašo, kad kai kurių pacientų būklės pablogėjimas „tikėtina“, „galimai“ ir panašiai buvo sukeltas tam tikrų aplinkybių. Tokie teiginiai tikrai negali būti laikomi pakankamai išsamiais medicininiais argumentais. Be to, minėtuose raštuose aptariant paciento V. M. atvejį, nurodoma, kad „lydėjusios žmonos teigimu, pacientas labai pavargo VMKL priėmimo skyriuje, kur teko ilgai laukti, tapo piktas, sujaudintas, keikėsi, mušėsi, priešinosi apžiūrimas. Dėl tokios nuovargio ir įtampos išprovokuotos būsenos, žmona vėl atvežė pacientą į RVPL...“, tačiau medicininiuose dokumentuose tai nėra užfiksuota, todėl toks Ligoninės teiginys yra abejotinas ir negali būti vertinamas kaip pagrįstas argumentas.

54Minėtuose raštuose pateiktus Ligoninės neva išsamius medicininius argumentus paneigia įrašai minėtų pacientų ligos istorijose, pvz., V. M. atveju yra nurodyta, kad jis „perkeltas į Ukmergės ligoninę“, „perkeltas į VMKL“; J. Č. atveju yra nurodyta, kad jis „perkeliamas į VULSK Dermatovenerologijos skyrių“, „pacientas siunčiamas dermatovenerologo konsultacijai dėl tolesnės gydymo taktikos rekomendacijų (pacientas aptartas telefonu)“, „Atvežtas iš Respublikinės psichiatrijos ligoninės“, „Atvežtas po dermatologo konsultacijos“; N. V. atveju nurodyta, kad „ligonė perkeliama į RVUL“, „skyriaus darbuotojų vežta gydytojų traumatologų konsultavimui“; L. T. atveju: „Ligonė atvežta iš psichiatrinės ligoninės [...] Atvežta ir palikta be priežiūros“, „Užsakytas pervežimas į psichiatrijos ligoninę“; L. T. atveju nurodyta, kad „pacientė perkelta į VULSK“, „Pacientė pervežta GMP iš Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos“; B. Ž. atveju nurodyta: „tikslinga perkelti į RVUL“, „pacientas gydomas ligoninėje“, „atvežė GP be palydovų iš GP ligoninės po traumatologo apžiūros“; V. Š. atveju nurodyta, kad „pacientas aprengtas ligoninės drabužiais. Už parankių įvestas į priėmimo kambarį, bando priešintis aktyviai GMP darbuotojui“. Visi šie įrašai minėtų pacientų kortelėse leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šie pacientai realiai nebuvo išrašyti iš Ligoninės, o tik aktyvaus gydymo metu buvo siųsti į atitinkamų specialistų konsultacijas. Juk pacientą išrašant iš ligoninės visuose medicininiuose dokumentuose taip ir parašoma, kad jis yra išrašomas, o ne perkeliamas, siunčiamas ir pan. Pvz., V. Š. ligos istorijoje, baigus antrąjį jo gydymą, 2013 m. kovo 21 d. aiškiai parašyta, kad „Išrašytas iš skyriaus“, L. T. ligos istorijoje, baigus jos gydymą 2013 m. balandžio 19 d. parašyta „Išrašyta į namus“. Be to, išrašant pacientą iš gydymo įstaigos, gydymo įstaiga neperveža jų greitosios medicinos pagalbos automobiliu, su ligoninės pižama, lydint ligoninės personalui, kaip buvo nurodytais atitinkamais atvejais. Tai akivaizdžiai rodo, kad Ligoninė net neketino išrašyti pacientų, o gydymo tęsimas buvo iš anksto suplanuotas veiksmas. Taip pat teismas neįvertino, kad daugeliu atvejų pacientų būklės aprašymai ir diagnozės jų pirmojo hospitalizavimo metu ir dėl ūmių patologijų siunčiant juos į konsultacijas, tų pačių pacientų būklių aprašymai ir diagnozės jų antrojo hospitalizavimo metu po konsultacijų iš esmės yra identiški, o tai reiškia, kad jie tiek pirmą, tiek antrą ar trečią kartą po atitinkamų konsultacijų buvo gydomi dėl tos pačios priežasties (pvz., J. Č., L. T., N. V., L. T., B. Ž. atvejai). Be to, B. Ž. – paciento su tokia diagnoze, kaip paranoidinė šizofrenija, išrašyto ir tą pačią dieną paguldyto – apskritai nebuvo galima išrašyti. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad pacientai negalėjo būti išrašomi iš ligoninės po pirmojo hospitalizavimo ir tą pačią dieną vėl hospitalizuojami, nes tai buvo vieno aktyvaus gydymo atvejai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovas teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

552. Dėl specialiųjų psichiatrijos žinių: vien tai, kad VTLK direktorius nepasinaudojo teise pasitelkti atitinkamų sričių specialistus kontrolės procedūros metu, negali būti pagrindu pripažinti atitinkamus sprendimus nepagrįstais. Šiuo atveju Ligoninės patikrinimą atliko du aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą turintys specialistai, atliekant ekspertinį vertinimą dalyvavo trys aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą turintys specialistai, taikinimo komisijoje šį ginčą nagrinėjo trys aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą turintys specialistai. Šiuo atveju specialios psichiatrijos žinios būtų pageidautinos, tačiau nėra būtinos, nes visais šiais atvejais bet kuris aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą turintis asmuo puikiai suvokia, kad ginčijamais atvejais pacientų ligų/ būsenų nėra galimybės išgydyti per tokį trumpą laiką, o tinkamai tokias būsenas stabilizavus, jos negali taip greitai vėl atsirasti.

56Be to, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Ligoninės skundą iš esmės todėl, kad VTLK direktorius nepasinaudojo teise kontrolės procedūrai pasitelkti psichiatrijos srities specialistus, pats nepasinaudojo teise pasitelkti šios srities specialistus. Teismo prašymu VTLK pasiūlė kaip ekspertus ar specialistus pasitelkti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichiatrijos klinikos specialistus: klinikos vadovę prof. V. A., kuri yra ir psichiatrijos srities vyriausioji šalies specialistė, ar prof. B. B., kuris yra ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos specialistas konsultantas psichiatrijos klausimais. VTLK netgi pateikė teismui V. A. sutikimą konsultuoti ekspertus ar teismą, tačiau teismas nepasinaudojo šia galimybe. Taigi teismas, nepasinaudodamas galimybe skirti ekspertizę ar pasitelkti specialistus, visapusiškai neišsiaiškino visų bylos aplinkybių ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

573. Dėl VTLK sprendimų motyvacijos: VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 yra detaliai aprašyti patikrinimo metu nustatyti faktai, paaiškinta dėl kokių priežasčių, kokiais motyvais ir kokiais teisės aktais remiantis ginčijamais atvejais du hospitalizavimai Ligoninėje turi būti laikomi vienu hospitalizavimu, detaliai apskaičiuota Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padaryta žala ir tai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus administracinio akto reikalavimus. VTLK taikinimo komisijos 2014 m. vasario 28 d. protokole taip pat yra detaliai išnagrinėti visi atvejai, jie išsamiai aprašyti, nurodyti komisijos narių argumentai, kodėl ginčijami atvejai laikytini vienu aktyvaus gydymo epizodu, pateikti komisijos narių pasiūlymai dėl kiekvieno atvejo traktavimo. Nors iš Taikinimo komisijos protokolo nėra visiškai aišku, kokios sudėties komisija balsavo (protokole išvardyti visi posėdyje dalyvavę asmenys, bet neparašyta, kurie iš jų yra komisijos nariai), tačiau, vertinant minėtą protokolą sistemiškai, akivaizdu, kad komisijos nariams, posėdžio metu išklausiusiems kontrolės procedūroje dalyvavusių VTLK specialistų ir Ligoninės atstovų paaiškinimus ir argumentus, keturi komisijos nariai (L. V., A. C., A. V. ir A. B.) pasiliko vieni ir aptarė visus ginčytinus atvejus, išdėstė argumentus, kodėl kiekvienas šių atvejų turi būti traktuojamas ne kaip du hospitalizavimai, o kaip vienas, balsavo ir pateikė pasiūlymą VTLK direktoriui.

58Remiantis Taikinimo komisijos siūlymu, VTLK direktorius 2014 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 4BR-19, kuriuo iš dalies pakeitė VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. Ekspertizės pažymą Nr. 1EP-475. VTLK direktorius šį sprendimą priėmė remdamasis Taikinimo komisijos motyvuotais siūlymais ir tai reiškia, kad jis juos laikė pagrįstais ir motyvuotais, taigi juos papildomai motyvuoti nėra būtina. VTLK direktorius tokiame sprendime savo motyvus turėtų pateikti tik tuo atveju, jei nuspręstų nepritarti Taikinimo komisijos siūlymams. Tokiu atveju būtų būtina nurodyti motyvus, dėl kokių priežasčių nepritariama Taikinimo komisijos siūlymui.

594. Atsakovo manymu, teismas netinkamai, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neįsigilino į atsakovo pateiktą atsiliepimą ir teisme duotus paaiškinimus.

60Pareiškėjas VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė atsiliepime prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

61Atsakovas yra biudžetinė, o ne gydymo įstaiga. Atsakovo nuostatose nenumatyta jo teisė vertinti gydymo procesą. Šie atsakovo argumentai atmestini, nes pacientų sveikatos būklę gali vertinti tik gydytojai. Atsakovo nurodyti ekspertai, surašę ginčo aktus, nėra praktikuojantys gydytojai, nė vienas iš jų neturi psichiatro kompetencijos.

62Teisėjų kolegija

konstatuoja:

63IV.

64Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (toliau – Ligoninė) skundą, t. y. panaikino Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – VTLK) 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 11.1 ir 11.5.1 punktus, taip pat VTLK direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 4BR-19 4–12 punktus.

65Pirmosios instancijos teismas šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad ginčo sprendimai tiek, kiek jie yra ginčijami šioje byloje, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo, pagal kurį individualūs administraciniai aktai turi būti pagrįsti, o juose išdėstyti motyvai, pateikti argumentai ir įrodymai – adekvatūs, aiškūs ir pakankami.

66Su minėtu teismo sprendimu nesutiko ir apeliacinį skundą teismui pateikė VTLK.

67Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, surinktus duomenis bei skundžiamame teismo sprendime nurodytus argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo. Atsakovo VTLK apeliacinis skundas atmestinas.

68Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas motyvuojant jį tuo, kad ginčijami aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių būtent su minėtos įstatymo nuostatos pažeidimu (atsakovo teigimu, skundžiami aktai minėtos nuostatos reikalavimus atitinka, nes juose, taip pat ir kituose dokumentuose, kurie yra sudėtine ginčijamų aktų dalimi, yra aiškiai ir išsamiai išdėstyti sprendimų priėmimo motyvai).

69Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kurioje ne kartą pažymėta, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia tai, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą adm. byloje Nr. A756‑450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą adm. byloje Nr. A556‑15/2010). Kadangi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pažymėtina, kad šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą adm. byloje Nr. A556‑336/2011). Be to, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis adm. byloje Nr. A438‑1116/2010).

70Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu), tačiau administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tokių tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra. Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-69/2011).

71Šiuo gi atveju ginčijamoje VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 (pareiškėjas prašė panaikinti jos 11.1 ir 11.5.1 punktus) nurodyta, kad ji priimta vertinant Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2013 m. lapkričio 8 d. Patikrinimo pažymą Nr. 1Vo-411/V ir VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. K2-1303 „Dėl patikrinimo pažymos“, kuriuo pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo 2013 m. lapkričio 8 d. Patikrinimo pažyma Nr. 1Vo-411/V, pateikė savo paaiškinimus ir patikslinimus, t. y. paaiškino, kodėl 2013 m. lapkričio 8 d. patikrinimo pažymoje nurodyti pacientų gydymo atvejai negali būti laikomi vienu aktyvaus stacionarinio gydymo atveju. Ginčijamas VTLK direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 4BR-19 (pareiškėjas prašė panaikinti šio sprendimo 4–12 punktus) priimtas remiantis, be kita ko, Vilniaus teritorinės ligonių kasos taikinimo komisijos 2014 m. vasario 24 d. posėdyje priimtu sprendimu (2014 m. vasario 28 d. protokolas Nr. 23 TK-1).

72Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 sudėtine dalimi laikytina VTLK 2013 m. lapkričio 8 d. Patikrinimo pažyma Nr. 1Vo-411/V. Įvertinusi šių atsakovo priimtų aktų turinį teisėjų kolegija pažymi, jog juose iš esmės nurodyta, kad už atitinkamų pacientų gydymą (t. y. J. Č., B. Ž., V. M., N. V., L. T., V. Š., L. T.) Ligoninė turėjo pateikti apmokėti VTLK kaip už vieną aktyvaus stacionarinio gydymo atvejį, kadangi šiems pacientams buvo teikiamos tos pačios rūšies sveikatos priežiūros paslaugos, o Ligoninė šiems pacientams turėjo užtikrinti atitinkamų specialistų (dermatovenerologo, traumatologo, ortopedo traumatologo, chirurgo ir kt.) konsultacijas. Šias 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 padarytas išvadas atsakovas pagrindė iš esmės dviejų teisės aktų nuostatomis: pirma, Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl medicininės apskaitos dokumentų formų tvirtinimo“ patvirtintų „Formos Nr. 066/a-LK „Stacionare gydomo asmens statistinė kortelė“ pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių“ 5 punktu, nustatančiu, kad gydymas etapu vadinamas paciento gydymo laikotarpis, kuriuo teikiamos vienos rūšies gydymo paslaugos; ir antra, Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 256 „Dėl pirminio, antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo“ 5 priedo „Psichiatrijos antrinio lygio stacionarinių paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimų“ 2 punktu, nustatančiu reikalavimą asmens sveikatos priežiūros įstaigai teikiant psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas užtikrinti trūkstamų specialistų konsultacijas pagal sutartis su kitomis gydymo įstaigomis. Iš esmės jokių kitų argumentų (motyvų) atsakovas nepateikė (atsakovas nurodė tik faktus apie tai, kada pacientas atvežtas į Ligoninę, kada išvyko iš Ligoninės, taip pat koks psichinės sveikatos sutrikimas asmeniui diagnozuotas, kokio kito specialisto konsultacija suteikta).

73Įvertinusi nurodytus dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nei iš VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475, nei iš VTLK 2013 m. lapkričio 8 d. Patikrinimo pažymoje Nr. 1Vo-411/V išdėstytų argumentų nėra aišku, kaip išvardinti aktai pritaikomi nagrinėjamai situacijai, o būtent nėra aišku, kurie atsakovo nurodyti duomenys apie atitinkamų pacientų atvykimo ir išvykimo į/iš Ligoninės datas bei šiems pacientams nustatytas diagnozes leido atsakovui daryti išvadą, kad atitinkamo paciento gydymas Ligoninėje nebuvo baigtas jo išrašymo dieną, t. y. kad pacientas nebuvo išrašytas iš Ligoninės (prieš nukreipiant jį pas kitos srities specialistą konsultacijai), o vėliau iš naujo paguldytas į Ligoninę. Pažymėtina, kad aiškūs, išsamūs argumentai ir motyvai turi būti išdėstyti administraciniuose aktuose, o ne atsakovo atsiliepimuose į skundą ir/ar apeliacinį skundą.

74Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Ligoninė, susipažinusi su VTLK 2013 m. lapkričio 8 d. Patikrinimo pažyma Nr. 1Vo-411/V, pateikė atsakovui 2013 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. K2-1303 „Dėl patikrinimo pažymos“, kuriame išdėstė savo paaiškinimus (pastabas), kodėl 2013 m. lapkričio 8 d. patikrinimo pažymoje nurodyti pacientų gydymo atvejai negali būti laikomi vienu aktyvaus stacionarinio gydymo atveju. Įvertinus VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymos Nr. 1EP-475 turinį, darytina išvada, kad atsakovas pareiškėjo 2013 m. lapkričio 25 d. rašte išdėstytų argumentų dėl ginčo esmės ne tik, kad nepaneigė, bet ir išvis nenagrinėjo, t. y. atsakovas iš esmės nemotyvavo, kodėl atmeta pareiškėjo paaiškinimus ir daro išvadą, jog atitinkami pacientai iš tikro nebuvo išrašyti iš Ligoninės, o tik aktyvaus gydymo metu buvo siųsti į atitinkamų specialistų konsultacijas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai pažymi tai, jog pareiškėjas minėtame 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303 atsakovui iš esmės nurodė, kad atitinkami pacientai iš Ligoninės buvo išrašyti todėl, kad jų išrašymo dienai nebebuvo indikacijų juos toliau gydyti Ligoninėje. Vadinasi, atsakovas iš esmės turėjo įvertinti kiekvieno iš nurodytų pacientų ligos istoriją ir tik tuomet daryti išvadą dėl to, ar to asmens gydymas Ligoninėje (jo išrašymo dieną) buvo baigtas, ar ne.

75Pažymėtina, kad atsakovas 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 iš esmės atkartojo tokius pat duomenis apie minėtų pacientų atvykimo ir išvykimo į/iš Ligoninės datas bei šiems pacientams nustatytas diagnozes, kurios buvo nurodytos ir VTLK 2013 m. lapkričio 8 d. Patikrinimo pažymoje Nr. 1Vo-411/V, t. y. kitų argumentų, kurie pagrįstų atsakovo 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 padarytas išvadas, 2013 m. lapkričio 8 d. Patikrinimo pažymoje Nr. 1Vo-411/V taip pat nenurodė.

76Pasisakydama dėl kito šioje administarcinėje byloje ginčijamo akto – VTLK direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 4BR-19, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jame yra aiškiai nurodoma, kad 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 4BR-19 yra iš dalies pakeičiama VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. Ekspertizės pažyma Nr. 1EP-475 „Dėl VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės neplaninio patikrinimo“. Tačiau jokių argumentų, kuriais pagrįstų šiame sprendime nurodytus pakeitimus, atsakovas nepateikė: atsakovas nurodė tik tai, kad atitinkamų pacientų gydymas dviem ar trim skirtingais laikotarpiais vertintinas kaip vienas aktyvaus stacionarinio gydymo atvejis; taip pat, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi atlyginti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą. VTLK direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendime Nr. 4BR-19 nurodyta, kad jis priimtas pritariant VTLK taikinimo komisijos 2014 m. vasario 24 d. posėdyje priimtam sprendimui (2014 m. vasario 28 d. protokolas Nr. 23 TK-1). Tačiau, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, minėtame VTLK taikinimo komisijos 2014 m. vasario 28 d. protokole Nr. 23 TK-1 taip pat nėra pateikta jokių ginčijamą sprendimą pagrindžiančių argumentų (VTLK taikinimo komisijos posėdžio protokole užfiksuota tik tai, kad tarp šalių vyksta ginčas, nurodyta, kokios pozicijos laikosi atitinkama ginčo šalis).

77Pabrėžtina, kad VTLK direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 4BR-19 priimtas remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 36 straipsniu, nustatančiu, kad teritorinės ligonių kasos taikinimo komisija sprendžia ginčus tarp sveikatos priežiūros įstaigų ir teritorinės ligonių kasos dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo ir sveikatos priežiūros sutarčių vykdymo; taip pat Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2014 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1K-10 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašo 62 punktu, numatančiu, jog „TLK ir įstaigos (ar įmonės) ginčus gali spręsti TLK taikinimo komisija. TLK direktorius, įvertinęs taikinimo komisijos siūlymus, prireikus motyvuotu sprendimu gali visiškai arba iš dalies pakeisti ekspertizės pažymą“. Taigi VTLK direktoriaus sprendimas, kuriuo vertinamas VTLK taikinimo komisijos siūlymas ir kuriuo iš dalies keičiama VTLK ekspertizės pažyma turi būti motyvuotas. Šiuo gi atveju ginčijamas VTLK direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 4BR-19 minėto reikalavimo neatitiko.

78Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažyma Nr. 1EP-475 ir 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 4BR-19 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo individualius administracinius aktus pagrįsti, juose išdėstyti motyvus, pateikti adekvačius, aiškius ir pakankamus argumentus bei įrodymus.

79Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistu.

80Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

81Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą atmesti.

82Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (toliau –... 5. Pareiškėjo teigimu, VTLK nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjo išrašytų ir... 6. Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa su skundu nesutiko ir atsiliepime... 7. Teigė, kad sistemiškai vertinant VLK direktoriaus 2006 m. kovo 24 d. įsakymu... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu... 10. Šioje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo Nr. 4BR-19 4–12 punktų ir... 11. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis proceso šalių ir jų atstovų... 12. VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. surašė Ekspertizės pažymą Nr. 1EP-475... 13. Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 VTLK, inter alia, konstatavo, kad Ligoninė... 14. – V. M. 2013 m. sausio 24 d. – 2013 m. vasario 8 d., J. Č. 2012 m. spalio... 15. – Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 256... 16. Ligoninė 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. K2-201 dėl Ekspertizės pažymos Nr.... 17. VTLK direktorius 2014 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 4BR-19, kuriuo iš... 18. „4. Paciento V. M., gim. (duomenys neskelbtini), gydymą stacionare nuo 2013... 19. 5. Pritarti paciento J. Č., gim. (duomenys neskelbtini), gydymo ASPĮ... 20. 6. Pritarti paciento B. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), gydymo nuo 2012 m.... 21. 7. Pacientės N. V., gim. (duomenys neskelbtini) (gydyta nuo 2013 m. sausio 14... 22. 8. Pacientės L. T., gim. (duomenys neskelbtini), gydymo nuo 2013 m. vasario 25... 23. 9. Paciento V. Š., gim. (duomenys neskelbtini), gydymo nuo 2013 m. kovo 11 d.... 24. 10. Pacientės L. T., gim. (duomenys neskelbtini), gydymo nuo 2013 m. vasario... 25. 11. Žala PSDF biudžetui iš viso 27095,02 Lt.... 26. 12. ASPĮ iki 2014 m. balandžio 14 d. turi atlyginti PSDF biudžetui padarytą... 27. Iš ginčijamų Sprendimo Nr. 4BR-19 4–12 punktų ir Ekspertizės pažymos... 28. Hospitalizacijos rodikliai ir jų skaičiavimo tvarka sureguliuoti Sveikatos... 29. – pacientus V. M., J. Č., B. Ž., N. V., L. T., V. Š., L. T.... 30. – šis teisinis reguliavimas taikomas tik tais atvejais, jeigu diagnostikos... 31. Šioje byloje nustatyta, kad VTLK galėjo atlikti neplaninį Ligoninės... 32. Sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos iš PSDF... 33. Nurodytą Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme, Sveikatos draudimo... 34. Ginčijami Sprendimas Nr. 4BR-19, Ekspertizės pažyma Nr. 1EP-475 yra... 35. Šioje byloje nustatyta, kad Ligoninė 2013 m. lapkričio 25 d. raštu Nr.... 36. – Dėl V. M.. Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2013 m. sausio 24 d.... 37. – dėl J. Č.. Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2012 m. spalio 18 d.... 38. – Dėl B. Ž.. Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2012 m. spalio 31 d.... 39. – Dėl N. V.. Ligoninės gydymo stacionare gydyta 2013 m. sausio 14 d. –... 40. – Dėl L. T.. Ligoninės gydymo stacionare gydyta 2013 m. vasario 25 d.... 41. – Dėl V. Š. (V. S.). Ligoninės gydymo stacionare gydytas 2013 m. kovo 11... 42. – Dėl L. T.. Ligoninės gydymo stacionare gydyta 2013 m. vasario 12 d.... 43. Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. K2-1303 nurodyta informacija... 44. Šioje byloje nustatyta, kad Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475, Ligoninės... 45. Teismas, įvertinęs Taikinimo komisijos 2014 m. vasario 28 d. posėdžio... 46. VTLK ginčijamuose Ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-475 ir Sprendime Nr. 4BR-19... 47. Atsakovas teigia, kad išvadą dėl ginčijamose Ekspertizės pažymoje Nr.... 48. Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad... 49. Pareiškėjas, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau... 50. Šiame sprendime minėta, kad teismas 2014 m. lapkričio 12 d. priėmė... 51. III.... 52. Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa apeliaciniu skundu prašo... 53. 1. Dėl įrodymų vertinimo: Ligoninės 2013 m. lapkričio 25 d. rašte Nr.... 54. Minėtuose raštuose pateiktus Ligoninės neva išsamius medicininius... 55. 2. Dėl specialiųjų psichiatrijos žinių: vien tai, kad VTLK direktorius... 56. Be to, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Ligoninės skundą iš esmės... 57. 3. Dėl VTLK sprendimų motyvacijos: VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. Ekspertizės... 58. Remiantis Taikinimo komisijos siūlymu, VTLK direktorius 2014 m. kovo 14 d.... 59. 4. Atsakovo manymu, teismas netinkamai, nevisapusiškai ir neobjektyviai... 60. Pareiškėjas VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė atsiliepime... 61. Atsakovas yra biudžetinė, o ne gydymo įstaiga. Atsakovo nuostatose... 62. Teisėjų kolegija... 63. IV.... 64. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Vilniaus apygardos... 65. Pirmosios instancijos teismas šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad ginčo... 66. Su minėtu teismo sprendimu nesutiko ir apeliacinį skundą teismui pateikė... 67. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje... 68. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas... 69. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo... 70. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi... 71. Šiuo gi atveju ginčijamoje VTLK 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės... 72. Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme VTLK 2013 m.... 73. Įvertinusi nurodytus dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nei iš... 74. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Ligoninė, susipažinusi su VTLK 2013 m.... 75. Pažymėtina, kad atsakovas 2013 m. gruodžio 31 d. ekspertizės pažymoje Nr.... 76. Pasisakydama dėl kito šioje administarcinėje byloje ginčijamo akto – VTLK... 77. Pabrėžtina, kad VTLK direktoriaus 2014 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 4BR-19... 78. Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia,... 79. Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos... 80. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 81. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą... 82. Nutartis neskundžiama....