Byla P-40-146/2015
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. A. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014 pagal pareiškėjo V. A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas V. A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (teisėjo alga ir 18 proc. priedas už ištarnautus metus) – 17 682,18 Lt, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išeitinės pašalpos dalį jam einant bendrosios kompetencijos teismo teisėjo pareigas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 24 d., 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo įsigaliojimo ir visiško jo įvykdymo bei įpareigoti Vilniaus apygardos teismą perskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį, įskaičiuojant į jį neišmokėtas sumas ir pažymą pateikti Nacionalinei teismų administracijai (teisėjo pensijai perskaičiuoti) ir pareiškėjui.

5Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi (b. l. 30–32), priimta administracinėje byloje Nr. I-1224-208/2014, pareiškėjo V. A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vertino pareiškėjo turimą teisininko kvalifikaciją ir faktines bylos aplinkybes. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, ir darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų terminas kreiptis į teismą pripažįstamas pakankamu tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Kadangi pareiškėjas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir su ja susijusias sumas prašė priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 24 d., o į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 13 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų senaties terminą, kadangi darbo užmokesčio nepriemokos susidarė anksčiau nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nei prašymo atnaujinti senaties terminą, nei aplinkybių, suteikiančių pagrindą atnaujinti senaties terminą, nepateikė, teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsniu, taikė ieškinio senatį, todėl pareiškėjo skundą (kadangi paskesnieji skundo reikalavimai yra išvestiniai iš reikalavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo) atmetė, remdamasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies pagrindu.

6Pareiškėjas V. A. G. apeliaciniu skundu (kurį pareiškėjas pavadino atskiruoju skundu) (b. l. 37–38) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad žala jam padaryta atsakovui vykdant valstybės priimtus neteisėtus teisės aktus, kuriais nepagrįstai buvo mažinamas teisėjų pareiginės algos koeficientas. Nors šie neteisėti įstatymai buvo priimti laikinai, tačiau jų galiojimas vėlesniais įstatymo pakeitimais buvo sistemingai tęsiamas ir jie galiojo pareiškėjo skundo padavimo teismui dieną. Pareiškėjas nurodė žinojęs faktą, jog dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų gauna sumažintą atlyginimą, tačiau nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atlyginimas sumažintas neteisėtai ir tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus 2013 m. liepos 1 d. nutarimą sužinojo apie savo pažeistą teisę, todėl, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad senaties terminas jo atžvilgiu prasidėjo 2013 m. liepos 1 d., kurią jis sužinojo, jog jo teisė gauti visą atlyginimą už padarytą darbą buvo pažeista. Taip pat pažymėjo, kad neteisėti įstatymai galiojo iki 2013 metų, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. padarytas teisės pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio, o kreipimosi į teismą dieną pažeidimas nebuvo pasibaigęs, nes tik 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas įstatymas, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti praradimų kompensavimo mechanizmą.

7Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs V. A. G. apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi (b. l. 53–58), priimta administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014, pareiškėjo apeliacinio skundo netenkino ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą nepakeistą. Teismas tikrino ar pagrįstai ir teisingai byloje buvo taikytos ieškinio senatį reglamentuojančios įstatymų normos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Priimdamas sprendimą apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, tai, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, reikalavo taikyti byloje ieškinio senatį, taip pat į CK 1.127 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento. Nustatė, kad pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos už 2009 m. gegužės 1 d. – 2010 m. gegužės 24 d. laikotarpį darbo užmokesčio dalies kreipėsi 2013 m. rugsėjo 13 d., pažymėjo, jog pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo pažeistos teisės dėl su teisėjo pareigų atlikimo teisiniais santykiais susijusių piniginio pobūdžio reikalavimų galėtų būti ginamos tik už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. ir, atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad pareiškėjas savo reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2009 m. gegužės 1 d. – 2010 m. gegužės 24 d. laikotarpį pareikšti yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

8Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena ir iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentų sprendė, kad pareiškėjas sužinojimą apie tai, kad už 2009 m. gegužės 1 d. – 2010 m. gegužės 24 d. laikotarpį jam buvo nepagrįstai apribotas atlyginimo mokėjimas sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime (oficialiai paskelbtame 2013 m. spalio 1 d.) pateiktais išaiškinimais dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėjo, jog pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pasiūlyta prašyti atnaujinti senaties terminą, tačiau V. A. G. tokio prašymo nepateikė. Taip pat atsižvelgė į pareiškėjo eitas teisėjo pareigas bei tai, jog jo gebėjimai taikyti teisę ir ginti savo galimai pažeistas teises negali būti vertinami pagal žemesnius nei vidutinius apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiančio asmens analogiškoje situacijoje elgesio standartus. Įvertinęs visa tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi Civilinio kodekso 1.131 straipsnio nuostatomis ir konstatavusi, kad nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino aplinkybes, teisingai pritaikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias įstatymų normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu.

9II.

102014 m. gruodžio 26 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo V. A. G. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014 vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

11Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas argumentu, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014 yra be motyvų ir tai yra pagrindas atnaujinti šioje byloje procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl ieškinio senaties termino taikymo, tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai. Teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 9 d. nutartyje ieškinio senaties termino pradžią be jokių motyvų skaičiavo nuo 2009 metų. Pareiškėjo teigimu, ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2013 m. liepos 2 d., nes pareiškėjas apie jo teisių pažeidimą sužinojo iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo.

12Teisėjų kolegija,

konstatuoja:

13Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

14Pažymėtina ir tai, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti grindžiamas bylos proceso šalies siekiu, kad būtų atliktas įrodymų vertinimas, kuris byloje nebuvo atliktas atitinkamų procesinės teisės normų pagrindu. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra pažymėta, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04).

15EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją, 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją ir kt.).

16Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

17Administracinė byla Nr. A552-1878/2014, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2014 m. gruodžio 29 d., t. y. pateiktas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.

18ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

19Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad EŽTT praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT sprendimas byloje Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ( EŽTT sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands).

20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. LVAT 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.P261-136/2014, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010, LVAT 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2008 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-65/2008 ir kt.).

21Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, kurių pagrindu teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu.

22Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu sieja iš esmės su tuo, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014 motyvais, kuriais remdamasi teisėjų kolegija išsprendė atsakovo reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį reikalavimams dėl su darbo užmokesčių susijusių išmokų pareikšti.

23Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, medžiaga, pareiškėjo argumentus, esą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A552-1878/2014 be motyvų, atmeta kaip nepagrįstus. Iš minėtos nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teisėjų kolegija, priimdama minėtą nutartį bylos aplinkybių kontekste atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo, taip pat į ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Nutartyje pasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis ieškinio senaties termino skaičiavimą sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo paskelbimu. Nutartyje atkreiptas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pasiūlė pareiškėjui prašyti atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau pareiškėjas atsisakė, taip pat įvertinta tai, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 9 d. nutartyje priėjo prie išvadų kad nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio taikymo sritį ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu. Taigi priešingai nė teigia pareiškėjas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr.A552-1878/2014 IV (konstatuojamojoje) dalyje yra bylos faktinėmis aplinkybėmis, teisės normomis ir teismų praktika pagrįsti motyvai, kuriais teismas pagrindė rezoliucinėje dalyje suformuluotą išvadą atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ nurodyta, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu.

25Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą administracinėje Nr.A552-1878/2014 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu nėra pagrindo.

26Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

27Pareiškėjo V. A. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014 netenkinti.

28Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014.

29Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas V. A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–6)... 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi (b. l.... 6. Pareiškėjas V. A. G. apeliaciniu skundu (kurį pareiškėjas pavadino... 7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs V. A. G.... 8. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apeliacinės... 9. II.... 10. 2014 m. gruodžio 26 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo... 11. Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas argumentu, kad Lietuvos vyriausiojo... 12. Teisėjų kolegija,... 13. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą... 14. Pažymėtina ir tai, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti... 15. EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių... 16. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl... 17. Administracinė byla Nr. A552-1878/2014, kurioje prašoma atnaujinti procesą,... 18. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti... 19. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš... 20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą... 21. Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8... 22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153... 23. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos, kurioje prašoma atnaujinti... 24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d.... 25. Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atnaujinti... 26. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 27. Pareiškėjo V. A. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje... 28. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014.... 29. Nutartis neskundžiama....