Byla A-525-3255-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

2sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

3dalyvaujant pareiškėjui K. L. K.,

4pareiškėjo T. K. atstovams K. L. K. ir advokatei Akvilei Grikienytei,

5atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei Brigitai Stankevičiūtei,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. L. K. ir T. K. skundą atsakovams Vilniaus rajono savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

9Pareiškėjai T. K. ir K. L. K. skundu (t. I, b.l. 1–7), kurį patikslino (t. I, b.l. 71–76, 142–147), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

101) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. A33-6938-(4.9) ir 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. A33-157-(25.21);

112) įpareigoti Administraciją, priimti sprendimą atnaujinti 2007 m. gegužės 10 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. 116-07 galiojimo terminą ir jį pratęsti, o nesant tokios galimybės, sudaryti su pareiškėju T. K. naują detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį dėl žemės sklypo, esančio (kad. Nr. ( - )) ( - ), Vilniaus rajone, žemės naudojimo paskirties keitimo ir padalinimo į kelias dalis;

123) priteisti iš atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD), K. L. K. naudai po 2 500 Lt dydžio neturtinei žalai atlyginti.

13Taip pat prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14Nurodė, jog 2010 m. gruodžio 9 d. tarp pareiškėjo T. K., kaip pirkėjo, ir K. L. K., kaip pardavėjo, buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjas T. K. įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį ( - ), Vilniaus rajono savivaldybėje (unikalus Nr. ( - )). Minėtos sutarties 3 punktu susitarta, kad kartu su įgyjamu turtu pareiškėjui T. K., kaip pirkėjui, nuosavybės teise pereina turte esantys medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai, taip pat teisės ir pareigos, kylančios iš 2010 m. balandžio 26 d. dienos planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti, bei teisė prašyti pratęsti 2007 m. gegužės 10 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. 116-07 (toliau – ir Sutartis). K. L. K. 2006 m. vasario 6 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą sudaryti planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį ir išduoti planavimo sąlygas žemės sklypo detaliajam projektui rengti, pakeičiant žemės naudojimo paskirtį, padalijant sklypą. Kadangi Administracija atsisakė sudaryti sutartį, pastarasis kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2006 m. liepos 17 d. sprendimu (byla Nr. 1-3166-02/2006) įpareigojo Administraciją perduoti K. L. K. žemės sklypo detaliojo plano organizatoriaus teises ir pareigas ir sudaryti su juo sutartį dėl šių teisių ir pareigų perdavimo bei priimti sprendimą dėl planavimo sąlygų išdavimo šio žemės sklypo detaliajam planui rengti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 9 d. nutartimi (byla Nr. A14-253/2007) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Administracija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimą, 2007 m. gegužės 10 d. dieną sudarė su K. L. K. sutartį, tačiau 2007 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. A33-3300-(4.9) nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio nuostatas ir Vilniaus RAAD raštą, sąlygos detaliojo planavimo dokumentams nebus išduotos. Todėl K. L. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Administraciją išduoti sąlygas detaliajam planui rengti žemės sklype. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 25 d. priėmė sprendimą (byla Nr. 1-1703-56), kuriuo skundą patenkino, panaikino Administracijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. A33-3300-(4.9) ir įpareigojo ją per 15 darbo dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti sąlygas detaliajam planui rengti. Atitinkamai K. L. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti Vilniaus RAAD 2009 m. vasario 2 d. raštą Nr. VR-1.7-206 ir įpareigoti parengti planavimo sąlygas detaliojo plano rengimui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 7 d. nusprendė K. L. K. skundą tenkinti iš dalies, panaikino Vilniaus RAAD 2009 m. vasario 2 d. sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti K. L. K. prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi (byla Nr. A662-664/2010) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą paliko nepakeistą, o Vilniaus RAAD apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus RAAD, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartį, 2010 m. balandžio 26 d. parengė žemės sklypo planavimo sąlygas. Nurodė, jog Sutarties 10 punkte buvo įtvirtintas jos galiojimo terminas, nustatant, jog sutartis įsigalioja jos pasirašymo momentu ir galioja iki 2010 metų (ne ilgiau kaip 3 metus), todėl K. L. K., iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gavęs informaciją apie žemės sklypo planavimo sąlygas, nedelsiant 2010 m. gegužės 6 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu pratęsti detaliojo planavimo organizatoriaus sutarties galiojimo terminą dėl svarbios priežasties – dėl objektyvių ir nuo jo nepriklausančių priežasčių, t. y. neišduotų planavimo sąlygų. 2010 m. gegužės 20 d. dienos raštu Nr. A33-2901-(25.2.1) Administracija atsisakė pratęsti Sutarties galiojimo terminą, nurodydama, kad teisės aktais nustatytas terminas negali viršyti 3 metų. K. L. K. 2010 m. gegužės 10 d. taip pat pateikė prašymą planavimo sąlygų sąvadui detaliojo planavimo dokumentui rengti. 2010 m. gegužės 24 d. raštu Nr. A33-2963-(25.21) buvo atsisakyta išduoti planavimo sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentui rengti, nepaisant to, kad Vilniaus RAAD 2010 m. balandžio 26 d. parengė ir pateikė atsakovui žemės sklypo sąlygas, o prašymas planavimo sąlygų sąvadui detaliojo planavimo dokumentui rengti atsakovui buvo pateiktas 2010 m. gegužės 6 d. – dar iki baigiantis Sutarties galiojimui (Sutartis sudaryta 2007 m. gegužės 10 d.). Atsisakymo motyvas – Sutarties galiojimo pasibaigimas. Dėl tokių priežasčių K. L. K. 2010 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į Administraciją su pakartotiniu prašymu atnaujinti Sutarties galiojimą ir pratęsti jį iki penkių metų laikotarpio arba sudaryti naują detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį dėl žemės sklypo (naujas reikalavimas). 2010 m. gruodžio 14 d. buvo gautas Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. A33-6938-(4.9), kuriuo atsisakyta nagrinėti prašymą dėl Sutarties pratęsimo, nes esą jis buvo išnagrinėtas ir į jį atsakyta 2010 m. gegužės 20 d. raštu Nr. A33-2901(25.21). Taip pat nurodyta atitinkamais duomenimis patikslinti ir papildyti prašymą sudaryti sutartį, o jis bus nagrinėjamas teisės aktų nustatyta tvarka. Administracijai 2010 m. gruodžio 27 d. buvo pateiktas prašymas Nr. A34-6933 dėl sutarties sudarymo, tačiau Administracija 2011 m. sausio 7 d. dienos sprendimu Nr. A33-157-(25.21) atsisakė sudaryti sutartį, nes planavimo tikslas – keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio paskirties į kitos paskirties žemę prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams. Pažymėjo, jog Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. dienos sprendime Nr. A33-6938-(4.9) nurodyti motyvai, jog prašymas dėl sutarties pratęsimo jau buvo išnagrinėtas ir į jį buvo atsakyta 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. A33-2901-(25.2.1), yra nepagrįsti, kadangi 2010 m. gruodžio 3 d. dienos prašyme buvo nurodytos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, pateikti nauji argumentai, kuriais ginčijamas atsakymo pagrįstumas. K. L. K. 2010 m. gegužės 6 d. prašymas buvo be motyvų, o 2010 m. gruodžio 3 d. atsakovui pateiktame prašyme cituoti teismų sprendimai ir atkreiptas dėmesys į teismų procesus, dėl kurių trukmės pasibaigė sutarties galiojimas, remtasi konstituciniu teisinės valstybės principu, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nurodė, kad trejų metų sutarties terminas, per kurį K. L. K. galėjo atlikti visas būtinas detaliojo planavimo procedūras ir parengti detalųjį planą, buvo praleistas dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, dėl ko ilgai truko teisminiai procesai apygardos administraciniuose teismuose, o teismai konstatavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos veiksmų neteisėtumą. Nurodyti teismų sprendimai turi res judicata galią, todėl privalomi vykdyti, o juose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią. Padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl jos veiksmai pripažinti kaip neteisėtais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Tokie neteisėti veiksmai yra svarbi priežastis, dėl kurios buvo praleistas Sutartyje nustatytas trejų metų terminas detaliojo plano parengimui. Pažymėjo, jog analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pripažindamas, kad galima pratęsti sutarties dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo galiojimo terminą, jeigu jis praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, pirmenybę teikiant teisingumo teisėtumui (byla Nr. A662-171/2010). Teigė, jog Administracijai taikant imperatyviai nustatytą trejų metų sutarties terminą, be galimybės jį atnaujinti arba sudaryti naują sutartį, yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2000-02-23, 2001-07-12, 2002-11-25, 2003-01-24 nutarimai) ir nurodė, jog T. K. teisėtų lūkesčių pagrindą sudaro įgytų teisių apsauga, t. y. pareiškėjas, kaip teisių perėmėjas, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad K. L. K. pagal galiojančius teisės aktus įgytos ir perleistos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos, o praleidus terminą dėl pačių valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, tas terminas bus atnaujintas. Nepaisant to, kad K. L. K. pateikė atsakovui visus būtinus sutarties sudarymui dokumentus dar su 2006 m. vasario 6 d. prašymu, Administracija 2010 m. gruodžio 10 d. sprendime Nr. A33-6938-(4.9) nurodė, kad būtina patikslinti ir papildyti prašymą dėl naujos sutarties sudarymo ir jis bus nagrinėjamas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl Administracijai 2010 m. gruodžio 27 d. buvo pateiktas papildomas prašymas. Tačiau Administracija atsisakė sudaryti sutartį, nes planavimo tikslas – keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio paskirties į kitos paskirties žemę prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams. Administracija rėmėsi Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano aiškinamojo rašto 2.4.1 punktu, pagal kurį M1 tipo zonoje miškų ūkio paskirties žemė į kitos paskirties žemę nekeičiama. Teigė, jog šiuo sprendimu Administracija pažeidė K. L. K. teises ir nevykdė teismo sprendimų. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo (byla Nr. A14-253/2007), kad galiojantis įstatyminis reglamentavimas nenustato absoliutaus draudimo keisti ūkinės paskirties miško žemės tikslinę paskirtį, o atsakovui priimant sprendimą dėl detaliojo planavimo teisių perdavimo pareiškėjui galioję (ir šiuo metu galiojantys) įstatymai nedraudė spręsti miško žemės tikslinės paskirties pakeitimo klausimo tuo atveju, kai nėra parengti teritorijos bendrasis ar specialusis planai. Pabrėžė, jog jokių kliūčių žemės tikslinės paskirties keitimui į miško paskirtį nebuvo numatyta. K. L. K. teisės, kurias perėmė pareiškėjas T. K., pripažintos teismų sprendimais, negali būti paneigtos, o Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniai jo atžvilgiu negali būti taikomi. Administracija pažeidė K. L. K. teises dar 2007 metais, o Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija – 2009 metais, todėl pastarasis kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Pažymėjo, jog, vykstant teismų procesams, Sutarties galiojimo terminas pasibaigė ne dėl K. L. K. kaltės. Pabrėžė, jog dėl neteisėtų atsakovų veiksmų K. L. K. negalėjo atlikti detaliojo planavimo veiksmų per Sutarties galiojimo laikotarpį, negalėjo pratęsti Sutarties galiojimo, gauti planavimo sąlygų sąvado ir pradėti žemės sklypo paskirties keitimo procedūrų, todėl patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities, nepastovumo jausmą. Neturtinė žala taip pat kilo dėl ženkliai sumažėjusio pasitikėjimo vietos savivaldos, o kartu ir valstybės institucijomis (pažeistas teisėtų lūkesčių principas, numatantis, kad vietos savivaldos institucija veiks taip, kaip yra nustatyta jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose). K. L. K. patirta neturtinė žala, atsižvelgiant į atsakovo kaltę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus yra lygi 5 000 Lt (po 2 500 Lt iš kiekvieno atsakovo).

15Atsakovas Administracija atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 96–99, 152–153) prašė skundą atmesti.

16Nurodė, kad 2010 m. gegužės 6 d. pareiškėjas K. L. K. kreipėsi į Administraciją su prašymu pratęsti Sutartį. Atsakydama į prašymą, Administracija 2010 m. gegužės 20 d. raštu Nr. A33-2901-(25.21) pareiškėją informavo, kad pratęsti Sutarties termino negali, kadangi suėjo joje numatytas 3 metų galiojimo terminas. Pažymėjo, jog Sutarties 10 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja jos pasirašymo momentu (sutartis pasirašyta 2007 m. gegužės 10 d.) ir galioja iki 2010 metų, t. y. ne ilgiau nei 3 metus (iki 2010 m. gegužės 10 d.). Sutarties pratęsimo galimybė buvo detalizuojama jos 12 punkte, nurodant, jog šalių raštišku susitarimu šią sutartį galima keisti, papildyti ar įrašyti kitas sąlygas, neprieštaraujančias įstatymams, tačiau bendras sutarties galiojimo terminas negali būti ilgesnis kaip 3 metai. Be to, Administracija savo atsakyme pažymėjo, kad negali pratęsti Sutarties ir dėl to, kad toks veiksmas prieštarautų imperatyvioms teisės aktų normoms (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16, 22 p., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.157 str. 1 d.). Pabrėžė, jog Sutarties 13 punkte buvo įtvirtinta nuostata, jog perėmėjo teisės ir pareigos baigiasi pasibaigus sutarties galiojimo terminui arba patvirtinus detalųjį planą, todėl atitinkamai pasibaigus Sutarčiai, pareiškėjas neteko perėmėjo teisinio statuso. Minėtas Administracijos sprendimas yra galiojantis ir nepanaikintas. 2010 m. lapkričio 30 d. K. L. K. Administracijai pateikė dar vieną prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo/pratęsimo. Administracija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ 12 punktu, pareiškėją informavo, kad 2010 m. gegužės 6 d. prašymas Nr. A34-2440 dėl Sutarties pratęsimo Administracijoje buvo išnagrinėtas teisės aktų nustatyta tvarka ir į jį buvo atsakyta 2010 m. gegužės 20 d. raštu Nr. A33-2901(25.21) ir 2010 m. gruodžio 3 d. prašymas dalyje dėl Sutarties pratęsimo pakartotinai nagrinėjamas nebus. Nurodė, jog pareiškėjas nutylėjo faktą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-1995/2008 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimas buvo panaikintas, o K. L. K. skundas atmestas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime konstatuota, kad atsakovas, t. y. Administracija, Vilniaus RAAD atsisakius parengti planavimo sąlygas, negali pareiškėjui parengti ir išduoti planavimo sąlygų sąvado, nes nėra gautų būtinų numatomam rengti detaliam planui sąlygų iš Vilniaus RAAD. Be to, šiame sprendime nurodyta, kad Administracija, ginčijamu raštu atsisakydama išduoti planavimo sąlygų sąvadą, teismų sprendimų nepažeidė. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime administracinėje byloje Nr. A662-171/2010 pažymėjo, kad nustatytais terminais atsakovas negalėjo atlikti tam tikrų veiksmų dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Teisėjų kolegija konstatavo, jog ta aplinkybė, kad planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentams rengti aspektu buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas – yra pakankamas pagrindas šių dokumentų galiojimo terminams pratęsti. Taigi teismas nurodė konkretų atvejį, kada detaliojo planavimo dokumento galiojimas gali būti pratęstas – tik tada, kai planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentams rengti aspektu buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Pareiškėjas Administracijai nepateikė įrodymų, kad Sutarties atžvilgiu buvo taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, ši Sutartis apskritai nebuvo ginčijama, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas neteko perėmėjo teisinio statuso dėl Vilniaus RAAD atsisakymo išduoti planavimo sąlygų sąvadą, su Administracijos direktoriumi sudaryta Sutartis ginčijama nebuvo, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikytos. Pažymėjo, jog K. L. K. 2010 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. A33-6938-(4.9) buvo informuotas, kad gali kreiptis į Administraciją su prašymu sudaryti naują detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, remdamasis Aprašu, kuris reglamentuoja detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų žemės sklypų valdytojui ar naudotojui perdavimo ir sutarčių dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sudarymo tvarką, atvejus ir sąlygas. 2010 m. gruodžio 27 d. Administracijai buvo pateiktas naujas prašymas sudaryti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį. Administracija, išnagrinėjusi galimybę sudaryti naują sutartį, pažymėjo, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius miškų ūkio paskirties žemės sklypas (kad. Nr. ( - )), esantis ( - ), Vilniaus rajone, patenka į M1 zoną (miškų ūkio žemės vyraujančios paskirties su žemės ūkio paskirties žemės mozaika ir rekreaciniu potencialu). Pažymėjo, jog pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano aiškinamojo rašto 2.4.1 punktą, M1 tipo zonoje miškų ūkio paskirties žemė į kitos paskirties žemę nekeičiama ir Administracijos direktorius negali sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties, nes planavimo tikslas – keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio paskirties į kitos paskirties žemę prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams. Be to, 2010 m. gruodžio 27 d. prašymo padavimo momentu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo“ 6.3 punkte nurodyta, kad II grupės – rekreaciniuose miškuose, III grupės ir IV grupės miškuose (sklypas yra priskirtas IV grupės miškams), nenurodytuose šio aprašo 6.1 ir 6.2 punktuose, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, jeigu tai numatyta Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendruosiuose planuose. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimą ir pabrėžė, jog pareiškėjų argumentai, kad jiems bendrojo plano sprendiniai negali būti taikomi, yra visiškai nepagrįsti. Be to, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ir Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 7.4 punktą prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, vertintina, kad paduodant 2006 m. vasario 6 d. prašymą nebuvo teisinio pagrindo (įstatyme nustatytų miško pavertimo kitomis naudmenomis atvejų ir kriterijų, Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano) pareiškėjo prašymą tenkinti. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323 buvo patvirtintas Savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Vilniaus rajono savivaldybės patalpose 2008 m. birželio 10 d. įvyko baigiamasis viešas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano konkretizuotų sprendinių aptarimo susirinkimas, susirinkimo metu gauti 154 pasiūlymai. Pažymėjo, jog patikslintame skunde minimas K. L. K. 2009 m. gegužės 12 d. pareiškimas buvo pateiktas po paskutinio viešo susirinkimo ir nelaikytinas pasiūlymu dėl teritorijų planavimo dokumento projekto. Rėmėsi CK 6.271 straipsnio 4 dalimi ir pabrėžė, jog Vilniaus rajono savivaldybės principinė pozicija atsisakyti sudaryti arba pratęsti Sutartį išdėstyta 2010 m. gegužės 20 d. rašte Nr. 2901-(25.21), kurio pareiškėjai neskundžia. 2011 m. sausio 7 d. raštas Nr. A33-157-(25.21) grindžiamas galiojančiais teisės aktais ir Vilniaus rajono bendrojo plano sprendiniais. Kadangi 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo pareiškėjai neginčija, o pareiškėjas K. L. K. 2010 m. gruodžio 26 d. Administracijai pateikė naują prašymą dėl sutarties sudarymo, daro išvadą, jog atsakovo darbuotojai veikė tinkamai.

17Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 135, 155) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18Nurodė, jog viešoji atsakomybė gali kilti esant CK 6.271 straipsnyje numatytoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nors K. L. K. nurodė, kad patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities, nepastovumo jausmą į bylą nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų šiuos teiginius. Padarė išvadą, jog nėra būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.

19II.

20Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 22 d. sprendimu (t. I, b.l. 169–181) pareiškėjų skundą patenkino, panaikino Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. A33-6938-(4.9) ir 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. A33-157-(25.21), įpareigojo Administraciją priimti sprendimą pratęsti Sutarties galiojimo terminą iki 2013 m. balandžio 26 d. bei priteisė K. L. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus RAAD, 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat priteisė K. L. K. iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 2 500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo. Be to, priteisė K. L. K. iš Administracijos 76,50 Lt, iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 12,75 Lt ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus RAAD, 12,75 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o T. K. iš Administracijos – 1 050 Lt, iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos – 175 Lt, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus RAAD – 175 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

21Nustatė, kad pareiškėjas K. L. K. 2006 m. vasario 6 d. Administracijos direktoriui pateikė prašymą perduoti jam priklausančio 5,13 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio ( - ), Vilniaus rajono savivaldybėje (Nr. ( - )) planavimo organizatoriaus teises ir pareigas ir sudaryti sutartį detaliajam planui rengti, nurodydamas, jog planavimo tikslas yra žemės naudojimo paskirties keitimas ir sklypo padalinimas į kelis sklypus. Administracijai pareiškėjo prašymo netenkinus, K. L. K. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Administraciją sudaryti su juo planavimo organizatoriaus sutartį bei išduoti planavimo sąlygas žemės sklypo detaliojo plano rengimui. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimu (byla Nr. I-3166-02/2006) K. L. K. skundas tenkintas iš dalies: Administracija įpareigota perduoti pareiškėjui žemės sklypo detaliojo plano organizatoriaus teises ir pareigas ir sudaryti sutartį dėl šių teisių ir pareigų perdavimo; taip pat Administracija įpareigota priimti sprendimą dėl planavimo sąlygų išdavimo žemės sklypo detaliajam planui rengti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Administracija ir K. L. K. 2007 m. gegužės 10 d. sudarė Sutartį, kuria pareiškėjui buvo perduotos žemės sklypo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, pačioje Sutartyje numatant, kad ji įsigalioja nuo pasirašymo momento ir galioja iki 2010 metų. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs K. L. K. skundą dėl Administracijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimo panaikinimo bei Administracijos įpareigojimo išduoti žemės sklypo detaliojo planavimo sąlygas, 2008 m. vasario 25 d. sprendimu (byla Nr. I-1703-561/2008) skundą patenkino iš dalies ir panaikino Administracijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. A33-33 bei įpareigojo Administraciją išduoti pareiškėjui K. L. K. žemės sklypo detaliojo planavimo sąlygas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu (byla Nr. A525-1995/2008) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo K. L. K. skundas atmestas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs K. L. K. skundo reikalavimus dėl Vilniaus RAAD 2009 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. VR-1.7-206 panaikinimo bei įpareigojimo parengti žemės sklypo planavimo sąlygas, 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu (byla Nr. I-1210-789/2009) skundą patenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus RAAD 2009 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. VR-1.7-206 bei įpareigojo Vilniaus RAAD iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl žemės sklypo planavimo sąlygų parengimo, o K. L. K. skundo reikalavimą įpareigoti Vilniaus RAAD parengti žemės sklypo detaliojo plano rengimo planavimo sąlygas, atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Vilniaus RAAD 2010 m. balandžio 26 d. išdavė žemės sklypo planavimo sąlygas Nr. VR-4.2-61, nurodydamas, kad šios sąlygos galioja 3 metus, o poveikio gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui vertinime būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. K. L. K. 2010 m. gegužės 6 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu išduoti planavimo sąlygų sąvadą žemės sklypo detaliojo planavimo dokumentui rengti bei pratęsti planavimo sutarties organizatoriaus galiojimo terminą. Administracijos 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. A33-2901-(25.21) prašymas dėl Sutarties galiojimo termino pratęsimo buvo atmestas. K. L. K. 2010 m. lapkričio 30 d. raštu pakartotinai kreipėsi į Administraciją su prašymu atnaujinti 2007 m. gegužės 10 d. Sutarties galiojimą ir patęsti jį iki 5 metų laikotarpio ar sudaryti su juo naują sutartį. Vilniaus miesto 16-asis notarės biuras 2010 m. gruodžio 9 d. patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, kuria K. L. K. pardavė žemės sklypą T. K., o šios sutarties 3 punkte nustatyta, kad visos pardavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš 2010 m. balandžio 26 d. planavimo sąlygų Nr. VR-4.2-61 kartu su įgyjamu žemės sklypu pereina pirkėjui. Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. A33-6938-(4.9) pareiškėjo 2010 m. lapkričio 30 d. prašymas dėl Sutarties termino pratęsimo buvo atmestas bei nurodyta, kokius dokumentus būtina pateikti, siekiant sudaryti detaliojo teritorijų planavimo pareigų ir teisių pardavimo sutartį. T. K. 2010 m. gruodžio 27 d. Administracijai pateikė prašymą perduoti pareiškėjui priklausančio žemės sklypo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas ir sudaryti sutartį detaliajam planui rengti bei išduoti planavimo sąlygų sąvadą žemės sklypo detaliajam planui (planavimo tikslas – kaimo turizmo sodybos statyba) rengti. Administracijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. A33-157-(25.21) T. K. 2010 m. gruodžio 27 d. prašymas dėl žemės sklypo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo atmestas, nurodant, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinius pareiškėjui priklausantis miško paskirties žemės sklypas patenka į M1 zoną, o, remiantis Bendrojo plano aiškinamojo rašto 2.4.1 punktu, M1 tipo zonoje miškų ūkio paskirties žemė į kitos paskirties žemę nekeičiama. Administracijos 2011 m. sausio 7 d. raštu Nr. A33–158-(25.21) T. K. informuotas, jog detaliojo planavimo sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti negali būti išduotas, nes pareiškėjas nėra sudaręs žemės sklypo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties. Nurodė, jog nors pareiškėjas T. K., formuluodamas skundo reikalavimus, prašė panaikinti Administracijos 2011 m. sausio 7d. sprendimą Nr. A33-157-(25.21), iš skundo motyvų ir byloje esančių įrodymų matyti, kad siekiama Administracijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. A33-157-(25.21) panaikinimo. Teismas šį netikslumą vertino kaip rašymo apsirikimą, neturintį įtakos kilusio ginčo nagrinėjimui.

22Nurodė, jog Sutarties sudarymo metu galiojusio Aprašo redakcijos 16 punkte buvo nustatyta, kad sutarties galiojimo terminai nustatomi šalių susitarimu, tačiau ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, tačiau nuo 2010 m. lapkričio 21 d. įsigaliojusioje Aprašo 16 punkto redakcijoje numatyta, kad sutarties galiojimo terminai nustatomi šalių susitarimu, tačiau ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Atsižvelgęs į tai, kad Sutarties 10 punkte numatyta, kad ji galioja iki 2010 metų, o 12 punkte nurodyta, jog Sutartis šalių raštišku sutarimu gali būti keičiama, tačiau jos galiojimo terminas negali būti ilgesnis kaip 3 metai, padarė išvadą, jog nors Sutartis tarp Administracijos ir K. L. K. buvo sudaryta 2007 m. gegužės 10 d., Vilniaus RAAD atsisakius paruošti planavimo sąlygas, Administracija planavimo sąlygų sąvado planavimo organizatoriui pateikti negalėjo. Papildomai atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus RAAD planavimo sąlygas dėl žemės sklypo detaliojo plano rengimo išdavė tik 2010 m. balandžio 26 d., t. y. po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria buvo galutinai išspręstas ginčas dėl Departamento atsisakymo išduoti planavimo sąlygas, priėmimo, padarė išvadą, jog žemės sklypo planavimo sąlygos K. L. K. buvo pateiktos 2010 m. balandžio 26 d., t. y. jau besibaigiant Sutarties galiojimui ir, kad planavimo sąlygų sąvado išdavimo procedūros nepateisinamai ilgai buvo vykdomos dėl Vilniaus RAAD kaltės. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendime (byla Nr. A662-171/2010) pateiktu išaiškinimu ir pabrėžė, jog teismas šioje byloje pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentams rengti aspektu buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas – yra pakankamas pagrindas šių dokumentų galiojimo terminams pratęsti, o ta aplinkybė, kad galioja naujas Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2015 metų, kurio sprendiniai skiriasi nuo anksčiau galiojusio dokumento, nėra kliūtis minėtų dokumentų galiojimo termino pratęsimui. Padarė išvadą, kad tarp Administracijos ir K. L. K. sudarytos Sutarties galiojimo terminas pasibaigė neatlikus visų teisės aktais numatytų sklypo planavimo procedūrų dėl nepateisinamo Vilniaus RAAD delsimo išduoti planavimo sąlygas ir šiais neteisėtais veiksmais buvo pažeisti gero viešojo administravimo bei teisėtų lūkesčių principai. Vilniaus RAAD planavimo sąlygas Administracijai pateikė tik 2010 m. balandžio 26 d., t. y. jau beveik pasibaigus Sutarties galiojimui, todėl nepratęsus Sutarties galiojimo, joje numatyti tikslai – atlikti žemės sklypo tikslinės paskirties keitimo procedūras – negalėjo būti pasiekti dėl objektyviai trumpo likusio pačios Sutarties galiojimo laiko. Pabrėžė, jog Administracija, nagrinėdama K. L. K. prašymą dėl Sutarties galiojimo termino pratęsimo, privalėjo įvertinti jos galiojimo pasibaigimo priežastis, t. y. ilgą pareiškėjo bylinėjimąsi su Vilniaus RAAD dėl planavimo sąlygų išdavimo, kurios iš esmės ir lėmė tokią teisinę situaciją, jog Sutartis nebuvo pradėta vykdyti. Be to, reikšminga ir ta aplinkybė, jog nuo 2010 m. lapkričio 21 d. įsigaliojusio Aprašo 16 punktu buvo nustatyti ilgesni planavimo organizatoriaus sutarties galiojimo terminai, o maksimalus sutarties galiojimo terminas pratęstas iki 5 metų. Pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad Sutarties galiojimo terminas nebuvo sustabdytas teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendime pateikto teisės aiškinimo bei taikymo prasme nelaikytina esmine, nes tiek taikant reikalavimo užtikrinimo priemones ir stabdant išduotų planavimo sąlygų galiojimą, tiek institucijai (nagrinėjamu atveju Vilniaus RAAD) atsisakant išduoti planavimo sąlygas, suponuojama iš esmės tapati teisinės situacija – jokie veiksmai, kurie buvo numatyti planavimo organizavimo sutartyje, realiai negali būti vykdomi. Sprendė, kad nors Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas, formaliai vertinant faktines aplinkybes bei aiškinant ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktų nuostatas, galimai galėtų būti pripažintas teisėtu, tačiau atsižvelgus į susiklosčiusių santykių pobūdį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendime pateiktus išaiškinimus, nelaikytinas teisingu, todėl naikintinas. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, ta aplinkybė, jog vykstant ginčui tarp K. L. K. ir Vilniaus RAAD dėl sąlygų išdavimo buvo patvirtintas Bendrasis planas, nėra kliūtis Sutarties galiojimo termino pratęsimui. Konstatavo, jog Administracijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta su K. L. K. sudaryti planavimo organizavimo sutartį, grindžiamas netinkamu faktinių aplinkybių aiškinimu bei teisės normų taikymu, todėl naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Kadangi Vilniaus RAAD 2010 m. balandžio 26 d. išduotos planavimo sąlygos galioja iki 2013 m. balandžio 26 d., pareiškėjų skundo reikalavimas dėl Sutarties pratęsimo tenkintinas ir Administracija įpareigotina priimti sprendimą, kuriuo 2007 m. gegužės 10 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties galiojimo terminas būtų pratęstas iki 2013 m. balandžio 26 d.

23Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246 – 6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (byla Nr. 3K-3-337/2006), atsižvelgdamas į tai, kad K. L. K. prašymą Administracijai dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo pateikė 2006 m. vasario 6 d., tačiau dėl Administracijos ir Departamento veiksmų, kurių neteisėtumas konstatuotas tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 17 d. ir 2009 m. gegužės 7 d. sprendimuose, tiek šios bylos nagrinėjimo metu, detaliojo planavimo procedūros nepradėtos vykdyti iki šiol, konstatavo, jog tokiu būdu, pareiškėjas K. L. K., būdamas žemės sklypo savininku ir 2006 m. vasario 6 d. Administracijai pateikęs prašymą dėl planavimo organizatoriaus sutarties sudarymo, daugiau kaip penkis metus dėl valstybės ir savivaldybės valdymo institucijų neteisėtų veiksmų negalėjo pilna apimtimi įgyvendinti savo savininko teisių, vykdyti žemės sklypo detalaus planavimo procedūrų ir tai neabejotinai sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, sumenkino pasitikėjimą savivaldos bei valstybės institucijomis. Atsižvelgdamas į tai, jog K. L. K. žemės sklypu pilna apimtimi disponuoti negalėjo ilgą laiką, gindamas savo teises turėjo ne kartą kreiptis į teismą, padarė išvadą, jog pareiškėjo patirti dvasiniai išgyvenimai negali būti laikomi mažareikšmiais, o prašoma priteisti 5 000 Lt dydžio suma yra adekvati kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Kadangi neturtinė žala buvo padaryta Administracijos ir Vilniaus RAAD neteisėtais veiksmais (neveikimu), pagrįstu pripažino pareiškėjo prašymą dėl žalos priteisimo iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus RAAD.

24Nurodė, jog pareiškėjas K. L. K. teismui pateikė prašymą priteisti jo patirtas 400 Lt bylinėjimosi išlaidų, o pareiškėjas T. K. teismui pateikė prašymą priteisti jam 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad 3/4 skundo reikalavimų (dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus) buvo adresuojami Administracijai, 1/8 (dėl dalies neturtinės žalos priteisimo) Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus RAAD, ir 1/8 (dėl dalies neturtinės žalos priteisimo) Vilniaus rajono savivaldybei, atstovaujamai Administracijos. Kadangi visi pareiškėjų skundo reikalavimai tenkinti, analogiškom proporcijom iš atsakovų priteistinos ir pareiškėjų patirtos bei pagrįstos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėjo, jog bylinėjimosi išlaidomis gali būti pripažįstamos proceso šalies patirtos išlaidos, kurios susijusios su skundo reikalavimų nagrinėjimu teisme. Atsižvelgęs į tai, kad K. L. K. pateiktame prašyme dėl išlaidų priteisimo nurodytos išlaidos, susijusios su 2010 m. lapkričio 30 d. prašymo Administracijai parengimu, remdamasis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, jog šios išlaidos nepriskirtinos bylinėjimosi išlaidoms, todėl pareiškėjo prašymas dėl 400 Lt išlaidų priteisimo atmestinas. Pagrįstomis pripažino K. L. K. turėtas 102 Lt dydžio išlaidas žyminio bei komisinio mokesčių sumokėjimui, todėl nutarė jas priteisti. Įvertinęs nustatytas proporcijas, atsižvelgiant į skundo reikalavimų kiekį, konstatavo, jog iš Administracijos priteistinos 76,50 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos, iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos – 12,75 Lt, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus RAAD – 12,75 Lt. Remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 5, 8, 9 punktus, tai, kad byla išnagrinėta 2011 m. balandžio 12 d. vykusiame teismo posėdyje, kuris truko 25 minutes, padarė išvadą, jog už atstovavimą teisme patirtos išlaidos nepriteistinos. Kitą T. K. nurodytų 1 400 Lt bylinėjimosi išlaidų dalą pripažino pagrįsta, neviršijančią Rekomendacijų 5, 8 punktuose nurodytų maksimalių dydžių, todėl ją priteisė. Konstatavo, jog T. K. patirtos 1 400 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos priteistinos atitinkamai – iš Administracijos 1 050 Lt, iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 175 Lt, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus RAAD, 175 Lt.

25III.

26Atsakovas Vilniaus RAAD pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.l. 185–186), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo L. K. prašymą priteisti 2 500 Lt dydžio neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimai į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

271. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

282. Nesutinka su teismo teiginiais, jog pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, jie negali būti laikomi mažareikšmiais, kadangi tokie teiginiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (bylos Nr. A2-1273/2005, A442-548/2010). Be to, pareiškėjas K. L. K. teismui nepateikė jokių jo teiginius dėl patirtų dvasinių išgyvenimų patvirtinančių įrodymų, nepateiktas prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio pagrindimas.

29Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.l. 184–192), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimai į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

301. Nesutinka su teismo išvada, jog nors Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas, formaliai vertinant faktines aplinkybes bei aiškinant ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktų nuostatas, galimai galėtų būti pripažintas teisėtu, tačiau atsižvelgus į susiklosčiusių santykių pobūdį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, nelaikytinas teisingu, todėl naikintinas. Pabrėžia, jog Administracija, būdama viešojo administravimo subjektu, gali priimti tik tokį sprendimą, kuris numatytas galiojančiuose teisės aktuose, įgyvendinti tik tas funkcijas, kurios priskirtos jo kompetencijai. Teisės aktai nei Administracijai, nei kitai detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties šaliai nesuteikia galimybės savo susitarimu pratęsti sutarties galiojimo terminą, taip pat nenustato atvejų ir sąlygų, esant kurioms terminas gali būti pratęstas ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui. Atitinkamai patenkinus K. L. K. 2010 m. gegužės 6 d. prašymą ir pratęsus Sutarties galiojimo terminą, Administracija būtų viršijusi jai suteiktus įgaliojimus ir pažeidusi imperatyvias teisės normas. Be to, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, teisės aktais numatytos sklypo planavimo procedūros nebuvo atliktos ne dėl Administracijos, o dėl Vilniaus RAAD veiksmų. Taip pat nurodo, jog teisės aktai nenustatė atvejų, kai yra galimas sutarties termino pratęsimas ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui dėl tos priežasties, kad pareiškėjas ilgai bylinėjosi.

312. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Administracija, priimdama 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą, privalėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartyje (byla Nr. A662-171/2010) pateiktus išaiškinimus, nes nagrinėtos bylos ir šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi. Teismas šiuo atveju neįvertino tos aplinkybės, kad, priimant 2010 m. vasario 1 d. nutartį, Sutartis nebuvo ginčijama. Be to, skirtingai nei administracinėje byloje Nr. A662-171/2010, Administracija nebuvo įtraukta atsakovu byloje, kurioje buvo priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis. Daro išvadą, jog šiuo atveju teismas, pripažindamas faktą, kad Sutartis nebuvo pradėta vykdyti dėl ilgo bylinėjimosi su Vilniaus RAAD, visiškai nepagrįstai panaikino Administracijos priimtus aktus, Vilniaus RAAD atsakomybę už ilgą bylinėjimąsi su pareiškėju perkeldamas Administracijai.

323. Nurodo, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, kad Administracijai 2010 m. gruodžio 27 d. buvo pateiktas prašymas sudaryti naują sutartį, o ne pratęsti Sutarties galiojimą. Todėl teismas nepagrįstai teigia, kad Bendrojo plano sprendiniai pareiškėjui neprivalomi, nes 2010 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas kreipėsi jau dėl naujos sutarties sudarymo.

334. Pažymi, jog nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimu Administracija įpareigota perduoti pareiškėjui detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei atitinkamai sudaryti sutartį, priėmus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimą, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo poziciją analogiškose bylose pakeitė ir pareiškėjų skundus atmesdavo kaip nepagrįstus. Be to, šiuo atveju nebuvo įvertinta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu (byla Nr. A525-1995/2008) patenkino Administracijos apeliacinį skundą ir pareiškėjo K. L. K. skundą atmetė, konstatuodamas Administracijos veiksmų teisėtumą. Daro išvadą, jog per šį laikotarpį K. L. K. savo teisių negalėjo įgyvendinti ne dėl Administracijos kaltės, o teismas nepagrįstai jo naudai iš Administracijos priteisė 2 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

34Atsakovas Administracija atsiliepimu į Vilniaus RAAD apeliacinį skundą (t. II, b.l. 1–2) nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti.

35Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimu į Administracijos apeliacinį skundą (t. II, b.l. 3) su apeliaciniu skundu sutinka.

36Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. II, b.l. 4–10) prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą. Taip pat prašo priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinius skundus iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

371. Nors Sutartis buvo sudaryta 2007 m. gegužės 10 d., t. y. galiojant dar senai Aprašo redakcijai, K. L. K. 2010 m. lapkričio 30 d., t. y. jau galiojant naujai Aprašo redakcijai, pakartotinai kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę, prašydamas pratęsti Sutarties galiojimo terminą. Todėl tuo atveju, jeigu Vilniaus rajono savivaldybė 2010 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. A(33-6938-(4.9) nebūtų atmetusi prašymo ir būtų pratęsusi Sutarties galiojimo terminą, ji nebūtų pažeidusi imperatyvių teisės normų, nustatančių maksimalų sutarties galiojimo terminą – 5 metus. Atitinkamai Vilniaus rajono savivaldybė, elgdamasi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeisdama pareiškėjo teisėtų lūkesčių užtikrinimo principo, turėjo ir galėjo pratęsti Sutarties galiojimo terminą, nepaisydama tos aplinkybės, dėl kurių subjektų kaltės buvo atliktas pažeidimas. Pažymi, jog Vilniaus RAAD sąlygas pateikė 2010 m. balandžio 26 d., t. y. dar nepasibaigus Sutarties galiojimo terminui. Daro išvadą, jog Administracijos neteisėtus veiksmus atskleidžia ne tai, kad Sutarties galiojimo terminas pasibaigė dėl nepateisinamo Vilniaus RAAD delsimo, bet tai, kad Administracija, žinodama apie objektyvias priežastis, nepriklausančias nuo pareiškėjo valios, Sutarties galiojimo nepratęsė.

382. Nesutinka su teiginiu, jog skiriasi šios bylos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 10 d. procesiniu sprendimu išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A662-171/2010 ratio decidendi. Nurodo, jog šioje byloje priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas įvardino tik vieną iš objektyvių priežasčių termino pratęsimui – ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimu, priimtu šioje administracinėje byloje, buvo pagrįstai nustatytos papildomos objektyvios priežastys. Be to, K. L. K. bylinėjantis su Vilniaus RAAD net ir negalėjo būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, nes pagal ABTĮ 71 straipsnio 2 dalį gali būti sustabdomas tik ginčijamo akto galiojimas, o Sutartis nebuvo ginčijama. Kartu nepaisant to, kad Sutartis nebuvo ginčijama, pareiškėjas negalėjo atlikti visų teisės aktais numatytų sklypo planavimo procedūrų dėl nepateisinamo Vilniaus RAAD vengimo išduoti planavimo sąlygas.

393. Atsižvelgia į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimą (byla Nr. I-3166-02/2006), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartį (byla Nr. A14-253/2007) ir teigia, jog nepaisant to, kad naujai 2010 m. gruodžio 27 d. pateiktos paraiškos metu galiojo Bendrojo plano sprendiniai, K. L. K. teisės, kurias perėmė T. K., pripažintos teismų sprendimais, negali būti paneigiamos, o Bendrojo plano sprendiniai jo atžvilgiu negali būti taikomi. Be to, nors Administracija, pagrįsdama Bendrojo plano privalomumą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimu, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, 107 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai, jiems nebūdingas grįžtamasis galiojimas.

404. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė žalos atlyginimą iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, nes savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju Administracijos veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimu (byla Nr. I-3166-02/2006), kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Be to, Administracija nepagrįstai nepratęsė Sutarties galiojimo ir atsisakė sudaryti naują sutartį.

415. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia Vilniaus RAAD, pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Be to, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo apelianto nurodytos administracinių teismų praktikos, nesiejo neturtinės žalos išimtinai su pareiškėjo K. L. K. kreipimusi į teismą. Šiuo atveju neturtinės žalos atsiradimas sietas su daugiau kaip 5 metus trukusiu pareiškėjo K. L. K. negalėjimu pilna apimtimi įgyvendinti savo, kaip savininko teisių, vykdyti žemės sklypo detaliojo planavimo procedūrų, kas neabejotinai sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, sumenkino pasitikėjimą savivaldos ir valstybės institucijomis. Taip pat, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A14-653/2007), nesutinka su teiginiais, kad nebuvo įrodytas neturtinės žalos dydis, nes neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimai priskirti teismo diskrecijai.

42Teisėjų kolegija

konstatuoja:

43IV.

44Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinis skundas netenkintinas. Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

45Ginčas byloje kilo dėl Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. A33-6938-(4.9), kuriuo atmestas pareiškėjo K. L. K. 2010 m. lapkričio 30 d. prašymas dėl 2007 m. gegužės 10 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. 116-07 termino pratęsimo, bei Administracijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. A33-157-(25.21), kuriuo atmestas pareiškėjo T. K. 2010 m. gruodžio 27 d. prašymas dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš atsakovų pareiškėjo K. L. K. naudai neturtinės žalos, jų nuomone, padarytos dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, atlyginimą, bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

46Dėl Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. A33-6938-(4.9) teisėtumo ir pagrįstumo.

47Pareiškėjas K. L. K. 2010 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo/galiojimo pratęsimo. Ginčijamą 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo prašymo, Administracija, be kita ko, grindė tuo, jog pareiškėjo K. L. K. 2010 m. gegužės 6 d. prašymas Nr. A34-2240 dėl Sutarties pratęsimo Administracijoje buvo išnagrinėtas ir į jį buvo atsakyta 2010 m. gegužės 20 d. raštu Nr. A33-2901(25.21). Minėtame 2010 m. gegužės 20 d. rašte Administracija nurodė, kad pratęsti Sutarties termino negali, nes suėjo joje numatytas 3 metų galiojimo terminas. Konstatavo, kad bendras sutarties galiojimo terminas negali būti ilgesnis kaip 3 metai, o toks sutarties pratęsimas prieštarautų imperatyvioms teisės normoms.

48Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis yra sudaroma Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (redakcija nuo 2004 m. gegužės 29 d. iki 2010 m. lapkričio 21 d.) 1 punkte išdėstyta, kad Aprašas reglamentuoja detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų žemės sklypų valdytojui ar naudotojui perdavimo ir sutarčių dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sudarymo tvarką ir sąlygas. Aprašo 16 punkte nustatyta, jog sutarties galiojimo terminai nustatomi šalių susitarimu, tačiau ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Atitinkamai, nepažeidžiant šio imperatyvo, 2007 m. gegužės 10 d. Sutarties (t. I, b.l. 22–24) 10 punkte buvo numatyta, kad Sutartis įsigalioja jos pasirašymo momentu ir galioja iki 2010 metų (ne ilgiau kaip 3 m.). Aprašo 22 punkte taip pat nurodyta, kad sutartis šalių rašytiniu susitarimu gali būti keičiama, gali būti pratęsiamas jos galiojimo terminas, tačiau bendras sutarties galiojimo terminas negali būti ilgesnis kaip 3 metai.

49Darytina išvada, jog galiojusioje Aprašo redakcijoje buvo nustatytas maksimalus 3 metų laiko tarpas, kai savivaldybė galėjo perduoti planavimo organizatoriaus teises bei pareigas asmenims įvardytiems teisės aktuose. Per 3 metų laiko tarpą planavimo organizatorius turi tas teises ir pareigas, kurios numatytos Teritorijų planavimo įstatyme bei Apraše, o pasibaigus šiam laikui turėtos teisės bei pareigos pasibaigia. Joms pasibaigus, atitinkamai pasibaigia ir detaliojo planavimo organizatoriaus materialinis suinteresuotumas šiuo aspektu.

50Kaip jau minėta, Sutarties 10 punkte buvo numatyta, jog Sutartis įsigalioja jos pasirašymo momentu (2007-05-10) ir galioja iki 2010 metų (ne ilgiau kaip 3 m.), t. y. vėliausiai iki 2010 m. gegužės 10 d. Todėl pareiškėjui kreipusis į Administraciją (2010-11-30 raštu), Sutartis jau nebegaliojo, atitinkamai jos galiojimo terminas apskritai nebegalėjo būti pratęsiamas, nepaisant to, kad nuo 2010 m. lapkričio 21 d. įsigaliojusioje Aprašo 16 punkto redakcijoje bendras sutarties galiojimo terminas prailgintas iki 5 metų. Be to, kaip pagrįstai nagrinėjamame sprendime nurodė ir Administracija, pareiškėjas dar nepasibaigus Sutarties galiojimui buvo kreipęsis į Administraciją, kuri Sutarties galiojimą pratęsti atsisakė 2010 m. gegužės 20 d. raštu Nr. A33-2901(25.21). Šis raštas bylos duomenimis nustatyta tvarka apskųstas nebuvo, jis taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Atitinkamai Administracija, jau atsisakius pratęsti pareiškėjo prašomą terminą nurodytu raštu, nebegalint tokio termino apkritai pratęsti, o pareiškėjui pakartotinai prašant jį pratęsti, pagrįstai šioje dalyje netenkino pareiškėjo prašymo.

51Pareiškėjai, prašydami pratęsti Sutarties galiojimą, be kita ko, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-171/2010, bei nurodė, kad Sutarties galiojimas pasibaigė dėl objektyvių, nuo pareiškėjų valios nepriklausančių priežasčių. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios ir nurodytos bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Minėtoje byloje teismas pakankamu dokumentų galiojimo pratęsimo pagrindu pripažino tai, jog planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentams rengti aspektu buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Nagrinėjamu atveju pati Sutartis nebuvo ginčijama, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikytos, Sutarties galiojimo laikas nesustabdytas. Todėl remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu administracinėje byloje Nr. A662-171/2010 ir konstatuoti, kad Administracija nepagrįstai atsisakė pratęsti Sutarties galiojimo terminą, nėra pagrindo.

52Kaip jau minėta 2010 m. lapkričio 30 d. prašymu taip pat buvo prašoma, neatnaujinus Sutarties termino, sudaryti naują sutartį. Šiuo aspektu Administracija skundžiamame sprendime nurodė, jog jai buvo pateikti ne visi naujos sutarties sudarymui būtini dokumentai. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad visi reikiami dokumentai nebuvo pateikti, todėl šiuo aspektu skundžiamas Administracijos sprendimas taip pat pripažintinas teisėtu.

53Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. A33-6938-(4.9), kuriuo atmestas pareiškėjo K. L. K. 2010 m. lapkričio 30 d. prašymas dėl 2007 m. gegužės 10 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. 116-07 sudarymo/galiojimo pratęsimo, yra teisėtas ir pagrįstas.

54Dėl Administracijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. A33-157-(25.21) teisėtumo ir pagrįstumo.

55Pareiškėjas T. K. 2010 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo. Ginčijamą 2011 m. sausio 7 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, Administracija, be kita ko, grindė Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano nuostatomis.

56Aprašo 3 punkte (2010 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1620 redakcija) nurodoma, jog savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, ir valstybinės žemės valdytojai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu ir šiuo Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams.

57Pareiškėjo 2010 m. gruodžio 27 d. prašymo pateikimo Administracijai metu galiojusios redakcijos Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 (2009 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 552 redakcija), 12 punkte nustatyta, kad suinteresuotas asmuo prašymą pateikia apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento teritoriniam žemėtvarkos skyriui (toliau vadinama – žemėtvarkos skyrius). Prašyme nurodomas žemės sklypo adresas, kadastro numeris, žemės naudojimo paskirties keitimo motyvai, pageidaujama nustatyti pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis (Nutarimo 13 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas T. K. prašyme dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo (t. I., b.l. 108–109) ir prašyme planavimo sąlygų sąvadui detaliojo planavimo dokumentui rengti, žemės naudojimo paskirties keitimo iš miško ūkio į kitos paskirties žemę motyvais nurodė kaimo turizmo sodybos statybą (t. I, b.l. 106).

58Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) nustato, jog rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų bei statinių statybai galima tik tais atvejais, kai statyba numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų, zonų ir ribų arba valstybės saugomų teritorijų tvarkymo planuose, saugomų paveldo objektų, taip pat gyvenamųjų ar kitų teritorijų išdėstymo planuose.

59Nustatyta, kad Administracijai sprendžiant pareiškėjo T. K. prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo egzistavo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323 patvirtintas Bendrasis planas, kuris ginčo teritorijoje numatė M1 zoną (miškų ūkio žemės vyraujančios paskirties su žemės ūkio paskirties žemės mozaika ir rekreaciniu potencialu). Pagal Bendrojo plano sprendinius, M1 tipo zonoje, į kurią patenka ir pareiškėjo žemės sklypas, prioritetas suteikiamas tausojančio ir intensyvaus miškų ūkio vystymui, ekstensyvios rekreacijos, tausojančio žemės ūkio vystymui, konservacijai, kaimo gyvenviečių renovacijai su intensyvios rekreacijos objektais (t. I, b.l. 42). Bendrojo plano aiškinamojo rašto 2.4.1 punktas nustatė, kad M1 tipo zonoje miškų ūkio paskirties žemė į kitos paskirties žemę nekeičiama. Taigi Bendrasis planas ginčo teritorijoje nenumatė galimybės keisti miško ūkio paskirties žemę į kitos paskirties žemę, todėl Administracija iš esmės pagrįstai atsisakė sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo.

60Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarime konstatavo, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, reguliuodamas santykius, susijusius su miškų ūkio žemės paskirties keitimu, taip pat su miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis, įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis kriterijus, tačiau nei Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose įtvirtinant teisinį reguliavimą nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi. Pabrėžė, kad teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo; teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu. Nurodė, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo.

61Konstitucinis Teismas pripažino, kad Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 ,,Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punktas (2002 m. gegužės 9 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas ir jame padarytos išvados pašalina bet kokias dvejones dėl viešojo administravimo subjekto pozicijos, užimtos, sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo nagrinėjamu atveju. Negali būti taikoma teisės norma, reguliuojanti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis klausimą, jei ji prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui. Tokia praktika formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A525-2/2009, A756-31/2010, A822-2183/2011).

62Pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-253/07, kurioje teismas konstatavo, jog galiojantis įstatyminis reglamentavimas nenustato absoliutaus draudimo keisti ūkinės paskirties miško žemės tikslinę paskirtį, o atsakovui priimant sprendimą dėl detaliojo teritorijų planavimo teisių perdavimo pareiškėjui galioję (ir šiuo metu galiojantys) įstatymai nedraudė spręsti miško žemės tikslinės paskirties pakeitimo klausimo tuo atveju, kai nėra parengti teritorijos bendrasis ar specialusis planai. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2010 m. gruodžio 27 d. teikdamas prašymą dėl naujos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, pareiškėjas T. K. pradėjo naują procesą, kuriam taikomas prašymo pateikimo metu galiojęs teisinis reguliavimas, teritorijų planavimo dokumentuose nustatyti reikalavimai ir naujausia po Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimo formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

63Konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą panaikinti Administracijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. A33-157-(25.21), kaip ir 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. A33-6938-(4.9), bei įpareigoti Administraciją priimti sprendimą pratęsti Sutarties galiojimo terminą iki 2013 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai taikė teisės aktus, neteisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo dalis, kuria panaikintas tiek Administracijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. A33-157-(25.21), tiek ir 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. A33-6938-(4.9), o Administracija įpareigota priimti sprendimą pratęsti Sutarties galiojimo terminą iki 2013 m. balandžio 26 d., naikintina, o atsakovo Administracijos apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas.

64Dėl neturtinės žalos atlyginimo

65Kaip matyti iš pareiškėjų argumentų, neturtinės žalos atsiradimą jie siejo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3166-02/2006, kuriame konstatuotas Administracijos veiksmų neteisėtumas ir kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-253/07 paliktas nepakeistas, bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1210-789/2009, kuriame konstatuotas Vilniaus RAAD veiksmų neteisėtumas ir kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-664/2010 paliktas nepakeistas.

66Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., administracinė byla Nr. A146-614/2010), valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

67Byloje neabejotinai nustatyta, kad įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais iš esmės konstatuoti neteisėti Administracijos ir Vilniaus RAAD veiksmai, todėl, sprendžiant kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pareiškėjui K. L. K. būtent tokiais veiksmais buvo padaryta neturtinė žala. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

68Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (žr., pvz., administracinė byla Nr. A14-653/2007), kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad K. L. K., būdamas žemės sklypo savininku ir 2006 m. vasario 6 d. Administracijai pateikęs prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus sutarties sudarymo, daugiau nei 5 metus dėl valstybės ir savivaldybės valdymo institucijų neteisėtų veiksmų negalėjo visa apimtimi įgyvendinti savininko teisių, vykdyti žemės sklypų detalaus planavimo procedūrų. Taigi įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais konstatavus atsakovų veiksmų neteisėtumą, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismo argumentai, kad nurodytos aplinkybės sukėlė K. L. K. neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, sumenkino pasitikėjimą savivaldos bei valstybės institucijomis, patenka į CK 6.250 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

69Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta K. L. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus RAAD, priteisti 2 500 Lt, ir iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, priteisti 2 500 Lt neturtinės žalos atlyginimui, yra pagrįsta ir teisėta, o priteista suma K. L. K. patirtai neturtinei žalai atlyginti yra proporcinga, atitinkanti teisingumo ir protingumo principus. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

70Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjų tiek skunde, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pažymi, jog apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš dalies tenkinus atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas ir klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išsprendimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme netenkinus pareiškėjo T. K. reikalavimų, teisė gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą jam nėra numatyta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui K. L. K., o kitą sprendimo dalį panaikinus, ginčijamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo dalis, kuria K. L. K. priteistos bylinėjimosi išlaidos, paliekama nepakeista, o sprendimo dalis, kuria T. K. priteistos bylinėjimosi išlaidos – naikintina.

71Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

72atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

73Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. A33-6938-(4.9) ir 2011 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. A33-157-(25.21), taip pat, kuria Vilniaus rajono savivaldybės administracija įpareigota priimti sprendimą pratęsti 2007 m. gegužės 10 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. 116-07 galiojimo terminą iki 2013 m. balandžio 26 d., bei T. K. iš atsakovų priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – panaikinti, o šioje dalyje skundą atmesti.

74Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

75Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjui K. L. K.,... 4. pareiškėjo T. K. atstovams K. L. K. ir advokatei Akvilei Grikienytei,... 5. atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 7. Teisėjų kolegija... 8. I.... 9. Pareiškėjai T. K. ir K. L. K. skundu (t. I, b.l. 1–7), kurį patikslino (t.... 10. 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir... 11. 2) įpareigoti Administraciją, priimti sprendimą atnaujinti 2007 m. gegužės... 12. 3) priteisti iš atsakovų Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir... 13. Taip pat prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.... 14. Nurodė, jog 2010 m. gruodžio 9 d. tarp pareiškėjo T. K., kaip pirkėjo, ir... 15. Atsakovas Administracija atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 96–99,... 16. Nurodė, kad 2010 m. gegužės 6 d. pareiškėjas K. L. K. kreipėsi į... 17. Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 135, 155) prašė... 18. Nurodė, jog viešoji atsakomybė gali kilti esant CK 6.271 straipsnyje... 19. II.... 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 22 d. sprendimu... 21. Nustatė, kad pareiškėjas K. L. K. 2006 m. vasario 6 d. Administracijos... 22. Nurodė, jog Sutarties sudarymo metu galiojusio Aprašo redakcijos 16 punkte... 23. Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio... 24. Nurodė, jog pareiškėjas K. L. K. teismui pateikė prašymą priteisti jo... 25. III.... 26. Atsakovas Vilniaus RAAD pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.l. 185–186),... 27. 1. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl būtinųjų civilinės... 28. 2. Nesutinka su teismo teiginiais, jog pareiškėjas patyrė dvasinius... 29. Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.l. 184–192),... 30. 1. Nesutinka su teismo išvada, jog nors Administracijos 2010 m. gruodžio 10... 31. 2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Administracija,... 32. 3. Nurodo, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, kad Administracijai 2010 m.... 33. 4. Pažymi, jog nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos... 34. Atsakovas Administracija atsiliepimu į Vilniaus RAAD apeliacinį skundą (t.... 35. Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimu į Administracijos apeliacinį skundą (t.... 36. Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. II, b.l. 4–10) prašo... 37. 1. Nors Sutartis buvo sudaryta 2007 m. gegužės 10 d., t. y. galiojant dar... 38. 2. Nesutinka su teiginiu, jog skiriasi šios bylos ir Lietuvos vyriausiojo... 39. 3. Atsižvelgia į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 17... 40. 4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė žalos atlyginimą iš... 41. 5. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia Vilniaus RAAD, pirmosios... 42. Teisėjų kolegija... 43. IV.... 44. Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos... 45. Ginčas byloje kilo dėl Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr.... 46. Dėl Administracijos 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. A33-6938-(4.9)... 47. Pareiškėjas K. L. K. 2010 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Administraciją su... 48. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, detaliojo... 49. Darytina išvada, jog galiojusioje Aprašo redakcijoje buvo nustatytas... 50. Kaip jau minėta, Sutarties 10 punkte buvo numatyta, jog Sutartis įsigalioja... 51. Pareiškėjai, prašydami pratęsti Sutarties galiojimą, be kita ko, rėmėsi... 52. Kaip jau minėta 2010 m. lapkričio 30 d. prašymu taip pat buvo prašoma,... 53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Administracijos 2010... 54. Dėl Administracijos 2011 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. A33-157-(25.21)... 55. Pareiškėjas T. K. 2010 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Administraciją su... 56. Aprašo 3 punkte (2010 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1620 redakcija)... 57. Pareiškėjo 2010 m. gruodžio 27 d. prašymo pateikimo Administracijai metu... 58. Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis (2010 m. liepos 2 d.... 59. Nustatyta, kad Administracijai sprendžiant pareiškėjo T. K. prašymą dėl... 60. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis... 61. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10... 62. Pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo... 63. Konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą... 64. Dėl neturtinės žalos atlyginimo... 65. Kaip matyti iš pareiškėjų argumentų, neturtinės žalos atsiradimą jie... 66. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas... 67. Byloje neabejotinai nustatyta, kad įsiteisėjusiais procesiniais teismų... 68. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (žr., pvz.,... 69. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 70. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjų tiek skunde, tiek... 71. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 72. atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos... 73. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimo... 74. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 75. Nutartis neskundžiama....