Byla A-180-65-07

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Kristinai Bielinienei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Žemės ūkio ministerijos atstovui advokatui Ruslanui Bronikovui, atsakovo Konkurencijos tarybos atstovei Elonai Navickaitei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB ,,Žalmargės pienas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB ,,Žalmargės pienas“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Konkurencijos tarybai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2004 m. balandžio 1 d. nutarimą Nr. 1S-53 „Dėl Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas tyrimo nutraukimo“ (toliau – ir Nutarimas) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, pareiškėjo naudai 2 997 062 Lt žalos atlyginimo. Paaiškino, kad žemės ūkio ministras, 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtindamas Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles (toliau – ir Taisyklės), nukrypo nuo 2003 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais“ nustatytų paramos teikimo kriterijų bei principų, todėl Taisyklės bei jų pakeitimai neatitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 2003 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 725 1 ir 2 punktų reikalavimų. Taisyklių 1 priede nurodytos konkrečios įmonės, kurioms bus teikiama parama ir patvirtinti paramos dydžiai, tačiau pareiškėjas nebuvo įtrauktas į šių įmonių sąrašą. Tik žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 buvo nustatyta, jog parama teikiama ir įmonėms, kurios 2003 metais pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus. Tačiau net ir tada nebuvo panaikinti įmonių konkurenciją ribojantys veiksniai, taip pat ir pareiškėjo ūkinės veiklos apribojimai, kadangi suteikiama parama pieno perdirbimo įmonėms skiriasi. Pareiškėjas 2003 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į Konkurencijos tarybą, prašydamas pradėti tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, išnagrinėti, ar Taisyklės, jų I priedas ir pakeitimai atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, ir, esant reikalui, kreiptis į žemės ūkio ministrą su reikalavimu pakeisti ar panaikinti Taisykles, imtis kitų veiksmų. Konkurencijos taryba skundžiamu Nutarimu nutraukė tyrimą. Nutarime nurodė, jog atskirų įmonių paramos dydžių skirtumai vienai bazinio pieno tonai susidarė ne dėl paramos nustatymo principų bei apskaičiavimo kriterijų, bet dėl atskirų pieno perdirbimo įmonių 2003 m. veiklos rezultatų. Pareiškėjo nuomone, tokios išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos, o Nutarime nepateikti argumentai, kurie leistų abejoti pareiškėjo argumentais. Paramos teikimo būdas, įtvirtintas Taisyklėse, riboja įmonių galimybes konkuruoti, o atsakovas neatsižvelgė į nurodytus konkurenciją ribojančius veiksnius. Taisyklėse nenurodžius pareiškėjui skirtinos išmokos dydžio, neįtraukus jo į įmonių sąrašą, buvo ir yra žymiai sunkiau konkuruoti pieno rinkoje, todėl toks reglamentavimas susilpnina ir iškraipo konkurenciją, gali sukelti kitokio pobūdžio neigiamą poveikį. Atskirų ūkio subjektų naudai nustatyti valstybės paramos dydžiai riboja kitų ūkio subjektų teisę gauti valstybės paramą. Dėl ydingo reglamentavimo, valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų pareiškėjas patyrė tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Paramos skyrimo laikotarpiu pirko pieną iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“, žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ ir kitų pieno kooperatyvų ir bendrovių, gamintojams mokėjo nustatytas aukštesnes kainas, o gauta parama nekompensavo kainų skirtumo, dėl ko padidėjo pieno savikaina. Už toną supirkto pieno gauta 38,31 Lt parama, tuo tarpu akcinė bendrovė „Rokiškio sūris“ gavo paramą iki 96,77 litų už toną pieno, todėl skaičiuojant, kad tokia turėtų būti gautina kompensacija, visam 8 613 tonų supirktam pienui, negauta parama sudarė 658 051 Lt (t. 2, b l. 97). Dėl šių tiesioginių nuostolių sumažėjo pareiškėjo apyvartinės lėšos, jis negalėjo laiku atsiskaityti už supirktą pieną ir prarado dalį pieno tiekėjų, įmonės apyvarta sumažėjo. Pagal 2003 metų verslo planą nuo 2003 m. birželio iki gruodžio mėn. turėjo supirkti 32 400 tonų, tačiau dėl Taisyklėmis nustatytos tvarkos neįvykdė įsipareigojimų, todėl prarado 2 301 842 Lt gautinos paramos. Taigi iš viso patyrė 2 959 893 Lt nuostolių (t. 2, b. l. 97). Nuostolius sąlygojo valstybės valdžios institucijos – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos – neteisėti aktai, kadangi būtent žemės ūkio ministras patvirtino Taisykles, ribojančias pareiškėjo ir kitų įmonių teises.

6Atsakovas Konkurencijos taryba prašė skundo netenkinti. Paaiškino, kad 2003 m. pradėjusioms veiklą įmonėms Taisyklės taikė tam tikras lengvatas. Į „Kitų įmonių“ sąrašą įtraukus 2003 m. veiklą pradėjusius ūkio subjektus, realiai šis sąrašas pasipildė tik vienu ūkio subjektu – pareiškėju. Teiginys, kad galimos paramos dydis priklausė nuo kitų sąraše esančių įmonių veiklos rezultatų – nepagrįstas. Pagal Taisyklių 10 punktą, 2002 m. veiklą vykdę ūkio subjektai negalėjo plėsti savo veiklos ir už tai gauti paramą. Pagrindo teigti, jog pareiškėją įtraukus į „Kitų įmonių“ sąrašą, jam atsirado skirtingos konkurencijos sąlygos, nėra. Pareiškėjas priskirtinas prie mažesnių pajėgumų ūkio subjektų, todėl neaišku, kuo pagrįstas verslo planas, pagal kurį jis tikėjosi nupirkti net 33 000 tonų pieno. Pareiškėjas nepajėgė pritraukti pieno gamintojų ir pieną pirko ne iš jų, o iš pieno perdirbėjų. Tuo tarpu pagal Taisyklių nuostatas ūkio subjektai teise į paramos lėšas galėjo pasinaudoti su sąlyga, kad supirks pieną iš pieno gamintojų, todėl pareiškėjas neturėjo teisės gauti paramą už pieno kiekį, supirktą iš kitų pieno perdirbėjų. Pareiškėjo supirkto pieno kiekį sąlygojo ne Taisyklių nuostatos, o rinkoje veikiančių ekonomiškai stipresnių ūkio subjektų veiksmai, pritraukiant pieno gamintojus ir superkant žymiai daugiau pieno (nors ir negaunant už tai paramos lėšų). Pagal pareiškėjo 2003 m. gruodžio 15 d. prašymą atsakovas tyrimą pradėjo dėl galimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4, o ne 5 straipsnio pažeidimo, todėl teiginiai dėl galimo minėto įstatymo 5 straipsnio pažeidimo nėra susiję su šia byla. Taisyklių nuostatos nesąlygojo konkurencijos ribojimo, o priešingai – visiems ūkio subjektams, taip pat pradėjusiems veiklą 2003 metais, buvo nustatytas toks teikiamos paramos santykis, kad dėl valstybinio reguliavimo gaunama parama netaptų priemone išsikovoti didesnę rinkos dalį.

7Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Žemės ūkio ministerija) prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad pagal Taisykles paramos dydis kiekvienai įmonei priklausė tik nuo įmonės vietos 2002 m. rinkoje. Pagrindinė išmokų nuostata buvo ta, kad tai ne priedas prie kainos (nebuvo tikslo suvienodinti kainas), o parama perdirbimo įmonei eksporto padarinių situacijai gerinti. Taisyklėse įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 m., parama nebuvo numatyta. Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir įvertinus tai, kad yra „Kitų įmonių“ daliai apskaičiuotų lėšų rezervas, žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 parama pareiškėjui buvo skirta ir pradėta mokėti nuo liepos mėnesio. Siekiant išvengti paramos lėšų pereikvojimo, įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 m., nustatyta, kad skiriama parama turi būti ne didesnė nei 70 Lt vienai tonai bazinio pieno. Šis dydis atitinka paramos dydį, vidutiniškai tenkantį programoje dalyvaujančių įmonių supirkto pieno tonai. Pareiškėjo veikla nebuvo apribota. Teiginys apie pareiškėjo supirkto pieno kiekį yra neteisingas ir nepagrįstas. Pagal pareiškėjo Žemės ūkio ministerijai pateiktą pažymą apie 2002 m. perdirbtą ir 2003 m. supirktą bei perdirbtą pieną bei iš jo pagamintus produktus, 2003 m. liepos – gruodžio mėnesiais pareiškėjas supirko 3 852 tonas bazinio pieno. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 725 pieną superkančios ir (ar) perdirbančios įmonės už pieną turėjo mokėti gamintojams, todėl į reguliuojamus santykius nepatenka pieno pirkimas ne iš gamintojų, o iš kitų ūkio subjektų. Žalos skaičiavimas nepagrįstas ne tik dėl minėto supirkto pieno kiekio neatitikimo, bet ir dėl pateikto palyginimo su AB „Rokiškio sūris“, kadangi pareiškėjas ir AB „Rokiškio sūris“ patenka į skirtingas įmonių grupes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. Il-08/04 nustatė, kad įmonių grupėms, veiklą pradėjusioms 2002 ir 2003 metais, pagrįstai nustatytos skirtingos paramos suteikimo sąlygos. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo pateiktu žalos apskaičiavimu pagal jo 2003 metų verslo planą.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 6 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą – panaikino Konkurencijos tarybos 2004 m. balandžio 1 d. nutarimą Nr. 1S-53 ,,Dėl Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių“ atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas tyrimo nutraukimo“. Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10Teismas, vadovaudamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimą, turintį prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, konstatavo, jog Nutarimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250 ir 6.271 straipsniais, konstatavo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą būtina nustatyti valstybės civilinės atsakomybės sąlygas – padarytą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp jų bei CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatytą sąlygą – ar Žemės ūkio ministerijos darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti. Vadovaudamasis žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-23, vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais“, patvirtintomis Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklėmis, Žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų dėl norminio akto (ar jo dalies) teisėtumo galia nukreipta į ateitį, todėl jie netaikytini nuo oficialaus paskelbimo (jei sprendime nenumatyta kitaip), tačiau iki to laiko buvusiems teisiniams santykiams tiek, kiek jie yra pasibaigę, tokie sprendimai nėra reikšmingi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata ir 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Valstybės žiniose buvo paskelbtas 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nepasisakė dėl atitinkamų Taisyklių dalių netaikymo nuo jų priėmimo datos, todėl Taisyklių nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, laikomos panaikintomis ir negali būti taikomos tik nuo 2004 m. lapkričio 4 d. Pareiškėjas į teismą su skundo papildymu, kuriuo pareikalavo atlyginti dėl Taisyklėse įtvirtintos tvarkos jam padarytą žalą, kreipėsi 2004 m. birželio 22 d., t. y. tuo metu, kai 2003 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 725 ir Taisyklėmis įtvirtintas sprendimas skirti pieno perdirbimo įmonėms 56 mln. Lt paramą jau buvo įvykdytas. Todėl šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas nėra reikšmingas, nes Žemės ūkio ministerijos darbuotojai 2003 metų antrąjį pusmetį ir 2004 m. sausio mėnesį, t. y. paramos skirstymo laikotarpiu, veikė taip, kaip numatė tuo metu galiojantis teisės aktas, vadinasi, byloje nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai. Taip pat, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas pieną supirko ir iš pieno perdirbėjų, o ne tik iš pieno gamintojų, teismas pareiškėjo teiginio, jog parama turėtų būti skirta už visą nurodytu laikotarpiu supirktą kiekį, taip pat ir supirktą iš kitų pieno perdirbėjų – UAB „Pakalniškių pieninė“ ir AB „Kelmės pieninė“, nepripažino pagrįstu. Vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas realiai galėjo supirkti jo nurodytą pieno kiekį, be to, supirkti pieną būtent iš pieno gamintojų ar pieno supirkėjų – tarpininkų. Pateikto pareiškėjo verslo plano teismas nepripažino tinkamu įrodymu ir juo nesirėmė, konstatavęs, kad neaiški nei jo sudarymo data, nei kas jį sudarė ir patvirtino. Teismas teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai negautomis pajamomis laiko negautas paramos lėšas. Netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) ir, pareiškėjo nuomone, pagal Taisykles galėtos gauti paramos sutapatinimas – visiškai nepagrįstas. Be to, neįrodyta, jog būtent dėl Taisyklėse įtvirtintos paramos teikimo tvarkos pareiškėjas nesupirko iš gamintojų jo nurodomo pieno kiekio. Tokiu būdu pareiškėjas neįrodė ir aplinkybės, kad dėl Taisyklėse įtvirtinto teisinio reglamentavimo jis patyrė žalą.

11III.

12Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo. Be motyvų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, apeliantas, vadovaudamasis CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nurodė, kad Žemės ūkio ministerija atliko neteisėtus veiksmus (priėmė, patvirtino teisės aktą, kuris ribojo apelianto galimybes lygiais pagrindais konkuruoti su kitais ūkio subjektais), neteisėtai neveikė (pradžioje apelianto neįtraukė į paramos gavėjų sąrašus, nesiėmė jokių priemonių diskriminacijai panaikinti). Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimus dėl nuostolių priteisimo, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl nuostolių priteisimo tik 2004 m. birželio 22 d. Teismas neatsižvelgė į ankstesnės administracinės bylos I2-1540/03 nagrinėjimą, netinkamai vertino įrodymus. Pabrėžė, kad atsakovo veikos neteisėtumą įrodo ir tai, jog teismas pats konstatavo, kad pareiškėjo galimybės lygiais pagrindais konkuruoti rinkoje buvo neteisėtai ribojamos. Teismas nepagrįstai nevertino į bylą pateikto šalių susirašinėjimo. Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, jog nėra įrodymų, kad pareiškėjas realiai galėjo supirkti nurodytą pieno kiekį. Netinkamai vertinti pareiškėjo pateikti pieno supirkimo duomenys.

13Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė motyvais, išdėstytais atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, bei teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo argumentais.

14Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Sutiko su teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo motyvais.

15Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko. Atsiliepimą grindė teismo sprendimo motyvais. Taip pat nurodė, kad neveikimas yra neteisėtas elgesys tik tada, kai skolininkas turėjo pareigą veikti, bet jos nevykdė dėl nepateisinamų priežasčių. Pagal teisės aktus Žemės ūkio ministerija neprivalo vykdyti UAB „Žalmargės pienas“ ar kito privataus juridinio asmens reikalavimų.

16IV.

17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimą pakeitė, pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ skundą iš dalies tenkino ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žemės ūkio ministerijos, 109 950, 96 Lt žalos UAB „Žalmargės pienas“. Kitą 2005 m. birželio 6 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

18Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 nustatė, jog 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais pieną superkančios ir (ar) perdirbančios įmonės moka gamintojams už supirktą pieną 2002 metų tais mėnesiais mokėtas supirkimo kainas ir įpareigojo Žemės ūkio ministeriją, suderinus su Finansų ministerija, parengti ir patvirtinti 56 mln. Lt paramos teikimo pieną superkančioms ir (ar) perdirbančioms įmonėms taisykles. Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 buvo patvirtintos Taisyklės. Jomis nebuvo numatyta teikti paramą toms pieną superkančioms ir (ar) perdirbančioms įmonėms, kurios nesupirko ir (ar) neperdirbo pieno 2002 metais. Pareiškėjas pieno supirkimo ir perdirbimo veiklą pradėjo 2003 metais, todėl parama, vykdant minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, jam nebuvo skiriama. Tik pareiškėjui kreipusis gynybos dėl jo pažeistų teisių, žemės ūkio ministras 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3D-334 pakeitė Taisykles ir nustatė, kad parama teikiama ir toms įmonėms, kurios 2003 m. pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo išmokėta parama už 2003 m. liepos-gruodžio mėnesiais iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ supirktą pieną. Tačiau parama nebuvo mokama už iš to paties kooperatyvo supirktą pieną 2003 m. birželio mėnesį, o taip pat iš kitų tiekėjų supirktą pieną 2003 m. birželio- gruodžio mėnesiais. Pakeisdama Taisykles ir sumokėdama pareiškėjui paramą už dalį supirkto pieno, Žemės ūkio ministerija iš esmės pripažino, kad pareiškėjas iš paramos gavėjų Taisyklėmis buvo pašalintas be teisėto pagrindo.

19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. I1-08/04 pripažino, kad Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Taisyklių nuostatos, užkertančios galimybę pieną superkančioms ir (ar) perdirbančioms įmonėms gauti paramą už 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais supirktą pieną, jeigu tos įmonės veiklą pradėjo tik 2003 metais, prieštarauja CK 2.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais“ preambulėje įtvirtintam tikslui – palaikyti 2002 metų birželio-gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainų lygį – ir šio nutarimo 1 punktui. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos neteisėtu aktu iš pareiškėjo buvo atimta galimybė gauti valstybės paramą už supirktą pieną. Dėl to pareiškėjui padaryta žala, kurią privalo atlyginti valstybė (CK 6.271 str.). Tačiau nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas skirti jam paramą už iš visų tiekėjų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais supirktą pieną. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 1 punkte nustatyta, kad 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais pieną superkančios ir (ar) perdirbančios įmonės moka gamintojams už supirktą pieną 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas. Taigi parama mokama tik už iš pieno gamintojų supirktą pieną. Pieno gamintojais, iš kurių pareiškėjas 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais pirko pieną, laikytini pienininkystės kooperatyvas „Žalmargė“ ir žemės ūkio kooperatyvas „Europienas“. UAB „Pakalniškių pieninė“ ir AB „Kelmės pieninė“, iš kurių pareiškėjas taip pat pirko pieną, yra pieno perdirbėjai. Šios įmonės buvo įrašytos į gaunančių paramą įmonių sąrašą ir už supirktą pieną jos paramą gavo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad už iš pieno perdirbėjų supirktą pieną reikalavimas mokėti paramą ir pareiškėjui yra nepagrįstas.

20Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė neteisingą išvadą, kad, teismo sprendimu pripažinus Taisyklių nuostatas prieštaraujančiomis įstatymams ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams, jos negali būti taikomos tik nuo teismo sprendimo paskelbimo ,,Valstybės žiniose“ dienos, t. y. nuo 2004 m. lapkričio 4 d., nes šio sprendimo galia nukreipta tik į ateitį. Teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl žalos atlyginimo, kuri atsirado dėl paramos už supirktą pieną neišmokėjimo, kreipėsi į teismą prieš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant sprendimą dėl Taisyklių nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis įstatymams. Pats pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų ištirtas Taisyklių atitikimas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo reikalavimams. Teismas tokį pareiškėjo prašymą patenkino. Pareiškėjas pasinaudojo visomis įstatymo leidžiamomis galimybėmis savo teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Jis kreipėsi teisminės gynybos, teigdamas, kad viešojo administravimo subjektas priėmė neteisėtą aktą ir dėl to jam padaryta žala. Viešojo administravimo subjekto priimto akto pripažinimas prieštaraujančiu įstatymams yra viena iš pareiškėjo teisių apgynimo stadijų. Tik po to atsirado galimybė išnagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamoje byloje Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuriuo atskiros Taisyklių nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis įstatymams, įsigaliojo dar neužsibaigus teisės normos taikymo procedūrai, todėl nėra taikymo atgal problemos, nes dėl Taisyklių neatitikimo įstatymams buvo kreiptasi kaip tik šioje byloje. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui be teisėto pagrindo nebuvo mokama parama už visą 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais iš pieno gamintojų supirktą pieną ir dėl tokio neteisėto akto pareiškėjui padaryta žala. Pareiškėjas 2003 m. birželio mėnesį iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ nupirko 654 106 kg pieno, o 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais iš žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ – 916 622 kg pieno. Iš viso pareiškėjas iš pieno gamintojų per paminėtą laikotarpį nupirko 1 570 728 kg pieno. Tai patvirtinama pateiktomis byloje sąskaitomis faktūromis. Už šį pieno kiekį parama pareiškėjui nebuvo mokama be teisėto pagrindo. Žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 3 punkte nustatyta, kad tokia parama yra ne daugiau kaip 70 litų už vieną toną. Tai nėra daugiau nei vidutiniškai buvo mokama kitoms įmonėms. Todėl pareiškėjui už 1 570 728 kg supirkto iš gamintojų pieno neišmokėta 109 950,96 Lt parama, kuri ir sudaro pareiškėjui padarytą žalą. Pareiškėjo teiginys, kad negavęs paramos jis neturėjo galimybės supirkti didesnį pieno kiekį ir dėl to jam taip pat padaryta žala, yra nepagrįstas. Pareiškėjas didelį pieno kiekį pirko iš kitų perdirbėjų, o ne iš gamintojų. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad paramos negavimas nebuvo priežastis, kliudžiusi pirkti pieną iš pieno gamintojų, ir pagrįstai šį reikalavimą atmetė.

21V.

22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 20 d. nutartimi, tenkindamas atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą, atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A10–1591/2005 pagal pareiškėjo UAB „Žalmargės pienas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

23Procesas atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi buvo pažeistos CK 6.247, 6.271 straipsnių nuostatos, netinkamai jas taikant ir tai turėjo įtakos teismo priimtam procesiniam sprendimui.

24Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš esmės yra kildinamas iš fakto, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-08/2004 konstatavo Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostatos „Kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija (1 priedas)“ prieštaravimą CK 2.76 straipsniui ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui bei Taisyklių 1 priedo elemento „Kitos įmonės“ prieštaravimą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Atsižvelgus į CK 6.246, 6.247 bei 6.271 straipsnių nuostatas turi būti vertinama, ar byloje buvo pagrįstai nustatyta, kad būtent dėl Taisyklių nuostatų, kurių neteisėtumas konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. nutartyje, pareiškėjui buvo padaryta jo nurodyta žala. Taisyklės yra norminis administracinis teisės aktas, tad kreipimuisi dėl jo teisėtumo ištyrimo terminai nėra nustatyti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 3 d.).

25Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. nutartimi buvo pripažintas Taisyklių nuostatų, užkertančių galimybę pieną superkančioms ir (ar) perdirbančioms įmonėms gauti paramą už 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais supirktą pieną, jeigu tos įmonės veiklą pradėjo tik 2003 metais, prieštaravimas aukštesnę galią turintiems teisės aktams. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus minėtas Taisykles bei 2004 m. spalio 28 d. nutartį, tokios išvados daryti negalima. Paramos mokėjimas įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 metais, buvo reglamentuotas Taisyklių 3.2 punkte bei 5 punkto 3 dalyje (2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 redakcija), kurių prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams (neteisėtumas) nebuvo nustatytas. Minėta 2004 m. spalio 28 d. nutartimi teismas konstatavo, kad Taisyklių 5 punkto 1 dalies tirta nuostata prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams tuo aspektu, kad šioje teisės normoje įmonės gaunamos paramos dydžiui nustatyti be objektyviai pateisinamų priežasčių buvo pasirinktas tik ankstesniais metais šios įmonės užimtos rinkos dalies kriterijus. Taisyklių 1 priedo elemento „Kitos įmonės“ prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams buvo pripažintas dėl to, kad, šiuo elementu nustačius fiksuoto dydžio paramą įmonėms, kurios nebuvo įvardytos konkrečiai Taisyklių 1 priede, šių įmonių gaunamos paramos dydis tapo priklausomas nuo kitų įmonių, patenkančių į „Kitas įmones“, pieno supirkimo apimčių, skirtingai nei įmonėms, kurioms fiksuotas paramos dydis Taisyklių 1 priede buvo nustatytas konkrečiai, o tai gali lemti skirtingas konkurencijos sąlygas. Taisyklėmis pareiškėjas, kaip pradėjęs veiklą 2003 metais, buvo priskirtas prie grupės „Kitos įmonės“, tačiau, įvertinusi Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. nutarties argumentus, teisėjų kolegija nusprendė, kad žalos atlyginimas dėl šio Taisyklių 1 priedo elemento neteisėtumo būtų galimas tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog pareiškėjui buvo realiai išmokėta mažesnio dydžio parama būtent dėl to, kad kitos grupės „Kitos įmonės“ įmonės padidino pieno supirkimo apimtis. Tai nustatyta nebuvo.

26Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi nusprendė priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą dėl nesumokėtos paramos už iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ 2003 m. birželio mėnesį supirktą pieną. Teisėjų kolegijos, sprendžiančios proceso atnaujinimą administracinėje byloje, nuomone, įvertinus Taisyklių su vėlesniais pakeitimais nuostatas, spręstina, kad įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 metais, paramos mokėjimas už 2003 m. birželio mėnesį supirktą pieną apskritai nebuvo numatytas ir tokio paramos mokėjimo reglamentavimo neteisėtumas Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. nutartimi nebuvo nustatytas. Galimybė mokėti paramą įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 metais, buvo numatyta tik žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. Nr. 3D-334 papildžius Taisyklių nuostatas. Vadovaujantis minėtos redakcijos Taisyklių 5 punkto 3 dalimi, paramos mokėjimas numatytas tik už 2003 m. liepos-gruodžio mėnesiais supirktą pieną. Pareiškėjas argumentą, jog iki minėto 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 priėmimo iš paramos gavėjų tarpo įmonės, pradėjusios veiklą 2003 metais, buvo eliminuotos neteisėtai ir nepagrįstai, įvardijo savo skunduose, tačiau šiuo aspektu minėtų Taisyklių nuostatos Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I1-08/2004 nebuvo vertintos ir šiuo pagrindu atitinkamų jų nuostatų neteisėtumas nebuvo konstatuotas. Teisėjų kolegija nusprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui parama už 2003 m. birželio mėnesį supirktą pieną buvo neišmokėta neteisėtai, konstatuota nepagrįstai.

27Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi pareiškėjui priteisė žalos atlyginimą ir dėl neišmokėtos paramos už 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais iš žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ supirktus 916 622 kg pieno. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esančios PVM sąskaitos faktūros patvirtina, jog minėtas kiekis pieno iš žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ buvo supirktas 2003 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais (t. 2, b. l. 121-127). Šiuo atveju vertinant minėtą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip nurodo bylos šalys, pareiškėjui buvo išmokėta 175 455 Lt parama už 2003 m. liepos-gruodžio mėnesiais iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ supirktą pieną. Tiek pienininkystės kooperatyvas „Žalmargė“, tiek žemės ūkio kooperatyvas „Europienas“ yra pieno gamintojai. Iš abiejų kooperatyvų pareiškėjas supirko pieną laikotarpiu, nurodytu Taisyklių (2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 3D-334 redakcija) 5 punkto 3 dalyje. Parama už iš pienininkystės kooperatyvo „Žalmargė“ supirktą pieną buvo išmokėta vadovaujantis tomis pačiomis tuo metu galiojusiomis Taisyklėmis, tad spręstina, kad pareiškėjui parama už iš žemės ūkio kooperatyvo „Europienas“ supirktą pieną buvo nesumokėta ne dėl ydingų vėliau panaikintų Taisyklių nuostatų, o dėl kitų veiksnių.

28Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo nurodyta, jo teigimu, padaryta žala atsirado ne dėl Taisyklių nuostatų, kurių prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams buvo konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi 2004 m. spalio 28 d. nutartimi, o dėl kitų veiksnių. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildino būtent iš minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. nutartimi nurodytų Taisyklių atitinkamų nuostatų neteisėtumo. Jokie kiti konkretūs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (šios institucijos tarnautojų ar darbuotojų) veiksmai ar neveikimas įstatymo numatytais terminais ir tvarka nebuvo skųsti, nebuvo vertinami, nebuvo konstatuotas jų neteisėtumas.

29VI.

30Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, apelianto atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsakovo atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Pateikė šias išlaidas pagrindžiančius rašytinius įrodymus.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai ir objektyviai, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs apelianto skundą ir panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, klaidingai aiškino materialinės teisės normas ir jas netinkamai pritaikė ginčo santykiams, todėl Vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria patenkintas pareiškėjų skundas, konstatuojant atsakovo neteisėtus veiksmus ir pareiškėjui padarytą žalą, naikinamas, paliekant galioti šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 162 str. 2 d., 57, 81, 86-87 str.).

33Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250 straipsniai įtvirtina bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį, neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltę. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės (savivaldybės) pareiga atlyginti valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą. Šio straipsnio 4 dalis sieja valstybės atsakomybę su tiesioginiais valstybinės valdžios pareigūnų veiksmais (neveikimu), t.y. valstybė atsakys tik tuomet, kai jos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dėl pareiškėjų nurodytos ir reikalaujamos atlyginti žalos, neįrodyta nei valstybės institucijos – Žemės ūkio ministerijos – kaltė, nei priežastinis ryšys tarp nurodomos žalos ir minėtos institucijos veikos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjas pradėjo veiklą tik 2003 metais, o Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintose Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) (pirminė redakcija) paramos teikimas buvo siejamas su įmonių 2002 metų veiklos duomenimis. Pareiškėjas šių sąlygų neatitiko. Tik minėtų Taisyklių 2003 m. rugpjūčio 13 d. redakcijoje (Įsakymas Nr. 3D-334) suteikta teisė gauti paramą įmonėms, kurios pradėjo veiklą (pieno produktų gamybą ir eksportą) nuo 2003 metų ir iki 2003 metų pabaigos supirko ir perdirbinėjo rūšinį pieną bei pieno gamintojams mokėjo ne mažesnes kainas, negu buvo mokėtos pagal rūšis 2002 metais tais pačiais mėnesiais šalyje vidutinės kainos (3.2 p.). Taisyklių 3 punktas numatė, kad parama mokama įmonėms, kurios superka ir moka nustatytas kainas pieno gamintojams ar pieno supirkėjams – tarpininkams. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas dalį pieno supirko ne iš gamintojų ar tarpininkų, o iš pieno perdirbėjų, todėl parama nesuteikta už visą supirktą pieną pagrįstai ir teisėtai. Paramos už 2003 m. birželio mėnesį pareiškėjas negalėjo gauti, nes pirminėje Taisyklių redakcijoje pareiškėjo įmonė nebuvo numatyta kaip paramos gavėja. Kaip jau minėta, tik 2003 m. rugpjūčio mėnesio redakcija numatė galimybę gauti paramą ir pareiškėjo įmonei nuo liepos mėnesio. Pareiškėjas ją gavo.

34Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo gaunama parama negali būti tolygi AB ,,Rokiškio sūris“ gaunamai paramai, nes pareiškėjas ir lyginama bendrovė priklauso skirtingų ūkio subjektų grupėms dėl supirkto pieno kiekio ir pieno gamintojams mokamos pieno kainos. AB ,,Rokiškio sūris“ minėti rodikliai viršija pareiškėjo rodiklius. Byloje nenustatyta, kad tokia paramos diferencijavimas neteisingas. Kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo reikalaujama žala negali būti grindžiama skirtingo gamybinio pajėgumo ūkio subjekto gaunamos paramos dydžiu.

35Negautas pajamas pareiškėjas grindžia nesupirkto pieno kiekiu ir dėl to (nesupirkto pieno) negauta parama. Teigia, kad pieno supirkimo plano neįvykdė dėl Taisyklėmis nustatytos diskriminacinės paramos teikimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo patirtas 2 301 842 Lt nuostolis dėl nesupirkto planuoto pieno kiekio patirtas ne dėl atsakovo institucijos kaltės, o dėl savo nerealių gamybinių pajėgumų įvertinimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių verslo plano realumą nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose (ABTĮ 53 str. 2 d. ir 57 str. 1 ir 4 d., CK 6.249 str. 1 d.), negautas pajamas grindžia prielaida. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo pateiktą verslo planą kaip netinkamą įrodymą (ABTĮ 57 str. 1 d.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas (pareiškėjas) gavo tinkamą paramą, o dėl jo patirtų nuostolių atsakovo atstovo kaltės nėra.

36Vyriausiasis administracinis teismas, tenkindamas pareiškėjo apeliacinį skundą dėl žalos atlyginimo, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Kaip jau minėta, 2003 m. birželio 16 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių, įsigaliojusių 2003 m. birželio 26 d., 3-3.5 punktai nustatė galimybę gauti išmokas žalio pieno supirkimo kainoms palaikyti toms įmonėms, kurios supirkinėjo tokį pieną iš gamintojų ir jį perdirbinėjo jau 2002 metais. Tik šio įsakymo 2003 m. rugpjūčio 13 d. redakcijos, įsigaliojusios 2003 m. rugpjūčio 17d., 3.2 punktu ir 5 punkto 3 dalimi buvo nustatyta teisė gauti išmokas ir toms įmonėms, kurios pradėjo gaminti ir eksportuoti pieno produktus 2003 metais. Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje teigiama, kad tokių naujų (papildomų) sąlygų, suteikiančių teisę gauti išmokas naujoms įmonėms, nustatymas rodo, kad pareiškėjas buvo be pagrindo pašalintas iš paramos gavėjų, nustatytų pirminėje įsakymo redakcijoje. Su tokia nuostata negalima sutikti, nes įmonės pašalinimui iš paramos gavėjų būtina, kad ji (įmonė) prieš tai (prieš pašalinimą) būtų įtraukta į tokį paramos gavėjų sąrašą, t.y. Taisyklėse turėjo būti įtvirtinta aiški pareiškėjo teisėms turinti įtaką teisės norma, kuri vėlesnėje atsakovo atstovo įsakymo redakcijoje turėjo būti pakeista taip, kad pareiškėjas netektų teisės gauti numatytą paramą. Tačiau aiškinant abi atsakovo atstovo įsakymu patvirtintų Taisyklių redakcijų teisės normas, prieinama prie išvados, kad pareiškėjas įgijo teisę į paramą tik naujai sureguliavus nustatytų išmokų mokėjimo sąlygas 2003 m. rugpjūčio 13 d. redakcijos, įsigaliojusios 2003 m. rugpjūčio 17d., įsakymu patvirtintose Taisyklėse. Taisyklės, galiojusios iki šios redakcijos Taisyklių, pareiškėjo galimybių gauti paramą nenustatė, todėl teigti, kad pareiškėjas pirmine Taisyklių redakcija buvo pašalintas iš paramos gavėjų, nėra pagrindo.

37Kolegija pripažįsta nepagrįstu ir kitą Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties teiginio, kad minėtų sąlygų gauti paramą pakeitimas padarytas dėl pareiškėjo betarpiško kreipimosi dėl pažeistų teisių. Tai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Atsakovo atstovo pateikti duomenys įrodo, kad teisės normų pakeitimui turėjo įtakos ne pareiškėjas, o sukauptas atitinkamas lėšų rezervas, dėl kurio atsirado galimybė išplėsti paramos gavėjų sąrašą. Kolegija prieina prie išvados, kad, nesant Vyriausiojo administracinio teismo konstatuotų aplinkybių, nėra ir atsakovo institucijos neteisėtos veikos, dėl kurios pareiškėjas galėtų reikalauti patirtos žalos atlyginimo.

38Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka iki proceso byloje atnaujinimo, pareiškėjo patirtą žalą grindė to paties teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimu byloje Nr. I1-08/04 dėl norminio administracinio akto (Žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių normų) atitikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais“, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir CK 2.76 straipsniui, teigdamas, kad atsakovo atstovo 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių ginčui aktualios teisės normos pripažintos prieštaraujančiomis CK 2.76 straipsniui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais“ preambulėje įtvirtintam tikslui – išlaikyti 2002 m. birželio-gruodžio mėnesio pieno supirkimo kainų lygį ir šio nutarimo 1 punktui tuo požiūriu, kad prieštaraujančios aukštesnės galios teisės aktams atsakovo atstovo įsakymo normos užkirto galimybę pieną superkančioms ir (ar) perdirbančioms įmonėms gauti paramą už 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais supirktą pieną, jeigu tos įmonės pradėjo veiklą tik 2003 metais. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka atnaujinus procesą byloje, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Nr. I1-08/04. Paramos mokėjimas įmonėms, pradėjusioms veiklą 2003 metais, nustatytas 2003 m. rugpjūčio 13 d. Taisyklių redakcijos 3.2 punktu ir 5 punkto 3 dalimi, kurių prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams Vyriausiasis administracinis teismas minėtu sprendimu nekonstatavo. Tiriant Taisyklių 5 punkto 1 dalies (2003 m. birželio 16 d. įsakymo redakcija) atitikimą aukštesnės galios teisės aktams, teismas konstatavo, kad šioje teisės normoje įmonės gaunamos paramos dydžiui nustatyti be objektyvai pateisinamų priežasčių buvo pasirinktas tik ankstesniais metais šios įmonės užimtos rinkos dalies kriterijus. Minėta nutartimi Taisyklių 1-o priedo elemento ,,Kitos įmonės“ prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams buvo pripažintas dėl to, kad šiuo elementu nustačius fiksuoto dydžio paramą įmonėms, kurios nebuvo įvardintos konkrečiai Taisyklių 1-ame priede, šių įmonių gaunamos paramos dydis tapo priklausomas nuo kitų įmonių, patenkančių į ,,Kitas įmones“, pieno supirkimo apimčių, skirtingai nei įmonės, kurioms fiksuotas paramos dydis Taisyklių 1-ame priede buvo nustatytas konkrečiai, o tai gali lemti skirtingas konkurencijos sąlygas. Pažymėtina, kad pareiškėjas minėtomis Taisyklėmis, kaip pradėjęs veiklą 2003 metais, buvo priskirtas grupei ,,Kitos įmonės“, tačiau įvertinus 2004 m. spalio 28 d. nutarties motyvus, galima būtų svarstyti žalos atlyginimo klausimą tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta pareiškėjui realiai išmokėta mažesnio dydžio parama būtent dėl to, kad kitos įmonės, priskirtos grupei ,,Kitos įmonės“ padidino pieno supirkimo apimtis, tačiau tokia aplinkybė byloje nenustatyta.

39Pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildino būtent iš minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi nurodytų Taisyklių atitinkamų nuostatų neteisėtumo. Jokie kiti konkretūs Žemės ūkio ministerijos veiksmai ar neveikimas nebuvo nei apskųsti, nei vertinti, ir nekonstatuotas jų neteisėtumas. Įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjo nurodyta, jo teigimu, jam padaryta žala, kaip atsiradusi dėl Taisyklių atitinkamų nuostatų, kurių prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams buvo konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. nutartimi, o taip pat ir dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, neįrodyta, todėl žala jam (pareiškėjui) priteista nepagrįstai. Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis keičiama, t.y. dalis, kuria ši žala priteista, naikinama, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

40Atsakovo atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo jų (atsakovo atstovo) patirtas bylinėjimosi išlaidas – 4 440,05 Lt, ir pateikia šias išlaidas patvirtinančius įrodymus: paslaugų teikimo sutartį, PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų išklotinę. ABTĮ numato laimėjusios šalies teisę reikalauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimo (44 str. 1 d.). Kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo pateiktus rašytinius įrodymus, bylos apimtį, sudėtingumą, atsakovo atstovo prašymą patenkina (ABTĮ 44 str. 2 d., 6 d., Civilinio proceso kodekso 98 str.).

41Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

42Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartį pakeisti. Nutarties dalį, kuria panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimas ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Žalmargės pienas“ priteista iš Lietuvos valstybės 109 950,96 Lt (vienas šimtas devyni tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt Lt ir 96 ct) žalai atlyginti panaikinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimą dėl žalos atlyginimo palikti nepakeistą.

43Kitas Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

44UAB ,,Žalmargės pienas“ apeliacinį skundą atmesti.

45Priteisti iš UAB ,,Žalmargės pienas“ Lietuvos žemės ūkio ministerijai 4 440,05 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt Lt 5 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

46Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 3. Teisėjų kolegija ... 4. I.... 5. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos... 6. Atsakovas Konkurencijos taryba prašė skundo netenkinti. Paaiškino, kad 2003... 7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 6 d. sprendimu iš... 10. Teismas, vadovaudamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 19... 11. III.... 12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos... 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į... 14. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį... 15. Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija... 16. IV.... 17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 25 d.... 18. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d.... 19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu... 20. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Vilniaus apygardos... 21. V.... 22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 20 d. nutartimi,... 23. Procesas atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2... 24. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos... 25. Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi konstatavo,... 26. Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi nusprendė... 27. Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi... 28. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo nurodyta, jo teigimu, padaryta... 29. VI.... 30. Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, apelianto atstovas į teismo... 31. Teisėjų kolegija... 32. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo... 33. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250 straipsniai įtvirtina... 34. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo... 35. Negautas pajamas pareiškėjas grindžia nesupirkto pieno kiekiu ir dėl to... 36. Vyriausiasis administracinis teismas, tenkindamas pareiškėjo apeliacinį... 37. Kolegija pripažįsta nepagrįstu ir kitą Vyriausiojo administracinio teismo... 38. Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka iki... 39. Pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildino būtent iš minėtų... 40. Atsakovo atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo jų (atsakovo atstovo)... 41. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies... 42. Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartį pakeisti.... 43. Kitas Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties ir... 44. UAB ,,Žalmargės pienas“ apeliacinį skundą atmesti.... 45. Priteisti iš UAB ,,Žalmargės pienas“ Lietuvos žemės ūkio ministerijai 4... 46. Nutartis neskundžiama....