Byla e2-1900-370/2017
Dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Z. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-359-259/2017, kuria papildyta Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pagal pareiškėjos BUAB „Neilas“ administratorės J. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Turto bankui, V. K. P., Z. R., A. R. dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi UAB „Neilas“ iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2015-05-05).
  2. UAB „Neilas“ bankroto administratorė teismo prašė pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktų pagrindais. Be kitų aplinkybių, kuriomis įrodinėtas sąmoningas įmonės privedimas prie bankroto, bankroto administratorė nurodė, kad V. K. P. ir Z. R., turėję atitinkamai 10 ir 90 proc. įmonės akcijų, vietoj to, kad kreiptųsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.), iki 2013-05-22 pardavė akcijas UAB „Aigilida“ (90 proc.) ir A. R. (10 proc.) (Juridinių asmenų registre registruotas juridinis faktas apie akcininkų pasikeitimą), nors įmonė tuo laikotarpiu jau faktiškai buvo nemoki ir nevykdė jokios veiklos. Pažymėjo, kad Z. R. ir V. K. P. žinojo įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi byloje Nr. A-602-371-13 konstatuotinas pasekmes – prievoles mokėti mokesčius bei tai, kad šių prievolių įvykdyti negalės.
  3. Z. R. atsiliepime nesutiko su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir prašė konstatuoti, kad nėra jo kaltės dėl bendrovės bankroto. Nurodė, kad jis nevykdė jokios kryptingos, neteisėtos ir nesąžiningos veiklos, nukreiptos prieš įmonės ir jos kreditorių interesus. Be kita ko, Z. R. nurodė, kad jis neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėjo, kad bankroto administratorė nenurodė momento, nuo kurio įmonė tapo nemoki, koks konkrečiai jo, kaip įmonės akcininko, santykis su nurodytomis aplinkybėmis. Atkreipė dėmesį, kad atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą kyla valdymo organams, tačiau jis niekada nebuvo įmonės vadovas, nepriėmė sprendimų, susijusių su įmonės kasdienine ūkine komercine veikla, investicijų politika, nekontroliavo atsiskaitymų su kreditoriais.
  4. Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi UAB „Neilas“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų pagrindais.
  5. Be kitų teismo motyvų ir teisinių išvadų teismas konstatavo, kad bendrovės valdymo organai (V. K. P., A. R.) ir savininkai (akcininkai Z. R. ir V. K. P.) nevykdė (netinkamai vykdė) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su bendrovės valdymu, nustatęs, kad bendrovės vadovai ir dalyviai 2012–2013 metais, bendrovei esant nemokiai, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o tai suponuoja pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismas pažymėjo, kad bendrovė jau 2012 metais buvo nemoki, nuo 2013 metų iš esmės nevykdė Juridinių asmenų registre įregistruotos veiklos, o įmonės pradelsti įsipareigojimai VMI, neįvykdyti iki bankroto bylos iškėlimo, kaupėsi nuo 2011 m. pabaigos, 2012–2013 metais įmonė nemokėjo PVM.
  6. Teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų pagrindais įvertinęs UAB „Neilas“ 2013-10-09 sandorių sudarymo aplinkybes ir nustatęs, kad nemokios bendrovės „Neilas“ valdymo organai ir bendrovės dalyviai pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, bendrovės ūkinę veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos, nes išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
  7. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens Z. R. atskirąjį skundą dėl minėtos pirmosios instancijos teismo nutarties, 2017 m. liepos 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1167-407/2017, Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties dalį, kiek tai susiję su Z. R. veiksmais, panaikino ir šį klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tiek, kiek tai susiję su Z. R. veiksmais, neatskleidė visų svarbių bylos detalių, todėl įpareigojo pirmosios instancijos teismą nustatyti Z. R. buvimo bendrovės akcininku laikotarpį, taip pat, kokius jis atliko ar neatliko veiksmus, sudarančius pagrindą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi: 1) papildė Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties aprašomąją dalį, papildomai įrašant, kad Z. R. UAB „Neilas“ akcininku buvo nuo 2006-05-06 iki 2013-08-29; 2) papildė Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties motyvuojamąją dalį, papildomai įrašant, kad Z. R. neatliko jokių veiksmų, atliekant 2013-10-09 UAB „Neilas“ UAB „BEMS LT“ 209 970,92 Lt pinigų pervedimą ir sudarant UAB „Neilas“ ir UAB „BEMS LT“ 2013-10-09 pirkimo–pardavimo sutartį; 3) nutarė šią nutartį laikyti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties sudedamąja dalimi.
  2. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvus, kuriais pirmosios instancijos teismas įpareigotas aiškintis apelianto buvimo įmonės akcininku laikotarpį, pareikalavo Z. R. pateikti įrodymus, kada jis tapo UAB „Neilas“ akcininku ir kada jis perleido akcijas, o iš 2017-08-28 pateiktų duomenų nustatė, kad Z. R. įmonės akcininku tapo 2006-05-06, o 2013-08-29 pardavė turimas akcijas. Dėl to teismas papildė 2017 m. balandžio 26 d. nutarties aprašomąją dalį šiuo faktu, t. y., kad Z. R. UAB „Neilas“ akcininku buvo laikotarpiu nuo 2006-05-06 iki 2013-08-29.
  3. Teismas taip pat nusprendė patikslinti 2017 m. balandžio 26 d. nutarties motyvuojamąją dalį, kurioje įvertinti 2013-10-09 UAB „Neilas“ atliktas UAB „BEMS LT“ 209 970,92 Lt pinigų pervedimas ir UAB „Neilas“ bei UAB „BEMS LT“ 2013-10-09 sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis ir spręsta, kad yra pagrįstas pareiškėjos teiginys, jog jokių prekių įmonė negavo, o sandoris buvo apsimestinis, siekiant nuslėpti nuo kreditorių įmonės turtą, bei vertinta, kad šios aplinkybės leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, jog nemokios bendrovės „Neilas“ valdymo organai ir bendrovės dalyviai pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, bendrovės valdymo organai ir tuometiniai jos dalyviai (akcininkai) bendrovės ūkinę veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos, nes išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytą Z. R. buvimo akcininku laikotarpį, sprendė, kad Z. R. UAB „Neilas“ pervedant UAB „BEMS LT“ 209 970,92 Lt sumą bei UAB „Neilas“ sudarant su UAB „BEMS LT“ 2013-10-09 pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo UAB „Neilas“ akcininkas, todėl nutarė Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje papildomai įrašyti, kad Z. R., atliekant 2013-10-09 UAB „Neilas“ UAB „BEMS LT“ 209 970,92 Lt pinigų pervedimą ir sudarant UAB „Neilas“ ir UAB „BEMS LT“ 2013-10-09 pirkimo–pardavimo sutartį, jokių veiksmų neatliko.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde apeliantas Z. R. teismo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutarties dalį, kuria konstatuota, kad Z. R. pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Neilas“ iškėlimo ir tokiu būdu siekė UAB „Neilas“ bankroto tyčia, kaip nurodyta ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir klausimą išspręsti iš esmės – konstatuoti, kad Z. R. neatliko jokių veiksmų, sudarančių pagrindą UAB „Neilas“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje apsiribojo tik įvertinimu, kad suinteresuotas asmuo Z. R. neatliko jokių veiksmų, kuriais jo veikla būtų vertintina, kaip įmonės bankroto siekimas tyčia pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose nurodytus tyčinio bankroto požymius, tačiau pažeidė pareigą įvertinti Z. R. veiksmus ar neveikimą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. neįvertino, ar Z. R. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jei turėjo – kaip šios pareigos pažeidimas lėmė įmonės privedimą prie bankroto tyčia, nors Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1167-407/2017, panaikino Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties dalį, kiek tai susiję su Z. R. veiksmais ir grąžino šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodydamas, kad teismas turi nustatyti, kokius apeliantas atliko ar neatliko veiksmus, sudarančius pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
    2. Atsižvelgiant į ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje nurodytas tyčinio bankroto pasekmes, teismas privalėjo vertinti kiekvieno suinteresuoto asmens kaltę dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia, jų teisinį statusą ir teisinį santykį su įmone, funkcijas, kurių netinkamas atlikimas / neatlikimas gali lemti neteisėtus veiksmus, subjektyvų kiekvieno asmens ryšį su įmonės bankroto siekimu, tačiau šios pareigos neįvykdė, t. y. nenurodė, dėl kurių asmenų sąmoningos veiklos kilo padariniai – įmonės bankrotas.
    3. Nutartimi teismas apsiribojo tik lakonišku įmonės nemokumo būsenos 2012–2013 m. vertinimu, tačiau nenagrinėjo, kokią pareigą įmonės akcininkas Z. R. turėjo šią būseną žinoti, kada jam atsirado pareiga vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skundžiama nutartimi sukuriamas pagrindas ne tik suinteresuotą asmenį Z. R. patraukti galimu atsakovu byloje dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, tačiau ir preziumuoti priežastinį ryšį.
    4. Nesutiktina su teismo nustatytu įmonės nemokumu 2012–2013 metais, suponavusiu valdymo organų bei dalyvių pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybę apie įmonės nemokumą minėtu laikotarpiu turėjo įrodyti pareiškėja (bankroto administratorė). Nagrinėjamu atveju pareiškėja įrodinėjo, o teismas vertino tik vieną įmonės nemokumo būsenos požymį – įsipareigojimų mokesčių administratoriui nevykdymą, tačiau bankroto administratorė nepateikė, o teismas neišreikalavo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti momentą, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taigi, pareiškėja privalėjo pateikti konkrečiai datai konkrečius pradelstus įsipareigojimus, o teismas privalėjo nemokumo būsenos atsiradimą įvertinti konkrečiai datai.
    5. Be to, teismas, konstatuodamas, kad įmonė 2012–2013 metais buvo nemoki, nes nevykdė prievolių mokesčių administratoriui (VMI), šiuo aspektu visiškai nevertino įmonės atliktų mokėjimų kitiems asmenims, nors nutartyje pats konstatavo, kad įmonė 2013 metais vykdė dalinius mokėjimus ryšio operatoriams, pirko statybines medžiagas.
    6. Nesutiktina, kad vien prievolių VMI nevykdymas reiškia įmonės nemokumą, juolab kad prievolė mokėti VMI buvo ginčijama teisme (pareiga mokėti VMI atsirado nuo

      42013-03-19, įsiteisėjus teismo sprendimui).

    7. Teismas taip pat visiškai nevertino į bylą pateikto 2013-09-30 balanso, kuris patvirtina, kad įmonė turėjo pakankamai turto atsiskaityti su įmonės kreditoriais.
    8. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas gali būti taikomas tik įmonės valdymo organų (jų narių) atžvilgiu. Nors pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tam tikrais atvejais gali būti taikytina įmonės akcininko atžvilgiu, tačiau šios pareigos neįvykdymas negali būti vertinamas kaip akcininko įstatymuose ar steigimo dokumentuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu nevykdymas ar netinkamas vykdymas, kadangi akcininkas nėra įmonės valdymo organas.
    9. Teismas, konstatuodamas, kad apeliantas, turėdamas 90 proc. įmonės akcijų, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nenurodė jokių aplinkybių, kuriuo momentu ir kaip ši pareiga atsirado, kaip objektyviai suinteresuotas asmuo žinojo ar privalėjo žinoti įmonės finansinės būklės duomenis, kokios buvo objektyvios aplinkybės, kodėl suinteresuotas asmuo šios pareigos nevykdė.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Neilas“ bankroto administratorė su skundu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir jas grindžiančius dokumentus, kurie patvirtina, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai atsakingų asmenų veiksmai bei įstatymo nustatytų pareigų, įmonei esant nemokiai, nevykdymas. Taip pat teigiama, kad teismas nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą VĮ Turto bankas prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Apeliantas skunde nekvestionuoja teismo nustatytos jo buvimo įmonės akcininku

      5(2006-05-06–2013-08-29) laikotarpio. Atsižvelgiant į tai, taip pat teismo nustatytą aplinkybę dėl įmonės nemokumo 2012 metais, laikytina, kad apeliantui pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2012-05-01, nes eilinis akcininkų susirinkimas privalėjo būti sušauktas per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 24 str.).

    2. Nors domėtis įmonės veikla ar sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą yra daugiau įmonės akcininko teisė, nei pareiga, tačiau ši teisė transformuojasi į pareigą imtis įstatyme nustatytų veiksmų tam, kad būtų apsaugoti įmonės kreditorių interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-480-241/2016). Nagrinėjamu atveju apelianto pasyvių veiksmų (nesidomėjimo UAB „Neilas“ finansine padėtimi, vertinant juos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies kontekste), negalima pripažinti apdairiais, rūpestingais ir tokiais, kurie nesukelia tretiesiems asmenims žalos. Apeliantas, būdamas didžiausias įmonės akcininkas ir žinodamas apie faktinį UAB „Neilas“ nemokumą, lėmė tyčinį įmonės bankrotą.

6Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, šios teisės tinkamas įgyvendinimas būtų reikalauti, kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, t. y. kad nebūtų pažeisti CPK 64–66, 71 straipsniuose nustatyti reikalavimai. Taigi tam, kad būtų tinkamai įgyvendinti CPK 2 straipsnyje įtvirtinti civilinio proceso tikslai, procese turi būti užtikrintas teisės į tinkamą teismo procesą principo teisingas įgyvendinimas, t. y. byla turi būti išnagrinėta teisėtos sudėties teismo, kuris būtų sudarytas atsižvelgiant į Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Proceso teisės normų nustatyti atvejai, kai teisėjas negali nagrinėti bylos, nes tai reikštų jo pakartotinį dalyvavimą joje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šis įstatyme įtvirtintas neleistinumas teisėjui pakartotinai nagrinėti bylą yra susijęs su objektyviojo nešališkumo kriterijaus taikymu („tuo, kaip situacija gali atrodyti iš šalies“) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105-969/2015).
  3. CPK 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant. Taigi šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant tą pačią bylą, t. y. principas, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2013). CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ribojimas nustatytas dėl to, kad pakartotinis teisėjo tos pačios bylos nagrinėjimas gali sukelti abejonių dėl nešališkumo, kai bylą nagrinėjęs pirmą kartą teisėjas jau buvo pateikęs teisinį vertinimą. Neleistinumą teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą įstatymas sieja su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-916/2017).
  4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad BUAB „Neilas“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktų pagrindais (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas). Suinteresuotais asmenimis į bylą patraukė VĮ Turto banką bei buvusius įmonės valdymo organus ir dalyvius – V. K. P., Z. R., A. R., nurodydama, kad laikotarpiu nuo 2007-05-09 iki 2013-08-01 įmonės direktoriaus pareigas ėjo V. K. P., o nuo 2013-08-13 iki bankroto bylos iškėlimo – A. R., taip pat, kad bendrovės akcininkais 2013 metais buvo Z. R. (valdė 90 proc. įmonės akcijų) ir V. K. P. (valdė 10 proc. įmonės akcijų).
  5. Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi UAB „Neilas” bankrotą pripažino tyčiniu, t. y. konstatavo, kad bendrovei 2012–2013 metais esant nemokiai, įmonės akcininkas ir direktoriaus pareigas ėjęs V. K. P., nuo 2013-08-13 iki bankroto bylos iškėlimo įmonės direktoriaus pareigas ėjęs A. R., taip pat 2013 metais įmonės akcininku buvęs Z. R., valdęs 90 proc. įmonės akcijų, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d., ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.), taip pat konstatavo buvus pažeistą CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, žinant, kad kreditoriai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, įmonei neturint pakankamai turto (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 ir 4 p.).
  6. Apeliantui Z. R. kreipusis į teismą su atskiruoju skundu, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1167-407/2017, panaikino Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties dalį tiek, kiek tai susiję su Z. R. veiksmais, ir perdavė šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskleidė bylos esmės tiek, kiek tai susiję su apelianto Z. R. veiksmais, todėl turi nustatyti apelianto buvimo įmonės akcininku laikotarpį, taip pat kokius Z. R. atliko ar neatliko veiksmus, sudarančius pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
  7. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartyje, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo nurodymus, papildomai konstatavo, kad Z. R. UAB „Neilas“ akcininku buvo nuo 2006-05-06 iki 2013-08-29, taip pat, kad Z. R. jokių veiksmų neatliko, atliekant 2013-10-09 UAB „Neilas“ UAB „BEMS LT“ 209 970,92 Lt pinigų pervedimą ir sudarant UAB „Neilas“ ir UAB „BEMS LT“ 2013-10-09 pirkimo–pardavimo sutartį. Šią nutartį teismas nusprendė laikyti 2017 m. balandžio 26 d. nutarties sudedamąja dalimi.
  8. CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Nustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus pagrindus, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).
  9. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Z. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuriuo prašoma konstatuoti, jog apelianto veiksmai (neveikimas) neatitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio, nustatė, kad tiek pirmą kartą sprendžiant UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą (2017-04-26 nutartis), tiek iš naujo nagrinėjant klausimą dėl konkrečių Z. R. veiksmų (neveikimo) atlikimo, sudarančių pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (2017-09-14 nutartis), bylą nagrinėjo ir procesinį sprendimą dėl ginčo esmės (tyčinio įmonės bankroto) priėmė tas pats Kauno apygardos teismo teisėjas A. Ž..
  10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aukštesnės instancijos teismui panaikinus nutarties, kuria UAB „Neilas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, dalį ir klausimą dėl vieno iš į bylą patrauktų suinteresuotų asmenų grąžinus nagrinėti iš naujo, įpareigojant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (Z. R. buvimo akcininku laikotarpį bei veiksmų, sudarančių pagrindą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, (ne)atlikimą), šis klausimas turėjo būti nagrinėjamas kitos sudėties teismo. Teisėjui A. Ž. skundžiamoje nutartyje pakartotinai pasisakius dėl aplinkybių, kurios jo paties buvo nustatytos ir įvertintos 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi, spręstina egzistuojant CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo teisėjui nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant, pažeidimą, t. y. konstatuotina, kad teisėjas A. Ž. negalėjo iš naujo nagrinėti klausimo, grąžinto Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartimi, o tokie veiksmai (2017-09-14 nutartis) vertintini, kaip jo ankstesnės nuomonės peržiūrėjimas, kuris yra draudžiamas įstatymo, siekiant užtikrinti objektyvųjį nešališkumo kriterijų.
  11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aukščiau nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį, kaip priimtą neteisėtos sudėties teismo, ir klausimą dėl Z. R. veiksmų dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1167-407/2017, pateiktus nurodymus (tirtinas ir vertintinas aplinkybes) (CPK 337 str. 1 d. 3 p., 329 str. 2 d. 1 p., 327 str. 1 d. 1 p., 338 str.).
  12. Atskirai pažymėtina, kad apelianto Z. R. atžvilgiu turi būti priimtas atskiras (naujas) procesinis sprendimas, nes tokios teismo procesinio dokumento formos kaip nutartis papildyti aprašomąją ar motyvuojamąją jau priimto teismo procesinio (dar ir peržiūrėto apeliacine tvarka) sprendimo dalis, įstatymas nenumato (CPK 116 str., XV skyrius).
  13. Nustačius absoliutų teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atskirojo skundo argumentų nepasisako.

7Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

Nutarė

8Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl Z. R. veiksmų (neveikimo) dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1167-407/2017, pateiktus nurodymus perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai