Byla 2S-1530-232/2011
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Mox transport“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Agromeat“ ieškinį atsakovams: UAB „Transporto paslaugų prekyba“, UAB „Mox transport“, UAB „Ergo Lietuva“ dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

2ieškovas UAB „Agromeat“ pateikė ieškinį atsakovams: UAB „Transporto paslaugų prekyba“, UAB „Mox transport“, UAB „Ergo Lietuva“, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 20 790 EUR (71 783,71 Lt) žalos atlyginimo; 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

3Ieškovas teismo posėdyje pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų UAB „Transporto paslaugų prekyba“ ir UAB „Mox transport“ atžvilgiu – areštuoti atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas pareikšto ieškinio 71783,71 Lt sumos ribose. Nurodė, jog atsakovo UAB „Transporto paslaugų prekyba“ tariamai sulaikytas krovinys yra utilizuotas (sunaikintas), be to, UAB „Transporto paslaugų prekyba“ šiuo metu nevykdo jokios ūkinės veiklos. Atsakovas UAB „Mox transport“ užsiima panašia komercine veikla, todėl yra didelė tikimybė, jog taip pat baigs savo veiklą. Abu atsakovai nevaldo jokio nekilnojamojo turto. Ieškinio suma yra didelė ir reikšminga ieškovo įmonei. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas

4Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Nutarė uždėti areštą atsakovams UAB „Mox transport“ ir UAB „Transporto paslaugų prekyba“ nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, uždrausti disponuoti areštuotu turtu, palikti teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; turto nesant ar jo nepakankant, areštuoti turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, taip pat pinigines lėšas, esančias atsakovų vardu atidarytose sąskaitose bankuose, paliekant teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždrausti disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leisti iš šių lėšų daryti atsiskaitymus tik su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu bei ieškovu. Bendra areštuoto atsakovų turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų suma savo verte turi atitikti 71 783,71 Lt ieškinio sumą. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra didelė, atsakovai gera valia prievolės nevykdo, byloje gauti duomenys apie tai, kad krovinys, už kurio praradimą ieškovas prašo atlyginti žalą, yra utilizuotas, atsakovas UAB „Transporto paslaugų prekyba“ nevykdo jokios ūkinės veiklos, atsakovai UAB „Transporto paslaugų prekyba“ ir UAB „Mox transport“ neturi nekilnojamojo turto, todėl teismas konstatavo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

5Atskiruoju skundu (b.l. 116-119) atsakovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartį panaikinti iš dalies – laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Mox transport“ atžvilgiu panaikinti ir ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Mox transport“ atžvilgiu atmesti. Nurodė, jog teismo motyvai, jog atsakovo UAB „Transporto paslaugų prekyba“ sulaikytas krovinys yra utilizuotas, bei tai, jog atsakovas UAB „Transporto paslaugų prekyba“ jokios veiklos nevykdo, neturi ir negali turėti jokios įtakos taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovo UAB „Mox transport“ atžvilgiu. Be to teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones dviejų atsakovų atžvilgiu, jas turėjo taikyti taikyti ir trečiojo atsakovo UAB „ERGO Lietuva“ atžvilgiu, kadangi ši bendrovė yra lygiai toks pat solidarus atsakovas. Tai, jog atsakovas UAB „Mox transport“ užsiima panašia veikla, todėl esą didelė tikimybė, jog taip pat baigs savo veiklą, yra tik niekuo nepagrįsta ieškovo prielaida. Atsakovai nepripažįsta prievolės dėl nuostolių atlyginimo ieškovui, todėl šios prievolės nevykdo, tačiau tokio fakto buvimas jokiu būdu negali būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, jog atsakovas slėps, švaistys ar perleis turtą, pinigines lėšas tretiesiems asmenims. Vien didelė ginčo suma, neįvertinus atsakovo turtinės padėties, neturėtų būti pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pažymėjo, jog 2010 m. atsakovas gavo 19 626 194 Lt pajamų ir uždirbo 576 405 Lt pelno. Atsakovas toliau vykdo veiklą, todėl nėra jokios realios grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo UAB “Mox transport” atžvilgiu teismo sprendimo įvykdymas gali pasaunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėjo, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtinaisi atvejais, šiuo atveju ginčijamoje teismo nutartyje nėra jokių motyvų dėl ko laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepranešus apie tai atsakovams.

6Ieškovas UAB “Agromeat” atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą (b.l. 142-143) prašė atskirąjį skundą atmesti. Nurodė, jog iš pateikto balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog atsakovo finansinė padėtis nėra stabili, įmonė bet kuriuo metu gali priimti sprendimą nebetęsti veiklos, kadangi įmonės ilgalaikis turtas yra nedidelės vertės, nuostoliai sudaro – 3,5 mln. Lt, skolos tiekėjams – apie 1 mln. Lt. Įmonės kreditoriai bet kuriuo metu gali inicijuoti bankroto bylą, kreiptis dėl turto arešto ir pan. Pažymėjo, jog įmonė neturi jokio nekilnojamojo turto. Teismas pagrįstai išnagrinėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepranešus atsakovams, kadangi atsakovai neturi jokio nekilnojamojo ar kito sunkiau realizuojamo turto. Vienintelė turto rūšis į kurią pagrįstai galima tikėtis nukreipti suvaržymo priemones – tai piniginės lėšos bankų sąskaitose.

7Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

9Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo jo pažeistų teisių ir/ar teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka. Esant realiam pavojui, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti tokią padėtį, kuri leistų ieškovui, priėmus jo naudai teismo sprendimą, tikėtis, kad sprendimas bus įvykdytas, nepriklausomai nuo galimai pasikeisiančios situacijos. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas orientuotas užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą.

10Teismas pažymi, jog teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-05-08 nutartis c.b. Nr. 2-307/08 ir kt.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog ši prezumpcija nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-26 nutartis c. b. Nr. 2-435/2008) ir taikoma tik įvertinus reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgus į konkretaus atsakovo, šiuo atveju juridinio asmens, finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šios įmonės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat jos įsipareigojimais. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar didelė ieškinio suma sudaro pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).

11Nagrinėjamu atveju apeliantas su atskiruoju skundu pateikė 2010-12-31 balansą (b.l. 122-123), iš kurio matyti, kad įmonės turto vertė buvo 6 643 366 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 10 079 159 Lt. Pažymėtina, jog pateiktas balansas parodo, kad įmonė 2010-12-31 atitiko Bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nustatytą nemokumo kriterijų. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai palyginti su praėjusiais finansiniais metais padidėjo nuo 7 575 366 Lt iki 10 079 159 Lt. Be to kaip matyti iš pateikto balanso, įmonė ilgalaikio turto neturi, didžiają dalį turto sudarė trumpalaikis turtas t.y. per vienerius metus gautinos sumos 6 257 662 Lt. Atsakovo finansiniai duomenys pateikti tik už 2010 m., todėl teismas negali nustatyti apelianto mokumo šiai dienai. Taigi teismas daro išvadą, jog apeliantas jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių neabejotiną savo mokumą, stabilią finansinę padėtį nepateikė, sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės nepaneigė.

12Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantas motyvuoja tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendė neinformavęs atsakovų apie teismo posėdį, dėl ko paneigta atsakovo teisė pateikti atsiliepimą į ieškovo prašymą.

13Pagal CPK 148 str. 1 d. nuostatas teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi pranešti apie tai atsakovui, o šias priemones taikyti nepranešus atsakovui galima tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Pagal naujai įsigaliojusio CPK 147 str. 1 d. nuostatas kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė teismo posėdyje, kuriame atsakovai nedalyvavo, apie posėdį atsakovams buvo pranešta tinkamai. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovams apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovams, kadangi teismas nustatė, jog ieškinio suma yra ženkli atsakovams, atsakovai nekilnojamojo turto neturi. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (CPK 148 str. 1 d.). Nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl nepranešimo atsakovams apie laikinąsias apsaugos priemones būtų neteisingai išspręstas ieškovo prašymas ar pažeistos atsakovų procesinės teises. Nagrinėjamu atveju apeliantui iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus ir įrodymus, kurie, jo manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

14Šiuo atveju skundas paduotas dėl nutarties kuria išnagrinėtas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų UAB „Transporto paslaugų prekyba“ ir UAB „Mox transport“ atžvilgiu, prašymas tenkintas, todėl apelianto argumentai, kad teismas turėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovo UAB „Ergo Lietuva“ atžvilgiu atmestinas, kaip išeinantis už skundo apeliacine tvarka nagrinėjimo ribų.

15Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato šių priemonių pakeitimo arba panaikinimo pagrindus bei tvarką. Pagal CPK 146 ir 148-150 str. nuostatas apeliantas, esant pagrindui, turi teisę prašyti pirmosios instancijos teismą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, arba prašyti panaikinti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, pavyzdžiui, įkeičiant ieškovui turimą turtą, įmokant atitinkamą pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikiant banko garantiją ar laidavimo raštą. Laikinąsias apsaugos priemones taikęs teismas pagrįstu atsakovo prašymu taip pat gali imtis priemonių, numatytų CPK 146 str. pirmojoje dalyje. Tokiu būdu garantuojama šalių interesų ir procesinių teisių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, užtikrinamas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas ir protingumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

16Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, dėl ko priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Šią nutartį panaikinti arba pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra pagrindo.

17Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., teismas

Nutarė

18Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai