Byla e2A-158-267/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-397-797/2014 pagal ieškovės BUAB „Satoma“ ieškinį atsakovui T. S., tretiesiems asmenims VSDFV Šiaulių skyriui, UAB „Omnitel“, UAB „Femtas“ dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ieškovė BUAB „Satoma“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo T. S. 67120,06 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1600 Lt bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, kad Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, jog jeigu įmonė negali ir / arba negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kadangi pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas nevykdė, įmonei buvo padaryta 67120,06 Lt žala.

6Atsakovas T. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, nes neteisėtų veiksmų juridinio asmens atžvilgiu ir žalos atsakovas nepadarė, teigė, jog tik tokiu atveju, jei kreditorių reikalavimai būtų pagrįsti, laiku pateikti, žala galėtų būti laikoma realia. Taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio, nes valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties terminas baigėsi 2010 m. sausio 1 d., šį terminą atsakovas prašė taikyti ir reikalavimą dėl žalos priteisimo atmesti. Dėl kitų kreditorinių įsipareigojimų nurodė, jog prievolė UAB „ Femtas“ atsirado 1999 metais, o UAB ,,Omnitel“ – iki 2000 metų, senaties terminas taip pat suėjęs, kurį prašė taikyti, teigė, kad nei vienas iš kreditorių savo teisių negynė, žalos neieškojo, todėl praleido terminus žalai prisiteisti. Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos tik tada, jeigu kreditorius turi galiojančią reikalavimo teisę. Bankroto bylos iškėlimo metu kreditorių reikalavimo teisė buvo pasibaigusi, todėl negali būti vertinama kaip reali žala.

7Trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atsiliepime nurodoma, kad bankroto administratorius šiuo atveju tikrina ne įmonės sandorius ir reiškia ieškinius dėl jų pagrįstumo, o teikia ieškinį iš buvusio įmonės vadovo dėl žalos atlyginimo, kuri padaryta jo neteisėtais veiksmais, todėl šioje byloje negali būti taikomas atsakovo nurodytas senaties terminas. Nurodė, kad įmonės skola VSDFV Šiaulių skyriui susidarė už 1998-10-01 – 2002-04-01 laikotarpį. Paskutinis įmonės darbuotojas – jos vadovas, atleistas 2001-08-07, iš viso UAB „Satoma“ nuo 1997-07-04 iki 2001-08-07 priskaičiavo 85368,90 Lt VSD įmokų, o sumokėjo 45830,07 Lt VSD įmokų. Taip pat nurodė, kad VSDFV Šiaulių skyriuaus kreditorinis reikalavimas patvirtintas bankroto byloje.

8II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

9Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo T. S. ieškovei BUAB ,,Satoma“ 32042,27 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą 32042,27 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2013-11-07, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat iš atsakovo T. S. valstybei priteisė 721 Lt, o iš ieškovės BUAB ,,Satoma“ atsakovui T. S. 584 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą dalį ieškinio teismas atmetė.

10Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu padarytos žalos atlyginimo, žalos dydžio ir ieškinio senaties termino taikymo. Atmesdamas atsakovo reikalavimą dėl ieškinio senaties termino teismas nurodė, kad šiuo atveju yra pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuriam taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas (CK 1.125 str. 8 d.). Dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo teismas sprendė, kad įmonė tapo nemoki 1999 m. pradžioje, skolos nuo 1998 m. didėjo iki 2002-04-01, todėl pareiga atlyginti žalą kyla atsakovui kaip vadovui ir akcininkui, kuris neinicijavo bankroto bylos iškėlimo įmonei tapus nemokia, tik apsiribojo paaiškinamojo rašto pateikimu mokesčių inspekcijai. Teismas, remdamasis teismų praktika, žalos dydžiu nelaikė visos kreditorinių reikalavimų sumos, konstatavo, kad žala yra išaugusi skola, įmonės vadovui nevykdžius pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl iš viso iš atsakovo ieškovei priteisė 32042,27 Lt žalos atlyginimą.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė

12Apeliantas (atsakovas) T. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės 4061,27 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Apeliantas nurodo, kad UAB „Satoma“ nesumokėti mokesčiai Sodrai negali būti laikomi žala, nes bendrovė tol turėjo samdomų darbuotojų, kol ji veikė. Nurodo, kad atsakovas, kaip UAB „Satoma“ direktorius ar kaip vienintelis akcininkas, neturėjo pareigos asmeniškai mokėti Sodrai mokesčius už juridinio asmens samdomus darbuotojus, teigia, kad UAB „Satoma“ nevykdė pareigos mokėti Sodrai įmokas už samdomus darbuotojus, o būtent tai ir lėmė įmokų, baudų ir delspinigių priskaičiavimą, todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad skola kreditoriui padidėjo dėl to, kad atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  2. Teigia, kad tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose atsakovas nurodė, kad UAB „Satoma“ kreditoriai bankroto bylos iškėlimo teisme dieną neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, tačiau teismas neįvertino pačių kreditorių pasyvumo. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje kasacinėje nutartyje yra pasisakęs, jog tam, kad būtų ginamos kreditoriaus teisės, jo kreditorinis reikalavimas turi būti galiojantis. Tokia praktika yra suformuota bankroto bylose, kai kreditorius gina savo teises Actio Pauliana pagrindu. Mano, kad ir šiuo atveju taikytina analogija. Taip pat nurodo, kad kreditoriai yra praleidę net bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą tariamai pažeistoms teisėms ginti, todėl UAB „Satoma“ ir neturi prievolės sumokėti UAB „Femtas“, Sodrai ar UAB „Omnitel“ skolas, kurių išieškojimo terminai yra pasibaigę. Todėl teismas nepagrįstai šiuos įsiskolinimus vertino kaip realią žalą bendrovei.
  3. Mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo kaltus veiksmus, neanalizavo, kad jo vadovaujamos įmonės nemokumą lėmė ne atsakovo kalti veiksmai ar aplaidumas, bet objektyvios aplinkybės. Nurodo, kad kol atsakovas buvo bendrovės direktorius, jo veikla nebuvo priešinga bendrovės interesams, prastėjant finansinei padėčiai, atsakovas atleido iš darbo darbuotojus ir apie tai pranešė Sodrai, sustabdė įmonės veiklą ir apie tai pranešė VMI. Teismas neįvertino, kad visi šioje byloje pareikšti kreditorių interesais įsiskolinimai atsirado kol atsakovas buvo bendrovės direktorius, per laikotarpį nuo 1999-11-30, kai buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, iki bankroto bylos iškėlimo teisme dienos naujų skolų neatsirado ir esamos skolos neišaugo.
  4. Atsakovas nurodo, kad dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė į teismą dėl to, kad tikėjosi atnaujinti įmonės veiklą, bendravo su bankais, bandė gauti paskolą verslui, tačiau nesisekė, kadangi per 1998 metais įvykusį sprogimą bendrovės nuomojamų patalpų pastate buvo sužaloti klientai, bendrovės kavinė nedirbo, įmonė patyrė apie 90000 Lt nuostolių, įskaitant patalpų remonto darbus.
  5. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas. Teismas nepagrįstai nesiejo ieškinio senaties termino dėl žalos atlyginimo su ieškinio senaties terminu kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Mano, kad tik esant galiojančiam kreditoriniam reikalavimui galima spręsti, kad įmonei yra padaryta. Apelianto teigimu, įstatymas nenumato kokių nors prievolių, kurių įvykdymui išreikalauti nebūtų taikomi ieškinio senaties terminai.
  6. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai priteisė delspinigius, kurie sudaro 54 procentus visos skolos, t. y. daugiau negu pusę. Be to, iš teismo sprendimo neaišku, už kokį laikotarpį yra priteisti delspinigiai, nes remiantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų.

13Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Satoma“ prašo atmesti apelianto T. S. apeliacinį skunda kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad per laikotarpį nuo 1999 m. pradžios, kai įmonė tapo nemokia, iki pat 2002 m., bendrovės išaugusios skolos ir yra laikytinos ieškovės bei jo kreditorių patirta tiesiogine turtine žala, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo T. S.. Nurodo, kad būtent buvęs BUAB „Satoma“ vadovas atsakovas T. S. buvo atsakingas ir už įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui mokėjimą. Taip pat nurodo, kad bendrovės nemokumo priežastys šioje civilinėje byloje neturi reikšmės sprendžiant atsakovo T. S. atsakomybės klausimą laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Teigia, kad šioje civilinėje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl BUAB „Satoma“ kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo bendrovės bankroto byloje, todėl senaties terminas nėra praleistas, dėl ko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nurodo, kad BUAB „Satoma“ padaryta žala yra paskaičiuota, kaip susidariusi po to, kai atsakovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Satoma“ iškėlimo, ir sudaro 32042,27 Lt dydžio sumą. Taip pat nurodo, kad atsakovas T. S. nepagrįstai ir neteisėtai apeliaciniame skunde kvestionuoja kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, UAB „Omnitel“ bei UAB „Femtas“ finansinių reikalavimų teisėtumą BUAB „Satoma“ bankroto byloje, nes įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2013-09-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2‑616-357/2013 yra patvirtinti bendrovės finansiniai reikalavimai bendrai 67120,06 Lt sumai.

14Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo VSDFV Šiaulių skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti, mano, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog VSDFV Šiaulių skyrius 14 metų įmonei neturėjo jokių pretenzijų. Dėl UAB „Satoma“ skolos išieškojimo 2001-02-08 VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą Nr. 116 ir perdavė jį vykdyti antstolei V. Š.. 2006-10-02 sprendimą antstolė V. Š. grąžino su turto neradimo aktu. Nuo 1998-11-10 kredito įstaigoms buvo pateikta 11 mokėjimo nurodymų dėl UAB „Satoma“ skolos nurašymo. VSDFV Šiaulių skyrius atliko visus įmanomus veiksmus, siekdamas išieškoti skolą, draudėjui taikė nustatytas priverstinio poveikio priemones.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas atmestinas

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

18Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl žalos priteisimo bankrutuojančiai įmonei iš jos vadovo, tuo pačiu ir akcininko, pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo žalą, motyvuodamas tuo, kad žalos nėra, nes kreditoriai neturi galiojančios reikalavimo teisės dėl suėjusio senaties termino, kad nėra atsakovo kaltės, kad ne atsakovas turėjo pareigą mokėti mokesčius, o pati įmonė ir kt.

19Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, mano, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai iš dalies tenkino ieškovės ieškinį. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl jų detaliau nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde, tačiau privalo pasisakyti dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.

20Visų pirma, teismas atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo. Kaip matyti iš atsakovo byloje esančių procesinių dokumentų, jo pozicijos pirmosios instancijos teisme, akivaizdu, kad atsakovas netinkamai supranta šioje byloje pareikštų reikalavimų pobūdį. Pažymėtina, kad kaip išaiškino ir pirmosios instancijos teismas, šioje byloje yra nagrinėjamas ieškinys pagal bankroto administratoriaus ieškinį, ginant visų įmonės kreditorių interesus, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio pagrindu. Remiantis CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o tokia teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p., ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, apie savo pažeistą teisę sužinojo kai bankroto administratoriui buvo perduoti įmonės veiklos dokumentai, atsakovas neginčija, kad bankroto administratorius nepraleido sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino, tačiau, matyti, kad byloje pareikštus reikalavimus jis sieja su kreditorinių reikalavimų pagrįstumu ir iš esmės taiko Actio Pauliana sąlygas, kas visiškai nėra susiję su šia nagrinėjama byla. Be to, iš atsakovo teismui nurodomų argumentų matyti, kad ieškinio senatį jis sieja su tuo, ar ieškinio pareiškimo metu kreditoriai turėjo galiojančią reikalavimo teisę, tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad ieškovės BUAB „Satoma“ kreditorių reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi, antra, ieškinio senaties terminas galėtų būti aktualus tik sprendžiant klausimą, ar pareigos atsakovui inicijuoti įmonei bankrotą buvimo metu įmonė turėjo kreditorių, t. y. ar kreditoriai tuo metu turėjo galiojančias reikalavimo teises, ir laiku neinicijavus bankroto bylos šiems kreditoriams buvo padaryta žala. Tačiau atsakovas neginčija, kad 1999 metais egzistavo tiek UAB „Femtas“, tiek VSDFV kreditoriniai reikalavimai, priešingai, šias aplinkybes atsakovas pripažįsta. Atsižvelgus į tai, visi atsakovo argumentai, susiję ieškinio senatimi atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

21Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad jis nėra atsakingas už tai, jog mokesčiai Sodrai nebuvo sumokėti laiku ir dėl to buvo priskaičiuoti delspinigiai. Atsakovas teigia, kad tokia prievolę turėjo juridinis asmuo, o ne atsakovas, kaip įmonės vadovas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas išaiškinimas, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2014 ir kt.). CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Šiuo atveju atsakovas T. S., būdamas įmonės vadovu, neveikė pagal įstatymo reikalavimus taip, kad jo vadovaujama įmonė laiku sumokėtų mokesčius Sodrai, dėl ko ieškovei buvo priskaičiuoti ir delspinigiai. Nuo 1999 m. pradžios nepagrįstai buvo didinamas įmonės įsiskolinimas Sodrai iš dalies nemokant už darbuotojus socialinio draudimo įmokų, buvo skaičiuojami delspinigiai. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, o jį atleidus iš direktoriaus pareigų, kaip įmonės akcininkas, neveikė atsakingai ir rūpestingai, neužkirto kelio įmonės įsipareigojimų didėjimui, neužtikrino tiek įmonės, tiek kreditorių interesų, todėl teismas turėjo pagrindą spręsti, jog minėtais neteisėtais T. S. veiksmais ieškovei buvo padaryta žala, kurią jis ir turi atlyginti (CPK 178, 180 str.).

22Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo kaltus veiksmus, neanalizavo, kad jo vadovaujamos įmonės nemokumą lėmė ne atsakovo kalti veiksmai ar aplaidumas, bet objektyvios aplinkybės. Atsakovas teigia, kad prastėjant finansinei padėčiai, atsakovas atleido iš darbo darbuotojus ir apie tai pranešė Sodrai, sustabdė įmonės veiklą ir apie tai pranešė VMI. Teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su materialinės teisės normų, reglamentuojančių pareigą įmonės vadovui inicijuoti bankrotą, taikymu, tačiau pažymi, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 dalį (tuo metus galiojusi 1994 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. I-528 redakcija) bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Nagrinėjamu atveju apelianto neteisėti veiksmai šiuo atveju pasireiškė kaip jo nepateisinamas neveikimas, nesirūpinimas įmonės finansine padėtimi. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad jau nuo 1998 m., kai įmonėje įvyko sprogimas, įmonės finansinė padėtis ėmė blogėti, tą patvirtina ir paties atsakovo raštas VMI (1 t., 109 b. l.), o aplinkybę, kad jau 1999 m. pradžioje įmonė buvo nemoki patvirtina ne tik tai, kad įmonė nebemokėjo skolų kreditoriams, bet ir tai, kad nuosekliai mažėjo įmonės darbuotojų skaičius. Aplinkybės, kai įmonė nebegali vykdyti pagrindinės veiklos dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, tačiau beveik du metus nestabdoma įmonės veikla, esant dideliems nuostoliams, byloje nesant jokių leistinų įrodymų, kad atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų įmonės mokumui atkurti, negali būti laikomos kaip veikimas įprasta verslo rizika. Būtent dėl šių priežasčių atsakovas jau 1999 m. pradžioje turėjo inicijuoti įmonės bankrotą, o ne toliau pirkti prekes, laikyti darbuotojus, už kuriuos turėjo būti mokami mokesčiai valstybei, ir taip didinti įmonės kreditorinius įsipareigojimus, kas reiškia žalą ne tik įmonei, bet ir jos kreditoriams.

23Atsakovas neteisus ir dėl to, kad per laikotarpį nuo 1999-11-30, kai jis buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, iki bankroto bylos iškėlimo teisme dienos naujų skolų neatsirado ir esamos skolos neišaugo. Bankroto byloje patvirtintas VSDFV Šiaulių skyriaus reikalavimas įrodo, kad nuo 1999-11-30 įmonei buvo skaičiuojami delspinigiai, kas lėmė VSDFV Šiaulių skyriaus kreditorinio reikalavimo padidėjimą, t. y. žalos įmonei ir kreditoriui atsiradimą.

24Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės iš esmės teisėto ir pagrįsto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija plačiau jų neanalizuoja. Teismas taip pat plačiau nevertina atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių, su, pasak atsakovo, per didelių delspinigių priteisimu, kadangi kaip jau minėta anksčiau, šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos bankrutuojančiai įmonei priteisimo iš jos vadovo, pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne skolų kreditoriams priteisimo.

25Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Šiaulių apylinkės teismas, todėl atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymais pagristai iš dalies tenkino ieškovės ieškinį, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

26Pateikusi atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 551,94 Eur advokato pagalbai apmokėti. CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal teismui pateiktus ieškovės rašytinius įrodymus, ieškovė sumokėjo 551,94 Eur advokatų profesinei bendrijai ZETA LAW už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) (2 t., 64–66 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, taip pat į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas, ieškovei iš atsakovo priteisia 551,94 Eur bylinėjimosi išlaidas (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29Priteisti ieškovei BUAB „Satoma“ (į. k. 145345557) iš atsakovo T. S. (a. k. ( - ) 551,94 Eur (penkių šimtų penkiasdešimt vieno euro 94 ct) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T.... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Ieškovė BUAB „Satoma“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi... 6. Atsakovas T. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad... 7. Trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių... 8. II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš... 10. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl pareigos kreiptis į teismą... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė... 12. Apeliantas (atsakovas) T. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių... 13. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Satoma“ prašo... 14. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo VSDFV Šiaulių... 15. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 16. Apeliacinis skundas atmestinas... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl žalos priteisimo... 19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde... 20. Visų pirma, teismas atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl... 21. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad jis nėra... 22. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo kaltus... 23. Atsakovas neteisus ir dėl to, kad per laikotarpį nuo 1999-11-30, kai jis buvo... 24. Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės iš esmės teisėto... 25. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių... 26. Pateikusi atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašė... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 28. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti... 29. Priteisti ieškovei BUAB „Satoma“ (į. k. 145345557) iš atsakovo T. S. (a....