Byla 2A-2671-392/2013
Dėl pažeistų teisių gynimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. T. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013-04-08 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11-804/2013 pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovams A. Š., D. B., A. A., G. A. ir Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl pažeistų teisių gynimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas A. T. pareikštu patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) atstatyti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą; 2) pripažinti negaliojančiais įrašus Trakų rajono savivaldybės administracijos Aukštadvario seniūnijos 1990-2002 m. ūkinėje knygoje Nr. 15 ir Trakų rajono Aukštadvario apylinkės 1971-1989 m. ūkinėse knygose, kad gyvenamasis namas ir jo priklausiniai, esantys ( - ), įregistruoti I. T., po santuokos įregistravimo tapusios ( - ), vėliau ( - ), vardu; 3) pripažinti negaliojančiais Trakų rajono mero 1998-06-26 potvarkį Nr. 577 ir Aukštadvario seniūno pažymą Nr. 203 bei panaikinti I. B. vardu atliktą teisinę registraciją į 1/3 dalį pastatų, esančių ( - ): gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ); kiemo rūsio, unikalus Nr. ( - ); daržinės, unikalus Nr. ( - ); tvarto, unikalus Nr. ( - ); lauko virtuvės, unikalus Nr. ( - ); kiemo rūsio, unikalus Nr. ( - ); kiemo statinių (šulinio), unikalus Nr. ( - ); 4) pripažinti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, išduotą 1998-07-21 Trakų rajono notarės (notarinio reg. Nr. ( - )) V. B., negaliojančiu dalyje dėl 1/3 dalies gyvenamojo namo ir jo priklausinių, esančių ( - ); 5) pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 1/3 dalį pastatų, esančių ( - ): gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ); kiemo rūsio, unikalus Nr. ( - ); daržinės, unikalus Nr. ( - ); tvarto, unikalus Nr. ( - ); lauko virtuvės, unikalus Nr. ( - ); kiemo rūsio, unikalus Nr. ( - ); kiemo statinių (šulinio), unikalus Nr. ( - ); 6) priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškovas nurodė, kad jo tėvai V. T. ir M. T. buvo Trakų rajono Karapolio kolūkio kolūkiečiai. Tėvai turėjo ūkį ( - ), kuris tuomet buvo kolūkiečių kiemas. Visi šeimos nariai laikyti kolūkiečių kiemo nariais, kuriems kiemo turtas priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. 1971 m. ieškovo tėvai mirė. Našlaičiais liko tuomet trejų metų ieškovas, jo pilnametis brolis D. T. ir nepilnametė sesuo I. T. Tėvai testamento nepaliko, todėl po jų mirties visi trys vaikai tėvų palikimą priėmė faktiškai pradėdami turtą valdyti, t. y. iki ir po tėvų žūties gyvendami tėvų ūkyje, valdydami jame esantį turtą ir juo naudodamiesi. Kolūkiečio kiemo turtas trijų vaikų buvo paveldėtas lygiomis dalimis (po 1/3 dalį) kaip jų asmeninė nuosavybė, nes vaikai kolūkyje nedirbo ir kolūkiečių kiemas išnyko, ką konstatavo Trakų rajono teismas 1978-03-14 sprendimu. Ieškovo sesuo I. T. 1974 m. ištekėjo už V. M., tapo ( - ) ir toliau gyveno tėvų sodyboje. 1974 m. pabaigoje su sutuoktiniu ji išvyko trumpam gyventi į Alytų, o ieškovas liko gyventi sodyboje su broliu D. T. Kai sesuo sugrįžo atgal į tėvų sodybą, ieškovas toliau gyveno čia kartu su seserimi ir jos vyru. Nutraukusi santuoką su V. M., ieškovo sesuo ištekėjo už V. B. ir tapo ( - ). Apie 1993 m. ieškovas persikėlė gyventi į Vilnių, tačiau nuolat atvykdavo į tėvų sodybą ir visą laiką ja rūpinosi. Sesuo mirė 1997-09-29, tačiau su jos sutuoktiniu V. B., kuris liko gyventi sodyboje, ieškovas ir toliau gražiai bendravo, dažnai atvažiuodavo į sodybą ir ja rūpinosi. 2010-11-20 mirus V. B., ieškovo tėvų sodyboje liko gyventi jo sutuoktinė A. B., su kuria V. B. įregistravo santuoką po ieškovo sesers mirties. 2011 m. ieškovas sužinojo, kad, mirus jo seseriai I. B., 1998-07-21 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu V. B. nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip visos ieškovo tėvų sodybos savininkas, nors 1/3 dalis šios sodybos priklausė ieškovui, todėl nurodytas paveldėjimo teisės liudijimas šioje dalyje turi būti pripažintas negaliojančiu. Ieškovas taip pat nurodė, kad Aukštadvario apylinkės ir Aukštadvario seniūnijos ūkinėse knygose įrašyta, jog ieškovo tėvų sodybos turtas priklauso tik ieškovo seseriai I. T. (( - )), nors šį turtą lygiomis dalimis paveldėjo visi trys vaikai, todėl knygų įrašai dalyje dėl ieškovui priklausančios turto dalies taip pat pripažintini negaliojančiais. Nekilnojamojo turto registre ieškovo tėvų sodybos turto nuosavybė I. B. vardu įregistruota Trakų rajono mero 1998-06-26 potvarkio Nr. 577, priimto pagal Aukštadvario seniūno pažymą Nr. 203, pagrindu, todėl ir šie aktai pripažintini negaliojančiais dalyje dėl ieškovui priklausančios turto dalies. Apie tai, kad V. B. po I. B. mirties paveldėjo visą ieškovo tėvų sodybos turtą, jis sužinojo tik 2011 m. sausio mėn. Tėvams žuvus ieškovas buvo mažametis, pilnametystės sulaukė tik 1986-02-20. Ieškovo globėja buvo paskirta R. T., tačiau ji nesirūpino ieškovo nuosavybės teisių gynimu. V. B. apie savo ketinimus paveldėti visą ieškovo tėvų sodybos turtą jo neinformavo. Nuslėpti šias aplinkybes nuo ieškovo jam pavyko dar ir dėl to, kad 2003-2009 metais ieškovas gyveno ir dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dėl to ieškovas prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (t. I, b.l. 136-145, t. II, b.l. 33-36).

5Atsakovai A. Š., A. A. ir G. A. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo tėvai kaip Karapolio kolūkio kolūkiečiai valdė kolūkinio kiemo ūkį. Pagal tuometinį teisinį reglamentavimą, mirus kolūkinio kiemo atstovui, jo dalis pereidavo kitam kolūkinio kiemo nariui, tačiau pavedėjimas neatsirasdavo. Vadinasi, ieškovas perėmė dalį tėvų turto po jų mirties, tačiau ne paveldėjimo pagrindu. Be to, pagal tuometinį teisinį reglamentavimą, išstojus iš kolūkinio kiemo (nustojus būti kolūkiečiu), išstojusio nuosavybės teisės į kolūkinio kiemo turto dalį pasibaigdavo. Ieškovui nebegyvenant kolūkiniame kieme, neprisidedant prie kiemo išlaikymo ir priežiūros, ieškovo nuosavybės teisės į dalį kiemo turto pasibaigė ir jis prarado teisę į tokį turtą. Viso kolūkinio kiemo turto savininke liko ieškovo sesuo I. B., o kartu su ja gyvenęs sutuoktinis V. B. tapo lygiateisiu kolūkinio kiemo nariu. V. B. po I. B. mirties kartu su ieškovu sprendė kolūkinio kiemo turto priklausymo klausimus ir jie yra tarpusavyje atsiskaitę. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kodėl jis nuo 1986 metų, kuomet tapo pilnametis, nesirūpino tėvų turto paveldėjimo klausimais, jeigu tokią teisę turėjo. Taip pat ieškovas nepateikė duomenų, kad po tėvų mirties būtų priėmęs jų palikimą. Ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ginčyti V. B. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą bei pareikšti kitus reikalavimus, kurio atnaujinti nėra pagrindo. V. B. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas yra teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo (t. II, b.l. 48-51, 137-139).

6Atsakovė D. B. atsiliepimu su ieškiniu sutiko, tačiau nurodė, kad ieškovas klaidina teismą dėl tam tikrų faktinių aplinkybių. Ieškovas į tėvų sodybą atvažiuodavo labai retai, 1-2 kartus per metus, tad sodyba rūpinosi tik V. B. Atsakovės manymu, V. B. neturėjo ketinimo ieškovo apgauti, tiesiog, kadangi ieškovas nesirūpino įteisinti savo turto dalies, tai padarė V. B. Ieškovas bet kada galėjo susitvarkyti savo turto dalies įteisinimo klausimus, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė iki V. B. mirties (t. II, b.l. 60-62). Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo reikalavimai nepagrįsti, ieškovas neturi teisės pretenduoti į dalį sodybos turto, taip pat nėra pagrindo naikinti V. B. išduoto paveldėjimo liudijimo (t. III, b.l. 6).

7Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pagal 1964 m. LR CK 601 straipsnį, mirus kolūkiečių kiemo nariui, paveldėjimas kiemo turte neatsiranda, todėl mirusio kiemo nario turto dalis nepaveldima, o lieka kitų kiemo narių jungtine nuosavybe. Todėl ieškovui, jo broliui D. T. ir seseriai I. T. po tėvų mirties kolūkinio kiemo turtas liko bendrąja jungtine nuosavybe. Atsakovas taip pat nurodė, kad be šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą ir bendrai tvarkančių ūkį, į kiemo sudėtį galėjo įeiti ir asmenys, nesusiję giminystės ryšiais su kitais kiemo nariais, tik buvo būtina, kad šie asmenys darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Aukštadvario apylinkės ūkinėse knygose nurodyta informacija atitinka asmenų, gyvenusių ieškovo tėvų sodyboje, kaitą, t. y. I. T. (( - )) santuokas, sutuoktinių apsigyvenimą sodyboje ir jų bendrą ūkio vedimą kolūkiniame kieme, ieškovo išvykimą iš sodybos. Atsižvelgiant į I. T. (( - )) faktinę šeimyninę padėtį 1990 m., kuomet buvo panaikinti kolūkiniai kiemai, ir į asmenis, kurie gyveno ir vedė kolūkinio kiemo ūkį iki jų panaikinimo, buvo užpildytos Aukštadvario apylinkės ūkinės knygos, nurodant, kad šeimos galva I. T. (( - )) ir jos dukros bei sutuoktinis V. B. Iš šio paskutiniojo įrašo darytina išvada, kad ieškovas paskutiniais metais prieš panaikinant kolūkinius kiemus sodyboje negyveno, vadinasi, savo darbu ir lėšomis nedalyvavo tvarkant kiemo ūkį, todėl prarado į jį bendrosios jungtinės nuosavybės teises. Atsakovas taip pat nurodė, kad 1990-11-27 Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ Nr. 1-806 buvo panaikinti kolūkiečių kiemai ir bendroji jungtinė nuosavybės teisė, o nuosavybės santykiams pradėtos taikyti atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Todėl, atsižvelgiant į paskutinį įrašą Aukštadvario apylinkės ūkinėse knygose, po I. T. (( - )) mirties sodyba galėjo būti paveldima jos sutuoktinio V. B. pagal 1964 m. LR CK. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas, būdamas nepilnametis, turėjo paskirtą globėją, kuri tinkamai gynė jo teises ir interesus, be to, vadovaujantis to meto įstatymais ieškovas savo teises ir pareigas galėjo pats įgyvendinti ir iki pilnametystės. Ieškovas teigia buvęs įsitikinęs, kad turtas po tėvų mirties perrašytas ir dalis turto priklauso jam, tačiau nesidomėjimas esama situacija, turtu, savaime įrodo, kad ieškovas aplaidžiai žiūrėjo į savo kaip turto savininko teises ir pareigas. Atsakovo manymu, asmenys, kuriems buvo pavesta apklausti gyventojus ir įrašyti gautą informaciją į ūkines knygas, tinkamai atliko savo darbą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ūkinėse knygose įrašyta informacija neatitinka tikrovės (t. II, b.l. 53-56).

8Trakų rajono apylinkės teismas 2013-04-08 sprendimu ieškinį atmetė (t. III, b.l. 7-14). Teismas pažymėjo, kad ieškovas nurodė, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik 2011-01-10, gavęs VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą, iš kurio sužinojo, kad mirus jo seseriai I. B. 1998-07-21 paveldėjimo teisės liudijimo (reg. Nr. ( - )) pagrindu V. B. nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip visos namų valdos ( - ) savininkas. Ieškinys teisme pareikštas 2011-02-28, vadinasi praleidus CK 5.8 straipsnyje nustatyta vienerių metų terminą ginčyti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Byloje įrodymų apie tai, kad ieškovui apie galimą jo teisės pažeidimą buvo žinoma anksčiau, nėra. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo nurodytas aplinkybes, pripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jį atnaujino. Teismas nustatė, kad ieškovo tėvai M. T. ir V. T., taip pat jų vaikai D. T., I. T. ir ieškovas buvo Karapolio kolūkio kiemo nariai. Vadovaujantis 1964 m. LR CK 601 straipsnio 1 dalimi, mirus kolūkiečio kiemo nariui, paveldėjimas kiemo turte neatsiranda. Kiemo nariui mirus, jo turto dalis lieka kitų kiemo narių bendrąją jungtine nuosavybe. Vadinasi, mirus M. ir V. T., paveldėjimas Karapolio kolūkiečių kiemo turte neatsirado, o jų turto dalis liko kitų narių jungtine nuosavybe. Nors ieškovas tvirtina, kad paveldėjimo faktą įrodo 1978-03-14 Trakų rajono liaudies teismo sprendimas bei 1978-04-17 Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo civilinių bylų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 890/1978 m., tačiau šie procesiniai dokumentai tik patvirtina, kad ieškovui, jo broliui D. T. ir seseriai I. T. namų valda, esanti ( - ), po tėvų mirties liko kaip buvusio kolūkiečių kiemo turto paveldėtojams bendrąja jungtine nuosavybės teise. Teismas iš Aukštadvario apylinkės ūkinių knygų ūkių žinių lapų kopijų nustatė, kad 1973 - 1975 m. asmeninėje sąskaitoje Nr. ( - ) šeimos galva buvo nurodytas D. T., I. T. išvykusi į Alytų, ieškovas – į Lentvarį. 1976 - 1978 m. asmeninėje sąskaitoje Nr. ( - ) šeimos galva nurodytas D. T. (pastoviai dirba Vilniuje), duomenų apie I. ir A. T. nėra. 1976 - 1978 m. asmeninėje sąskaitoje Nr. ( - ) nurodyta, kad šeimos galva – V. M., šeimos nariai – I. M. (žmona), D. M. ir L. M. (dukros), ieškovas kaip kolūkinio kiemo narys nenurodytas. 1980 - 1982 m. asmeninėje sąskaitoje Nr. ( - ) ir 1983 - 1985 m. asmeninėje sąskaitoje Nr. ( - ) šeimos galva nurodyta I. M., prie šeimos narių įrašytas ir ieškovas A. T., nurodant, kad jis mokosi Aukštadvario vidurinėje mokykloje, o vėliau Trakų mokykloje, internate. 1986 - 1990 m. asmeninėje sąskaitoje šeimos galva nurodyta I. B., nurodyti jos šeimos nariai, prie kurių ieškovas nepriskirtas. Teismas pažymėjo, kad pagal 1964 m. LR CK 140 straipsnį darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį. Kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės institutas buvo panaikintas 1990-11-27 įstatymu Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“. Šiuo įstatymu kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės santykiai buvo transformuoti atitinkamai į bendrosios dalinės arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės santykius. Teismas iš 1986 - 1990 m. asmeninės sąskaitos (t. y. paskutinės sąskaitos iki 1990-11-27 įstatymo Nr. I-806) nustatė, kad kolūkiečio kiemo šeimos galva buvo nurodyta I. B., taip pat nurodyti jos šeimos nariai – V. B. (vyras), D. M. (dukra), L. M. (dukra). Atsižvelgiant į šį paskutinį asmeninės sąskaitos įrašą, teismas darė išvadą, kad ieškovas paskutiniais metais prieš panaikinant kolūkinius kiemus ginčo sodyboje, esančioje ( - ), negyveno, vadinasi, kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę bendrąją nuosavybę, jis nebebūdamas kolūkiečių kiemo nariu, prarado savo turėtą turto dalį. Ieškovas nurodo, kad jis nuolat gyveno tėvų sodyboje, o persikėlęs gyventi į Vilnių (tai buvo apie 1993 m.), nuolat atvykdavo į tėvų sodybą ir visą laiką ja rūpinosi (padėdavo prižiūrėti didelį sodą, šienaudavo, remontuodavo namą ir ūkinius pastatus), tačiau 1990-11-27 įstatymu Nr. I-806 kolūkiniai kiemai buvo panaikinti, todėl ieškovo nurodytos aplinkybes, kad jis persikėlęs gyventi į Vilnių (tai buvo apie 1993 m.), nuolat atvykdavo į tėvų sodybą ir visą laiką ja rūpinosi, teismo vertinimu, neturi įrodomosios reikšmės, kadangi tuo metu kolūkiniai kiemai jau buvo panaikinti. Nors byloje apklausti liudytojai M. J., B. A., J. A., S. M. parodė, kad ieškovas visada atvažiuodavo į ūkį, dirbdavo sodyboje, tačiau kiti liudytojai R. Ž., V. Ž., V. Š. parodė, kad ieškovo nėra matę atvažiuojant į ūkį, o S. B. parodė, kad ieškovą matė tik du kartus – tėvų mišiose ir V. B. mišiose, todėl teismas tokiais prieštaringais liudytojų parodymais nesivadovavo. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog asmenys, apklausinėję gyventojus, įrašė į ūkines knygas kitą informaciją negu jiems buvo nurodyta. Vadinasi, neįrodžius, kad paskutiniame iki 1990 m. darytame įraše pateikta klaidinga informacija apie tai, jog ieškovas prieš panaikinant kolūkinius kiemus ginčo sodyboje, esančioje ( - ), negyveno, darytina išvada, kad šie duomenys yra nenuginčyti ir teisingi. 1990-11-27 įstatymu Nr. I-806 panaikinus kolūkiečių kiemo šeimos bendrąją jungtinę nuosavybės teisę į kiemo turtą ir pripažinus netekusiais galios 1964 m. LR CK 132-141 straipsnius, 601 straipsnį, kolūkiečių kiemo narių nuosavybės santykiams turėjo būti taikomos privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Po ieškovo sesers I. B. mirties likęs palikimas galėjo būti paveldimas pagal įstatymą kaip jos asmeninė nuosavybė 1964 m. LR CK nustatyta tvarka. Po I. B. mirties liko gyvi pirmos eilės įpėdiniai – jos vyras V. B. ir dukros. V. B. palikimą priėmė, todėl ieškovui teisė paveldėti kaip antros eilės įpėdiniui sesers I. B. turtą neatsirado. Atsižvelgiant į visą tai, teismas darė išvadą, jog ieškovas turto po savo tėvų mirties nepaveldėjo, kadangi pagal 1964 m. LR CK kolūkiečių kiemo turto paveldėjimas atsirasdavo tik mirus paskutiniajam kiemo nariui. Paskutiniais metais prieš panaikinant kolūkinius kiemus ginčo sodyboje ieškovas negyveno ir neatitiko būtinos 1964 m. LR CK 132 straipsnyje numatytos sąlygos tam, kad kolūkiečių turtas priklausytų ir jam bendros jungtinės nuosavybės teise.

9Apeliaciniu skundu ieškovas A. T. teismo prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2013-04-08 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai (t. III, b.l. 18-26). Ieškovo teigimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad 1971 m. mirus ieškovo tėvams paveldėjimas neatsirado. Teismas visiškai neišsiaiškino, kada išnyko kolūkiečių kiemas. Iš ūkinių knygų matyti, kad palikimo atsiradimo momentu kolūkiečių kiemas išnyko, nes nei vienas iš šeimos narių (vaikų) kolūkyje nedirbo, todėl tėvams mirus jų turtui atsirado paveldėjimo teisė. Pagal 1964 m. LR CK 132 straipsnį kolūkiečių kiemu buvo laikoma šeima, jeigu nors vienas iš ūkyje gyvenančių asmenų buvo kolūkio narys. Tačiau niekas iš trijų vaikų nebuvo kolūkio nariu ir nedirbo kolūkyje, todėl mirus tėvams, kurie buvo kolūkiečiai, atsirado paveldėjimas pagal įstatymą ir palikimą priėmė visi trys vaikai. Šiuo atveju teismas turėjo taikyti 1964 m. LR CK 601 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad jeigu mirus kolūkiečio kiemo nariui kitų kiemo narių nelieka, tai kiemo turtui taikomos šio kodekso paveldėjimo teisės normos. Kad palikimo atsiradimo dieną neliko nė vieno kolūkyje dirbančio asmens, matyti iš 1973-1975 m. ūkinės knygos sąskaitos Nr. ( - ) įrašų. Sesuo I. T. 1973-1974 m. dirbo Panošiškių aštuonmetės mokyklos mokytoja, o D. T. ir toliau dirbo Vilniaus mieste Zoologijos ir parazitologijos institute vyr. techniku. Ištekėjusi už V. M. ir tapusi ( - ), sesuo I. 1974-10-23 su vyru išvyko gyventi į Alytų, o ieškovas ir toliau gyveno su broliu D. paveldėtoje namų valdoje. Sesuo I. su sutuoktiniu iš Alytaus sugrįžo atgal į ( - ), kai brolis D. 1976-08-26 pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė gyvenamąjį namą V. M. Nei D. T., nei I. M., nei ieškovas dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į notarą nesikreipė, tačiau savo veiksmais paveldėtą turtą visi trys valdė, juo naudojosi toliau gyvendami namų valdoje. Ieškovo teigimu, teismas neteisingai įvertino palikimo priėmimo faktą įrodančius 1978-04-14 Trakų rajono liaudies teismo sprendimą ir 1978-04-17 Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegijos nutartį. Trakų rajono liaudies teismo 1978-04-14 sprendime rašoma, kad ieškovai D. T., I. M. ir ieškovo globėja R. T. ieškinyje dėl 1976-08-26 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismui nurodė, jog „niekas iš šalių kolūkyje nedirbo ir kolūkiečių kiemas išnykęs“. Liaudies teismas sprendimo motyvuose nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas, nes „namų valda ( - ) nuosavybės teisėmis priklausė kaip paveldėtas kolūkinio kiemo turtas D. T., I. M. ir nepilnamečiui A. T., kurio globėja R. T...., kad sutartis sudaryta grubiai pažeidžiant įstatymus ir nepilnamečio bei kitų ieškovų interesus – pažeidžiant teisę į nuosavybę“. Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas Trakų rajono liaudies teismo sprendimą paliko galioti ir nurodė: „Atsakovas pats pripažino, kad nesumokėjo nė rublio už jo pagal sutartį nupirktą namą. Šio namo savininku taip pat yra nepilnametis A. T., tačiau D. T. pardavė namą be išankstinio globos ir rūpybos organų sutikimo (Lietuvos TSR SŠK kodekso 161 str.).“. Ieškovo nuomone, nurodyti teismų sprendimai patvirtina, kad mirus ieškovo tėvams kolūkiečių kiemas išnyko. Be to, ieškovas nurodė, kad nuo 1976 m. ( - ) priklausė Aukštadvario tarybiniam ūkiui. Karapolio kolūkis buvo panaikintas ir prijungtas prie Aukštadvario tarybinio ūkio. Tai patvirtina Lietuvos TSR ministrų tarybos 1976-03-12 nutarimas Nr. 75, kurio 1 dalies punkte „C“ parašyta, kad Karapolio kolūkis prijungiamas prie Aukštadvario tarybinio ūkio technikumo, o šio nutarimo 2 dalyje rašoma, kad nutraukiama Karapolio kolūkio veikla. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teismas neteisingai nustatė, kad kolūkiečių kiemas egzistavo iki 1990 m. Ieškovo teigimu, teismas padarė ir procesinės teisės normų pažeidimų, nes ribojo liudytojų parodymų vertinimą ir nelaikė jų svarbiais. Faktą, kad tėvų palikimą priėmė ir valdė, ieškovas įrodinėjo ne tik aukščiau paminėtais rašytiniais įrodymais, bet ir liudytojų parodymais, kurie patvirtino, kad paveldėtu turtu ieškovas naudojosi ir rūpinosi kaip savo turtu. Ieškovas taip pat nurodė, kad iš byloje esančių ūkinių knygų matyti, jog šeimos galva knygose buvo įrašytas tai D. T., tai I. T. (( - ), vėliau ( - )), bet tai nereiškia, kad tik jie buvo tėvų gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų savininkais. Iš ūkinių knygų matyti, kad ieškovas, lygiomis dalimis su seserimi ir broliu paveldėjęs tėvų turtą, įgijo nuosavybės teisę į tėvų gyvenamąjį namą ir priklausinius. Teismas sprendime taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad iš ūkinės knygos 1986-1990 m. asmeninės sąskaitos matyti, jog ieškovas 1990 m. ( - ) negyveno ir prarado savo turėtą turto dalį. Priešingai, to paties laikotarpio asmeninėje sąskaitoje Nr. ( - ) parašyta, kad ūkio šeimos galva I. M., šeimos nariai jos dukros D. M. ir L. M. bei ieškovas. Gyventojų registro tarnybos duomenimis tik nuo 1993-01-26 ieškovas išvyko gyventi į Vilnių. Tuo tarpu teismo paminėta sąskaita yra be numerio, be šeimos galvos parašų, be įrašų apie pastatus ir nuosavybę, todėl laikytina niekine ir neatitinkančia tikrovės. Ieškovas taip pat nurodė, kad Trakų rajono savivaldybės meras jau po ieškovo sesers I. B. mirties 1998-06-26 priėmė potvarkį Nr. 577, kuriuo jis įteisino I. B. ( - ) pastatus su žymėjimais pagal seniūno pažymą Nr. 203. Aukštadvario seniūno pažymoje Nr. 203, kuri be datos, įvardinti tie patys pastatai ir jų žymėjimai, kaip ir mero potvarkyje, nors 1991-1997 m. ūkinėje knygoje Nr. 15 tokių įrašų apie pastatus su žymėjimais nėra. Tokie žymėjimai buvo padaryti tik 1998-06-05 kadastrinių matavimų byloje. Trakų rajono savivaldybės mero potvarkis parašytas melagingos Aukštadvario seniūno pažymos pagrindu, o įrašai ūkinėse knygose apie pastatų nuosavybę tik I. B. vardu taip pat neteisingi. Šie dokumentai pripažintini iš dalies negaliojančiais atkuriant buvusią teisinę padėtį. Ieškovas pažymėjo, kad V. B. pareiškimą notarei dėl I. B. palikimo priėmimo parašė 1998-03-20. Skiltyje į klausimą, koks paveldimas turtas liko po I. B. mirties, V. B. parašė, kad liko ½ dalis žemės sklypo ir 1/3 dalis gyvenamojo namo. Tuo metu V. B. sąžiningai notarei nurodė turto dalis, nes puikiai žinojo, kad I. B. priklausė tik 1/3 dalis gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, o kitos dalys priklausė ieškovui ir D. T. Tačiau vėliau 1998-07-21 išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu V. B. Nekilnojamojo turto registre nepagrįstai įregistruotas kaip visos namų valdos ( - ) savininkas.

10Atsiliepimu atsakovė A. Š. teismo prašo ieškovo A. T. apeliacinį skundą atmesti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2013-04-08 sprendimą palikti nepakeistą (t. III, b.l. 31-36). Atsakovė nurodė, kad teismas sprendimu atstatė ieškinio senatį tik dėl reikalavimo panaikinti dalį V. B. vardu priimto paveldėjimo teisės liudijimo, tačiau teismas neatstatė kitų ieškinio senaties terminų dėl teisės apskųsti administracinius aktus (įrašus 1990-2002 m. Aukštadvario seniūnijos ūkinėje knygoje Nr. 15 ir 1971-1989 m. Aukštadvario apylinkės ūkinėse knygose; 1998-06-26 Trakų rajono mero potvarkį Nr. 577 ir Aukštadvario seniūno pažymą Nr. 203), kuriuos ieškovas yra praleidęs. Atsakovė taip pat nurodė, kad nėra ginčo dėl to, jog ieškovo tėvai ir jo brolis su seserimi iki tėvų mirties sudarė kolūkiečių kiemą ir visi jie buvo kolūkiečių kiemo nariais. Svarstant, ar kolūkiečių kiemas išnyko po ieškovo tėvų mirties ir jis su seserimi ir broliu paveldėjo tėvų turtą lygiomis dalimis, reikia atsižvelgti į teisės normas, reglamentavusias kolūkiečių kiemo narių turto paveldėjimą ir kolūkiečių kiemo dalies perėjimą kitam asmeniui. 1964 m. LR CK 601 straipsnio 1 dalis nustatė, jog mirus kolūkiečio kiemo nariui (šiuo atveju ieškovo tėvams, kaip vieniems iš kolūkiečių kiemo narių), paveldėjimas šeimos turte neatsiranda. 1964 m LR CK 601 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta taisyklė, kada galima paveldėti kolūkiečių kiemo turtą bendrais pagrindais: tik mirus paskutiniam kolūkiečių kiemo nariui, jei kitų kiemo (šeimos) narių nelieka. Darbas atitinkamame kolūkyje nesiejamas su kolūkiečių kiemo turto režimo pasikeitimu ar pasibaigimu. Po tėvų mirties ieškovas su broliu ir seserimi liko gyventi tėvų namuose, buvo kolūkiečių kiemo nariais, todėl ieškovo teiginys, kad po tėvų mirties jam atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisė, yra neteisingas. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovo apeliaciniame skunde cituojama tik 1978 m. Trakų raj. liaudies teismo sprendimo dalis, kurioje pasisakoma dėl kolūkiečių kiemo išnykimo. Tačiau ši dalis yra ne paties teismo konstatuota aplinkybė, o tik pačių ieškovų teiginys (galimai iš ieškinio pareiškimo), kurį sprendimo aprašomojoje dalyje pacitavo teismas. Teismas konstatavo, kad sodyba ( - ) V. M. parduota neteisėtai, nes D. T. negalėjo be kitų asmenų, kurie turi lygias turto dalis, sutikimo vienašališkai parduoti viso turto. Tą patvirtino ir Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas. Tačiau niekur nebuvo sprendžiama dėl to yra ar jau išnykęs buvęs kolūkiečių kiemas. Paminėti teismų sprendimai tik patvirtina, jog ieškovui, jo broliui ir seseriai namų valda ( - ) po jų tėvų mirties liko kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovės teigimu, kolūkinio kiemo turto režimas ( - ) nepakito po to, kai Karapolio kolūkis buvo prijungtas prie Aukštadvario tarybinio ūkio, nes 1964 m. LR CK nesieja kolūkiečių kiemo turtą reglamentuojančių santykių išnykimo panaikinus patį kolūkį. Atsakovė taip pat nurodė, kad nors teismas nesivadovavo prieštaringais liudytojų parodymais, šie patvirtina, jog grįžęs po tarnybos armijoje ieškovas iki 1990 m. nuolatos negyveno ginčo sodyboje, neprisidėjo ir negalėjo prisidėti prie kolūkiečių kiemo išlaikymo. Tai, kad ieškovas atvykdavo į svečius pas seserį, neduoda pagrindo teigti, kad ieškovas savo darbu ar lėšomis prisidėjo prie kolūkiečių kiemo ūkio vedimo. Liudytojai vieningai parodė, kad po to, kai ieškovas grįžo iš tarnybos armijoje, jis išsikėlė į Vilnių, kur dirbo, vedė. Vien ieškovo registracijos vieta neįrodo aplinkybių, kad jis savo darbu, turtu prisidėjo prie kolūkiečių kiemo išlaikymo, ūkio vedimo. 1986-1990 m. ginčo sodyboje gyveno ieškovo sesuo I. B. su savo šeima, jie vieni išlaikė ūkį, prižiūrėjo pastatus. Ieškovo nurodytose ūkinių knygų sąskaitoje už 1986-1990 m. nėra įrašyta, kad ieškovas yra ginčo name gyvenančios I. B. šeimos narys, ar kad pats name gyventų. Ieškovo minimoje sąskaitoje Nr. ( - ) yra nurodyti duomenys apie tai, kas gyvena ginčo sodyboje 1986-1990 m., tačiau duomenys yra perbraukti ir kitame lape yra nurodyta, kad sodyboje gyvena ieškovo sesuo I. B., jos vyras V. B. ir I. dukros D. ir L. Duomenų apie tai, kad ginčo sodyboje gyventų ieškovas ar jis būtų šeimos narys, nėra. Šie duomenys atitinka liudytojų parodymus. Atsakovės teigimu, 1986 m. ieškovui grįžus po tarnybos armijoje, jis kaip pilnametis galėjo reikalauti atidalinti jo dalį iš kolūkiečių kiemo, kaip tai numatyta 1964 m. LR CK 137-138 straipsniuose. To jis nedarė. 1964 m. LR CK 140 straipsnio pagrindu ieškovas neteko savo dalies kolūkiečių kieme, nes nuo 1986 m. neprisidėjo savo darbu ar lėšomis prie kolūkiečių kiemo ūkio vedimo, nuolatinai ( - ) negyveno ir tai truko ilgiau kaip 3 metus iš eilės. Ginčo sodybą nuolat prižiūrėjo I. B. su šeima. Tik 1986-06-05 buvo atlikti kadastriniai matavimai ir po jų buvo padaryti atitinkami įrašai apie ūkį sudarančius pastatus, daiktus, kurie gali skirtis nuo anksčiau darytų matavimų ir žymėjimų. Jokių duomenų viešuose registruose ar kur nors kitur, kad ieškovas nuosavybės teise valdo kokią nors turto, esančio ginčo sodyboje, dalį, niekur nebuvo ir nėra. Pats ieškovas iki 1998 m. nesirūpino, kad bent kur nors būtų viešai registruota, jog jis nuolat gyvena ( - ), valdo dalį ginčo sodybos, kokiu nors būdu tvarko jo paveldėtą turto dalį. Nesant tokių duomenų ir esant duomenims, kad ( - ) sodyboje gyveno vien ieškovo sesuo I. su savo šeima, buvo surašyta ieškovo ginčijama seniūno pažyma, o vėliau priimtas ir mero potvarkis. Jokių kitų pagrindų, dėl ko minėti aktai turėtų būti pripažinti neteisėtais ar klaidingais, nėra.

11Atsiliepimu atsakovas G. A. teismo prašo ieškovo A. T. apeliacinį skundą atmesti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2013-04-08 sprendimą palikti nepakeistą (t. III, b.l. 37). Nagrinėjant bylą teisme buvo įrodyta, kad ieškovas nuo tada, kai grįžo po tarnybos tarybinėje armijoje, daugiau ( - ) nebegyveno. Ten gyveno V. B. su ieškovo seserimi I. Jie vedė ūkį, augino daug galvijų. Ieškovas tik savaitgaliais atvažiuodavo pas seserį į ( - ) ir tai daugiau pasikasti bulvių ar pasirinkti obuolių. Ieškovas iki 1990 m. ir vėliau kaime nuolat negyveno ir jokio ūkio nevedė, nepadėjo B. prižiūrėti ūkį. Teismas teisingai nustatė, kad pagal įstatymus ieškovas prarado savo dalį, o ją teisingai perėmė jo sesuo I. Po ieškovo sesers mirties visas turtas perėjo jos vyrui V. B., kuris jį valdė iki savo mirties 2010 m. Tuo metu jis buvo vedęs atsakovo motiną A. B., kuri mirė, todėl atsakovas su broliu A. A. turi teisę paveldėti dalį turto, kurį paveldėjo jų motina iš V. B. Teismo sprendimas yra teisingas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

12Atsakovai D. B., A. A. ir Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į ieškovo A. T. apeliacinį skundą nepateikė.

13Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas.

14Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

15Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo A. T. tėvai V. T. ir M. T. dirbo Karapolio kolūkio kolūkiečiais ir turėjo kolūkiečių kiemą ( - ) (t. I, b.l. 11, 16-18). Pagal tuometinį teisinį reglamentavimą ieškovo tėvai, pats ieškovas, jo sesuo I. T. ir brolis D. T. laikyti kolūkiečių kiemo nariais, kuriems kiemo turtas priklausė lygiomis dalimis bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132, 136 straipsniai). Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad ieškovo tėvai mirė 1971-05-23 ir 1971-06-01 (t. I, b.l. 9-11). Šiuo metu ieškovo tėvų buvusio kolūkiečių kiemo valdoje yra toks nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), kiemo rūsiai, unikalūs Nr. ( - ) ir ( - ), daržinė, unikalus Nr. ( - ), tvartas, unikalus Nr. ( - ), lauko virtuvė, unikalus Nr. ( - ), šulinys, unikalus Nr. ( - ) (t. I, b.l. 12-14). Visas šis nekilnojamasis turtas 1998-07-21 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo Nr. ( - ) pagrindu įregistruotas ieškovo sesers I. T., mirusios 1997-09-27, sutuoktinio V. B., mirusio 2010-11-20, vardu kaip jo nuosavybė (t. I, b.l. 60, 80, 85). V. B. po I. T. mirties 1999-01-09 sudarė santuoką su A. A. (po santuokos B.). V. B. mirus namų valdoje ( - ) liko gyventi A. B., kuri mirė 2012-03-01 (t. II, b.l. 21). Po jos mirties Trakų rajono 2-jame notarų biure užvesta paveldėjimo byla Nr. 26/2012, remiantis įstatyminių įpėdinių A. A. ir G. A. pareiškimais, D. B. ir A. Š. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimis (t. I, b.l. 64-65, t. II, b.l. 27). Šie įpėdiniai pretenduoja paveldėti aukščiau nurodytą nekilnojamąjį turtą.

16Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovas A. T. turi teisę į 1/3 dalį aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto, esančio jo tėvų V. T. ir M. T. buvusio kolūkiečių kiemo valdoje.

17Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad 1986-1990 m. laikotarpiu, iki 1990-11-27 įstatymu Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ panaikinant kolūkiečių kiemą kaip kolektyvinės nuosavybės objektą, ieškovas jo tėvų buvusiame kolūkiečių kieme ( - ) negyveno, todėl prarado turėtą teisę į dalį šio kiemo turto, kadangi pagal 1964 m. CK 140 straipsnį darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis kiemo ūkio vedime.

18Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

19Kolūkiečių kiemo teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Pažymėtina, kad kolūkiečių kiemas pagal 1964 m. CK buvo suvokiamas kaip darbinis šeiminis susivienijimas asmenų, kurių bent vienas yra kolūkio narys (dirba kolūkyje) ir kurie visi savo darbu ir lėšomis prisideda prie kolūkiečių kiemo egzistavimo. Taigi, nors į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį galėjo įeiti ir ne kolūkio nariai (darbuotojai), tačiau bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių turėjo būti kolūkio narys (dirbti kolūkyje) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2008; 2010-12-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2010; 2012-10-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tuo atveju, jeigu kolūkiečių kieme nebelikdavo narių, kurie dirbo kolūkyje (buvo kolūkio nariai), kolūkiečių kiemas pasibaigdavo.

20Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad tik ieškovo tėvai dirbo Karapolio kolūkyje, tuo tarpu ieškovas, jo sesuo I. T. ir brolis D. T. tiek tėvams esant gyviems, tiek ir po jų mirties su šiuo kolūkiu nebuvo susiję darbiniais santykiais (nebuvo kolūkio nariais). Iš byloje esančių Trakų rajono Aukštadvario apylinkės 1964-1971 m. ūkinių knygų asmeninių sąskaitų Nr. ( - ) išrašų (t. I, b.l. 16-18) matyti, kad ieškovo tėvai V. T. ir M. T. nurodytu laikotarpiu dirbo Karapolio kolūkio kolūkiečiais, tuo tarpu ieškovo sesuo I. T. ir brolis D. T. mokėsi Karapolio ir Aukštadvario mokyklose, vėliau D. T., tapęs pilnametis, išvyko gyventi ir dirbti į Vilnių, o nepilnamečiai ieškovas ir jo sesuo I. T. liko gyventi su tėvais iki pat jų mirties. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl nurodytų faktinių aplinkybių. Iš byloje esančio Trakų rajono liaudies teismo 1978-03-14 sprendimo civilinėje byloje Nr. 22-210 (t. I, b.l. 32-34) aprašomosios dalies matyti, kad šio sprendimo priėmimo metu tuomet nepilnamečio ieškovo globėja R. T., ieškovo sesuo I. T. ir brolis D. T. taip pat pripažino, jog niekas iš jų kolūkyje nedirbo ir kolūkiečių kiemas yra išnykęs. Tai patvirtina ir Trakų rajono Aukštadvario apylinkės 1971-1976 m. ūkinių knygų asmeninių sąskaitų Nr. ( - ) išrašai (t. I, b.l. 19-21), iš kurių matyti, kad nurodytu laikotarpiu ūkio visuomeninė grupė, kuriai priklausė ieškovo tėvų kolūkiečių kiemas, pasikeitė iš kolūkiečių į tarnautojų, vėliau į darbininkų. Galiausiai Lietuvos TSR ministrų tarybos 1976-03-12 nutarimu Nr. 75 (t. III, b.l. 28-29) Karapolio kolūkis buvo prijungtas prie Trakų rajono Aukštadvario tarybinio ūkio technikumo, tokiu būdu nutraukiant šio kolūkio veiklą ir egzistavimą.

21Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo A. T. apeliacinio skundo argumentais, kad po ieškovo tėvų V. T. ir M. T., buvusių Karapolio kolūkio kolūkiečiais, mirties kolūkiečių kiemas ( - ) pasibaigė, kadangi kiti kiemo nariai Karapolio kolūkyje nedirbo. Kaip matyti iš Trakų rajono Aukštadvario apylinkės 1971 m. ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr. ( - ) išrašo (t. I, b.l. 18), ieškovas tėvų mirties momentu buvo nepilnametis, jo sesuo I. T. mokėsi Aukštadvario mokykloje, o brolis D. T. dirbo Vilniaus zoologijos ir parazitologijos institute. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, kad kolūkiečių kiemas ( - ) pasibaigė tik priėmus 1990-11-27 įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, yra nepagrįsta, nes prieštarauja aukščiau nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir kolūkiečių kiemo teisiniam reglamentavimui.

221964 m. CK 139 straipsnyje buvo nustatyta, kad turtas, priklausęs kolūkiečių kiemui ir likęs šiam kiemui pasibaigus, padalijamas taikant taisykles, nustatytas šio kodekso 136 ir 140 straipsniuose. Todėl nesutiktina su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad 1971 m., mirus ieškovo tėvams V. T. ir M. T. bei pasibaigus kolūkiečių kiemui ( - ) šį kiemą sudaręs turtas atiteko kiemo nariams pagal 1964 m. CK įtvirtintas paveldėjimo teisės normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju taikytina 1964 m. CK 136 straipsnyje įtvirtinta bendroji kolūkiečių kiemo nuosavybės taisyklė, pagal kurią buvo preziumuojama, jog visų kiemo narių, įskaitant nepilnamečius ir nedarbingus asmenis, kiemo turto dalys yra lygios.

23Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytu, taip pat atsižvelgdama į tai, kad pagal Trakų rajono Aukštadvario apylinkės 1971 m. ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr. ( - ) išrašą (t. I, b.l. 18) po V. T. ir M. T. mirties kolūkiečių kiemo ( - ) nariais buvo tuo metu nepilnametis ieškovas A. T., jo sesuo I. T. ir brolis D. T., konstatuoja, jog kiemo turtas šiam pasibaigus buvusiems kiemo nariams atiteko lygiomis dalimis (po 1/3 dalį) kaip bendroji dalinė nuosavybė. Tai patvirtina ir jau minėta Trakų rajono liaudies teismo 1978-03-14 sprendimo civilinėje byloje Nr. 22-210 (t. I, b.l. 32-34) aprašomoji dalis, iš kurios matyti, kad šio sprendimo priėmimo metu tuomet nepilnamečio ieškovo globėja R. T., ieškovo sesuo I. T. ir brolis D. T. pripažino, jog išnykusio kolūkiečio kiemo turtas lygiomis dalimis priklauso visiems trims vaikams. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teismo kolegija 1978-04-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 890 (t. I, b.l. 149-150) šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vadinasi, ieškovas turi nuosavybės teisę į 1/3 dalį nekilnojamojo turto, esančio jo tėvų buvusio kolūkiečių kiemo valdoje. Pažymėtina, kad šios ieškovo nuosavybės teisės negali panaikinti vėlesnis kitų asmenų apsigyvenimas buvusiame kolūkiečių kieme ar ieškovo išsikraustymas iš šio kiemo, todėl su tuo susijusios faktinės aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Kita vertus, iš byloje apklaustų ginčo šalių bei liudytojų parodymų matyti, kad V. B., dar būdamas gyvas, pripažino ieškovo nuosavybės teisę į dalį buvusio jo tėvų kolūkiečių kiemo turto ir ketino šią turto dalį išpirkti, tačiau to nepadarė (t. I, b.l. 189-202, t. II, b.l. 160-166, t. III, b.l. 1-6). Be to, iš V. B. 1998-03-20 pareiškimo dėl I. B. (T.) palikimo priėmimo matyti, kad jis pretendavo tik į 1/3 dalį gyvenamojo namo buvusiame ieškovo tėvų kolūkiečių kieme, tačiau vėliau dėl nežinomų priežasčių paveldėjo visą šio kiemo teritorijoje buvusį nekilnojamąjį turtą (t. I, b.l. 79).

24Apibendrinus visą tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atmesti ieškovo ieškinį, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas toje dalyje, kurioje ieškovo ieškinys atmestas, naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies.

25Teisėjų kolegija pripažįsta ieškovui A. T. nuosavybės teisę į 1/3 dalį nekilnojamojo turto, esančio jo tėvų V. T. ir M. T. buvusio kolūkiečių kiemo valdoje, – gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), kiemo rūsių, unikalūs Nr. ( - ) ir ( - ), daržinės, unikalus Nr. ( - ), tvarto, unikalus Nr. ( - ), lauko virtuvės, unikalus Nr. ( - ), šulinio, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ).

26Teisėjų kolegija netenkina ieškovo ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiais įrašus Trakų rajono savivaldybės administracijos Aukštadvario seniūnijos 1990-2002 m. ūkinėje knygoje Nr. 15 ir Trakų rajono Aukštadvario apylinkės 1971-1989 m. ūkinėse knygose, kadangi šie įrašai patys savaime ieškovui jokių teisinių padarinių nesukelia ir asmenų nuosavybės teisės nenustato, o yra vertintini tik kaip byloje pateikti rašytiniai įrodymai.

27Teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies negaliojančiu ir Trakų rajono savivaldybės mero 1998-06-26 potvarkį Nr. 577 (t. I, b.l. 90), kuriuo buvo įteisinta I. B. vardu nuosavybė (gyvenamoji valda) į 1A1/m gyvenamąjį namą (statybos metai 1952), bendras plotas 72,81 kv.m., 2I1/b ir 6I1/b kiemo rūsius, 3I1/m daržinę, 4I1/m tvartą ir 5I1/m lauko virtuvę, esančius ( - ), pripažįstant, kad 1/3 dalis nurodyto nekilnojamojo turto priklauso ieškovui. Tuo tarpu ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia Aukštadvario seniūno pažymą Nr. 203 teisėjų kolegija netenkina, kadangi tokios pažymos byloje nėra, be to ji tiesioginių teisinių padarinių ieškovui nesukelia.

28Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta iš dalies negaliojančiu 1998-07-21 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (registro Nr. ( - )) (t. I, b.l. 98), kurio 1 punkte nurodyta, kad I. B. paveldimą turtą sudaro gyvenamasis namas 1A1/m, unikalus Nr. ( - ), turintis 72,81 kv.m. bendro naudingo ploto, kiemo rūsys ( - ), daržinė ( - ), tvartas ( - ), lauko virtuvė ( - ), kiemo rūsys ( - ) ir kiemo statiniai, esantys ( - ), pripažįstant, kad 1/3 dalis nurodyto nekilnojamojo turto priklauso ieškovui.

29Atsakovės A. Š. pozicija, kad teismas sprendimu atstatė ieškinio senatį tik dėl reikalavimo panaikinti dalį V. B. vardu priimto paveldėjimo teisės liudijimo, tačiau neatstatė kitų ieškinio senaties terminų vertintina kritiškai, kadangi iš teismo argumentų visumos matyti, kad jis atstatė ne tik praleistą terminą ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau terminus ginti savo teisės pažeidimą plačiąja prasme. Be to skundo dėl teismo dalies terminų atstatymo klausimu nėra paduota.

30Nors ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies, tačiau ieškovo pažeistos teisės buvo apgintos visa apimtimi, todėl iš atsakovų priteistinos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas advokatui sumokėjo 5000 litų t. II, b.l. 171-178, už ieškinio ir apeliacinio skundo pateikimą jis sumokėjo 292 litus, šios sumos lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų. Ieškovo patirtos įrodymų rinkimo išlaidos nekompensuotinos.

31Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

32Trakų rajono apylinkės teismo 2013-04-08 sprendimą dalyje, kuria ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

33Pripažinti Trakų rajono savivaldybės mero 1998-06-26 potvarkį Nr. 577 dalyje dėl I. B., a/k ( - ) mirusios 1997-09-27, nuosavybės teisės į 1/3 dalį 1A1/m gyvenamojo namo (statybos metai 1952), bendras plotas 72,81 kv.m., 2I1/b ir 6I1/b kiemo rūsių, 3I1/m daržinės, 4I1/m tvarto ir 5I1/m lauko virtuvės, esančių ( - ), negaliojančiu.

34Pripažinti A. T., a/k ( - ) nuosavybės teisę į 1/3 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), kiemo rūsių, unikalūs Nr. ( - ) ir ( - ), daržinės, unikalus Nr. ( - ), tvarto, unikalus Nr. ( - ), lauko virtuvės, unikalus Nr. ( - ), šulinio, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ).

35Pripažinti 1998-07-21 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (registro Nr. ( - )) dalyje dėl I. B., a/k ( - ) mirusios 1997-09-27, palikimo į 1/3 dalį gyvenamojo namo 1A1/m, unikalus Nr. ( - ), turinčio 72,81 kv.m. bendro naudingo ploto, kiemo rūsio ( - ), daržinės ( - ), tvarto ( - ), lauko virtuvės ( - ), kiemo rūsio ( - ) ir kiemo statinių, esančių ( - ), negaliojančiu.

36Priteisti iš atsakovų A. Š. a.k. ( - ) D. B. a.k. ( - ) A. A. a.k. ( - ) G. A. a.k. ( - ) ir Trakų rajono savivaldybės administracijos į.k. ( - ) po 1 058 litus 40 ct. bylinėjimosi išlaidų A. T. a/k ( - ).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas A. T. pareikštu patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) atstatyti... 4. Ieškovas nurodė, kad jo tėvai V. T. ir M. T. buvo Trakų rajono Karapolio... 5. Atsakovai A. Š., A. A. ir G. A. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad... 6. Atsakovė D. B. atsiliepimu su ieškiniu sutiko, tačiau nurodė, kad ieškovas... 7. Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija prašė ieškinį atmesti.... 8. Trakų rajono apylinkės teismas 2013-04-08 sprendimu ieškinį atmetė (t.... 9. Apeliaciniu skundu ieškovas A. T. teismo prašo Trakų rajono apylinkės... 10. Atsiliepimu atsakovė A. Š. teismo prašo ieškovo A. T. apeliacinį skundą... 11. Atsiliepimu atsakovas G. A. teismo prašo ieškovo A. T. apeliacinį skundą... 12. Atsakovai D. B., A. A. ir Trakų rajono savivaldybės administracija... 13. Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas.... 14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 15. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo A. T. tėvai V. T. ir M. T. dirbo... 16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovas A. T. turi teisę į... 17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad 1986-1990... 18. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.... 19. Kolūkiečių kiemo teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas... 20. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad tik ieškovo tėvai dirbo... 21. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir... 22. 1964 m. CK 139 straipsnyje buvo nustatyta, kad turtas, priklausęs... 23. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytu, taip pat atsižvelgdama... 24. Apibendrinus visą tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro... 25. Teisėjų kolegija pripažįsta ieškovui A. T. nuosavybės teisę į 1/3 dalį... 26. Teisėjų kolegija netenkina ieškovo ieškinio reikalavimo pripažinti... 27. Teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies negaliojančiu ir Trakų rajono... 28. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta iš dalies negaliojančiu 1998-07-21... 29. Atsakovės A. Š. pozicija, kad teismas sprendimu atstatė ieškinio senatį... 30. Nors ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies, tačiau ieškovo pažeistos... 31. Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija... 32. Trakų rajono apylinkės teismo 2013-04-08 sprendimą dalyje, kuria ieškinys... 33. Pripažinti Trakų rajono savivaldybės mero 1998-06-26 potvarkį Nr. 577... 34. Pripažinti A. T., a/k ( - ) nuosavybės teisę į 1/3 dalį gyvenamojo namo,... 35. Pripažinti 1998-07-21 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą... 36. Priteisti iš atsakovų A. Š. a.k. ( - ) D. B. a.k. ( - ) A. A. a.k. ( - ) G....