Byla 3K-3-1-701/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų G. K. ir D. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų akcinės bendrovės DNB banko ir akcinės bendrovės „DNB lizingas“ ieškinį atsakovams G. K. ir D. K., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Čia“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje M. R. (M. R.) (trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilokta“ teisių perėmėjas), dėl skolos priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme, ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygas, sandorio pripažinimą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovai prašė teismo pripažinti negaliojančia atsakovų 2010 m. vasario 4 d. turto pasidalijimo sutarties Nr. 256 (toliau – ir Sutartis, ginčijamas sandoris) dalį, kuria atsakovės D. K. asmeninėn nuosavybėn atiteko žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), ir ūkiniai pastatai, unikalūs Nr. ( - ), ( - ) taikyti restituciją natūra, grąžinant perleistą turtą atsakovo G. K. nuosavybėn; priteisti ieškovui AB DNB bankui iš atsakovo 260 658 Eur kreditą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei AB „DNB lizingas“ iš atsakovo 216 433,97 Lt (62 683,61 Eur) skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Ieškovai nurodė, kad AB DNB bankas (kreditorius) ir trečiasis asmuo UAB „Čia“ (skolininkė) 2006 m. spalio 23 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. 3705-06TL (toliau – ir Kredito linijos sutartis) (sutarties sąlygos keistos ir papildytos vėlesniais susitarimais), kuria UAB „Čia“ buvo suteiktas 1 000 000 Lt (289 620 Eur) kreditas, 2009 m. kovo 16 d. susitarimu konvertuotas į 289 620 Eur kreditą. AB DNB bankas ir atsakovas 2006 m. spalio 23 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 222-06L, pagal kurią atsakovas (laiduotojas) įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jeigu UAB „Čia“ neįvykdys visų ar dalies prievolių arba netinkamai jas įvykdys pagal kredito linijos sutartį.
  4. Ieškovė AB „DNB lizingas“ ir trečiasis asmuo UAB „Čia“ sudarė penkias lizingo sutartis. Įsipareigojimų pagal jas įvykdymui užtikrinti AB „DNB lizingas“ ir atsakovas sudarė laidavimo sutartis, kuriomis įsipareigojo atsakyti lizingo bendrovei visu savo turtu, jeigu UAB „Čia“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal nurodytas lizingo sutartis.
  5. Trečiasis asmuo UAB „Čia“ tinkamai neįvykdė kreditavimo ir lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi UAB „Čia“ iškėlė bankroto bylą.
  6. Iki bankroto bylos iškėlimo atsakovai 2010 m. vasario 4 d. sudarė turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią, be kita ko, atsakovui priklausęs nekilnojamasis turtas buvo perleistas atsakovei. Ieškovų teigimu, šios sutarties sąlygos pažeidžia jų, kaip atsakovo kreditorių, teises. Nors UAB „Čia“ prievolių pagal 2006 m. spalio 23 d. kredito linijos sutartį vykdymas buvo užtikrintas bendrovės turto įkeitimu, tačiau UAB „Čia“ turto, kurio įkeitimu buvo užtikrintas dar ir šios bendrovės prievolių bankui pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį, 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį bei 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį vykdymas, vertė nepakankama banko reikalavimams pagal visas šias sutartis patenkinti. UAB „Čia“ prievolių pagal lizingo sutartis vykdymas nebuvo užtikrintas kitais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais, o tik atsakovo laidavimu. Atsakovas, perleidęs atsakovei savo nekilnojamąjį turtą, tapo nemokus. Turtą atsakovas perleido siekdamas išvengti įsipareigojimų ieškovams vykdymo, o tai vertintina kaip ieškovų turtinių interesų pažeidimas. Atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi, nes jis sudarytas sutuoktinių.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d. daliniu sprendimu išsprendė ieškovo AB DNB banko pareikštus reikalavimus – ieškinį patenkino iš dalies:
    1. priteisė iš atsakovo G. K. 21 012,47 Eur kreditą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 21 012,47 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą AB DNB banko ieškinio dalį atmetė;
    2. daliniu sprendimu priėmė ieškovės AB „DNB lizingas“ ieškinio reikalavimų priteisti 95 941,20 Lt (27 786,57 Eur) skolos iš atsakovo G. K. atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė;
    3. atnaujino bylos dalies pagal AB „DNB lizingas“ reikalavimus priteisti iš atsakovo G. K. 120 492,77 Lt (34 897,12 Eur) skolos, pripažinti negaliojančia atsakovų 2010 m. vasario 4 d. nekilnojamojo turto pasidalijimo sutarties dalį, kuria atsakovės D. K. asmeninėn nuosavybėn atiteko nekilnojamieji daiktai ( - ) ir taikyti restituciją natūra, grąžinant nurodytą turtą atsakovo G. K. nuosavybėn, nagrinėjimą iš esmės ir paskyrė šią bylos dalį nagrinėti žodinio proceso tvarka; pasiūlė AB „DNB lizingas“, G. K. ir BUAB „Čia“ pateikti duomenis dėl prievolių pagal 2007 m. birželio 4 d. lizingo sutartį Nr. 2007/06-TG102 vykdymo ir šios sutarties nutraukimo aplinkybių, dėl šios sutarties lizingo objekto verčių atitinkamu laikotarpiu.
  2. Spręsdamas dėl banko reikalavimo priteisti iš atsakovo negrąžintą kreditą teismas nustatė, kad bankas ir UAB „Čia“ 2006 m. spalio 23 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. 3705-06TL (sąlygos keistos ir papildytos), pagal kurią bankas suteikė UAB „Čia“ 1 000 000 Lt (289 620 Eur) kreditą, o UAB „Čia“ įsipareigojo bankui iki 2010 m. vasario 26 d. grąžinti kreditą, mokėti šioje sutartyje nustatytas palūkanas ir kitus mokėjimus. UAB „Čia“ prievolių pagal Kredito linijos sutartį įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas UAB „Čia“ turtas ir turtinės teisės. UAB „Čia“ tinkamai nevykdė Kredito linijos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. balandžio 6 d., iškėlė UAB „Čia“ bankroto bylą. UAB „Čia“ bankroto procedūros vykdymo metu buvo parduotas bankui įkeistas bendrovės turtas ir gauti 2 000 000 Lt (579 240,04 Eur) buvo pervesti į banko sąskaitą. Šia suma buvo padengta neįvykdytų įsipareigojimų bankui pagal Kredito linijos sutartį dalis, neįvykdytus įsipareigojimus bankui pagal šią sutartį sudaro negrąžintas 21 012,47 Eur kreditas.
  3. 2006 m. spalio 23 d. bankas su atsakovu G. K. sudarė laidavimo sutartį Nr. 222-06L, pagal kurią šis įsipareigojo atsakyti bankui tuo atveju, jeigu UAB „Čia“ neįvykdys visų ar dalies prievolių arba netinkamai jas įvykdys pagal Kredito linijos sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pripažino banko pareikštą 21 012,47 Eur reikalavimą. Teismas konstatavo, kad neįvykdytus įsipareigojimus bankui pagal Kredito linijos sutartį sudaro negrąžintas 21 012,47 Eur kreditas, banko reikalavimas priteisti iš atsakovo negrąžintą 239 645,53 Eur kreditą yra nepagrįstas, nes jis nurodyta apimtimi buvo patenkintas pardavus UAB „Čia“, kuri su atsakovu yra solidarieji banko skolininkai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis, 2006 m. spalio 23 d. laidavimo sutarties Nr. 222-06L 1.1 punktas), įkeistą turtą ir pervedus bankui gautą sumą. Teismas rėmėsi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, pripažino, kad banko reikalavimas priteisti iš atsakovo procesines palūkanas tenkintinas.
  4. Spręsdamas dėl banko reikalavimo pripažinti atsakovų ginčijamą sandorio dalį negaliojančia actio Pauliana pagrindu teismas nurodė, kad atsakovai 2010 m. vasario 4 d. sudarė nekilnojamojo turto pasidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės sutartį, pagal kurią atsakovės asmeninėn nuosavybėn atiteko atsakovų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdyti: gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ), kiemo statiniai (šulinys), unikalus Nr. ( - ), žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), (toliau – ir ginčo turtas), žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), ir butas, unikalus Nr. ( - ).
  5. Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės teismas nustatė, kad: bankas ir UAB „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurią UAB „Čia“ buvo suteiktas 748 831 Eur kreditas; 2005 m. lapkričio 11 d. – kredito linijos sutartį Nr. 5268-05IL (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurią UAB „Čia“ buvo suteiktas 217 215 Eur kreditas; 2007 m. birželio 6 d. – kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurią UAB „Čia“ buvo suteiktas 101 367 Eur kreditas; 2006 m. spalio 23 d. – Kredito linijos sutartį, pagal kurią buvo suteiktas 289 620 Eur kreditas.
  6. Bankas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas įsipareigojo atsakyti bankui kaip laiduotojas ne tik prievolių pagal Kredito linijos sutartį netinkamo vykdymo ir neįvykdymo atvejais, bet ir pagal kitas nurodytas sutartis, tačiau atsakovas nagrinėjamoje byloje pareikštu atsiliepimu į ieškinį pripažino, kad jis įsipareigojo atsakyti bankui kaip laiduotojas už visų nurodytų prievolių netinkamą vykdymą ir neįvykdymą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu prievolės pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV (su vėlesniais pakeitimais), 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį Nr. 5268-05IL (su vėlesniais pakeitimais), Kredito linijos sutartį ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 (su vėlesniais pakeitimais) nebuvo pasibaigusios tinkamu įvykdymu ar kitais prievolių pasibaigimo būdais, atsakovas šį faktą pripažįsta. Teismas sprendė, kad bankas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui (ginčijamos Sutarties sudarymo metu).
  7. Spręsdamas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo teismas konstatavo, kad bankas turi pareigą įrodyti šį faktą. Bendra solidariųjų banko skolininkų – BUAB „Čia“ ir atsakovo – neįvykdytų įsipareigojimų suma ginčijamos Sutarties sudarymo metu buvo 1 227 313,80 Eur. UAB „Čia“ prievolių pagal nurodytas keturias sutartis įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas UAB „Čia“ turtas ir turtinės teisės. Pagal 2009 m. sausio 30 d. ir 2009 m. vasario 4 d. turto vertės nustatymo pažymas teismas nustatė, kad UAB „Čia“ priklausančio ir bankui įkeisto turto vidutinė rinkos vertė buvo 5 800 000 Lt (1 679 796,11 Eur), likvidacinė vertė – 4 050 000 Lt (1 172 961,08 Eur). Teismas konstatavo, kad bankas nepateikė duomenų, patvirtinančių jo teiginį, jog UAB „Čia“ turto (likvidacinė) vertė ieškinio pareiškimo teisme momentu sumažėjo iki 2 835 000 Lt (821 072,75 Eur). Teismas sutiko, kad ekonominė krizė, kurios požymiai Lietuvoje pasireiškė 2008 m. pabaigoje, ir nekilnojamojo turto kainų mažėjimas yra visiems žinomos aplinkybės, tačiau nurodė, kad vien abstrakti nuoroda į ekonominę krizę negali būti pakankama turto nuvertėjimui pripažinti. Nurodęs, kad šios bylos atveju yra aktuali ta UAB „Čia“ turto vertė, kuri buvo ginčijamos Sutarties sudarymo metu, teismas, atsižvelgdamas į banko poziciją, įvertinęs, kad ginčijama Sutartis sudaryta 2010 m. vasario 4 d., o bankas į teismą kreipėsi 2010 m. rugsėjo 3 d., sprendė, jog net ir tuo atveju, jeigu bankas būtų pagrindęs teiginį, kad UAB „Čia“ turto vertė ieškinio pareiškimo teisme momentu buvo 2 835 000 Lt (821 072,75 Eur), būtų galima daryti išvadą, jog bendrovės turto vertė ginčijamos Sutarties sudarymo metu buvo didesnė nei 2 835 000 Lt (821 072,75 Eur).
  8. Bankas ir UAB „Čia“ likus neilgam laikui iki ginčijamos Sutarties sudarymo (2009 m. rugpjūčio 18 d. ir 2009 m. spalio 7 d.) sudarė hipotekos sandorius dėl bendrovės turto bankui įkeitimo, kuriuose nustatė tokią UAB „Čia“ turto vertę, kokia buvo nustatyta 2009 m. sausio 30 d. ir 2009 m. vasario 4 d. Teismas laikė, kad bankui įkeisto UAB „Čia“ turto (vidutinė rinkos ir likvidacinė) vertė, buvusi ginčijamos Sutarties sudarymo metu, yra artima tai turto (vidutinei rinkos ir likvidacinei) vertei, kuri buvo nustatyta 2009 m. sausio 30 d. ir 2009 m. vasario 4 d.
  9. UAB „Čia“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV (su vėlesniais pakeitimais) įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas trečiojo asmens UAB „Vilokta“ turtas, kurio vidutinė rinkos vertė pagal 2009 m. sausio 26 d. turto vertinimo ataskaitą 2009 m. sausio 26 d. buvo 5 300 000 Lt (1 534 986,10 Eur), likvidacinė vertė – 4 240 000 Lt (1 227 988,88 Eur). Bankas ir UAB „Vilokta“, sudarydami hipotekos sandorį, sulygo, kad įkeičiamo turto vertė – 2 345 840 Lt (679 402,22 Eur).
  10. Ginčijamos Sutarties sudarymo metu UAB „Čia“ neįvykdyti įsipareigojimai bankui vertine išraiška sudarė: 1) pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV (su vėlesniais pakeitimais) – 627 346,34 Eur (2 166 101,44 Lt); prievolių pagal šią kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas UAB „Čia“ turtas ir UAB „Vilokta“ turtas, kurio vidutinė rinkos vertė 2009 m. sausio 26 d. (pagal turto vertinimo ataskaitos duomenis) buvo 5 300 000 Lt (1 534 986,10 Eur), likvidacinė vertė – 4 240 000 Lt (1 227 988,88 Eur), o hipotekos sandorio šalių sulygta vertė – 2 345 840 Lt (679 402,22 Eur); 2) pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį Nr. 5268-05IL (su vėlesniais pakeitimais) skola buvo 219 686,02 Eur; 3) pagal Kredito linijos sutartį – 298 790,62 Eur (1 031 664,25 Lt); 4) pagal 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 (su vėlesniais pakeitimais) – 81 490,82 Eur. Prievolių pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį Nr. 5268-05IL (su vėlesniais pakeitimais), Kredito linijos sutartį ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 (su vėlesniais pakeitimais) įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas UAB „Čia“ turtas, kurio vertė (vidutinė rinkos ir likvidacinė) ginčijamos Sutarties sudarymo metu buvo didesnė už banko nurodytą turto vertę, yra artima tai turto (vidutinei rinkos ir likvidacinei) vertei, kuri buvo nustatyta 2009 m. sausio 30 d. ir 2009 m. vasario 4 d. (atlikus turto vertinimą), o vidutinė rinkos vertė – ir tai vertei, kuri buvo nustatyta hipotekos sandorių šalių – banko ir UAB „Čia“ 2009 m. rugpjūčio 18 d. ir 2009 m. spalio 7 d. susitarimais, t. y. atitinkamai 5 800 000 Lt (1 679 796,11 Eur) (vidutinė rinkos vertė) ir 4 050 000 Lt (1 172 961,08 Eur) (likvidacinė vertė). Taigi prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV (su vėlesniais pakeitimais), 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį Nr. 5268-05IL (su vėlesniais pakeitimais), Kredito linijos sutartį ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 (su vėlesniais pakeitimais) įvykdymui užtikrinti bankui įkeisto turto vertė (tiek vidutinė rinkos, tiek likvidacinė) ginčijamos Sutarties sudarymo metu buvo didesnė už pagal nurodytas sutartis neįvykdytų prievolių vertę, todėl ginčijamos Sutarties sudarymas CK 6.66 straipsnio prasme nepažeidė banko teisių. Konstatavęs, kad nenustatyta actio Pauliana taikymo sąlyga – kreditoriaus teisių pažeidimas – ir nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu, teismas nurodė, jog kitų actio Pauliana sąlygos (ne)egzistavimas nebenustatytinas.
  11. BUAB „Čia“ bankroto procedūros vykdymo metu buvo parduotas šios bendrovės turtas, kuris buvo įkeistas bankui, ir 2 000 000 Lt (579 240,04 Eur) pervesta į banko sąskaitą, banko reikalavimai pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį Nr. 5268-05IL (su vėlesniais pakeitimais) ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 (su vėlesniais pakeitimais) buvo patenkinti visiškai, o reikalavimai pagal Kredito linijos sutartį patenkinti didžiąja dalimi (neįvykdyti įsipareigojimai – 21 012,47 Eur (72 551,86 Lt)), banko reikalavimas pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV yra apsaugotas (užtikrintas) UAB „Vilokta“ turto įkeitimu, kurio vertė (bent jau ginčijamos Sutarties sudarymo metu) yra (buvo) didesnė už banko reikalavimą. Taigi, banko reikalavimas atsakovui, apsaugotas (užtikrintas) turto įkeitimu, faktiškai sudaro 21 012,47 Eur (72 551,86 Lt). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad minimalaus kreditoriaus reikalavimo dydžio, kuris ribotų teisę pareikšti actio Pauliana, CK 6.66 straipsnyje nenustatyta, tačiau, vadovaujantis protingumo kriterijumi, kreditoriaus reikalavimo dydis sietinas su prašomo pripažinti negaliojančiu ginčijamo sandorio verte, t. y. kreditoriaus reikalavimo skolininkui dydis neturėtų neprotingai skirtis nuo ginčijamo sandorio vertės. Pagal atsakovų 2010 m. vasario 4 d. retrospektyvinės turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą ginčo turto vidutinė rinkos vertė ginčijamos Sutarties sudarymo metu buvo 1 295 000 Lt (527 968,04 Eur), todėl tarp banko reikalavimo atsakovui vertės ir ginčo turto vertės yra neprotinga disproporcija, dėl to net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad egzistuoja visos sąlygos, būtinos actio Pauliana taikyti, ginčijamos Sutarties pripažinimas negaliojančia ir restitucijos taikymas natūra prieštarautų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.
  12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo AB DNB banko apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. dalinį sprendimą – panaikino jo dalį, kuria atmestas ieškovo AB DNB banko ieškinio reikalavimas pripažinti ginčijamą sandorio dalį negaliojančia, ir dėl šio reikalavimo priėmė naują sprendimą: pripažino negaliojančia atsakovų 2010 m. vasario 4 d. nekilnojamojo turto pasidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės sutarties (notarinio registro Nr. 256) dalį, pagal kurią nustatyta atsakovės D. K. asmeninė nuosavybė į 0,0816 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), kitus statinius (inžinerinius), unikalus Nr. ( - ), ( - ); taikė restituciją natūra – grąžino šiuos nekilnojamuosius daiktus atsakovui G. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su D. K..
  13. Spręsdamas dėl ieškovo AB DNB banko kartu su apeliaciniu skundu pateikto prašymo dėl rašytinių įrodymų priėmimo ir jo priedų – UAB „Domus optima“ 2010 m. rugpjūčio 10 d. ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. turto vertės nustatymo pažymų kopijų, UAB korporacijos „Matininkai“ 2011 m. lapkričio 3 d., 2011 m. lapkričio 7 d. ir 2011 m. lapkričio 10 d. turto vertės nustatymo pažymų kopijų – apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: ieškovas AB DNB bankas šiuos dokumentus pirmosios instancijos teismui pateikė ir prašė pridėti prie bylos 2012 m. lapkričio 15 d.; pirmosios instancijos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. posėdžio metu nutarė nepridėti prie bylos nurodytų dokumentų, nes šie pateikti likus vienai dienai iki posėdžio datos, nesuteikiant galimybės kitai šaliai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis; pirmosios instancijos teismas, 2012 m. lapkričio 19 d. posėdyje išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atnaujino, nes Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje BUAB „Čia“ bankroto byloje sprendžiamas klausimas dėl bendrovės įkeisto turto pardavimo (kilo ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos turto pardavimo kainos), o įkeisto turto pardavimo kaina gali turėti lemiamą įtaką šios bylos teisiniam rezultatui; bylos nagrinėjimą atnaujinus iš esmės, ji buvo nagrinėjama 2013 m. kovo 27 d., 2013 m. gegužės 8 d. teismo posėdžiuose. Teisėjų kolegija sprendė, kad priežastis, dėl kurios buvo atsisakyta priimti ieškovo teikiamus įrodymus, vėliau išnyko, atsirado objektyvi galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims išsamiai susipažinti su tais dokumentais ir pateikti dėl jų savo argumentus. Bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas dėl BUAB „Čia“ įkeisto bankui turto kainos, o bankas prašomais priimti įrodymais būtent ir siekė pagrįsti byloje reikštą poziciją, jog įkeisto turto vertė smarkiai sumažėjo ir jo nepakako skolai padengti, t. y. teikiami į bylą įrodymai buvo susiję su tomis pačiomis aplinkybėmis, dėl kurių civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinę situaciją, sprendė, kad: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti su ieškovo apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus dėl bankui įkeisto turto vertės; nurodyti įrodymai priimtini ir vertintini nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat priėmė ir vertino 2013 m. gegužės 31 d. AB DNB banko ieškinį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. pranešimą civilinėje byloje Nr. 2-4563-258/2013, patvirtinančius, kad bankas ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 627 346,34 Eur skolos pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį iš atsakovo G. K. priteisimo.
  14. Spręsdama dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
  15. Spręsdama dėl kreditoriaus teisių pažeidimo teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog ginčijamos Sutarties sudarymo metu UAB „Čia“ neįvykdytų skolinių įsipareigojimų bankui suma sudarė 1 227 313,80 Eur, už prievolių bankui neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą laidavo atsakovas. Teisėjų kolegija nustatė, kad visas bankui įkeistas UAB „Čia“ turtas (nekilnojamieji daiktai, ( - ) buvo vertinamas 2009 m. sausio 30 d. – vasario 4 d., tuomet buvo nustatyta bendra jo rinkos vertė – 5 800 000 Lt (1 679 796,11 Eur), o likvidacinė ? 4 050 000 Lt (1 172 961,08 Eur). Tokia turto verte ieškovas AB DNB bankas ir trečiasis asmuo BUAB „Čia“ vadovavosi 2009 m. rugpjūčio–spalio mėn. sudarydami šios bendrovės turto įkeitimo sandorius. Nuo turto vertinimo momento iki ginčijamos Sutarties sudarymo praėjo 12 mėnesių, nuo įkeitimo sandorių sudarymo momento iki ginčijamos Sutarties sudarymo praėjo atitinkamai 4–6 mėnesiai. Praėjus dar šešiems mėnesiams nuo ginčijamos Sutarties sudarymo įkeistas turtas vėl buvo įvertintas (2010 m. rugpjūčio 10–30 d.) ir tuomet fiksuotas stiprus turto vertės sumažėjimas. Bendra šių nekilnojamųjų daiktų vertė nuo 2009 m. sausio 30 d. – vasario 4 d. fiksuotos 5 800 000 Lt (1 679 796,11 Eur) rinkos vertės ir 4 050 000 Lt (1 172 961,08 Eur) likvidacinės vertės sumažėjo atitinkamai iki 2010 m. rugpjūčio 10–30 d. fiksuotų 3 570 000 Lt (1 033 943,47 Eur) rinkos vertės ir 2 499 000 Lt (723 760,43 Eur) likvidacinės vertės. Laikydamasi nuostatos, kad ekonominės krizės laikotarpiu nekilnojamojo turto vertė mažėjo (kainos krito) tolygiai, teisėjų kolegija, palyginusi bankui įkeisto turto vertes, nustatytas 2009 m. vasario mėn. atlikto vertinimo metu, su turto vertėmis, nustatytomis 2010 m. rugpjūčio mėn. atlikto vertinimo metu, konstatavo, kad maždaug šio laikotarpio viduryje (laikotarpio trukmė apie 18 mėnesių), t. y. 2009 m. pabaigoje – 2010 m. pradžioje, įkeisto bankui UAB „Čia“ turto rinkos vertė galėjo būti apie 4 685 000 Lt (1 356 869,79 Eur), likvidacinė vertė ? apie 3 274 500 Lt (948 360,75 Eur).
  16. Skolininko įsipareigojimų bankui pagal kredito sutartis dydis ginčijamos Sutarties sudarymo metu siekė 4 237 669,09 Lt (1 227 313,80 Eur). Jos sudarymo laikotarpiu įkeisto turto likvidacinės vertės nepakako įsipareigojimams įvykdyti, o įsipareigojimų bankui masto ir įkeisto turto rinkos vertės santykis (esant akivaizdžiai turto vertės mažėjimo tendencijai) buvo belikęs tik toks (maždaug 447 000 Lt (129 460,15 Eur) skirtumas), kad galima daryti pagrįstas prielaidas apie ginčijamo sandorio sudarymo metu jau egzistavusią realią grėsmę, jog įkeisto turto nepakaks prievolių bankui įvykdymui užtikrinti. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovų įvykdytu turto pasidalijimo sandoriu (ginčijama sandorio dalis), kuriuo visas bendras atsakovų nekilnojamasis turtas buvo perleistas atsakovės asmeninėn nuosavybėn, buvo pažeistos banko, kaip atsakovo kreditoriaus, teisės.
  17. BUAB „Čia“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kredito sutartį įvykdymui užtikrinti trečiojo asmens UAB „Vilokta“ įkeisto turto likvidacinės vertės (pagal UAB „Domus optima“ atliktą parduotuvės-baro 1E1P, degalinės 3H1P, degalinės 4H1G ir kiemo statinių vertinimo ataskaitą 2009 m. sausio 26 d. UAB „Vilokta“ įkeisto turto rinkos vertė buvo 5 300 000 Lt (1 534 986,10 Eur), likvidacinė vertė ? 4 240 000 Lt (1 227 988,88 Eur) skaičiavimas šiuo atveju esminės reikšmės neturi, nes UAB „Vilokta“ to paties turto įkeitimu užtikrino tam pačiam kreditoriui vykdymą savo skolinių prievolių, kurių mastas (4 012 000,78 Lt) atitiko įkeisto turto likvidacinę vertę, nustatytą dar 2009 m. sausio 26 d. Be to, šio UAB „Vilokta“ turto 2009 m. birželio 30 d. įkeitimo sandorio sudarymo metu hipotekos sandorio šalys nustatė kur kas mažesnę hipotekos objekto vertę – 2 345 840 Lt (679 402,22 Eur).
  18. Nesutikdama su atsakovo teiginiu, kad ginčijamu sandoriu buvo pagerinta jo turtinė padėtis, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovai 2010 m. vasario 4 d. povedybine sutartimi nustatė asmeninės nuosavybės turto teisinį režimą ir tą pačią dieną sudarė nekilnojamojo turto pasidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės sutartį, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai, 0,0816 ha žemės sklypas ( - ) 22,5600 ha ploto žemės sklypas ( - ) ir butas ( - ) atiteko asmeninės nuosavybės teise D. K., nemokant G. K. jokios kompensacijos. Bendra ginčijamoje Sutartyje nurodyto turto vertė jos sudarymo metu buvo 2 049 109 Lt (593 462,99 Eur) (kito, neįskaitant 22,56 ha žemės sklypo ir buto ( - ) vertės, padalyto nekilnojamojo turto vertė buvo 1 880 409 Lt, arba 544 604,09 Eur). 2010 m. gegužės 11 d. dovanojimo sutartimi atsakovė D. K. žemės sklypą padovanojo atsakovui G. K., jis šį sklypą 2010 m. birželio 11 d. pardavė.
  19. Iš AB „Swedbank“ ir G. K. 2001 m. rugsėjo 17 d. kredito sutarties matyti, kad G. K. buvo suteiktas 237 000 Lt (68 639,94 Eur) kreditas iki 2021 m. rugsėjo 17 d. refinansuoti iš AB „Snoras“ paimtai paskolai ir gyvenamojo namo ( - ) remontui užbaigti. Kredito gavėjo prievolių pagal šią kredito sutartį vykdymas užtikrintas gyvenamojo namo su kiemo statiniais ir ūkiniu pastatu, žemės sklypo ( - ) įkeitimu, taip pat D. K. laidavimu. Be to, atsakovui buvo suteiktas 93 925 Lt (27 202,56 Eur) kreditas Nr. 04-03-0492-FA butui ( - ) įsigyti. Šios kredito sutarties sąlygos buvo pakeistos 2007 m. spalio 17 d. susitarimu, pagal kurį į prievolę kaip bendraskolė įstojo kredito gavėja D. K., AB „Swedbank“ suteikė papildomą kreditą, o kredito gavėjai įsipareigojo solidariai grąžinti paimtą kreditą bei sumokėti kitus sutartyje nustatytus mokėjimus. Bendras atsakovų įsiskolinimas pagal kredito sutartis hipotekos kreditoriui AB „Swedbank“ 2010 m. gegužės 31 d. buvo 910 387,71 Lt (263 666,51 Eur), 2010 m. vasario 4 d. negrąžinto kredito suma buvo 275 713,37 Lt (79 852,11 Eur) ir 187 901,60 Eur, t. y. 924 500,01 Lt (267 753,71 Eur).
  20. Į bylą buvo pateiktas atsakovų 2010 m. rugsėjo 1 d. susitarimas, pagal kurį po jų turto pasidalijimo, kreditorei AB „Swedbank“ atsisakius įvykdyti atsakovų susitarimą perrašyti 2001 m. rugsėjo 7 d. kredito sutartį Nr. 01-000930-FA D. K. vardu, atsakovai tarpusavyje susitarė ir patvirtino, jog D. K. yra laikoma asmeniškai atsakinga už kredito sutarties Nr. 01-000930-FA tinkamą įvykdymą kreditorei AB „Swedbank“. Po šio susitarimo sudarymo atsakovė D. K. kreipėsi į AB „Swedbank“ su prašymu, nurodydama, jog yra bendraskolė pagal būsto paskolas, prašė, kad kreditorė įmokas už paskolas nurašytų iš atsakovės sąskaitos. Nors nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. sausio 10 d. mokėjimai pagal šias kredito sutartis buvo atlikti iš atsakovės prašyme nurodytos sąskaitos, tačiau toks sutuoktinių sudarytas susitarimas nepatvirtina atsakovo teiginių dėl pagerėjusios jo turtinės padėties po ginčo turto pasidalijimo sutarties sudarymo. Tai, kad atsakovai tarpusavyje sudarė susitarimą, pagal kurį D. K. laikoma asmeniškai atsakinga už prievolių pagal kredito sutartį AB „Swedbank“ tinkamą įvykdymą, nereiškia, jog atsakovas nebėra solidariai atsakingas AB „Swedbank“, nes iš susitarimo 3 punkto matyti, kad kreditorė nesutiko atsisakyti reikalavimo vienam iš savo skolininkų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas G. K. turėtų kito, nei ginčijama Sutartimi perduotas, turto, pakankamo skolai ieškovui padengti.
  21. Dėl privalomumo sudaryti ginčijamą Sutartį teisėjų kolegija konstatavo, kad tokia aplinkybė byloje nenustatyta, nes nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs sudaryti ginčijamą sandorį.
  22. Spręsdama dėl ginčijamo sandorio šalių (ne)sąžiningumo teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo, kaip banko skolininko, nesąžiningumo prezumpcija, sudarant ginčijamą Sutartį su savo sutuoktine, nepaneigta. Atsakovas žinojo apie savo, kaip solidariojo skolininko su UAB „Čia“, prievolę bankui pagal laidavimo sutartis, taip pat žinojo ar galėjo žinoti, kad banko turimos turtinių teisių apsaugos užtikrinimo priemonės nėra pakankamos tam, jog būtų patenkintas jo reikalavimas. Atsakovei CK 6.67 straipsnio 1 punkto pagrindu taip pat taikoma nesąžiningumo prezumpcija, tačiau šiuo atveju, kai yra ginčijamas neatlygintinis sandoris, atsakovės sąžiningumo klausimas neaktualus (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).
  23. Dėl restitucijos taikymo teisėjų kolegija nurodė, kad, pripažinus negaliojančia atsakovų sutarties dėl turto iš bendrosios jungtinės nuosavybės atidalijimo dalį, pagal kurią D. K. asmeninėn nuosavybėn perėjo žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiemo statiniai (šulinys) ( - ) šis turtas grąžintinas atsakovui, pripažįstant jo bendrosios jungtinės nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą kartu su atsakove; ieškovo reikalavimas nukreiptinas į skolininkui priklausančią ginčo turto dalį (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).
  24. Kai iš varžytynių buvo parduotas BUAB „Čia“ visas įkeistas bankui turtas už 2 000 000 Lt (579 240,04 Eur), BUAB „Čia“ skola bankui šia suma sumažėjo. Pagal 2013 m. gegužės 6 d. pažymą liko nepadengta 21 012,47 Eur skola pagal 2006 m. spalio 23 d. kredito linijos sutartį ir 627 346,34 Eur skola pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV. Taigi po BUAB „Čia“ bankui įkeisto turto realizavimo nepadengtą skolos bankui dalį sudaro 2 238 653,30 Lt (648 358,81 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas G. K. tebėra skolingas bankui ne tik pagal 2006 m. spalio 23 d. kredito linijos sutartį, bet ir pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį, nors teismas šią aplinkybę nustatė. UAB „Čia“ prievolės pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį buvo užtikrintos ir trečiojo asmens UAB „Vilokta“ turto 2009 m. birželio 29 d. hipotekos įkeitimu, tačiau šiuo turtu yra užtikrinta ir pačios UAB „Vilokta“ 4 012 000 Lt (1 161 955,51 Eur) prievolė bankui pagal 2009 m. gegužės 28 d. kreditavimo sutartį ir 2009 m. birželio 29 d. hipotekos sandorį, todėl neįtraukti skolos bankui pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį į bendrą atsakovo skolinės prievolės bankui sumą nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, vertinant atsakovo neįvykdytos prievolės ieškovui likusį dydį (2 238 653,30 Lt arba 648 358,81 Eur) ir nekilnojamųjų daiktų ( - ) vertę (ginčijamoje Sutartyje šių daiktų vertė – 1 880 409 Lt, arba 544 604,09 Eur), nėra pagrindo konstatuoti ginčijamo sandorio objektų vertės ir skolos bankui dydžio disproporcijos.
  25. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu tenkino ieškovės AB „DNB lizingas“ ieškinio dalį, priteisė šiai ieškovei iš atsakovo G. K. 65 395,45 Lt (18 939,83 Eur); kitą ieškovės AB „DNB lizingas“ ieškinio dalį atmetė.
  26. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 19 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą – ieškovei AB „DNB lizingas“ iš atsakovo G. K. priteistą 65 395,45 Lt (18 939,83 Eur) sumą sumažino iki 31 697,38 Lt (9 180,10 Eur).

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. dalinį sprendimą, priteisti iš ieškovo AB DNB banko atsakovei D. K. kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas ieškovo teisių pažeidimą, nepagrįstai vertino 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV, t. y. gynė ir tas kreditoriaus teises, kurių šioje byloje pareikštu ieškiniu negynė pats kreditorius. Tai prieštarauja CK 6.66 straipsnio 4 daliai, nes savo teisių pažeidimu kreditorius įrodinėjo skolos pagal Kredito linijos sutartį grąžinimo apsunkinimą ginčijamu sandoriu, prašė priteisti skolą ir nukreipti jos išieškojimą į ginčo turtą. Ginčijamas sandoris negalėjo būti naikinamas remiantis kitų (net nepriteistų ir nereikalautų, taip pat ginčijamų) sumų nukreipimo į ginčo turtą būtinybe. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo šios skolos grąžinimui užtikrinti įkeisto hipoteka turto vertę, laikė, kad šios skolos grąžinimas ieškovui nėra užtikrintas, nes pagal šią sutartį ieškovui įkeistas trečiojo asmens UAB „Vilokta“ turtas – degalinės kompleksas ( - ) antriniu įkeitimu įkeistas užtikrinant ir paties turto savininko – trečiojo asmens UAB „Vilokta“ prievoles. Tai prieštarauja CK 4.170 straipsnio 3 daliai, 4.193, 4.196 straipsnių nuostatoms. Antrinė hipoteka neapriboja kreditoriaus teisių išieškoti skolą pagal pirminę hipoteką, t. y. ieškovo teisės gauti savo reikalavimo pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV patenkinimą iš pirmine hipoteka įkeisto turto.
    2. Visą skolą pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV ieškovas atgavo dar 2014 m. sausio 31 d., t. y. iki skundžiamos nutarties priėmimo, ir apie tai informavo teismą 2014 m. balandžio 3 d., pakartotinai – 2014 m. balandžio 25 d. Ieškovas AB DNB bankas 2014 m. sausio 31 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi už 624 450,14 Eur perleido UAB „Vilokta“ 624 450,14 Eur reikalavimą BUAB „Čia“ pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV kartu su užtikrinimo priemonėmis. Taigi, reikalavimo vertė po ginčijamo sandorio nesumažėjo, t. y. ginčijamas sandoris ieškovo kreditoriaus teisių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV nepažeidė ir ieškovas šios savo teisės nelaikė nuvertėjusia, nepatenkinama ir pažeista. Perleidus 624 450,14 Eur reikalavimą ieškovui iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo buvo sumokėta visa suma. Reikalavimo teisės perleidimo dieną – 2014 m. sausio 31 d. – reikalavimo pirkėjai UAB „Vilokta“ ieškovas AB DNB bankas suteikė 624 450,14 Eur kreditą pagal savarankišką kreditavimo sutartį Nr. 122889941-Kl, o UAB „Vilokta“ ieškovui įkeitė tą patį turtą ( - ). Lietuvos Respublikos bankams draudžiama finansuoti visą įsigyjamo turto kainą, juolab – ją viršijančią sumą, todėl ieškovas, laikydamas šią reikalavimo teisę nuvertėjusia dėl ginčijamo sandorio, nebūtų galėjęs tokio turto pagal kreditavimo sutartį Nr. 122889941-Kl finansuoti suma, kuri fiksuota viešame registre (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis; Lietuvos banko valdybos 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 03-208). Taigi AB DNB banko reikalavimo teisė į 624 450,14 Eur skolą nutarties priėmimo metu neegzistavo. Be to, šiuo metu yra nagrinėjama byla dėl G. K. laidavimo už skolą pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV pripažinimo pasibaigusiu CK 6.120, 6.141 straipsnių pagrindais (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-23644-854/2014; teisminio proceso Nr. 2-68-3-16261-2014-2).
    3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu prievolių užtikrinimo priemonių vertė viršijo banko reikalavimo teisę. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priešingai, pažeidė CK 4.170 straipsnio 3 dalį, 4.193, 4.196 straipsnius, rėmėsi priimtais naujais įrodymais, taikė „tolygaus turto vertės mažėjimo“ doktriną, ignoruodamas bankui įkeisto degalinės komplekso ( - ) vertę, kuri yra didžiausia (2009 m. sausio 26 d. rinkos vertė – 5 300 000 Lt (1 534 986,10 Eur), likvidacinė – 4 240 000 Lt (1 227 988,88 Eur); 2009 m. birželio 30 d. šalių susitarimu ji hipotekos lakšte nurodyta – 2 345 840 Lt (679 402,22 Eur). Apeliacinės instancijos teismo išvados prieštaringos, nes jis panaikino ginčijamą sandorį ir grąžino atsakovų bendrojon jungtinėn nuosavybėn turtą, kuris pirmine hipoteka įkeistas kitai kreditorei AB „Swedbank“, ir iš šio turto, priešingai nei iš degalinės komplekso ( - ) bankas negalės išsiieškoti skolos net ir palikus galioti kasacine tvarka skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ginčo turto įkeitimo, lemiančio restitucijos netikslingumą ir išieškojimo į ginčo turtą nukreipimo negalimumą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad, įkeisto turto vertei viršijant skolinių įsipareigojimų ieškovui sumą, jo teisės negali būti laikomos pažeistomis, todėl nėra aišku, kodėl ieškovui įkeisto turto vertė neįtraukta į bendrą įsipareigojimų sumą.
    4. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 314 straipsnį, priėmė ieškovo pateiktus papildomus įrodymus ir jais rėmėsi, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo naudai įkeistų likusių trijų turtinių kompleksų vertė yra 60 proc. mažesnė, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus – ieškovui įkeisto turto 2009 m. rugpjūčio mėnesio ir 2011 m. lapkričio mėnesio vertės nustatymo pažymas – nepagrįstai pridėjo motyvuodamas nepagrįstu pirmosios instancijos teismo atsisakymu juos priimti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti vieną dieną prieš paskutinį bylos nagrinėjimo iš esmės posėdį pateiktus įrodymus (nesant galimybės kitoms šalims pasinaudoti procesinėmis teisėmis), tačiau nurodė, jog ši priežastis išnyko, kai buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės, nes buvo galima sudaryti sąlygas kitoms šalims su jais susipažinti, pareikšti savo nuomonę ir kt. Tačiau pirmosios instancijos teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ir nusprendus atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, ieškovas pakartotinio prašymo pridėti prie bylos įrodymus teismui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, pridėdamas prie bylos 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. rugpjūčio 30 d., 2011 m. lapkričio 3 d., 2011 m. lapkričio 10 d., 2011 m. lapkričio 7 d. turto vertinimo pažymas, nesuteikė galimybės kitai šaliai pasinaudoti savo procesine teise pateikti savo turto vertinimą nurodytomis datoms, nors privalėjo sudaryti atsakovams objektyvią galimybę atsikirsti į naujus įrodymus (CPK 12, 17 straipsniai).
    5. Nauji įrodymai nebuvo susiję su aplinkybėmis, dėl kurių civilinės bylos nagrinėjimas ir buvo iš esmės atnaujintas. Bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintas dėl skolininko turto realizavimo procesų vykdymo BUAB „Čia“ bankroto byloje. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos buvo nustatytas faktinis įsiskolinimo ieškovui dydis pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną (21 012,47 Eur pagal Kredito linijos sutartį ir 624 450,14 Eur pagal 2005 m. balandžio 29 d. Kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV). Ieškovo nauji įrodymai (turto vertės pažymos) nepatvirtina nei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusios įkeisto turto vertės, nei turto realizavimo vertės, taigi, nesusiję su įrodinėjimo dalyku (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 317 straipsnį, ribotos apeliacijos principą.
    6. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kreditoriaus veiksmus, paneigiančius teiginius, kad per 2009 m. jam skolininko įkeisto turto vertė smarkiai krito. Apeliacinės instancijos teismas, nesant nė vieno įrodymo, tiesiogiai patvirtinančio ieškovui įkeisto turto tikslią vertę ginčijamo sandorio sudarymo dieną, ją apskaičiavo remdamasis faktine ekonominės krizės aplinkybe ir naudodamas paties nustatytą tolygaus kainų (vertės) mažėjimo principą. Kasatorių nuomone, toks įrodymų vertinimas nepagrįstas, prieštaraujantis ekonominei, teisinei logikai, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 11, 15 punktams, 5 straipsnio 1, 3 dalims, CPK 177 straipsnio 1 daliai, 185 straipsniui, rungimosi principui (CPK 12, 178 straipsniai).
    7. Pareiga įrodyti visas actio Pauliana sąlygas, tarp jų – ir kreditoriaus teisių pažeidimą – tenka ieškovui. Ieškovas įrodinėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusios jam įkeistos trijų turtinių vienetų vertės nepakako skolai grąžinti, nes įkeisto turto vertė buvo 2 835 000 Lt (821 072,75 Eur), tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apytikslę turto kainą, rėmėsi turto vertinimo pažymose nustatyta verte, kurią ieškovas pats patvirtino kaip teisingą sudarydamas turto įkeitimo sandorius neilgai trukus iki ginčijamo sandorio sudarymo. 2010 m. rugpjūčio mėnesio turto vertės nustatymo pažymos įkeisto turto vertės 2010 m. vasario 4 d. nepatvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nepaneigia. Kadangi bankas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių įkeisto turto vertės kritimą daugiau negu jo reikalavimas ginčijamo sandorio sudarymo (ar artimą) dieną, tai apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę turėjo konstatuoti kaip neįrodytą. Tai atitiktų kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2012). Netgi pripažinus apeliacinės instancijos teismo nustatytą trijų turtinių vienetų vertę (4 685 000 Lt, arba 1 356 869,79 Eur), tačiau įvertinus jo nepagrįstai ignoruotus duomenis apie ketvirto ieškovui pirminiu hipotekos įkeitimu įkeisto objekto (degalinės komplekso ( - ) vertę (2009 m. sausio 26 d. turto vertinimo ataskaitoje nurodyta – 5 300 000 Lt (1 534 986,10 Eur), kuri 2010 m. birželio 30 d. įkeitimo sandorio sudarymo metu šalių susitarimu nustatyta – 2 345 840 Lt (679 402,22 Eur), matyti, kad viso ieškovui įkeisto turto bendra vertė (mažiausiai 7 030 840 Lt (2 036 272,01 Eur) beveik du kartus viršijo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusią reikalavimo sumą (1 227 313,80 Eur).
    8. Teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą, todėl, sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų, būtina atsižvelgti į vienodos normalios verslo rizikos, pavyzdžiui, rizikos dėl kreditoriui įkeisto turto nuvertėjimo, padalijimą šalims. Tai reikia turėti omenyje vertinant skolininko sąžiningumą sudarant ginčijamo sandorį. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovui įkeisto turto vertė viršijo jo reikalavimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovų nesąžiningumą.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai AB DNB bankas ir AB „DNB lizingas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš kasatorių bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Aplinkybė, kad bankas apeliacinio proceso metu 2014 m. sausio 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2014/01/15 pardavė trečiajam asmeniui UAB „Vilokta“ reikalavimo teisę pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV, nėra kasatoriaus prievolių pasibaigimo ar atleidimo nuo skolų pagrindas nei pagal 2006 m. spalio 23 d. kredito linijos sutartį Nr. 3705-06TL, nei pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV. Naujoji kreditorė UAB „Vilokta“ yra kreditoriaus AB DNB banko teisių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV perėmėja ir turi visas banko turėtas kreditoriaus teises kasatoriui G. K.. UAB „Vilokta“ kaip banko teisių perėmėjos reikalavimas priteisti skolą pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV iš kasatoriaus nagrinėjama civilinėje byloje Nr. 2-1347-258/2014. Reikalavimo teisės perleidimas pagal vieną iš kreditavimo sandorių neturi teisinės reikšmės banko kaip kreditoriaus turimos reikalavimo teisės į kasatorių galiojimui. Kreditoriaus galiojanti ir neabejotina reikalavimo teisė į skolininką nėra siejama su teismo sprendimu priteisti iš skolininko kreditoriui skolą. Banko reikalavimo teisės, kylančios iš 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties Nr. 2466-05IV, perleidimas UAB „Vilokta“ galėtų būti pagrindas įtraukti naująją kreditorę UAB „Vilokta“ kaip ieškovę (CPK 48 straipsnis), bet ne pagrindas atmesti actio Pauliana reikalavimą.
    2. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius ginčijamo sandorio sudarymo dieną buvo solidariai atsakingas už keturių UAB „Čia“ kreditavimo sutarčių įvykdymą, pagal kurias bendra skola bankui buvo 4 237 669,09 Lt (1 227 313,80 Eur). Įkeistas turtas jau buvo nuvertėjęs tiek, kad kilo grėsmė, jog jo nepakaks visiškai įsipareigojimams pagal kreditavimo sutartis bankui įvykdyti, o UAB „Čia“ jau buvo nemoki ir įsipareigojimų pagal sutartis nebevykdė, todėl jai buvo iškelta bankroto byla. Byloje taip pat nustatyta, kad kasatorius ginčijamo sandorio sudarymo ir bylos nagrinėjimo metu neturi turto, kurio pakaktų kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl banko teisių pažeidimas įrodytas. UAB „Čia“ priklausantis įkeistas nekilnojamasis turtas buvo parduotas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu už 2 000 000 Lt (579 240,04 Eur) ir šios sumos nepakako skoloms grąžinti. Skolų likutį pagal 2006 m. spalio 23 d. kredito linijos sutartį Nr. 3705-06TL sudaro 21 012,47 Eur ir pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV – 627 346,34 Eur. Ši skola, už kurią kaip laiduotojas yra atsakingas kasatorius G. K., nėra užtikrinta jokiomis kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Vilokta“ nekilnojamasis turtas už UAB „Čia“ prievoles pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV buvo įkeistas antrosios eilės hipoteka (pirmąja eile buvo užtikrintas asmeninis UAB „Vilokta“ įsipareigojimas bankui). Tai patvirtina, kad išieškoti iš šio turto UAB „Čia“ skolas nebus galimybės. Iki šios dienos iš UAB „Vilokta“ turto negali būti tenkinami UAB „Čia“ skoliniai įsipareigojimai dėl kreditoriaus ir įkaito davėjo (savininko) sutapties. Kasatorius G. K., sudaręs ginčijamą sandorį, tapo nemokus ir nebeturi tokios vertės turto, kurio pakaktų 2 238 653,30 Lt (648 358,81 Eur) skolai grąžinti, tai patvirtina kreditoriaus teisių pažeidimą CK 6.66 straipsnio prasme.
    3. CK 6.66 straipsnyje nenustatyta, kad kreditoriaus reikalavimo teisė skolininkui turi būti didesnė negu ginčijamo sandorio dalyko (restitucijos objekto) vertė. Tai pripažinus, būtų ribojamos kreditoriaus teisės, iškreipta actio Pauliana esmė – atkurti skolininko mokumą, kad skolininkas turėtų galimybę (turto) atsiskaityti su kreditoriumi. Kasatoriaus skola bankui yra 21 012,47 Eur, skola UAB „Vilokta“ – 627 346,34 Eur. Šios skolos neužtikrintos hipoteka. Restitucijos objekto vertė – l 880 409 Lt (544 604,09 Eur). Kadangi turtas grąžintas bendrojon jungtinėn kasatorių nuosavybėn, tai, atsižvelgiant į lygių dalių principą, kasatoriui tenkančios turto dalies vertė yra 940 204,50 Lt (272 302,04 Eur). Įvertinus skolų ir restitucijos objekto vertės santykį, nėra pagrindo konstatuoti kasatoriaus skolų ir turto vertės disproporcijos. Kasatoriaus nemokumas, kurį lėmė ginčijamo sandorio sudarymas, teikia pagrindą pripažinti, kad ginčijamas turto perleidimo sandoris pažeidė banko kaip kreditoriaus teises (CK 6.66 straipsnis).
    4. Įkeisto turto vertinimus bankas teikė pirmosios instancijos teismui ir prašė juos pridėti prie bylos kaip įrodymus, pagrindžiančius įkeisto turto vertės smarkų kritimą, vertės mažėjimo tendenciją, kad turto ir jo vertės nepakanka įsipareigojimams bankui įvykdyti; tai susiję su kreditoriaus teisių pažeidimo įrodinėjimu. Šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, nes tai užvilkins bylos nagrinėjimą. Nors pirmosios instancijos teismas atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, tebegaliojo teismo protokolinė nutartis atsisakyti priimti banko teiktus įrodymus. Šių įrodymų nepriėmimas lėmė nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra įrodytas banko teisių pažeidimas. Taigi nauji įrodymai buvo tiesiogiai susiję su teisingu ginčo išsprendimu, išsamiu ir visapusišku bylos aplinkybių ištyrimu, teisingo teismo sprendimo byloje priėmimu. Be to, naujų įrodymų priėmimą lėmė būtinybė atskleisti bylos esmę ir objektyviai pašalinti prievolių bankui ir įkeisto turto vertės santykį patvirtinančių įrodymų byloje pakankamumo problemą, kuri galėjo lemti bylos grąžinimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatoriai teismui neteikė įrodymų, patvirtinančių įkeisto turto vertę ginčijamo sandorio sudarymo metu.
  3. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Vilokta“ prašo kasacinį skundą atmesti ir pripažinti ją bendraieške šioje byloje. Nurodomi šie argumentai:
    1. Apeliacinės instancijos teismas įvertino aplinkybes, dėl kurių papildomai pateikti įrodymai – turto vertinimo aktai – nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Ieškovas nesiekė piktnaudžiauti procesu, nes turto vertės nustatymo aktų, kaip rašytinių įrodymų, jis neslėpė, buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, o šis įrodymus atsisakė priimti tik dėl to, jog jie buvo pateikti likus dienai iki sprendimo priėmimo. Tačiau vėliau bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas ir pagrindas nepriimti įrodymų pirmosios instancijos teisme išnyko. Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, byla yra nagrinėjama, todėl iki bylos nagrinėjimo šalių pareikšti prašymai galioja. Kadangi apeliacinės instancijos teismas vadovavosi naujais įrodymais, tai reiškia, kad trūko objektyvių įrodymų, galinčių padėti įvertinti kasatorių prievolių ir jų užtikrinimo priemonių santykį. Atsakovai pagal dispozityvumo ir rungtyniškumo principus turėjo procesines teises ir galimybes teismui pateikti ir savo atliktą aktualaus laikotarpio turto vertinimą, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.
    2. Ieškovas dar 2013 m. Vilniaus apygardos teisme inicijavo civilinę bylą Nr. 2-1347-258/2014, kurioje pareiškė reikalavimą priteisti iš G. K. 627 346,34 Eur. Ši prievolė nėra įvykdyta, kreditavimo sutartis ir (ar) laidavimo sutartis nenuginčyta, pagrindinis skolininkas pagal kreditavimo sutartį nelikviduotas, todėl nėra pagrindo teigti, jog prievolė yra pasibaigusi. Duomenys dėl nurodytos bylos ieškovo buvo pateikti teismams, taigi jie galėjo (ir turėjo) įvertinti tai, jog actio Pauliana taikymo poreikis buvo nulemtas ne tik šioje byloje priteisiamai skolai išieškoti, bet ir kitoje byloje pareikštam reikalavimui užtikrinti. Jei apeliacinės instancijos teismas nebūtų to įvertinęs, būtų buvę ignoruoti proceso ekonomiškumo, koncentracijos ir teisingumo principai.
    3. Aplinkybė, kad ieškovas perleido savo reikalavimo teisę pagal kreditavimo sutartį (atitinkamai – ir laidavimą) trečiajam asmeniui AB „Vilokta“, nedaro iš šios sutarties kylančios prievolės negaliojančios. Reikalavimo teisė be apribojimų gali būti perleidžiama ne tik bylos nagrinėjimo teisminio proceso metu, bet ir vykdymo procese (CPK 596 straipsnis). Nors apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti 2014 m. balandžio 3 d. UAB „Vilokta“ prašymą pakeisti jos procesinę padėtį iš trečiojo asmens į ieškovės tuo pagrindu, kad ji įgijo reikalavimo teisę G. K., kaip pateiktą pasibaigus bylos nagrinėjimui, tačiau teismas žinojo ir galėjo įvertinti aplinkybę, jog reikalavimas atsakovui pagal laidavimo sutartį (laiduojant už kreditavimo sutarties tinkamą vykdymą) egzistuoja. Civilinėje byloje Nr. 2-1347-258/2014 UAB „Vilokta“ perėmė ieškovo teises ir pareigas. Dėl reikalavimo teisės perleidimo nepasikeitė pats reikalavimo teisės pobūdis, tiesiog įvyko kreditoriaus asmens pasikeitimas, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo ginti kreditoriaus teises, kildinamas iš šios sutarties. Be to, ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu padariniais turi teisę pasinaudoti ne tik ieškinį pareiškęs, bet ir kiti kreditoriai. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinį net ir egzistuojant actio Pauliana sąlygų visetui, nes tarp ginčijamo sandorio vertės ir reikalavimo sumos egzistuoja disproporcija, yra nepagrįsta.
    4. Ieškovas 624 450,14 Eur reikalavimo teisę į atsakovą pardavė UAB „Vilokta“, kurios turtas prievolės įvykdymui užtikrinti ir buvo įkeistas hipoteka. Taigi UAB „Vilokta“ reikalavimas kreditavimo sutarties pagrindu gali būti tenkinamas tik iš laiduotojo G. K. turto, nes pagrindinė skolininkė yra BUAB „Čia“, o reikalavimas nėra užtikrintas hipoteka. G. K. neturi jokio kito turto, išskyrus tą, kurį jis neatlygintinai perleido sutuoktinei. Antrinis įkeitimas hipoteka turtui taikytinas, tačiau juo užtikrinama ne BUAB „Čia“ prievolė pagal kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV, o UAB „Vilokta“ asmeninė prievolė ieškovui. Be to, kasatoriaus, kaip solidariojo skolininko, atsakomybės specifika pasižymi tuo, jog ieškovas turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš laiduotojo ir gali tai daryti bet kuriuo metu neįvykdžius prievolės. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Vilokta“ turtas buvo įkeistas ieškovui daugiau nei vieną kartą, jam neprotinga tenkinti savo reikalavimą pagal kreditavimo sutartį iš hipoteka įkeisto turto ir apriboti savo galimybę gauti UAB „Vilokta“ prievolių įvykdymą.
    5. Kasatoriai elgėsi nesąžiningai, nes siekė išvengti prievolės vykdymo BUAB „Čia“ kreditoriams, ir ginčijamo neatlygintinio sandorio sudaryti neprivalėjo. Kasatorių prievolė AB „Swedbank“ sudaro maždaug pusę jiems priklausančio gyvenamojo namo ( - ) vertės. Iki ginčijamo sandorio sudarymo kasatorei, kaip sutuoktinei, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 1/2 dalis gyvenamojo namo. Taigi kasatoriai, sudarydami ginčijamą sandorį, siekė apsaugoti šį turtą nuo skolų išieškojimo.
    6. UAB „Vilokta“ apeliacinės instancijos teismui buvo pateikusi prašymą dėl jos pripažinimo ieškove. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė tenkinti šį prašymą, nes jis pateiktas po bylos nagrinėjimo (CPK 325 straipsnio 1, 2 dalys). UAB „Vilokta“ yra pagrindinė atsakovo kreditorė, turinti 624 450,14 Eur reikalavimą. Įvertinus tai, kad ginčijamu sandoriu perleistas turtas yra tas pats, į kurį savo reikalavimo patenkinimą galėtų nukreipti ne tik bankas, bet ir UAB „Vilokta“, bendrovė į bylą įtrauktina kaip ieškovė.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. vasario 27 d. nutartimi atnaujino šios civilinės bylos nagrinėjimą ir jį sustabdė iki įsiteisės teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-392-258/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01250-2013-9).
  5. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-392-258/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01250-2013-9).
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 20 d. nutartimi atnaujino šios civilinės bylos nagrinėjimą, išnykus aplinkybėms, dėl kurių ji buvo sustabdyta.
  7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. vasario 3 d. nutartimi sustabdė šios bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka bus išspręsta civilinė byla pagal ieškovės UAB „Vilokta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-392-258/2015 (kasacinės bylos Nr. 3K-3-279-916/2016; teisminio proceso Nr. 2-55-3-01250-2013-9).
  8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atnaujino šios bylos nagrinėjimą išnykus aplinkybėms, dėl kurių ji buvo sustabdyta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl UAB „Vilokta“ ir M. R. prašymų dėl procesinių teisių perėmimo ir procesinės padėties pakeitimo

  1. Trečiasis asmuo UAB „Vilokta“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašė ją pripažinti bendraieške šioje byloje, savo prašymą grįsdama tuo, kad tarp jos ir ieškovo AB DNB banko 2014 m. sausio 31 d. buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius AB DNB bankas perleido naujajai kreditorei UAB „Vilokta“ visas reikalavimo teises, kylančias iš tarp banko ir skolininko UAB „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 2466-058IV (su vėlesniais pakeitimais), kurios įvykdymas laiduotas G. K., taip pat reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemones.
  2. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2016 m. spalio 27 d. gautas M. R. prašymas dėl procesinių teisių perėmimo, kuriuo prašoma trečiąjį asmenį UAB „Vilokta“ pakeisti jos teisių perėmėju M. R., o procesinę padėtį byloje pakeisti iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje, į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje. Prašyme nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-916/2016 buvo patenkintas ieškovės UAB „Vilokta“ ieškinys ir jai iš G. K., kaip laiduotojo už UAB „Čia“ įsipareigojimų AB DNB bankui pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV įvykdymą (reikalavimas ir jo įvykdymo užtikrinimo priemonės AB DNB banko perleistos UAB „Vilokta“ 2014 m. sausio 31 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi), buvo priteista 627 346,34 Eur dydžio skola. 2016 m. birželio 3 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pradinė kreditorė UAB „Vilokta“ perleido naujajam kreditoriui M. R. 627 346,34 Eur dydžio reikalavimą į G. K.. 2016 m. liepos 1 d. M. R. ir G. K. sudarė susitarimą dėl perleisto reikalavimo įvykdymo, jį G. K. vykdo. Dėl to M. R. nepalaiko ieškovų reikalavimų atsakovams ir prašo, įtraukus jį į bylos nagrinėjimą kaip UAB „Vilokta“ teisių perėmėją, pakeisti jo procesinę padėtį į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje.
  3. Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias procesinį teisių perėmimą, tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas; teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoje įstojo teisų perėmėjas (CPK 48 straipsnio 2 dalis).
  4. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina UAB „Vilokta“ ir M. R. nurodytus reikalavimų perleidimo sandorius bei šių nulemtą asmenų dalies materialiųjų teisių ir pareigų ginčijamuose teisiniuose santykiuose atitinkamai pasibaigimą, atsiradimą bei pasikeitimą. Nagrinėjamu atveju materialinių subjektinių teisių perėmimas yra galimas.
  5. 2014 m. sausio 31 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi AB DNB bankas pasitraukė iš jį ir G. K., kaip laiduotoją, siejusio teisinio santykio, susijusio su tarp banko ir skolininko UAB „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. sudaryta kreditavimo sutartimi Nr. 2466-058IV (su vėlesniais pakeitimais), o šio santykio šalimi tapo UAB „Vilokta“. Nurodyta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi AB DNB bankas, perleisdamas reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemones, taip pat pasitraukė iš jį ir UAB „Vilokta“, kaip įkaito davėją pagal hipotekos sandorį, siejusio teisinio santykio, susijusio su nurodyta 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartimi. Vertintina, kad įvykus nurodytiems pasikeitimams UAB „Vilokta“ procesinė padėtis nagrinėjamoje byloje atitiktų bendraieškės procesinę padėtį. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-916/2016 patenkinus ieškovės UAB „Vilokta“ ieškinį ir jai iš atsakovo G. K., kaip laiduotojo už UAB „Čia“ įsipareigojimų AB DNB bankui pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV įvykdymą, priteisus 627 346,34 Eur dydžio skolą (t. y. pripažinus atitinkamo prievolinio teisinio santykio tarp UAB „Vilokta“ ir G. K. egzistavimą ir priteisus iš jo kilusios prievolės įvykdymą) bei po to 2016 m. birželio 3 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Vilokta“ perleidus M. R. 627 346,34 Eur dydžio reikalavimą į G. K., UAB „Vilokta“ pasitraukė iš jį ir G. K., kaip laiduotoją ir skolininką, siejusio teisinio santykio, o šio santykio šalimi tapo M. R.. Nustatyti įvykę materialiųjų teisių perleidimai yra pagrindas perimti procesines teises nagrinėjamoje civilinėje byloje.
  6. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, M. R. prašymą, jo pagrindimą ir šio asmens pasirinktą poziciją dėl ieškinio reikalavimų nepalaikymo, teisėjų kolegija tenkina M. R. prašymą ir byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje dalyvaujančią UAB „Vilokta“, kuri buvo perėmusi dalį ieškovo AB DNB banko materialiųjų teisių, pakeičia jos teisių perėmėju M. R., o procesinę padėtį byloje pakeičia iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje, į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje (CPK 48 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalimis). UAB „Vilokta“ prašymo pripažinti bendraieške šioje byloje tenkinti nėra pagrindo dėl jos pasitraukimo iš ginčijamų teisinių santykių.
  7. Nagrinėdama šią bylą teisėjų kolegija atsižvelgia į dalyvaujančio byloje asmens M. R. pasirinktą poziciją dėl ieškinio reikalavimų nepalaikymo, tačiau pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.

13Dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme

  1. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas jam kartu su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus (žiūrėti šios nutarties 19 punktą), juos vertindamas ir jų duomenimis grįsdamas savo išvadas, pažeidė CPK 314, 180 straipsnių reikalavimus, nukrypo nuo ribotos apeliacijos principo.
  2. Siekiant, kad procesas vyktų sąžiningai, šalys nevilkintų proceso ir nepiktnaudžiautų savo teisėmis procese, įrodymai turi būti pateikiami pirmosios instancijos teisme (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Bylos proceso eigai optimizuoti yra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis).
  3. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia.
  4. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
  5. Kasacinio teismo praktika, aiškinant CPK 314 straipsnį, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 347/2014; kt.).
  6. Įvertinusi apeliacinės instancijos teismo priimtų naujų įrodymų, nurodytų šios nutarties 48 punkte, turinį ir atsižvelgdama į tai, kad juose yra duomenų apie byloje šalių įrodinėtą buvusią įkeisto turto vertę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie buvo susiję su bylos įrodinėjimo dalyku, atitinka netiesioginių įrodymų sampratą ir juos priimdamas teismas įrodymų sąsajumo taisyklės (CPK 180 straipsnis) nepažeidė.
  7. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nurodytas šios nutarties 19 punkte, susijusias su aptariamų ieškovo AB DNB banko pateiktų rašytinių įrodymų (ne)priėmimu pirmosios instancijos teisme, darytina išvada, kad bylos procese susiklostė specifinė situacija, kai pirmosios instancijos teismas posėdyje, kuriame bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigiamas, protokoline nutartimi nutarė nepridėti prie bylos pateiktų rašytinių įrodymų motyvuodamas tuo, jog dokumentai pateikti likus vienai dienai iki posėdžio datos ir nesuteikiant galimybės kitai šaliai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, tačiau, išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį priimti sprendimo, priėmė nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir po to byla iš esmės pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama dar dviejuose teismo posėdžiuose. Bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinus buvo atnaujintas ir įrodinėjimo procesas. Nors bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje vyrauja gautų įrodymų tyrimas ir vertinimas, vis dėlto ribojimas šioje proceso stadijoje pateikti naujus įrodymus nėra absoliutus. Pirmosios instancijos teismui bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinus, priežastis, dėl kurios buvo atsisakyta priimti ieškovo (banko) teiktus rašytinius įrodymus, išnyko, o byloje dalyvaujantiems asmenims atsirado sąlygos ir galimybės su jais išsamiai susipažinti bei teikti dėl jų savo argumentus bei samprotavimus. Dėl to pirmosios instancijos teismas, žinodamas apie pasikeitusią situaciją procese ir nurodytą išnykusią savo protokolinės nutarties priežastį, įgyvendindamas proceso koncentracijos principą bei siekį teisingai nustatyti teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, turėjo atnaujindamas (atnaujinęs) bylos nagrinėjimą iš esmės pasiūlyti iš naujo pateikti tuos pačius įrodymus ir iš naujo spręsti jų priėmimo klausimą (CPK 7 straipsnis, 159 straipsnio 1 dalis, 160 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai, 179 straipsnio 1 dalis), tačiau to nepadarė.
  8. Remiantis išdėstytais argumentais, atsižvelgiant į susiklosčiusią specifinę situaciją, pagrįsta pripažintina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aptariamus rašytinius įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo atsisakyta priimti nepagrįstai. Kasatorių nurodyta aplinkybė, kad ieškovas pakartotinio prašymo pridėti prie bylos įrodymus pirmosios instancijos teismui nepateikė, nevertintina kaip teikianti pagrindą padaryti kitokią, nei nurodyta, išvadą, juolab kad, kaip teisingai nurodoma ieškovų atsiliepime į kasacinį skundą, pirmosios instancijos teismui atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės teismo protokolinė nutartis atsisakyti priimti banko teiktus įrodymus tebegaliojo.
  9. Aptariami rašytiniai įrodymai ir prašymas juos priimti apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti kartu su apeliaciniu skundu. Atsakovai (kasatoriai) pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstyti argumentai siejami tiek su nurodytų rašytinių įrodymų nepriimtinumu, tiek ir su jų turiniu bei įrodomąja reikšme. Taigi, kasatoriai disponavo galimybe susipažinti su rašytiniais įrodymais ir pareiškė dėl jų savo nuomonę. Bylos duomenys neteikia pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teisme kasatoriams nebuvo sudaryta galimybė atsikirsti į naujus rašytinius įrodymus.
  10. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas kartu su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus ir jų duomenimis grįsdamas savo išvadas, CPK 314 reikalavimų ir CPK įtvirtintos ribotos apeliacijos nepažeidė.

14Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos

  1. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana).
  2. Kasacinio teismo išaiškinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.), kad actio Pauliana – tai specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą.
  3. Viena iš būtinų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų yra tai, kad kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Kasacinio teismo konstatuota, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; pirmiau nurodytą nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai).
  4. Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (žr., pvz., pirmiau nurodytą nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.).
  5. Kreditorius, ginčydamas sandorį actio Pauliana pagrindu, neprivalo kartu reikšti ieškinio reikalavimo dėl savo turimos reikalavimo teisės įgyvendinimo. Duomenų apie neįvykdytą paskolos (kreditavimo) sutartį ir jos įvykdymo užtikrinimą laidavimu pateikimas iš esmės yra pakankamas pagrindas patvirtinti actio Pauliana sąlygą – kreditoriaus reikalavimo teisę.
  6. Šioje byloje ieškovas AB DNB bankas reiškė reikalavimus tiek dėl skolos pagal 2006 m. spalio 23 d. kredito linijos sutartį priteisimo iš laiduotojo, tiek ir dėl ginčijamos sandorio dalies pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Pastarasis reikalavimas buvo, be kita ko, grindžiamas aplinkybėmis, kad: bankas ir UAB „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. yra sudarę kreditavimo sutartį, 2005 m. lapkričio 11 d. – kredito linijos sutartį, 2006 m. spalio 23 d. – kredito linijos sutartį bei 2007 m. birželio 6 d. – kreditavimo sutartį; UAB „Čia“ iš šių sutarčių kylančių prievolių nėra įvykdžiusi; šių prievolių įvykdymas buvo užtikrintas atsakovo laidavimu. Teismų nustatyta, kad šios ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės egzistavo.
  7. Remiantis išdėstytais argumentais bei atsižvelgiant į ieškinyje nurodytą actio Pauliana ieškinio pagrindą kaip nepagrįsti atmestini kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir konstatuodamas ieškovo teisių pažeidimą, nepagrįstai vertino 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV, netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio 4 dalį.

15Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

  1. Būtinoji actio Pauliana ieškinio taikymo sąlyga taip pat yra tai, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
  2. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta (žr., pvz., pirmiau nurodytą nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.), kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima.
  3. Nustatytiems faktams kvalifikuoti kreditoriaus teisių pažeidimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojami tokie kriterijai: kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015); kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuotinas, kai bus nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kitaip kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.); kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės konstatuojamos nustačius, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016; kt).
  4. Šioje byloje nustatyta, kad AB DNB banko ir UAB „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas UAB „Čia“ turto hipoteka, atsakovo laidavimu ir UAB „Vilokta“ antrine turto hipoteka. 2006 m. spalio 23 d. kredito linijos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas UAB „Čia“ turto hipoteka, atsakovo ir Z. B. laidavimais, o 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutarčių įvykdymas buvo užtikrinti UAB „Čia“ turto hipoteka bei atsakovo laidavimu. UAB „Čia“ neįvykdytų skolinių įsipareigojimų bankui suma 2010 m. vasario 4 d. buvo 1 227 313,80 Eur (4 237 669,09 Lt). UAB „Čia“ ir atsakovo prievolės ieškovui AB DNB bankui yra solidarios.
  5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovai 2010 m. vasario 4 d. sudarė nekilnojamojo turto pasidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės sutartį, pagal kurią atsidalijo santuokoje įgytą bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai, 0,0816 ha žemės sklypas, esantys ( - ), taip pat žemės ūkio paskirties 22,5600 ha ploto žemės sklypas, esantis ( - ) bei butas, esantis ( - ) atiteko asmeninės nuosavybės teise atsakovei, šiai nemokant jokios kompensacijos atsakovui. Bendra Sutartyje nurodyto turto vertė jos sudarymo metu buvo 2 049 109 Lt (593 462,99 Eur) (neįskaitant 22,56 ha žemės sklypo ir buto ( - ) vertės, kito likusio padalyto nekilnojamojo turto vertė buvo 1 880 409 Lt (544 604,09 Eur). Dėl šio sandorio sudarymo atsakovo finansinė padėtis nepagerėjo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas turėtų kito, nei ginčijama Sutartimi perduotas, turto, kuris būtų pakankamas skolai ieškovui AB DNB bankui padengti.
  6. Solidariųjų prievolių nustatymas – išimtinai kreditoriaus teisių gynimo priemonė, skirta maksimaliai užtikrinti kreditoriui galimybę gauti prievolės įvykdymą. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2012 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012; kt.).
  7. Kasacinio teismo išaiškinta (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012), kad prievolės solidarumo įtvirtinimas skirtas kreditoriaus teisėms ginti, todėl šis turi teisę iš visų solidariųjų skolininkų reikalauti užtikrinti prievolių įvykdymą, t. y. siekti, kad kiekvienas skolininkų būtų pajėgus įvykdyti prievolę. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius turi teisę nevaržomai rinktis, iš kurio solidariojo skolininko, kokios prievolės dalies reikalauti, nėra pagrindo pripažinti, jog vieno tokių skolininkų sudarytas sandoris, jei juo mažinamos kreditoriaus galimybės patenkinti savo reikalavimus iš šio skolininko, nepažeidžia kreditoriaus teisių ir negali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu.
  8. Šioje byloje ieškovo AB DNB banko actio Pauliana ieškinys pareikštas siekiant užtikrinti, kad vienas iš solidariųjų skolininkų – atsakovas (laiduotojas) – būtų pajėgus įvykdyti prievoles. Atsižvelgiant į tai, nustatant aptariamos būtinosios actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos – ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises – (ne)buvimą, aktualu nustatyti, ar dėl ginčijamo sandorio skolininkas – atsakovas, sudaręs actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį, tampa nemokus arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę iš šio skolininko patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Tuo tarpu kitų solidariųjų su atsakovu bendraskolių turtinė padėtis ir šia prasme galimybė jiems įvykdyti prievoles aptariamos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos (ne)buvimo nustatymui neaktualios. Taigi, skolininko, sudariusio actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį, argumentas, kad kiti bendraskoliai pagal savo turtinę padėtį turi (turėjo) galimybę įvykdyti prievolę, yra teisiškai nereikšmingas, nes nepaneigia skolininko mokumo sumažėjimo.
  9. Aplinkybė, kad ieškovo AB DNB banko reikalavimas skolininkei UAB „Čia“ buvo užtikrintas UAB „Vilokta“ antrine turto hipoteka ir skola iki ieškinio šioje byloje pareiškimo teisme nebuvo pradėta išieškoti iš įkeisto UAB „Vilokta“ turto, nevaržė kreditoriaus teisės kreiptis į teismą ir įrodinėti, kad skolininko – atsakovo sudarytas sandoris pažeidžia jo (kreditoriaus) teises, nes kreditorius turi teisę laisvai rinktis savo teisių gynimo būdus, spręsti dėl jų naudojimo laiko bei eiliškumo, jeigu šios jo laisvės neriboja įstatymas ar sutartis. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.170 straipsnio 3 dalies, 4.193, 4.196 straipsnių nuostatų taikymo vertintini kaip neaktualūs, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja.
  10. UAB „Vilokta“ prašymas dėl jos įtraukimo kaip bendraieškės šioje civilinėje byloje ir šio prašymo pagrindimas – jos ir ieškovo AB DNB banko 2014 m. sausio 31 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius AB DNB bankas perleido naujajai kreditorei UAB „Vilokta“ visas reikalavimo teises, kylančias iš banko ir skolininkės UAB „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 2466-058IV (su vėlesniais pakeitimais), kurios įvykdymas laiduotas G. K., taip pat reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemones, apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti šiam jau išnagrinėjus bylą ir išėjus į sprendimų priėmimo kambarį priimti procesinio sprendimo, dėl to apeliacinės instancijos teismas 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pateiktą prašymą ir grąžino jį pateikusiam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs priimti nurodytus dokumentus, negalėjo į juos atsižvelgti ir jų duomenimis remtis priimdamas procesinį sprendimą dėl ginčo išsprendimo iš esmės. Dėl to kasatorių teiginiai, kuriais akcentuojama nurodyta 2014 m. sausio 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis ir teigiama, kad visą skolą pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV ieškovas AB DNB bankas gavo dar 2014 m. sausio 31 d. ir apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu šio ieškovo reikalavimo teisė į 624 450,14 Eur skolą nutarties neegzistavo, vertintini kaip nepagrindžiantys apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumo.
  11. Remiantis šios nutarties 59, 66, 71, 72 punktais ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra laiduotojas, kuris šiai bylai išspręsti reikšmingų prievolių įvykdymo nebuvo užtikrinęs turto hipoteka (įkeitimu), konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė šalių įrodinėtą ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusią įkeisto turto vertę, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja.
  12. Kasatoriai kasaciniu skundu neginčija šios nutarties 69 punkte nurodytų apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Jos ir bylos duomenys apie atsakovo turtinę padėtį po ginčijamo sandorio sudarymo teikia pagrindą pripažinti, kad dėl ginčijamo sandorio atsakovo turtas gerokai sumažėjo ir dėl to kreditorius prarado realią galimybę patenkinti savo reikalavimą iš atsakovo, reali galimybė atsakovui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo. Taigi, aptariama būtinoji actio Pauliana ieškinio taikymo sąlyga – ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises – nagrinėjamoje byloje nustatyta.
  13. Vertintina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nustatęs, jog ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą.

16Dėl ginčijamos sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

  1. Actio Pauliana sąlygos turi būti taikomos atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, siekiant užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir su juo ginčijamą sandorį sudariusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimams patenkinti.
  2. Nagrinėjamoje byloje nustatytos visos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos. Atsakovo, kaip skolininko, sudariusio sutartį su savo sutuoktine, žinojusio apie savo, kaip solidariojo skolininko su UAB „Čia“, prievoles ieškovui AB DNB bankui, taip pat savo turtinę padėtį, nesąžiningumas pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą yra preziumuojamas, ir ši prezumpcija nėra paneigta.
  3. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės teisingai nustatęs, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą, įvertinęs, jog pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV yra likusi nepadengta 627 346,34 Eur skola ir pagal 2006 m. spalio 23 d. kredito linijos sutartį Nr. 3705-06TL yra likusi nepadengta 21 012,47 Eur skola (t. y. bendra 648 358,81 Eur skola), nurodęs, kad nėra pagrindo konstatuoti ginčijamo sandorio objektų vertės (ginčijamoje sutartyje šių daiktų vertė – 1 880 409 Lt, arba 544 604,09 Eur) ir skolos bankui dydžio disproporcijos, pripažino negaliojančia ginčijamą Sutarties dalį ir, taikydamas restituciją, atsakovės asmeninėn nuosavybėn perėjusį turtą grąžino atsakovui, pripažįstant jo bendrosios jungtinės nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą kartu su atsakove, nurodė, kad ieškovo reikalavimas nukreiptinas į skolininkui priklausančią ginčo turto dalį.
  4. Kasatoriai, kasaciniame skunde teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ginčo turto įkeitimo, lemiančio restitucijos netikslingumą ir išieškojimo į tą turtą nukreipimo negalimumą, kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-916/2016 buvo patenkintas ieškovės UAB „Vilokta“ ieškinys ir jai iš G. K., kaip laiduotojo už UAB „Čia“ įsipareigojimų AB DNB bankui pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV įvykdymą (reikalavimas ir jo įvykdymo užtikrinimo priemonės AB DNB banko perleistos UAB „Vilokta“ 2014 m. sausio 31 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi), buvo priteista 627 346,34 Eur dydžio skola. 2016 m. birželio 3 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pradinė kreditorė UAB „Vilokta“ perleido naujajam kreditoriui M. R. 627 346,34 Eur dydžio reikalavimą į G. K.. Byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje dalyvaujantis M. R. (žr. šios nutarties 42, 46 punktus) nepalaiko ieškovų reikalavimų atsakovams. Taigi, atsakovo prievolės (skolos) ieškovui AB DNB bankui dydis ir atitinkamai šio kreditoriaus teisių pažeidimo mastas, dėl kurio apsaugos gali būti taikomas actio Pauliana institutas, yra sumažėję iki 21 012,47 Eur.
  6. Atsižvelgiant į šios nutarties 82 punktą vertintina, ar apeliacinės instancijos teismo pritaikytas pažeistų ieškovo AB DNB banko teisių gynimo būdas yra proporcingas. Sprendžiant šį klausimą, be kita ko, atsižvelgtina į ginčijamos sandorio dalies pobūdį ir sukeltas teisines pasekmes, jos objektu esantį turtą, jo vertę ir dalumą, atsakovo prievolės ieškovui AB DNB bankui mastą ir turtinę padėtį, teisines pasekmes, kurios atsiranda pripažinus ginčijamą sandorio dalį negaliojančia ir pritaikius restituciją natūra.
  7. Ginčijama sandorio dalimi atsakovų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė buvo transformuota į asmeninę atsakovės nuosavybę, šiai nemokant jokios kompensacijos atsakovui. Ginčo turtas – didelės vertės (ginčijamoje Sutartyje šių daiktų vertė – 1 880 409 Lt arba 544 604,09 Eur) namų valda, susidedanti iš gyvenamojo namo, ūkinio pastato, kiemo statinių ir 0,0816 ha žemės sklypo. Šiuo metu galimybe nustatyti proporciją, kokia dalis ginčo turto būtų reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti, teisėjų kolegija nedisponuoja, nes šią proporciją lemia nekilnojamojo turto rinka. Duomenų apie šio turto faktinį dalumą byloje nepateikta, kita vertus, akivaizdu, kad nekilnojamojo turto objekto, tokio, kaip namų valda, priklausymas bendrosios dalinės nuosavybės teise mažina jo paklausą ir vertę nekilnojamojo turto rinkoje. Atsakovo prievolės ieškovui AB DNB bankui mastas pakankamai didelis, skolos dydis – 21 012,47 Eur. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas turėtų kito, nei ginčijama Sutartimi perduotas, turto, kuris būtų pakankamas skolai ieškovui AB DNB bankui padengti. Ginčijamą sandorio dalį pripažinus negaliojančia ir pritaikius restituciją natūra atsakovų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė yra atkuriama, nuosavybės teisė neprarandama, o tik transformuojasi į ankstesnę padėtį, neeliminuojant jiems galimybės ateityje, atsakovui įvykdžius prievolę ieškovui AB DNB bankui, laikantis įstatymų reikalavimų sudaryti analogiško turinio susitarimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pasidalijimo. Ieškovo AB DNB banko aptariamo reikalavimo atmetimas galėtų reikšti, kad dėl didelės vertės turto objekto skolininkui sudaromos prielaidos nevykdyti savo prievolių kreditoriui, nors galimybės jas vykdyti realiai egzistuoja.
  8. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiu ginčijamą Sutarties dalį ir taikydamas restituciją natūra, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti pagrindo nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Dėl to apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Ieškovas AB DNB bankas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą advokatui 2014 m. rugpjūčio 18 d. sumokėjo 1452 Lt (420,53 Eur), prašo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš kasatorių. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytosios, todėl priteistina ieškovui iš kasatorių, iš G. K. priteisiant 210,27 Eur, o iš D. K. –210,26 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Kasaciniame teisme patirta 22,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2016 m. gruodžio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinant kasacinio skundo šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorių, iš kiekvieno jų priteisiant po 11,10 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

18Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

20Priteisti iš atsakovo G. K. (a. k. ( - ) 210,27 Eur (du šimtus dešimt Eur 27 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB DNB bankui (j. a. k. 112029270) ir 11,10 Eur (vienuolika Eur 10 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

21Priteisti iš atsakovės D. K. (a. k. ( - ) 210,26 Eur (du šimtus dešimt Eur 26 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui AB DNB bankui (j. a. k. 112029270) ir 11,10 Eur (vienuolika Eur 10 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

22Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

23Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl civilinio proceso... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 7.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d.... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai... 9.
      1. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti... 10. Teisėjų kolegija... 11. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 12. Dėl UAB „Vilokta“ ir M. R. prašymų dėl procesinių teisių perėmimo ir... 13. Dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų... 14. Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio... 15. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos 16. Dėl ginčijamos sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos... 17. Dėl bylinėjimosi išlaidų
        1. Ieškovas AB DNB... 18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 20. Priteisti iš atsakovo G. K. (a. k. ( - ) 210,27 Eur (du šimtus dešimt Eur 27... 21. Priteisti iš atsakovės D. K. (a. k. ( - ) 210,26 Eur (du šimtus dešimt Eur... 22. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j.... 23. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...