Byla 3K-3-262/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo ratai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Lengvas vėjas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės ,,Artrio-2“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei DnB Nord lizingas, uždarajai akcinei bendrovei ,,Lengvas vėjas“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Vėjo ratai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarės D. L. ir D. M.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių Actio Pauliana taikymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas BUAB „Artrio-2“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo paslaugos“, pareiškė ieškinį atsakovams UAB DnB Nord lizingui, UAB „Lengvas vėjas“ ir UAB „Vėjo ratai“ ir prašė teismo pripažinti negaliojančiomis: 1) UAB „Artrio-2“ ir UAB „Lengvas vėjas“ 2004 m. sausio 21 d. sudarytą preliminariąją sutartį dėl įsipareigojimo parduoti sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) UAB „Artrio-2“ ir UAB „Lengvas vėjas“ 2004 m. kovo 3 d. sudarytą preliminariąją sutartį dėl sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) UAB „Artrio-2“ ir UAB DnB Nord lizingo su UAB „Vėjo ratai“ 2004 m. sausio 14 d. sudarytą nekilnojamojo turto – sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį; 4) UAB „Artrio-2“ ir UAB „Lengvas vėjas“ 2004 m. gegužės 5 d. sudarytą nekilnojamojo turto – sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį; 5) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš atsakovo UAB „Vėjo ratai“ ieškovui BUAB „Artrio-2“ skirtumą tarp pastato – sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertės ir UAB „Vėjo ratai“ pagal 2004 m. sausio 14 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtas pinigų sumas; 6) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant iš atsakovo UAB „Lengvas vėjas“ ieškovui BUAB „Artrio-2“ skirtumą tarp pastato – sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastato – sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertės ir UAB „Lengvas vėjas“ pagal 2004 m. gegužės 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtas pinigų sumas. Ieškovas savo reikalavimus grindė CK 6.66 straipsniu, nes ginčijamos sutartys buvo sudarytos pažeidžiant kreditorių interesus, CK 1.82 straipsniu, nes sandoriai prieštaravo juridinio asmens tikslams. Ieškovo teigimu, ginčijamais sandoriais buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o dėl pernelyg žemos kainos tokie sandoriai laikytini prieštaraujančiais UAB „Artrio-2“ tikslams.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad UAB ,,Artrio-2“ ginčo sandėlius, kurių VĮ Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė įsigijimo momentu buvo 1 263 000 Lt, nupirko už 630 000 Lt, o pardavė už 645 000 Lt – didesnę kainą, negu buvo sumokėjęs juos įsigydamas. Teismas nurodė, kad nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog UAB „Artrio-2“ pablogino savo turtinę padėtį, perleisdama turtą kitiems asmenims, siekdama išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais, nes realių nuostolių bendrovė nepatyrė, o gavo tam tikrą pelną. Teismas siekį turėti apyvartinių lėšų, pardavus įkeistą turtą, vertino kaip pozityvų veiksmą; nurodė, kad įkaito turėtojas turi pirmenybės teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto vertės, kitam kreditoriui pirmenybės teisė nebuvo suteikta, nes pagrindinės sutarties pasirašymo metu įkeitimas turtui, kuris nurodytas preliminariosiose sutartyse ir pirkimo–pardavimo sutartyje, jau buvo panaikintas, UAB Medicinos bankas (įkaito turėtojas) neįtrauktas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą, todėl sprendė, kad skolininkas nepažeidė kreditoriaus teisių. Teismas sprendė, kad, vertinant kainą, už kurią bendrovė pardavė jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, neteisinga būtų vertinti turto vertę tik pagal VĮ Registrų centro nustatytą pastatų vidutinę rinkos vertę, kuri nustatoma pagal tą pačią pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį turinčių objektų vertę, atspindinčią nekilnojamojo turto vidutinę rinkos kainą nagrinėjamoje teritorijoje ir nustatyta masinio vertinimo būdu, panaudojant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtintus turto vertinimo metodus. Teismas paskyrė ekspertizę ir vadovavosi eksperto nustatyta pastatų rinkos verte, kuri įvardijama kaip vertė, esant avarinei būklei. Teismas nurodė, kad šios nustatytos vertės tiek atskirai, tiek jas susumavus, nedaug skiriasi nuo sandorių kainos, skirtumas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog turtas buvo parduotas už neproporcingai mažą kainą. Teismas atmetė ieškovo argumentą dėl atsakovų nesąžiningumo, nenustatė bendrovės valdymo organų veiksmų, kurie būtų priešingi bendrovės veiklos tikslams. Teismas, pripažinęs, kad ieškovas praleido įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, rėmėsi Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 8 punktu, pagal kurį laikoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius apie sandorius, kuriuos prašo teismo pripažinti negaliojančiais, sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, ir ieškinį atmetė, nes nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino eigos pradžia buvo 2005 m. sausio 27 d., ieškinys pareikštas 2006 m. vasario 10 d., t. y. praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. sausio 18 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties termino taikymo, nurodė, kad prašymą taikyti ieškinio senaties terminą pareiškė vienas iš atsakovų – UAB DnB Nord lizingas, tačiau, ieškovui ginčijant UAB ,,Artrio-2“ ir UAB ,,Lengvas vėjas“ 2004 m. gegužės 5 d. sudarytą sandorį, atsakovas UAB DnB Nord lizingas šiame ginče nebuvo materialinio teisinio santykio šalis, todėl jo reikalavimas taikyti ieškinio senatį jam negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį dėl pripažinimo negaliojančiais UAB ,,Artrio-2“ ir UAB ,,Lengvas vėjas“ sudarytų sandorių CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kolegija, vertindama ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiais UAB ,,Artrio-2“, UAB ,,Vėjo ratai“ ir UAB DnB Nord lizingas sudarytus sandorius, nurodė, kad šiame ginče UAB DnB Nord lizingas buvo materialinio teisinio reikalavimo šalis, ji prašė taikyti ieškinio senatį, ieškovas, manydamas, kad senaties termino nepraleido, neprašė jo atnaujinti, tačiau pažymėjo, jog klausimus dėl ieškinio senaties termino nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo spręsti ex oficio; jeigu šalis iškėlė reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas, kai ieškiniai yra susiję su bankroto byla, ginant viešąjį interesą, turi spręsti ieškinio padavimo termino atnaujinimo klausimą. Kolegija, įvertinusi aplinkybes, kad bankroto administratoriui bankrutuojančios bendrovės ,,Artrio-2“ dokumentai buvo pateikti 2005 m. kovo 5 d., UAB ,,Artrio-2“ turėjo keletą filialų, vykdė didelės apimties didmeninę ir mažmeninę prekybą, todėl jam reikėjo nemažai laiko susipažinti ir įvertinti bankrutuojančios bendrovės finansinės ir ūkinės veiklos dokumentus, todėl tai buvo svarbi priežastis, dėl kurios ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, todėl atnaujino šį terminą. Kolegija nurodė, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, kada skolininko sudaryti sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises; turto pardavimas už mažesnę kainą priskirtinas prie kreditorių teisių kitokių pažeidimų, įvardytų CK 6.66 straipsnio 1 dalyje. Kolegija, vertindama aplinkybę, ar UAB ,,Artrio-2“, perleisdama pastatus, sumažino savo turtą ir taip pažeidė kreditorių teises, rėmėsi VĮ Registrų centro nustatyta ginčijamų pirkimo–pardavimų sutarčių objektų (dviejų sandėlių) vidutine rinkos verte ir nustatė, kad ginčo sandėlių realiausia vieno kvadratinio metro pardavimo kaina 2004 m. sausio–gegužės mėnesiais buvo 257 Lt, t. y. sandėlių, kuriuos nusipirko atsakovas UAB ,,Lengvas vėjas“ už 410 000 Lt, vidutinė rinkos vertė buvo 1 040 000 Lt, o sandėlio, kurį nusipirko atsakovas UAB ,,Vėjo ratai“ už 235 000 Lt, vidutinė rinkos vertė – 454 000 Lt. Teismo paskirta ekspertizė nustatė sandėlių rinkos kainas: sandėlio (duomenys neskelbtini) 377 000 Lt, sandėlio (duomenys neskelbtini) – 376 000 Lt, sandėlio (duomenys neskelbtini) – 281 000 Lt. Kolegija pažymėjo, kad rinkos kainos, kurias nustatė nekilnojamojo turto agentūros ,,Butas tau“ ir ,,Faulana“, buvo panašios kaip ir teismo paskirtos ekspertizės nustatytos kainos, todėl sprendė, jog teismo paskirtos ekspertizės aktu nustatyta pastatų, kaip vidutinės būklės, pardavimo rinkos kaina buvo realiausia rinkos kaina 2003 m. lapkričio–2004 m. birželio mėnesiais. Dėl to kolegija konstatavo, kad UAB ,,Artrio-2“, parduodama savo turtą už gerokai mažesnę kainą nei rinkos, sumažino turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus, vertę, žinojo, kad pažeidžia kreditorių interesus, nes skolų turėjo daugiau nei turto. Kolegija, vertindama Actio Pauliana sąlygas, pažymėjo, kad atsakovai, įsigydami turtą už mažesnę nei rinkos kainą, turėjo žinoti, jog jų sudaryti pirkimo–pardavimo sandoriai pažeidė UAB ,,Artrio-2“ kreditorių interesus; esant situacijai, kai turtas buvo parduodamas pagal vertintojų nustatytas priverstinio pardavimo kainas, o ne rinkos kainomis, atsakovai turėjo pasidomėti, ar turto pardavėjas neturėjo kreditorių, ar jų interesai nebuvo pažeisti, kokias pasekmes būtų turėjęs konkrečiomis sąlygomis sudarytas sandoris. Kolegija konstatavo, kad atsakovai buvo nesąžiningi, todėl jų sudarytus pirkimo–pardavimo sandorius pripažino negaliojančiais, vadovaudamasi CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, 6.146, 6.147 straipsniais, taikė restituciją, priteisiant ieškovui iš atsakovų UAB ,,Lengvas vėjas“ ir UAB ,,Vėjo ratai“ pastatų rinkos vertės ir pagal pirkimo–pardavimo sutartis sumokėtos pinigų sumos kainų skirtumą. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas pirkimo–pardavimo sandorius ginčijo ir CK 1.82 straipsnio pagrindu, kad pastatų pardavimas už mažesnę nei rinkos kainą prieštaravo bendrovės tikslams, nurodė, jog visi parduodami pastatai buvo įkeisti Medicinos bankui, šalys to neneigė, tai patvirtino preliminariosiose pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta sąlyga apie turto įkeitimą bankui. Atsakovui UAB ,,Lengvas vėjas“ už pastatus sumokėjus iki 2004 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kreditas iš dalies bankui buvo grąžintas, ir hipoteka pastatams, kuriuos pirko šis atsakovas, sudarant 2004 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, jau buvo panaikinta, tuo tarpu 2004 m. sausio 14 d. parduodant pastatą atsakovui UAB ,,Vėjo ratai“ pastatas dar buvo įkeistas Medicinos bankui, tačiau šis atsakovas nepriėmė įsipareigojimų grąžinti bankui kreditą, jį grąžino UAB ,,Artrio-2“. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės taip pat patvirtino šalių nesąžiningumą. UAB ,,Artrio-2“, parduodama pastatus už mažesnę kainą, siekė atsiskaityti tik su vienu iš kreditorių, o atsakovai UAB ,,Vėjo ratai“ ir UAB ,,Lengvas vėjas“, įsigydami pastatus už mažesnę kainą, turėjo pasidomėti, ar UAB ,,Artrio-2“ neturėjo kitų kreditorių ir ar nebuvo pažeisti jų interesai. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad sudarytos sandėlių pirkimo–pardavimo sutartys prieštaravo ieškovo, kaip privataus juridinio asmens, tikslams siekti pelno, šalys (tiek atsakovai, tiek ieškovas) buvo nesąžiningos, taip pat pripažino negaliojančiomis ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis CK 1.82 straipsnio pagrindu.

9III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Lengvas vėjas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. sprendimo dalį dėl 2004 m. sausio 21 d. ir 2004 m. kovo 3 d. preliminariųjų sutarčių bei 2004 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo UAB „Lengvas vėjas“ ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino CK 6.66 straipsnyje nustatytas Actio Pauliana sąlygas. Taikant šį institutą būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. sandoris su trečiuoju asmeniu gali pažeisti kreditoriaus teises tik tuo atveju, jeigu jo sudarymo momentu egzistuoja prievolinis santykis tarp kreditoriaus ir skolininko, sandoris objektyviai negali pažeisti būsimos prievolės kreditoriaus teisių. Byloje nebuvo įrodymų, kurie patvirtintų, kad bent vienas iš ieškovo kreditorių, kurių reikalavimai buvo patvirtinti iškėlus bankroto bylą UAB „Artrio-2“ 2004 m. gruodžio 14 d. teismo nutartimi, turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčijamų sandorių metu – 2007 m. sausio 21 d. ir 2004 m. kovo 3 d. sudarant preliminariąsias sutartis arba 2004 m. gegužės 5 d. sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė šios būtinos Actio Pauliana taikymo sąlygos, o procesinę pareigą šią įrodyti turėjo ieškovas pagal CPK 178 straipsnį.
  2. Teismas neteisingai įvertino antrąją Actio Pauliana taikymo sąlygą, kad šiuo pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ar teises, t. y. nenustačius, kad bent kuris iš bankroto administratoriaus atstovaujamų kreditorių buvo ir ieškovo kreditorius ginčijamų sandorių sudarymo momentu, ginčijami sandoriai negalėjo pažeisti jų teisių ar interesų, nes jų ginčijamų sandorių metu nebuvo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino turto pardavimo už mažesnę nei rinkos kainos faktą kaip pažeidžiantį kreditoriaus teises. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „ Ortofina“; bylos Nr. 3K-3-17/2006, Teismų praktika 25) nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui; jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai reikšti Pauliano ieškinį negalima. Apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo ginčijamų sandorių įtakos ieškovo kreditorių reikalavimų neįvykdymui, sprendime tik konstatavo, kad UAB „Artrio-2“, parduodama turtą už mažesnę nei rinkos kainą, žinojo, jog pažeidžia kreditorių interesus, nes skolų turėjo daugiau nei turto. Kasatoriaus teigimu, teismas taip pat nurodė priešingą išvadą, kad UAB „Artrio-2“ turėjo skolų daugiau nei turto; tuo tarpu iš balanso duomenų matyti, jog ieškovas 2003 m. gruodžio 31 d. turto turėjo 6 698 949 Lt daugiau nei skolų, t. y. akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismo konstatuotas faktinių ir hipotetinių sandorių kainų skirtumas — 247 000 Lt negalėjo turėti jokios reikšmės kreditorių įsipareigojimų vykdymui, taigi negalėjo pažeisti kreditorių teisių. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinos ieškovo nemokumo sąlygos – trijų mėnesių atsiskaitymų su kreditoriais vėlavimo fakto, neįvertino 2004 m. balandžio 21 d. UAB „Artrio-2“ paaiškinamojo rašto dėl 2003 metų finansinės atskaitomybės. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnį dar ir dėl to, kad, konstatuodamas aplinkybę, jog ginčijamais sandoriais sandėliai buvo parduoti už mažesnę nei rinkos kainą, neįvertino aplinkybės, kad UAB „Artrio-2“ pagal sandorius dėl turto (sandėlių) perleidimo gavo didesnę kainą nei buvo sumokėjęs juos įsigydamas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčo sandėlių rinkos vertės, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neįvertino fakto, kad pagal teismo ekspertizės išvadą atsakovui UAB „Lengvas vėjas“ parduotų sandėlių rinkos kaina priklausomai nuo būklės atitinkamai galėjo svyruoti nuo 376 000 Lt iki 259 000 Lt ir nuo 281 000 Lt iki 194 000 Lt, todėl priverstinio pardavimo atveju jo kaina galėjo būti dar mažesnė.
  3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino trečiąją Actio Pauliana sąlygą – ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę; tokia būtinybė sudaryti sandorį gali būti įtvirtinta įstatymu arba atsirasti iš kitų susitarimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. G. B. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-425/2000, 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMĮ v. T. R.; bylos Nr. 3K-3-1253/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „ Ortofina“; bylos Nr. 3K-3-17/2006, Teismų praktika 25). Apeliacinės instancijos teismas pripažino negaliojančia 2004 m. gegužės 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį CK 6.66 straipsnio pagrindu, nors sudaryti šią sutartį skolininkas turėjo teisinę pareigą pagal 2004 m. sausio 21 d. preliminariąją sutartį ir susitarimą, kuriuos patvirtino notaras.
  4. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ketvirtosios Actio Pauliana sąlygos – tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jei sandoris atlygintinis. Nors asmens sąžiningumo nustatymas yra fakto klausimas, tačiau, kasatoriaus manymu, skundo argumentai yra susiję su byloje taikyta „sąžiningo elgesio“ sąvoka. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.5 ir 6.66 straipsnių nuostatas, nes, apibrėždamas „sąžiningo elgesio“ sąvoką, nustatė nebūdingus analogiškoms situacijoms ir objektyviai neįgyvendinamus, atsižvelgiant į sandorių reikšmę šalims, vertę, pardavėjo turtinę padėtį, reikalavimus pirkėjams, t. y. nagrinėjamoje byloje, kasatoriaus manymu, yra aktualus tik sąžiningumo objektyviąja reikšme sampratos aiškinimas, ar atsakovas UAB „Lengvas vėjas“, sudarydamas sandorius, turėjo žinoti, kad sandoriai pažeidė kreditorių teises. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pardavimas vyko priverstinio pardavimo kainomis, darytina išvada, kad tokie sandoriai nedraudžiami ir dėl to negalėjo būti taikomas Actio Pauliana arba CK 1.82 straipsnio pagrindas. Be to, atsakovui buvo objektyviai neįmanoma įvertinti 410 000 Lt vertės sandorių reikšmės 33 mln. Lt turto turinčios bendrovės kreditoriams.
  5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.82 straipsnį, padarė nepagrįstas išvadas, kad ginčijami sandoriai prieštaravo pelno siekiančios UAB „Artrio-2“ veiklos tikslams. Byloje nebuvo įrodymų, kad ieškovas galėjo parduoti ginčo sandėlius brangiau, taip pat nebuvo jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pinigai už sandėlius buvo sumokėti Medicinos bankui. Be to, toks mokėjimas savaime nereikštų kitų kreditorių interesų pažeidimo, nes ieškovo nemokumo sandorių sudarymo metu nebuvo nustatyta, o bankroto byla iškelta tik 2004 m. gruodžio 14 d., t. y. praėjus septyniems mėnesiams po ginčijamos sutarties su atsakovu UAB „Lengvas vėjas“ sudarymo. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad turtas buvo parduodamas priverstinio pardavimo kainomis, toks pardavimas, atsižvelgiant į abiejų sandorio šalių interesus, buvo teisiškai leistinas, todėl negalėjo būti pripažintas negaliojančiu. Kasatoriaus manymu, CK 1.82 straipsnyje nurodomas sandorių negaliojimo pagrindas gali būti pritaikytas tik tada, kai juridinis asmuo yra sukurtas kokiam nors konkrečiai apibrėžtam, specifiniam tikslui įgyvendinti, o sudarytas sandoris visiškai neatitinka bendrovės veiklos tikslų. Vien sandorio ekonominis nenaudingumas bendrovei negali būti pagrindas šį sandorį pripažinti negaliojančiu, nes priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas.

11Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Vėjo ratai“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys dėl UAB „Artrio-2“, UAB DnB Nord lizingas ir UAB „Vėjo ratai“ 2004 m. sausio 14 d. nekilnojamojo turto – sandėlio (unikalus Nr. 1097-4019-8076) pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir taikyta restitucija piniginiu ekvivalentu – ieškovui priteista iš atsakovo UAB „Vėjo ratai“ 142 000 Lt, 2160 Lt už ekspertizę ir 5769,20 Lt valstybės naudai, ir dėl šios dalies palikti galioti 2007 m. birželio 14 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys dėl šių reikalavimų atmestas; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Actio Pauliana taikymo sąlygas, nukrypo nuo teismų praktikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, siekiant taikyti Actio Pauliana institutą, būtina konkrečiai nustatyti, kokių kreditorių kurių reikalavimų skolininkas negalėjo įvykdyti būtent dėl ginčijamo sandorio sudarymo. Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai nenustatė šios aplinkybės, pateikė abstrakčius teiginius dėl kreditorių reikalavimų.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kreditorių teisės buvo pažeistos, pardavus turtą mažesne nei rinkos kaina, nukrypo nuo teismų praktikos dėl galimybės reikšti Actio Pauliana ieškinį, kai skolininkas dėl nesąžiningų veiksmų tampa nemokus. Kasatoriaus teigimu, teismas, sprendime nurodydamas, jog realiausia ginčo sandėlių pardavimo kaina 2003 m. lapkričio–2004 m. birželio mėnesiais buvo lygi ekspertizės akte nustatytai vidutinės būklės pastatų pardavimo kainai, turto pardavimo sandorį kasatoriaus nuosavybėn vertino atskirai nuo kitų ieškovo sudarytų sandorių; juolab kad remiantis šia apeliacinės instancijos teismo išvada, reiktų taip pat padidinti ieškovo maždaug prieš mėnesį iki pardavimo kasatoriui turto įsigijimo kainą, o tai padidintų ieškovo finansinių įsipareigojimų vertę, kas neatitiktų Actio Pauliana instituto pagrindinės paskirties – atkurti sumažintą skolininko mokumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas ieškovo nemokumą, nesirėmė Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta įmonės nemokumo sąvoka – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas nenustatinėjo mokėjimų delsimo fakto, nors byloje buvo šią aplinkybę neigiančių įrodymų (2004 m. balandžio 21 d. UAB „Artrio-2“ paaiškinamasis raštas dėl 2003 m. finansinės atskaitomybės).
  3. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą kainos sampratą, į aplinkybę, kad rinkos ekonomikoje šalys tariasi dėl kainos atsižvelgdamos į konkrečiu atveju susiklosčiusias aplinkybes, įvertina turto įsigijimo vertę, turto paklausą rinkoje ir pan. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo sandėliai buvo tik santykinai paklausūs (remiantis UAB „Butas Tau“ preliminaria turto vertės nustatymo pažyma, siekiant gauti nustatytą vidutinę rinkos vertę, orientacinė jo realizavimo trukmė būtų apie 12 kalendorinių mėnesių), ieškovas siekė jį parduoti kaip įmanoma greičiau. Teismas vertino tik pardavėjo interesus ir neatsižvelgė į tai, kad, nustatant kainą, svarbų vaidmenį vaidina ir pirkėjas. Kasatoriaus teigimu, nustatinėjant rinkos kainą, negalima ignoruoti tarpusavyje nesusijusių šalių teisės atsižvelgti į joms svarbius, subjektyvius kainą lemiančius kriterijus. Be to, teismas ginčijamame sprendime nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad ieškovas 2003 m. gruodžio 3 d., t. y. maždaug prieš mėnesį iki pardavimo, įsigijo turtą už panašią, šiek tiek mažesnę kainą, o pardavė už didesnę.
  4. Apeliacinės instancijos teismas, sprendime konstatuodamas kasatoriaus nesąžiningumą, nenurodė, kokiais būdais ir priemonėmis jis turėjo pasidomėti, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturėjo kreditorių. Kasatoriaus teigimu, jis neturėjo jokios realios galimybės įvertinti, kokia buvo pardavėjo finansinė būklė ruošiantis sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį ir ją sudarant. Šalys sudarė sandorį ką tik pasibaigus praėjusiems finansiniams metams, kai dar nebuvo sudaryta 2003 metų ieškovo finansinė atskaitomybė ir negalėjo būti aišku, kokia buvo jo finansinė būklė 2003 metais; iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovo finansinė padėtis pablogėjo tik 2004 metais. Be to, kasatorius nebuvo susijęs su ieškovu, todėl jam negalėjo būti viešai prieinami duomenys apie šio kreditorius ir atsiskaitymus su jais. Kasatoriui taip pat buvo objektyviai neįmanoma įvertinti, kokių pasekmių stambios įmonės kreditoriams galėjo turėti 235 000 Lt vertės sandoris. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino kasatoriaus, kaip pirkėjo, pareigas ruošiantis sudaryti sandorį.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijamas sandoris buvo nenaudingas ieškovui, visų pirma turėjo spręsti klausimus dėl bendrovės dalyvių, priėmusių sprendimą sudaryti sandorį, ir sandorius sudariusio bendrovės valdymo organo civilinės atsakomybės. Esant prielaidai, kad juridinio asmens veiksmai (neveikimas) pažeidė šio asmens ar jo kreditorių interesus, visų pirma turėjo būti svarstytas neigiamų pasekmių perkėlimo klausimas tiems asmenims, per kuriuos įmonė veikė. Juolab kad nagrinėjamoje byloje ieškovo atstovas turto perleidimo kasatoriui sutartyje patvirtino, jog sutartis neprieštaravo UAB „Artrio-2“ teisėms ir teisėtiems interesams, tačiau apeliacinės instancijos teismas pareigą panaikinti kilusias neigiamas pasekmes nepagrįstai perkėlė kitam asmeniui, kurio veiksmai buvo tik ieškovo dalyvių ir valdymo organų veiksmų (neveikimo) pasekmė (pasiūlius kasatoriui pirkti pastatus už konkrečią kainą, kuri jį, pelno siekiantį subjektą, tenkino, tokį pasiūlymą svarstė, dėl jo derėjosi, suderinęs akceptavo).
  6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.82 straipsnį. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas galėjo brangiau parduoti ginčo sandėlį ar kad už parduotą sandėlį gauti pinigai buvo sumokėti Medicinos bankui. Kasatoriaus teigimu, kredito grąžinimas savaime nereiškia kitų kreditorių interesų pažeidimo, nes ieškovo nemokumo sandorio sudarymo metu nenustatyta, o bankroto byla iškelta tik 2004 m. gruodžio 14 d., t. y. praėjus vienuolikai mėnesių po ginčijamos sutarties su kasatoriumi sudarymo. Be to, atsakovas neturėjo galimybės daryti įtaką naudojant ieškovo lėšas, gautas už pastato pardavimą, todėl jis negalėjo būti atsakingas už ieškovo valdymo organų ar dalyvių galbūt neteisėtus veiksmus. Be to, teismas, taikydamas CK 1.82 straipsnį, neteisingai aiškino šio straipsnio taikymo sąlygas. Vien sandorio ekonominis nenaudingumas bendrovei negali būti pagrindas šį sandorį pripažinti negaliojančiu. Pripažįstant sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu, teisiškai reikšminga įvertinti, ar įgijėjas žinojo, jog sandoris prieštaravo juridinio asmens veiklos tikslams. Nagrinėjamoje byloje, kasatoriaus teigimu, turto įgijėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie kitos šalies – sandėlio pardavėjo – kreditorius, o vien tik ta aplinkybė, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei vertintojų nustatyta rinkos kainą, negali būti pagrindas pripažinti sandorį prieštaraujančiu juridinio asmens veiklos tikslams. Juolab kad civilinėje apyvartoje įkeisti objektai dalyvauja labai dažnai, pirkėjas visada yra suinteresuotas hipoteka neapsunkinto objekto įsigijimu, todėl pardavėjas prisiima pareigą ją panaikinti iki sandorio sudarymo arba per apibrėžtą terminą po jo sudarymo. Ieškovas turėjo hipoteka užtikrintą prievolę Medicinos bankui, jis ją įsipareigojo įvykdyti ir faktiškai tai padarė, todėl neaišku, kodėl tokią pareigą turėjo prisiimti kasatorius ir kodėl to nepadarymas teismo buvo konstatuotas kaip kasatoriaus nesąžiningumas.

12Atsiliepimais į atsakovų kasacinius skundus ieškovas prašo jų netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė ginčo sandorių sudarymo metu galiojusias kreditorių reikalavimų teises, pagrįstai konstatavo, jog ginčo turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą laikytinas kreditoriaus teisių pažeidimu, o reikalavimas pasidomėti, ar ginčo turto pardavėjas neturėjo kreditorių, buvo pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad bendrovės turtas buvo parduodamas už gerokai mažesnę kainą nei jo rinkos vertė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamai taikė CK 1.82 straipsnį, kasatorius šią teisės normą aiškina siaurąja prasme, apibrėždamas šios normos taikymo galimybę tik tais atvejais, kai juridinis asmuo sukurtas konkrečiam tikslui įgyvendinti; tuo tarpu bet kurios bendrovės pagrindinis tikslas yra siekti pelno, todėl akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas sandoris gali būti pripažįstamas prieštaraujančiu įmonės veiklos tikslams ir pripažintas negaliojančiu.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

15Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino Actio Pauliana pateikimo sąlygas, ar tinkamai taikė CK 1.82 straipsnį, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

16Kasatorius UAB „Lengvas vėjas“ kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino CK 6.66 straipsnyje nustatytas Actio Pauliana sąlygas, nes byloje nebuvo įrodymų, jog bent vienas iš ieškovo bankroto byloje patvirtintų kreditorių turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju kasatorius neteisingai ir siaurai aiškina kreditoriaus sąvoką CK 6.66 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, taikant CK 6.66 straipsnį, kreditorius yra ne tik asmuo, kuris įgyja reikalavimo teisę į skolininką sutarties pagrindu, bet ir asmuo, kurio reikalavimo teisė į skolininką atsiranda iš deliktinės civilinės atsakomybės, paveldėjimo, vaikų, sutuoktinių išlaikymo teisinių santykių ir panašiai. Šioje byloje ieškinį pareiškė bankrutuojančios įmonės administratorius, pagal įstatymą (Įmonių bankroto įstatymą) privalantis ginti tiek bankrutuojančios įmonės, tiek bankroto byloje patvirtintų kreditorių interesus. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai: priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat CK 6.66 straipsnio pagrindu. Šiuo atveju įmonės administratorius, gindamas bankroto byloje patvirtintų visų kreditorių interesus, teikė ieškinį kaip kreditorius bendrąja prasme, nurodydamas, kad ginčijami sandoriai pažeidžia visų kreditorių interesus, prieštarauja juridinio asmens tikslams.

17Kasatoriaus UAB „Lengvas vėjas“ kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino trečiąją Actio Pauliana sąlygą – ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti, taip pat nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Kasatoriaus nuomone, ginčijama 2004 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis privalėjo būti sudaryta, nes tai padaryti ieškovą įpareigojo prieš tai šalių pasirašyta preliminarioji ginčo sandėlių pardavimo sutartis, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sudaryti 2004 m. sausio 21 d. preliminariąją sutartį ieškovas neturėjo nei įstatyme įtvirtintos, nei sutartyje nustatytos pareigos; be to, šią preliminariąją sutartį ieškovas ginčija kartu su pirkimo–pardavimo sutartimi, todėl tai leidžia daryti išvadą, kad tokiu atveju sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo privalomo pagrindo.

18CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo arba turėjo žinoti. Taigi taikant šią normą ir kai sandoris yra atlygintinis, būtina nustatyti tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumą. Abu kasatoriai nurodo, kad netinkamai buvo taikoma sandorio šalies sąžiningumą reglamentuojanti CK 6.66 straipsnio dalis, tačiau kasatorius UAB „Lengvas vėjas“ kartu kasaciniame skunde nurodo, jog sąžiningumo nustatymas yra fakto klausimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai ir motyvuotai vertino atsakovų sąžiningumo klausimą, išsamiai ir objektyviai analizavo byloje surinktus įrodymus dėl atsakovų sąžiningumo sudarant ginčijamus sandorius, todėl kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo iš naujo analizuoti byloje aptartas faktines aplinkybes ir dėl jų nepasisako, nes yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

19Kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, jog ginčo sandėliai buvo parduoti už per žemą kainą, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir aptarė visus byloje pateiktus įrodymus dėl galimos (realios) parduodamų sandėlių vertės: valstybinės įstaigos Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos vertę, nekilnojamojo turto agentūros „Butas tau“ vertės nustatymo pažymą, nekilnojamojo turto prekybos agentūros „Faulana“ preliminarią išvadą, taip pat teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išvadas. Šių dokumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Artrio-2“, parduodama savo turtą už gerokai mažesnę kainą, sumažino turto, iš kurio būtų buvę galima patenkinti kreditorių reikalavimus, vertę, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad buvo pagrindas reikšti ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu.

20Konstatavus tokias faktines bylos aplinkybes, nepagrįstas yra ir kasatoriaus UAB „Vėjo ratai“ kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.82 straipsnį. Akivaizdu, kad privataus juridinio asmens turto pardavimas už gerokai mažesnę kainą nei rinkos mažina jo pelną ir tai prieštarauja privataus juridinio asmens tikslui siekti pelno.

21Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino Actio Pauliana institutą, CK 1.82 straipsnį, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais, todėl nėra pagrindo tenkinti kasacinius skundus ir naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą pagal skunduose išdėstytus argumentus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

22Kasatorius UAB „Vėjo ratai“ kasaciniu skundu prašo priteisti iš ieškovo visas kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, netenkinus kasacinio skundo, nėra pagrindo priteisti ir kasatoriaus turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis).

23Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

24Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių Actio Pauliana... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Lengvas vėjas“ prašo panaikinti Lietuvos... 11. Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Vėjo ratai“ prašo panaikinti Lietuvos... 12. Atsiliepimais į atsakovų kasacinius skundus ieškovas prašo jų netenkinti... 13. Teisėjų kolegija... 14. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 15. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus... 16. Kasatorius UAB „Lengvas vėjas“ kasacinio skundo argumentas, kad... 17. Kasatoriaus UAB „Lengvas vėjas“ kasacinio skundo argumentas, kad... 18. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti... 19. Kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė... 20. Konstatavus tokias faktines bylos aplinkybes, nepagrįstas yra ir kasatoriaus... 21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad... 22. Kasatorius UAB „Vėjo ratai“ kasaciniu skundu prašo priteisti iš ieškovo... 23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 24. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008... 25. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...