Byla 2A-1793-560/2015
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius, teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Trakų rajono savivaldybės administracijai, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Pareiškėjas L. R. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 1,3500 ha ploto žemės sklype ( - ), esančiame ( - ), buvo sodyba.

4Nurodė, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklauso 1,3500 ha ploto žemės sklypas, ( - ), esantis ( - ). Pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Vietovė, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, yra priskirta Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijai. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš A. B. sužinojo, jog jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype iki Antrojo pasaulinio karo buvo gyvenamasis namas ir ūkio pastatas, t. y. sodyba, kuri nuosavybės teise priklausė I. J., Josipovičiaus (Josifovičiaus), gimusio 1887 m. Šią aplinkybę patvirtina Vilniaus apskrities archyvo išduotos Trakų rajono Kariotiškių apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto dokumentų fondo Karatiškių apylinkės Varnikų (Užsienis – Varnikai) kaimo 1952-1958 m. ūkinės knygos. Archyviniai duomenys patvirtina, kad I. J. 1958 m. su šeima išvyko į Lenkiją. Pareiškėjas nurodė, kad manydamas, jog jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvusios sodybos faktas yra įrodytas archyviniais dokumentais bei moksliniais tyrimais ir, jog šių įrodymų visiškai pakanka, jis su prašymu dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo kreipėsi į Trakų istorinį nacionalinį parką. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija 2014-03-07 rašte Nr. S-(10.7)-117 nurodė, kad, atsižvelgiant į pastaruoju metu saugomose teritorijose susiklosčiusią praktiką dėl sodybų atkūrimo, paprastai yra reikalaujama teismo sprendimo. Pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju savo teises ir teisėtus interesus jis gali apginti tik teisme, prašydamas nustatyti sodybos buvimo faktą jam priklausančiame žemės sklype, nes kitokia tvarka jis negali gauti sodybos buvimo faktą patvirtinančių dokumentų. Sodybos nustatymo faktas pareiškėjui turės juridinę reikšmę siekiant atkurti sodybą. Laikė, kad egzistuoja visos aplinkybės, kurios yra reikalingos tam, jog teismas galėtų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nurodė, kad savo pareiškimą grindžia rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina 1934-1935 m. jam priklausančiame sklype buvusius statinius. Akcentavo, kad jam priklausančiame sklype yra išlikusios sodybos buvimą liudijančios dvi senos (ne jaunesnės kaip 50 metų) kriaušės. Šie medžiai yra tipiniai senųjų sodybviečių želdiniai.

5Suinteresuotas asmuo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjo L. R. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo gali būti tenkinamas, jei tam yra pakankamų ir patikimų įrodymų. Pažymėjo, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso 1,3500 ha bendrojo ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis ( - ). sav. Šiam žemės sklypui yra taikomos specialios naudojimo sąlygos, kurias patvirtina VĮ Registrų centro išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko. Laiko, kad šie faktai įrodo, jog pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra kompleksinėje valstybės saugomoje teritorijoje – Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Šį faktą pripažįsta ir jo neginčija ir pats pareiškėjas. Pažymėjo, jog šioje byloje ypatingai svarbus yra Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. Pažymėjo, kad įstatyminis teisinis reglamentavimas suponuoja, jog valstybiniuose parkuose naujų statinių statybos nėra galimos, išskyrus pastatų statybą esamose bei buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą, kai tai nustatyta valstybinių parkų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) ir (ar) bendruosiuose planuose. Nurodė, kad pareiškėjas savo teisę statyti statinius galės įgyvendinti tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jog jam priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ), yra buvusi sodyba.

6Suinteresuotas asmuo Trakų rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, jog prašomam nustatyti juridinę reikšmę turintį faktui neprieštarauja.

7Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerija atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškimą atmetė, iš pareiškėjo L. R. valstybei priteisė 8,92 EUR (30,81 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.09:2003 sodyba yra laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju (pastatu) namu ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas L. R. neįrodė ir nepateikė patikimų bei pakankamų įrodymų, jog jo nuosavybės teise valdomame žemės sklype buvo sodyba. Nustatė, kad iš į bylą pateiktų Vilniaus apskrities archyvo 2014-02-12 ūkio žinių lapų kopijų matyti, jog ( - ) gyveno I. J., gimęs 1897 m., su šeima ir turėjo 1922 m. statytą namą ir tvartą, taip pat 0,60 arų, vėliau 0,30 arų, ūkio žemių. 1958 m. jie išvyko į Lenkiją. Teismas vertino, kad L. R. neįrodė, jog jam nuosavybės teise priklausančiame sklype buvo anksčiau minimi statiniai, kurie priklausė I. J.. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad liudytojo A. B. parodymai, jog pareiškėjui priklausiančiame sklype buvo namas, kuris dėl avarinės būklės buvo nugriautas, laikomi nepatikimais ir teismas jais nesivadovavo. Pabrėžė ir tai, kad liudytojas A. B. yra gimęs 1963 m., todėl buvusių sodybos savininkų nematė ir jų nepažinojo, taip pat posėdžio metu nurodė visai ne tų asmenų pavardę, apie kurių turėtą sodybą yra nurodoma iš archyvo gautuose dokumentuose. Teismas taip pat nesivadovavo liudytojo J. V. parodymais ir rašytiniais įrodymais. Pažymėjo, kad jie nėra informatyvūs ir patikimi. Teismas nusprendė, kad liudytojas J. V. atlikdamas tyrimą nenustatė, jog būtent pareiškėjui nuosavybės teise valdomame žemės sklype buvo sodyba. Teismas akcentavo, kad J. V. pasisakė tik dėl dviejų kriaušių ir statinio, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tą aplinkybę, jog tai turi sąsają su šio sklypo ribose galimai buvusiais statiniais. Nurodė, kad byloje esantis UAB „Traksalis“ paruoštas pamatų schematinis pririšimas sklype, esančiame ( - ), taip pat neįrodo tos aplinkybės, jog L. R. priklausančiame žemės sklype buvo sodyba, nes nei vienas rašytinis dokumentas, nei liudytojo A. B. parodymai nepatvirtino, jog pareiškėjui priklausantis žemės sklypas yra būtent toje vietoje, kur gyveno I. J. šeima ir šio sklypo ribose buvę statiniai priklausė būtent vienai sodybai, kurią valdė ši šeima. Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau nurodyta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam nuosavybės teise priklausančiam sklype buvo sodyba.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

11Pareiškėjas L. R. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba.

12Nurodė, kad teismas neobjektyviai ir neteisingai interpretavo specialisto J. V. paaiškinimus. Pabrėžė, kad šio asmens rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodyta, jog būtent pareiškėjo L. R. sklype yra išlikusios sodybos buvimą liudijančios senos (ne jaunesnės nei 50 metų) kriaušės. Be to, J. V. teismo posėdyje patvirtino, kad buvo nuvykęs į pareiškėjui priklausančio žemės sklypo vietą, teigė, jog apelianto sklype auga dvi senos kriaušės, šalia kurių yra pamatų liekanos. Apeliantas akcentavo, kad J. V. taip pat nurodė, jog žemės sklypo ribose matoma gili duobė su akmeniniais pamatais ir tai, tikėtina galėjo būti rūsys po gyvenamuoju namu. Taip pat J. V. patikino, kad į bylą pateikta kartografinė medžiaga sutampa su realiu faktu – sodybos liekanomis. Apeliantas laiko, kad teismas visų specialisto J. V. teiginių nevertino ir neanalizavo, juos atmetė nemotyvuotai ir nepagrįstai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl specialisto J. V. rašytiniai ir žodiniai paaiškinimai vertintini kaip neinformatyvūs ir nepatikimi. Apeliantas taip pat pabrėžė, kad skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje pasisakoma apie specialisto J. V. paaiškinimus yra prieštaringa ir neatitinkanti objektyvios tiesos. Vienoje skundžiamo sprendimo dalyje teismas nurodo, kad specialistas J. V. teigia, jog yra patvirtinamas faktas apie sodybos buvimą pareiškėjo sklype, o kitoje teismas pats paneigia savo motyvus, pažymėdamas, jog specialisto J. V. paaiškinimuose nėra pateikta įrodymų apie tai, jog pareiškėjo sklype buvo statinių. Apeliantas mano, kad tokiu būdu buvo pažeistas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 str.

13Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog nepagrįstai buvo atmesti ir liudytojo A. B. parodymai. Atkreipė dėmesį, kad CPK neįpareigoja, jog liudytojas šios kategorijos bylose turi būtinai asmeniškai pažinoti buvusį sodybos savininką. Pabrėžė, kad teismo posėdžio metu A. B. paaiškino, jog iš tiesų nepažinojo gyvenamojo namo savininkų, tačiau atsimena, kurioje vietoje stovėjo gyvenamasis namas, kuris vėliau buvo nugriautas dėl avarinės būklės. Apeliantas akcentavo, kad liudytojas A. B. paaiškino, jog gyvenamasis namas, kuris stovėjo pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, priklausė savininkui pavarde „( - )“. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė aplinkybės, kad ( - ), negyveno asmenys pavarde „( - )“. Teismas taip pat nepasisakė apie į bylą pateiktus archyvinius dokumentus, nevertino, jog tame pačiame kaime gyveno asmuo pavarde „( - )“, kuris turėjo namą. Atkreipė dėmesį, kad faktas, kokiam asmeniui konkrečiai priklausė sodyba šioje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nėra teisiškai reikšmingas. Apeliantas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Apelianto nuomone, iš byloje esančių įrodymų viseto darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo gyvenamasis namas kaip pagrindinis sodybos elementas. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė tikimybių pusiausvyros principą, taip pat įrodymų vertinimo taisykles.

14Suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Trakų rajono savivaldybės administracija, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas atmestinas.

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

18Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

19Apeliantui L. R. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1,3500 ha ploto žemės sklypas, ( - ), esantis ( - ), ir patenkantis į Trakų istorinio nacionalinio parko teritoriją. Pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam priklausančiame žemės sklype buvo sodyba. Nagrinėjamu atveju prašomam nustatyti faktui juridinę reikšmę suteikia Saugomų teritorijų įstatymas. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ir (ar) bendruosiuose planuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nuostatų aiškinimo, pagal kurį: tuo atveju, kai nustatoma, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas; priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios; toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 str., CK 4.19 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008).

20Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodė, kad teismas neobjektyviai ir neteisingai interpretavo specialisto J. V. paaiškinimus, be to, visų šio asmens teiginių nevertino ir neanalizavo, juos atmetė nemotyvuotai ir nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto teiginiais. Byloje nustatyta, kad specialistas J. V. rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 17) nurodė, jog vienas iš 1934-1935 m. topografiniame žemėlapyje esančių objektų (ties 23 ir 24 ribų matavimo taškais), žemėlapyje pažymėtas statinio ar jų komplekso tipografiniu ženklu, patenka į apeliantui priklausančio žemės sklypo ribas, o kito objekto (ties 18 ir 19 ribų matavimo taškais), taip pat žemėlapyje pažymėto statinio ar jų komplekso ženklu, tik nedidelė dalis patenka į analizuojamą sklypą. Rašytiniuose paaiškinimuose specialistas akcentavo, jog objektų žymėjimas 1934-1935 m. topografiniame žemėlapyje nesudaro galimybės įvardinti jų skaičiaus bei funkcinės paskirties. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą šioje byloje, apeliantui nepakanka įrodyti, jog jam priklausančiame žemės sklype buvo statinys, turi būti pakankamai įrodymų, leidžiančių teismui spręsti, jog apeliantui priklausančiame žemės sklype buvo gyvenamasis namas. Atsižvelgiant į nurodytą, nors specialistas J. V. nustatė, jog vienas iš objektų patenka į apeliantui priklausančio žemės sklypo ribas, teigia, jog žemės sklype yra statinio pamatų liekanų, auga dvi senos kriaušės, tačiau faktui, jog ten buvo gyvenamasis namas, t. y. pagrindinis sodybos objektas, o ne gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), pagrįsti specialisto pateikti rašytiniai paaiškinimai, o taip pat ir žodiniai parodymai nėra pakankami. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog specialisto J. V. parodymai ir rašytiniai paaiškinimai nėra informatyvūs bei patikimi. Taip pat pabrėžtina, kad tai, jog skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas expressis verbis nepasisakė dėl kiekvieno specialisto J. V. teiginio, savaime nereiškia, jog jie teismo nebuvo įvertinti.

21Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo A. B. parodymus bei mano, kad CPK neįpareigoja, jog liudytojas asmeniškai pažinotų sodybos savininką, o faktas, kam konkrečiai priklausė sodyba, šioje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nėra teisiškai reikšmingas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai netyrė aplinkybės, kad ( - ), negyveno asmenys pavarde „( - )“. Šie apelianto teiginiai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui. Teismams sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo, yra privalu užtikrinti, kad be pakankamo pagrindo nebūtų didinamas draustinio teritorijos užstatymas, vietoje vienos sodybos nebūtų atkuriamos kelios. Buvusios sodybos savininko identifikavimas svarbus teismams konstatuojant bylos išsprendimui reikšmės turinčias aplinkybes – ar buvo viena ar kelios sodybos, kiek ir kokie statiniai ją (jas) sudarė, kaip jie buvo išsidėstę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013). Taigi, apeliantas nepagrįstai teigia, jog šioje byloje nėra reikšminga, kam priklausė sodyba, kurios buvimo faktą jis siekia nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad viena iš aplinkybių, su kuria apeliantas sieja sodybos buvimą jam priklausančiame žemės sklype yra tai, jog, jo teigimu, anksčiau šioje vietoje gyvenamąjį namą ir kitus statinius turėjo I. J. šeima. Tuo tarpu liudytojas A. B. tvirtina, kad apeliantui priklausančiame žemės sklype gyvenamąjį namą turėjo ( - ) šeima. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad liudytojas A. B. neprivalėjo asmeniškai pažinoti asmenų, kurie, kaip nurodo apeliantas, jam priklausančiame sklype turėjo sodybą. Vis dėlto, aplinkybė, kad liudytojo A. B. nurodomi sodybos savininkai ir apelianto įvardijami sodybos savininkai skiriasi, leidžia abejoti liudytojo teikiamų parodymų dėl gyvenamojo namo buvimo apeliantui priklausančiame žemės sklype patikimumu ir tikslumu. Pats apeliantas pateiktame pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė, jog apie sodybos, priklausančios I. J. šeimai, egzistavimą jis sužinojo iš liudytojo A. B.. Šis neatitikimas taip pat sudaro pagrindą kritiškai vertinti liudytojo A. B. parodymus. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nesivadovauti liudytojo A. B. parodymais. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde išdėstyto teiginio, kad ( - ), negyveno asmenys pavarde „( - )“ apeliantas nepagrindė jokiais argumentais, todėl jis taip pat nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui.

22Apelianto nuomone, iš byloje esančių įrodymų viseto darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo gyvenamasis namas, kaip pagrindinis sodybos elementas. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė tikimybių pusiausvyros principą, taip pat įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto apeliaciniame skunde dėstomais argumentais. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad aplinkybė, jog apelianto netenkina teismo padarytos išvados ir priimtas sprendimas per se nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo nustatyti apelianto prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nekonstatuoja įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo pažeidimo pirmosios instancijos teismo sprendime.

23Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

24Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas

Nutarė

25Pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą atmesti.

26Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius... 2. I. Ginčo esmė... 3. Pareiškėjas L. R. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę... 4. Nurodė, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklauso 1,3500 ha ploto žemės... 5. Suinteresuotas asmuo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija pateikė... 6. Suinteresuotas asmuo Trakų rajono savivaldybės administracija pateikė... 7. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 11. Pareiškėjas L. R. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Trakų... 12. Nurodė, kad teismas neobjektyviai ir neteisingai interpretavo specialisto J.... 13. Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog nepagrįstai buvo atmesti ir liudytojo... 14. Suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 15. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 16. Apeliacinis skundas atmestinas.... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais... 19. Apeliantui L. R. asmeninės nuosavybės teise priklauso 1,3500 ha ploto žemės... 20. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodė, kad teismas neobjektyviai ir... 21. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 22. Apelianto nuomone, iš byloje esančių įrodymų viseto darytina pagrįsta... 23. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas... 24. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326... 25. Pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą atmesti.... 26. Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti...