Byla 2A-112/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Vladislavai Tumas, dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Jovaišai, atsakovės A. P. atstovams advokatams Vidmantui Martišiui, L. T. , atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovui Jaroslavui Žibartui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1921-104/2010 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių perėmėjui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos), A. P. , tretiesiems asmenims L. T. , M. K. , notarei Vidutei Zubavičiūtei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pažymos ir sprendimo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir A. P. kreipėsi ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir prašė:

51. Pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą Nr. 1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų;

62. Pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. O1-1549 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei S. T. “;

73. Pripažinti negaliojančiu 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, registro Nr. 6-2131VZ;

84. Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės A. P. į valstybės biudžetą 360 000 Lt.

95. Atnaujinti ieškinio senaties terminą.

10Ieškinyje nurodė, kad atsakovė A. P. 2001 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusio savininko J. J. nekilnojamąjį turtą – 3,08 ha žemės, esančios Šilėnų g. Vilniaus m. Byloje yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 25 d. pažymėjimas Nr. T-3789-J, iš kurio negalima spręsti, kad J. J. buvo žemės savininkas prieš nacionalizaciją. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 12 punktą šis dokumentas nėra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. rugpjūčio 13 d. S. T. vardu parengė pažymą Nr. 1100 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“. Byloje nėra S. T. prašymo atkurti nuosavybės teises, todėl, parengiant pažymą, buvo pažeisti „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ 2 str. 2 d. reikalavimai, pagal kuriuos, mirus šio straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytiems piliečiams, jiems gali būti atkuriamos nuosavybės teisės ir perduodamos įpėdiniui, jeigu minėti piliečiai nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, o taip pat šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 12 punkte nustatyti reikalavimai, t.y. neturint šiame nutarime išvardintų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, todėl pagal CK 1.80 str. pažyma pripažintina negaliojančia. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. O1-1549 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei S. T. “ S. T. vardu atkūrė nuosavybės teises, suteikiant 1 ha 156 000 Lt vertės žemės sklypą, esantį Šilėnų g. 27, Vilniaus m., namų valdai ir perdavė jį paveldėtojai A. P. . Atsakovei A. P. , kaip turto paveldėtojai, negalėjo būti neatlyginamai suteiktas žemės sklypas, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 12 punkto 2 dalį pagal testamentus gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, jeigu testatorius mirė iki 1991 m. rugpjūčio 1 d., tuo tarpu S. T. mirė 1997 m. liepos 11 d. Todėl sprendimas priimtas, pažeidžiant imperatyvias normas: „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 2 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, o taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 12 punktą, todėl pagal CK 1.80 straipsnį pažyma pripažintina negaliojančia. Jeigu nebūtų buvę kitų pažeidimų, galėjo būti suformuotas ne didesnis kaip 0,2 ha sklypas. Visa tai yra pagrindas panaikinti ginčijamus pažymą, sprendimą ir paveldėjimo teisės liudijimą bei taikyti restituciją. Ieškovas taip pat nurodė, kad prokuratūroje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2001 metais, buvo kreiptasi į Nacionalinę žemės tarnybą, kuri 2002 m. rugsėjo mėnesį pateikė išvadą. Ieškinys teismui buvo pateiktas 2003 m. balandžio 14 d., kadangi buvo laukiama baudžiamosios bylos tyrimo pabaigos. Ieškinys pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, tačiau prokuratūra gina viešąjį interesą. Neteisėtų sprendimų pagrindu asmuo neatlygintinai įgyja didelės vertės žemės sklypą. Atsakovė A. P. negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, nes žinojo apie vykdomą ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto sklypo valdymo.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 3 d. sprendimu atnaujino ieškovui terminą ieškiniui pareikšti, ieškinį patenkino ir panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą Nr. 1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 01-1549 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei S. T. “, pripažino negaliojančiu 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. 6-2131VZ), priteisė iš A. P. į valstybės biudžetą 360 000 Lt. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas valstybės interesus, ieškinį Vilniaus apygardos teismui pateikė 2003 m. balandžio 14 d. Paskutinis dokumentas, reikalingas ieškiniui pareikšti, Vilniaus apygardos prokuratūroje gautas 2002 m. lapkričio 25 d. Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad terminas ieškiniui pareikšti prokurorui prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d. ir, pateikdamas ieškinį teismui 2003 m. balandžio 14 d., prokuroras praleido 30 dienų terminą, nustatytą „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ (toliau tekste - PNTĮINTAĮ) 19 straipsnio 1 dalyje. Teismas taip pat nustatė, kad 2001 m. spalio 2 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 10-9-026-01 pagal galiojusio LR BK 207 straipsnio 2 dalį dėl itin svarbaus oficialaus dokumento suklastojimo ir panaudojimo, kurioje taip pat buvo atliekamas nuosavybės teisių į buvusio savininko J. J. žemę, esančią Vilniaus mieste, atkūrimo aplinkybių tyrimas, kuris pasibaigė tik 2008 m. sausio 25 d., Vilniaus m. apylinkės prokuratūrai priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.01-2-056-04 dėl nuosavybės teisių į J. nekilnojamąjį turtą atkūrimo epizodo, nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamųjų kaltę. Ikiteisminio tyrimo pabaigos laukimą teismas įvertino kaip svarbią termino praleidimo priežastį, todėl terminą ieškiniui pareikšti atnaujino. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje S. T. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nėra. Nesant paties pretendento prašymo, 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma S. T. vardu negalėjo būti parengta. Teismas taip pat nustatė, kad 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma Nr. 1100 parengta pagal giminystės ryšius nustatančius dokumentus ir 2000 m. spalio 25 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimą. PNTĮINTAĮ 9 straipnyje ir LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – tvarka) 12 punkte yra nurodyti buvusio savininko nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Vienintelis 1925 m. ūkininkų sąrašas, teismo teigimu, negali būti dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teisę, t.y. vien iš šio sąrašo negalima konstatuoti, jog nacionalizacijos metu J. J. toje pačioje vietovėje turėjo tą patį kiekį žemės. Teismas vertino ne Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimą kaipo tokį, o jame nurodytus duomenis, kurie, pasak teismo, neatskleidžia situacijos, buvusios nacionalizacijos metu. Teismas nurodė, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepakanka, o nesant pačios S. T. prašymo, 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma Nr. 1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų negalėjo būti parengta, todėl teismas konstatavo, jog šis dokumentas parengtas pažeidžiant tvarkos 12 punktą, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Pasak teismo, atsakovė A. P. neturėjo teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teisių į išlikusią buvusio savininko J. žemę, kadangi ji nepatenka į PNTĮINTAĮ 2 straipsnio l dalyje nustatytą sąrašą asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises pagal šį įstatymą. A. P. nėra nei turto savininkė, nei asmuo, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, taip pat neatitinka ir kitų PNTĮINTAĮ 2 straipsnyje nustatytų sąlygų. Pagal PNTĮINTAĮ 2 straipsnio l dalies 5 punktą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šie asmenys turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pasak teismo, byloje nėra duomenų, kad S. T. būtų buvusi J. J. nuosavybės teisių perėmėja, nėra S. T. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o A. P. nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Iki 1995 m. birželio 1 d. į buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose žemę nuosavybės teisės pretendentams galėjo būti atkurtos PNTĮINTAĮ 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais būdais. Nesant kitų pažeidimų, nuosavybės teisės į pilietei S. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį galėjo būti atkurtos, perduodant neatlygintinai nuosavybėn ne didesnį nei 0,2 ha žemės sklypą, o ne 1 ha žemės sklypą, kaip kad buvo padaryta VAVA 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 01-1549. Įvertinęs nustatytus pažeidimus, teismas konstatavo, kad VAVA 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teises į pilietei S. T. tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 1 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 1 ha 156 000 Lt vertės žemės sklypą, esantį Šilėnų g. 27, Vilniuje, namų valdai, priimtas pažeidžiant PNTĮINTAĮ 2 straipsnio, 9 straipsnio l dalies ir tvarkos 12 punkto reikalavimus, todėl yra neteisėtas ir panaikintinas. Pasak teismo, panaikinus VAVA 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, pripažintinas negaliojančiu ir 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, kuris buvo išduotas VAVA 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 01-1549 pagrindu. Kadangi sklypo įgijėjų trečiųjų asmenų J. L. ir V. L. sąžiningumas preziumuojamas, teismas nusprendė taikyti restituciją, sumokant ekvivalentą pinigais, priteisiant iš atsakovės A. P. valstybei ginčo žemės sklypo vidutinę rinkos vertę - 360 000 Lt, nustatytą pardavimo tretiesiems asmenims dienai, t.y. 2002 m. rugpjūčio 2 d. (CK 1.80 str. 2 d., 4.96 str. 2 d., 6.145 str. l d., 6.146 str.). Teismas nurodė, kad VĮ Registrų centro 2008 m. balandžio 7 d. rašto patvirtina, jog ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2001 m. rugsėjo 5 d. buvo 450 000 Lt, o 2002 m. rugpjūčio 2 d. - 360 000 Lt. Pasak teismo, atsakovės A. P. sąžiningumas nekvestionuojamas, tad ji privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo perleidimo metu, kadangi tuo metu ginčo žemės sklypo vertė buvo mažiausia (CK 6.147 str. 2 d.). Nustatęs, kad atsakovė ginčo žemės sklypą tretiesiems asmenims perleido už 50 000 Lt, teismas tokią sumą vertino kaip visiškai neatitinkančią turto perleidimo metu buvusios rinkos kainos.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

14Apeliaciniu skundu atsakovė A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimą ir ieškinio senaties termino neatnaujinti (ieškiniui taikyti senaties termino eigos pabaigą) arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimą ir priteisti iš apeliantės į valstybės biudžetą 50 000 Lt. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais: 1. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turėjo spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3-4 d., CPK 3 str. 6 d.) bei į visas kitas reikšmingas šios civilinės bylos aplinkybes. Teismas turėjo nustatyti ypatingai svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, kada prokuroras kreipėsi į teismą, ar jis buvo pakankamai atidus ir sąžiningas, ar savo turimas civilines teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Prokurorams atidumo ir rūpestingumo standartai realizuojant reikalavimo teisę, kylančią iš profesinės veiklos, paprastai yra aukštesni nei fiziniam asmeniui realizuoti reikalavimo teisę, susijusią su vartojimo teisiniais santykiais. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis paprastai nelaikytinas neteisėtas savo teisės įgyvendinimas. Teismas pažeidė subjektų lygiateisiškumo principą (CK 1.2 str. 2 d.), nes nustatė kitokius (išskirtinius) ieškinio senaties taikymo kriterijus vienam iš civilinių teisinių santykių subjektų – prokurorui. 2. Prokuroras turėjo tiksliai nurodyti, kada jis (Vilniaus apygardos prokuratūra) sužinojo apie apeliantės padarytą teisės pažeidimą, t.y. momentą, su kuriuo įstatymas sieja ieškinio senaties termino eigos pradžią. Terminas ieškiniui pareikšti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d. Ieškinio pareiškimo 2003 m. balandžio 14 d. faktas įrodo, kad ikiteisminio tyrimo nebaigimas iki 2008 m. sausio 25 d. Vilniaus apygardos prokuratūrai nebuvo jokia kliūtis ieškiniui pareikšti. 3. Teismas, nusprendęs panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, peržengė kompetencijos ribas ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą. Nurodo, kad joks teisės aktas nenustato, kad panaikinta žemėtvarkos skyriaus pažyma ar apskrities viršininko administracijos sprendimas negaliotų nuo šių dokumentų sudarymo ar patvarkymo momento, šie dokumentai galimai neteks galios tik įsiteisėjus skundžiamam teismo sprendimui. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimas negalėjo būti prejudicinis pagrindas nedelsiant pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, tuo pačiu nepagrįstai priteisiant iš atsakovės valstybei 360 000 Lt. 4. Teigia, kad teismas supainiojo dvi skirtingas procedūras: nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ir kompetentingų valstybės institucijų kartais taikomą (vykdomą), atkurtų nuosavybės teisių atkūrimo anuliavimą, t.y. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų panaikinimus ar jų pripažinimą negaliojančiais. Atkuriant nuosavybės teises į 1 ha žemės sklypą, kompetentingos institucijos nepasisakė dėl informacijos trūkumo (pvz. neatsiuntė pranešimo, kad S. T. žemės tvarkymo byloje trūksta kokio nors dokumento ir nepasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), todėl kompetentingai valstybės institucijai atkūrus nuosavybės teises ir po to teisme sprendžiant klausimą dėl atkurtų teisių anuliavimo, ieškovas turėjo įrodyti, kad ieškinys yra pagrįstas, t.y. kad nuosavybės teisės S. T. į J. J. žemę buvo atkurtos neteisėtai ir be pagrindo. Vlniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu nuosavybės teisės S. T. buvo atkurtos ne PNTĮINTAĮ 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto o 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantė turėjo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Prokuroras nepateikė įrodymų, kurie paneigtų J. J. nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos turėtą žemę Varžuvka Guma kaime. Kompetentingos institucijos nenurodė būtinumo nustatyti juridinį faktą. 5. Teigia, kad apeliantės nesąžiningumas nenustatytas. Teismas nurodė, kad dėl žalos atlyginimo ji gali kreiptis į teismą (CK 6.271 str.), tačiau tai neatitinka visuotinai deklaruojamų civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų. Už padarytą žalą turi atsakyti tie, kurie padarė valstybei ar asmenims konkrečią žalą (CK 6.271 str., 6.263 str.). 6. 2002 m. rugpjūčio 2 d. paveldėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl jos kainos yra nenuginčyta ir atitiko tuo metu buvusią žemės vertę. Parduodamo žemės sklypo vertė (be apgriuvusių pastatų) atitiko apeliantės poreikius bei pinigų sumą, nurodytą pirkimo-pardavimo sutartyje. Teismas ignoravo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, iš vienišos, 4 nepilnamečius vaikus auginančios paprastos medicinos centro sanitarės priteisdamas 360 000 Lt. Nustačius, kad kita šalis (VAVA) elgėsi nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos šalies (A. P. ) atsakomybė dėl piniginės vertės atlyginimo gali būti sumažinta arba ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo (CK 6.259 str.), nes prokuroro pateiktus duomenis apie galimai jos padarytą piniginę žalą (nuostolius) valstybei lėmė ir ekonominiai procesai, t.y. katastrofiškai sparti ir ne visada prognozuojama žemės sklypų kainų kaita. Dėl VAVA įgaliotų darbuotojų veiksmų (aktų) atsirado sunkiai pinigais nustatoma ar įvertinama žala ir iš to kylanti prievolė apeliantei tą žalą atlyginti, nors ji tokios prievolės nesugebės atlyginti per visą likusį savo gyvenimą, o ginčyti VAVA priimtų sprendimų neturėjo juridinio, faktinio bei ekonominio-finansinio pagrindo. VAVA, būdama atsakinga už nuosavybės teisės atkūrimą S. T. , privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad jos prašymas dėl nuosavybės teisės atkūrimo būtų kuo operatyviau išnagrinėtas, dėl jo būtų priimti sprendimai, o pats prašymas - nepasimestų.

15Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Atsiliepime teigia, kad teismas pagrįstai atnaujino terminą ieškiniu pareikšti, nes ieškiniu siekiama apginti viešąjį interesą, ieškinys yra sudėtingas, jį rengiant buvo tiriama baudžiamoji byla ir buvo siekiama surinkti daugiau įrodymų baudžiamojoje byloje, kuriuos būtų galima panaudoti, rengiant ieškinį. Praleistas terminas ieškiniui paduoti nebuvo ilgas. Net ir vėliau padavus ieškinį, jis vis tiek negalėjo būti išnagrinėtas, kol nebuvo priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, t.y. iki 2008 m. sausio 25 d. Kadangi teismas konstatavo sprendimo neteisėtumą dėl jo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, turi būti panaikintos ir šio sprendimo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t.y. paveldėjimo teisės liudijimas, taikoma restitucija. Kadangi testatorė žemės sklypą iš valstybės įgijo neteisėtai, po to sklypas atitinkamai neteisėtai neatlygintinai perėjo apeliantės nuosavybėn, o pastaroji sklypą pardavė tretiesiems sąžiningiems asmenims, jo ekvivalentas turi būti grąžintas valstybei. Aplinkybė, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija netinkamai atliko savo funkcijas ir nepagrįstai atkūrė nuosavybės teises, negali būti pagrindas palikti šiuos sprendimus ir jų pasekmes galioti. Teiginys, kad S. T. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo sąmoningai nepateikiamas į bylą, nėra niekuo pagrįstas. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad S. T. prašymo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo, nes nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo pradėta 2001 m. vasario 8 d. N. S. ir A. P. prašymų pagrindu. Sudarydama nekilnojamo turto pardavimo sandorį, apeliantė turėjo būti rūpestinga ir atidi bei neparduoti turto už žymiai mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą. Vidutinė ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2002 m. rugpjūčio 2 d. buvo 360 000 Lt, o sprendimo priėmimo metu, t.y. 2001 m. rugsėjo 5 d., ir 2002 m. birželio 11 d. žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 450 000 Lt. Priteisus iš A. P. valstybei tik 50 000 Lt, būtų nesąžiningai pabloginta valstybės padėtis. Sunki atsakovės turtinė padėtis šiuo atveju galėtų būti tik pagrindas prašyti išdėstyti sprendimo vykdymą, tačiau ne netaikyti restitucijos.

17Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą atsakovas VAVA prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigia, kad sprendimas yra pagrįstas, o teismas objektyviai vertino byloje esančius įrodymus.

18Teisėjų kolegija konstatuoja:

19apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

20IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

21Dėl ieškinio senaties termino

22

23Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, nustatė, kad terminas ieškiniui pareikšti prokurorui prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d. ir, pateikdamas ieškinį teismui 2003 m. balandžio 14 d., prokuroras praleido 30 dienų terminą, nustatytą PNTĮINTAĮ 19 straipsnio 1 dalyje, tačiau ikiteisminio tyrimo pabaigos laukimą teismas įvertino kaip svarbią termino praleidimo priežastį, todėl terminą ieškiniui pareikšti atnaujino.

24Apeliaciniu skundu atsakovė A. P. teigia, kad teismas pažeidė subjektų lygiateisiškumo principą, nes nustatė išskirtinius ieškinio senaties taikymo kriterijus prokurorui. Apeliantės teigimu, terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d., o ikiteisminio tyrimo nebaigimas iki 2008 m. sausio 25 d. Vilniaus apygardos prokuratūrai nebuvo jokia kliūtis ieškiniui pareikšti. Pasak apeliantės, teismas turėjo nustatyti ypatingai svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, kada prokuroras kreipėsi į teismą, ar jis buvo pakankamai atidus ir sąžiningas, ar savo turimas civilines teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.

25Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

26Kadangi Lietuvos Respublikos prokuratūros institucija nevykdo prokurorinės priežiūros kaip yra laikomasi įstatymų valstybės ar savivaldybės institucijose ir kt., ieškovui negali būti perkeliama atsakomybė už tai, kad laiku nebuvo užkirstas kelias teisės pažeidimams, tai yra pareiga nedelsiant sužinoti apie tokius pažeidimus ir per įstatymo nustatytą terminą imtis priemonių, kad jie būtų pašalinti. Pagal galiojančio Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Viena iš viešojo intereso gynimo priemonių - kreipimasis į teismą su ieškiniu. Taigi prokurorai šiuo atveju nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat jie neprivalo kontroliuoti tai, kaip atitinkamos valstybės institucijos, nagrinėjamu atveju VAVA, laikosi įstatymų, vykdydamos šias funkcijas ir kontroliuodamos savo įstaigas. Šiuo atveju prokuroras ėmėsi viešo intereso, tarp jų ir valstybės teisių gynybos, nes buvo konstatuota, kad valstybės institucijos pareigūnai, privalantys ginti valstybės teises, nesiėmė priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti.

27Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartyje (civ. b. Nr. 3K-7-38/2008) nurodyta, kad asmuo, reiškiantis ieškinį viešajam interesui apginti (CPK 49 str. 1 d.), yra šalis procesine prasme (CPK 41 str. 2 d.), bet nėra ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, tačiau tokio viešajam interesui atstovaujančio asmens procesinio teisinio statuso esmė ta, jog jis turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesą turintis ieškovas, nes priešingu atveju, būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas. Kasacinis teismas pabrėžė pagal prokuroro ieškinį, grindžiamą Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo pažeidimais, iškeltų bylų ypatumą, kurį nulemia tai, kad yra pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, o dėl šios teisės gynimo kreipiasi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 19 str.).

28Pagal teismų praktiką vertinamuoju kriterijumi laikytinas momentas, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog ginčo sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-677/2005 ir kt.). Taigi prokurorai su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta medžiaga, galinti patvirtinti reiškiamo ieškinio faktinį, teisinį pagrindą bei dalyką. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-38/2008) nuostata, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju viešasis interesas ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl šio gynimo su ieškiniu į teismą ar ne, jam reikia surinkti atitinkamus duomenis. Dėl to, sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą, kiekvienu atveju būtina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino.

29Pasak apeliantės, terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog paskutinis dokumentas reikalingas ieškiniui pareikšti - Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 2002 m. lapkričio 21 d. raštas dėl duomenų apie A. P. , M. S. ir S. T. nuosavybės teisės į žemės sklypus įregistravimo (t. 1, b.l. 13) - Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas 2002 m. lapkričio 25 d., padarė išvadą, kad terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d. Taigi, tiek apeliantė, tiek teismas nustatė tą pačią termino ieškiniui paduoti pradžią.

30Tačiau, kaip minėta, prokuroras yra įpareigojamas kreiptis į teismą tik tada, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia viešąjį interesą.

31Pačiame ieškininio pareiškime nurodyti faktai, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje tiriant baudžiamąją bylą Nr. 10-9-026-01, buvo patikrinta Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą Nr. 2654 (byla), kurioje nustatyta, kad A. P. nuosavybės teisės atkurtos pažeidžiant įstatymus. Vilniaus apygardos prokuratūros 2004 m. vasario 10 d. pažyma (t. 1, b.l. 140) patvirtina, kad 2001 m. spalio 2 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 10-9-026-01 pagal galiojusio BK 207 straipsnio 2 dalį dėl itin svarbaus oficialaus dokumento suklastojimo ir panaudojimo. Be kitų nusikalstamų veikų epizodų, šioje baudžiamojoje byloje buvo atliekamas nuosavybės teisių į buvusio savininko J. J. žemę atkūrimo aplinkybių tyrimas.

32Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog S. T. turto paveldėtojams nuosavybės teisės į 1 ha žemės, esančios buvusiame Varžuvkos kaime, Vilniuje, buvo atkurtos neteisėtai, ir atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama atitinkamus įsakymus bei sprendimą, pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus, kas yra pagrindas kreiptis į teismą viešajam interesui apginti, kad reikiamus ieškiniui pareikšti duomenis iš archyvo ieškovas gavo tik 2002 m. gruodį, kad 2001 m. spalio mėnesį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo turto užvaldymo nusikalstamu būdu, kuris ieškinio padavimo metu dar nebuvo baigtas, kad ieškovas pakankamus duomenis bei medžiagą pareikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo surinko vėliau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistą terminą ieškiniui pareikšti.

33Dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo, kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų

34

35Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, nusprendęs panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, peržengė kompetencijos ribas ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą.

36Atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus, taip pat į tai, kad patikslintu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti negaliojančia ir Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymą, ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, nėra pagrindo teigti, kad teismas išėjo už ieškinio reikalavimų ribų.

37Apeliantė taip pat teigia, kad joks teisės aktas nenustato, kad panaikinta žemėtvarkos skyriaus pažyma ar apskrities viršininko administracijos sprendimas negaliotų nuo šių dokumentų sudarymo ar patvarkymo momento, šie dokumentai galimai neteks galios tik įsiteisėjus skundžiamam teismo sprendimui, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimas negalėjo būti prejudicinis pagrindas nedelsiant pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, tuo priteisiant iš atsakovės valstybei 360 000 Lt. Tačiau su tokiais apeliantės teiginiai nėra pagrindo sutikti. Konstatavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo, kurio pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, neteisėtumą ir jį panaikinus, išnyko ir tolesnio sandorio - paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo teisinis pagrindas, nes jis išduotas būtent minėto panaikinto sprendimo pagrindu. Taigi, teismas pagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą pripažinti paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą negaliojančiu ir taikė restituciją. Susiklosčiusią situaciją aiškinant kitaip, būtų paneigta ieškovo teisė į iš esmės pagrįstų ieškinio reikalavimų patenkinimą.

38Nors, pasak atsakovės, teismas supainiojo dvi skirtingas procedūras, t.y. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ir atkurtų nuosavybės teisių atkūrimo anuliavimą, tačiau šis argumentas, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad nuosavybės teisės S. T. į J. J. turėtą sklypą buvo atkurtos nepagrįstai, negali turėti teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

39Dėl restitucijos taikymo

40

41Apeliaciniame skunde atsakovė A. P. taip pat nurodo, kad 2002 m. rugpjūčio 2 d. paveldėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl jos kainos yra nenuginčyta ir realiai atitiko tuo metu buvusios žemės vertę. Pasak apeliantės, teismas, priteisdamas iš jos 360 000 Lt sumą, ignoravo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

42Pagal CK 6.147 straipsnio antrąją dalį, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko kriterijus. Kuris iš trijų paminėtų variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Taigi taikant šią teisės normą yra svarbu nustatyti, ar privalantis grąžinti turtą asmuo buvo sąžiningas. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą mažiausią turto vertę, o jei nesąžiningas (arba restitucija taikoma dėl jo kaltės) – piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamą didžiausią turto vertę.

43Šioje byloje ieškovas neįrodinėjo ir nėra nustatyta, kad atsakovė pripažinto negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo pagrindu įgydama turtą veikė nesąžiningai. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė privalo atlyginti mažiausią turto vertę.

44Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mažiausia ginčo sklypo vertė - 360 000 Lt - buvo jo perleidimo tretiesiems asmenims metu, t.y. 2002 m. rugpjūčio 2 d. Apeliantė šios sumos, kaip galimai mažiausios, neginčija. Nors, pasak apeliantės, jos galimai padarytą žalą valstybei lėmė ir ekonominiai procesai, t.y. katastrofiškai sparti ir ne visada prognozuojama žemės sklypų kainų kaita, ši aplinkybė negali turėti įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes, kaip patvirtina VĮ Registrų centro 2008 m. balandžio 7 d. raštas apie ginčo sklypo rinkos vertę (t. 3, b.l. 60), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo priėmimo metu ginčo sklypo rinkos vertė buvo 450 000 Lt, o sklypo perleidimo tretiesiems asmenims metu, t.y. 2002 m. rugpjūčio 2 d., buvo 360 000 Lt. Tad nėra pagrindo teigti, kad ginčo žemės sklypo vertė dėl ekonomikos pokyčių žymiai kito.

45Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su teismo iš jos priteista suma ir teigia, kad 2002 m. rugpjūčio 2 d. paveldėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl jos kainos yra nenuginčyta ir realiai atitiko tuo metu buvusios žemės vertę. Tačiau šiems argumentams pagrįsti apeliantė nepateikė kitokią, t.y. mažesnę, turto vertę patvirtinančių duomenų. Apeliantė nepateikė individualaus minėto žemės sklypo vertinimo ir nepaneigė VĮ Registrų centro duomenų apie šio turto rinkos vertę.

46Nors, pasak apeliantės, sklypas buvo parduotas už 50 000 Lt, tačiau 2002 m. rugpjūčio 2 d. nekilnojamojo turto perleidimo sutartyje (t. 1, b.l. 17-18) buvo nurodyta, kad indeksuota žemės sklypo vertė yra 249 600 Lt. Taigi, atsakovei, kaip turto pardavėjai, negalėjo būti nežinoma, kad perleidžiamo turto – žemės sklypo – vertė yra žymiai didesnė, nei nurodyta sklypo pardavimo kaina. Tad vien ta aplinkybė, kad žemės sklypas buvo parduotas už 50 000 Lt sumą, o sutartis nėra nuginčyta, negali būti pagrindas iš atsakovės priteisti jos prašomą 50 000 Lt sumą.

47Pasak apeliantės, pagal CK 6.259 straipsnį, nustačius VAVA kaltę, jos atsakomybė gali būti sumažinta ar ji visai atleista nuo atsakomybės. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad CK 6.259 straipsnis taikytinas sutartinės atsakomybės atvejais ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant byloje klausimą dėl sprendimo, kuriuo buvo atkurta nuosavybės teisė į turtą, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir kt., nėra taikomas, tad nėra pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės ar sumažinti jos atsakomybę.

48Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai nustatė, jog ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu, atkuriant J. J. nuosavybės teises į 1 ha žemės sklypą, buvo pažeistos teisė aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatos, o dėl šių pažeidimų ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismas pagrįstai panaikino paveldėjimo teisės pagal testamentą teisės liudijimą, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms ir tinkamai taikė paveldėjimo teisės liudijimo negaliojimo pasekmes – restituciją, priteisdamas sklypo vertę pinigais valstybei. Dėl šios priežasties atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

49Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės valstybei priteistinos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., t. 5, b.l. 11).

50Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

51Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

52Priteisti iš atsakovės A. P. valstybei 8,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities... 5. 1. Pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos... 6. 2. Pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos... 7. 3. Pripažinti negaliojančiu 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal... 8. 4. Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės A. P. į valstybės... 9. 5. Atnaujinti ieškinio senaties terminą.... 10. Ieškinyje nurodė, kad atsakovė A. P. 2001 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 3 d. sprendimu atnaujino ieškovui... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 14. Apeliaciniu skundu atsakovė A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 15. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos... 16. Atsiliepime teigia, kad teismas pagrįstai atnaujino terminą ieškiniu... 17. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą atsakovas VAVA prašo Vilniaus... 18. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 19. apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d.... 20. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 21. Dėl ieškinio senaties termino... 22. ... 23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės,... 24. Apeliaciniu skundu atsakovė A. P. teigia, kad teismas pažeidė subjektų... 25. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškinio senaties terminas... 26. Kadangi Lietuvos Respublikos prokuratūros institucija nevykdo prokurorinės... 27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės... 28. Pagal teismų praktiką vertinamuoju kriterijumi laikytinas momentas, kada yra... 29. Pasak apeliantės, terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2002 m. lapkričio... 30. Tačiau, kaip minėta, prokuroras yra įpareigojamas kreiptis į teismą tik... 31. Pačiame ieškininio pareiškime nurodyti faktai, kad Vilniaus apygardos... 32. Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog S. T. turto... 33. Dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo, kitų apeliaciniame skunde... 34. ... 35. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, nusprendęs panaikinti... 36. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą... 37. Apeliantė taip pat teigia, kad joks teisės aktas nenustato, kad panaikinta... 38. Nors, pasak atsakovės, teismas supainiojo dvi skirtingas procedūras, t.y.... 39. Dėl restitucijos taikymo ... 40. ... 41. Apeliaciniame skunde atsakovė A. P. taip pat nurodo, kad 2002 m. rugpjūčio 2... 42. Pagal CK 6.147 straipsnio antrąją dalį, kai grąžintinas turtas sunaikintas... 43. Šioje byloje ieškovas neįrodinėjo ir nėra nustatyta, kad atsakovė... 44. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mažiausia ginčo sklypo vertė -... 45. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su teismo iš jos priteista suma ir... 46. Nors, pasak apeliantės, sklypas buvo parduotas už 50 000 Lt, tačiau 2002 m.... 47. Pasak apeliantės, pagal CK 6.259 straipsnį, nustačius VAVA kaltę, jos... 48. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija... 49. Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės valstybei priteistinos su... 50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 51. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 52. Priteisti iš atsakovės A. P. valstybei 8,10 Lt išlaidų, susijusių su...