Byla I-191-142/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. (buvusi pavardė – Romančikienė) skundą atsakovams Vilniaus apygardos teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apygardos teismo, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

2J. P. (toliau – pareiškėja) 2013 m. gegužės mėnesį kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), kurį vėliau patikslino (b. l. 14–22), prašydama priteisti darbo užmokesčio nepriemoką (7 500,00 Lt), susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. imtinai (toliau – ginčo laikotarpis).

3Pareiškėja skunde paaiškina, kad ji ginčo laikotarpiu buvo valstybės tarnautoja Vilniaus apygardos teisme. Pareiškėja nurodo, kad ginčo laikotarpiu jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal tuo metu galiojusius įstatymus, kurie galimai prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Pareiškėjos nuomone, taip buvo pažeistos jos teisės ir teisėti lūkesčiai gauti teisingą darbo apmokėjimą už darbą. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija.

4Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai. 2016 m. spalio 12 d. teisme el. paštu gautas pareiškėjos prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.

5Vilniaus apygardos teismas atsiliepime (b. l. 38–40) nurodo, kad neginčija pareiškėjos skunde pateiktų faktinių aplinkybių, susijusių su jos eitomis pareigomis, išdirbtu darbo laiku bei gautu darbo užmokesčiu. Vilniaus apygardos teismas paaiškina, kad apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį, vykdė tuo metu galiojusiuose įstatymuose nustatytus reikalavimus, neturėdamas teisės kvestionuoti įstatymų leidėjo kompetencijos.

6Teismo posėdyje Vilniaus apygardos teismo atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

7Skundas netenkintinas.

8Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

9Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu Vilniaus apygardos teisme ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas. Pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

10Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

11Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais.

12Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).

13Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

14Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15pareiškėjos J. P. skundą atmesti.

16Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai