Byla Iv-2697-365/2011
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

2sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

3dalyvaujant pareiškėjui V. M., jo atstovui Laurynui Biekšai, atsakovo atstovui Ramūnui Kučiauskui,

4viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos krašto apsaugos ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,

Nustatė

5Pareiškėjas V. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo 16 367,37 Lt išlaidų, susijusių su darbu užsienyje, kompensaciją už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.; 2) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki visiško atsiskaitymo dienos (b. l. 1-2).

6Pareiškėjas skunde (b.l. 1-2) nurodė, kad jis nuo 1997 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. rugsėjo 23 d. dirbo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarptautinių ryšių departamente vyriausiuoju specialistu. Krašto apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. P-710 jis buvo laikinai perkeltas dirbti į Europos Sąjungos instituciją – Europos Sąjungos misiją Ačėjuje, Indonezijoje, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis tuo metu galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija, Nr. IX-855) 41 straipsnio 5 dalimi, jam turėjo būti sumokėta su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacija, apskaičiuota Vyriausybės 1999 m. lapkričio 5 d. nutarime Nr. 1235 ,,Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veiklos“ nustatyta tvarka.

7Atsakovas pripažįsta pareigą sumokėti kompensaciją už išlaidas, susijusias su tarnyba Europos Sąjungos misijoje, tačiau klaidingai teigia, jog sumokėta suma, t. y. 11 214,68 Lt, yra visa mokėtina kompensacija. Krašto apsaugos ministerijos sumokėta suma – 11 214,68 Lt – tik dalis teisės aktuose nurodytos kompensacijos, kuri išmokėta už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. kovo 15 d.

8Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį tarp jo, kaip valstybės tarnautojo, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, darbdavio, susiklosčiusiems santykiams taikomos Darbo kodekso 141 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, reglamentuojančios darbdavio pareigą visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, įskaitant visas jam priklausančias sumas, taigi ir su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją. Atleidimo dieną atsakovas nesumokėjo pareiškėjui priklausančios kompensacijos, taip pažeisdamas ne tik Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 142 straipsnio 1 ir 2 dalių, bet ir Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pareiškėjo teigimu, atsakovui ne dėl jo kaltės uždelsus atsiskaityti, jam turėtų būti sumokėtas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

9Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10Atsiliepime į skundą (b. l. 10-12) nurodė, kad su pareiškėju atsiskaitė visiškai jo atleidimo iš pareigų dieną. paaiškino, kad ginčui dėl 1 6367,37 Lt kompensacijos, susijusios su darbo užsienyje, už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. taikytinas ieškinio senaties terminas.

11Paaiškino, kad pareiškėjas vadovaujantis krašto apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. P-710 „Dėl V. M. perkėlimo“ ir jame nurodytais pagrindais laikinai nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2006 m. kovo 15 d. buvo perkeltas į Europos Sąjungos misijos Ačėjoje (Indonezija) stebėtojo pareigas. Pagal šį įsakymą pareiškėjui buvo nustatyta 6,3 MMA pareiginė alga ir 6 proc. algos priedas už tarnybos stažą, numatyta apmokėti jo sveikatos draudimo ir kelionės išlaidas pagal pateiktus dokumentus. Pareiškėjas po minėtos misijos 2006 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 10IS-(8.2.7)-186 „Dėl išlaidų kompensavimo“ kreipėsi į Krašto apsaugos ministerijos sekretorių dėl misijos ir kelionės metu patirtų išlaidų kompensavimo. Pagal AB SEB banko pavedimą pareiškėjui 2006 m. gruodžio 14 d. buvo pervesta 11 214,68 Lt su darbu užsienyje susijusi kompensacija. Pareiškėjas gavęs šią kompensaciją, atsakovui jokių pretenzijų dėl ne visos kompensacijos išmokėjimo už darbą užsienyje nereiškė. Nagrinėjamas ginčas sietinas su laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 7 d. iki 2006 m. pabaigos. Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio ir 298 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo per 3 metų laikotarpį teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl minėtos kompensacijos priteisimo, tačiau to nepadarė, todėl praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.

12Atsakovo nuomone, Vyriausybės 1999 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1235 „Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veiklos“ nuostatos, numatančios kompensacijos mokėjimą, yra suformuluotos pakankamai aiškiai, tiksliai nustatančios koeficientų dydžius ir suprantamai tam, kad užimantis pakankamai aukštos (A lygio 13-15) kategorijos Krašto apsaugos ministerijos Tarptautinių ryšių departamento Tarptautinės teisės skyriaus vyriausiojo specialisto teisininko ir šio skyriaus vedėjo pareigas pareiškėjas galėtų suvokti, kad jam yra (buvo) išmokėta aiškiai mažesnė kompensacija, negu pagal nurodytas teisės normas priklausanti kompensacija, t. y., kad, pagal pareiškėją, buvo jam nesumokėta (16 367,37 Lt) su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacija. Atsižvelgdamas į išdėstytas teisines ir faktines aplinkybes, kurios pagrįstos įrodymais, į pareiškėjo statusą ir jo užimtas pareigas, mano, kad pareiškėjas jau nuo 2006 m. gruodžio 14 d. (CK 1.127 straipsnio 1 dalies taikymo prasme) turėjo žinoti apie savo teisės gauti vyriausybės nutarimu nustatyto dydžio kompensaciją pažeidimą.

13Nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais dėl ieškinio senaties, kad ieškinio pradžia laikytina 2010 m. rugsėjo 24 d., t. y. sekanti diena po atleidimo iš valstybės tarnybos dienos, ir kad jis ieškinio senaties termino nepraleido. Mano, kad DK 141 straipsnio taikymo prasme su pareiškėju buvo laiku ir visiškai atsiskaityta jo atleidimo iš tarnybos dieną – 2010 m. rugsėjo 23 d. jam sumokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir likusį pareiginį atlyginimą. Dėl šių atsiskaitymo dalykų pareiškėjas pretenzijų nereiškia. Pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinio jo darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki visiško atsiskaitymo dienos yra neproporcingas, pažeidžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Formuodamas teismų praktiką dėl Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakę, kad nustačius, jog su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, yra taikomos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-82/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1021/2009).

14II.

15Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16Teismas nustatė, kad Krašto apsaugos ministras 2005 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. P-710 „Dėl V. M. perkėlimo“ laikinai nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2006 m. kovo 15 d. perkėlė Krašto apsaugos ministerijos Tarptautinių ryšių departamento Tarptautinės teisės skyriaus vyriausiąjį specialistą teisininką V. M. į Europos sąjungos misijos Ačėjoje (Indonezija) stebėtojo pareigas. Pagal šį įsakymą pareiškėjui buvo nustatyta 6,3 MMA pareiginė alga ir 6 proc. algos priedas už tarnybos stažą, numatyta apmokėti jo sveikatos draudimo ir kelionės išlaidas pagal pateiktus dokumentus (b. l. 19). Pareiškėjas po misijos 2006 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 10IS-(8.2.7)-186 „Dėl išlaidų kompensavimo“ kreipėsi į Krašto apsaugos ministerijos sekretorių dėl misijos ir kelionės metu patirtų išlaidų kompensavimo, nurodydamas konkrečius Vyriausybės 1999 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1235 „Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veiklos“ punktus (b. l. 20). Krašto apsaugos ministerijos Buhalterinės apskaitos skyriaus 2006 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. BIS-061 siunčiamos finansinės ataskaitoje Užsienio reikalų Finansų departamentui matyti, kad pareiškėjui atsakovas sumokėjo su jo darbu užsienyje susijusią kompensaciją už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. kovo 15 d. ir kitas su minėta misija susijusias sumas (b. l. 21). Pagal AB SEB banko pavedimą pareiškėjui 2006 m. gruodžio 14 d. buvo pervesta 11 214,68 Lt su darbu užsienyje susijusi kompensacija (b. l. 22). Krašto apsaugos ministro 2010 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. P-1310 ,,Dėl V. M. atleidimo iš pareigų“, atsižvelgdamas į V. M. 2010 m. rugsėjo 16 d. prašymą atleido jį iš pareigų, nurodė išmokėti kompensaciją už 88,53 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų ir visiškai su juo atsiskaityti (b. l. 14).

17Pareiškėjas 2006 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 10IS-(8.2.7)-186 „Dėl išlaidų kompensavimo“ kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos, susijusios su jo darbu užsienyje, už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2006 m. kovo 15 d., išmokėjimo. Atsakovas pareiškėjui 2006 m. gruodžio 14 d. išmokėjo 11 214,68 Lt su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją. Teismas sprendime pažymėjo, jog skunde pareiškėjas nurodė, teisminio nagrinėjimo metu pats ir jo atstovas patvirtino, kad pareiškėjas, gavęs minėtą kompensacijos dalį, suprato, kad sumokėta ne visa dalis, todėl ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti likusią dalį. Remiantis pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais dokumentais, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie jam sumokėtą ne visą kompensacijos, susijusios su darbu užsienyje, dalį sužinojo 2006 m. gruodžio 14 d., išmokėjus jam 11 214,68 Lt kompensacijos, todėl senaties termino pradžia laikytina 2006 m. gruodžio 14 d. Teismas nurodė, kad pareiškėjo materialinio-teisinio pobūdžio reikalavimas kyla iš darbo teisinių santykių. Kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nėra įtvirtintas terminas, per kurį turėtų būti reiškiamas reikalavimas dėl valstybės tarnautojo negautos kompensacijos priteisimo, todėl, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėtos kompensacijos priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos dėl ieškinio senaties termino taikymo valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-486/07, 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-744/2007).

18Išanalizavęs byloje esančius įrodymus ir konstatavęs, kad pareiškėjas dar 2006 m. gruodžio 14 d. žinojo, jog buvo ar galėjo būti pažeistos jo teisės, kai jam buvo sumokėta ne visa priklausanti kompensacija, ką tiek skunde, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino pats pareiškėjas ir jo atstovas (tikėjosi, kad atsiskaitys vėliau), padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2006 m. gruodžio 14 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, todėl pareiškėjo prašymo priteisti jam iš atsakovo 16 367,37 Lt išlaidų, susijusių su darbu užsienyje, kompensaciją už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. netenkino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas žadėjo vėliau išmokėti likusią kompensacijos dalį, todėl pareiškėjas laukė ir nesiėmė veiksmų, tėra pareiškėjo pozicija. Pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas (A lygio 13-15 kategorijos) ir apdairus asmuo, dar 2006 m. gruodžio 14 d. turėjo ir galėjo suvokti, kad jam išmokėta ne visa kompensacija, ir spręsti iškilusią problemą teisės aktų nustatyta tvarka.

19III.

20Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

21Apeliacinis skundas (b.l. 61-64) grindžiamas šiais argumentais:

221. Darbo kodekso 141 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas darbdavio prievolės visiškai atsiskaityti su darbuotoju ir išmokėti visas jam priklausančias sumas įvykdymo terminas yra darbuotojo atleidimo diena. V. M. pirmoji kompensacijos dalis buvo išmokėta tik praėjus 8 mėnesiams nuo misijos Ačėjuje, todėl pareiškėjas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, žinodamas Darbo kodekso 141 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų teisinį reguliavimą, pagrįstai tikėjosi, kad likusi dalis kompensacijos taip pat bus išmokėta ateityje.

232. Atsakovui pripažįstant pareigą sumokėti pareiškėjui su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją, minėtos prievolės atsakovas išvengė pasinaudodamas vien formaliu pagrindu – ieškinio senaties institutu. Atsakovas – viešasis juridinis asmuo, valstybės institucija, valstybės biudžetinė įstaiga, įgyvendinanti valstybės funkcijas bei valstybinę valdžią, todėl jam keliami aukštesni reikalavimai. Pabrėžia, kad pareiškėją ir atsakovą siejo pasitikėjimo santykiai, būdingi darbuotojui ir darbdaviui, todėl pareiškėjas pagrįstai pasitikėjo atsakovu ir tikėjosi (teisėti lūkesčiai), kad atsakovas sumokės su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją, tačiau darbdavys, nesumokėdamas visų pareiškėjui priklausančių pinigų, pažeidė šį pasitikėjimą ir nepateisino teisėtų pareiškėjo lūkesčių ir interesų. Darbdavio ir darbuotojo santykių specifika išryškina teismų praktikoje pripažįstamą momentą, kad darbuotojas (tarnautojas) yra silpnesnė darbinių (tarnybos) santykių šalis, todėl prioritetiškai turi būti ginami jo interesai. Nurodytų išmokų mokėjimo praktika nebuvo galutinai susiklosčiusi, tvarka nuolat keitėsi, o atsakovas kompensacijos mokėjimą derino su Užsienio reikalų ministerija.

243. Pareiškėjas į atsakovą raštu kreipėsi 2006 m. balandžio 14 d., o kompensacija (11 214,68 Lt) už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. kovo 15 d. buvo sumokėta tik 2006 m. gruodžio 14 d., taigi kompensacijos dalis sumokėta visiškai nepriklausomai nuo pareiškėjo valios ir nepriklausė nuo pareiškėjo kreipimosi į atsakovą (tai sprendime pripažino ir pirmosios instancijos teismas).

254. Pareiškėjui buvo sumokėtos kelios išmokos, susijusios su darbo užsienyje metu patiriamomis išlaidomis (pavyzdžiui, mokėjimai už bagažo gabenimą ir pan.), tačiau šių mokėjimų terminai ir sąlygos buvo visiškai neapibrėžtos, neaiškios, dar nebuvo susiformavusi tokių išmokų mokėjimo praktika, todėl vienintelis ir realiausias, protingas ir teisingas kompensacijos sumokėjimui taikytinas senaties termino pradžios atskaitos taškas yra atleidimo iš tarnybos diena (2011 m. rugsėjo 23 d.), kai tarnautojui turi būti sumokamos visos jam priklausančios pinigų sumos pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 1 ir 2 dalis ir kada apdairus ir protingas asmuo tikrai galėjo ir turėjo suvokti, kad su juo nebus galutinai atsiskaityta.

265. Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalis nustato, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. sausio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1521/2009 pažymėjo, kad pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį joje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, kas reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamos pasekmės dėl neatsiskaitymo laiku.

27Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aktyviais veiksmais siekė, kad Krašto apsaugos ministerija su juo visiškai atsiskaitytų, nevengė priimti atsiskaitymą. Nesant pareiškėjo kaltės dėl uždelsimo atsiskaityti, už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki visiško atsiskaitymo dienos iš atsakovo taip pat priteistinas pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis, už visą uždelsimo atsiskaityti laiką.

286. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, prašant ištirti ar Darbo kodekso 27 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad darbo užmokestis ir su darbo užmokesčiu susijusi kompensacija gali būti priteisiami per trejų metų ieškinio senaties terminą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 23 straipsnio nuostatai „Nuosavybė neliečiama“ bei eksplicitiškai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam ir Konstitucinio Teismo doktrinoje išplėtotam teisinės valstybės principui.

29Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija – vientisas aktas, kad jos nuostatos yra susijusios ir sudaro darnią sistemą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia viena svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės įgyvendinimo prielaidų; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, taigi ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku; ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau, negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

30Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

31Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 68-72) nurodė, kad:

321. Lietuvos Respublikos Konstitucijos įpareigoja asmenis, ginančius savo teises, laikytis tiek materialinės, tiek procesinės teisės normų, galiojančių Lietuvos Respublikoje (23, 28, 30 straipsniai). Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Civilinio kodekso 1.5 straipsnis, kaip ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 3 dalis, nustato, kad civilinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Jeigu asmuo elgiasi neprotingai, neteisingai ar nesąžiningai, teismas gali atsisakyti ginti tokio asmens teises net ir tais atvejais, kai tokios teisės yra numatytos įstatyme. Jei įstatymas nenumato elgesio taisyklių konkrečioje situacijoje, asmenys privalo elgtis protingai, teisingai ir sąžiningai, nesiekdami pasinaudoti tuo, kad klausimas įstatyme nėra sureguliuotas tiesiogiai.

332. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Kadangi nei Administracinių bylų teisenos įstatymas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nenustato termino, per kurį turėtų būti reiškiamas reikalavimas dėl valstybės tarnautojo negautos kompensacijos priteisimo, todėl, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostata, valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėtos kompensacijos priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas, kurią papildo ir Darbo kodekso 298 straipsnio nuostata. Tai, kad taikomas būtent 3 metų senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimų pareiškimui, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2007 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A8-744/2007, 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-486/2007).

34Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą tenkinti.

35Atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

36Teisėjų kolegija

konstatuoja:

37IV.

38Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 16 367,37 Lt išlaidų, susijusių su darbu užsienyje, kompensaciją už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., ir vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki visiško atsiskaitymo dienos.

39Atsakovas Krašto apsaugos ministerija pareiškėjo teisės į kompensaciją ir kompensacijos dydžio nagrinėjamu atveju neginčija. Tačiau administracinėje byloje keliamas ieškinio senaties taikymo klausimas. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir reikalavimą priteisti kompensaciją už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. atmesti kaip nepagrįstą.

40Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.).

41Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.4 p.).

42Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 10IS-(8.2.7)-186 „Dėl išlaidų kompensavimo“ (b. l. 20) kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos, susijusios su jo darbu užsienyje, už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2006 m. kovo 15 d., išmokėjimo. Atsakovas pareiškėjui 2006 m. gruodžio 14 d. išmokėjo 11 214,68 Lt su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui teisė į ieškinį dėl neišmokėtos kompensacijos atsirado 2006 m. gruodžio 14 d., kai jam tapo žinoma, kad atsakovas išmokėjo ne visą priklausančią kompensaciją, susijusią su jo darbu užsienyje.

43Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

44Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2011 m. balandžio 22 d. (b. l. 1), todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.

45Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti įvertinamos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą, turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas.

46Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

47Tuo tikslu teismas įrodymų, susijusių su ieškinio senaties termino eigos pradžia ir pabaiga, ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, savo iniciatyva nerenka, tačiau turi atkreipti į tai šalių dėmesį ir pasiūlyti pateikti visus su tuo susijusius įrodymus (2002 m. CPK 158 straipsnio 3 dalis, 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis), išskyrus įstatymuose numatytus atvejus, kai teismas renka įrodymus savo iniciatyva (2002 m. CPK 160 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 20.7 p.).

48Pareiškėjas neprašė pirmosios instancijos teismo atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau nurodė, kad nurodytų išmokų mokėjimo praktika nebuvo galutinai susiklosčiusi, tvarka nuolat keitėsi, o atsakovas kompensacijos mokėjimą derino su Užsienio reikalų ministerija. Pareiškėjas, būdamas apdairus ar rūpestingas, pasitikėjo valstybės institucija ir pagrįstai manė, kad kompensacijos mokėjimas atidedamas dėl teisinio reguliavimo pokyčių ar (ir) techninių priežasčių. Taigi pirmosios instancijos teismas spręsti klausimą dėl ieškinio senaties atnaujinimo teisės normų taikymą privalėjo ex officio.

49Kaip jau buvo minėta, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti įvertinamos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą, turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje numatyta, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis paprastai nelaikytinas neteisėtas savo teisės įgyvendinimas, asmens kreipimasis ne į tą teismą arba kitas kompetentingas spręsti ginčą institucijas, o į kitas institucijas, neturinčias jurisdikcinių įgalinimų, netinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas, fizinio asmens liga, juridinio asmens darbuotojų bei vadovų kaita, aplaidumas ir pan.

50Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui ieškinio senaties terminą, nes nurodytos pareiškėjo priežastis dėl kurių jis nesikreipė tesiminės gynybos per tris metus, skaičiuojant šio termino pradžia nuo 2006 m. gruodžio 14 d. kada pareiškėjas sužinojo apie jo pažeistą teisę nėra svarbios.

51Tokiu būdu atsakovui atsisakius išmokėti pareiškėjui prašomą sumą jo atleidimo iš tarnybos dieną kilo ginčas, kurio sprendimui taikytinos minėtos ieškininės senaties terminą reguliuojančios normos. Pripažinus, jog pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas su pareiškėju jo atleidimo iš tarnybos metu pilnai neatsiskaitė. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už praleistą laiką pilnai atsiskaityti atleidžiant iš tarnybos yra nepagrįstas.

52Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 27 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad darbo užmokestis ir su darbo užmokesčiu susijusi kompensacija gali būti priteisiami per trejų metų ieškinio senaties terminą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 23 straipsnio nuostatai „Nuosavybė neliečiama“ bei eksplicitiškai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam ir Konstitucinio Teismo doktrinoje išplėtotam teisinės valstybės principui.

53Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje.

54Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-659/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, yra abejonė, kuri turi būti iš tiesų pagrįsta, pakankamai aiški, susijusi su abejonių protingumo ir teisingumo principų kontekste keliančių santykių sureguliavimu.

55Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje numatyta, kad ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. VIII–1864 (Žin., 2000, Nr. 74–2262) patvirtinto Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Taigi plačiąja prasme ieškinio senatimi visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis) veikimas yra ribojamas, taip pat tam tikra apimtimi kiekvienu konkrečiu atveju ribojamos asmens teisės į pažeistų jo teisių teisminę gynybą. Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.

56Atsižvelgdama į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, taip pat į tai, kad pareiškėjas prašyme nenurodė argumentų, pagrindžiančių prašomos ištirti teisės normos prieštaravimą Konstitucijos 48 ir 23 straipsniams, o teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Darbo kodekso normos konstitucingumo nekyla, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, todėl pareiškėjo prašymas netenkintinas.

57Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

58Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

59V. M. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą netenkinti.

60V. M. apeliacinį skundą atmesti.

61Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. spendimą palikti nepakeistą.

62Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,... 3. dalyvaujant pareiškėjui V. M., jo atstovui Laurynui Biekšai, atsakovo... 4. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 5. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,... 6. Pareiškėjas skunde (b.l. 1-2) nurodė, kad jis nuo 1997 m. rugsėjo 17 d. iki... 7. Atsakovas pripažįsta pareigą sumokėti kompensaciją už išlaidas,... 8. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį tarp jo, kaip valstybės... 9. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija su pareiškėjo... 10. Atsiliepime į skundą (b. l. 10-12) nurodė, kad su pareiškėju atsiskaitė... 11. Paaiškino, kad pareiškėjas vadovaujantis krašto apsaugos ministro 2005 m.... 12. Atsakovo nuomone, Vyriausybės 1999 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1235... 13. Nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais dėl ieškinio... 14. II.... 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu... 16. Teismas nustatė, kad Krašto apsaugos ministras 2005 m. rugsėjo 7 d. įsakymu... 17. Pareiškėjas 2006 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 10IS-(8.2.7)-186 „Dėl... 18. Išanalizavęs byloje esančius įrodymus ir konstatavęs, kad pareiškėjas... 19. III.... 20. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 21. Apeliacinis skundas (b.l. 61-64) grindžiamas šiais argumentais:... 22. 1. Darbo kodekso 141 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas darbdavio prievolės... 23. 2. Atsakovui pripažįstant pareigą sumokėti pareiškėjui su darbu... 24. 3. Pareiškėjas į atsakovą raštu kreipėsi 2006 m. balandžio 14 d., o... 25. 4. Pareiškėjui buvo sumokėtos kelios išmokos, susijusios su darbo... 26. 5. Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalis nustato, kad kai uždelsiama... 27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aktyviais veiksmais siekė, kad Krašto... 28. 6. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą,... 29. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija –... 30. Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.... 31. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 68-72) nurodė, kad:... 32. 1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos įpareigoja asmenis, ginančius savo... 33. 2. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad... 34. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas... 35. Atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė... 36. Teisėjų kolegija... 37. IV.... 38. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 16... 39. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija pareiškėjo teisės į kompensaciją ir... 40. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo... 41. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir... 42. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. balandžio 14... 43. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada,... 44. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2011 m. balandžio 22 d. (b. l. 1),... 45. Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties... 46. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti... 47. Tuo tikslu teismas įrodymų, susijusių su ieškinio senaties termino eigos... 48. Pareiškėjas neprašė pirmosios instancijos teismo atnaujinti ieškinio... 49. Kaip jau buvo minėta, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio... 50. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo... 51. Tokiu būdu atsakovui atsisakius išmokėti pareiškėjui prašomą sumą jo... 52. Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo kreiptis į Lietuvos... 53. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra... 54. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį teismą yra bylą... 55. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m.... 56. Atsižvelgdama į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje... 57. Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 58. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 59. V. M. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą... 60. V. M. apeliacinį skundą atmesti.... 61. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. spendimą palikti... 62. Nutartis neskundžiama....