Byla 2K-253/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams penkiems mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.

2Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, prie šios bausmės pridėjus pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės dalį galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.

3M. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (V. K. IĮ turto užvaldymas) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Baudžiamoji byla pagal 1964 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 277 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį (UAB „Kaišiadorių paukštynas“ turto užvaldymas) M. P. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

4Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmestas, o Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendis dėl M. P. pripažinimo kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paliktas nepakeistas.

5Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteisti L. J., N. G., A. G., tačiau dėl jų kasacine tvarka nesiskundžiama.

6Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

Nustatė

7M. P. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad kartu su N. G., veikdami bendrininkų grupe, prievartavo turtą, t. y. neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo ir kitų naudai vertė kitą asmenį perduoti teisę į turtą, grasindami nukentėjusiajam sunaikinti ar sugadinti jo turtą bei panaudodami kitokią psichinę prievartą:

82000 m. rugsėjo 30 d., veikdami bendrininkų grupe, M. P. priklausančiu automobiliu BMW 730 (valst. Nr. ( - )) jie išgabeno nukentėjusįjį A. K. per Kalvarijos pasienio kontrolės punktą į užsienį. Po to, prieš nukentėjusiajam A. K. sugrįžtant iš užsienio, 2000 m. spalio 22 d. N. G. ir M. P. paėmė jo turtą – 17 200 Lt vertės automobilį „Mercedes-Benz“ (valst. Nr. ( - )) su įranga viščiukams kepti, stovėjusį Klaipėdoje, Vingio g., prie 14 namo, prekybos centro „Mėta“ kieme. Reikalaudami iš A. K. duoti palankius jiems parodymus Klaipėdos rajono policijos komisariato iškeltoje baudžiamojoje byloje, pareikalavo perduoti teisę į turtą – sudaryti sutartį, pagal kurią M. P. savo nuožiūra galėtų disponuoti A. K. priklausančiu turtu – automobiliu „Mercedes-Benz“ (valst. Nr. ( - )). Taip privertę nukentėjusįjį perduoti savo turtinę teisę į šį automobilį M. P., N. G. ir M. P. 2000 m. lapkričio 9 d. perdavė automobilį „Mercedes-Benz“ R. G., užregistruodami šį automobilį jo vardu Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijoje.

9Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu M. P. taip pat nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule (sukčiavimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 19 d. nutartimi, išnagrinėjus nuteistojo M. P. kasacinį skundą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendis ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nuosprendis palikti nepakeisti; panaikinta 2007 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalis, kuria atmestas M. P. apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

10Kasaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo: panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti; tuo atveju, jei teismas jo veiksmuose nustatytų nusikalstamos veikos požymių, jam inkriminuotą veiką iš BK 181 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 233 straipsnio 1 dalį; taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo

11„Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paskirtą bausmę sumažinti vienu šeštadaliu; į paskirtos bausmės laiką įskaityti atliktą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę.

12Kasatorius teigia, kad jis neprievartavo A. K. turto ir prieš jį smurto nenaudojo; A. K., bijodamas, kad jo automobilis gali būti konfiskuotas, pats prašė perrašyti šį turtą kitam asmeniui.

13Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai dėl jo nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti, paremti prielaidomis, o ne objektyviais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ne visas bylos aplinkybes, nepatikrino visų versijų, padarė objektyviems įrodymams priešingas išvadas. Teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalį, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis tiesiogiai teisme netirtais duomenimis, kurių įrodomoji vertė yra abejotina. Apylinkės teismas įrodymus įvertino pagal vidinį įsitikinimą, kuris neturi objektyvaus pagrindo, nes kaltinantys įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė apylinkės teismo padarytų klaidų, neišnagrinėjo visų paduoto apeliacinio skundo argumentų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies normas.

14Kasatoriaus nuomone, teismas, vertindamas nukentėjusiųjų A. ir G. K. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam A. K. byla dėl sukčiavimo buvo nutraukta, ir jis, siekdamas išvengti grėsusios baudžiamosios atsakomybės, nutylėjo aplinkybes dėl savo netinkamų veiksmų. Teismai nepagrįstai nukentėjusiųjų parodymus laikė nuosekliais ir neprieštaringais, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai teisminio nagrinėjimo metu buvo akivaizdžiai šališki, jie nurodydavo skirtingas aplinkybes apie savo veiksmų priežastis. Kasatorius tvirtina, kad teismai neatsižvelgė į nukentėjusiųjų parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu (T. 12, b. l. 335, T. 13, b. l. 143, 147, T. 17, b. l. 183, T. 18, b. l. 94) apie tai, dėl kokių priežasčių nukentėjusysis A. K. išvyko į užsienį ir kas buvo automobilio perleidimo kitam asmeniui iniciatorius. Kasatoriaus nuomone, iš nukentėjusiųjų teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų matyti, kad jis, M. P., prieš nukentėjusiuosius jokios prievartos nenaudojo, A. K. į užsienį išvyko savo noru, o automobilio perrašymas vyko policijos pareigūno R. Ž. nurodymu. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas šių nukentėjusiųjų teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų su kitais byloje esančiais įrodymais, padarė nepagrįstas išvadas, kad jis, M. P., yra kaltas.

15Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad „Byloje teisingai nustatyta, kad tuo metu M. P. ir N. G., patys siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, pradėjo aktyvius veiksmus, tarp jų ir tokius, kuriais įbaugintų kitus nusikalstamų įvykių dalyvius, nes vienas iš įtariamųjų buvo išvežtas į Rusiją, o A. K. – į Lenkiją“; „nuteistieji, iš jų ir M. P., darė aktyvų psichologinį poveikį nukentėjusiesiems <...> poveikis patvirtinamas ir tuo, kad A. K. tuo metu neturėjo net lėšų gyvenimui užsienyje ir ten vykti nenorėjo“. Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog jis būtų vertęs A. G. ar A. K. išvykti iš Lietuvos; teisiamajame posėdyje apklausta G. K. patvirtino, kad jos vyras geranoriškai išvyko į užsienį. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios G. K. versiją, kad prieš ją buvo panaudota psichinė prievarta. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad G. K. yra šeiminiais ryšiais susijęs asmuo su A. K. Šis tuo metu buvo įtariamasis baudžiamojoje byloje; siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir turto konfiskavimo išvyko į Lenkiją bei prašė jo, M. P., padėti perleisti automobilį kitiems asmenims. Šias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. B. kurio parodymus teismas nepagrįstai, vien formaliais argumentais atmetė.

16Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normas, kvalifikuodami veiką ne pagal tą straipsnį, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už neva jo padarytą nusikalstamą veiką. Kasatoriaus nuomone, nors tikslas ir motyvas nėra būtinieji BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, jie yra svarbūs atribojant šią nusikalstamą veiką nuo kitų objektyviaisiais požymiais panašių nusikalstamų veikų. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai sutampa su BK 233 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviaisiais požymiais. Šie nusikaltimai atskiriami pagal nusikaltimo padarymo motyvą ir tikslą. Kasatoriaus nuomone, pagal nukentėjusiųjų parodymus automobilis buvo paimtas turint tikslą, kad A. K. duotų parodymus, kuriuose neminėtų jo, M. P., ir N. G., o turto panaudos sutartis buvo sudaryta siekiant, kad A. K. nepakeistų jau duotų parodymų. Taigi šios nusikalstamos veikos motyvas buvo ne siekis įgyti svetimą turtą, bet tam, kad būtų duoti tikrovės neatitinkantys parodymai, todėl teismai turėjo kvalifikuoti veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. K. buvo įtariamasis ir tik vėliau buvo pripažintas nukentėjusiuoju, kasatoriaus nuomone, nepašalina padarytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurių visuma rodo, kad galėjo būti daromas neteisėtas poveikis A. K. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad „kaltinimas dėl poveikio liudytojams baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pareikštas ir jis šioje byloje nenagrinėjamas“, nes tai prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymui ir pažeidžia nuteistojo teises. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad padaryta lengvesnė nusikalstama veika, remdamasis BPK 320 straipsniu, galėjo veiką perkvalifikuoti pagal kitą straipsnį nepasunkindamas nuteistojo padėties.

17Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, neįvertino, kad jis rūpinasi ir išlaiko du mažamečius vaikus – penkiolikos metų Osvaldą ir vienerių metų Matą, pastarojo motiną, kuri šiuo metu yra dekretinėse atostogose, rūpinasi savo sergančiais tėvais, nuo 1993 metų yra aktyvus verslininkas, teikė labdarą, aktyviai dalyvauja visuomenei naudingoje veikloje, ir paskyrė jam per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, teismai, netaikydami 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nuostatų, netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas – BK 78 straipsnį. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu jis nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas iki įsigaliojant amnestijos aktui. Prieš šių nusikaltimų padarymą jis nebuvo teistas. Šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, remiantis BK 63 straipsniu, buvo subendrintos su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Esant nusikalstamų veikų sutapčiai turi būti paskirta tokia galutinė bausmė, kuri būtų paskirta, jei visos padarytos nusikalstamos veikos būtų išnagrinėtos ir už jas paskirtos bausmės vienu nuosprendžiu. Jis teisiamu laikomas pirmą kartą, viena iš nusikalstamų veikų, numatyta BK 181 straipsnyje, yra priskiriama amnestijos akte nurodytiems nusikaltimams, už kuriuos nuteistiems asmenims ribojamas amnestijos taikymas, todėl, pritaikius amnestijos akto 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, jam paskirta bausmė turėtų būti sumažinta vienu šeštadaliu.

18Kasatorius dar nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepritaikė BK 63 straipsnio 9 dalies normų, nes paskyręs bausmes už atskirus nusikaltimus ir subendrinęs jas su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, į bausmės laiką įskaitė tik laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką, bet neįskaitė atliktos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės.

19Atsiliepimu į nuteistojo M. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

20Prokuroro nuomone, kai kurie kasacinio skundo argumentai, kur kasatorius nurodo, kad jis svetimo turto neprievartavo, prieš nukentėjusįjį A. K. smurto nenaudojo, šis mikroautobusą jam perrašė laisva valia, bijodamas mikroautobuso konfiskavimo, kad teismas netinkamai įvertino nukentėjusiųjų A. ir G. K., liudytojo R. G. parodymus, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl jie paliktini nenagrinėti.

21Kasaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Iš teismų sprendimų matyti, kad abiejų instancijų teismai M. P. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, grindė surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumos įvertinimu. Kasacinio skundo teiginiai, kad apylinkės teismo nuosprendis grindžiamas tiesiogiai neištirtais teisiamajame posėdyje įrodymais, yra deklaratyvaus pobūdžio, nes kasatorius nenurodo, kokie duomenys, kuriais teismas grindė nuosprendį, nebuvo tiesiogiai išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu.

22Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta visais svarbiais aspektais, kurie buvo nurodyti M. P. apeliaciniame skunde, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

23Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, vertindami tik objektyviuosius padarytos veikos požymius, bet netirdami ir neanalizuodami subjektyviųjų požymių (motyvų ir tikslų), padarė nepagrįstas išvadas, kad buvo prievartaujamas turtas. Jo veiką teismas privalėjo kvalifikuoti pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Šie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti.

24BK 181 straipsnio 1 dalis apibrėžia turto prievartavimo požymius. Pagal šį įstatymą baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, arba panaudoti psichinę prievartą.

25Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnių teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis M. P., veikdamas bendrininkų grupe su kitu nuteistuoju N. G., neturėdamas jokio teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė nukentėjusįjį perduoti teisę į turtą sudarant sutartį, kuria remdamasis M. P. savo nuožiūra galėtų disponuoti nukentėjusiajam priklausančiu turtu (automobiliu). Šios teismo išvados yra pagrįstos bylos duomenimis. Turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 1 dalis) sudėtis yra formali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo neteisėtų turtinių reikalavimų pateikimo. Šios bylos nustatytos faktinės aplinkybės leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis suprato, jog teisę į savo turtą jis turi perduoti vykdydamas aiškiai neteisėtus M. P. reikalavimus, suvokdamas, kad kasatorius neturi jokių teisių į turtą, kurio reikalauja. M. P. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.

26Nepagrįstas kasatoriaus tvirtinimas, kad byloje teismai (pirmosios ir apeliacinės instancijų), netaikydami 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas.

27Amnestijos įstatymo taikymas yra galimas tik po to, kai teismas, vadovaudamasis BK 63 ar 64 straipsnių nuostatomis, subendrina nuteistajam paskirtas bausmes ir nustato galutinę paskirtą bausmę. Amnestijos įstatymo 9 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad amnestija netaikoma asmenims, padariusiems kelis nusikaltimus, jeigu bent dėl vieno iš jų šis įstatymas amnestijos nenumato. M. P. galutinė bausmė paskirta subendrinus bausmes, paskirtas už keturis nusikaltimus, tarp jų ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 straipsnio 1 dalyje, kuri padaryta 2003 m. sausio 31 d., t. y. po įstatyme nustatytos datos – 2002 m. spalio 25 d. (įstatymo 10 straipsnis). Taigi teismas, vadovaujantis amnestijos įstatymo 9 straipsnio 4 punktu, neturėjo teisės taikyti nuteistajam M. P. amnestijos.

28Prokuroro nuomone, teismai nepažeidė ir BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų. Klaipėdos rajono apylinkės teismas, priimdamas 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendį, neturėjo duomenų apie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžio įvykdymą, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai pritaikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas.

29Apylinkės teismas, skirdamas bausmę M. P., vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (turto prievartavimą padarė bendrininkų grupe), paskyrė bausmę, atitinkančią baudžiamojo įstatymo reikalavimus, todėl jos švelninti nėra pagrindo.

30Nuteistojo M. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

31Dėl BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatų taikymo

32

33Kasatorius tvirtina, kad teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalį, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, remdamasis tiesiogiai teisme netirtais duomenimis, kurių įrodomoji vertė yra abejotina. Jis teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai buvo prieštaringi, bei kartu pažymi, kad teismas neatsižvelgė į nukentėjusiųjų parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu apie tai, kad A. Kasparavičius savo noru išvyko į užsienį ir kas buvo automobilio perleidimo iniciatorius.

34BPK 20 straipsnyje nustatyti reikalavimai įrodymams, kuriais grindžiamos teismo nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės, ir jų vertinimui. Pagal BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalis įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

35Pagal teismų praktiką nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes; apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5, 3.1.8 punktai).

36Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. P. kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, šių nuostatų laikėsi. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas apklausė nukentėjusiuosius A. K., G. K., perskaitė liudytojo R. G. parodymus, ištyrė rašytinius bylos įrodymus – 2000 m. gruodžio 27 d. poėmio protokolą, operatyvinės tarnybos pažymą, pažymą – sąskaitą. Jie atitinka BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintus reikalavimus, keliamus įrodymams. Įvertinęs šių įrodymų visetą teismas pagrindė M. P. ir kito bendrininko kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

37Pažymėtina, kad liudytojo R. G. parodymai, priešingai kasatoriaus teigimui, yra svarbūs, nes patvirtinto tą aplinkybę, kad būtent M. P., nedalyvaujant turto savininkui, siūlė pirkti mikroautobusą išsimokėtinai tik už 4000 Lt, iš karto jam sumokant apie 500 Lt, o vėliau kiekvieną mėnesį – po 200 Lt. Pagal bylos medžiagą nukentėjusysis mikroautobusą pirko už 17 200 Lt. Taigi M. P. tvirtinimas, kad mikroautobusas buvo parduodamas prašant nukentėjusiajam ir tik už 4000 Lt prieštarauja logikai. Be to, nukentėjusysis apie neteisėtus veiksmus prievartaujant turtą iš karto pranešė policijai, nurodydamas, kad M. P. ir N. G. pagrasino nepakeisti parodymų ir privertė surašyti generalinį įgaliojimą dėl automobilio, jam atsisakius tai padaryti, grasino automobilį sudeginti (T. 5, b. l. 67).

38Kasatorius nepagrįstai ir neargumentuotai nurodo, kad nukentėjusiųjų parodymai, duoti teisme, buvo prieštaringi bei kad vertindami nukentėjusiojo A. K. parodymus teismai neatsižvelgė į tai, jog šiam nukentėjusiajam baudžiamoji byla dėl sukčiavimo buvo nutraukta. Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2001 m. sausio 17 d. nutarimu baudžiamoji byla, iškelta A. K. pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis 1961 m. BK 151 straipsniu, buvo nutraukta, nes jis padėjo išaiškinti organizuotos grupės nusikalstamą veiką (T. 5, b. l. 3–4). Pagal susiformavusią teismų praktiką asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje (atitinka 1961 m. BK 151 straipsnį) numatytu pagrindu, parodymai vertinami pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 5 punktas). A. K. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, proceso dalyviai turėjo galimybę pateikti jam klausimų apie svarbias bylai aplinkybes, jo parodymai įvertinti palyginus juos su kita bylos medžiaga, todėl jų patikimumas abejonių nekelia.

39Tačiau pagal bylos duomenis pripažintina, kad kasatorius teisingai nurodo, jog A. K. savo noru išvyko į užsienį. 2000 m. spalio 4 d. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl A. G. individualios įmonės turto užvaldymo apgaulės būdu. Tyrimo institucijos domėjosi ir A. K. veiklos, dirbant jam šioje įmonėje vadybininku, teisėtumu. Nors pagal bylos medžiagą A. K. išvykti į užsienį ir pasiūlė M. P., pastarojo veiksmų negalima vertinti kaip psichinės prievartos, nes iš A. K. ir G. K. duotų parodymų matyti, kad nukentėjusysis, atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, gresiančius įtarimus dėl nusikalstamos veikos padarymo, sutiko, kad reikia išvažiuoti į užsienį. Apie tai spręstina iš A. K. teisiamajame posėdyje duotų parodymų: „<...> mane surado P. ir G. ir pasakė, kad G. nuėjo į policiją, o man gresia laisvės atėmimas. Pasakė, kad man geriau dingti iš Lietuvos, kad manęs negalėtų apklausti policijoje. <...> Aš sutikau išvykti iš Lietuvos. <...> Su draugu Norvegijoje buvau sutaręs, kad apsigyvensiu pas jį, bet man nepavyko rasti darbo“ (T. 3, b. l. 147–148). Nukentėjusioji G. K. davė parodymus: „<...> jie pasiūlė vyrui važiuoti į užsienį kol byla aprims“ (T. 18, b. l. 94), „Aš žinojau, kad vyras geranoriškai išvyksta į užsienį, nes aš pati surinkau jam daiktus“ (T. 18, b. l. 96). Taigi teismo nustatyta aplinkybė, kad 2000 m. rugsėjo 30 d. M. P. ir N. G. M. P. priklausančiu automobiliu BMW 730 (valst. Nr. ( - )) išgabeno nukentėjusįjį A. K. per Kalvarijos pasienio kontrolės postą į užsienį, iš nuosprendžio šalintina.

40Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, jos atribojimo nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje

41

42Kasatorius nurodo, kad nors ir pripažinus, jog jo veiksmai buvo neteisėti, jie netinkamai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad atsižvelgus į nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytą veikos padarymo motyvą, veika atitiktų BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

43Kasatoriaus prašymas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį yra atmestinas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. P. kartu su N. G., neturėdami teisėto pagrindo, grasindami nukentėjusiajam sunaikinti ar sugadinti jo turtą bei panaudodami kitokią psichinę prievartą, vertė nukentėjusįjį perduoti teisę į turtą – sudaryti sutartį, pagal kurią M. P. savo nuožiūra galėtų disponuoti A. K. priklausančiu automobiliu „Mercedes-Benz“. Nukentėjusysis perdavė savo turtinę teisę į šį automobilį M. P., o N. G. ir M. P. perdavė automobilį „Mercedes-Benz“ R. G., kurį užregistravo šio vardu.

44BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama nusikaltimams nuosavybei. Ja yra kėsinamasi į nuosavybės ir kitas daiktines, prievolines ar kitos kilmės turtines teises, taip pat turtinius interesus. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos kaltininką ar kitą asmenį ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus; jis nėra susijęs su reikalaujančiojo ir nukentėjusiojo ankstesniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartavimo dalykas yra nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausantis turtas, teisė į turtą, kurią įgijęs kaltininkas turės galimybę turtą valdyti, naudotis ir disponuoti, turtinio pobūdžio veiksmų atlikimas ar susilaikymas nuo jų.

45Būtinasis turto prievartavimo požymis – psichinės prievartos panaudojimas, tai gali būti įvairūs grasinimai nukentėjusiajam ar kitam asmeniui: fizinio smurto panaudojimas, turto sunaikinimas ar sugadinimas, kompromituojančios ar kitos informacijos paskelbimas, kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą. Materialinės pasekmės turi reikšmės nusikaltimo sudėčiai, kai jos atitinka BK 181 straipsnio 2 dalyje nustatytus kvalifikuojamuosius požymius. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tiesioginė tyčia. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji šios veikos subjektyviosios pusės požymiai ir įrodinėti jų nereikia. Tačiau paprastai turto prievartavimo atveju kaltininkas nurodo neteisėto vertimo perduoti turtą motyvą.

46Kasatorius nurodo, kad teismai nustatė, jog nusikalstamos veikos motyvas buvo siekis priversti nukentėjusįjį A. K. duoti neteisingus parodymus parengtinio baudžiamosios bylos tyrimo metu, todėl veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (poveikis liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui). Iš tikrųjų iš bylos medžiagos matyti, kad M. P. ir N. G. reikalavo, kad A. K. duotų neteisingus, palankius jiems parodymus. Šį reikalavimą jie pateikė po to, kai paėmė nukentėjusiajam priklausantį mikroautobusą prieš sugrįžtant šiam iš užsienio. Tačiau negalima spręsti, ar nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, atsižvelgiant vien tik į veikos padarymo motyvą. Baudžiamojoje teisėje padarytos veikos vertinimas priklauso nuo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, formuluotės, t. y. nusikalstamos veikos sudėties požymių aprašymo straipsnio dispozicijoje. Nusikalstamos veikos dalykas įeina į nusikalstamos veikos sudėtį, nulemia veikos baudžiamumą, jei jis yra aprašytas Baudžiamojo kodekso konkretaus straipsnio dispozicijoje; nesant nusikaltimo dalyko ar jo neįrodžius, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nusikaltimams teisingumui. Ja kėsinamasi į normalią ikiteisminio tyrimo, teismo veiklą vykdant teisingumą. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalies dispoziciją atsakomybė iškyla tik už neteisėtus veiksmus siekiant paveikti konkrečiai įstatyme išvardytus baudžiamųjų procesinių santykių subjektus, t. y. liudytoją, nukentėjusįjį, ekspertą, specialistą, revizorių, vertėją, siekiant, kad jie duotų neteisingus parodymus, išvadas, pateiktų kitą melagingą informaciją. Taigi pagal BK 233 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė siejama tik su tam tikromis nukentėjusiojo savybėmis, kurias jis įgyja, dalyvaudamas baudžiamajame procese. Už siekimą paveikti įtariamąjį ar kaltinamąjį baudžiamoji atsakomybė pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nekyla. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. P. inkriminuotos veikos padarymo metu nukentėjusysis A. K. 2000 m. spalio 25 d., lapkričio 2 d. buvo apklaustas kaip įtariamasis dėl nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 274 straipsnio 1 dalyje. Taigi M. P. siekė paveikti A. K., apklausiamą kaip įtariamąjį, todėl jau vien dėl šios aplinkybės kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo. Tai, kad A. K. iškelta baudžiamoji byla 1961 m. BK 151 straipsnio pagrindu buvo nutraukta, o vėliau jis buvo apklaustas kaip liudytojas, nėra teisiškai reikšminga.

47M. P. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. A. K. nuosekliai tvirtino, kad dėl neteisėtų M. P. ir N. G. veiksmų, jiems paėmus automobilį „Mercedes-Benz“, grasinant jį sudeginti, reikalaujant duoti jiems palankius parodymus Klaipėdos rajono PK iškeltoje baudžiamojoje byloje, jis buvo verčiamas perduoti teisę į turtą – sudaryti sutartį, pagal kurią M. P. savo nuožiūra galėtų disponuoti svetimu turtu – automobiliu „Mercedes-Benz“. Nepagrįstai kasatorius tvirtina, kad automobilio perrašymas vyko policijos pareigūno R. Ž. nurodymu, nes „nukentėjusieji galbūt ir nebūtų perrašę savo automobilio, jei nebūtų gavę policininko Ž. patarimo parašyti įgaliojimą bei garantijų, kad tas daiktas liks jiems“. Jau minėta, kad pagrindinė turto prievartavimo sudėtis, numatyta BK 181 straipsnio 1 dalyje, yra formali, t. y. nusikalstama veika laikoma baigta, kai grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią psichinę prievartą nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos. Pasekmės, šiuo atveju tai, kad nukentėjusiojo turtinė teisė į automobilį buvo perduota M. P., taip pat ar turtinė teisė buvo perduota žinant policijos pareigūnui R. Ž., neturi reikšmės nusikalstamos veikos vertinimui bei jos kvalifikacijai.

48Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties

49Šioje nutartyje jau pasisakyta, kad pagal bylos medžiagą nėra pagrindo pripažinti, jog M. P. vertė A. K. išvykti į užsienį. Taigi kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys apie tai, kad M. P. ir N. G. išvežė A. K. į Lenkiją, neatitinka tikrovės, yra teisingas. Tačiau kitas kasatoriaus argumentas dėl netinkamo liudytojo R. B. parodymų vertinimo yra atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė R. B. parodymais, teisinančiais M. P., duotais bylą nagrinėjant teismo posėdyje apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje R. B. jau buvo apklaustas, jo parodymai atitiko parengtinio tyrimo metu duotus parodymus, kurie nebuvo teisinantys M. P. Savo apeliaciniame skunde M. P. nenurodė, kad R. B. duoti parodymai buvo netinkamai įvertinti. Be to, ir pats R. B. patvirtino, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktą 2007 m. lapkričio 9 d. kreipimąsi surašė ne jis, kas surašė, nežino, o pasirašyti jam atnešė M. P. (T. 20, b. l. 13). Taigi esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė naujus šio liudytojo parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Apygardos teismo sprendimas atitinka BPK 332 straipsnyje nustatytus reikalavimus, keliamus apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui.

50Dėl BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymo

51

52Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepritaikė BK 63 straipsnio 9 dalies normos, nes, paskyręs bausmes už atskirus nusikaltimus ir subendrinęs jas su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, į bausmės laiką neįskaitė atliktos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – sumokėtos 5000 Lt baudos.

53Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad galutinė bausmė, subendrinus, remiantis BK 63 straipsnio nuostatomis, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes, nustatyta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams. Nors Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 186 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, M. P. buvo paskirta bausmė – 5000 Lt bauda, skundžiamu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu ši bausmė buvo subendrinta su pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausme, remiantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, taikant bausmių apėmimo būdą, t. y. griežtesne – laisvės atėmimo – bausme apimant švelnesnę – baudą. Taigi M. P. galutinė pagal du nuosprendžius subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas. Pagal BK 63 straipsnio 9 punktą, kai asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikalstamą veiką, skiriant bausmę pagal naują nuosprendį, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Skundžiamo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžio priėmimo metu M. P. 5000 Lt baudos, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu, nebuvo sumokėjęs, todėl taikyti šios įstatymo nuostatos teismui nereikėjo. M. P. 5000 Lt baudą sumokėjo tik 2006 m. rugpjūčio 28 d., t. y. po Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžio priėmimo. Kadangi bendrindamas bausmes pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo, remdamasis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, keisti nuosprendžio ir įskaityti į bausmės laiką sumokėtos baudos.

54

55Dėl 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ taikymo ir bausmės

56Kasatorius taip pat teigia, kad teismai pažeidė BK 78 straipsnio nuostatas, nes nepritaikė 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto.

57Pagal BK 78 straipsnį nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo Seimo priimtu amnestijos aktu; amnestijos pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato amnestijos aktas.

58Įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 9 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad amnestija netaikoma asmenims, padariusiems kelis nusikalstimus, jeigu bent dėl vieno iš jų Įstatymas amnestijos nenumato; 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems Įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2002 m. spalio 25 d. įskaitytinai.

59Pagal teismų praktiką amnestijos įstatymo taikymas yra galimas tik po to, kai nustatoma, kokia yra konkreti galutinė kaltininkui paskirta laisvės atėmimo bausmė ir ar kaltininkas turės realiai ją atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-360/2003, skelbta „Teismų praktika“ Nr. 19, p. 147). Taigi tuo atveju, kai kaltininkas yra padaręs kelias nusikalstamas veikas, už kurias nuosprendžiu paskiriama galutinė bausmė, jeigu bent viena iš šių veikų padaryta po 2002 m. spalio 25 d., Įstatymo taikyti negalima.

60Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu M. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo subendrintos su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 186 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, nustatant galutinę bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams šešiems mėnesiams. Nusikalstama veika, numatyta BK 186 straipsnio 1 dalyje, įeinanti į nusikalstamų veikų sutaptį, už kurias Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta bausmė, buvo padaryta 2003 m. sausio 31 d., t. y. po Įstatyme nustatytos datos – 2002 m. spalio 25 d. Dėl šių aplinkybių taikyti M. P. Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nėra teisinio pagrindo.

61Kasatorius taip pat nurodo, kad jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, nes teismas neįvertino jo asmenybės, neatsižvelgė, kad tokios bausmės paskyrimas padarys didelę žalą jo šeimai, t. y. netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas.

62Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tuo atveju, jeigu bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Pagal nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, iš esmės laikėsi ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse: atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad M. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina tai, kad turto prievartavimą padarė veikdamas bendrininkų grupe. Nuteistojo kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės (jis išlaiko du mažamečius vaikus, sūnaus motiną, padeda savo tėvams) nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės.

63Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

64Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį pakeisti.

65Pašalinti aplinkybę, kad 2000 m. rugsėjo 30 d. M. P. ir N. G. M. P. priklausančiu automobiliu BMW 730 (valst. Nr. ( - )) išgabeno nukentėjusįjį A. K. per Kalvarijos pasienio kontrolės punktą į užsienį.

66Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį,... 3. M. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (V. K. IĮ turto užvaldymas)... 4. Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteisti L. J., N. G., A. G., tačiau dėl jų... 6. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,... 7. M. P. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad kartu su N. G.,... 8. 2000 m. rugsėjo 30 d., veikdami bendrininkų grupe, M. P. priklausančiu... 9. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu M. P.... 10. Kasaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo: panaikinti Klaipėdos rajono... 11. „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties... 12. Kasatorius teigia, kad jis neprievartavo A. K. turto ir prieš jį smurto... 13. Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai dėl jo nuteisimo pagal BK 181... 14. Kasatoriaus nuomone, teismas, vertindamas nukentėjusiųjų A. ir G. K.... 15. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai... 16. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė Baudžiamojo... 17. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į visas BK 54... 18. Kasatorius dar nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo... 19. Atsiliepimu į nuteistojo M. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos... 20. Prokuroro nuomone, kai kurie kasacinio skundo argumentai, kur kasatorius... 21. Kasaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad pirmosios ir apeliacinės... 22. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta visais svarbiais... 23. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, vertindami tik... 24. BK 181 straipsnio 1 dalis apibrėžia turto prievartavimo požymius. Pagal šį... 25. Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina... 26. Nepagrįstas kasatoriaus tvirtinimas, kad byloje teismai (pirmosios ir... 27. Amnestijos įstatymo taikymas yra galimas tik po to, kai teismas,... 28. Prokuroro nuomone, teismai nepažeidė ir BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų.... 29. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę M. P., vadovavosi bendraisiais bausmių... 30. Nuteistojo M. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 31. Dėl BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatų taikymo... 32. ... 33. Kasatorius tvirtina, kad teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalį,... 34. BPK 20 straipsnyje nustatyti reikalavimai įrodymams, kuriais grindžiamos... 35. Pagal teismų praktiką nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka... 36. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. P. kaltu pagal BK 181... 37. Pažymėtina, kad liudytojo R. G. parodymai, priešingai kasatoriaus teigimui,... 38. Kasatorius nepagrįstai ir neargumentuotai nurodo, kad nukentėjusiųjų... 39. Tačiau pagal bylos duomenis pripažintina, kad kasatorius teisingai nurodo,... 40. Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, jos... 41. ... 42. Kasatorius nurodo, kad nors ir pripažinus, jog jo veiksmai buvo neteisėti,... 43. Kasatoriaus prašymas perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 233... 44. BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama... 45. Būtinasis turto prievartavimo požymis – psichinės prievartos panaudojimas,... 46. Kasatorius nurodo, kad teismai nustatė, jog nusikalstamos veikos motyvas buvo... 47. M. P. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. A. K.... 48. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties... 49. Šioje nutartyje jau pasisakyta, kad pagal bylos medžiagą nėra pagrindo... 50. Dėl BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymo... 51. ... 52. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepritaikė... 53. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad... 54. ... 55. Dėl 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl... 56. Kasatorius taip pat teigia, kad teismai pažeidė BK 78 straipsnio... 57. Pagal BK 78 straipsnį nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas... 58. Įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos... 59. Pagal teismų praktiką amnestijos įstatymo taikymas yra galimas tik po to,... 60. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu M. P.... 61. Kasatorius taip pat nurodo, kad jam paskirta per griežta laisvės atėmimo... 62. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę... 63. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,... 64. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir... 65. Pašalinti aplinkybę, kad 2000 m. rugsėjo 30 d. M. P. ir N. G. M. P.... 66. Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą....