Byla 2A-69-254/2018
Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens D. D. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. D. patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. D., VĮ „Turto bankas“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

2Teismas

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
  2. Pareiškėja N. D. su patikslintu pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), susidedantį iš pastatų: gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), vietovės plane pažymėto 1A1p, ūkinių pastatų, vietovės plane pažymėtų 2I1p., 3I1p., 4I1m., 5I1m., 6I1m., 7I1p., bei kiemo statinių, unikalus Nr. ( - ) (stoginės, lauko tualeto, šulinio).
  3. Patikslintame pareiškime nurodė, kad gyveno kartu su R. S. jai asmeninės nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojo namo dalyje, kurią vėliau pardavė ir gautus pinigus panaudojo naujo gyvenamojo namo pirkimui. 1977 m. už pareiškėjos gautus pinigus pardavus namo dalį (1000 rublių) ir R. S. paskolą iš „Gegužės pirmosios“ kolūkio iš kolūkio nusipirko gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, 1970 m. statybos. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties neturi, šio turto registracija po jo įsigijimo atlikta nebuvo. R. S. iki mirties (2012 m. balandžio 24 d.) gyveno su apeliante 1977 m. nupirktame name. R. S. dukra D. D. kreipėsi į notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, paveldėjimo byla užvesta, bet paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas, nes R. S. savo vardu jokio nekilnojamojo turto neturėjo. Po R. S. mirties apeliantė pradėjo tvarkyti nuosavybės dokumentus ir paaiškėjo, kad minėtas turtas neįteisintas nei apeliantės, nei R. S. vardu. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja daugiau kaip dešimt metų faktiškai naudoja, valdo ir eksploatuoja ginčo objektus, ką patvirtina byloje pateikti įrodymai, prašė teismo pripažinti faktą, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamuosius daiktus.
  4. Suinteresuotas asmuo D. D. (R. S. dukra) atsiliepimu su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir kiemo statinius adresu ( - ), įgijo pareiškėja ir jos tėvas R. S.. Jos tėvo R. S. indėlis įsigyjant namą buvo didesnis nei pareiškėjos. Pažymėjo, kad tėvas dirbo Kėdainių rajono „Gegužės pirmosios“ kolūkyje kombainininku, daug uždirbdavo, buvo paėmęs paskolą gyvenamajam namui įsigyti, mokėjo įnašus už namą, ką patvirtina byloje pateikti pinigų priėmimo kvitai. Grąžintos paskolos dydis viršija pareiškėjos nurodytą sumą 1000 rublių, kuria ji prisidėjo prie namo įgijimo. Tokiu būdu D. D. nesutinka, kad tik pareiškėjos vardu būtų įforminta nuosavybės teisė į pastatus, kadangi jos tėvo valia buvo, kad namą paveldėtų jo dukra.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškimą tenkino – nustatė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėja N. D. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ).
  2. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, liudytojų paaiškinimus, darė išvadą, kad pareiškėja, įrodė savo reikalavimo pagrįstumą.
  3. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėja N. D. 1976 m. gruodžio 16 d. už 1000 rublių pardavė jai asmeninės nuosavybės priklausančią ½ namo dalį, ( - ), o1977 metais asmeninėmis lėšomis iš „Gegužės pirmosios“ kolūkio nupirko namą, esantį ( - ). Pirkimo dokumentų pareiškėja neturi, jų nėra ir archyvuose. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad ginčo name nuo 1977 metų gyveno N. D., jos sūnus A. D. ir sugyventinis R. S. (iki mirties 2012 m. balandžio 24 d.). Vadovaudamasis liudytojų K. D. ir V. G. parodymais, teismas konstatavo, kad ginčo namą su priklausiniais, įsigijo N. D., kuri statinius valdo sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, jais naudojasi ir juos prižiūri daugiau kaip 10 metų. Į nekilnojamąjį turtą (statinius), esantį ( - ), nuosavybės teisė nėra niekam įregistruota.
  4. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, kad nors pareiškėja nėra ginčo turto savininkė, tačiau yra sąžiningai įgijusi minėtą nekilnojamąjį daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdo daugiau kaip 10 metų. Teismas nenustatė, kad per laikotarpį, kuomet pareiškėja valdė ginčo turtą, kas nors būtų pareiškęs pretenzijas į jį. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo D. D. nenuginčijo, kad ginčo minėtas namas su ūkiniu pastatu, buvo parduotas pareiškėjai. Suinteresuotas asmuo D. D. neįrodinėjo, kad objekto valdymą pareiškėja yra pradėjusi nesąžiningai ar valdo neteisėtai.
  5. Teismas vertino, kad D. D. pateikti kvitai apie įmokas kolūkiui nepatvirtina aplinkybės, jog R. S. mokėjo už ginčo statinius kaip už savo, tuo labiau, kad liudytojas V. G. paliudijo, kad būtent N. D., o ne R. S. kolūkis skyrė ginčo namą. Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, kad R. S. ir pareiškėja gyveno viename name, buvo sugyventiniai, nesukuria R. S. nuosavybės teisių į ginčo namą. Tokiu būdu teismas sprendė, kad byloje yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos pareiškimui tenkinti, todėl pareiškimą tenkino ir nustatė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėja įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ).

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7

  1. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo D. D. prašo teismo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą ir pareiškimo netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai N. D. pripažino faktine gyvenamojo namo savininke, o R. S. – tik jos sugyventiniu. Byloje pateikti įrodymai įrodo priešingai: gyvenamasis namas pastatytas 1974 metais, sklypas ir paskola namo statybai suteikta R. S., visuose dokumentuose jis įrašytas kaip šeimos galva, o N. D. tik kaip R. S. sugyventinė. Apeliantės nuomone, išrašas iš „Gegužės pirmoji“ kolūkio darbo stažo ir apskaitos knygos, kurį pavyko iš archyvo gauti jau išnagrinėjus bylą, tačiau dar iki sprendimo priėmimo (2017-06-27), patvirtina, kad R. S. dirbo traktorininku ir 1973 metais uždirbo 1996,96 rub., 1974 m – 1591,51 rub., 1975 m. – 3877,19 rub.,1976 m. – 2718 rub, kas rodo, kad jo uždarbis buvo žymiai didesnis nei vidutinis to meto Lietuvoje (apie 120 rub.).
    2. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų K. D. (pareiškėjos brolienės) ir buvusio kolūkio pirmininko V. G. parodymais, kurie prieštarauja pateiktiems į bylą rašytiniams įrodymams. Buvęs kolūkio pirmininkas bandė įrodyti priešingus faktus nei užfiksuota jo vadovaujamo ūkio oficialiuose dokumentuose. Teismas nepašalinio prieštaravimų tarp byloje pateiktų įrodymų ir liudytojų parodymų.
    3. Nepagrįsti teismo argumentai, kad D. D. savarankiškų reikalavimų nekėlė, buvo neaišku ko ji siekia, kad pateikti kvitai apie įmokas kolūkiui nepatvirtina aplinkybės, jos R. S. mokėjo už minėtus statinius kaip už savo; kad kolūkis skyrė ginčo namą N. D., o ne R. S.. Pažymi, kad po tėvo R. S. mirties ji palikimą priėmė, sudarė turto apyrašą, tačiau dėl piktavališkų N. D. veiksmų, negali pasiekti, kad likęs turtas būtų įregistruotas R. S. vardu, o palikėja gautų paveldėjimo teisės liudijimą. Apeliantės nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina jos pretenzijas į ginčo (tėvo) turtą, kas užfiksuota įstatymo nustatyta tvarka.
    4. Apeliantė prašo prie bylos prijungi rašytinį įrodymą – „Gegužės pirmoji“ kolūkio darbo stažo ir apskaitos knygos išrašą, kuris, jos teigimu, iš archyvo pareikalautas dar 2017 m. kovo mėnesį, gautas jau išnagrinėjus bylą, tačiau dar iki sprendimo priėmimo – 2017 m. birželio 27 d.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja N. D. prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pareiškėjos nuomone, apeliaciniame skunde nurodytos klaidingos aplinkybės. Pažymi, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. S. gavo paskolą gyvenamojo namo statybai. Priešingai, byloje pateikti įrodymai, kurie patvirtina, kad R. S. jam skirto žemės sklypo gyvenamojo namo statybai iš kolūkio nepaėmė ir jokių statybos darbų neatliko.
    2. Pareiškėjos nuomone, prie apeliacinio skundo pridėtos Apskaitos knygos Nr. 2 išrašų kopijos neturi nieko bendro su šia civiline byla. Tuo pačiu pažymi, kad D. D. nėra pareiškusi pretenzijų į nekilnojamąjį turtą, dėl kurio vyksta teisminis procesas, todėl teismas pagrįstai tenkino pareiškimą.
  3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas, nurodęs, kad neturi jokių duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų apeliaciniame skunde aptartas aplinkybes, prašo teismo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
  1. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).
  1. Apeliantė prašo priimti naują įrodymą – Kėdainių rajono „Gegužės pirmosios“ kolūkio (( - )) kolūkiečių darbo stažo ir uždarbio apskaitos knygą Nr. 2, iš kurios matyti, kad jos tėvas R. S. dirbo kolūkyje nuo 1970 m. iki 1998 m. traktorininku ir gavo darbo užmokestį. Nurodo, kad archyvui prašymą pateikė dar 2017 m. kovo mėn., tačiau duomenis gavo tik teismui išėjus priimti sprendimą byloje – 2017 m. birželio 27 d. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šis naujas įrodymas neužvilkins bylos nagrinėjimo, be to, duomenys apie R. S. darbą kolūkyje traktorininku yra nurodyti ir kituose byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose, pvz. ūkinių knygų asmeninėse sąskaitose ( 1 t. b. l. 6, 7, 12), todėl nauji įrodymai priimami.
Dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo
  1. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir išaiškino faktines bylos aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą įgyjamosios senaties pagrindu. Nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė nereiškia pretenzijų į ginčo turtą. Ji tėvo R. S. palikimą priėmė pagal turto apyrašą, į kurį įtrauktas ginčo turtas, siekia šį turtą įregistruoti tėvo vardu, kad būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Be to nurodo, kad yra kilęs ginčas dėl teisės, kuris nespręstinas ypatingosios teisenos tvarka. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl netaikė materialinės teisės normų, kurias turėjo taikyti.
  1. Pareiškėja faktiniu reikalavimo pagrindu nurodė tokias aplinkybes: 1) su R. S. pradėjo gyventi 1970 m. jai su broliui lygiomis dalimis priklausančiame gyvenamajame name, kurio ½ dalį broliui pardavė 1976 m. gruodžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 1000 rub. Už šiuos pinigus ir R. S. gautą paskolą iš Kėdainių raj. „Gegužės pirmosios“ kolūkio 1977 m. nusipirko 1970 m. statybos gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, kuris buvo įformintas R. S. vardu dėl kolūkio jam suteiktos paskolos. 2) nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties archyvuose nepavyko rasti, teisinė registracija po turto įgijimo nebuvo atlikta. 3) pareiškėja tiek pirminiame, tiek ir patikslintame pareiškime konstatuoja, kad gyvenamajam namui įsigyti buvo panaudotos abiejų lėšos, todėl nekilnojamasis turtas turėtų būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. 4) 1988 m. kovo 10 d. buvo atlikti statinių kadastriniai matavimai ir R. S., kuris iki pat mirties (2012 m. balandžio 24 d.) gyveno 1977 m. nusipirktame name, nurodytas statinių naudotojas. 5) pareiškėja rūpinasi nekilnojamuoju turtu, jį draudžia nuo nelaimingų atsitikimų, niekas į šį turtą nuo 1977 m. iki šiol nepretenduoja, todėl ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, nes yra teisėta ginčo turto valdytoja, valdanti namą sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai, kaip savą.
  1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra įrodytos visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos nustatyti, kad pareiškėja nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal įgyjamąją senatį, nes ji nėra turto savininkė (nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta nesilaikant notarinės formos); pareiškėja, pradėjusi turtą valdyti buvo įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau teisių į šį turtą; nėra duomenų, kad per laikotarpį, kuomet pareiškėja valdė turtą, kas nors būtų pareiškęs pretenzijas, tokių pretenzijų neatsirado ir apie bylos nagrinėjimą paskelbus viešai; suinteresuotas asmuo byloje reikalavimų nereiškė, todėl neaišku ko ji siekia, o R. S. iki savo mirties nepretendavo į nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė turėjo pagrindo nesutikti su šiais argumentais ir priimtą teismo sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu, kuomet teismas nustatė juridinį faktą, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu į daiktą, kurio naudotoju nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas suinteresuoto asmens tėvas R. S. (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).
  1. Įgyjamosios senaties, kaip savarankiško teisės įgijimo pagrindo (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) reikalavimai ne kartą aptarti kasacinio teismo praktikoje ir apibendrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, nurodant tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Taigi asmuo, siekiantis, kad jo nuosavybės teisė į daiktą būtų pripažinta įgyta įgyjamosios senaties būdu, inter alia, turi įrodyti, jog pats asmuo nėra (nebuvo) įgijęs daikto kitu CK 4.47 straipsnyje nustatytu būdu, nėra kito daikto savininko ir daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-690/2015).
  1. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų nurodomo nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )) ( - ) pirkimo–pardavimo notarinės sutarties pareiškėja neturi ir negali gauti. Kėdainių r. sav. administracijos Josvainių seniūnijos 2016-05-18 rašte Nr. 3-74 (1 t. b. l. 11) nurodyta, kad pareiškėja ir S. S. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, tačiau duomenų apie turimo turto įsigijimo aplinkybes Josvainių seniūnija neturi. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra nurodęs, kad asmuo, įgijęs nekilnojamąjį daiktą sandoriu, kuris atitiko sandorio šalių valią ir įstatymo reikalavimus, tačiau jo neįregistravęs ir dėl to sandoriui tapus negaliojančiam (1964 m. CK 255 straipsnis), savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013). Tačiau, kaip jau minėta, būtina įrodyti visas nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas, nagrinėjamu atveju esminis byloje spręstinas klausimas – nustatyti ginčo turto teisinį statusą, t. y. kam priklausė ginčo gyvenamasis namas su priklausiniais, kai pareiškėja pradėjo jį valdyti, ar šis turtas gali būti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu objektas.
  1. Byloje yra pateikta Kauno apskrities archyvo Pažyma dėl pastatų Nr. (010.6) V-10-364 (1 t. b. l. 10), kurioje nurodyta, kad Kėdainių raj. Josvainių apylinkės LDT vykdomojo komiteto dokumentų fonde 1980 – 1985 m ( - ) k. ūkinėse knygose įrašytas S. R., A. ūkis, priklausantis kolūkiečių visuomeninei grupei. Jo šeimos nariai – N. D. (sugyventinė) ir D. A. – sūnus. Ūkinių knygų skiltyje „Ūkiui priklausantys pastatai“ įrašyta: gyvenamasis namas (1970 m.) ir ūkinis pastatas (1970 m.). Analogiško turinio žinios įrašytos ir 1986 –1990 m A. k. ūkinėse knygose. Kauno apskrities archyvo Pažymoje dėl informacijos pateikimo Nr. (010.6) V-10-1443 (1 t. b. l. 5) yra duomenys apie tai, apie ką savo pareiškimuose teismui nurodė ir pati pareiškėja, kad Kėdainių r. Josvainių apylinkės „Gegužės pirmosios“ kolūkis 1976 m. gruodžio 29 d. R. S. nutarė suteikti paskolą gyvenamojo namo statybai. Dėl šio fakto pareiškėja patikslintame pareiškime nurodė, kad ji su R. S. nutarė šią iš kolūkio gautą paskolą panaudoti gyvenamojo namo pirkimui. Pastarojoje pažymoje nurodyta, kad 1974 m. ir 1976 m. nėra kolūkio valdybos ir visuotinių narių susirinkimų protokoluose žinių apie žemės sklypo skyrimą ar namo pardavimą N. D..
  1. Sprendžiant dėl lėšų, kuriomis buvo įsigytas daiktas, pareiškėja pareiškime nurodė, kad gyvenamąjį namą pirko 1977 m. už jos ir R. S. paskolą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šių pareiškėjos pareiškimo aplinkybių ir konstatavo, kad daiktą pareiškėja įgijo tik savo lėšomis. Pažymėtina, kad byloje yra ir rašytiniai įrodymai, kad paskolą R. S. kolūkiui grąžino periodinėmis įmokomis (1 t. b. l. 36-43), tačiau teismas šių įrodymų net nevertino, nors jie tiesiogiai pagrindžia pareiškėjos pareiškimuose nurodytas aplinkybes dėl pinigų panaudojimo. Pareiškėja pareiškimuose nurodė, kad ginčo daiktą įgijo 1977 m. iš Kėdainių r. Josvainių apylinkės „Gegužės pirmosios“ kolūkio, kas reiškia, kad šis turtas priklausė kolūkiečių visuomeninei grupei. Tai patvirtina ir šios nutarties 21 punkte nurodyti duomenys iš kolūkio ūkinių knygų. Tačiau teismas, spręsdamas dėl nuosavybės įgijimo pagrindo šias aplinkybes be pagrindo nelaikė svarbiomis ir netaikė šiam klausimui išnagrinėti aktualių materialinės teisės normų, reglamentuojančių kolūkiečių kiemo nuosavybę.
  1. 1964 m. Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta kolūkiečių kiemo bendroji jungtinė nuosavybė (1964 m.CK 132-141straipsniai); kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės objektu galėjo būti gyvenamasis namas, pastatai, inventorius, gyvuliai ir kitoks turtas, reikalingas žemės ūkio veiklai pagalbiniame ūkyje (1964 m.CK 133straipsnis). Pagal bendrąją kolūkiečių kiemo nuosavybės taisyklę buvo preziumuojama, kad visų kiemo narių, įskaitant nepilnamečius ir nedarbingus asmenis, dalys yra lygios (1964 m.CK 136 straipsnis), ši taisyklė buvo taikoma ir dalijant buvusio kolūkiečių kiemo turtą jam pasibaigus (1964 m.CK 139 straipsnis). Kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės institutas buvo panaikintas 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, šiuo įstatymu Kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės santykiai buvo transformuoti atitinkamai į bendrosios dalinės arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės santykius. Kasacinio teismo praktikoje dėl šio įstatymo taikymo yra išaiškinta, kad, Kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę bendrąją nuosavybę, buvę Kolūkiečių kiemo nariai, nepasitraukę iš buvusio kiemo, taip pat buvę Kolūkiečių kiemo nariai, pasitraukę iš kiemo, tačiau tokio pasitraukimo (išvykimo) metu buvę nedarbingi (dėl amžiaus, ligos), neprarado savo turėtos turto dalies, nors ir nebuvo kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atsidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2008). Todėl pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisės į daiktą įgyjimo įgyjamosios senaties pagrindu turėjo būti vertinamas pagal kaimo vietovėse savininkų, turinčių namus, nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
  1. Kaip jau minėta pirmiau, Kauno apskrities archyvo Pažymoje dėl pastatų Nr. (010.6) V-10-364 (1 t. b. l. 10), yra duomenys apie tai, kad 1980-1985 m. ir 1986-1990 m. A.k. ūkinėse knygose apie R. S. ūkį, priklausantį kolūkiečių visuomeninei grupei, skiltyje „Ūkiui priklausantys pastatai“ įrašyta: gyvenamasis namas (1970 m.) ir ūkinis pastatas (1970). Taigi, ūkinėse knygose ginčo pastatų teisinė registracija buvo atlikta pagal tuo metu galiojančią tvarką kaimo vietovėse. Pareiškėja prie pareiškimo pateikė iš kolūkio ūkinių knygų asmeninę sąskaitą Nr. 505, pagal kurią 1991 m. sausio 1 d. kolūkiečių kiemą sudarė trys nariai: šeimos galva R. S., pareiškėja ir A. D.. Šioje sąskaitoje pažymėta, kad 1995-01-01 A. D. sudarė atskirą šeimą. R. S. ginčo gyvenamajame name gyveno iki pat savo mirties ir byloje nėra duomenų, kad jis būtų išvykęs iš kolūkiečių kiemo. Taigi, bylos duomenų pagrindu galima spręsti, kad pareiškėja galėjo daikto (jo dalies) savininke tapti kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais (CK 4.47 straipsnio 12 p.), t. y. pagal 1964 m. Civilinio kodekso 132 – 141 straipsnius, kaip kolūkiečių kiemo narė, nes pagal bendrąją kolūkiečių kiemo nuosavybės taisyklę buvo preziumuojama, kad visų kiemo narių, įskaitant nepilnamečius ir nedarbingus asmenis, dalys kolūkiniame kieme yra lygios (1964 m. CK 136 straipsnis).
  1. Byloje nustatyta, kad „Gegužės pirmosios“ kolūkio ūkinėse knygose ginčo turtas buvo įrašytas šeimos galvos R. S. vardu, nuo 1988-03-10 šie duomenys buvo įrašyti ir turto registrų centro duomenyse. Pagal byloje esančią VĮ Registrų centro Kauno filialo informaciją (1 t. b. l. 15) ir NTR Centrinio duomenų banko išrašą (1 t. b. l. 67), gyvenamojo namo naudojimo faktas yra išviešintas R. S. vardu. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Asmeniui turi būti suteikiama galimybė įrodyti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atitiko įstatyme tiesiogiai įtvirtintas sąlygas, kurioms esant gali būti pripažįstama jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Bet ši aplinkybė dėl naudojimo teisės įregistravimo viešame registre turėjo būti įvertinta su kitais byloje surinktais įrodymais ir nustatyta kokiu pagrindu ji buvo įrašyta ir kokias teisiškai reikšmingas aplinkybes šis įrašas patvirtina.
  1. Suinteresuoto asmens teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, apimančios ir reikalavimus teismui paduodamiems procesiniams dokumentams, kuriais yra inicijuojama civilinė byla. Civiliniuose procesiniuose įstatymuose, be kita ko, nustatomas reikalavimas teismui pateikiamame procesiniame dokumente (ieškinyje, pareiškime, skunde ir kt.) nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą (faktinį pagrindą) bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas), tačiau nereikalaujama, kad besikreipiantis į teismą asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų bylos teisinius santykius. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas jo juridinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009).
  1. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš pareiškėjos procesinių dokumentų turinio matyti, kad ji kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, norėdama įgyti daiktines teises į turtą ir prašė nustatyti faktą, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su priklausiniais ir valdo šį turtą. Kaip faktinį savo prašymo pagrindą nurodė aplinkybes, kurias apeliacinės instancijos teismas koncentruotai išdėstė šios nutarties 17 punkte, prie pareiškimo pridėjo įrodymus, kurie aprašyti šios nutarties 21, 22, 24 ir 25 punktuose. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų iš esmės nenagrinėjo ir dėl jų įrodomosios reikšmės skundžiamame teismo sprendime nepasisakė. Šio procesinės teisės pažeidimo pasekmė yra tai, kad teismas tinkamai neįvykdė procesinės pareigos teisiškai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius. Iš pareiškimo ir prie jo pridėtų dokumentų turinio matyti, kad ginčo turtas kolūkio ūkinėse knygose nuo 1976 metų yra registruotas kaip kolūkio kolūkiečių kiemas, kuriam priklausė tiek pareiškėja, tiek suinteresuoto asmens tėvas R. S., tiek ir pareiškėjos sūnus A. D., todėl teismas ex officio turėjo nustatyti, kokie materialiniai įstatymai reglamentavo kaimo vietovėje turėjusių gyvenamuosius namus, buvusių kolūkiečiais ir užsiėmusių žemės ūkio veikla pasodybiniuose ūkiuose asmenų nuosavybės santykius pareiškėjos pareiškime nurodytu laiku, ir šios nutarties 23 punkte nurodytų įstatymų pagrindu pareiškėjos pareiškimą dėl pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo įvertinti aptartų kolūkiečių kiemo bendrąją jungtinę nuosavybę reglamentavusių įstatymų ir teismų praktikos pagrindu. Tačiau pirmosios instancijos teismas netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti ir dėl šio materialinės teisės normų pažeidimo galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas, nes nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tinkamam materialinių įstatymų pritaikymui byloje reikia tirti ir nustatyti papildomas faktines aplinkybes, susijusias su buvusio kolūkiečių kiemo nuosavybės santykių raida, nes šiuo aspektu byla nebuvo nagrinėjama, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokią išvadą suponuoja ir toliau nurodomi argumentai dėl apeliantės apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.
  1. Sutiktina su apeliante, kad dar iki pareiškėjos pareiškimo padavimo teismui dienos pareiškėjai buvo žinoma, kad suinteresuotas asmuo D. D. po tėvo mirties 2012 m. gegužės 4 d. kreipėsi į notaro biurą dėl palikimo priėmimo. Ginčo nekilnojamasis turtas įtrauktas į palikėjo turto apyrašą, suinteresuotas asmuo siekia gauti nuosavybę teisę į jį paveldėjimu (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad neaišku ko siekia pareiškėja, yra neteisingi. Be to, šios faktinės aplinkybės reiškia buvus akivaizdų ginčą dėl daikto valdymo nuosavybės teise dar iki pareiškėjos pareiškimo padavimo teismui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama byla pagal prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo atveju, kai nėra ginčo dėl teisės. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012). Tai reiškia, kad suinteresuoto asmens procesinis elgesys byloje, kai nebuvo reiškiamas savarankiškas reikalavimas dėl daikto (jo dalies) valdymo nuosavybės teise pripažinimo R. S. vardu, nereiškia, kad nėra ginčo dėl teisės. Pareiškėja nurodė, kad R. S. iki jo mirties dėl statinių (jų dalies) valdymo nuosavybės teise ginčo nekėlė, tačiau pareiškėja nesiekė patvirtinti daikto, turėjusio kolūkinio kiemo statusą, valdymo teisės tik savo vardu, todėl kilęs ginčas nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka, nustačius terminą pareiškimo trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis).
  1. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-793-836/2017 priimtu ir įsiteisėjusius 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu buvo patenkintas suinteresuoto asmens, kaip R. S. įstatyminės įpėdinės, ieškinys, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota leisti atlikti ginčo turto kadastrinius matavimus, kurių atlikimo suinteresuotas asmuo reikalavo, kad galėtų turtą įregistruoti palikėjo vardu. Pažymėtina, kad pareiškėja siekia daiktinių teisių į turtą, tačiau į bylą pateikė jo kadastrinius duomenis, kurie buvo nustatyti 1988 m. kovo 10 d., t. y. beveik prieš trisdešimt metų, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti pateikti nauji kadastriniai matavimai, kurie patvirtintų daikto būklę ginčo dėl daiktinių teisių nagrinėjimo metu. Suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodė, kad kadastriniai matavimai neatlikti, nes įvykdyti teismo sprendimą pareiškėja vengia. Šios aplinkybės taip pat pagrindžia pareiškėjos pareiškimo trūkumus, kurie šalintini įstatymo nustatyta tvarka.
Dėl bylos procesinės baigties
  1. Apibendrinant nustatytas byloje faktines aplinkybes ir remiantis nurodytais teisiniais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ir netaikė materialinės teisės normų, kurias turėjo taikyti, spręsdamas bylą dėl daiktinių teisių, todėl apeliantės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir perduodama byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

11Kauno apygardos teismo teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

12panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai